Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eigirdo Činkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vyginto Mažuikos, Nijolės Danguolės Smetonienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų L. T. ir D. K. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. vasario 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-139-452/2021 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ ieškinį atsakovams L. T., D. K., trečiajam asmeniui R. D. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau ir UAB) „Tomadas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama solidariai iš atsakovų priteisti 4 997,30 Eur skolą už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą; 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo; bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, jog ieškovė (duomenys neskelbtini), gavusi Panevėžio apskrities VPK pareigūnų iškvietimą, atvyko į įvykio vietą ir priverstinai nuvežė transporto priemonę – automobilį „Volvo 850“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) į saugojimui sulaikytų transporto priemonių saugojimo aikštelę, kurioje automobilis saugomas iki šiol.

3. Automobilio valdytojas eismo įvykio metu buvo atsakovas D. K., todėl jam ieškovė siuntė pranešimus dėl transporto priemonės atsiėmimo ir įsiskolinimo susimokėjimo, tačiau jis nereagavo. Pagal VĮ „Regitra“ duomenis nustačius, kad automobilio savininkas yra trečiasis asmuo R. D., ieškovė 2018 m. sausio 10 d. jam išsiuntė analogiškus pranešimus.

4. Savininkui informavus, kad automobilis parduotas L. T. ir pateikus pirkimo pardavimo sutartį, jam buvo išsiusti pranešimai, tačiau šis neigė įsigijęs transporto priemonę ir įsiskolinimo nesumokėjo.

5. Kadangi Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 8 dalis numato, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu ir saugojimu, atlygina transporto priemonės savininkas ir valdytojas solidariai, todėl prašo priteisti skolą iš automobilio savininko ir valdytojo, t.y. iš atsakovų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2021 m. vasario 26 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Priteisė UAB „Tomadas“ naudai solidariai iš D. K. ir L. T. 4 997,30 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. liepos 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, lygiomis dalimis bylinėjimosi išlaidas valstybei.

7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Panevėžio apskrities VPK 2016 m. gruodžio 2 d. sudarė Priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutartį Nr. 50-ST2-140, pagal kurią ieškovė įsipareigojo, policijos pareigūnui pateikus transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktą, priverstinai nuvežti transporto priemonę į ieškovės saugomą aikštelę ir ją saugoti. Nustatyta, jog 2017 m. rugsėjo 22 d. Priverstinio transporto priemonės nuvežimo aktu UAB „Tomadas“ buvo perduota saugoti transporto priemonė – automobilis „Volvo 850“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Priverstinio transporto priemonės nuvežimo akte nurodyta, jog transporto priemonės valdytojas eismo įvykio metu buvo atsakovas D. K..

8. Byloje esantys dokumentai patvirtina, jog 2017 m. rugsėjo 22 d. transporto priemonė „Volvo 850“, valst.Nr. (duomenys neskelbtini), buvo priverstinai nuvežta į ieškovės saugojimo aikštelę. Priverstinio transporto priemonės nuvežimo akte nurodyta, jog transporto priemonės valdytojas – D. K.. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, byloje pateiktais duomenimis nustatyta, jog atsakovas D. K. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pripažintas padaręs administracinius nusižengimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 424 straipsnio 4 dalyje, 415 straipsnio 2 dalyje, už tai, kad 2017 m. rugsėjo 22 d. vairavo automobilį „Volvo 850“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonės ir neblaivus, su aiškiais neblaivumo požymiais; automobilis įstatymų nustatyta tvarka neįregistruotas. Nutarimas įsiteisėjo 2017 m. gruodžio 12 d. Administracinio nusižengimo byloje buvo nustatyta, jog transporto priemonės savininkas – R. D., transporto priemonė nebuvo konfiskuota.

9. Panevėžio apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutarimu pripažinta, kad atsakovas D. K. vairavo transporto priemonę „Volvo 850“, valst.Nr. (duomenys neskelbtini), eismo įvykio po kurio transporto priemonė buvo nugabenta į ieškovės saugojimo aikštelę, metu. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į šias aplinkybes, nebuvo pagrindo nesutikti su argumentais, jog transporto priemonės valdytoju eismo įvykio metu pripažintinas atsakovas. Ši aplinkybė yra nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu (administracinio nusižengimo byla Nr. (duomenys neskelbtini). Atsižvelgdamas į aptartas aplinkybes, teismas sprendė, jog byloje įrodyta, kad atsakovas D. K. eismo įvykio, po kurio transporto priemonė „Volvo 850“ buvo priverstinai nuvežta į ieškovės saugojimo aikštelę, metu, buvo šios transporto priemonės valdytojas.

10. Atsakovas L. T., ieškovės informuotas apie jam nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės automobilio priverstinio nuvežimo ir jo saugojimo išlaidų atlyginimą, nurodė, jog jis nėra transporto priemonės savininkas. Ieškovės teigimu, nepaisant to, savo atsikirtimus patvirtinančių duomenų jis nepateikė. Teismas iš esmės sutiko su ieškovės argumentais, jog atsakovas nepateikė ir byloje nėra L. T. nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Teismo vertinimu, nenustatyta objektyvių duomenų, paneigiančių 2017 m. rugpjūčio 14 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties galiojimą (CPK 178 straipsnis). Teismas, atsižvelgęs į aptartas aplinkybes, darė išvadą, jog byloje įrodyta, kad eismo įvykio, po kurio buvo priverstinai nuvežta transporto priemonė „Volvo 850“, valst.Nr. (duomenys neskelbtini), metu, šios transporto priemonės savininkas buvo atsakovas L. T..

11. Ieškovė prašė iš atsakovų solidariai atlyginti su transporto priemonės transportavimu ir saugojimu susijusias išlaidas - 4 997,30 Eur skolą. Nurodė, jog skolos sumą sudaro 84,70 Eur priverstinio nuvežimo kaina ir 4 912,60 Eur išlaidos už 1015 parų transporto priemonės saugojimo (už laikotarpį nuo 2017 m. rugsėjo 22 d. iki 2020 m. liepos 3 d.). Paros tarifas – 4,84 Eur. Savo reikalavimą kildina iš 2016 m. gruodžio 2 d. Viešojo pirkimo sutarties dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo Nr. 50-ST2-140. Nors atsakovas D. K. atsikirtimus grindė ir aplinkybe, jog ieškovė nepagrįstai ilgai saugojo automobilį, šį argumentą teismas atmetė kaip nepagrįstą.

12. Teismas nustatė, jog ieškovė 2017 m. lapkričio 21 d. raštu kreipėsi į atsakovą D. K., gyvenantį (duomenys neskelbtini), dėl transporto priemonės atsiėmimo ir įsiskolinimo apmokėjimo už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, jog pagal Gyventojų registro duomenis minėtu laikotarpiu atsakovas gyvenamąją vietą buvo deklaravęs būtent šiuo adresu (administracinio nusižengimo byla Nr. (duomenys neskelbtini). 2018 m. sausio 10 d. pranešimu ieškovė pakartotinai kreipėsi į atsakovą dėl transporto priemonės atsiėmimo ir įsiskolinimo apmokėjimo už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą.

13. Nustačiusi, jog transporto priemonės savininkas yra trečiasis asmuo R. D., ieškovė kreipėsi į trečiąjį asmenį. Byloje ieškovės pateikti duomenys patvirtina, jog trečiasis asmuo pateikė 2017 m. rugpjūčio 14 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį, kuria nustatyta, jog transporto priemonė parduota atsakovui L. T.. Ieškovė 2018 m. sausio 23 d. pranešimu informavo L. T. dėl transporto priemonės atsiėmimo ir įsiskolinimo apmokėjimo už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą. Atsižvelgiant į byloje pateiktus dokumentus, teismas laikė, jog ieškovė tinkamai atliko pareigą informuoti atsakovus apie susidariusią skolą už transporto priemonės priverstinį transportavimą ir saugojimą.

14. Atsakovai neginčijo transporto priemonės – automobilio nuvežimo ir saugojimo kainos pagrįstumo, todėl teismas sprendė, jog ieškovės nurodyti įkainiai už transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą, numatyti Priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutarties Nr. 50-ST2-140 1 priede, atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus.

15. Atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio reglamentavimą, teismas sprendė, kad transporto priemonės valdytojui atsakovui D. K., ir transporto priemonės savininkui atsakovui L. T., kyla solidari pareiga atlyginti susidariusią skolą už transporto priemonės – automobilio priverstinį transportavimą ir saugojimą.

16. Ieškovės reikalavimą priteisti procesines palūkanas tenkino, priteisė iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

17. A. D. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. vasario 26 d. sprendimą jo atžvilgiu ir ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

17.1. teismas bylą išnagrinėjo nedalyvaujant atsakovams ir trečiajam asmeniui; padarė nepagrįstą išvadą, kad apeliantas buvo transporto priemonės valdytojas, nes priverstinio transporto priemonės nuvežimo akte nėra 2017 m. rugsėjo 22 d. nėra apelianto parašo, bylos duomenys nepatvirtina, kad jis vairavo automobilį: administracinių nusižengimų byloje nustatyta, kad jis sėdėjo keleivio pusėje, policijos pareigūnas nustatė, kad jis neturėjo automobilio dokumento, vairuotojo pažymėjimo;

17.2. R. D. atsiliepime ir pirkimo-pardavimo sutartyje parašai nėra panašūs. Jis buvo sulaikytas policininkų 2017 m. rugsėjo 22 d., o R. D. pardavė automobilį 2017 m. rugpjūčio 14 d. už 30 Eur, kuris VĮ „Regitra“ nėra įregistruotas. Pagal VĮ „Regitra“ duomenis automobilio savininkas R. D., tačiau teismas šios aplinkybės neįvertino;

17.3. administracinė byla buvo išnagrinėta formaliai;

17.4. teismas neįvertino, kad ieškovė siuntė pranešimus ne atsakovo gyvenamosios vietos adresu, jam pranešimai nebuvo įteikti, tačiau net, jei ir jie būtų buvę įteikti, atsakovas nevažiuotų automobilio pasiimti, nes jis jam nepriklauso;

17.5. ieškovė, taikydama tokius tarifus pelnosi iš žmonių, ji laiku nesiėmė išsiaiškinti kas turi atsiimti automobilį iš aikštelės, todėl apelianto atžvilgiu ieškinys turėtų būti atmestas.

18. A. L. T. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų teismo 2021 m. vasario 26 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-139-452/2021 ir bylą perduoti pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Prie skundo pridėjo papildomus įrodymus, kuriuos prašo teismo prijungti prie bylos (ieškovės el. laišką, nutarimas sustabdyti ikiteisminį tyrimą), nes jis neturėjo objektyvių galimybių pateikti šiuos įrodymus pirmosios instancijos teisme. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

18.1. pirmosios instancijos teismas nenustatė visų reikšmingų bylai aplinkybių, taip neatskleidė bylos esmės;

18.2. atsakovas niekada nėra sudaręs ginčo automobilio pirkimo pardavimo sutarties, apie tai informavo ieškovės darbuotoją, kreipėsi į policiją dėl dokumento suklastojimo, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris šiuo metu yra sustabdytas. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad pirkimo-pardavimo sutartį pasirašė ne jis. Teismas turėjo išsireikalauti ikiteisminio tyrimo bylą ir ją ištirti;

18.3. ieškovė nuslėpė faktą apie atliekamą ikiteisminį tyrimą, klaidino teismą dėl ginčo automobilio priklausomybės; R. D., o ne L. T. turėjo patrauktas į bylą atsakovu;

18.4. teismas, spręsdamas bylą, turėtų įvertinti, ar ieškovas ir trečiasis asmuo nepiktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, kadangi nuslėpė svarbius faktus apie ikiteisminį tyrimą, pateikė suklastotus dokumentus, nuslėpė atsakovo el. pašto adresą, kurį žinojo, tuo siekdami suklaidinti teismą, veikė prieš teisingą bylos išnagrinėjimą.

19. Ieškovė atsiliepimu į L. T. apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimo į apeliacinį skundą pagrindiniai argumentai:

19.1. bylos duomenys patvirtina, kad ginčo automobilis buvo parduotas L. T. iki autoįvykio, po kurio automobilis buvo priverstinai nuvežtas į saugojimo aikštelę, o Panevėžio apskrities VPK pranešime ieškovui nurodyta, kad apeliantas priverstinio nuvežimo metu buvo nurodytas kaip automobilio savininkas;

19.2. apeliantas automobilio pirkimo sutarties neginčija, o tai, kad yra pradėtas ikiteisminis tyrimas savaime nepatvirtina, kad sutartis yra suklastota;

19.3. ieškovė apeliantą pranešimu informavo dėl transporto priemonės atsiėmimo, jį išsiųsdama apelianto deklaruotos gyvenamosios vietos adresu. Ieškovė neprivalėjo teismą informuoti apie atsakovo el. pašto adresą, nes įstatymas nenumato procesinių dokumentų įteikimo elektroniniu paštu;

19.4. ieškovė neturi suinteresuoto ikiteisminio tyrimo baigtimi, todėl neturi galimybės gauti informacijos apie ikiteisminio tyrimo eigą ir pan., byla nesusijusi su viešuoju interesu, todėl teismas neturėjo pareigos būti aktyvus ir savo iniciatyva rinkti įrodymus;

19.5. apelianto prie apeliacinio skundo pridėti rašytiniai įrodymai neturi reikšmės nagrinėjamai bylai, jie patvirtina, kad apeliantas, gavęs trečiojo asmens ieškovei pateiktą sutartį, jos neginčijo, nepateikė jokių įrodymų, kad ant sutarties ne jo parašas;

19.6. ieškovės veiksmuose nėra kaltės, todėl bylinėjimosi išlaidos turėtų būti skirstomos pagal bendrąjį principą, kad pralaimėjęs moka.

20. Ieškovė atsiliepimu į D. K. apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimo į apeliacinį skundą pagrindiniai argumentai:

20.1. atsakovas ,nors ir nedalyvavo posėdyje, bet jį atstovavo advokatas, todėl laikoma, kad teisme jis buvo tinkamai atstovaujamas;

20.2. įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu yra pripažinta, kad apeliantas vairavo eismo įvykio metu ir paneigta apelianto nenuosekli pozicija, kad jis ginčo automobilio nevairavo, tai, kad jis nepasirašė, nėra teisiškai reikšminga, nes tai yra jo teisė, o ne pareiga, neturi reikšmės byloje aplinkybė, kad jis neturi vairuotojo pažymėjimo;

20.3. automobilio savininkas priverstinio nuvežimo metu buvo ne trečiasis asmuo, bet atsakovas. Už priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas atsako automobilio valdytojas ir savininkas, todėl bet kokiu atveju atsakovas turi prievolę atlyginti ieškovės patirtas išlaidas;

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis), todėl bylą nagrinėja laikydamasi apeliacinio skundo ribų.

21. Apeliacijos dalykas – teismo sprendimas, kuriuo tenkintas ieškovės ieškinys priteisti solidariai iš atsakovų skolą už automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugas.

22. A. L. T. prie apeliacinio skundo pridėjo naujus rašytinius įrodymus, kuriuos prašo prijungti prie bylos. CPK 314 straipsnyje įvirtintas naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme ribojimas, kurio išimtys gali būti pateisinamos tik tuo, kad pirmosios instancijos teismas tam tikrus įrodymus atsisakė priimti ir tirti arba būtinybė pateikti šiuos naujus įrodymus atsirado vėliau, t.y. jau išnagrinėjus bylą pirmosios instancijos teisme. Siekiant užtikrinti rungimosi civiliniame procese principo įgyvendinimą ir atsižvelgus į tai, kad atsakovas negalėjo jų pateikti pirmosios instancijos teismui, nes jam nebuvo žinoma apie vykstantį procesą, šie rašytiniai įrodymai priimami ir vertinami bendrame įrodymų kontekste.

23. Bylos duomenimis nustatyta ir šių aplinkybių šalys neginčija, kad Panevėžio apskrities VPK 2016 m. gruodžio 2 d. sudarė Priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutartį Nr. 50-ST2-140, pagal kurią ieškovė įsipareigojo priverstinai nuvežti transporto priemonę, policijos pareigūnui pateikus transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktą, į ieškovės saugomą aikštelę ir ją saugoti. Nustatyta, jog 2017 m. rugsėjo 22 d. Priverstinio transporto priemonės nuvežimo aktu UAB „Tomadas“ buvo perduota saugoti transporto priemonė – automobilis „Volvo 850“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Priverstinai nuvežtas automobilis buvo saugomas UAB „Tomadas“ aikštelėje vadovaujantis sutartimi ir joje nurodytais įkainiais už transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą.

24. Byloje pagrindinis ginčas yra dėl to ar atsakovas D. K. yra priverstinai nuvežtos transporto priemonės valdytojas, o L. T. - savininkas.

Dėl automobilio valdytojo

25. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) 33 straipsnio 8 dalies nuostatomis, išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Šios išlaidos atlyginamos arba adekvatus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymo užtikrinimas Civiliniame kodekse nustatytais būdais ir tvarka pateikiamas iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės. Transporto priemonės savininkas – asmuo, kuriam transporto priemonė priklauso nuosavybės teise (SEAKĮ 2 straipsnio 77 dalis). Transporto priemonės valdytojas – asmuo, nuosavybės, patikėjimo, nuomos, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu valdantis ir naudojantis transporto priemonę (SEAKĮ 2 straipsnio 83 dalis).

26. Taigi, SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalyje yra išvardyti du subjektai – transporto priemonės savininkas ir valdytojas, kurie privalo solidariai atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas. Teismas turi pareigą nustatyti asmenis, kurie privalo atlyginti nurodytas išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010).

27. A. D. K. nesutinka, kad jis buvo nurodytos transporto priemonės valdytojas, nes byloje nenustatyta, kad jis vairavo automobilį, todėl mano, kad skola iš jo buvo priteista nepagrįstai.

28. Panevėžio apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutarimu pripažinta, kad D. K. vairavo transporto priemonę „Volvo 850“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), eismo įvykio, po kurio transporto priemonė buvo nugabenta į ieškovės saugojimo aikštelę, metu. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į įsiteisėjusį teismo nutarimą, nėra pagrindo nesutikti su ieškovės argumentais, jog transporto priemonės valdytoju eismo įvykio metu pripažintinas atsakovas. Ši aplinkybė yra nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu (administracinio nusižengimo byla Nr. (duomenys neskelbtini).

29. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įsiteisėjusio teismo nuosprendžio teisinė reikšmė susijusiai civilinei bylai įtvirtinta CPK 182 straipsnio 3 punkte, kuriame nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių – asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. Aiškinant ir taikant šią teisės normą teismų praktikoje suformuluotos aktualios nagrinėjamai bylai taisyklės, kad CPK 182 straipsnio 3 punkte įtvirtintą prejudicinių faktų galią turi teismo nuosprendžiu konstatuoti nusikalstami veiksmai bei jų civilinės teisinės pasekmės, patenkantys į civilinės bylos įrodinėjimo dalyką, taip pat tai, ar ją padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis. Šios aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, civilinėje byloje yra prejudiciniai faktai ir negali būti iš naujo įrodinėjamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2008; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009; kt.).

20. Nagrinėjamai bylai prejudicinę reikšmę turi Panevėžio apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutarimas, kuriuo apeliantas pripažintas kaltu padaręs administracinius nusižengimus, numatytus (duomenys neskelbtini) straipsnio 4 dalyje ir 415 straipsnio 2 dalyje, t. y. nustatyta, kad D. K. vairavo automobilį „Volvo 850“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonės ir būdamas neblaivus, su aiškiais neblaivumo požymiais. Akivaizdu, kad neteisėti apelianto veiksmai, kurie turi reikšmės civilinėje byloje nustatant automobilio valdytoją, buvo įrodyti administracinėje byloje kaip nusižengimo, kurį įvykdęs apeliantas pripažintas kaltu, sudėties elementas. Dėl tokių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad administracinėje byloje įsiteisėjusiu teismo nutarimu nustatyti faktai įeina į įrodinėjimo dalyko sudėtį nagrinėjamoje civilinėje byloje, todėl turi prejudicinių faktų teisinę reikšmę ir negali būti kvestionuojami.

21. Skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog D. K. eismo įvykio, po kurio transporto priemonė „Volvo 850“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), buvo priverstinai nuvežta į ieškovės saugojimo aikštelę, metu, buvo šios transporto priemonės valdytojas

22. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2017 m. lapkričio 21 d. raštu kreipėsi į atsakovą D. K., gyvenantį (duomenys neskelbtini), dėl transporto priemonės atsiėmimo ir įsiskolinimo apmokėjimo už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, jog pagal Gyventojų registro duomenis minėtu laikotarpiu atsakovas gyvenamąją vietą buvo deklaravęs būtent šiuo adresu (administracinio nusižengimo byla Nr. (duomenys neskelbtini), todėl apelianto argumentai, kad jo gyvenamoji vieta buvo kitu adresu ir ieškovė turėjo siųsti pranešimus į (duomenys neskelbtini)nepagrįsti. 2018 m. sausio 10 d. pranešimu ieškovė pakartotinai kreipėsi į atsakovą dėl transporto priemonės atsiėmimo ir įsiskolinimo apmokėjimo už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą. Be to, apeliantui buvo žinoma, kad automobilis yra priverstinai nuvežtas į saugojimo aikštelę, todėl jis, būdamas transporto priemonės valdytojas, turėjo pareigą pasidomėti jo valdyto automobilio likimu, o to nepadaręs, elgėsi nerūpestingai ir neapdairiai. Toks automobilio valdytojo elgesys neatleidžia jo nuo atsakomybės atlyginti priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo išlaidas. Atsakovas du kartus buvo raginamas atsiimti automobilį, todėl apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovė netinkamai informavo atsakovą, vertinamas kaip nepagrįstas.

23. Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2018-07-01 iki 2019-04-01) 33 straipsnio 4 dalies nuostatas, policijos pareigūnai, priėmę sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo, praneša transporto priemonės savininkui (valdytojui) teisės aktų nustatyta tvarka apie priimtą sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo. Nagrinėjamu atveju ieškovė informavo apeliantą apie priverstinį automobilio nuvežimą, išsiųsdama jam pranešimą deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, todėl daroma išvada, kad nėra pagrindo sumažinti ieškovės reikalaujamos saugojimo išlaidų sumą. Pažymėtina ir tai, kad atsakovas nurodė, kad net jei ir pranešimas būtų gavęs, jis automobilio nebūtų pasiėmęs iš saugojimo, nors kaip automobilio valdytojas tokią teisę turėjo (Policijos pareigūnų veiksmų, priimant sprendimus nušalinti nuo transporto priemonių vairavimo, priverstinai nuvežti transporto priemonę ir uždrausti toliau važiuoti, tvarkos aprašo 19 punktas), todėl pripažintina, kad paties atsakovo elgesys turėjo įtakos transporto priemonės ilgai saugojimo trukmei.

24. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi reikšmės ginčo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako.

Dėl automobilio savininko

25. A. L. T. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis automobilio pirkimo pardavimo sutarties nesudarė, jo parašas yra suklastotas, todėl skola iš jo negalėjo būti priteista.

26. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011).

27. Bylos duomenys patvirtina, kad Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre, transporto priemonė „Volvo 850“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso trečiajam asmeniui R. D.. Išraše nurodyta, jog automobilis buvo išregistruotas iš transporto priemonių registro. Byloje pateikta 2017 m. rugpjūčio 14 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartis, kurioje nurodyta, kad pardavėjas R. D. pardavė šią transporto priemonę pirkėjui L. T.. Esant šiems duomenims ir atsakovui nepateikus kitų, juos paneigiančių įrodymų, teismas atsakovą pripažino automobilio savininku. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs L. T. automobilį savininku, vadovavosi bylos rašytiniais įrodymais, nurodęs, kad šias aplinkybes paneigiančių įrodymų byloje nėra. Pastebima, jog šiam atsakovui apie pirmosios instancijos teisme pradėtą procesą tikėtina nebuvo žinoma, apie posėdį jam pranešta viešo paskelbimo būdu, atsikirtimų į ieškinį atsakovas nepateikė.

28. A. L. T., ieškovės informuotas apie jam nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės automobilio priverstinio nuvežimo ir jo saugojimo išlaidų atlyginimą, nurodė jai, jog jis nėra transporto priemonės savininkas ir kreipėsi į policiją dėl dokumento suklastojimo, kurio pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas (šiuo metu jis sustabdytas).

29. Apeliacinės instancijos teismas iš Panevėžio apygardos prokuratūros išsireikalavo ikiteisminio tyrimo bylą Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurios duomenų nustatė, kad 2018 m. vasario 5 d. L. T. kreipėsi į Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto ir rajono policijos komisariatą protokolu-pareiškimu, prašydamas nustatyti kas vietoj jo pasirašė ant automobilio pirkimo-pardavimo sutarties. Nurodė, kad automobilio nepirko ir sutarties nepasirašinėjo, o gavęs laišką iš ieškovės apie automobilį , kreipėsi į policiją. Toks atsakovo elgesys liudija, kad jis nuo pat proceso pradžios savęs nelaikė automobilio savininku ir galimai jam nebuvo žinoma apie sudarytą automobilio sutartį. Iš ikiteisminio tyrimo bylos medžiagos duomenų matyti, jog automobilio pardavėjas R. D. apklaustas kaip liudytojas, nurodė, kad automobilio pirkėjas sutartį pildė pats, jis nežiūrėjo į jo asmens tapatybės kortelę ir nelygino jo su veidu, iš pateiktos L. T. nuotraukos jis patvirtino, kad tai nėra tas pats pirkėjas, kuris pirko automobilį. Be to, bylos duomenimis L. T. 2016 m. lapkričio 28 d. pranešė apie tapatybės kortelės dingimą, kurios statusas – ieškoma, paieškos nutraukimo duomenų nėra. Be to, atsakovas nurodė, kad automobilio pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu jis dirbo N. K., o VSDFV išrašas patvirtina, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2016 iki 2018 m. nėra registravęs darbo santykių Lietuvoje.

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, civilinėje byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti labiausią tikėtiną išvadą, kad šis atsakovas nėra priverstinai nuvežto automobilio savininku. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, vien formalus teisės normų taikymas nagrinėjamu atveju nebus suderinamas su teismo vykdomu teisingumu. Konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, bet ir – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi, taip pat kad vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-313/2018).

31. Nors ikiteisminio turimo metu nenustatyta, kad pirkimo – pardavimo sutartis yra suklastota ir ant jos yra ne L. T. parašas, tačiau automobilio pardavėjui patvirtinus, kad automobilį pirko ne atsakovas, paties atsakovo veiksmai, neigiantys sutarties egzistavimą, jo nuosekli pozicija, kad jam nėra žinoma apie sutarties sudarymą, tapatybės kortelės dingimas, aktualiu ginčui laikotarpiu išvykimas iš Lietuvos ir kitos anksčiau nurodytos aplinkybės, sudaro pagrindą labiausia tikėtinai išvadai, kad atsakovas nebuvo ir nėra automobilio savininkas, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neturi pareigos atsakyti pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalį.

32. Pažymėtina ir tai, kad Panevėžio apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutarimu, kuriuo nustatyta D. K. vairavo ne jam priklausantį automobilį „Volvo 850, jis nėra nurodęs, kad automobilis priklauso L. T., o teigė, kad automobilį pasiskolino iš seno pažįstamo K., kurio tikslių duomenų nežino.

33. Įvertinus nustatytas teisines ir faktinių aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškinio dalies atsakovui L. T.patenkinimas šioje byloje prieštarautų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad papildomai ištirta ikiteisminio tyrimo medžiaga leidžia daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai atskleidė bylos esmę ir vertino įrodymus dėl automobilio priklausomybės L. T., , todėl dėl L. T. atsakomybės priėmė nepagrįstą ginčijamą sprendimo dalį. Todėl ši sprendimo dalis keičiama ir ieškinys atsakovui L. T. atmetamas kaip neįrodytas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Dėl pasakyto ši sprendimo dalis keičiama – ieškinys atsakovui L. T. atmetamas.

34. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, perskirstomos šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Pirmosios instancijos teisme ieškovė patyrė 112 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurios priteisiamos iš atsakovo D. K.. A. D. K. yra atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei, todėl kitos bylinėjimosi išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų (CPK 96, 99 straipsniai).

35. Atmetus atsakovo D. K. apeliacinį skundą, jo turėtos bylinėjimosi išlaidos iš ieškovės nepriteisiamos, patenkinus atsakovo L. T. apeliacinį skundą, jo turėtos advokato pagalbos išlaidos (600 Eur) ir sumokėtas žyminis mokestis (56 Eur) priteisiamos iš ieškovės (CPK 93 straipsnis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. vasario 26 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti iš D. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 4 997,30 Eur (keturių tūkstančių devynių šimtų devyniasdešimt septynių eurų 30 ct) skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (4 997,30 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. liepos 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 112 Eur (šimtas dvylika eurų) žyminį mokestį uždarajai akcinei bendrovei „Tomadas“, juridinio asmens kodas 302308932.

Kitą ieškinio dalį atmesti“.

Priteisti L. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“, juridinio asmens kodas 302308932, 656 Eur (šešis šimtus penkiasdešimt šeši eurai) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.