Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienėsir Vytauto Zeliankos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Automera“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-373-227/2019 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Automera“ ieškinį atsakovei R. P. dėl nepagrįsto praturtėjimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

I. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

I. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

12. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui, kartu nustatytos ribojimo išlygos. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą).

13. Pasisakant dėl ieškovės pateikto pranešimo apie pradėtą ikiteisminį tyrimą priėmimo, kuriuo ji siekia patvirtinti liudytojos J. M. duotų parodymų byloje šališkumą, neobjektyvumą, susijusį su jos atliktomis veikomis, dėl kurių pradėtas tyrimas, pažymėtina tai, kad pateiktas dokumentas yra užregistruotas 2019 m. balandžio 11 d., o apeliantė dėl nusikalstamos veikos padarymo į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos 1-ąjį skyrių kreipėsi 2019 m. balandžio 1 d. Argumentų, kodėl tokio įrodymo pateikimo į bylą būtinybė atsirado tik šioje proceso stadijoje, o ne bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ieškovė nenurodo, tik deklaratyviai paaiškina, kad poreikis prijungti šiuos įrodymus paaiškėjo teismui priėmus sprendimą. Kadangi apie tokių dokumentų egzistavimą apeliantei akivaizdžiai buvo žinoma bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija šių dokumentų nepriima.Pažymėtina ir tai, kad, iš pateikto pranešimo apie pradėtą ikiteisminį tyrimą turinio net nėra aišku, kokių asmenų atžvilgiu jis pradėtas (pranešime nėra įvardijami jokie konkretūs asmenys), todėl net ir apeliantės pateikto įrodymo priėmimo atveju jo turinys negalėtų nei patvirtinti, nei paneigti jokių reikšmingų šios bylos aplinkybių.

Dėl ginčo esmės

14. Byloje nustatyta, kad apeliantė atsakovei 2018 m. rugsėjo 28 d. kasos išlaidų orderiu Nr. K/2132 išmokėjo 57924 Eur sumą. Orderyje nurodoma, kad akcininkei R. P. paskola grąžinta, orderis pasirašytas įmonės vadovo, pinigų gavimo faktą savo parašu patvirtino atsakovė. Bylos nagrinėjimo metu paskyrus rašysenos ekspertizę buvo nustatyta, kad tikėtina, jog kasos išlaidų orderį pasirašė pats įmonės vadovas A. P.. Byloje kilo ginčas dėl to, ar atsakovei nurodyta suma sumokėta dėl atsakovės bendrovei suteiktos 200000 Lt dydžio paskolos, ar atsakovei pinigai išmokėti nesant tam teisinio pagrindo. Ieškovė kreipėsi į teismą dėl atitinkamų piniginių lėšų priteisimo nepagrįsto praturtėjimo pagrindu (CK 6.237 straipsnis).

15. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutui taikyti būtinos tokios sąlygos: 1) nėra įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais; 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2006; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-111/2009; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2009; 2009 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2009).

16. Teisėjų kolegija pažymi, kad pažeistoms teisėms pagal nepagrįstą praturtėjimą ar turto gavimą reglamentuojančias teisės normas ginti būtina prielaida yra ta, jog turi būti praturtėta arba įgyta turto be teisinio pagrindo, t. y. praturtėjimo ar turto įgijimo negalima pateisinti nei konkrečiu teisės aktu, nei sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 straipsnis).

17. Nagrinėjamu atveju, apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino atsakovę suteikus ieškovei paskolą.

18. Teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusio teismo išvada, kad šiuo atveju nėra būtinųjų sąlygų nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutui taikyti, t. y. negalima teigti, jog asmuo, kuriam pareikštas nurodytas reikalavimas, t. y. atsakovė, nepagrįstai praturtėjo ieškovės (apeliantės) sąskaita ar gavo jos turtą be teisinio pagrindo.

19. Tai,kad tarp šalių buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai, patvirtina 2015m. rugsėjo 28 d. kasos išlaidų orderis Nr. K/2132 (t. 1, b. l. 98), kuriuo bendrovė, veikdama per savo atstovus, o kartu ir per vadovą A. P., grąžino atsakovei 57 924 Eur paskolą. Kasos išlaidų orderis yra dokumentas, patvirtinantis prievolės grąžinti paskolą įvykdymo faktą, taigi, šis dokumentas yra pakankamai svarus įrodymas, kad paskolos prievolė egzistavo. Tokioje situacijoje nepakanka prievolę įvykdžiusio asmens deklaratyvaus teigimo, kad atitinkama prievolė neegzistavo, kadangi pinigų sumokėjimas, aiškiai įvardijant mokėjimo pagrindą, suponuoja išvadą, jog asmeniui, mokančiam pinigus ir nurodančiam šio veiksmo faktinį pagrindą, yra žinomas ir pagrindas tokiam veiksmui atlikti. Ir nors apeliantė įrodinėjo, kad kasos išlaidų orderis suklastotas, byloje atlikta rašysenos ekspertizė (t. 7, b. l. 66–67) patvirtino, kad minėtą kasos išlaidų orderį tikėtinai pasirašė pats A. P., t. y. įmonės vadovas. Pateikus tokio turinio eksperto išvadą, t. y. esant svariam įrodymui, kad ieškovė, įvykdydama prievolę, dokumente, patvirtinančiam įvykdymą, aiškiai įvardindama įvykdytos prievolės pobūdį (paskolos grąžinimas), pripažino prievolinių teisinių santykių egzistavimo faktą, toliau iš esmės deklaratyviai teigia, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta, pinigai nebuvo bendrovei perduoti, tačiau jokių logiškų paaiškinimų, kodėl įmonės vadovas, būdamas įsitikinęs, kad atsakovė jokios paskolos įmonei nebuvo suteikusi, pinigus jai išmokėjo ir netgi nurodė, kad tokiu būdu įmonė grąžina paskolą atsakovei.

20. CK 6.870 straipsnio 1 dalis nurodo, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Taigi, kaip teisingai nurodo apeliantė, paskolos sutartis yra realinė sutartis, todėl yra laikoma sudaryta nuo pinigų perdavimo momento.Apeliantė teigia, kad atsakovė į bylą nepateikė ne tik pačios 200 000 Lt paskolos sutarties, nors tariamo jos sudarymo metu teisės aktai numatė privalomą jos rašytinę formą, tačiau ir jokių dokumentų, patvirtinančių faktišką paskolos suteikimą ieškovei, todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino apeliantės į bylą pateiktus įrodymus, nepasisakė dėl pirminių buhalterinių 2000 – 2002 m. dokumentų bei Antrosios specialisto išvados.

21. Iš bylos duomenų nustatyta, kad bendrovės buhalteriniuose dokumentuose (2000 m. VMI ataskaitos t. 8, b. l. 8–10) matyti, kad 2000 metų sausio mėnesį sąskaitoje „Įv.gautinos sumos“ nurodoma 200000 Lt suma (akcininkų įnašai), tuo tarpu 2000 metų gruodžio mėnesį grafoje akcininkų įnašai tokios sumos nebėra ir grafoje „Trump. finans. skolos“ yra nurodoma 207000 Lt suma. Apeliantė skunde nurodo, kad jau 2000 m. sausio mėn. įtraukus kaip „Įv. gautinas sumas“ 200 000 Lt sumą, ji iškart buvo nurodyta ir 2000 m. sausio mėn. trumpalaikių finansinių skolų lentelėje, kas tiesiogiai paneigia teismo išvadą neva tik 2000 metų gruodį bendrovės trumpalaikės finansinės skolos sudarė 207000 Lt, ir tai neva patvirtina suteiktą atsakovės paskolą. Tačiau vien tai, kad 2000 m. sausio mėnesį atsakovės suteikta paskola buvo iškart nurodyta prie trumpalaikių finansinių skolų, nereiškia, kad ši paskola nebuvo išvis suteikta. Įmonės buhalterinėje apskaitoje 200 000 Lt suma buvo apskaitoma nuo 2000 metų; jeigu tai būtų tik gautinos sumos, kaip tai traktuoja apeliantė, o ne realiai gauta paskola, nebūtų jokios prasmės ilgą laiką to apskaityti įmonės balanse prie įmonės finansinių skolų, o vėliau grąžinti paskolą pagal kasos išlaidų orderį. Skolos įtraukimas ne į tą balanso eilutę, negali lemti išvados, kad pinigai nebuvo paskolinti. Apeliantė nepateikia jokių logiškų paaiškinimų, kodėl nuo 2000 metų įmonės balansuose buvo vienodai atspindima 200 000 Lt skola atsakovei ir 7 000 Lt skola kitam akcininkui, įmonės vadovui A. P., nors, pasak apeliantės, tik viena iš šių skolų (skola A. P.) buvo reali, o kita – tik gautinos sumos.

22. 2019 m. rugpjūčio 22 d. specialisto išvadoje nurodoma, kad 2000, 2001, 2002 m. pagal kasos pajamų orderiuose nurodytus pinigų įnešimo pagrindus duomenų, jog R. P. skolino bendrovei pinigus, nėra; pagal kasos knygų įrašuose ir kasos dokumentuose – kasos pajamų orderiuose nurodytas įneštų pinigų sumas duomenų (sumų), kuriuos būtų galima identifikuoti kaip R. P. galimai paskolintus 207000 Lt (59951,34 Eur) bendrovei, specialistas nerado. Tačiau tai, kad akcininkų planuojami įnašai 2000 metų sausio mėnesį sudarė 200000 Lt, o 2000 metų gruodį bendrovės trumpalaikės finansinės skolos sudarė jau 207000 Lt (kas atitinka 7000 Lt A. P. įnašą ir 200000 Lt atsakovės įnašą), kaip jau minėta, patvirtina pačios bendrovės VMI teiktos ataskaitos už 2000 metus.

23. Nors atsakovė, kaip kreditorė, ir neturi dokumento, patvirtinančio, kad buvo suteikusi paskolą apeliantei, tačiau tai nereiškia, jog pinigai nebuvo perduoti, nes nuo paskolos santykių atsiradimo iki bylos išnagrinėjimo yra parėję beveik 20 metų, atsakovė turi įrodymą, kad įmonės prievolė jai buvo įvykdyta, atsakovė taip pat yra pateikusi 2002 metų gyventojo (šeimos) turto ir pajamų deklaraciją, teiktą VMI, kurioje nurodyta, kad iki metų pradžios gyventojas (šeima) suteikė paskolų už 200 000 Lt, todėl negalima sutikti su apeliantės argumentu, kad nėra įrodymų, patvirtinančių faktišką paskolos suteikimą ieškovei. Nors atsakovės turto deklaracijoje nėra įvardinta, kam ji yra suteikusi paskolą, sumos (200 000 Lt) sutapimas su suma, kuri įmonės finansiniuose dokumentuose atspindima kaip įmonės skola akcininkei, taip pat netiesiogiai patvirtina paskolos suteikimo bendrovei faktą.

24. Apeliantė taip pat nurodo, kad teismas privalėjo liudytojos J. M. parodymus vertintini kritiškai, ir iš esmės vienais jais vadovaudamasis, negalėjo konstatuoti paskolos bendrovei suteikimo fakto, nes liudytojosparodymų turinys buvo akivaizdžiai sąlygotas vykstančio ikiteisminio tyrimo dėl jos pačios atliktų veiksmų, susijusių su 57 924 Eur išmokėjimu atsakovei bei šių duomenų įrašymu bendrovės buhalterijoje. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo apeliantės argumentu nesutinka.

25. Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus ikiteisminis tyrimas turi būti pradedamas nedelsiant, esant pagrindui manyti, jog buvo padaryta nusikalstama veika, t. y. net tuomet, kai iš gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo nepakanka duomenų spręsti, ar nusikalstama veika iš tikrųjų buvo padaryta. Tokiais atvejais ikiteisminis tyrimas pirmiausia atliekamas siekiant nustatyti, ar yra nusikalstamos veikos požymių. Vadinasi, pats savaime ikiteisminio tyrimo pagal ieškovės pareiškimą vykdymo faktas neįrodo, kadliudytoja atliko nusikalstamą veiką ar kad nagrinėjant bylą teisme davė nepatikimusparodymus.

26. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad šiuo atveju liudytojos parodymais nebuvo įrodinėjamas pinigų perdavimo atsakovei faktas, nes pati liudytoja net netvirtino, kad būtų mačiusi pinigų perdavimą. Liudytoja paliudijo tik tai, kad matė akcininkų sprendimą dėl paskolos suteikimo (t. y. patvirtino mačiusi dokumentą, kuriame akcininkai svarstė skolos suteikimo bendrovei klausimą) , taip pat tai, jog jai pradėjus dirbti bendrovėje, 200 000 Lt atsakovės paskola jau buvo apskaityta balanse; taip pat paaiškino aplinkybes, kaip šie įrašai dingo ir vėliau buvo atkurti. Taigi, liudytojos parodymai, priešingai nei teigia apeliantė, nebuvo tas esminis įrodymas, kuriuo remdamasis teismas konstatavo paskolos santykių buvimo faktą. Tokia teismo išvada padaryta vadovaujantis įrodymų visuma (CPK 176,177,178,185straipsniai), kurie sudarė pagrindą konstatuoti, kad tarp šalių buvo susiklostę prievoliniai santykiai, kuriems esant, įrodinėjimo pareiga, skirtingai nei nepagrįsto praturtėjimo atveju, paskirstoma kitaip: esant paskolos santykiams, būtent asmuo, teigiantis, kad pinigai jam nebuvo perduoti, privalo tai įrodinėti (CPK 178 straipsnis).

27. Pasak apeliantės, bendrovės direktoriaus suteikta 7000 Lt paskola niekaip ir jokia apimtimi nėra ir nebuvo susijusi su ginčo dalyku, todėl teismas neturėjo sprendime nurodyti šios aplinkybės. Su šiuo apeliantės argumentu apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovės atstovas A. P. pripažino, kad jis veiklos pradžioje (iki 2000 metų) buvo paskolinęs bendrovei 7000 Lt ir ši suma, konvertuota į eurus (2 027,34 Eur) buvo jam išmokėta 2015 metais (t. y. tais pačiais metais, kaip ir skola, grąžinta atsakovei). Taigi, aplinkybė, kad ieškovės direktoriaus 7000 Lt paskola bendrovei taip pat, kaip ir atsakovės paskola bendrovei, buvo įtraukta į abejotinų skolų skiltį, t. y. skola kitam akcininkui (direktoriui) bendrovės apskaitoje buvo apskaitytavisiškai analogiškai kaip ir skola atsakovei, teismo pagrįstai buvo įvertinta kaip dar vienas, nors ir netiesioginis įrodymas, kad su atsakove, kaip ir su A. P., buvo sudaryta paskolos sutartis ir kad pinigai buvo realiai paskolinti. Tiek skola A. P., tiek skola atsakovei iki 2015 m. buvo vienodai buvo atspindimaįmonės balanse, o jas abiišmokėjus – šių skolų įmonės apskaitoje nebeliko, t. y. įmonė turtas nesumažėjo. Apeliantė niekaip nepagrindžia, kodėl šias dvi paskolas, vienodai apskaitytas įmonės finansinėje apskaitoje, vienodai įforminus jų grąžinimą ir vienodai atspindėjus grąžinimo faktą įmonės apskaitoje, teismas turėtų vertinti skirtingai.

28. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo bei taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo.Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-316/2010). Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012).

29. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad lėšos, kurių grąžinimo, remdamasi nepagrįsto praturtėjimo institutu, reikalauja ieškovė, atsakovės buvo įgytos sutartinių teisinių santykių pagrindu – ieškovei įvykdant prievolę gražinti skolą.Teisėjų kolegijos vertinimu, piniginių lėšų grąžinimas pasirašant 2015 m. rugsėjo 28 d. kasos išlaidų orderį Nr. K/2132,VMI įmonės teiktos ataskaitosbei kiti bylos nagrinėjimo eigoje pateikti įrodymai, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu apklaustų asmenų paaiškinimai iš esmės patvirtina sutartinių santykių tarp šalių egzistavimą. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, esant tokioms aplinkybėms, ieškovės atstovo piniginių lėšų grąžinimas atsakovei kasos išlaidų orderyje įvardijus, kad paskola akcininkei R. P. grąžinta, pagrindžia aplinkybę, kad lėšos buvo gautos ir grąžintos tarp šalių susiklosčius konkrečiai apibrėžtiems teisiniams santykiams, nors atsakovė ir neturi paskolos sutarties sudarymą patvirtinančių dokumentų. Įvertinant ilgą laiko tarpą, parėjusį nuo paskolos santykių atsiradimo, aplinkybę, kad iki 2014 metų įmonės valdyme dalyvavo tik šeimos nariai, kas galėtų logiškai paaiškinti atsakovės nurodomą aplinkybę, kodėl ji neišsaugojo paskolos sutarties ar kito dokumento, kuriuo remdamasi galėtų tiesioginiais įrodymais pagrįsti pinigų perdavimo faktą, teismo sprendimas remtis netiesioginiais įrodymais yra logiškas ir pagrįstas.

30. Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovės reikalavimą dėl be pagrindo įgytų lėšų grąžinimo, pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176,177, 178, 185straipsniai).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

31. Atmetus apeliacinį skundą ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas iš priešingos šalies nepriteisiamas (CPK 93 straipsnis).

32. Atsakovė 2020 m. rugsėjo 7 d. pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, taip pat įrodymus, pagrindžiančius, kad ji sumokėjo 613,96 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą advokatui, todėl ši suma, vadovaujantis CPK 93, 98 straipsniais, jai priteistina iš ieškovės.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 26d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei R. P. (asmens (duomenys neskelbtini) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Automera“ (juridinio asmens kodas 148040272) 613,96 Eur (šešis šimtus trylika eurų ir 96 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.