Vilniaus apygardos teismo nutartis

susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės, Henricho Jaglinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijaus Kairevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Karališkos idėjos“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Karališkos idėjos“ ieškinį atsakovei UAB „Apskaita lengvai“ dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo ADB „Gjensidige“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Karališkos idėjos“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimą ta apimtimi, kuria ieškinys buvo atmestas ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliantė nurodo, kad pranešti ir/ar įregistruoti ieškovę PVM mokėtoja atsakovė privalėjo pagal sutarties 2.1.7. punktą („Vykdytojas atlieka mokesčių apskaičiavimus“), 2.1.10. punktą, kuriame nustatyta vykdytojo pareiga vesti pirkimo ir pardavimo PVM sąskaitų-faktūrų registrus, remiantis galiojančiomis VMI nuostatomis, 4.4. punktą, nustatantį vykdytojo pareigą atsakyti už finansinės atskaitomybės atitikimą bendriems apskaitos principams ir teisės aktams. Atsakovė, be kita ko, nesilaikė sutarties 3.3. punkto 7 dalies, numatančios jos pareigą teikti PVM ataskaitas. Pirmosios instancijos teismas kitų audito įmonės užfiksuotų pažeidimų, atsakovei vykdant sutartį, nevertino.Skundžiamame sprendime nebuvo įvertintas atsakovės elgesys, neatitinkantis sąžiningumo ir protingumo kriterijų, kad pažeidžiamos tarp šalių sudarytos sutarties nuostatos. Pirmosios instancijos teismas taipogi neįvertino to, kad sutartyje buvo numatyta, jog buhalterinė apskaita turi būti tvarkoma laikantis teisės aktų nuostatų bei aplinkybės, kad atsakovė įsipareigojo teikti konsultacijas buhalterinės apskaitos bei mokesčių klausimais. Nebuvo įvertinta ir tai, kad pagrindines ir papildomas paslaugas skiria tik jų apmokėjimo būdas, kad išankstinės sąskaitos išrašomos nebuvo, o po darbų suteikimo buvo išrašytos sąskaitos papildomiems darbams. Nagrinėjamu atveju atsakovė papildomas paslaugas ieškovei iš pradžių suteikdavo, o ieškovė jas vėliau apmokėdavo. Teismo išvada dėl to, kad sutartis nenumatė atsakovės pareigos sekti eigą ir pranešti, nuo kada ieškovė įgyja pareigą registruotis PVM mokėtoja, yra nepagrįsta. Pažymėjo, kad atsakovė apie ieškovės pareigą registruotis PVM mokėtoja pranešė praėjus metams nuo tokios pareigos atsiradimo momento. Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad pagal sutartį į atsakovės atliktinų darbų apimtis buvo įtrauktos dvi ataskaitos VMI (GMP ir PVM). Atsakovės teikiamos paslaugos, be kita ko, neapsiribojo sutartyje nurodytais darbais, ji pati teikdavo pasiūlymus dėl papildomų darbų atlikimo ir į sąskaitas būdavo įtraukiamos tokios paslaugos, kurių ieškovė nebūdavo užsakiusi. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir šalių paaiškinimus, rėmėsi tik atsakovės nurodytomis prieštaringomis aplinkybėmis, nesivadovavo ieškovės ir liudytojų parodymais, ieškovės į bylą pateiktais duomenimis. Ieškovei žala atsirado dėl to, kad ji prarado dalį pelno. Jei atsakovė sutartį būtų vykdžiusi tinkamai ir jei ieškovė būtų laiku užsiregistravusi kaip PVM mokėtoja, mokėtinas sumas būtų sumokėję ieškovės klientai jiems išrašant PVM sąskaitas faktūras.Pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškovės patirtų nuostolių yra neteisinga. Remiantis CK nuostatomis ir kasacinio teismo praktika, detalizuojančia nuostolių apibrėžimą, šiuo atveju ieškovė patyrė 6195,26 Eur dydžio tiesioginius nuostolius, dėl atsakovės neveikimo buvo pažeista prievolė registruotis PVM mokėtoja ir ieškovė patyrė papildomų nuostolių, kreipdamasi į audito įmonę. Teismo sprendimas šių išlaidų ieškovei nepriteisti nėra pagrįstas. Kadangi audito įmonė buhalterinės apskaitos duomenis turėjo suvesti iš naujo, dėl to ieškovės registracija PVM mokėtoja užtruko. Apeliantė pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo argumentai dėl ieškovės kitos įmonės steigimo yra nesusiję su nagrinėjama byla.Atsakovė UAB „Apskaita lengvai“ atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašė jo netenkinti. Pažymėjo, kad tarp šalių sudarytoje sutartyje buvo aiškiai susitarta dėl atsakovės ieškovei teiktinų paslaugų, tarp kurių pareigos ieškovę registruoti PVM mokėtoja ir kitų su tuo susijusių pareigų nustatyta nebuvo. Tokia paslauga nėra susijusi su buhalterinės apskaitos tvarkymu. Kadangi tokios paslaugos teikimas nebuvo užsakytas, atsakovė jos teikti neprivalėjo. Tokia pareiga savalaikiai pateikti minėtą informaciją apie įvairias ūkines operacijas, jos nesant įtvirtintos tarp šalių sudarytoje sutartyje, CK, akcinių bendrovių įstatymo, buhalterinės apskaitos įstatymų pagrindu kyla pačiai apeliantei. Nesavalaikis registravimasis PVM mokėtoja buvo sąlygotas apeliantės veiksmų – delsimo pateikti reikiamus dokumentus, neinformavimo apie įplaukas, nerūpestingo savo pareigų vykdymo. Nepaisant ieškovės tinkamo pareigų nevykdymo, atsakovė savo įsipareigojimus, nustatytus sutartyje, atlikdavo tinkamai, ieškovė dėl to pretenzijų jai nereiškė. Pati apeliantė delsė registruotis PVM mokėtoja, dėl ko jai susidarė mokestinė nepriemoka. Prievolė sumokėti mokesčius apeliantei neišnyksta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas atmestinas

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Išnagrinėjęs bylą, apeliacinio skundo argumentus bei motyvus, teismas konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamam pirmosios instancijos teismo sprendimui panaikinti ar pakeisti. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamu atveju nenustatyta.Apeliantė prašo prijungti prie bylos naujus įrodymus – 2017 m. birželio 13 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pranešimo kopiją ir mokėjimo nurodymo kopiją. CPK 314 straipsnyje yra suformuluota taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Minėtame CPK straipsnyje yra nurodytos dvi išimtys, sąlygotos dalyvaujančių byloje asmenų objektyvia galimybe pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įstatymas suteikia jiems teisę pateikti tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Tokie atvejai būna: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus. Pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti materialią tiesą byloje. Šiuo atveju apeliantės pateikti nauji įrodymai gali turėti reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas juos prijungia prie bylos.Byloje keliamas ginčas dėl teismo sprendimo, kuriuo pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės UAB „Karališkos idėjos“ ieškinį atsakovei UAB „Apskaita lengvai“ dėl žalos atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo.Pagal byloje esančius duomenis nustatyta, kad tarp šalių sudaryta 2013 m. spalio 11 d. sutartimi atsakovė įsipareigojo vesti ieškovės 2013 (ir vėlesnių) finansinių metų buhalterinės apskaitos pirminių dokumentų registrus, Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka tvarkyti ieškovės buhalterinę apskaitą, konsultuoti buhalterinės apskaitos ir mokesčių klausimais, ieškovė įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka ir terminais atsiskaityti už atsakovės suteiktas paslaugas, sutartyje nustatyta ieškovės atsakomybė už pirminių apskaitos dokumentų pateikimo pilnumą, savalaikį pateikimą, jų atitikimą bendriems apskaitos principams ir galiojantiems norminiams teisės aktams (sutarties 2.1 p., 3.1 p., 3.3 p., 4.1 p., 4.2 p., 4.4 p.). Apeliantė atsakovės civilinę atsakomybę nevykdant pareigos pranešti ir/ar registruoti ieškovę PVM mokėtoja kildina iš sutarties 2.1.7. p., 2.1.10. p., 3.3. p. 7 d., 4.4. p.Sutarties 2.1.7 p. nustato, kad atsakovė atlieka mokesčių paskaičiavimus, 2.1.10 p. – veda pirkimo ir pardavimo PVM sąskaitų-faktūrų registrą, vadovaujantis galiojančiomis VMI nuostatomis, 3.3 p. 7 d. – už 150 Lt teikia GPM ir PVM ataskaitas Mokesčių inspekcijai, 4.4 p. nurodyta: „Vykdytojas atsako už finansinės atskaitomybės atitikimą bendriems apskaitos principams ir galiojantiems teisės aktams. Jei finansinės atskaitomybės nukrypimus nuo minėtų principų ir norminių aktų įtakojo nesavalaikis pirminių dokumentų pateikimas arba jų nepateikimas, vykdytojas už tokius nukrypimus neatsako. Vykdytojas neatsako už metinės finansinės atskaitomybės parengimą, jei užsakovas tų darbų neužsakė.“. Atsakovės teigimu, tarp šalių sudarytoje sutartyje atsakovės pareigos ieškovę registruoti PVM mokėtoja ir kitų su tuo susijusių pareigų nustatyta nebuvo, minėta paslauga nėra susijusi su buhalterinės apskaitos tvarkymu. Kadangi tokios paslaugos teikimas nebuvo užsakytas, atsakovė jos teikti neprivalėjo. Tokia pareiga teisės aktų pagrindu kyla pačiai apeliantei.Tarp šalių sudarytų sutarčių sąlygos aiškinamos taikant CK 6.193–6.195 straipsniuose įtvirtintas ir kasacinio teismo jurisprudencijoje išplėtotas sutarčių aiškinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014; 2012 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-46/2012; kt.). CK 6.193 straipsnyje nustatyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (1 dalis). Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos (2 dalis). Jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė (3 dalis). Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (4 dalis). Aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (5 dalis). Teisėtai sudaryta sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio l dalis), todėl prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (CK 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnio 1 dalis). Draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus (CK 6.59 straipsnis). Netinkamas sutartinių prievolių vykdymas yra teisinis pagrindas kilti sutartinei atsakomybei, kurios taikymui būtina nustatyti ne tik sutartinės prievolės pažeidimą – neteisėtus veiksmus (CK 6.246 str.), bet ir padarytą žalą bei atliktų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusių nuostolių priežastinį ryšį (CK 6.249 str.). Įrodžius šalies neteisėtus veiksmus, jos kaltė, kaip dar viena būtinoji civilinės atsakomybės nustatymo sąlyga, yra preziumuojama (CK 6.248 str.). Taigi, sutartinės prievolės neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas, kaip sutartinės atsakomybės sąlyga, nėra preziumuojamas, todėl ginčo atveju jį privalo įrodyti ieškovas, reikalaujantis taikyti sutartinę civilinę atsakomybę (CPK 178 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015).Remiantis sutarties 2.1 p. atsakovė įsipareigojo: tvarkyti pirkimų ir pardavimų buhalterinę apskaitą, vesti buhalterinės apskaitos registrus, tvarkyti pinigų gavimo ir mokėjimo dokumentų buhalterinę apskaitą, vesti buhalterinės apskaitos registrus, ilgalaikio turto apskaitą, vesti atsiskaitytinų asmenų, kuro, atlyginimų apskaitas, atlikti mokesčių paskaičiavimus, pildyti ir pateikti užsakovui Sodros formas, ataskaitas mokesčių inspekcijai, statistines formas pagal nustatytus šių institucijų terminus bei atstovauti šiose institucijose, sudaryti ir pateikti metinės atskaitomybės ataskaitas užsakovui bei VMI už papildomą mokestį pagal kainoraštį, vesti pirkimo ir pardavimo PVM sąskaitų-faktūrų registrą, vadovaujantis galiojančiomis VMI nuostatomis. Minėtame sutarties punkte išdėstytus atsakovės įsipareigojimus aiškinant sistemiškai, atsižvelgiant į sutarties šalių ketinimus, sutiktina, kad tarp šiame punkte numatytų atsakovės įsipareigojimų jos pareiga ieškovei pranešti, nuo kada jai kyla pareiga registruotis PVM mokėtoja, nėra nustatyta. Sutarties 2.1.7 p. nustato atsakovės pareigą atlikti mokesčių paskaičiavimus, o 2.1.10 punktas – vesti pirkimo ir pardavimo PVM sąskaitų–faktūrų registrą. Nesutiktina su apeliante, kad iš šių nuostatų kyla aukščiau nurodyta atsakovės pareiga pranešti apie ieškovės prievolę registruotis PVM mokėtoja. Minėtas sutarties nuostatų plečiamasis aiškinimas neatitiktų sutarties turinio ir šalių valios. Teismo vertinimu, minėtos atsakovės pareigos nenustato ir sutarties 3.3. p. 7 d., kadangi čia nustatytas tik GPM ir PVM ataskaitų teikimas VMI, bet ne informavimo ar kita su ieškovės informavimu susijusi atsakovės pareiga. Dėl šalių atsakomybę nustatančio sutarties 4.4 punkto, jame nustatyta, kad vykdytojas atsako už finansinės atskaitomybės atitikimą bendriems apskaitos principams ir galiojantiems teisės aktams, t. y. bendro pobūdžio įpareigojimas atsakovei vykdant sutartyje sulygtas paslaugas laikytis teisės aktų reikalavimų, jokia konkreti teiktina paslauga, kaip tai nustatyta sutarties 2 dalyje „Darbų atlikimo tvarka“, 4.4 punkte nėra reglamentuota. Apeliantės teiginiai dėl iš sutarties sąlygų kylančios atsakovės pareigos pranešti ir/ar registruoti ieškovę PVM mokėtoja atmestini. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sutarties negalima aiškinti abstrakčiai, t. y. dėl atsakovės abstrakčios atsakomybės bei jos atliekamų darbų apimties, kadangi atsakovės darbų apimtį bei jos atliktų darbų apmokėjimą šiuo atveju reglamentuoja ne įstatymo nuostatos, o būtent šalių sudarytos sutarties sąlygos.Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai santykiai. Nuo pat tapimo bendrovės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai, laikytis bendrųjų (CK 2.87 straipsnis) ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo pareigas valdant įmonę. Bendrovės vadovo pareiga rūpintis įmonės finansine atskaitomybe nustatyta Akcinių bendrovių įstatyme bei detalizuota kituose įstatymuose. Bendrovės vadovas atsako už metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą ir bendrovės metinio pranešimo parengimą ( ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 1, 2 d. d.). Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio nuostatas ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. Šio įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys, kurių sąrašą patvirtina ūkio subjekto vadovas (1 dalis). Ūkio subjekto vadovas atsako už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) arba apskaitos paslaugas teikiančiai įmonei, arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiančiam asmeniui. Šio įstatymo 21 straipsnio 1, 2 dalių nuostatose įtvirtinta įmonės vadovo atsakomybė už apskaitos organizavimą pagal įstatymo reikalavimus, apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka ir už apskaitos registrų išsaugojimą bei įstatymų nustatytais atvejais jų duomenų teikimą. Prievolė skaičiuoti ir (arba) mokėti į biudžetą PVM ir privalomas registravimasis PVM mokėtoju nustatyta Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 71 straipsnyje. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu apima pareigą tinkamai vesti turto apskaitą, teikti kasmetinių finansinių ataskaitų rinkinį, išsaugoti duomenis apie įmonės finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tarp šalių sudarytoje sutartyje nesant atsakovės pareigos sekti eigą bei pranešti ieškovei, nuo kada ji tampa PVM mokėtoja ir pateikti prašymą VMI dėl registracijos PVM mokėtoja, jai tinkamai vykdžius sutartinius įsipareigojimus, kilti sutartinė atsakomybė negali. Įmonės vadovo pareiga elgtis rūpestingai, tinkamai tvarkyti įmonės finansinius dokumentus (šiuo konkrečiu atveju – pareiga esant įstatymuose nustatytiems pagrindams kreiptis dėl registravimosi PVM mokėtoja) negali būti perkelta kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims. 30 punkte nurodytuose teisės aktuose įtvirtintų juridinio asmens pareigų neeliminuoja ir faktas, kad į atsakovės atliktinų darbų apimtis buvo įtrauktos dvi ataskaitos VMI (GMP ir PVM). Apeliantės nurodytas argumentas, kad atsakovės teikiamos paslaugos neapsiribojo sutartyje nurodytais darbais ir ji pati teikdavo pasiūlymus dėl papildomų darbų atlikimo šiuo atveju taip pat nelaikytinas pagrindu minėtai pareigai perkelti įmonės, teikiančios buhalterinės apskaitos paslaugas, kompetencijai. Dėl netinkamo įstatymuose nustatytos pareigos teikti prašymą registruotis PVM mokėtoja vykdymo, ieškovė padarinius - dalies pelno praradimą, išlaidas už atliktą auditą - už tokį veikimą (neveikimą) prisiima pati ir, sutinkamai su pirmosios instancijos teismo išvada, negali reikalauti nuostolių atlyginimo iš šalies, kuri sutarties pagrindu teikė kitas paslaugas. Apeliantės argumentas, kad atsakovė apie pareigą ieškovei registruotis PVM mokėtoja pranešė praėjus metams nuo tokios pareigos atsiradimo, atsakovės veiksmų vertinimui reikšmės neturi, kadangi, kaip jau buvo nurodyta, tokia atsakovės pareiga pagal sutartį apskritai nebuvo numatyta, o ieškovė pati prisiima padarinius, kylančius iš savo, kaip juridinio asmens, nesavalaikio mokestiniuose įstatymuose nustatytų pareigų vykdymo. Apeliantė skundžiamo teismo sprendimo nepagrįstumą sieja su, jos teigimu, netinkamu byloje esančių įrodymų vertinimu, dėl ko teismo išvada dėl sutartyje nenumatytos atsakovės pareigos sekti eigą ir pranešti, nuo kada ieškovė įgyja pareigą registruotis PVM mokėtoja, yra nepagrįsta. Pažymi, kad atsakovė apie ieškovės pareigą registruotis PVM mokėtoja pranešė praėjus metams nuo tokios pareigos atsiradimo momento. Teismas, nagrinėdamas bylą, įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; kt.). Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti. Tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės nepripažįstamos įrodytomis, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad padarytas CPK 176 ar 185 straipsnių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010). Įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. CPK 178 straipsnyje nurodyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Apeliacinės instancijos teismas su apeliantės argumentais dėl netinkamo įrodymų vertinimo sutikti negali, kadangi tokie apeliantės teiginiai, jog teismas skundžiamame sprendime nevertino atsakovės elgesio, kad sutartyje buvo numatyta atsakovės prievolė buhalterinę apskaitą tvarkyti laikantis teisės aktų nuostatų, kad atsakovė buvo įsipareigojusi teikti konsultacijas buhalterinės apskaitos ir mokesčių klausimais, yra išimtinai siejami tik su jos atžvilgiu nepalankaus teismo sprendimo priėmimu. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepalankų ieškovei sprendimą, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas tai padarė neįvertinęs įrodymų ir nepagrindęs savo išvadų. Apeliantei tinkamai neįrodžius savo teiginių, kad pirmosios instancijos teismas įvertino ne visus byloje esančius įrodymus ir (ar) juos vertino neatidžiai, netinkamai, nėra ir pagrindo pripažinti, kad teismas pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą ar netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai).Kiti apeliacinio skundo argumentai, sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra reikšmingi, todėl dėl jų kolegija nepasisako.Atmetus ieškovės UAB „Karališkos idėjos“ apeliacinį skundą, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93 straipsnis). Atsakovė UAB „Apskaita lengvai“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, pateikė tai pagrindžiančius įrodymus, todėl šios išlaidos priteisiamos atsakovės naudai iš ieškovės.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

ieškovės UAB „Karališkos idėjos“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės UAB „Karališkos idėjos“, juridinio asmens kodas 303163201, atsakovės UAB „Apskaita lengvai“, juridinio asmens kodas 303004398, naudai 150,00 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų.