Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. K., K. K.-K. ir A. R. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. birželio 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį – 30 MGL dydžio (1 129,80 Eur) bauda;

pagal BK 208 straipsnio 1 dalį – 24 MGL dydžio (903,84 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, šios bausmės subendrintos tarpusavyje dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir subendrinta bausmė E. K. skirta 40 MGL dydžio (1506,40 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, 9 dalimi, paskirta subendrinta bausmė visiško bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo 2013-04-10 nuosprendžiu paskirta bausme – 55 MGL (7 150 Lt) dydžio bauda ir nustatyta E. K. galutinė subendrinta bausmė – 95 MGL (3 577,70 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į atliktą bausmę įskaityta atlikta bausmės dalis pagal Šiaulių apylinkės teismo 2013-04-10 nuosprendį.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, subendrintos bausmių apėmimo būdu ir ši subendrinta bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, subendrinta dalinio bausmių sudėjimo būdu su bausme, paskirta pagal BK 208 straipsnio 1 dalį, ir galutinė subendrinta bausmė K. K. – K. skirta 45 MGL dydžio (1 694,70 Eur) bauda.

pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 9 (devyniems) mėnesiams;

pagal BK 208 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, šios bausmės subendrintos tarpusavyje dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir subendrinta bausmė A. R. skirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, paskirta subendrinta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo 2015-05-19 nutartimi nustatyta galutine subendrinta 3 (trejų) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės atėmimo bausme ir 110 MGL dydžio bauda, ir nustatyta A. R. galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams ir 110 MGL (4 142,60 Eur) dydžio bauda, laisvės atėmimo bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, A. R. į atliktą bausmę įskaityta atlikta bausmės dalis pagal Šiaulių apylinkės teismo 2015-05-19 nutartį.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

E. K. nuteistas už tai, kad būdamas UAB „A.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), direktoriumi, o laikotarpiu nuo 2010-05-13 iki 2010-06-23 laikinai eidamas UAB „A.“ direktoriaus pareigas, ir pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnį, būdamas atsakingu už buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, t. y. pažeisdamas 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574:

- 6 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykus, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros pasikeitimu, ir 12 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, kurių privalomi rekvizitai nustatyti minėto įstatymo 13 straipsnyje, o apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, t. y. apskaitos dokumentais, 2010 m. birželio 15 d. įformino neįvykusias ūkines operacijas patvirtinantį dokumentą, t. y . 2010-06-15 UAB „A.“ 2010 m. birželio mėnesio atlyginimo žiniaraštį Nr. 07, jame nurodant, kad V. B. priskaičiuotas 678,50 Lt atlyginimas, dėl to iš dalies negalima nustatyti bendrovės „A.“ 2010 metų turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Be to, E. K. nuteistas už tai, kad laikinai eidamas UAB „A.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu: (duomenys neskelbtini), direktoriaus pareigas, šiai bendrovei esant nemokiai, t. y. bendrovės skoloms viršijant pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimus, patenkino vieno kreditoriaus reikalavimus, pagal 2010-05-31 avanso apyskaitą grąžindamas sau, kaip bendrovės kreditoriui, 128 298,20 Lt skolą, ir dėl to padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams.

K. K.-K. nuteista už tai, kad būdama UAB „A.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu: (duomenys neskelbtini), direktore ir žinodama, kad su V. B. nėra susitarta dėl jo įdarbinimo UAB „A.“ ir kad V. B. iš tikro nėra priimamas į darbą UAB „A.“, nenustatytoje vietoje ir nenustatytu laiku 2010-04-28 darbo sutartyje nenustatytam asmeniui įrašius tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad V. B. nuo 2010-04-28 priimamas dirbti į UAB „A.“ vairuotoju-ekspeditoriumi, šiuos tikrovės neatitinkančius duomenis K. K.-K. patvirtino savo parašu, pasirašydama sutarties skiltyje „Darbdavys – fizinis asmuo arba darbdavio atstovas“ ir UAB „A.“ antspaudu, bei nenustatytam asmeniui įforminus 2010-04-28 UAB „A.“ direktoriaus įsakymą, jame nurodant tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad nuo 2010 m. balandžio 28 d. V. B. priimamas į darbą vairuotojo-ekspeditoriaus pareigoms, ir šiuos tikrovės neatitinkančius duomenis K. K.-K. patvirtino savo parašu.

Be to, K. K.-K. nuteista už tai, kad būdama UAB „A.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu: (duomenys neskelbtini), direktore ir pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnį, būdama atsakinga už buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, apgaulingai tvarkė UAB „A.“ buhalterinę apskaitą, t. y. pažeisdama 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574, 6 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros pasikeitimu, ir 12 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, kurių privalomi rekvizitai nustatyti minėto įstatymo 13 straipsnyje, o apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, apskaitos dokumentais 2010 m. gegužės, liepos mėn. įformino neįvykusias ūkines operacijas dėl 782,50 Lt atlyginimo priskaičiavimo V. B., patvirtinančius dokumentus t. y.:

- 2010-05-12 UAB „A.“ 2010 m. gegužės mėnesio atlyginimo žiniaraštį Nr. 04, jame nurodant, kad V. B. priskaičiuotas 104,00 Lt atlyginimas;

- 2010-07-09 UAB „A.“ 2010 m. liepos mėnesio atlyginimo žiniaraštį Nr. 08, jame nurodant, kad V. B. priskaičiuotas 678,50 Lt atlyginimas, dėl to iš dalies negalima nustatyti bendrovės „A.” 2010 metų turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Be to, K. K.-K. nuteista už tai, kad būdama UAB „A.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu: (duomenys neskelbtini), direktore, šiai bendrovei esant nemokiai, t. y. bendrovės skoloms viršijant pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdama galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimus, patenkino vieno kreditoriaus reikalavimus, pagal 2010-06-30 avanso apyskaitą grąžindama bendrovės kreditoriui E. K. 28 044,84 Lt skolą, ir dėl to padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams.

A. R. nuteistas už tai, kad būdamas UAB „A.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu: (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnį, būdamas atsakingu už buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, apgaulingai tvarkė UAB „A.“ buhalterinę apskaitą, t. y.

- pažeisdamas 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574, 19 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, kad apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi nustatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą, ir 2 dalį, kurioje nurodyta, kad patvirtinus finansinę atskaitomybę, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto nustatyta tvarka, laikantis Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų, bei nesilaikė Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-08-15 įsakymo priede Nr. 38 „Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklė“ nustatytų buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminų, t. y. bendrovei „D.“ 2009-11-27 prisijungimo būdu reorganizavus bendrovę „B.“ bei 2009-12-02 reorganizavus bendrovę „Ab.“, o bendrovei „A.“ 2010-04-27 prisijungimo būdu reorganizavus bendroves „D.“ ir „B.“ ir perėmus bendrovės „B.“ veiklos laikotarpio nuo 2001-10-12 iki 2009-10-27, bendrovės „Ab.“ veiklos laikotarpio nuo 2004-03-29 iki 2009-10-27, bendrovės „D.“ veiklos laikotarpio nuo 2005-11-08 iki 2010-03-22, bendrovės „B.“ veiklos laikotarpio nuo 2007-05-30 iki 2010-03-22 buhalterinės apskaitos dokumentus, tiksliai nenustatytu būdu juos paslėpė ar sunaikino, dėl to visiškai negalima nustatyti UAB „B.“ veiklos laikotarpio nuo 2001-10-12 iki 2009-10-27 turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, UAB „Ab.“ veiklos laikotarpio nuo 2004-03-09 iki 2009-10-27 turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, UAB „D.“ veiklos laikotarpio nuo 2005-11-08 iki 2010-03-22 turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, UAB „B.“ veiklos laikotarpio nuo 2007-05-30 iki 2010-03-22 turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros;

- pažeisdamas 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574, 6 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros pasikeitimu, ir 12 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, kurių privalomi rekvizitai nustatyti minėto įstatymo 13 straipsnyje, o apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, apskaitos dokumentais 2010 m. rugpjūčio mėnesį įformino neįvykusias ūkines operacijas dėl 1 757,02 Lt atlyginimo priskaičiavimo V. B., patvirtinančius dokumentus:

- 2010-08-10 UAB „A.“ 2010 m. rugpjūčio mėnesio atlyginimo žiniaraštį Nr. 10, jame nurodant, kad V. B. priskaičiuotas 678,50 Lt atlyginimas;

- 2010-08-25 UAB „A.“ 2010 m. rugpjūčio mėnesio atlyginimo žiniaraštį Nr. 12, jame nurodant, kad V. B. priskaičiuotas 1 078,52 Lt atlyginimas, dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „A.” 2010 metų turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Be to, A. R. nuteistas už tai, kad būdamas UAB „A.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu: (duomenys neskelbtini), direktoriumi, šiai bendrovei esant nemokiai, t. y. bendrovės skoloms viršijant pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimus, patenkino vieno kreditoriaus reikalavimus, pagal 2010-07-31 avanso apyskaitą grąžindamas bendrovės kreditoriui E. K. 37 000 Lt skolą, ir dėl to padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Taigi, nors nuteistieji apeliaciniais skundais ir prašo juos išteisinti, o nuteistasis A. R., be to, dar prašo ir jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, perkvalifikuoti į BK 223 straipsnio 1 dalį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistųjų kaltė, jiems įvykdžius jų ginčijamas nusikalstamas veikas, pagrįsta byloje esančiais faktiniais duomenimis, kurie kaip įrodymų šaltinis gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu.

Atsakant į nuteistosios K. K.-K. skundo teiginį, kad teismas nepagrįstai nutarė netenkinti jos gynėjo prašymo dėl nurodytų dokumentų rankraštinių įrašų autorystės tyrimo ir dokumentų įrašų taisymo aplinkybių nustatymo, o tai, pasak apeliantės, turi svarbią reikšmę bylai, pažymima, kad vertindamas įrodymus, bylą nagrinėjantis teismas taip pat nusprendžia, ar byloje esančių duomenų jam pakanka nustatyti įrodinėtinoms aplinkybėms, pašalinti kilusioms abejonėms, daryti pagrįstoms išvadoms dėl veikos sudėties buvimo, kaltinamo asmens kaltumo (nekaltumo) ir kt. Konkrečiu atveju iš priimto nuosprendžio matyti, kad šioje byloje teismui tokių duomenų pakako – nuosprendyje aprašyti teismo ištirti įrodymai, pateiktas išsamus ir aiškus jų vertinimas bei teismo argumentai dėl priimto sprendimo. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ir pati nuteistoji skunde tik nurodo, kad jos prašomų aplinkybių ištyrimas turi svarbią reikšmę bylai, tačiau nenurodo, kokias bylai reikšmingas aplinkybes, susijusias su šioje byloje nagrinėjamais įvykiais, jos prašomas atlikti tyrimas galėtų patvirtinti ar paneigti.

Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi visus šiuos bylos duomenis, neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai dėl nuteistųjų kaltės jiems padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytas veikas. Pagal byloje nustatytas aplinkybes visi objektyvieji ir subjektyvieji BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai nustatyti pagrįstai, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad E. K., K. K.-K. ir A. R. baudžiamasis įstatymas būtų buvęs pritaikytas netinkamai ir dėlto nėra jokio pagrindo, kaip to prašo skunde nuteistieji, juo išteisinti, ar, kaip dar prašo A. R., jo veiką perkvalifikuoti į BK 223 straipsnio 1 dalį.

Byloje esantys faktiniai duomenys – 2011-07-28 specialisto išvada Nr. 5-4/74, kuria nustatyta, kad 2010 m. gegužės–liepos mėn. UAB „A.“ buvo nemoki (4 t., 175–183 b. l.); 2012-05-29 UAB „A.“ 2010 metų buhalterinės apskaitos dokumentų ir registrų apžiūros, atliktos dalyvaujant ūkinės finansinės veiklos tyrimo specialistei N. S., patikslinant 2011-07-28 UAB „A.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo specialisto išvadoje Nr. 5-4/74 nurodytus teiginius, protokolas, kuriame nurodyta, kad UAB „A.“ 2010 m. gegužės–liepos mėn. grąžinusi E. K. 193 343,01 Lt skolą, kurią perėmė iš bendrovių „D.“ ir „B.“ sumažino galimybes kitiems bendrovės kreditoriams atgauti skolą, iš jų VMI dėl priskaičiuotų mokėtinų į biudžetą mokesčių, – iš viso 656 918,15 Lt. Kadangi 2010 metų gegužės–liepos mėnesiais UAB „A.“ skolos viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, pagal LR įmonių bankroto įstatymo nuostatas – UAB „A.“ buvo nemoki ir negalėjo visiškai patenkinti visų kreditorinių reikalavimų (4 t., 189–191 b. l.); specialistės N. S. parodymai, duoti tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdžių metu, kai ji patvirtino savo išvadą ir papildomai nurodė, kad, grąžinusi E. K. 193 000 skolą, kurią perėmė iš bendrovių „D.“ ir „B.“, UAB „A.“ sumažino galimybes kitiems bendrovės kreditoriams atgauti skolą, iš jų ir mokesčių inspekcijai, patenkinusi vieno kreditoriaus reikalavimus; 2010 m. gegužės–liepos mėnesiais UAB „A.“ skolos viršijo pusę jos balanse įrašytos turto vertės, įmonė negalėjo padengti įsipareigojimų (6 t., 62–64, 118–119, 178, 192 b. l.; 7 t., 94–97, 104–106 b. l.); Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016-02-22 Ekspertizės aktas Nr. 11-145 (16), kuriame konstatuota, kad 2010 m. sausio–birželio mėn. laikotarpiu UAB „A.“ nuosavas kapitalas nuolat mažėjo, o 2010-05-31 ir 2010-06-30 buvo neigiamas, ji (UAB „A.“) neturėjo galimybės turimu turtu padengti savo įsipareigojimų ir patenkinti visų kreditorių reikalavimų, todėl UAB „A.“ laikytina nemokia 2010-05-31 ir 2010-06-30; kadangi UAB „A.“ laikytina nemokia nuo 2010-05-31 bei buvo tenkinama Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 4 straipsnyje nurodyta pareiškimo pateikimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo sąlyga, sprendžiama, kad nuo 2010-05-31 jai (UAB „A.“) akivaizdžiai grėsė bankrotas (7 t., 122–128 b. l.); 2010-03-24 Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko priimtas 2010-03-24 sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką, kuri sudarė 17 541, 94 Lt (1 t., 13 b. l.); UAB „A.“ siųstas 2010-06-18 priminimas apie pareigą sumokėti mokesčius – 668 151, 39 Lt (1 t., 14 b. l.); 2010-08-30 priminimas apie pareigą sumokėti mokesčius – 706 171,58 Lt (1 t., 31 b. l.); Šiaulių apygardos teismo 2011-10-06 nutartis, kuria buvo nutarta iškelti UAB „A.“ bankroto bylą ir pažymėta, kad, nors per 2009 metus atsakovas „UAB „A.“ turėjo 94 909 Lt pelno, skola vien valstybės biudžetui 2011-06-28 duomenimis sudaro 810 375,12 Lt (1 t., 102 b. l.), – patvirtina, kad nuteistieji E. K., K. K.-K. ir A. R. atitinkamais laikotarpiais (nuo 2010-04-01 iki 2010-07-27 UAB „A.“ vadovavo K. K.-K. (buvusi G.) (2 t., 31–33 b. l.), jos nedarbingumo laikotarpiu nuo 2010-05-13 iki 2010-06-23 (2 t., 25–28 b. l.), ir nuo 2010-07-16 iki 2010-07-27 (2 t., 37, 38 b. l.) laikinai UAB „A.“ direktoriaus pareigas ėjo E. K. ir nuo 2010-07-28 iki tiriamojo laikotarpio pabaigos – A. R. (2 t., 4 b. l.)), būdami UAB „A.“ vadovais, taigi atsakingais už įmonės veiklą ir veikdami pagal teisinius įgalinimus, žinodami, kad bendrovė yra nemoki, ir kad jai akivaizdžiai gresia bankrotas, kad bendrovė neturi galimybių patenkinti visų kreditorių reikalavimų, sąmoningai ir likusių kreditorių nenaudai tris mėnesius iš eilės – E. K. pagal 2010-05-31 avanso apyskaitą grąžindamas sau, kaip bendrovės kreditoriui 128 298,20 Lt skolą, K. K.-K. pagal 2010-06-30 avanso apyskaitą grąžindama bendrovės kreditoriui E. K. (savo vyrui) 28 044,84 Lt skolą ir A. R. pagal 2010-07-31 avanso apyskaitą grąžindamas bendrovės kreditoriui E. K. 37 000 Lt skolą, patenkino tik vieno iš kreditorių (E. K.) reikalavimą, ir tuo sumažino likusių kreditorių (tarp jų ir Valstybinės mokesčių inspekcijos, kuri ir kreipėsi Šiaulių apygardos teismą, prašydama minėtai įmonei iškelti bankroto bylą) galimybes gauti įsiskolinimų padengimą, ir taip padarė likusiems kreditoriams turtinę žalą.

Maža to, anksčiau nurodytais duomenimis nustatyti visų nuteistųjų veiksmai, iš kurių matyti, kad jie žinojo apie sunkią UAB „A.“ turtinę padėtį, tai, kad bendrovė iš esmės jau buvo nemoki, ir vis tiek likusių kreditorių nenaudai tris mėnesius iš eilės patenkino tik vieno iš kreditorių (E. K.) reikalavimą, rodo, kad visi šie veiksmai (skolos grąžinimas tik E. K.), buvo atlikti sąmoningai kenkiant kitų kreditorių interesams, ir padaryti dėl savanaudiškų paskatų, o nenulemti ekonominio būtinumo ir siekiant apsaugoti kreditorių ir bendrovės interesus, todėl visų nuteistųjų veikos teisingai kvalifikuotos ir pagal BK 208 straipsnio 1 dalį.

Nuteistųjų E. K. ir K. K.-K. skunduose nurodytas teiginys, kad piniginės lėšos – 128298,20 Lt iš UAB „A.“ E. K. buvo išmokėtos pagal avansinę apyskaitą pagrįstai, nes tokią pinigų sumą įmonė jam buvo skolinga kaip atskaitingam asmeniui, kuris asmenines lėšas panaudojo įmonės veiklai ir šiuo atveju vadovautasi Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklėmis, nustatančiomis atskaitingo asmens atsiskaitymo su įmone ne rečiau kaip kartą per mėnesį nuostatomis, nustačius, kad piniginės lėšos – 128298,20 Lt iš UAB „A.“ E. K. buvo išmokėtos bendrovės vadovams žinant apie sunkią įmonės finansinę padėtį ir gresiantį bankrotą, kad šių piniginių lėšų išmokėjimas nebuvo nulemtas ekonominio būtinumo, pažeidžiantis sąžiningo ūkininkavimo principą, ir taip sąmoningai kenkiant kitų kreditorių interesams, atmestinas kaip nepagrįstas. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad joks įstatymas neiškelia atskaitingo asmens, taigi tokio paties lygiaverčio kreditoriaus kaip ir kiti, viršenybės ir pirmumo prieš kitus kreditorius.

Nepagrįstai E. K. skunde nurodo, jog specialistės N. S. išvada ir jos paaiškinimai nepatvirtina, kad jam kaltinime nurodytu laiku įmonei akivaizdžiai grėsė bankrotas, kadangi, be specialisto išvados ir specialistės paaiškinimų apylinkės ir apygardos teismų teisiamųjų posėdžių metu, šią aplinkybę, t. y., kad UAB „A.“ jau nuo 2010-05-31 akivaizdžiai grėsė bankrotas, patvirtina ir Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016-02-22 Ekspertizės aktas Nr. 11-145 (16), kuriame konstatuota, kadangi UAB „A.“ laikytina nemokia nuo 2010-05-31 bei buvo tenkinama Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 4 straipsnyje nurodyta pareiškimo pateikimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo sąlyga, vertinama, kad nuo 2010-05-31 jai (UAB „A.“) akivaizdžiai grėsė bankrotas (7 t., 122–128 b. l.).

Nuteistosios K. K.-K. skunde nurodyta aplinkybė, kad UAB „A.“ iš Juridinių asmenų registro išregistruota buvo tik 2014-02-26, o 2010 m. finansinės atskaitomybės dokumentai nebuvo pateikti, nepaneigia to, kad UAB „A.“ laikytina nemokia nuo 2010-05-31 ir kad nuo 2010-05-31 UAB „A.“ akivaizdžiai grėsė bankrotas, kadangi tai buvo konstatuota tiek specialisto išvadoje, tiek ir Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016-02-22 Ekspertizės akte Nr. 11-145 (16).

Nuteistasis A. R. skunde pagrįstai nurodo, kad kaltinamajame akte absoliučiai nenurodyta, kokių kreditorių reikalavimus jis turėjo patenkinti, taip pat – kokiems kreditoriams padaryta turtinė žala. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad A. R., būdamas UAB „S.“ vieninteliu akcininku, UAB „S.“ vardu iš E. K. nusipirko visas UAB „A.“ akcijas ir perėmė įmonės dokumentus, antspaudą, transporto priemones, turtą, ir nurodė pretenzijų neturintis (4 t., 30 b. l.), daroma išvada, kad A. R., būdamas verslininku, turėjo būti ir buvo pakankamai apdairus, atidus ir rūpestingas, todėl turėjo ir privalėjo žinoti tikrąją perkamos įmonės padėtį, taigi ir jos kreditorius. Be to, tai, kad tiek A. R., tiek ir E. K. ir K. K. – K., jų vadovavimo UAB „A.“ laikotarpiais žinojo apie UAB „A.“ nemokumo būseną ir jos kreditorius, patvirtina ir Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2010-03-24 sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką, kurią sudarė 17 541, 94 Lt (1 t., 13 b. l.); UAB „A.“ siųstas 2010-06-18 priminimas apie pareigą sumokėti mokesčius – 668 151, 39 Lt (1 t., 14 b. l.); bei 2010-08-30 priminimas apie pareigą sumokėti mokesčius – 706 171,58 Lt (1 t., 31 b. l.). Be to, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, atliekant įrodymų tyrimą, buvo išsireikalauta civilinė byla Nr. B2-147-154/14 ir perskaitytas 2014-01-15 sprendimas (civilinės bylos Nr. B2-147-154/14, 70–71 b. l.), kuriuo buvo patikslinti bankrutavusios UAB „A.“ 1 831 124,53 Lt kreditoriniai reikalavimai VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriui, VĮ Turto bankui, VšĮ (duomenys neskelbtini) regiono atliekų tvarkymo centrui, UAB „T.“, UAB „D. N. L.“, UAB „O.“, UAB „V. M.“, UAB „V.“, UAB „Š.“ ir UAB „P.“. Esant aptartoms aplinkybėms teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistieji žinojo jiems pareikštų kaltinimų teisinį ir faktinį pagrindą, ir todėl šis kaltinimo trūkumas nėra esminis, kadangi jis nesuvaržė apeliantų teisės gintis nuo jiems pareikštų kaltinimų, žinoti, kuo jie yra kaltinami, ir tai nesukliudė teismui priimti teisėto ir pagrįsto sprendimo. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, priešingai, nei skunde nurodo nuteistasis A. R., daro išvadą, kad kaltinimasis aktas atitinka BPK 219 straipsnyje nustatytus reikalavimus, nes anksčiau nurodytas kaltinimo trūkumas nėra esminis ir jis netrukdo nagrinėti bylos teisme.

Taip pat nepagrįstai ir deklaratyviai nuteistasis A. R. skunde nurodo tai, kad priimdamas skundžiamą nuosprendį teismas išplėtė kaltinimo ribas ir pažeidė BPK 255 straipsnį, t. y. peržengė nagrinėjimo teisme ribas, kadangi skundžiamu nuosprendžiu jis kaltinamas plačiau nei tai nurodyta Šiaulių apygardos prokuratūros 2014-03-04 kaltinamajame akte, kadangi byloje esantis kaltinamasis aktas (5 t., 139–155 b. l.), jį sulyginus su skundžiamu nuosprendžiu, tokių išvadų daryti neleidžia.

Atsižvelgdama į tai, kas anksčiau išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistųjų veikas pirmosios instancijos teismas pagal BK 208 straipsnio 1 dalį kvalifikavo teisingai, jų kaltė dėl nurodytos nusikalstamos veikos padarymo – įrodyta.

Dėl nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.

BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali, o objektyvieji sudėties požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad asmuo atliktų bent vieną iš BK 300 straipsnio 1 dalies dispozicijoje išvardytų pavojingų veikų. Tačiau šiuo aspektu svarbu tai, kad nors BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už disponavimą netikru ar suklastotu dokumentu nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl veikos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių tokį dokumentą panaudojus apyvartoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-426/2010, 2K-560/2010, 2K-409/2011, 2K-205/2012). Baudžiamosios atsakomybės taikymui reikalingą pavojingumo laipsnį dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu gali pasiekti tais atvejais, kai šiomis veikomis daroma įtaka teisiniams santykiams, tuose teisiniuose santykiuose dalyvaujančių asmenų teisėms ir pareigoms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-316/2013).

Byloje esančiais ir pirmosios instancijos teismo ištirtais duomenimis – liudytojo V. B. pirmosios instancijos teismui duotais parodymais, kai jis nurodė, kad įmonėje realiai nedirbo, dokumentuose nepasirašė, buvo suklastoti jo parašai, o darbo sutartis įforminta nebuvo; E. K. jam sakė, kad dokumentus tvarkys buhalterė K. (6 t., 3–4 b. l.); 2011-09-23 LTEC Šiaulių skyriaus rašysenos objektų tyrimo specialisto išvada Nr. 11Š-169 (11), kurioje konstatuota, jog tikėtina, kad UAB „A.“ 2010-04-28 darbo sutartyje Nr. 17, dviejose skiltyse „Darbuotojas“, eilutėje „Parašas“ pasirašė ne V. B., o kitas asmuo; tikėtina, kad 2010 metų gegužės mėnesio UAB „A.“ 2010-05-12 atlyginimo žiniaraštyje Nr. 04, eilutėje „V. B.“, skiltyje „Parašas“ pasirašė ne V. B., o kitas asmuo; tikėtina, kad 2010 metų birželio mėnesį UAB „A.“ 2010-06-15 atlyginimo žiniaraštyje Nr. 07, eilutėje „V. B.“, skiltyje „Parašas“ pasirašė ne V. B., o kitas asmuo; tikėtina, kad 2010 metų liepos mėnesio UAB „A.“ 2010-07-09 atlyginimo žiniaraštyje Nr. 08, , eilutėje „V. B.“, skiltyje „Parašas“ pasirašė ne V. B., o kitas asmuo; tikėtina, kad 2010 metų rugpjūčio mėnesį UAB „A.“ 2010-08-10 atlyginimo žiniaraštyje Nr. 10, eilutėje „V. B.“, skiltyje „Parašas“ pasirašė ne V. B., o kitas asmuo; tikėtina, kad 2010 metų rugpjūčio mėnesio UAB „A.“ 2010-08-25 atlyginimo žiniaraštyje Nr.12, eilutėje „V. B.“, skiltyje „Parašas“ pasirašė ne V. B., o kitas asmuo (4 t., 156–158 b. l.); liudytojos A. T. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotais parodymais, kai ji nurodė, kad apie darbuotojų įdarbinimą pasakydavo vadovai, arba gaudavo jų prašymą el. paštu įdarbinti; būdavo taip, kad ateidavo direktorius, atsinešdavo visus reikalingus dokumentus ir pasakydavo, kad žmogus atvyks vėliau, todėl parengdavo darbo sutartį; apie V. B. atleidimą, priėmimą iš darbo direktorė žodžiu ar elektroniniu būdu liepė pranešti „Sodrai“ (5 t., 188–189 b. l.); liudytojos A. T. ikiteisminio tyrimo metu duotais ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, liudytojai nurodžius, kad ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus, tuomet aplinkybes prisiminė geriau, pagarsintais parodymais, kai ji buvo nurodžiusi, kad, jei dokumente, susijusiame su darbuotojo įdarbinimu ar atleidimu, yra uždėtas K. G. (K.) parašo antspaudas, tai negali būti taip, kad ji nežinojo, kad toks dokumentas buvo įformintas ir tas parašo antspaudas jame uždėtas, nes ji duodavo nurodymus, ką įdarbinti ir ką atleisti; nors parašo antspaudas ir būtų buvęs uždėtas jai nesant ofise, ji turėjo žinoti, kad toks dokumentas buvo įformintas, nes joms ji duodavo konkrečius nurodymus, kad tą dieną, o ne kurią nors kitą dieną, tas ar kitas asmuo turi būti įdarbintas (2 t., 124–126 b. l.); K. V. IĮ buhalteriniais dokumentais bei įsakymais (4 t., 50–61, 62–73, 74–87, 88–107, 34–49 b. l.), iš kurių matyti, kad kaltinime nurodytais laikotarpiais V. B. UAB „A.“ realiai nedirbo (kaip užfiksuota šios įmonės darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose (4 t., 123–137 b. l.), nes tuo laiku V. B. iš tikro buvo komandiruotėse užsienyje, pasiųstas darbines pareigas atlikti kito darbdavio – K. V. IĮ – nustatyta, kad apeliantė K. K.-K., būdama UAB „A.“ direktore ir žinodama, kad su V. B. nėra susitarta dėl jo įdarbinimo UAB „A.“ ir, kad V. B. iš tikro nėra priimamas į darbą UAB „A.“, nenustatytoje vietoje ir nenustatytu laiku 2010-04-28 darbo sutartyje nenustatytam asmeniui įrašius tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad V. B. nuo 2010-04-28 priimamas dirbti į UAB „A.“ vairuotoju-ekspeditoriumi, šiuos tikrovės neatitinkančius duomenis patvirtino savo parašu, pasirašydama sutarties skiltyje „Darbdavys - fizinis asmuo arba darbdavio atstovas“ ir UAB „A.“ antspaudu, bei nenustatytam asmeniui įforminus 2010-04-28 UAB „A.“ direktoriaus įsakymą, jame nurodant tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad nuo 2010 m. balandžio 28 d. V. B. priimamas į darbą vairuotojo-ekspeditoriaus pareigoms, ir šiuos tikrovės neatitinkančius duomenis K. K.-K. patvirtino savo parašu.

Vadinasi, nėra jokio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad būtent pati K. K.-K. patvirtino tikrovės neatitinkančius duomenis, nes ant V. B. darbo sutarties ir įsakymo yra būtent jos parašas ir įmonės spaudas.

Nuteistosios skunde nurodytos aplinkybės, kad dirbdama 2009 m. lapkričio–2010 m. liepos mėnesių laikotarpiu ji ilgai sirgo, ir jos parašo antspaudas visą laiką buvo UAB „J. F.“ darbuotojų žinioje, ir, pasak apeliantės, šie darbuotojai uždėdavo jos parašo antspaudą finansiniuose ir buhalteriniuose dokumentuose, atmestinos. Pirmiausia pažymima tai, kad V. B. į darbą buvo priimtas būtent K. K.-K. vadovavimo UAB „A.“, o ne jos nedarbingumo laikotarpiu – 2010-04-28 (2 t., 31–33, 42–47 b. l.). Antra, V. B. vairuotojo ekspeditoriaus pareigoms į UAB „A.“ buvo priimtas pačios apeliantės, t. y. UAB „A.“ direktorės K. G. (K.-K.) 2010-04-28 įsakymu (2 t., 70 b. l.), kuriame uždėtas jos pačios parašas ir įmonės spaudas. Trečia, K. K.-K., būdama įmonės vadove ir leisdama savo valdomos įmonės buhalterėms disponuoti parašo antspaudu, turėjo suvokti ir suvokė savo tokio elgesio padarinius, t. y. kad ji, kaip įmonės vadovė, yra atsakinga ir už visas su šios faksimilės panaudojimu atsiradusias pasekmes. Ketvirta, priešingai, nei apeliaciniame skunde bando pateikti nuteistoji, kad ji ilgą laiko sirgo ir nieko nežino, liudytojos A. T. ikiteisminio tyrimo metu duoti ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, liudytojai nurodžius, kad ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus, tuomet aplinkybes prisiminė geriau, pagarsinti parodymai (2 t., 124–126 b. l.), patvirtina, kad nuteistoji jos vadovavimo UAB „A.“ laikotarpiu buvo aktyvi vadovė ir su ja turėjo būti derinami visi įmonės veiklos klausimai, ir kad niekas nevykdavo be jos žinios.

Tai, kad dokumentai, ant kurių uždėtas nuteistosios parašo antspaudas, surašyti ne jos ranka, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, kas parašė ir kas pasirašė V. B. vardu 2010-04-28 prašymą dėl priėmimo į darbą vadybininko pareigoms, įvertinus tai, kad nuteistoji nėra kaltinama šių veiksmų atlikimu, taigi ši aplinkybė apeliantės teisinės padėties nesunkina, daroma išvada, kad šios aplinkybės neturi reikšmės nuteistosios veikos juridiniam įvertinimui.

Kitas apeliantės skunde nurodytas teiginys, kad Šiaulių skyriaus rašysenos objektų tyrimo specialisto 2011-09-23 išvada yra grindžiama ne kategoriškumo, bet tik tikėtinumo kriterijumi, nedaro šios išvados nei neobjektyvia, nei nepatikima. Kaip matyti iš aptariamos specialisto išvados, ji tikėtina todėl, kad dėl parašo nesudėtingos sandaros nebuvo galima atsakyti kategoriškai (4 t., 156–158 b. l.). Kartu pažymima tai, kad svarbiausia, vertinant šios išvados įrodomąją reikšmę yra tai, kad ji atitinka ir kitus byloje esančius ir anksčiau jau aptartus duomenis, o ne tai, kad rašysenos ekspertizės išvadų skalėje ji įvertinta kaip tikėtina, o ne kaip kategoriška. Būtent todėl apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas šią specialisto išvadą laiko objektyvia, patikima ir vadovaujasi ja.

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir išsamiu bylos aplinkybių ištyrimu pagrįstą išvadą ir dėl K. K.-K. kaltės jai atlikus inkriminuotus veiksmus.

Atsižvelgdama į tai, kas anksčiau išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistųjų veikas (E. K. pagal BK 208 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį; K. K.-K. pagal BK 208 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį; A. R. pagal BK 208 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį), pirmosios instancijos teismas kvalifikavo teisingai, jų kaltė dėl nurodytų nusikalstamų veikų padarymo – įrodyta, todėl apylinkės teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, nuosprendį naikinti ir nuteistuosius išteisinti, kaip to yra prašoma nuteistųjų apeliaciniuose skunduose, nėra pagrindo, todėl nuteistųjų apeliaciniai skundai yra atmestini.

Šiaulių apygardos teisme 2016 m. gegužės 2 d., t. y. po šios baudžiamosios bylos išnagrinėjimo, iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus buvo gauta patikslinta pažyma dėl teisinės pagalbos suteikimo nuteistajam E. K., prašant priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad toks prašymas nepagrįstas ir todėl netenkintinas. Pažymima, kad šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą. Todėl teisėjų kolegija sprendžia netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus prašymo priteisti iš nuteistojo E. K. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos turėtas išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistųjų E. K., K. K.-K.ir A. R. apeliacinius skundus atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų nepriteisti.