- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-03-05
- Bylos Nr.
- e2A-180-650/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-09047-2024-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alma Jurgelienė, Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, Lina Muchtarovienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,M. N.“
- Atsakovas
- E. L.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Almos Jurgelienės (pirmininkės ir pranešėjos), Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės (apeliantės) uždarosios akcinės bendrovės „M. N.“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. lapkričio 26 d. sprendimo civilinėje byloje, priimto pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,M. N.“ ieškinį atsakovui E. L. dėl individualaus darbo ginčo dėl teisės nagrinėjimo teisme iš esmės.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) ,,M. N.“ (toliau - ir ieškovė) ieškiniu dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teismo prašė priteisti iš atsakovo E. L. (toliau – ir atsakovo) naudai 2 575,48 Eur atskaičius mokesčius darbo užmokesčio ir kitų išmokų susijusių su darbo santykiais, nepriteisti iš ieškovės atsakovo E. L. naudai netesybų ir priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. 2024 m. spalio 29 d. prašymu ieškovė kreipėsi į teismą, nurodydama, kad atsisako ieškinio dalies reikalavimo dėl 2 575,48 Eur darbo užmokesčio ir kitų išmokų susijusių su darbo santykiais priteisimo atsakovo naudai, kadangi ši suma atsakovui buvo sumokėta. Prašė nepriteisti iš ieškovės atsakovo E. L. naudai netesybų ir priteisti ieškovės naudai jos turėtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad 2024 m. birželio 26 d. sprendimo darbo byloje Nr.APS-2-11465/2024 priėmimo dienai buvo skolinga atsakovui 566,00 Eur darbo užmokesčio už 2024 m. balandžio mėn., ir 3 678,13 Eur (darbo užmokesčio už 2024 m. gegužės mėnesį, nepanaudotų atostogų kompensaciją ir išeitinę išmoką). Atsakovas dėl vieno vidutinio darbo užmokesčio, - 1 668,65 Eur,- išieškojimo vykdymo kreipėsi į antstolę A. A.. Antstolė šią sumą iš ieškovo atsakovo naudai išieškojo. Ieškovės skola atsakovui šiai dienai sudaro 2 575,48 Eur. Atleidimo iš darbo dieną ieškovas su atleidžiamu atsakovu negalėjo atsiskaityti ne dėl ieškovo kaltės. Paaiškino, kad 2024 m. vasario 27 d. AB „S.“ atsiuntė ieškovei pranešimą apie tai, kad vienašališkai nutraukia dalykinius santykius ir visas su ieškove sudarytas galiojančias sutartis nuo 2024 m. vasario 27 d., kadangi AB „S.“ ieškovę laiko uždrausta šalimi atsižvelgiant į tai, kad nuo 2024 m. vasario 23 d. „P. A. O. M.“, Rusija) atžvilgiu yra taikomos JAV Iždo Departamento Užsienio turto kontrolės biuro (OFAC) sankcijos, ir kuri netiesiogiai valdo 100% atsakovo akcijų. 2024 m. vasario 27 d. ieškovė kreipėsi į AB „S.“ su prašymu atšaukti vienašališką dalykinių santykių nutraukimą. 2024 m. vasario 29 d. AB S. pateikė atsakymą, kuriame nurodė, kad nutraukdamas sutartis rėmėsi Bendrųjų taisyklių 17 skyriumi. Papildomai pažymėjo, kad JAV Iždo Departamento Užsienio turto kontrolės biuro (OFAC) išleistoje bendrojoje licencijoje 88 nurodoma, kad pereinamasis laikotarpis leidžiantis užbaigti esančius sandorius yra taikomas tik mokėjimams, kurie yra atliekami į JAV įšaldytą sąskaitą. Atsižvelgiant į tai, kad AB „S.“ nutraukė visas sutartis su ieškovu šio pranešimo išsiuntimo dieną, nuo 2024 m. vasario 27 d. ieškovė negali disponuoti piniginėmis lėšomis, esančiomis AB „S.“. 2024 m. vasario 29 d. ieškovė gavo AS „C.“, Lietuvos filialo pranešimą apie tai, kad ir šis bankas taip pat priėmė sprendimą nuo 2024 m. kovo 28 d. nutraukti dalykinius santykius su ieškove ir uždaryti sąskaitas. Atsižvelgiant į tai, kad šis bankas nutraukė dalykinius santykius su ieškove įspėjęs prieš mėnesį laiko, ieškovė turėjo galimybę išmokėti visiems darbuotojams darbo užmokestį už 2024 m. vasario mėn., kovo mėn., ir avansą už balandžio mėn. ir išnaudojo visas AS „C.“, Lietuvos filiale buvusias pinigines lėšas.
3. Nurodė, kad ieškovė atsakovą atleido 2024 m. gegužės 15 d. pagal LR Darbo kodekso (toliau tekste – DK) 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Atleidimo iš darbo dieną, ieškovė neturėjo galimybės atsiskaityti su atsakovu, kadangi kaip minėta, LR bankai, kuriuose buvo ieškovo atsiskaitomosios sąskaitos, nutraukė su ieškove visus dalykinius santykius. Dėl šių priežasčių ieškovė laiko, kad jos kaltės dėl negalėjimo atsiskaityti su atsakovu nėra ir šiuo atveju netesybos iš ieškovės negali būti priteisiamos, kadangi ieškovė laikoma uždrausta šalimi, atsižvelgiant „P. A. O. M.“ atžvilgiu pritaikytas JAV Iždo Departamento Užsienio turto kontrolės biuro (OFAC) sankcijas. Ieškovė iki šios dienos nėra įtraukta į sankcionuotų įmonių sąrašą, skelbiamą LR Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (toliau – FNTT). Ieškovės generalinio direktoriaus prašymu, 2024 m. balandžio 5 d. Kauno apylinkės teismo nutartimi, ieškovei buvo nustatytas paprastasis turto administravimas, suteikiant administratoriui teisę atlikti visus veiksmus, būtinus ieškovės turtui išsaugoti ir jo naudojimui pagal tikslinę paskirtį užtikrinti. Nepaisant to, jog Lietuvos Respublikoje OFAC sankcijos nėra pagrindas tiesiogiai taikyti Tarptautinių sankcijų įstatymo, Lietuvoje veikiantys bankai atsisako turėti dalykinių santykių su ieškove dėl OFAC sankcijų, pritaikytų susijusiam asmeniui, ieškovei net ir turint teismo paskirtą administratorių. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, netesybų priteisimas esant tokiai sudėtingai ieškovės situacijai ir nesant jos kaltės dėl negalėjimo atsiskaityti su atsakovu, šiuo atveju yra neproporcinga ir pernelyg didelė piniginė sankcija, kas prieštarauja protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams. Ieškovė visą laiką sąžiningai mokėjo atsakovui darbo užmokestį iki to momento, kada AB „S.“ nutraukus dalykinius santykius, iš ieškovės buvo atimta galimybė pilnai atsiskaityti su atsakovu darbo santykių pasibaigimo dieną.
4. Atsakovas su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad darbdavys nutraukdamas darbinius santykius turėjo su juo visiškai atsiskaityti pagal DK 146 straipsnio 2 dalį. Kitaip nebuvo susitarta, todėl darbdavys turi mokėti netesybas. Dėl darbdavio pareiškimo, kad bankas užšaldė sąskaitas, tas neturėtų figūruoti ieškinyje, nes darbo santykiai buvo su UAB „M. N.“, bet ne su banku. Darbdavys savo problemas su banku turi spręsti pats, bet ne jo sąskaita. Todėl, kad bet koks verslas turi prisiimti visas atsakomybes susijusias su darbo santykiais, taip pat ir visas kilusias rizikas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2024 m. lapkričio 26 d. sprendimu priėmė ieškovės ieškinio atsisakymą bei dalyje dėl ieškinio reikalavimo priteisti iš ieškovės atsakovo naudai 2 575,48 Eur darbo užmokesčio ir kitų išmokų susijusių su darbo santykiais bylą nutraukė. Likusioje dalyje ieškinį atmetė ir priteisė atsakovui iš ieškovės 9181,60 Eur netesybų už uždelstą atsiskaityti laiką.
6. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės rašytinį pareiškimą dėl ieškinio atsisakymo, sprendė, kad jis atitinka CPK 140 straipsnio 1 dalies reikalavimus, todėl civilinę bylą dalyje dėl reikalavimo priteisti atsakovo naudai 2 575,48 Eur nutraukė, ieškovei visiškai atsiskaičius su atsakovu ir išmokėjus jam priklausantį darbo užmokestį.
7. Teismas, atlikęs byloje pateiktus ieškovės dokumentus, nustatė, kad darbdavys neturėjo jokios galimybės darbo sutarties nutraukimo dieną sumokėti darbuotojui jam priklausantį darbo užmokestį. Tačiau ieškovės nurodomos aplinkybės, susijusios su jos kaltės nebuvimu, nesudaro pagrindo netaikyti sankcijos darbdaviui nurodytos DK 146 straipsnio 2 dalyje. DK 146 straipsnio 2 dalies dispozicijoje darbdavio pareigos mokėti netesybas atsiradimas yra siejamas ne su jo kaltės buvimu, o tik su darbuotojo kaltės dėl neatsiskaitymo nebuvimu. Nagrinėjamoje byloje darbuotojo veiksmai įtakoję darbo užmokesčio išmokėjimo uždelsimą nenustatyti. Iš esmės byloje nustatytos aplinkybės visiškai atitinka įprastai darbo santykiuose susidarančią situaciją, kai darbuotojui priklausančios sumos turi būti apskaičiuojamos ir mokamos darbo sutarties pasibaigimo dieną, o priešinga situacija reiškia ir darbdavio atsakomybės, numatytos DK 147 straipsnio 2 dalyje, taikymą.
8. Teismas nesutiko su ieškovės aiškinimu, kad ieškovės atžvilgiu susidariusi situacija visiškai atitinka nenugalimos jėgos aplinkybių sąvoką, bankai nutraukė bendradarbiavimą, jokios pagalbos ieškovė nesulaukė. Pažymėjo, kad teismas neturi pagrindo konstatuoti nenugalimos jėgos aplinkybių egzistavimo, nes: 1) byloje nustatyta, kad kilusios pasekmės susijusios su lėšų įšaldymu taikant teisėtai pritaikytas sankcijas, o reikiamų darbdavio finansinių išteklių neturėjimas nelaikomas nenugalimos jėgos aplinkybe; 2) ieškovės kaip darbdavio statusas bei faktas, kad ji sudarė darbo sutartis reiškia, kad ji prisiėmė ir pareigą laikytis darbo teisinius santykius reglamentuojančių įstatymų, t. y. prisiėmė ir įstatymuose nurodytų neigiamų padarinių atsiradimo riziką. Pagal DK 32 straipsnio 3 dalį, atliekant darbo funkciją, kylanti komercinė, finansinė ar gamybinė grėsmė tenka darbdaviui.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
9. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „M. N.“ (toliau – ir apeliantė) prašė skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį panaikinti, kuria atmesti ieškinio reikalavimai, ir priimti naują sprendimą - nepriteisti iš ieškovės atsakovo naudai netesybų, bei priteisti ieškovės naudai iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Apeliantė nurodo, kad skundžiamame sprendime netiksliai nustatyta data, nuo kurios ieškovė neteko galimybės naudotis piniginėmis lėšomis. Sprendime nepagrįstai padaryta išvada, kad ieškovė neturėjo realios galimybės naudotis piniginėmis lėšomis, esančiomis bankuose nuo 2024-03-28. Minėta išvada buvo padaryta netinkamai įvertinus byloje pateiktus rašytinius įrodymus. Paaiškina, kad ieškovės pateikti byloje įrodymai patvirtina, kad ieškovė neturėjo realios galimybės naudotis piniginėmis lėšomis, esančiomis AB „S.“ dar nuo 2024-02-27 (t. l, b. l. 119);
9.2. Pažymi, kad priešingai nei teigiama skundžiamame sprendime, ieškovės atsiskaitomosios sąskaitos buvo panaikintos ir ieškovė neteko galimybės naudotis AB „S.“ buvusiomis piniginėmis lėšomis nuo 2024-02-27. Ieškovės sąskaita AS „C.“ Lietuvos filialas buvo panaikinta 2024-03-28, tačiau joje jokių ieškovei priklausančių piniginių lėšų tai dienai nebuvo. Taigi minėtos faktinės aplinkybės įrodo, kad skundžiamame sprendime padaryta klaidinga išvada apie laikotarpį, nuo kada ieškovė negalėjo disponuoti piniginėmis lėšomis;
9.3. Apeliantė nurodo, kad DK 139 straipsnio 3 dalyje imperatyviai nustatyta, kad darbo užmokestis privalo būti mokamas pinigais ir pavedimu į darbuotojo banko sąskaitą. Taigi, ieškovė darbo užmokestį atsakovui atleidimą dieną galėjo sumokėti tik vieninteliu būdu - iš ieškovės vardu atidarytos banko sąskaitos bankiniu pavedimu į atsakovės sąskaitą banke. Dėl OFAC pritaikytų sankcijų su ieškove susijusiam asmeniu, iš ieškovės 2024-02-27 buvo atimta galimybė disponuoti ieškovei priklausančiomis piniginėmis lėšomis, kurios buvo laikomos AB „S.“;
9.4. Paaiškina, kad ieškovės į bylą pateikti dokumentai patvirtina, kad ieškovės atžvilgiu nei JAV, nei ES sankcijos nėra taikomos iki šios dienos, t. y.: 1) ieškovė oficialiai nėra įtraukta į sankcionuotų įmonių sąrašą, skelbiamą LR Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos; 2) kaip matyti iš JAV Iždo Departamento Užsienio turto kontrolės biuro (OFAC) skelbiamos bendrosios licencijos Nr. 88 skelbiamo sankcionuotų įmonių sąrašo, įmonė UAB „M. N.“ taip pat nėra į jį įtraukta (tomas 2, b. l. 164-170). Tuo tarpu kaip minėta aukščiau, šiame OFAC skelbiamame sankcionuotų įmonių sąraše yra nurodyta kompanija „P. A. O. M.“. Kaip nurodė AB „S.“ ir AS „C.“ Lietuvos filialas savo raštuose, atsiųstuose ieškovei, atsižvelgiant į tai, kad ši bendrovė netiesiogiai valdo 100 proc. UAB „M. N.“ akcijų, LR bankai įmonę UAB „M. N.“ laiko uždrausta šalimi, ir dėl to vienašališkai panaikino visas atsiskaitomąsias sąskaitas;
9.5. Ieškovė gavusi bankų pranešimus apie panaikinamas sąskaitas, aktyviai stengėsi rasti būdą, kaip atsiskaityti su atleidžiamais darbuotojais, ką patvirtina į bylą ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai ir paaiškinimai. Ieškovės vadovybė vedė derybas su bankais tikslu, kad AB „S.“ pervestų 871 635,58 Eur sumą į AS „C.“ esančią sąskaitą, tačiau AS „C.“ nesutiko šių lėšų įskaityti į ieškovės banko sąskaitą, kadangi sąskaita turėjo būti panaikinama 2024-03-28. Taip pat 2024 m. kovo pradžioje ieškovo generalinis direktorius buvo nuvykęs į AB „S.“, prašė pervesti darbo užmokestį darbuotojams, tame tarpe tiems, kuriuos buvo numatyta atleisti 2024 m. gegužės mėn., tačiau bankas atsisakė tą daryti. Ieškovė 2024 m. vasario - kovo mėn. raštu kreipėsi į Lietuvos Banką, Užsienio reikalų ministeriją, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą (bylos tomas 1, lapai 126-142). Ieškovė visoms LR institucijoms akcentavo visuose raštuose, kokioje neapibrėžtoje situacijoje atsidūrė įmonė, kad yra reikalinga mokėti darbo užmokestį darbuotojams, tačiau iš institucijų realios pagalbos ir/ar pasiūlymų, ar išaiškinimų, kaip spręsti susidariusią situaciją nesulaukė;
9.6. 2024-07-09 AB „S.“ laišku nurodė ieškovei, kad tarpinėje sąskaitoje esančias pinigines lėšas ieškovė gali pervesti tik į kredito įstaigoje ieškovės vardu atidarytą atsiskaitomąją sąskaitą, o norint pinigus pervesti ne į ieškovės vardu atidarytą sąskaitą - privaloma turėti OFAC išduotą licenciją. AB „S.“ 2024-07-09 sutiko išmokėti darbo užmokestį buvusiems ieškovės darbuotojams su sąlyga, kad bus gauta specialioji licencija iš OFAC. Dėl šios licencijos išdavimo ieškovė dar 2024 m. gegužės mėn. pateikė paraišką JAV Iždo departamento Užsienio aktyvų kontrolės biurui (OFAC), prašė leisti išmokėti darbo užmokestį atsakovui, tačiau leidimo ir/ar atsakymo iš OFAC negavo iki šios dienos;
9.7. Tik praėjus beveik pusei metų nuo sąskaitų panaikinimo, teismo paskirtas ieškovės administratorius, tarpininkaujant Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijai, 2024-09-17 gavo elektroninį laišką, kuriuo OFAC patvirtino, kad Lietuvos finansų institucijoms nebus taikomos JAV sankcijos už leidimą atlikti nurodytus mokėjimus ieškovės paskirto administratoriaus vardu, mokant pradelstą darbo užmokestį darbuotojams (tomas 2, b. l. 11-17). Atsižvelgiant į gautą OFAC atsakymą, vienintelis UAB „U.“ ieškovės vardu atidarė atsiskaitomąją sąskaitą 2024-10-14, į kurią AB „S.“ 2024-10-18 pervedė ieškovei priklausančias 871 635,58 Eur sumos dydžio lėšas. Tą pačią dieną 2024-10-18 atsakovui buvo sumokėta likusi 2 575,48 Eur darbo užmokesčio suma, kurią AB „S.“ įskaitė į atsakovo sąskaitą tik 2024-10-21. Taigi, laikotarpiu 2024-02-27 iki 2024-10-21 iš ieškovės buvo atimta galimybė disponuoti piniginėmis lėšomis, buvusiomis AB „S.“;
9.8. Pažymi, kad sprendimas sustabdyti įmonės gamybinę veiklą vertintinas kaip verslo sprendimas, kuris buvo priimtas rūpestingai ir atidžiai, įvertinus įmonės finansinę padėtį ir sukauptas pinigines lėšas, kurių suma AB „S.“ buvo pakankama atsiskaityti su visais atleidžiamais darbuotojais. Taigi ieškovės pateikti į bylą duomenys patvirtina, kad ieškovė 2024 m. vasario mėn. priimdama sprendimą sustabdyti gamybinę veiklą ir atleisti darbuotojus, buvo pasirengusi įvykdyti visus įsipareigojimus darbuotojams. Taigi ieškovės galimybės atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju buvo apribotos dėl nenugalimos jėgos aplinkybių. Apeliantės nuomone, netesybų priteisimas šiuo atveju reiškia baudinės sankcijos taikymą ieškovei už tai, ko ieškovė įvykdyti apskritai neturėjo objektyvios galimybės. Netesybų priteisimas iš ieškovės šiuo atveju neatitinka protingos ir sąžiningos darbo santykių šalių interesų pusiausvyros, adekvatumo, proporcingumo ir teisingumo principų;
9.9. Apeliantė, vadovaudamasi 1996-07-15 Vyriausybės nutarimo Nr. 840 „Dėl atleidimo nuo atsakomybės esant nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėms taisyklių patvirtinimo“, nurodo, kad šiuo atveju apeliantė negalėjo įvykdyti įsipareigojimų atsakovui dėl nepriklausančių nuo jos kliūčių. Ieškovė yra LR juridinis asmuo. Aplinkybės, kad LR bankai nutrauks su ieškove dalykinius santykius dėl to, kad laikys ieškovę su sankcionuotu asmeniu susijusia įmone, ieškovė niekaip negalėjo protingai numatyti. Ieškovės nurodytos aplinkybės ir į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad šiuo atveju ieškovė su atleidžiamu atsakovu negalėjo atsiskaityti ne dėl to, kad neturėjo finansinių išteklių, tačiau būtent dėl to, kad iš ieškovės buvo atimta galimybė atsiskaityti su atsakovu jo atleidimo iš darbo dieną dėl valstybės valdymo institucijų veiksmų. JAV Iždo Užsienio turto kontrolės biurui (OFAC) pritaikius sankcijas su ieškove susijusiai įmonei, ieškovė atsidūrė neapibrėžtoje neeilinėje situacijoje, kadangi bankai panaikino atsikaitomąsias sąskaitas ir atsisakė turėti bet kokių dalykinių santykių. Tuo tarpu ieškovė oficialiai nebūdama įtraukta į sankcionuotų įmonių sąrašą, skelbiamą FNTT, neatitiko kriterijų, būtinų kreiptis į FNTT su prašymu taikyti išimtį ir/arba suteikti leidimą netaikyti tarptautinių sankcijų nustatytų apribojimų ir įpareigojimų; o taip pat neatitiko kriterijų dėl kreipimosi į FNTT dėl laikinojo administratoriaus paskyrimo. Jokio oficialaus sprendimo dėl ieškovės piniginių lėšų įšaldymo priimto tai pat nebuvo. Tuo tarpu atleidimo dieną priskaičiuotas darbo užmokestis atsakovui galėjo būti sumokėtas tik bankiniu pavedimu;
9.10. Šiuo atveju neatsiskaitymas su darbuotoju buvo nulemtas išimtinai tik objektyvių nuo darbdavio nepriklausančių priežasčių. Ieškovė negalėjo atsiskaityti su atsakovu dėl susidariusių išskirtinių aplinkybių, o ne dėl to, kad piktybiškai vengė vykdyti savo prievoles atsakovui. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, netesybų priteisimas iš ieškovės už vėlavimą atsiskaityti su atsakovu, šiuo atveju nėra sąžiningas ir teisingas;
9.11. Paaiškina, kad apeliantė šiuo metu dalyvauja iš viso 12 analogiškų procesų teismuose dėl individualaus darbo ginčo dėl teisės nagrinėjimo iš esmės. Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje atsakovui iš ieškovės priteista 8583,60 Eur netesybų už uždelstą atsiskaityti laiką suma, kitose bylose priteista 9181,60 Eur netesybų (bylos Nr. e2-18648-1126/2024), 7182,90 Eur netesybų (bylos Nr. e2-19535-1126/2024), galima vertinti, kad preliminariai bendra iš ieškovės priteistų netesybų suma visose 12 bylų siektų apie 1 000 000,00 Eur. Tuo tarpu apeliantei atsiskaityti su visais 2024 m. gegužės mėn. 33 atleistais darbuotojais iš viso buvo reikalinga 105 906,06 Eur suma. Taigi netesybų dydis šiuo atveju nepagrįstai neadekvatus;
9.12. Atkreipia dėmesį, kad panašiomis aplinkybėmis Kauno apygardos teismas spręsdamas klausimą dėl netesybų priteisimo civilinėje byloje Nr. e2A-1143-945/2024, kurioje darbdavys neturėjo galimybės atsiskaityti su darbuotoju atleidimo iš darbo dieną dėl vykdytų nemokumo procedūrų, paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo nuspręsta neskaičiuoti netesybų už laikotarpį, kada egzistavo teisinio pobūdžio kliūtys darbdaviui atsiskaityti su darbuotoju. Pažymėtina, kad nuo 2024-02-23, kada į OFAC sankcionuotų įmonių sąrašą buvo įtraukta su ieškove susijusi kompanija „P. A. O. M.“, iki pat 2024 m. spalio pabaigos, kada gavus iš OFAC laišką ieškovei buvo atidaryta nauja atsiskaitomoji sąskaita, egzistavo teisinio pobūdžio kliūtys ieškovei atsiskaityti su atsakovu.
Atsiliepimas
10. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas E. L. su apeliaciniu skundu nesutinka. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas sekančiais argumentais:
10.1. Atsakovas nurodo, kad darbdavys esamą situaciją traktuoja, kaip jam patogiau. Darbo santykiams pasibaigus , o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo (DK 146 str.2d.), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių, ką ir patvirtina dvi juridinės instancijos (Darbo ginčų komisija ir apylinkės teismas);
10.2. Paaiškina, kad dėl atsiskaitymo darbdavys daugiausiai kaltina bankus, bet jeigu būtu neskundęs Darbo ginčų komisijos sprendimo, antstolė būtų išsprendusi visas susijusias bėdas, ir sumos būtų mažiausiai 4 kartus mažesnės.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas
11. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
12. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės (darbdavės) ieškinys nepriteisti netesybų pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 147 straipsnio 2 dalį darbuotojui ne dėl darbdavio kaltės, teismui priteisus minėtas netesybas ne daugiau kaip už 6 mėnesius, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl papildomų rašytinių paaiškinimų
13. Ieškovė (apeliantė) 2024 m. vasario 7 d. apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, prašydama juos priimti ir nagrinėti kartu su apeliaciniu skundu.
14. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui. Vadovaujantis CPK 323 straipsnyje įtvirtinta teisės norma, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad atsižvelgiant į CPK 17 straipsnyje įtvirtintą šalių procesinio lygiateisiškumo principą, pasibaigus atsiliepimo į apeliacinį skundą padavimo terminui, jį keisti (papildyti) taip pat yra draudžiama.
15. Susipažinus su apeliantės rašytiniais paaiškinimais nustatyta, kad apeliantė patikslina apeliacinio skundo 2.38 punktą dėl rašytinio apsirikimo, nurodžiusi neteisingai priteistą iš ieškovės netesybų dydį atsakovo naudai. Teisėjų kolegija, nenustačiusi CPK 323 straipsnyje įtvirtinto draudimo pildyti (keisti) apeliacinį skundą pažeidimo, nusprendžia apeliantės apeliacinės instancijos teismui pateiktus papildomus rašytinius paaiškinimus priimti.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
16. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2005 m. rugpjūčio 9 d. darbo sutartimi apeliantė ir atsakovas sudarė darbo sutartį, atsakovas dirbo elektromonterio pareigose. Darbuotojas pradėjo dirbti 2005 m. rugpjūčio 10 d., o darbo sutartis nutraukta 2024 m. gegužės 15 d. Kaip nustatyta iš pažymos apie darbuotojo darbo užmokesčio ir kitų pajamų gavimą bei „C.“ banko išrašo, paskutinis mokėjimas darbuotojui avansu išmokant darbo užmokestį už balandžio mėn. buvo atliktas 2024 m. kovo 26 d. Visiškai atsiskaityta su darbuotoju buvo 2024 m. spalio 21 d.
17. Byloje pateiktas AB „S.“ 2024 m. vasario 27 d. el. laiškas, kuriuo apeliantė informuojama, kad bankas savo veikloje privalo griežtai vadovautis taikomų nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų reikalavimų ir įgyvendinti tarptautinių sankcijų reikalavimus. Nurodoma, kad nuo 2024 m. vasario 23 d. „M. P. J. S. C.“ (Rusija), atžvilgiu yra taikomos JAV sankcijos. Ši bendrovė netiesiogiai valdo 100 proc. UAB „M. N.“ akcijų, todėl UAB „M. N.“ yra laikoma uždrausta šalimi, bankas vienašališkai nutraukia sudarytas galiojančias sutartis.
18. 2024 m. vasario 29 d. banko „C.“ atsakyme apeliantė informuojama, kad nuo 2024 m. vasario 27 d. bankas apribojo galimybę naudotis „C. B.“ Lietuvos filialo paslaugomis, įskaitant galimybę atlikti mokėjimo operacijas į įmonės vardu atidarytoje sąskaitoje. Informavo, kad 2024 m. vasario 23 d. JAV Iždo departamento Užsienio turto kontrolės biuras pritaikė sankcijas įmonei „P. A. O. M.“, kuri netiesiogiai valdo apeliantę, todėl ir apeliantei taikomos OFAC sankcijos. Apeliantės atžvilgiu priimtas sprendimas nuo 2024 m. kovo 28 d. nutraukti dalykinius santykius su apeliante ir uždaryti kliento vardu atidarytas bei aptarnaujamas sąskaitas banke. Tai, kad apeliantei buvo pritaikytos sankcijos patvirtina ir viešai prieinama informacija (https://sanctionssearch.ofac.treas.gov/Details.aspx?id=47683).
19. Kauno apylinkės teismo 2024 m. balandžio 5 d. nutartimi civ. byloje Nr. e2SP-9544-1172/2024, apeliantei buvo nustatytas paprastasis turto administravimas, suteikiant administratoriui teisę atlikti visus veiksmus, būtinus uždarosios akcinės bendrovės turtui išsaugoti ir jo naudojimui pagal tikslinę paskirtį užtikrinti.
20. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad apeliantei kaip juridiniam asmeniui, nei Europos Sąjungos lygmeniu, nei Lietuvos Respublikos lygmeniu nėra taikomos sankcijos ar kitokios ribojamosios priemonės. Tai patvirtina viešai pateikiamų duomenų analizė (https://fntt.lrv.lt/lt/tarptautines-finansines-sankcijos/sankcionuotu-asmenu-sarasas/) taip pat į bylą pateikti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsakymas į 2024 m. kovo 26 d. raštą, Lietuvos Banko finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento 2024 m. kovo 28 d. raštas Nr. S2024/ (34.55.E-3900)-12-1385. Tačiau tiek bankų atsakymuose apeliantei, tiek Lietuvos Banko finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento 2024 m. kovo 28 d. rašte yra nurodoma, kad finansų įstaigos, atsižvelgdamos į aplinkybių visumą, turi teisę savo nuožiūra pasirinkti įgyvendinti ir JAV sankcijas.
21. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (duomenys neskelbtini) darbo ginčų komisijos 2024 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. DGKS-4683, nuspręsta priteisti iš apeliantės UAB „M. N.“ atsakovo E. L. naudai 4244,13 Eur (suma nurodyta atskaičius mokesčius) darbo užmokesčio ir kitų išmokų susijusių su darbo santykiais ir 2395,20 Eur (suma nurodyta neatskaičius mokesčių) netesybų už uždelstą laiką atsiskaityti.
Dėl netesybų pagal DK 147 straipsnio 2 dalį
22. Nagrinėjamu atveju, byloje kilo ginčas dėl darbdavio pareigos mokėti DK 147 straipsnio 2 dalyje numatytas netesybas, t. y. darbuotojo vidutinį darbo užmokestį per mėnesį, padaugintą iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip šešių. Apeliantė remiasi nenugalimos jėgos aplinkybe, nurodo, kad dėl neatsiskaitymo nėra jokios jos kaltės, nurodo, kad netesybų mokėjimas neatitiktų proporcingumo reikalavimų ir sukeltų nepateisinamai dideles neigiamas pasekmes.
23. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad nors darbdavys neturėjo jokios galimybės darbo sutarties nutraukimo dieną sumokėti darbuotojui jam priklausantį darbo užmokestį. Tačiau sprendė, kad ieškovės (apeliantės) nurodomos aplinkybės, susijusios su jos kaltės nebuvimu, nesudaro pagrindo netaikyti sankcijos darbdaviui nurodytos DK 146 straipsnio 2 dalyje. Teismas darė išvadą, kad byloje darbuotojo veiksmai įtakoję darbo užmokesčio išmokėjimo uždelsimą nenustatyti. Iš esmės byloje nustatytos aplinkybės visiškai atitinka įprastai darbo santykiuose susidarančią situaciją, kai darbuotojui priklausančios sumos turi būti apskaičiuojamos ir mokamos darbo sutarties pasibaigimo dieną, o priešinga situacija reiškia ir darbdavio atsakomybės, numatytos DK 147 straipsnio 2 dalyje, taikymą.
24. DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo (DK 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsto atsiskaitymo laikotarpis yra trumpesnis negu vienas mėnuo, netesybų dydį sudaro darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio suma, apskaičiuota proporcingai uždelsto atsiskaitymo laikotarpiui.
25. Apeliantė nesutikimą su skundžiamu sprendimu argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į apeliantės nurodytas aplinkybes, ir į bylą pateiktus įrodymus, kurie patvirtina, kad apeliantė su atleidžiamu darbuotoju (atsakovu) negalėjo atsiskaityti ne dėl to, kad neturėjo finansinių išteklių, tačiau būtent dėl to, kad iš apeliantės buvo atimta galimybė atsiskaityti su atsakovu jo atleidimo iš darbo dieną dėl valstybės valdymo institucijų veiksmų. JAV Iždo Užsienio turto kontrolės biurui (OFAC) pritaikius sankcijas su apeliante susijusiai įmonei, apeliantė atsidūrė neapibrėžtoje neeilinėje situacijoje, kadangi bankai panaikino atsikaitomąsias sąskaitas ir atsisakė turėti bet kokių dalykinių santykių.
26. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad šalių darbo santykiai yra pasibaigę, kad apeliantė su darbuotoju (atsakovu) įstatyme numatytu terminu neatsiskaitė, kad tarp šalių nebuvo susitarimo dėl vėlesnio atsiskaitymo, ir kad dėl uždelsto atsiskaitymo nėra darbuotojo (atsakovo) kaltės. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas vadovautis DK 147 straipsnio 2 dalies nuostata.
27. Aktualioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl darbdavio pareigos mokėti netesybas pagal DK 147 straipsnio 2 dalį kasacinis teismas yra išaiškinęs tai, kad: pirma, remiantis pradėta formuoti kasacinio teismo praktika, DK 147 straipsnyje nustatyto reguliavimo tikslas yra užtikrinti darbuotojo teisę į jam priklausančių sumų gavimą (išmokėjimą) laiku, t. y. laiku įvykstantį atsiskaitymą su darbuotoju. Darbdaviui, laiku neatsiskaičiusiam su darbuotoju, taikomos DK 147 straipsnyje nustatytos sankcijos, kuriomis siekiama kompensuoti darbuotojui jo praradimus, atsiradusius dėl darbdavio pareigos pažeidimo. Be to, DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta norma laikytina ir sankcija darbdaviui, kuris nepagrįstai su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaitė atleidimo dieną. Todėl šia teisės norma yra siekiama apsaugoti darbuotojo interesus ir skatinti darbdavį tinkamai vykdyti pareigas ir atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju. Antra, lingvistiškai aiškinant DK 147 straipsnio 2 dalies normą, akivaizdu, kad ji yra imperatyvaus pobūdžio, joje vartojama sąvoka „privalo mokėti netesybas“ rodo įstatymų leidėjo ketinimą nustatyti pareigą darbdaviui mokėti netesybas esant normos hipotezėje susiklosčiusioms aplinkybėms: 1) darbo santykių pasibaigimui, 2) vėlavimui atsiskaityti su darbuotoju ne dėl darbuotojo kaltės. Toks imperatyvus minėtos teisės normos pobūdis ir jos aiškinimas leidžia įgyvendinti ir pagrindinius darbo teisiniams santykiams taikomus teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir visokeriopos darbo teisių gynybos principus (DK 2 straipsnio 1 dalis). Nustačius DK 147 straipsnio 2 dalyje konkretų maksimalų šešių mėnesių terminą, už kurį turi būti mokamos netesybos, užtikrinamas teisinis aiškumas, nes abi darbo teisinių santykių šalys gali aiškiai numatyti, kokia sankcija gali būti taikoma darbdaviui pažeidus pareigą tinkamai atsiskaityti su darbuotoju pasibaigus darbo santykiams. Taip pat, retrospektyviai vertinant DK 147 straipsnio 2 dalies normos pakeitimus, darytina išvada, kad įstatymų leidėjas būtent ir siekė nustatyti konkretų maksimalų netesybų terminą. Trečia, nustatyti DK 147 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamos teisės normos tikslai bei imperatyvumas leidžia teigti, kad kitos, nei joje nustatytos, aplinkybės nėra pagrindas mažinti joje nustatytą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2022, 17–18, 20 punktai; 2023 m. sausio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2023, 50 punktas ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).
28. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad suformuluoti išaiškinimai dėl DK 147 straipsnio 2 dalies taikymo suponuoja išvadą, kad ši imperatyvi teisės norma negali būti aiškinama plačiai, t. y. netesybų dydis gali būti mažinamas tik pačioje teisės normoje įtvirtintais pagrindais, kitos netesybų mažinimo prielaidos negali būti taikomos. Aplinkybės dėl netesybų dydžio, ekonominė padėtis, darbdavio nepiktnaudžiavimas nėra pagrindas plačiai aiškinti minėtą teisės normą ir spręsti dėl joje nustatytos sankcijos sumažinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2022, 20 punktas; 2023 m. sausio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2023, 52 punktas, ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).
29. Apeliantė savo poziciją grindžia tuo, kad neatsiskaitymas su darbuotoju buvo nulemtas išimtinai tik objektyvių nuo darbdavio nepriklausančių priežasčių, ir kad apeliantė negalėjo atsiskaityti su atsakovu dėl susidariusių išskirtinių aplinkybių, o ne dėl to, kad piktybiškai vengė vykdyti savo prievoles atsakovui. Apeliantės nuomone, netesybų priteisimas šiuo atveju reiškia baudinės sankcijos taikymą apeliantei už tai, ko apeliantė įvykdyti apskritai neturėjo objektyvios galimybės.
30. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šia apeliantės pozicija. Pažymėtina, kad apeliantė yra verslo subjektas, kuris iš anksto planuoja ir numato ateities veiklą, išlaidas ir pajamas. Todėl apeliantės motyvai, kad aplinkybės, jog Lietuvos Respublikos bankai nutrauks su apeliante dalykinius santykius dėl to, kad laikė ją su sankcionuotu asmeniu susijusia įmone, niekaip negalėjo protingai iš anksto numatyti, neatleidžia apeliantės nuo pareigos ir atsakomybės su darbuotoju, pasibaigus darbo santykiams, atsiskaityti laiku. Pažymėtina, kad dėl taikytinų ekonominių sankcijų R. F. buvo skelbiama viešai žiniasklaidos priemonėse, socialinėse medijose, todėl apeliantė, žinodama, kad yra susieta su verslo subjektu, kuriam gali būti taikytos minėtos sankcijos, elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai, nepasiruošė iš anksto galimoms neigiamoms pasekmėms.
31. Pažymėtina, kad verslas turi prisiimti riziką dėl nuolat besikeičiančios ekonominės politikos Lietuvos Respublikoje, o ne perkelti patiriamų nuostolių naštą darbuotojo atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė priteisti netesybas darbuotojo naudai, priešingai nei teigia apeliantė, netesybų nepriteisimas iš apeliantės šiuo atveju neatitiktų protingos ir sąžiningos darbo santykių šalių interesų pusiausvyros, adekvatumo, proporcingumo ir teisingumo principų.
32. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad jos galimybės atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju buvo apribotos dėl nenugalimos jėgos, šias aplinkybes patvirtina apeliantės pateikti į bylą duomenys, kad apeliantė 2024 m. vasario mėn. priimdama sprendimą sustabdyti gamybinę veiklą ir atleisti darbuotojus, buvo pasirengusi įvykdyti visus įsipareigojimus darbuotojams, tačiau atsidūrus neapibrėžtoje neeilinėje situacijoje, kadangi bankai panaikino atsikaitomąsias sąskaitas ir atsisakė turėti bet kokių dalykinių santykių, apeliantė to negalėjo padaryti. Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į minėtas aplinkybes, todėl nepagrįstai nusprendė, kad neegzistavo nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybės.
33. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti nenugalimos jėgos aplinkybių egzistavimo, nes: 1) byloje nustatyta, kad kilusios pasekmės susijusios su lėšų įšaldymu taikant teisėtai pritaikytas sankcijas, o reikiamų darbdavio finansinių išteklių neturėjimas nelaikomas nenugalimos jėgos aplinkybe; 2) ieškovės (apeliantės) kaip darbdavio statusas bei faktas, kad ji sudarė darbo sutartis reiškia, kad ji prisiėmė ir pareigą laikytis darbo teisinius santykius reglamentuojančių įstatymų, t. y. prisiėmė ir įstatymuose nurodytų neigiamų padarinių atsiradimo riziką.
34. Apeliantė įrodinėja egzistavusias nenugalimos jėgos aplinkybes, aplinkybe, kad 2024 m. vasario 23 d. JAV Iždo departamento Užsienio turto kontrolės biurui pritaikius sankcijas įmonei „P. A. O. M.“, kuri netiesiogiai valdo apeliantę, todėl ir apeliantei buvo taikomos OFAC sankcijos. Apeliantės atžvilgiu buvo priimtas sprendimas nuo 2024 m. kovo 28 d. nutraukti su ja dalykinius santykius ir uždaryti kliento vardu atidarytas bei aptarnaujamas sąskaitas banke, todėl apeliantė ne nuo jos priklausančių aplinkybių, negalėjo mokėti darbo užmokesčio.
35. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad nenugalimos jėgos aplinkybes kvalifikuoja tokie požymiai: 1) aplinkybių nebuvo sudarant sutartį ir jų atsiradimo nebuvo galima protingai numatyti; 2) dėl susidariusių aplinkybių sutarties objektyviai negalima įvykdyti; 3) šalis, neįvykdžiusi sutarties, tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar negalėjo užkirsti joms kelio; 4) šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių ar jų padarinių atsiradimo rizikos. Nesant šių kriterijų visumos, faktinės aplinkybės negali būti pripažintos nenugalima jėga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-313/2022 ir jos 43 punkte nurodyta kasacinio teismo praktika).
36. Kaip jau buvo minėta, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė, kaip verslo subjektas, sudarydama sutartis gali numatyti, prognozuoti ekonomikos pasikeitimus, kas gali įtakoti jos ūkinę veiklą, be to, nuo 2022 m. vasario mėn. pradėjus taikyti pirmąjį sankcijų Rusijos Federacijai paketą, Užsienio reikalų ministerijos internetiniame puslapyje buvo teikiama informacija apie tarptautinių sankcijų įgyvendinimą ES lygiu. Papildomą naudingą informaciją apie ES sankcijas, įskaitant informaciją apie JT sankcijų įgyvendinimą ES, buvo ir dabar galima rasti ES sankcijų žemėlapio svetainėje. Todėl jau nuo 2022 m. apeliantė turėjo protingai numatyti aplinkybės egzistavimą, kad dėl turimų ryšių su verslo subjektais, kuriems yra pritaikytos sankcijos, jos gali būti pritaikytos ir apeliantei. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, kad apeliantė byloje neįrodė nurodytų nenugalimos jėgos sąlygų egzistavimo jos atžvilgiu.
37. Pažymėtina, kad apeliantė nepagrįstai vadovaujasi 1996-07-15 Vyriausybės nutarimo Nr. 840 „Dėl atleidimo nuo atsakomybės esant nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėms taisyklėmis“. Konkrečiu atveju, sprendžiant dėl nenugalimos jėgos sąlygų egzistavimo, atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamoje byloje nukentėjusi šalis yra darbuotojas, todėl apeliantė (kaip darbdavys) šiuo atveju, ginčydama priteistas netesybas, remdamasi nenugalimos jėgos sąlygų egzistavimu, neatsižvelgia į tai, kad minėtos taisyklės taikomos ne darbo santykiams, o civiliniams santykiams, kylantiems iš sutarties. DK 4 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad civilinius santykius reglamentuojančios teisės normos ir civilinės teisės principai gali būti taikomi darbo santykiams tik tuo atveju, jeigu yra teisinio reglamentavimo spraga, ir tai neprieštarauja darbo santykių teisinio reglamentavimo esmei. Neleidžiama pagal analogiją taikyti specialiųjų teisės normų, tai yra bendrųjų taisyklių išimtis nustatančių normų. Todėl atsižvelgiant į tai, kas paminėta, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės minėtas taisykles neleidžiama taikyti pagal analogiją, kitu atveju tai prieštarautų darbo santykių teisinio reglamentavimo esmei. Todėl apeliantės argumentai, kad ji, kaip darbdavė, laiku neišmokėjusi ne dėl darbuotojo kaltės darbo užmokestį dėl nenugalimos jėgos sąlygų egzistavimo, yra nepagrįsti. Apeliantė įstatymu imperatyviai įpareigota mokėti netesybas, nustatytas DK 147 straipsnio 2 dalyje. Kaip buvo minėta šios nutarties 27 punkte, DK 147 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamos teisės normos tikslai bei imperatyvumas leidžia teigti, kad kitos, nei joje nustatytos, aplinkybės nėra pagrindas mažinti nustatytą netesybų dydį. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti apeliantės ieškinio reikalavimo dėl netesybų nepriteisimo.
38. Apeliantė klaidingai savo poziciją grindžia, remdamasi Kauno apygardos teismas nutartimi, civilinėje byloje Nr. e2A-1143-945/2024, motyvuodama panašiomis aplinkybėmis, kai darbdavys neturėjo galimybės atsiskaityti su darbuotoju atleidimo iš darbo dieną dėl vykdytų nemokumo procedūrų, kuria paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl netesybų už laikotarpį, kada egzistavo teisinio pobūdžio kliūtys darbdaviui atsiskaityti su darbuotoju, neskaičiavimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtoje civilinėje byloje apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo iš darbdavio buvo priteistos darbuotojai netesybos. Todėl įvertinus nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantė, remdamasi minėta nutartimi, nepagrindžia apeliacinio skundo motyvų, kad egzistavo teisinio pobūdžio kliūtys apeliantei atsiskaityti su atsakovu, todėl šie apeliacinio skundo argumentai atmestini, kaip nepagrįsti.
39. Taigi teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamos bylos duomenys nesudaro pagrindo konstatuoti išskirtinių ar ypatingų aplinkybių, dėl kurių reikėtų nukrypti nuo aktualios kasacinio teismo praktikos, aiškinant ir taikant galiojančio DK 147 straipsnio 2 dalies nuostatas. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas kilusį darbo ginčą dėl DK 147 straipsnio 2 dalyje numatytų netesybų (ne) priteisimo, teisingai aiškino ir taikė darbo teisės normas bei pagrįstai rėmėsi aktualia kasacinio teismo praktika.
40. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad į esminius klausimus atsakyta. Kiti apeliantės procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako (CPK 2 straipsnis, 3 straipsnis, 7 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis). Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą, kai yra atskleista bylos esmė, neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).
Dėl procesinės bylos baigties
41. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus ir juos iš esmės teisingai įvertino, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, teisingai aiškino ir taikė darbo ginčo klausimui išspręsti aktualias darbo teisės normas. Ieškovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
42. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, kitos šalies prašymu priteistinos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nepateikė teismui prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo, todėl dėl bylinėjimosi išlaidų jo atžvilgiu apeliacinės instancijos teismas nesprendžia.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „M. N.“ apeliacinį skundą atmesti.
Palikti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. lapkričio 26 d. sprendimą nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.