Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios O. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. spalio 5 d. nuosprendžio, kuriuo O. R. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 str. 3 d. ir jai skirta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams.

Vadovaujantis BK 64¹ str., paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 2 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš O. R. UAB „K.“, į. k. (duomenys neskelbtini), priteista 23315,66 eurų turtinės žalos atlyginimo.

Iš O. R. valstybės naudai priteista 447,34 eurų proceso išlaidų, susijusių su specialisto išvadų davimu.

Iš O. R. civiliniam ieškovui UAB „K.“ priteista 600 eurų proceso išlaidų, susijusių su advokato pagalbos suteikimu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

O. R. nuteista už tai, kad įvykdė didelės vertės svetimo turto vagystę, o būtent: 2015 m. vasario 11 d., apie 11.30 val., viešoje vietoje – juvelyrinių dirbinių salone „K.“, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), slapta pagrobė 1 vnt. investicinio aukso 999,9 prabos, 50 gr., 1952 eurų vertės, 7 vnt. apyrankių, 585 prabos, 142,12 gr., bendros 10284 eurų vertės, 4 vnt. auskarų, 585 prabos, 15,10 gr., bendros 1093 eurų vertės, 7 vnt. grandinėlių, 585 prabos, 139,19 gr., bendros 9808 eurų vertės, 2 vnt. žiedų, 585 prabos, 12,42 gr., bendros 885 eurų vertės, iš viso pagrobė didelės vertės UAB „K.“ priklausančio turto už 24022 eurus.

Apeliaciniu skundu nuteistoji O. R. prašo Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. spalio 5 d. nuosprendį, kuriuo ji pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą BK 178 str. 3 d., ir jai paskirta laisvės atėmimo 2 metams bausmė, pakeisti, jos atžvilgiu pritaikyti BK 75 str. ir laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti.

Apeliantės manymu, teismas turėjo pripažinti dar dvi jos atsakomybę lengvinančias aplinkybes – nusikaltimo padarymą dėl beviltiškos padėties ir dėl psichinės prievartos, nes, neturėdama galimybės kitaip gauti pinigų (duomenys neskelbtini) pagrobtos dukters išpirkai (10000 eurų), nepasitikėdama oficialiomis struktūromis, ryžosi nusikaltimui.

Kartu apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad dalis jos nusikalstama veika padarytos žalos gali būti atlyginta iš jos sulaikant paimtu turtu – pinigais ir juvelyriniais dirbiniais, be to, jos giminės ieško galimybės atlyginti bent dalį likusios žalos.

Apeliantė skunde pažymi, kad augina nepilnamečius vaikus, todėl realus paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimas labai skaudžiai paveiktų tiek ją, tiek jos vaikus, nes buvimas su mama nepilnamečiams yra labai svarbus.

Taip pat apeliantė nurodo, kad ji yra suimta jau aštuonis mėnesius, tuo pačiu atliko trečdalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės, todėl BK 41 str. nurodyti tikslai iš esmės yra pasiekti, ji suprato, kad nusikaltimų darymas, net ir jos buvusioje situacijoje, yra nepateisinamas.

Atsikirtimais į apeliacinį skundą civilinis ieškovas UAB „K.“ prašo nuteistosios O. R. apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš apeliantės proceso išlaidas.

Atsikirtimuose nurodoma, kad teismas paskyrė nuteistajai per švelnią bausmę, todėl ją dar labiau sušvelninti nėra pagrindo. Civilinio ieškovo įsitikinimu, teismas turėjo ne taikyti sutrumpintą įrodymų tyrimą, o pavesti prokurorui nustatyti R. R. ir A. S. gyvenamąsias vietas ir užtikrinti jų apklausą. Be to, civilinio ieškovo nuomone, teismas nepagrįstai pripažino lengvinančia aplinkybę O. R. prisipažinimą padarius nusikaltimą ir nuoširdų gailėjimąsi, taip pat nepagrįstai apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas turėjo pripažinti dar dvi atsakomybę lengvinančias aplinkybes – nusikaltimo padarymą dėl beviltiškos padėties ir dėl psichinės prievartos, nes O. R. teiginiai neatitinka nei byloje surinktų įrodymų, nei elementarios logikos. Civilinis ieškovas pažymi ir tai, kad apeliantės teiginiai apie jos giminės ketinimus atlyginti bent dalį žalos yra deklaratyvūs, taip pat ji nepateikė teismui jokių duomenų, kad iš viso turi vaikų. Atsikirtimuose civilinis ieškovas prašo atkreipti dėmesį į tai, kad O. R. yra kitos valstybės pilietė, neturinti gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, todėl nebūtų įmanoma jai paskirti baudžiamojo poveikio priemonių ar kontroliuoti jų įvykdymą, o tai leistų O. R. dėl padaryto sunkaus nusikaltimo likti nenubaustai.

Teismo posėdyje nuteistosios O. R. gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti, civilinio ieškovo UAB „K.“ atstovė prašė skundą atmesti ir priteisti teismo išlaidas.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 str. 3 d. nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Iš O. R. pateikto apeliacinio skundo matyti, kad nuteistoji mano, jog jai paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas turėtų būti atidėtas.

BK 75 str. 1 d. (Lietuvos Respublikos 2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus) teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Taigi, priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 str. 1 d., bet ir bausmės tikslais, numatytais BK 41 str. 2 d., t. y. sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, teismas turi įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigimas ir neigiamas savybes, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis ir pan. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad net ir esant įstatymo numatytai sąlygų visumai, bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, nes tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (kasacinė nutartis Nr. 2K-36-677/2016).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, skirdamas realią laisvės atėmimo bausmę O. R. už jos padarytą nusikalstamą veiką, įvertino padaryto nusikaltimo pobūdį bei pavojingumo visuomenei laipsnį (O. R. padarė vieną tyčinį sunkų nusikaltimą – pagrobė didelės vertės svetimą turtą), sunkinančių jos atsakomybę aplinkybių teismas nenustatė, lengvinančia jos atsakomybę aplinkybe pripažino tai, kad apeliantė prisipažino ir gailėjosi. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nėra teisinio pagrindo pripažinti dar dviejų O. R. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kaip to prašoma apeliaciniu skundu. Nors A. R. teigia, kad nusikalstamą veiką ji padarė dėl beviltiškos padėties ir psichinės prievartos, nes buvo pagrobta jos dukra ir reikalaujama didelės išpirkos, teisėjų kolegijos nuomone, tokie O. R. teiginiai laikytini tik jos gynybine versija. O. R. paaiškinimai, kad jai, (duomenys neskelbtini) pilietei, būnant (duomenys neskelbtini) ją užpuolę vyrai liepė padaryti nusikaltimą (duomenys neskelbtini), grasindami, kad bus susidorota su jos dukra, kurią jie yra pagrobę, kad minėti vyrai iš (duomenys neskelbtini) ją nuvežė į (duomenys neskelbtini) tam, kad iš ten ji vyktų į (duomenys neskelbtini), kad padėjusį jai pasiekti (duomenys neskelbtini), jai nepažįstamą, tačiau romų tautybės bendrapavardį asmenį – R. R. – ji susitiko visiškai netikėtai (duomenys neskelbtini) traukinių stotyje, atmetami, kaip prieštaraujantys elementariai logikai (2 t., 46–47 b. l., 3 t., 6–8 b. l.). Atsižvelgus į aplinkybę, kad O. R. (duomenys neskelbtini) buvo sulaikyta prekybos centre, gavus pranešimą iš parduotuvės „V.“ (1 t., 119 b. l.), kelia abejonių ir O. R. paaiškinimas, jog antrą kartą ji (duomenys neskelbtini) atsidūrė taip pat neplanuotai – sustojo pakeliui, vykdama pas ekstrasensę į (duomenys neskelbtini), kuri turėtų padėti surasti dar vieną dingusią dukrą (2 t., 46–47 b. l.). Taigi, O. R. skundo argumentai dėl susiklosčiusios situacijos, kuri nulėmė būtinybę padaryti nusikalstamą veiką, atmetami kaip nepagrįsti. Iš skundžiamo nuosprendžio taip pat matyti, kad apylinkės teismas įvertino ir apeliantės asmenybę charakterizuojančius duomenis. Bylos duomenys patvirtina, kad O. R. nusikaltimo padarymo metu Lietuvos Respublikoje nebuvo teista (2 t., 92 b. l.), tačiau iš informacinės teismų sistemos LITEKO duomenų matyti, kad šiuo metu jos atžvilgiu yra įsiteisėjęs Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. nuosprendis, kuriuo O. R. pripažinta kalta pagal BK 182 str. 1 d., o tai neigiamai charakterizuoja nuteistąją. Pažymėtina, kad nuteistoji O. R. Lietuvos Respublikoje neturi gyvenamosios vietos, jokių objektyvių duomenų apie savo šeimą, turimus vaikus O. R. nepateikė. Be to, teismas įvertino ir O. R. elgesį po nusikaltimo padarymo, pažymėdamas, kad padaryta turtinė žala neatlyginta. Tai, kad iš O. R. buvo paimtas pagrobtas turtas, neduoda pagrindo pripažinti, kad O. R., siekdama pašalinti nusikalstamos veikos padarinius, atlygino dalį žalos, o O. R. skundo teiginiai dėl giminių ketinimo atlyginti žalą yra deklaratyvūs. Kolegijos nuomone, aptartų aplinkybių visuma pagrįstai leidžia manyti, kad BK 41 str. numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti tik O. R. paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, keisti skundžiamą nuosprendį, kaip prašo apeliantė, nėra teisinio pagrindo.

Atsikirtimais į apeliacinį skundą civilinis ieškovas prašo priteisti iš apeliantės proceso išlaidas, turėtas advokato paslaugoms apmokėti. Minėtas prašymas grindžiamas 2015 m. lapkričio 13 d. pinigų perlaida Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal BPK 106 str. 2 d., pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovu, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Kolegija pažymi, kad šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2008, 2K-196/2009, 2K-351/2009).

Šioje byloje apeliacinį skundą yra pateikusi nuteistoji O. R.. Minėtas apeliacinis skundas atmetamas. Atsižvelgiant į tai, jog civilinio ieškovo išlaidos advokatui buvo pagrįstos būtinumu tinkamai organizuoti savo teisių gynimą dėl nuteistosios byloje paduoto apeliacinio skundo, tenkintinas civilinio ieškovo prašymas ir iš nuteistosios O. R. priteistinos civilinio ieškovo patirtos 600 eurų išlaidos advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios O. R. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš nuteistosios O. R. civiliniam ieškovui UAB „K.“ 600 (šešis šimtus) eurų išlaidų advokato, kuris dalyvavo byloje kaip civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.