Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00626-2014-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1; 2.5.35.

2016 m. spalio 20 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Gintaro Pečiulio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Neapolis“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Neapolis“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Andajas“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė BUAB „Neapolis“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Andajas“ 243 355,56 Lt skolą, 6 proc. procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2009-02-09 sudarė su atsakove bendradarbiavimo sutartį Nr. 09/02-09 (toliau – bendradarbiavimo sutartis), pagal kurią atsakovė įsipareigojo vykdyti ieškovei priklausančio verslo centro „Neapolis“, adresu Taikos pr. 52C / Agluonos g. 1, Klaipėda (toliau – verslo centras) administravimo paslaugas, rinkti iš nuomininkų mokesčius už jiems suteiktas komunalines paslaugas bei administravimą, reguliariai apmokėti verslo centro išlaidas, susijusias su pastato eksploatavimo ir valdymu. Sutarties šalys 2009-03-02 sudarė papildomą susitarimą Nr. 1 prie bendradarbiavimo sutarties Nr. 09/02-09 (toliau – papildomas susitarimas), pagal kurį susitarė, jog ieškovė suteiks atsakovei patalpas, reikalingas administravimo veiklai vykdyti, o atsakovė administravimo paslaugas teiks ieškovei be papildomų mokesčių. Ieškovė sutarties vykdymo metu pateikė atsakovei apmokėti verslo centro išlaidas, susijusias su pastato eksploatavimo ir valdymu, pagal sąskaitas faktūras, iš viso 506 598,14 Lt sumai. Atsakovė dalies įsipareigojimų pagal ieškovės pateiktas sąskaitas faktūras neįvykdė, dėl to tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryti kreditiniai ir debetiniai apskaitos dokumentai, pagal kuriuos 86 783 Lt suma buvo sumažintas atsakovės mokėtinas mokestis dėl išlaidų apmokėjimo už pastato administravimą ir eksploatavimą. Atsakovė ieškovei sutarties vykdymo laikotarpiu taip pat suteikė paslaugų už 170 494,73 Lt. Įvertinus sumažintą mokesčio dalį, per visą sutarties vykdymo laiką atsakovės prievolė pagal sutartį ieškovei buvo 419 815,14 Lt. Šalims atlikus priešpriešinius vienarūšių reikalavimų įskaitymus ieškovės prievolė sumokėti atsakovei už atsakovės suteiktas paslaugas visiškai pasibaigė, o atsakovės prievolė pasibaigė iš dalies. Atsižvelgiant į tai, jog sutarties vykdymo metu šalys buvo sudariusios trišalius skolų užskaitymo aktus, pagal kuriuos atsakovės prievolė dar pasibaigė dėl 5 964,85 Lt sumos, galiojanti ir nepasibaigusi atsakovės prievolė pagal sutartį apmokėti verslo centro išlaidas, susijusias su pastato eksploatavimo ir valdymu, yra 243 355,56 Lt. Atsakovė UAB „Andajas“ atsiliepime su ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog bendradarbiavimo sutartis buvo sudaryta išskirtinai ieškovės (verslo centro nuomininkų) interesų apsaugai, nes šios sutarties sudarymo metu ieškovei buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – areštuota ieškovės atsiskaitomoji sąskaita. Už neišnuomotas verslo centro patalpas (apie 18–20 proc. patalpų) administravimo mokestį privalėjo mokėti ieškovė (verslo centro savininkė). Atsakovė administruodama iš verslo centro nuomininkų surinktus komunalinius ir administravimo mokesčius negavo jokio pelno, nes visos iš nuomininkų surinktos lėšos buvo naudojamos pastato eksploatacijai bei atsiskaitymui tiesiogiai su paslaugų tiekėjais. Atsakovė vykdydama sutartinius įsipareigojimus 2009–2011 metais atliko mokėjimų už 445 737,72 Lt. Šiais mokėjimais buvo mokamas administravimo mokestis tiek už verslo centro nuomininkus, tiek už pačiai ieškovei tenkančių neišnuomotų patalpų dalį. Ieškovė kartu su ieškiniu nepateikė visų atsakovės sutarties vykdymo laikotarpiu išrašytų ir ieškovės priimtų mokėjimo dokumentų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2016-01-04 sprendimu ieškinį atmetė bei priteisė iš ieškovės atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Iš byloje atliktos ekonominės ekspertizės teismas nustatė, jog ieškinyje nurodytos 29 PVM sąskaitos faktūros, kurių, anot ieškovės, atsakovė yra neapmokėjusi, yra įtrauktos į abiejų šalių buhalterinės apskaitos registrus. Be to, 2 iš nurodytų PVM sąskaitų faktūrų yra įtrauktos į šalių buhalterinės apskaitos dokumentus su didesnėmis sumomis, nei nurodyta ieškinyje. Taip pat ieškovė yra išrašiusi dar 15 PVM sąskaitų faktūrų, susijusių su bendradarbiavimo sutartimi, kuriose pardavėja yra ieškovė, pirkėja – atsakovė, tačiau šių PVM sąskaitų faktūrų ieškovė į ieškinyje nurodytą lentelę neįtraukė. Ieškovė yra išrašiusi ir 2009-12-08 kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. 091208-1, susijusią su bendradarbiavimo sutartimi. Tačiau ši kreditinė PVM sąskaita faktūra į ieškinyje nurodytą lentelę taip pat neįtraukta.Bylos nagrinėjimo metu teismas nustatė, kad dalis verslo centro patalpų buvo neišnuomota. Už neišnuomotas patalpas turėjo susimokėti ieškovė. Iš ekspertizės akto priedų Nr. 2 ir Nr. 4 pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tarp šalių sudaryti 23 kreditiniai ir debetiniai apskaitos dokumentai yra įtraukti į abiejų šalių buhalterinės apskaitos registrus. Taip pat į abiejų šalių buhalterinės apskaitos registrus papildomai yra įtraukti dar trys kreditiniai ir debetiniai apskaitos dokumentai, kurių pasėkoje atsakovei papildoma 8 230,09 Lt suma turėjo būti sumažintas mokėtinas mokestis dėl išlaidų apmokėjimo už pastato administravimą ir eksploatavimą. Dėl šių priežasčių teismas pripažino, jog ieškovė kartu su ieškiniu nepateikė visų atsakovės sutarties vykdymo laikotarpiu išrašytų ir ieškovės priimtų mokėjimo dokumentų. Teismas pažymėjo, jog ekspertizės akte pagrįstai konstatuota, kad UAB „Andajas“ pirkimai iš UAB „Neapolis“, įvertinus UAB „Andajas“ debetinius / UAB „Nepolis“ kreditinius dokumentus, atlikti už 632 566,93 Lt. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad atsakovė ieškovei sutarties vykdymo laikotarpiu suteikė ir paslaugų, išrašė 25 PVM sąskaitas faktūras, kurių bendra suma 170 494,73 Lt. Teismas nustatė, jog prie ieškinio pridėta 2011-03-01 PVM sąskaita faktūra AP11Nr. 00061, jos suma 10 161,59 Lt, neįtraukta į ieškovės ieškinyje sudarytą lentelę ir nepridėta 2009-04-10 PVM sąskaita faktūra AP 0900087, jos suma 5 864,06 Lt, kuri įtraukta į ieškovės ieškinyje sudarytą lentelę. Iš ekspertizės akto priedų Nr. 2 ir Nr. 4 nustatyta, kad minėtos 26 PVM sąskaitos faktūros yra įtrauktos į abiejų šalių buhalterinės apskaitos registrus. Atsakovė ieškovei sutarties vykdymo laikotarpiu suteikė paslaugų už 180 656,32 Lt. Teismas pažymėjo, jog ekspertizės akte nurodyta, kad UAB „Andajas“ mokėjimai UAB „Neapolis“ yra 12 966,38 Lt. Šie duomenys apie UAB „Andajas“ atliktus mokėjimus UAB „Neapolis“ yra įtraukti į abiejų šalių buhalterinės apskaitos registrus, t. y. abiejų šalių pripažinti. Todėl teismas sprendė, jog 12 966,38 Lt suma atsakovei turėjo būti sumažintas ieškovei mokėtinas mokestis dėl išlaidų apmokėjimo už pastato administravimą ir eksploatavimą. Ekspertizės akte nurodyta, kad UAB „Andajas“ mokėjimai kitiems subjektams už UAB „Neapolis“ – 409 575,81 Lt. Įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, teismas nustatė, kad duomenys apie atsakovės atliktus mokėjimus už ieškovę kitiems subjektams yra įtraukti į abiejų šalių buhalterinės apskaitos registrus, t. y. abiejų šalių pripažinti, todėl 409 575,81 Lt suma atsakovei turėjo būti sumažintas ieškovei mokėtinas mokestis dėl išlaidų apmokėjimo už pastato administravimą ir eksploatavimą. Ekspertizės metu nustatyta, kad į abiejų šalių buhalterinės apskaitos registrus yra įtraukti trišaliai ir dvišaliai skolų užskaitymo aktai, pagal kuriuos mažinami UAB „Neapolis“ įsipareigojimai UAB „Andajas“ 74 378,91 Lt suma, UAB „Andajas“ įsipareigojimai UAB „Neapolis“ mažinami 69 886,88 Lt. Duomenų, paneigiančių šias ekspertizės išvadas, byloje nėra. Minėti šalių buhalterinės apskaitos registruose esantys įrašai yra nenuginčyti. Todėl teismas sprendė, jog 69 886,88 Lt suma atsakovei turėjo būti sumažintas ieškovei mokėtinas mokestis dėl išlaidų apmokėjimo už verslo centro administravimą ir eksploatavimą ir 74 378,91 Lt suma atsakovei turėjo būti padidintas ieškovei mokėtinas mokestis dėl išlaidų apmokėjimo už verslo centro administravimą ir eksploatavimą. Teismas pažymėjo, kad Klaipėdos apygardos teismas 2015-09-10 sprendime civilinėje byloje Nr. 2-923-163/2015 konstatavo, kad UAB „Andajas“, gavusi reikalavimo teisę į UAB „Neapolis“, padarė tarpusavio įskaitymus ir už 33 860,45 Lt padengė UAB „Andajas“ skolą UAB „Neapolis“, todėl dėl šios dalies taikyti restitucijos natūra negalima. Ekspertizės akte nurodyta tai, kad abiejų šalių buhalterinės apskaitos registruose yra įregistruota reikalavimo perleidimo sutartis, pagal kurią atsiranda UAB „Neapolis“ įsipareigojimai UAB „Andajas“ dėl 157 718,68 Lt. Taip pat įregistruota reikalavimo perleidimo sutartis, pagal kurią sumažėja UAB „Neapolis“ papildomi įsipareigojimai UAB „Andajas“ 123 858,23 Lt. Duomenų, paneigiančių šias ekspertizės išvadas, byloje nėra. Minėti šalių buhalterinės apskaitos registruose esantys įrašai yra nenuginčyti. Todėl 157 718,68 Lt suma atsakovei turėjo būti sumažintas ieškovei mokėtinas mokestis dėl išlaidų apmokėjimo už verslo centro administravimą ir eksploatavimą ir 123 858,23 Lt suma atsakovei turėjo būti padidintas ieškovei mokėtinas mokestis dėl išlaidų apmokėjimo už verslo centro administravimą ir eksploatavimą. Vadovaudamasis nustatytomis bylos aplinkybėmis ir ekspertizės aktu pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pagal šalių sudarytą bendradarbiavimo sutartį laikotarpio pabaigoje UAB „Andajas“ nėra skolinga UAB „Neapolis“ (632 566,93 – 12 966,38 – 409 575,81 – 69 886,88 – 180 656,32 + 74 378,91 – 157 718,68 Lt + 123 858,23).Teismas sprendė, jog ieškovė, prašydama priteisti konkrečią skolą, nenurodė konkretaus mokėjimo dokumento, kuris yra neapmokėtas. Ieškovė nurodė, kad atsakovė netinkamai vykdė bendradarbiavimo sutarties 1.2 p. nustatytą pareigą ir dėl to ieškovė turi reikalavimo teisę į atsakovę pagal šią sutartį. Teismas konstatavo, jog ieškovė ieškinyje atliko aritmetinius veiksmus ir ieškinį grindė tik dalimi finansinių dokumentų, kurie susiję su bendradarbiavimo sutartimi ir (ar) įtraukti į abiejų šalių buhalterinės apskaitos registrus. Tačiau teisingas faktinių aplinkybių nustatymas nagrinėjamu atveju yra susijęs su šalių finansinių dokumentų visumos analize. Dalies minėtų finansinių dokumentų analizė nėra pakankama konstatuoti ieškinio pagrįstumą. Bylos nagrinėjimo metu atliktos finansų ekspertizės metu išanalizuota šalių finansinių dokumentų visuma ir konstatuota, kad ieškovė neturi reikalavimo teisės į atsakovę pagal bendradarbiavimo sutartį. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė gavo naudos iš bendradarbiavimo sutarties. Todėl nepagrįstais laikyti ir ieškovės bendradarbiavimo sutarties aiškinimai, kad šia sutartimi atsakovė siekė veikti taip, kad gautų sau naudos.Teismas netenkino atsakovės prašymo skirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, kadangi jos veiksmuose nenustatė akivaizdaus piktnaudžiavimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė BUAB „Neapolis“ apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2016-01-04 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Pateikia šiuos esminius nesutikimo su pirmos instancijos teismo sprendimu argumentus:Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai konstatavo, jog atsakovė nepažeidė bendradarbiavimo sutarties 1.2 punkto, t. y. tinkamai vykdė savo pareigą reguliariai apmokėti verslo centro išlaidas susijusias su pastato eksploatavimu ir valdymu. Šią aplinkybę patvirtina į bylą pateiktos PVM sąskaitos faktūros, kurios bendradarbiavimo sutarties galiojimo metu buvo išrašytos atsakovei bet jos neapmokėtos.Teismo nevienkartinis nurodymas, jog ieškovė nepateikė į bylą visų sutarties galiojimo laikotarpiu išrašytų mokėjimo dokumentų, rodo išankstinę šališką teismo poziciją. Tačiau teismas neįvertino fakto, jog ieškovė negalėjo teismui pateikti visų dokumentų, kadangi jų neturėjo.Ekspertizės akto išvados taip pat nepatvirtina aplinkybės, jog ieškinyje nurodytos sąskaitos buvo atsakovės apmokėtos. Ekspertei buvo užduotas teisės klausimas – ar atsakovė yra skolinga ieškovei, dėl ko ji neturėjo kompetencijos į jį atsakyti. Reikalavimo perleidimo sutartis, kurios pagrindu teismas sumažino atsakovės prievolę ieškovei yra pripažinta negaliojančia, todėl toks sumažinimas laikytinas nepagrįstu. Atsakovė UAB „Andajas“ atsiliepime su ieškovės BAUB „Neapolis“ apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos pagrindinius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:Bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovė turėjo mokėti mokesčius už neišnuomotas verslo centro patalpas, todėl pirmiausia ieškinyje ji turėjo įrodyti, jog jos atlikti mokėjimai viršijo sumas, priklausiusias mokėti už neišnuomotą plotą. Apeliantės nurodyta civilinė byla, kurioje teismas pripažino negaliojančia reikalavimo teisės perleidimo sutartį šiuo atveju nėra aktuali, nes joje nebuvo taikyta restitucija.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos ieškovės apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.). Taigi teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.

Faktinės aplinkybėsBylos duomenimis nustatyta, jog 2009-02-09 tarp šalių buvo sudaryta bendradarbiavimo sutartis Nr. 09/02-09 (t. 1, b. l. 7-9), pagal kurią jos susitarė bendradarbiauti ir veikti kaip partneriai teikiant paslaugas verslo centro Neapolis klientams (1.1 p.). Atsakovė UAB „Andajas“ įsipareigojo vykdyti verslo centro administravimo paslaugas, rinkti iš nuomininkų mokesčius už jiems suteiktas komunalines paslaugas bei administravimą, reguliariai apmokėti verslo centro išlaidas, susijusias su pastato eksploatavimu ir valdymu (1.2 p.). Sutarties 2.7.1 punkte nustatyta, jog atsakovė negali gauti pelno iš mokesčio už komunalines paslaugas ar administravimo mokesčio. 2009-03-09 šalys sudarė papildomą susitarimą Nr. 1 prie 2009-02-09 bendradarbiavimo sutarties Nr. 09/02-09 (t. 1, b. l. 10-11), kuriuo UAB „Neapolis“ suteikė teisę UAB „Andajas“ neatlygintinai naudotis biuro patalpomis (1.1 p.). Papildomo susitarimo 1.3 punktu šalys susitarė, jog administravimo paslaugos bus teikiamos be papildomų mokesčių. Abiejų šalių susitarimu sutartis nutraukta nuo 2011-07-29. Ieškovė kreipėsi į teimą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės 243 355,56 Lt skolą, bei procesines palūkanas. Šią skolą ieškovė kildina iš 29 PVM sąskaitų faktūrų, kurių, jos teigimu, atsakovė ieškovei neapmokėjo, taip pažeisdama bendradarbiavimo sutartį. Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir nurodė, jog ieškovė nepateikė į bylą visų dokumentų, reikalingų nustatyti šalių turtinius įsipareigojimus viena kitai. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo atlikta teismo buhalterinė ekspertizė ir ekspertizės aktu konstatuota, jog 2011-12-01 UAB „Andajas“ nebuvo skolinga UAB „Neapolis“ pagal bendradarbiavimo sutartį. Remdamasis ekspertizės akte bei bylos nagrinėjimo metu nustatytomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį atmetė. Ji pateikė apeliacinį skundą.

Dėl bendradarbiavimo sutartimi prisiimtų prievolių tinkamo įvykdymoBylos nagrinėjimo metu ieškovė ieškiniu reiškiamą reikalavimą kildino iš teismui pateiktų PVM sąskaitų faktūrų, nurodydama: pirma, šiose sąskaitose nurodytos sumos (minusavus apskaitos dokumentais bei skolų suderinimo aktais išskaičiuotas sumas ir atsakovės ieškovei suteiktų paslaugų sumas) nebuvo atsakovės apmokėtos; antra, apeliantės elgesys neapmokant sąskaitų už komunalinius bei administravimo mokesčius pažeidžia bendradarbiavimo sutarties 2.1 punkte įtvirtintas jos pareigas. Ieškovės apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tapačiais argumentais.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes bei šalių pateiktus argumentus, pažymi, jog šiuo atveju ieškovė tarp jos ir atsakovės atsiradusią situaciją vertina pernelyg siaurai. Sutiktina su apeliantės argumentu, jog remiantis bendradarbiavimo sutarties 1.2 punktu atsakovė UAB „Andajas“ įsipareigojo vykdyti verslo centro administravimo paslaugas, rinkti iš nuomininkų mokesčius už jiems suteiktas komunalines paslaugas bei administravimą, reguliariai apmokėti verslo centro išlaidas, susijusias su pastato eksploatavimu ir valdymu, tačiau kritiškai vertintini ieškovės argumentai, jog šie mokesčiai galėjo būti apmokėti tik sumokant ieškovei konkrečias sumas pagal konkrečias PVM sąskaitas faktūras. Bylos nagrinėjimo metu iš šalių paaiškinimų bei liudytojų parodymų, taip pat byloje esančių įmonių apskaitos dokumentų nustatyta, jog didžioji dalis sąskaitų už verslo centrui teiktas komunalines ir administravimo paslaugas buvo teikiamos asmeniškai atsakovei, tačiau tam tikros sąskaitos taip pat buvo teikiamos ir ieškovei. Atsakovė apskaičiuodavo bei surinkdavo mokesčius iš verslo cento nuomininkų ir apmokėdavo sąskaitas tiesiogiai paslaugų teikėjams. Ieškovė turėjo pareigą apmokėti už niekam neišnuomotoms patalpoms teikiamas komunalines ir administravimo paslaugas, dėl ko atsakovė, jas faktiškai sumokėjusi, pateikdavo sąskaitas faktūras ir ieškovei. Byloje ieškovės pateiktos sąskaitos yra išrašytos atsakovei už ieškovės apmokėtas administravimo paslaugas. Byloje nėra duomenų, jog už tam tikras paslaugas atsakovė tų paslaugų teikėjams neapmokėjo. Tarp šalių vyko užskaitymai, buvo pasirašinėjami skolų suderinimo aktai, todėl akivaizdu, jog esant tokiai šalių praktikai tiesioginiai pavedimai iš atsakovės sąskaitos į ieškovės sąskaitą, apmokant konkrečias sąskaitas faktūras, gali ir neegzistuoti.Teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. CPK 185 straipsnis nustato, kad jokie įrodymai nėra teismui privalomi, neturi iš anksto nustatytos galios (išskyrus įstatyme nustatytą išimtį – oficialiuosius įrodymus (CPK 197 straipsnio 2 dalis) ir vertinami pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Šis reikalavimas taikomas ir eksperto išvados įvertinimui (CPK 218 straipsnis), ji neturi didesnės įrodomosios galios nei kiti įrodymai byloje. Kasacinio teismo praktikoje dėl CPK 218 straipsnio taikymo išaiškinta, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni negu duomenys, esantys kituose įrodymų šaltiniuose, tačiau, nepaisant to, eksperto išvada turi būti įvertinta pagal CPK 185 straipsnyje išdėstytas įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-04-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2012; išplėstinės teisėjų kolegijos 2014-12-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-478/2014). Turi būti įvertinti visi įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant vertinimą atsižvelgiama į tų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, jog eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-10-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011).Faktą, jog realiai atsakovės skola (nei pagal pateiktas, nei pagal kitas byloje esančias PVM sąskaitas faktūras) ieškovei neegzistuoja, patvirtina byloje atlikta teismo buhalterinė ekspertizė. Kaip matyti iš ekspertizės akte pateiktų duomenų, sutarties nutraukimo dienai šalys nebeturėjo viena kitai jokių piniginių įsipareigojimų. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, šalia kitų įrodymų rėmėsi ir minėtu ekspertizės aktu. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė jokių aplinkybių, kodėl juo nebūtų galima remtis, kaip vienu iš byloje esančių rašytinių įrodymų. Tuo tarpu apeliantės skunde pateikti argumentai, susiję su ekspertizės akto neteisėtumu bei netikslumu vertintini kaip nepagrįsti. Ekspertei buvo užduotas klausimas „Ar yra UAB „Andajas“ įsiskolinimas UAB „Neapolis“ pagal šalių pasirašytą 2009-02-09 bendradarbiavimo sutartį Nr. 09/02-09 už laikotarpį 2009-01-01 iki 2011-12-01. Jeigu yra, tai kokio dydžio?“, priešingai nei teigia ieškovė, nelaikytinas teisės klausimu. Į šį klausimą ekspertė atsakinėjo remdamasi byloje pateiktais įmonių buhalteriniais dokumentais, o savo išvadą padarė pasitelkdama specialias ekonomines žinias. Dėl šių priežasčių apeliantės argumentas dėl ekspertizės neteisėtumo atmestinas. Taip pat atmestinas argumentas, jog ekspertė ar teismas turėjo aiškintis, ar atsakovės atlikti mokėjimai yra susiję su verslo centro veikla. Ekspertizės akte nagrinėtos sąskaitos bei kiti buhalteriniai šalių dokumentai, atsiradę bendradarbiavimo sutarties pagrindu ir įtraukti į abiejų šalių buhalterinės apskaitos registrus. Tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai nenustatė, jog į ekspertizės akte pateiktus sąrašus būtų įtraukti su bendradarbiavimo sutartimi nesusiję dokumentai. Šias aplinkybes, remiantis įrodinėjimo pareigą reglamentuojančiomis teisės normomis, turėjo įrodyti jas teigianti šalis (CPK 178 str.), tačiau šiuo atveju apeliantė skunde apsiriboja tik abstrakčiais teiginiais, nenurodydama konkrečių juos pagrindžiančių argumentų. Dėl šios priežasties aptartas ieškovės apeliacinio skundo argumentas atmestinas.Kitas ieškovės skundo argumentas yra susijęs su pirmosios instancijos teismo konstatuota aplinkybe, jog UAB „Andajas“ reikalavimo perleidimo sutartimi įsigijus reikalavimo teisę į UAB „Neapolis“, jos įsipareigojimai ieškovei sumažėjo 157 718,68 Lt, o tos pačios reikalavimo teisės dalį (123 858,23 Lt) perleidus, šia dalimi įsipareigojimai padidėjo. Ieškovė nurodo, jog minėtos reikalavimo perleidimo sutartys Klaipėdos apygardos teismo 2015-09-10 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-923-163/2015 buvo pripažintos negaliojančiomis. Šis sprendimas bylos nagrinėjimo metu dar nebuvo įsiteisėjęs, tačiau teismas vis tiek sumažino atsakovės įsipareigojimą ieškovei aptarta suma. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija ir su šiuo apeliantės argumentu taip pat neturi pagrindo sutikti. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, jog Klaipėdos apygardos teismas 2015-09-10 sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-923-163/2015 (kuris įsiteisėjo priėmus Lietuvos apeliacinio teismo 2016-05-12 nutartį) be kita ko pripažino negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2011-06-07 reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią R. G. atlygintinai perleido turimas 157 718,68 Lt reikalavimo teises į UAB „Neapolis“ UAB „Andajas“ ir 2011-08-25 reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią UAB „Andajas“ atlygintinai perleido UAB „Linkesa“ 123 858,23 Lt reikalavimo teisę į UAB „Neapolis“; taikė vienašalę restituciją natūra ir priteisė R. G. iš atsakovės UAB „Linkesa“ 35 871,76 EUR (123 858,01 Lt) reikalavimo teises į UAB „Neapolis“ bei taikė vienašalę restituciją išmokant pinigais ir priteisė R. G. iš atsakovės UAB „Andajas“ 9 806,66 EUR (33 871,76 Lt). Tai reiškia, jog byloje nebuvo taikyta dvišalė restitucija, kurios pagrindu ieškovė galėtų reikalauti išskaičiuoti 9 806,66 EUR (33 871,76 Lt) sumą iš atsakovės skolos ieškovei. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011 ir kt.).Dėl aptartų priežasčių laikytina, jog pirmosios instancijos teismas byloje nustatytomis aplinkybėmis bei vadovaudamasis CPK reglamentuojamomis įrodinėjimo taisyklėmis, skundžiamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad UAB „Andajas“ skola BUAB „Neapolis“ pagal bendradarbiavimo sutartį neegzistuoja.

Kiti apeliacinio skundo argumentaiApeliaciniame skunde ieškovė taip pat nurodo, jog bendradarbiavimo sutartimi buvo siekiama padaryti žalą UAB „Neapolis“ kreditoriams, kadangi dalis ūkinės-komercinės ieškovės veiklos buvo perkelta UAB „Andajas“. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu argumentu iš esmės nesutinka, kadangi nei iš bendradarbiavimo sutarties, nei iš kitų byloje esančių duomenų nebuvo nustatyta, jog UAB „Andajas“ už atliktą veiklą būtų gavusi kokį nors pelną. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog šios bylos nagrinėjimo dalykas nėra bendradarbiavimo sutarties bei papildomo susitarimo teisėtumas, dėl ko plačiau šio apeliantės argumento nenagrinėja ir dėl jo nepasisako.Taip pat nesutiktina ir su apeliantės argumentu, apie teismo neobjektyvumą jos atžvilgiu. Aplinkybė, jog priimdamas galutinį sprendimą teismas keletą kartų konstatavo faktą, jog ieškovė nepateikė teismui visų reikšmingų dokumentų, negali būti traktuojamas kaip šališkumas, kadangi minėtas faktas yra teisingas ir juo siekta pagrįsti ieškovės pateiktų argumentų klaidingumą. Teisėjų kolegija pažymi, jog kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Dėl bylos procesinės baigtiesAukščiau išdėstytų aplinkybių ir argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino bylos išnagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė įstatymo nuostatas, reglamentuojančias sutartinės civilinės atsakomybės taikymo pagrindus bei padarė pagrįstas išvadas dėl atsakovės skolos ieškovei pagal bendradarbiavimo sutartį neegzistavimo, dėl ko naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidųŠaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (CPK 98 str. 1 d.). Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikus nepakeistą, egzistuoja pagrindas teismui spręsti dėl atsakovės UAB „Andajas“ apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimo. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė pateikė prašymą priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Taip pat, kartu su skundu atsakovė pateikė teismui advokato pinigų priėmimo kvitą 400 Eur sumai (t. 5, b. l. 15). Tačiau teismui nebuvo pateiktas dokumentas, iš kurio turinio teismas galėtų spręsti, jog minėti pinigai advokatui buvo sumokėti būtent už paslaugas šioje byloje, t. y. nebuvo pateikti dokumentai pagrindžiantys išlaidų apskaičiavimą. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atsakovės prašymo netenkina ir nurodytų išlaidų iš ieškovės BUAB „Neapolis“ administravimui skirtų lėšų nepriteisia.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.