Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. L. ieškinį atsakovui J. Č. dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo, sutarties nutraukimo ir restitucijos taikymo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

CK 6.237 str. 1 d. nustato, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus CK nustatytas išimtis. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog tam, kad atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t.y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimas gali būti pagrindžiamas teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 str.), preziumuotina, kad toks turtas įgytas teisėtai ir aptariamo civilinės teisės instituto pagrindu turto išreikalauti negalima. Kasacinio teismo taip pat yra išaiškinta, kad tam, jog atsirastų pareiga grąžinti turtą, jis turi būti asmens realiai gautas, o jo išreikalauti kitais civilinių teisių gynimo būdais (pvz., taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant nuostolius, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra, taikant kitus sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus) nėra teisinio pagrindo arba tokius būdus taikant pažeistos asmens teisės būtų apgintos ne visiškai. Kai asmuo prašo teismo išreikalauti pas kitą asmenį esantį turtą, teismas visų pirma turi išspręsti materialinių teisinių santykių kvalifikavimo klausimą: nustatyti, kokiu pagrindu turtas atsakovo gautas ir iš ko kilo prievolė turtą grąžinti, ir atitinkamai koks įstatymas, reglamentuojantis tokiu pagrindu gauto turto išreikalavimo taisykles (restitucijos, be pagrindo gauto turto išreikalavimo ar kt. institutas), ginčo atveju turi būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2009; 2015 m. birželio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-370-313/2015; kt.).

Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju ieškovė savo reikalavimą iš esmės grindžia paskolos teisiniais santykiais, t.y. nurodo, kad pervesdama bankiniais pavedimais atsakovui iš viso 4 688,00 Eur sumą, ji minėtas lėšas atsakovui skolindavo atsakovo vykdomos veiklos vystymui. Taip pat ieškovė laiko paskola ir 579,24 Eur UAB „Saviugdos Mokykla“ už atsakovą sumokėtą sumą. Savo ruožtu atsakovas minėtą ieškovės reikalavimą ginčija tuo pagrindu, jog 4 688,00 Eur suma atsakovui buvo sumokėta už ieškovei suteiktas paslaugas – mokymus (konsultacijas), o UAB „Saviugdos Mokykla“ už atsakovą sumokėta 579,24 Eur suma, atsakovo teigimu, ieškovės buvo sumokėta laisvanoriškai, t.y. jis minėtos sumos sumokėjimą trečiajam asmeniui vertina kaip ieškovės dovaną atsakovui. Taigi, kaip matyti iš ieškovės nurodomų faktinių aplinkybių, ji pagrindą priteisti iš atsakovo minėtas sumas kildina ne iš nepagrįsto praturtėjimo, tačiau iš paskolos teisinių santykių, t.y. iš sandorio, todėl šiuo atveju taikytinos ne be pagrindo įgyto turto grąžinimą reglamentuojančios teisės normos, tačiau paskolos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos.

Pažymėtina, kad pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą (CPK 13 str.) teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus. Tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu išspręsti ginčą ir apginti pažeistas teises. Ieškinio pagrindas, kurį pagal CPK 135 str. 1 d. 2 p. privalo suformuluoti ieškovas, – tai faktinio pobūdžio aplinkybės, kuriomis jis grindžia ir formuluoja ieškinio dalyką – materialųjį teisinį reikalavimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Vykdydamas teisinį santykių kvalifikavimą, teismas įstatymą, taikytiną ginčui spręsti, pagal ieškovo nurodytas faktines aplinkybes parenka savo nuožiūra (CPK 265 str. 1 d.) ir yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės ar pageidavimų. Tai negali būti vertinama kaip ieškinio ribų peržengimas, nes nei ieškinio dalykas, nei ieškinio faktinis pagrindas tokiu atveju nėra keičiami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2005; 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2008; 2010 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010; 2011 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-457/2011; 2013 m. balandžio 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-241/2013). Taigi, nagrinėjamu atveju ieškovės reikalavimo pagal jos nurodomas faktines aplinkybes kvalifikavimas reikalavimu grąžinti paskolą, nelaikytinas ieškinio ribų peržengimu.

Atkreiptinas dėmesys, jog civilinis procesas yra grindžiamas rungimosi principu, kuris reiškia, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Įrodinėjimo pareigą nustato CPK 178 str. Civilinių bylų procese dispozityviose bylose be išimčių yra taikoma CPK 178 str. nustatyta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė (onus probandi), pagal kurią įrodinėjimo pareiga nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 str.). Taigi, pagal minėtą įrodinėjimo paskirstymo taisyklę ieškovui tenka pareiga įrodyti ieškinio, o atsakovui – atsikirtimų faktinį pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Savo ruožtu paskolos teisiniuose santykiuose paskolos davėjui tenka pareiga įrodyti paskolos sutarties sudarymo, t.y. paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjui, faktą, o paskolos gavėjui tenka pareiga įrodyti, kad jis paskolą grąžino.

Remiantis CK 6.870 str. 1 d., paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija šešis šimtus eurų (CK 871 str. 1 d.). Atkreiptinas dėmesys, kad paprastos rašytinės formos sudarant paskolos sutartį nesilaikymas, nedaro tokios sutarties negaliojančia, tačiau kilus ginčui dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, tai atima teisę remtis liudytojų parodymais įrodinėjant šį faktą (CK 1.93 str. 2 d.). Pažymėtina, kad paskolos sutartis pripažįstama galiojančia nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 str. 2 d.). Taigi pagal juridinę prigimtį paskolos sutartis yra realinė sutartis, tai reiškia, kad paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių suderintos valios išreiškimo nepakanka. Tam, kad paskolos teisiniai santykiai atsirastų ir šios sutarties šalys įgytų atitinkamas teises ir pareigas, būtinas sutarties dalyko – pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų – perdavimas paskolos gavėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2011). Minėta, kad nagrinėjamu atveju ieškovė paskolos sutarties sudarymo faktą grindžia bankiniais pavedimais, iš kurių matyti, kad ieškovė laikotarpiu 2012-11-26 iki 2014-01-13 į atsakovo banko sąskaitą pervedė 4 688,00 Eur sumą (CPK 178, 185 str.). Atsakovas gi, kaip minėta, minėtų lėšų pervedimą į jo sąskaitą grindžia kitu sandoriu, t.y. suteiktų mokymo ir konsultacijų paslaugų apmokėjimu. Atsižvelgiant į tai, atsakovui tenka pareiga įrodyti aplinkybę, jog minėti mokėjimai buvo atlikti už atsakovo suteiktas paslaugas, t.y. įrodyti, jog minėti mokėjimai buvo atlikti ne paskolos, bet paslaugų teikimo sandorių pagrindu (CPK 12, 178 str.). Atsakovas savo nurodomoms aplinkybėms pagrįsti pateikė jo teikiamų paslaugų kainininkus, banko sąskaitos išrašus, vaizdo konferencijos įrašus, fotonuotraukas ir kt. (b.l. 110, 116-137).

Pagal CPK 176 str. 1 d. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad toks faktas buvo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, jog tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-171/2006; 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-513/2004; ir kt.). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009; 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; kt.). Atkreiptinas dėmesys, kad teismas ne kartą siūlė šalims pateikti byloje papildomus įrodymus, pagrindžiančius jų nurodomas aplinkybes (CPK 179 str.)-(b.l. 49, 64-65).

Nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs šalių (ieškovės ir atsakovo) pateiktus įrodymus bei nurodomas aplinkybes, sprendžia, jog atsakovas nepaneigė ieškovės nurodomas aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovo pateitki įrodymai apie jo vykytas vaizdo konferencijas bei teiktas mokymo paslaugas yra susiję su vėlesniu laikotarpiu nei, kad buvo atliekami ieškovės mokėjimai, t.y. ieškovės atliekamų mokėjimų ir atsakovo teiktų mokymo paslaugų, taip pat organizuotų stovyklų, laikotarpiai nesutampa. Pažymėtina, kad atsakovo nurodomų mokymo bei konsultavimo paslaugų teikimas yra susijęs su ūkinės-komercinės veiklos vykdymu, todėl atsakovui kaip verslininkui, įrodinėjant paslaugų apmokėjimo faktą, tenka pareiga įrodyti, jog minėti mokėjimai neva už suteiktas paslaugas buvo tinkamai apskaityti ir įstatymo nustatyta tvarka deklaruoti. Nors atsakovas teismo posėdyje teigė, jog jis turi įrodymus, pagrindžiančius jo nurodomas aplinkybes, kad minėtos lėšos buvo teisės aktų nustatyta apskaitytos ir deklaruotos, tačiau iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos atsakovas tokių įrodymų taip ir nepateikė. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas sprendžia, jog labiau tikėtina, kad tarp šalių buvo susiklostę paskolos teisiniai santykia, o ne paslaugų pirkimo teisiniai santykiai. Minėta, kad ieškovės pateikti mokėjimo pavedimai patvirtina 4 688,00 Eur sumos perdavimo atsakovui faktą, savo ruožtu atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis minėtą sumą ieškovei grąžino (CPK 178 str.). Remiantis išdėstytu, ieškovei iš atsakovo priteistina 4 688,00 Eur skolos (CK 6.38 str., 6.873 str. 2 d.).

Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovė 2014-06-01 ir 2014-06-03 apmokėjo atsakovo dalyvavimą seminarų „išlaisvink savyje slypinčią galią“ cikle, vykusių 2015-03-26 – 29 Londone, sumokėdama UAB „Saviugdos mokykla“ 579,24 Eur sumą. Ieškovė minėtą sumą už atsakovą sumokėjo su jo žinia bei jam su tuo sutinkant. Atsakovas minėtą aplinkybę bylos nagrinėjimo metu pripažino (CPK 13 str.). Iš bylos medžiagos taip pat nustatyta, kad atsakovas minėtų seminarų cikle dalyvavo. Atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė minėtą sumą už atsakovą sumokėjo neatlygintinai, t.y. ieškovė minėtą sumą atsakovui padovanojo. Esant nurodytoms aplinkybėms, minėta ieškovės sumokėta suma taip pat vertintina kaip ieškovės paskola atsakovui, pinigų sumą pervedant ne tiesiogiai atsakovui, bet jo nurodytam trečiajam asmeniui. Atsižvelgiant į tai, ieškovei iš atsakovo papildomai priteistina 579,24 Eur skolos (CK 6.38 str., 6.873 str. 2 d.).

Remiantis CK 6.217 str. 1 d., šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Esminio sutarties pažeidimo kriterijai įtvirtinti CK 6.217 str. 2 d. Minėta, kad 2014-08-02 tarp ieškovės ir atsakovo sudarytos konsensualinės sutarties pagrindu atsakovas įsipareigojo įsteigti UAB „G. K.“ bei perlesiti ieškovei 20 proc. minėtos įmonės akcijų, taip pat perleisti ieškovei 20 proc. veiklos, susijusios su (duomenys neskelbtini) akcijų, bei teisę į 20 proc. gryno pelno, nuo visų pajamų iš „G. K.“ veiklos. Savo ruožtu ieškovė minėta sutartimi įsipareigojo sumokėti už tai atsakovui 10 000,00 Lt (2 896,20 Eur) sumą, taip pat visais įmanomais būdais vystyti „G. K.“ veiklą, ieškoti galimybių ir būdų didinti pardavimus, žinomumą, ieškoti partnerius ir didinti įmonės pelną. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad šiuo metu viešame registre jau yra įsteigta viešoji įstaiga pavadinimu „G. K.“, kurios savininke, šalių teigimu, yra L. M.. Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad ginčo sutarties įvykdymas toje dalyje, kurioje atsakovas įsipareigojo perleisti ieškovei 20 proc. uždarosios akcinės bendrovės „G. K.“ akcijų, šiuo metu yra nebeįmanomas. Atsakovas gi, kaip minėta, teigia, jog pati ieškovė neįvykdė sutarties, t.y. nesumokėjo atsakovui pagal sutartį mokėtiną 2 896,20 Eur sumą. Minėta, kad pagal CPK 178 str. įtvirtintą bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę – įrodinėjimo pareiga nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia. Taigi, ieškovei teigiant, kad ji sutartį įvykdė, t.y. sumokėjo atsakovui sutartyje nustatytą 10 000,00 Lt sumą, jai tenka pareiga įrodyti šią aplinkybę. Ieškovė nurodo, kad ji minėtą pinigų sumą atsakovui sumokėjo grynais sutarties pasirašymo metu, tačiau jokių tai patvirtinančių tiesioginių įrodymų byloje nepateikė. Ieškovė pinigų perdavimo atsakovui faktą iš esmės grindžia sutarties turiniu (paskutine sutarties teksto pastraipa), liudytojų J. N. bei L. Š. (b.l. 147-149) parodymais, taip pat kitais, ieškovės nuomone pagrindžiančiais jos nurodomas aplinkybes, netiesioginiais įrodymais. Ginčo sutarties paskutinėje pastraipoje įtvirtinta, kad „jei J. Č. per kalendorinį mėnesį nuo UAB „G. K.“ įkūrimo neperleidžia D. L. 20 proc. įmonės akcijų, tai privalo grąžinti atgal 10 000,00 Lt“. Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad byloje atsirado sutarties aiškinimo būtinybė.

Sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193-6.195 str., jų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota kasacinio teismo nutartyse. Sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014; 2012 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2012; 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2010; 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2008; kt.). Aiškindamasis rašytine forma sudarytos sutarties turinį, teismas pirmiausia atsižvelgia į rašytinės sutarties tekstą. Jei jis yra aiškus ir neprieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, darydamas išvadą dėl sutarties turinio (šalių teisių ir pareigų) teismas gali spręsti, kad tikroji šalių valia sutampa su rašytiniu sutarties tekstu, ir gali remtis lingvistiniu sutarties aiškinimu.

Teismas įvertinęs šalių pasirašytos ginčo sutarties turinį, atsižvelgdamas į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę bei tikslą, taip pat į ankstesnių šalių santykių praktiką, daro ivadą, jog paskutinėje sutarties pastraipoje įtvirtinta sutarties sąlyga, numatanti sutarties neįvykdymo pasekmes tuo atveju, jeigu atsakovas neįvykdytų savo įsipareigojimų pagal sutartį, o būtent neperleistų ieškovei 20 proc. naujai įsteigtos uždarosios akcinės bendrovės „G. K.“. Atsižvelgiant į tai, teismas atmeta ieškovės argumentą, jog minėta sutarties sąlyga savaime patvirtina, kad ieškovė sumokėjo pagal sutartį atsakovui 10 000,00 Lt. Tuo pačiu teismas neturi pagrindo vadovautis liudytojų J. N. bei L. Š. parodymais, kadangi šie parodymai yra paremti ne objektyviomis aplinkybėmis, o pačios ieškovės liudytojoms pateiktais paaiškinimais. Gi aplinkybė, jog ieškovė yra paminėta kaip viena iš redaktorių atsakovo 2014 m. išleistos knygos „(duomenys neskelbtini)“ (b.l. 88-91) nei paneigia, nei patvirtina, ieškovės įrodinėjamą aplinkybę. Teismas atkreiptia dėmesį ir į iki ginčo sutarties pasirašymo tarp šalių susiklosčiusią praktiką, pagal kurią visi ankstesni pinigų judėjimai tarp šalių vyko tik bankiniais pavedimais. Taigi, įvertinus byloje pateiktų įrodymų visetą, šalių paaiškinimus ir liudytojos parodymus, atsižvelgiant į įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, konstatuotina, kad ieškovė neįrodė minėtos pinigų sumos (10 000,00 Lt) perdavimo atsakovui fakto (CPK 178, 185 str.).

Pažymėtina, kad sprendžiant dėl esminio sutarties pažeidimo, atsižvelgtina į tai, jog ginčo sutartyje nėra numatyti jokie sutarties įvykdymo terminai, taip pat iš sutarties turinio neaišku, kas pirmas turėjo įvykdyti sutartį, t.y. ieškovė ar atsakovas. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 str.), teismas sprendžia, jog abi šalys pažeidė sutartį, t.y. neįvykdė jos sąlygų, todėl ginčo sutartis nutrauktina abiem šalims iš esmės pažeidus sutartį (CK 6.217 str. 1 d.). Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškovės ieškinys dalyje dėl sutarties nutraukimo, tenkintinas iš dalies.

Nutraukus sutartį, kartu turi būti išspręstas ir sutarties negaliojimo padarinių klausimas. Pagal CK 6.222 str. 1 d., kai sutartis nutraukta, šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš pastarosios gavusi. Remiantis išdėstytu bei atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovas vykdydamas sutartį buvo ką nors perdavęs ieškovei, taip pat į tai, jog ieškovė neįrodė pinigų pagal sutartį perdavimo atsakovui faktą, nutraukus ginčo sutartį, restitucija šalių atžvilgiu netaikytina. Remiantis išdėstytu, ieškovės reikalavimas nutraukus sutartį taikyti restituciją bei priteisti iš atsakovo 2 896,20 Eur (10 000,00 Lt) sumą, atmestinas.

Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškovės ieškinys tenkintinas iš dalies, priteisiant ieškovės naudai iš atsakovo 5 267,24 Eur (4 688,00 Eur + 579,24 Eur).

Esant ieškovės prašymui, remiantis CK 6.37 str. 2 d. bei 6.210 str. 1 d., ieškovės naudai iš atsakovo priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą 5 267,24 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2015-05-13 dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 str. 1-2 d.). Nustatyta, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovė iš viso patyrė 554,56 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 389,00 Eur (245,00 Eur už turtinį reikalavimą ir 144,00 Eur už neturtinį reikalavimą) dydžio sumokėtas žyminis mokestis (b.l. 5, 6, 100), 100,00 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti už pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo parengimą (b.l. 35-36) bei 65,56 Eur atvykimo į teismo posėdį (kelionės) išlaidos (b.l. 151-153). Atsakovas įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas byloje nepateikė. Pažymėtina, kad ieškovės patirtos išlaidos už advokato pagalbą rengiant pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, nagrinėjamu atveju negali būti atlygintos, kadangi šios išlaidos buvo patirtos kitoje civilinėje, be to, jos buvo patirtos ne dėl atsakovo netinkamo procesinio elgesio, tačiau dėl ieškovės netinkamo teisės į teisminę gynybą realizavimo būdo. Byloje nustatyta, kad ieškovei kreipusis į teismą dėl teismo įsakymo išdavimo, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. balandžio 21 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. L2-20843-871/2015, atsisakė priimti ieškovės pareiškimą kaip aiškiai nepagrįstą (b.l. 34). Atsižvelgiant į tai, atsakovas šiuo atveju negali būti pripažintas atsakingu už tokio pobūdžio išlaidas. Ieškovė taip pat prašo, kaip minėta, priteisti iš atsakovo 65,56 Eur atvykimo į teismo posėdį (kelionės) išlaidas. Tokios išlaidos gali būti priskirtos kitų būtinų ir pagrįstų išlaidų (CPK 88 str. 1 d. 9 p.). Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad CPK 88 str. 1 d. 9 p. nurodytos kitos būtinos ir pagrįstos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos yra tokios išlaidos, kurios tiesiogiai nenurodytos CPK 88 str. 1 d. 1–8 p., tačiau yra protingos, neperteklinės, būtinos, pagrįstos ir įrodytos. Tokiomis išlaidomis, priklausomai nuo konkrečių byloje įrodytų aplinkybių, galėtų būti pripažintos bylai būtinų dokumentų gavimo, kelionės ir panašios išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015). Pažymėtina, kad ieškovės prašomas priteisti kelionės išlaidas sudaro ne tik kelionės autobusu Kaunas-Vilnius ir Vilnius-Kaunas išlaidas, tačiau ir išlaidos už taksi paslaugas Vilniaus mieste. Teismo vertinimu ieškovės nurodomos išlaidos už taksi paslaugas nepripažintinos pagrįstomis ir būtinomis, kadangi tokios išlaidos neatitinka protingumo ir ekonomiškumo kriterijų, todėl tokios išlaidos negali būti atlygintos. Be to, ieškovė prašo priteisti ne tik jos patirtas kelionės išlaidas, tačiau taip pat advokatės bei liudytojos J. N. kelionės išlaidas, kurias neva apmokėjo ieškovė. Atkreiptinas dėmesys, kad išlaidų liudytojams atlyginimo klausimus reglamentuoja CPK 89-90 str., savo ruožtu advokato išlaidų atlyginimo klausimus reglamentuoja CPK 98 str. Kadangi nagrinėjamu atveju kartu su ieškove į 2015-11-17 vykusį teismo posėdį atvykusi liudytoja J. N. nebuvo teismo šaukta į teismo posėdį ir jos pateikti parodymai iš esmės neturėjo jokios įtakos byloje nustatinėjamoms aplinkybėms, t.y. jos dalyvavimas teismo posėdyje bei parodymų davimas nebuvo reikšmingas, liudytojos kelionės išlaidos nepripažintinos pagrįstomis ir būtinomis, todėl tokios išlaidos neatlygintinos. Taip pat neatlygintinos ir ieškovės advokatės kelionės išlaidos, kadangi atstovavimo išlaidos atlyginamos specialia CPK 98 str. nustatyta tvarka (CPK 88 str. 1 d. 6 p.). Esant nurodytoms aplinkybėms pagrįstomis pripažintinos ieškovės 405,58 Eur dydžio patirtos išlaidos, kurias sudaro 389,00 Eur dydžio sumokėtas žyminis mokestis bei 16,58 Eur dydžio ieškovės kelionės (transporto) išlaidos. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ieškinys patenkintas iš dalies (64,52 proc. patenkintas turtinis reikalavimas bei 50 proc. patenkintas neturtinis reikalavimas), vadovaujantis CPK 88 str. 1 d. 9 p. bei 93 str. 2 d., ieškovei proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai iš atsakovo priteistina 230,07 Eur ((245,00 Eur x 0,6452) + (144,00 Eur x 0,5000)) žyminio mokesčio bei 10,70 Eur (16,58 Eur x 0,6452) kelionės išlaidų, t.y. iš viso 240,77 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Vadovaujantis CPK 92 str. ir 96 str. 1 d. valstybės naudai iš atsakovo patenkintų ieškinio reikalavimų daliai priteistina 4,54 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Iš ieškovės išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu nepriteistinos, kadangi jai tenkanti tokių išlaidų dalis neviršija minimalaus 3,00 Eur dydžio (teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 92 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 150 str. 2 d., 259 str., 269-270, 271 str., 279 str., 307 str., teismas

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei D. L., a.k. (duomenys neskelbtini), iš atsakovo J. Č., a.k. (duomenys neskelbtini), 5 267,24 Eur (penkis tūkstančius du šimtus šešiasdešimt septynis eurus 24 ct) skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 5 267,24 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2015-05-13 dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos bei 240,77 Eur (du šimtus keturiasdešimt eurų 77 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Nutraukti nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos 2014-08-02 tarp ieškovės D. L. ir atsakovo J. Č. sudarytą sutartį dėl abiejų šalių kaltės.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti valstybės naudai iš atsakovo J. Č., a.k. (duomenys neskelbtini), 4,54 Eur (keturis eurus 54 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.