- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-01-20
- Bylos Nr.
- e2A-878-653/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-40048-2015-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dainius Rinkevičius, Ramunė Mikonienė, Jelena Šiškina
- Ieškovas
- D. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Generalinės prokuratūros, Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 2.5.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jelenos Šiškinos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ramunės Mikonienės, Dainiaus Rinkevičiaus, rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto ieškovo D. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 30 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo D. Š. patikslintą ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Generalinės prokuratūros ir Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas D. Š. (toliau – ieškovas) pareikštu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2013-08-05 ieškovas buvo laikinai sulaikytas pagal baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 140 str. ikiteisminiame tyrime Nr. 10-1-00357-12. Ieškovui be jokio pagrindo buvo pareikštas įtarimas dėl nusikaltimo, numatyto baudžiamojo kodekso (toliau BK) 180 str. 3 d., padarymo. 2013-08-07 prokurorų prašymu Vilniaus miesto apylinkės teismas paskyrė ieškovui kardomąją priemonę – suėmimą, kuri buvo tęsiama ir ieškovas buvo laikomas suimtu 6 mėnesius. 2014-06-09 ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu buvo nutrauktas, kas rodo, jog nebuvo pagrindo nei pradėti ikiteisminį tyrimą ieškovo atžvilgiu, nei taikyti procesines priemones. Ieškovas, būdamas suimtas, negalėjo pasirūpinti sunkiai sirgusiu tėvu; ieškovui nebuvo leista pasimatyti su tėvu arba paskambinti jam ar giminėms, dėl to ieškovas patyrė didžiulių dvasinių išgyvenimų, nepatogumų. Nurodo, jog ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ieškovo atžvilgiu neteisėtai, nesant tam nei teisinio, nei faktinio pagrindo ir šie neteisėti veiksmai sukėlė ieškovui neturtinę ir turtinę žalą. Taip pat neteisėti buvo ir kiti su ieškovu atlikti procesiniai veiksmai: įtarimo pareiškimas, laikinas sulaikymas, kardomosios priemonės – suėmimo skyrimas, neteisėtas buvo ir draudimas matytis su artimaisiais bei pažeista teisė į gynybą, kadangi Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas ieškovo ir jo atstovo advokato skundus dėl suėmimo, nei ieškovo, nei jo atstovo neinformavo apie skundo nagrinėjimo laiką, skundus nagrinėjo jiems nedalyvaujant. Atsakovė, atstovaujama Vilniaus apygardos prokuratūros, atsiliepime nurodė su ieškiniu nesutinkanti, prašė atmesti jį kaip nepagrįstą. Nurodė, jog teisinis pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą ieškovo atžvilgiu buvo, ikiteisminio tyrimo metu gautų duomenų, rašysenos ekspertizės, nukentėjusiųjų parodymų pakako sulaikyti įtariamąjį, pareikšti jam įtarimą ir vėliau kreiptis į teismą dėl suėmimo skyrimo. Kardomoji priemonė – suėmimas buvo paskirta buvus pakankamai duomenų, jog D. Š. padarė jam inkriminuojamą veiką bei atsižvelgus į D. Š. teistumus, duomenis apie tęstines įtariamojo nusikalstamas veikas. Ieškovo atžvilgiu priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą nesurinkus pakankamai duomenų apie jo dalyvavimą darant nusikalstamą veiką, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog ikiteisminio tyrimo pradėjimas, procesinių prievartos priemonių taikymas buvo neteisėti. Ieškovas prašymo susitikti su tėvu nebuvo pateikęs, be to, D. Š. tėvas buvo gydomas stacionare, todėl susitikimas būtų buvęs neįmanomas. Atsižvelgiant į tai, kad tuo laiku ikiteisminio tyrimo situacija lėmė siekį užtikrinti bet kokių neleistinų kontaktų buvimą, kad tarpusavyje nesusižinotų parodymus vengiantys duoti įtariamieji, pagrįstai buvo nuspręsta apriboti bet kokius įtariamųjų susitikimus su pašaliniais asmenimis. Atsakovė, atstovaujama Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato (toliau VPK), atsiliepime nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad 2012-03-20 VPK pagal nukentėjusiųjų L. L. ir D. A. pareiškimus buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 180 str. 3 dalį. Tiriant įvykio vietoje rastus pėdsakus ir objektus, buvo nustatyti trys asmenys, galimai įvykdę nusikalstamą veiką: M. S., J. K. ir D. Š.. D. Š. buvo sulaikytas 2013-08-05. 2013-08-06 D. Š. išaiškinta teisė turėti gynėją, 2013-08-06 įtarimai nusikaltimo padarymu pareikšti dalyvaujant gynėjui. 2013-08-07 Vilniaus miesto apylinkės teismas skyrė ieškovui kardomąją priemonę – suėmimą vienam mėnesiui. Ieškovas nutartį apskundė, tačiau 2013-08-28 Vilniaus apygardos teismas nutartimi skundą atmetė. Vėliau kardomosios priemonės suėmimo terminas buvo tęsiamas, nutartys skundžiamos, bet aukštesnės instancijos teismo paliktos nepakeistos. Vilniaus apygardos teisme nagrinėjant D. Š. skundus, pastarasis bei jo gynėjas nedalyvavo, kadangi pagal BPK 127 str. 6 dalį, gynėjo dalyvavimas yra būtinas tik skiriant ar pratęsiant suėmimą, bet ne nagrinėjant skundus dėl suėmimo paskyrimo ar pratęsimo, todėl D. Š. teisė į gynybą nebuvo pažeista. Pažymėjo, kad teismas, skirdamas kardomąją priemonę – suėmimą, nevertina byloje surinktų duomenų dėl kaltės bei nesprendžia įtariamojo kaltės klausimo. Aplinkybė, jog ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu buvo nutrauktas, savaime nereiškia, jog baudžiamasis persekiojimas buvo neteisėtas. Ikiteisminio tyrimo metu Vilniaus apygardos prokuratūroje buvo gautas ieškovo prašymas leisti skambinti pusbroliui A. Š., tetai L. A. ir leisti trumpus pasimatymus su teta. Šis ieškovo prašymas nebuvo tenkintas, nes ieškovas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių giminystės ryšius, o tuo metu turėti ikiteisminio tyrimo duomenys leido manyti, kad bet koks D. Š. kontaktas su pašaliniais asmenimis ir giminaičiais gali pakenkti visapusiškam ir objektyviam tyrimui. Ieškovas neįrodė, jog patyrė neturtinę žalą, neįrodė jos dydžio bei visų civilinės atsakomybės sąlygų.Atsakovė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepime nurodė su ieškiniu nesutinkanti, prašė jį atmesti. Nurodė, jog tam, kad konstatuoti neteisėtus veiksmus, turi būti įrodyta ir pripažinta, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai, teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-08-07, 2013-08-30, 2013-10-29 nutartyse, kuriomis skirta ir pratęsta kardomoji priemonė – suėmimas, nurodyta, kad įtariamasis (ieškovas) yra 9 kartus teistas, taip pat už nusikaltimus nuosavybei, jam inkriminuojamą veiką padarė neišnykus teistumui, niekur nedirba, neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, pajamas pragyvenimui gauna nusikalstamu būdu. Pirmosios instancijos teismo nutartys nebuvo panaikintos apeliacine tvarka, todėl teigti, jog jos neteisėtos, nėra pagrindo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 30 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas iš ikiteisminio tyrimo medžaigos Nr. 10-1-00357-12 procesinių dokumentų kopijų, nustatė, kad ikiteisminis tyrimas pagal BK 180 str. 3 dalį pradėtas 2012-03-20, gavus nukentėjusiųjų L. L. ir D. A. pareiškimus dėl įvykdyto plėšimo panaudojant šaunamąjį ginklą. 2013-08-05, 13.10 val., ieškovas D. Š. buvo laikinai sulaikytas BPK 140 str. 2 dalies nustatyta tvarka, 2013-08-06 ieškovui pareikštas įtarimas dėl nusikaltimo, numatyto BK 180 str. 3 d., padarymo, jis buvo apklaustas, dalyvaujant gynėjui, vėliau papildomai apklaustas. D. Š. laikinai sulaikius, jo sutikimu buvo paimti pavyzdžiai lyginamajam tyrimui: įtariamojo seilių pavyzdžiai, rašysenos, rankų pirštų ir delnų atspaudų pavyzdžiai. 2013-08-06 gauta specialisto išvada, kad tyrimui pateiktame 2012-03-20 kratos protokolo pavyzdyje rankraštinius įrašus parašė D. Š.. Nors įvykio vietos apžiūros protokolas į šią bylą tyrimą kontroliuojančios prokurorės sprendimu nepateiktas, tačiau iš byloje esančio 2013-08-07 prokuratūros pareiškimo dėl kardomosios priemonės skyrimo D. Š. bei jo pagrindu 2013-08-07 priimtos Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties matyti, jog duomenys, leidžiantys manyti, jog D. Š. padarė jam inkriminuojamą veiką buvo tokie: įvykio vietos apžiūros protokolas, kuriame fiksuota, jog įvykio vietoje rastas kratos protokolas, surašytas D. Š.; nukentėjusiųjų parodymai; liudytojų Z. L., E. L. parodymai; rašysenos tyrimo išvada. 2013-08-05 nutarime laikinai sulaikyti asmenį yra nurodyta, kad D. Š. būtina sulaikyti, nes paaiškėjo BPK 122 straipsnyje nustatyti suėmimo pagrindai ir sąlygos: jis trukdys procesui, nes pats ar per kitus asmenis gali bandyti paveikti liudytoją, kitą įtariamąjį, paslėpti pagrobtus daiktus ir nusikaltimo įrankius; jis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, nes už šį nusikaltimą numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė be alternatyvių bausmių. Šios pozicijos pagrįstumą konstatavo tiek Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-08-07 nutartimi skyręs D. Š. kardomąją priemonę suėmimą, tiek apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas skundą dėl kardomosios priemonės skyrimo.Teismas, atsižvelgdamas į nutarime laikinai sulaikyti D. Š. nurodytas aplinkybes, į tai, jog 2013-08-05 dienai D. Š. buvo nedirbantis, nevedęs, 9 kartus teistas, į tai, jog buvo įtariamas tyčinio sunkaus nusikaltimo padarymu, už kurį numatyta laisvės atėmimo bausmė iki 10 metų, į šios veikos ypatybes (ginkluotas plėšimas, kiti įtariamieji nenustatyti), lemiančias būtinybę netrukdomai surinkti atitinkamus įrodymus, sprendė, kad šie duomenys, atsižvelgiant į susiklosčiusią ikiteisminio tyrimo situaciją, leido ikiteisminio tyrimo pareigūnams pagrįstai manyti, jog D. Š. gali bėgti, slėptis ar trukdyti tyrimui ir, siekiant tam užkirsti kelią, taikyti D. Š. laikiną sulaikymą.Pasisakydamas dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo ir tęsimo teisėtumo teismas pažymėjo, kad kardomoji priemonė paskirta esant BPK 119 str., 121 str., 122 str. 1 d. 1 p., 3 p., 4 d., 123 str., 125 str., 130 str. numatytoms sąlygoms ir pagrindams. D. Š. apskundus šį nutarimą, 2013-08-26 Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs skundą ir pateiktą medžiagą, nustatė, jog pirmos instancijos teismo sprendimas pagrįstas, laikantis proporcingumo principo ir atsižvelgiant į galimai padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, įtariamojo asmenybę, ikiteisminio tyrimo stadiją, kardomoji priemonė nėra per griežta, nes švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus pasiekti BPK 119 str. numatyti tikslai. Vėliau, 2013-08-30, 2013-10-29 Vilniaus miesto apylinkės teismas tęsė D. Š. suėmimo terminus, o šiuos teismo sprendimus D. Š. apskundus, Vilniaus apygardos teismas atitinkamai 2013-09-30, 2013-11-26 nutartimis sprendė, jog suėmimo terminas tęsiamas pagrįstai, esant suėmimo skyrimo, tęsimo sąlygoms ir pagrindams.Nors D. Š. atžvilgiu 2014-06-09 buvo priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą nesurinkus pakankamai duomenų, įrodančių jo kaltę, tačiau jis, kad ir būdamas reikšminga aplinkybe, savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei konstatuoti, t. y. pripažinti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas, kardomosios ir kitų prievartos priemonių pritaikymas bei kiti procesiniai veiksmai buvo ab initio neteisėti.Pasisakydamas dėl teisės į gynybą pažeidimo teismas pažymėjo, kad kaip matyti iš į bylą pateiktų procesinių dokumentų (teismo posėdžių protokolų, teismo nutarčių) kopijų bei iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų, visais atvejais sprendžiant suėmimo termino tęsimo klausimą, tiek įtariamasis D. Š., tiek jo gynėjas buvo informuoti apie teismo posėdžius.Nors ieškovas prokurorams buvo pateikęs prašymus leisti skambinti pusbroliui ir tetai bei skirti trumpalaikius pasimatymus su teta, įpareigoti tyrimą atliekančius pareigūnus atlikti visus įmanomus tyrimo veiksmus, pakeisti kardomąją priemonę į švelnesnę, kad galėtų rūpintis tėvu, leisti skambinti giminėms ir pasimatyti su jais šie prašymai buvo pagrįstai atmesti, nurodant, jog nebuvo pateikti duomenys, patvirtinantys giminystės ryšius, motyvuojant tuo, jog ikiteisminis tyrimas nebaigtas, yra atliekami intensyvūs veiksmai, o tyrimo duomenys leidžia manyti, jog bet koks kontaktas su pašaliniais asmenimis ir giminaičiais gali pakenkti visapusiškam ir objektyviam tyrimui.Atsižvelgiant į tai, jog ieškovas neįrodė neteisėtų ikiteisminio tyrimo institucijų veiksmų, t. y . vienos iš valstybės civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos, teismas konstatavo, jog nėra pagrindo daryti išvados, kad ieškovui buvo padaryta ir neturtinė žala
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas D. Š. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 30 d. sprendimą ir ieškovo ieškinį tenkinti. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai interpretavo bylai aktualią teismų praktiką, nepagrįstai nevertino ir nepasisakė dėl akivaizdaus nekvalifikuoto valstybės paskirtų pareigūnų ir teismo elgesio. Šiuo atveju pagrindu pradėti ikiteisminiam tyrimui ir atitinkamoms procesinės prievartos priemonėms taikyti tapo ne realiai egzistuojančios, o tik menamos. Tai yra akivaizdus nekvalifikuoto pareigūnu veikimo, padariusio asmeniui turtinės ir neturtinės žalos pavyzdys, o valstybės atsakomybė šiuo aspektu atsiranda tuo pagrindu, kad valstybė neužtikrino tinkamos ir pakankamos savo pareigūnu kvalifikacijos, nors privalėjo tai padaryti.Esant neteisėtam ikiteisminio tyrimo pradėjimui atsakovo atžvilgiu ikiteisminio tyrimo metu taikytos procesinės prievartos ir kardomosios priemonės bet kokiu atveju negali būti laikomos teisėtomis.Ieškovas buvo laikinai sulaikytas neegzistuojant jokiems faktams ar informacijai, iš kurių pakankami objektyviam stebėtojui būtų galėjusi susidaryti nuomonė, kad įtariamasis gali būti padaręs nusikalstamą veiką, tokiu būdu pažeidžiant ir LR BPK 140 str. 1 dalį, ir EZTT bei Lietuvos teismų praktikoje suformuotus reikalavimus sulaikymui, sulaikyti ieškovą remiantis BPK 140 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato kokiais atvejais laikinas sulaikymas gali būti skiriamas neužklupus asmens nusikalstamos veikos padarymo vietoje ar tuoj po nusikalstamos veikos padarymo, pagrindo taip pat nebuvo. Neegzistavo jokios aplinkybės, leidžiančios manyti, kad ieškovas bėgs ar slėpsis nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, trukdys procesui, darys naujus nusikaltimus.Ieškovas nesutinka, kad skirdami ir pratęsdami jam suėmimą teismai turėjo tam pagrindą. Vilniaus apygardos teismas nagrinėdamas ieškovo ir jo advokato skundus dėl suėmimo nei ieškovo, nei juo advokato neinformavo apie skundų nagrinėjimo laiką, skundus nagrinėjo jiems nedalyvaujant taip pažeisdamas ieškovo teisę į gynybą (BPK 10 str.), ir BPK 130 str. 1 d. nuostatas.Apeliantas nesutinka, kad draudimas matytis su giminėms teismo pripažintas teisėtu.Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariatas prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti skundžiamą sprendimą. Nurodo, jog apeliantas nepagrindžia savo argumentų dėl netinkamos ikiteisminio tyrimo pareigūnų kvalifikacijos. Ikiteisminis tyrimas D. Š. atžvilgiu buvo pradėtas esant BPK numatytiems pagrindams, visi procesiniai veiksmai buvo atliekami laikantis teisės aktų numatytų procedūrų, paskirtos kardomosios priemonės proporcingos ir jų skyrimo teisėtumas/pagrįstumas patikrintas instancine tvarka.Apeliantui skiriant kardomąją priemonę – suėmimą Vilniaus miesto apylinkės teismas ir Vilniaus apygardos teismas teisingai nustatė, jog, sulaikant apeliantą, egzistavo ikiteisminio tyrimo duomenimis pagrįstas Įtarimas, kad jis gali būti padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.Įstatymas nustato, kad į skundo dėl suėmimo paskyrimo ar pratęsimo nagrinėjimą yra šaukiami suimtasis ir gynėjas ar vien tik gynėjas, tačiau imperatyvo nagrinėti skundą gynėjui dalyvaujant, nėra, tuo tarpu įstatymas numato, kad prokuroro dalyvavimas tokiame posėdyje yra būtinas, taigi apelianto teisė turėti gynėją nebuvo pažeista.Apelianto prašymai skambinti ir pasimatyti su giminaičiais nebuvo tenkinti, nes, viena vertus, apeliantas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jo giminystės ryšį su tais asmenimis, kita vertus, tuo metu turėti ikiteisminio tyrimo duomenys leido manyti, kad bet koks įtariamojo kontaktas su pašaliniais asmenimis ir giminaičiais gali pakenkti visapusiškam ir objektyviam tyrimui byloje.Apelianto nurodyta neturtinė žala yra deklaratyvi ir nepagrista, o ne realiai egzistuojanti.Atsiliepimu į apeliacinį skundą Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus apygardos prokuratūros viešojo intereso gynimo skyrius prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti skundžiamą sprendimą. Nurodo, jog nagrinėjamu atveju, negalima konstatuoti, jog ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas be teisinio pagrindo. Nors aplinkybės, jog prie šio nusikaltimo padarymo galimai prisidėjo ir D. Š., paaiškėjo tik po tam tikro laiko, tačiau aplinkybių konstatuoti, jog D. Š. buvo sulaikytas be teisinio pagrindo bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta.Teismo sprendimas takyti griežčiausią kardomąją priemonę Ieškovo atžvilgiu buvo tikrintas ir instancine tvarka. Sprendimai dėl kardomosios priemonės suėmimo paskyrimo ir pratęsimo buvo palikti galioti.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nebuvo pažeista ir D. Š. teisė į gynybą, pagrįstai konstatavo, jog sprendimas neleisti matytis su giminėmis buvo priimtas laikantis LR suėmimo įstatymo 22 ir 23 str. reikalavimų.Atsiliepimu į apeliacinį skundą Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė ir įvertino teisiškai reikšmingus šalių teisiniams santykiams nustatyti byloje esančius įrodymus, šalių pateiktus procesinius dokumentus bei jų pasisakymus posėdžių metu. Pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl kiekvieno iš atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo ar nebuvimo, nurodė įrodymus, kuriais remiantis padarė atitinkamas išvadas, teisingai konstatavo aktualias bylai taktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė civilinio proceso bei materialinės teisės normas, todėl teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimo atstovas prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą bei palikti nepakeistą skundžiamą sprendimą. Nurodo, jog apeliantas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindžia jokiais įrodymais, jo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas. Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šiuo atveju sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindų nenustatyta. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atsisakyta tenkinti ieškovo D. Š. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Generalinės prokuratūros ir Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato dėl neturtinės žalos atlyginimo.Valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje, įtvirtinta CK 6.272 straipsnio 1 dalyje. Kasacinio teismo praktika dėl teisės normų, reglamentuojančių valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmų baudžiamojo proceso metu, aiškinimo ir taikymo yra pakankamai išplėtota ir nuosekli. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Taigi civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013; kt.). Dėl to ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas, o neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008; 2012 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2012).Esminiai kriterijai, pagal kuriuos turi būti vertinamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ar teismo veiksmų teisėtumas sprendžiant dėl valstybės prievolės atlyginti žalą, suformuluoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ir, kiek tai susiję su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – Konvencija) garantuojamų teisių apsauga, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje. Kasacinis teismas savo praktikoje laikosi principinių nuostatų, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ar baudžiamosios bylos nutraukimas savaime nėra pagrindas preziumuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti. Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; civilinės atsakomybės aspektu reikšminga aplinkybė – ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nutraukimo, asmens išteisinimo pagrindas; reikšminga ir tai, kaip įvertintas baudžiamųjų ar administracinių procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka; visą šią informaciją laikydamasis civilinių procesinių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų aspektu turi įvertinti civilinę bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas ir padarytų teisinių išvadų pagrindu spręsti apie pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrįstumą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-381/2003; išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006; 2008 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2008; 2009 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009;kt.).Faktas, jog ikiteisminis tyrimas asmens atžvilgiu buvo nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų apie jo dalyvavimą darant nusikalstamą veiką jokiu būdu negali suponuoti išvados dėl asmens pripažinimo nekaltu. Nagrinėjamo klausimo kontekste atkreiptinas dėmesys ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje laikosi principinės nuostatos, jog net ir išteisinamojo nuosprendžio reabilituojančiais pagrindais priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti, t. y. išteisinamojo nuosprendžio priėmimas reiškia asmens visišką reabilitavimą baudžiamojo proceso prasme, bet toks nuosprendis, nors ir būdamas reikšminga aplinkybė, nėra pagrindas civilinėje byloje savaime konstatuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas, kardomosios priemonės pritaikymas bei kiti su kaltinimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti ab initio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006, 2007 m. balandžio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2007; 2012 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012 ir kt.). Be to, siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012, 2014 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2014). Kiekvienu atveju, sprendžiant žalos atlyginimo klausimą, vertintina kaip ir kiek proporcingai ikiteisminio tyrimo veiksmai suvaržė asmens teises, kiek tai truko, kokias pasekmes turėjo ir pan.Kaip matyti iš ieškinio turinio, ieškovas teisę į neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmais padarytos žalos atlyginimą grindžia tuo, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuratūros pareigūnai ir teismai pažeidė bendrąją rūpestingumo pareigą, nepagrįstai jam iškeldami baudžiamąją bylą (pareiškė įtarimą), taikydami pačią griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą, ir ją tęsdami net šešis mėnesius, nors vėliau ikiteisminis tyrimas įtariamojo atžvilgiu buvo nutrauktas nesurinkus pakankamai įrodymų apie jo dalyvavimą darant nusikalstamą veiką.Pirmos instancijos teismas, vertindamas minėtų ieškovo argumentų pagrįstumą, darė išvadą, jog sulaikyti D. Š., taikyti jam griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą ir vėliau pratęsti suėmimo terminą teisinis pagrindas buvo. Su tokia pirmos instancijos teismo pozicija teisėjų kolegija sutinka. Kaip patvirtina bylos medžiaga, suėmimų pratęsimų D. Š. teisėtumas buvo tikrinamas aukštesnės instancijos teismo, kuris sprendė, jog suėmimas ieškovui buvo skirtas teisėtai, pagrįstai, nepažeidžiant nacionalinės teisės ar Europos žmogaus teisių konvencijos reikalavimų, nenukrypstant nuo kasacinio teismo praktikos dėl suėmimo teisėtumo vertinimo. Suėmimas taikytas ir/ar pratęstas šiais argumentais: D. Š. buvo nedirbantis, nevedęs (neturintis stiprių socialinių ryšių), 9 kartus teistas, jis buvo įtariamas tyčinio sunkaus nusikaltimo padarymu, už kurį numatyta laisvės atėmimo bausmė (be alternatyvių bausmių) iki 10 metų, į šios veikos ypatybes (ginkluotas plėšimas, kiti įtariamieji nenustatyti.Nagrinėjant apelianto argumentą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai interpretavo bylai aktualią teismų praktiką, pažymėtina, kad apeliaciniame skunde cituojamos su žalos atlyginimu susijusios Civilinio kodekso normos bei sprendžiamam klausimui aktuali teismų praktika, tačiau nenurodoma, kuo pasireiškė netinkamas teismų praktikos interpretavimas skundžiamame sprendime, todėl minėtas apelianto argumentas pripažintinas nepagrįstu. Apeliantas teigia, jog valstybė neužtikrino tinkamos ir pakankamos savo pareigūnų kvalifikacijos ir akivaizdus nekvalifikuotų pareigūnų veikimas padarė jam žalos. Pažymėtina, jog toks apelianto argumentas grindžiamas tik deklaratyviais bendro pobūdžio teiginiais, tuo tarpu konkrečių valstybės pareigūnų netinkamą kvalifikaciją pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, tiesiog kitaip vertina tuos pačius įrodymus, tačiau visiškai nepagrindžia teiginių, kad teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs įrodymų vertinimo taisykles, o iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų padarytos kitos išvados, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Pasisakant dėl ieškovo ir jo advokato informavimo apie ieškovo skundų dėl suėmimo nagrinėjimo, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo jau buvo išnagrinėtas ieškovo argumentas, jog neva nei jis, nei jo advokatas nebuvo informuoti apie skundų nagrinėjimo laiką, skundus nagrinėjo jiems nedalyvaujant taip pažeisdamas ieškovo teisę į gynybą. Skundžiamame sprendime teismas, išnagrinėjęs į bylą pateiktų procesinius dokumentus (teismo posėdžių protokolus, teismo nutartis) bei teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, nustatė, jog visais atvejais sprendžiant suėmimo termino tęsimo klausimą, tiek įtariamasis D. Š., tiek jo gynėjas buvo informuoti apie teismo posėdžius. Apeliaciniame skunde apeliantas nepateikia šios pirmosios instancijos teismo išvados neteisingumą pagrindžiančių argumentų, o apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos išvados šioje dalyje nepagrįstos.Pasisakant dėl draudimo matytis su giminėmis, pažymėtina, jog apeliantas draudimo jam skambinti ir matytis su giminėmis neteisėtumą grindžia iš esmės tuo, kad ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu buvo nutrauktas. Vėlgi, kaip jau minėta, ikiteisminio tyrimo nutraukimas nesurinkus pakankamai duomenų, įrodančių apelianto kaltę, savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei konstatuoti ir pripažinti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas, kardomosios ir kitų prievartos priemonių pritaikymas bei kiti procesiniai veiksmai buvo ab initio neteisėti. Minėtas apeliacinio skundo argumentas, kaip ir dauguma kitų skundo argumentų, yra iš esmės pakartojimas to, kas buvo nurodyta ieškinyje ir kas jau buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teismo.Apibendrinus išdėstytą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos skundžiamame sprendime padarytomis išvadomis bei pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai teisingam bylos išnagrinėjimui nėra teisiškai reikšmingi ir įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui nedaro, todėl teisėjų kolegija sprendžia apeliacinį skundą atmesti bei palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
skundą atmesti.
Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 30 d. sprendimą nepakeistą.