Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Danguolės Martinavičienės ir Gintaro Pečiulio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo S. T. (S. T.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-1740-577/2016 pagal ieškovo I. B. (I. B.) ieškinį atsakovui S. T. dėl skolos ir palūkanų priteisimo bei atsakovo S. T. priešieškinį ieškovui I. B. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, ir

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį ribas.Teisėjų kolegija, susipažinusi su atsakovo apeliaciniu skundu, jo motyvais, civilinės bylos medžiaga ir joje esančiais įrodymais, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje apeliacijos ribas sudaro klausimai, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius kaip kylančius iš paskolos teisinių santykių, ar teisingai taikė CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles bei konstatavo, kad atsakovui neįvykdžius 2009 m. sausio 14 d. preliminaria sutartimi prisiimtų įsipareigojimų jam tenka pareiga grąžinti ieškovui 2010 m. kovo 27 d. skoliniame įsipareigojime nurodyto dydžio paskolą, ar teismas teisingai taikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas bei sprendė, kad atsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje esančių įrodymų visumą rašysenos ekspertizės atlikimas nėra tikslingas bei neatitiktų proceso koncentruotumo principo. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacine tvarka nėra keliamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo priteistų palūkanų pobūdžio ir jų paskirties, palūkanų paskaičiavimo ir atitinkamų palūkanų dydžio. Ieškinio reikalavimas dėl palūkanų priteisimo iš esmės taip pat nebuvo ginčijamas pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, taip pat į tai, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiamas dviejų fizinių asmenų privataus pobūdžio ginčas, kuris nėra susijęs su viešuoju interesu, teisėjų kolegija sprendžia, jog ex officio peržengti apeliacinio skundo ribas bei tirti ir vertinti bylos aplinkybes, kurios nekeliamos apeliaciniame skunde, nėra teisinio pagrindo.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

A. S. T. kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus (GLOBAL CARAT (SL) LTD banko sąskaitos išrašus), kuriuos prašo prijungti prie bylos ir įvertinti apeliacinio skundo nagrinėjimo metu. Naujai pateiktais įrodymais atsakovas įrodinėja aplinkybes, kad ieškovo jam pervesti pinigai iš STR Emerald LTD banko sąskaitos buvo pervesti į Afrikoje įregistruotos bendrovės GLOBAL CARAT (SL) LTD banko sąskaitą. Atsakovo teigimu, nurodytų dokumentų jis negalėjo pateikti anksčiau, nes užtruko šių dokumentų išreikalavimas iš bendrovės GLOBAL CARAT (SL) LTD. I. I. B. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo atmesti atsakovo prašymą priimti naujus įrodymus ir įvertinti juos apeliacinio skundo nagrinėjimo metu. Tokią poziciją ieškovas grindžia argumentais, kad atsakovas tinkamai nepagrindė aplinkybių, kodėl naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo tik apeliacinės instancijos teisme, kas jam sutrukdė tokius įrodymus pateikti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Ieškovo teigimu, apeliacinės instancijos teismui pateikti įrodymai kelia pagrįstų abejonių dėl jų leistinumo, nes pateikti banko sąskaitų išrašai nėra patvirtinti banko atstovų parašais. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl atsakovo naujai pateiktų įrodymų priėmimo, pažymi, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme: apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šis teisinis reglamentavimas bei CPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimo procesą tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teisme, grindžiamas principu, kad kiekviena šalis savo turimus įrodymus privalo pateikti kuo anksčiau (dar pasirengimo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme stadijoje) ir tik išimtiniais atvejais – vėliau, tačiau kiekvienu atveju tokį pavėluotą įrodymų pateikimą motyvuojant bei, atitinkamai, prisiimant riziką, jog pavėluotai teikiami įrodymai teismo gali būti nepriimti. Įrodymų pateikimo ribojimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti prisidedant prie greito ir išsamaus bylos ištyrimo, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Taip yra užtikrinamas bylos šalių lygiateisiškumas (CPK 17 straipsnis), kiekvienai jų suteikiant galimybę laiku atsikirsti į kitos šalies pateiktus reikalavimus ir paneigti pateiktus atsikirtimus.Teisėjų kolegija pritaria ieškovo argumentams, kad kartu su naujai pateiktais įrodymais atsakovas nepateikė duomenų, kada kreipėsi su prašymu į bendrovę GLOBAL CARAT (SL) LTD dėl šių dokumentų jam pateikimo, kodėl būtinybė šiuos dokumentus pateikti iškilo bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, kas sudaro pagrindą išvadai, jog nurodytus dokumentus atsakovas turėjo galimybę gauti ir pateikti pirmosios instancijos teisme. Šiuo atveju vien atsakovo jokiais įrodymais neparemtas pareiškimas, kad naujų įrodymų jis neturėjo galimybės pateikti pirmosios instancijos teisme, nėra suderinamas su bylos šalių pareiga rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, proceso koncentruotumo principu. Kita vertus, priėmus atsakovo naujai pateiktus įrodymus nebus pažeistas bylos šalių lygiateisiškumas, nes ieškovui buvo sudaryta galimybė susipažinti su naujai pateiktais atsakovo įrodymais bei pateikti savo atsikirtimus dėl jų reikšmės nagrinėjamai bylai. Tokiu atveju atsakovo naujai pateiktų įrodymų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, taip pat atsižvelgusi į tai, kad naujai pateiktais įrodymais atsakovas įrodinėja esmines faktines aplinkybes dėl šalis galimai siejusių jungtinės veiklos teisinių santykių, kuriomis buvo grindžiamas pagrindinis ieškinio reikalavimas dėl skolos iš atsakovo priteisimo, sprendžia, jog atsakovo kartu su apeliaciniu skundu pateikti nauji įrodymai priimami ir vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 42, 314 straipsniai).

Dėl šalių santykių teisinio kvalifikavimo

Nagrinėjamoje byloje pagrindinis ieškinio reikalavimas dėl 254 359,62 Eur skolos iš atsakovo priteisimo buvo grindžiamas šalių 2010 m. kovo 27 d. sudarytu skoliniu įsipareigojimu (paskolos sutartimi), kuriame patvirtintas faktas, kad atsakovas S. T. gavo (pinigus pervedant į atsakovo nurodytą STR Emerald LTD banko sąskaitą) iš ieškovo 70 000 JAV dolerių ir 219 915,40 Eur kaip paskolą ir įsipareigojo paskolos sumą grąžinti ne vėliau kaip 2012 m. gruodžio 31 d. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovas nesutiko su tokiu ieškinio reikalavimo pagrindimu bei laikėsi pozicijos, kad jį su ieškovu nesiejo jokie paskoliniai teisiniai santykiai, ieškovas niekada neskolino jam jokių pinigų, o jis jokių pinigų iš ieškovo nepriiminėjo, šalių 2010 m. kovo 27 d. sudarytas skolinis įsipareigojimas (paskolos sutartis) yra suklastotas, visi ieškovo pervesti į STR Emerald LTD banko sąskaitą pinigai buvo skirti ieškovo ir Afrikoje registruotos bendrovės GLOBAL CARAT (SL) LTD jungtinės veiklos finansavimui. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl ginčo esmės, sistemiškai aiškino ne tik šalių 2010 m. kovo 27 d. sudaryto skolinio įsipareigojimo sąlygas, tačiau ir 2009 m. sausio 14 d. šalių sudarytos preliminariosios sutarties sąlygas. Teismas, įvertinęs minėtų sandorių turinį, šalių elgesį po sutarčių sudarymo, padarė išvadą, kad atsakovui neįvykdžius preliminaria sutartimi prisiimtų įsipareigojimų dėl naujos įmonės įregistravimo, jam atsirado pareiga įvykdyti 2010 m. kovo 27 d. skolinį įsipareigojimą, kuriuo atsakovas patvirtino šalių susitarimą dėl paskolinių santykių (CK 6.870 straipsnis).Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo šalių teisinius santykius kaip kylančius iš paskolos sutarties, nepagrįstai sistemiškai aiškino 2010 m. kovo 27 d. skolinio įsipareigojimo ir 2009 m. sausio 14 d. preliminariosios sutarties sąlygas, kadangi ieškovas neįrodinėjo aplinkybės, kad preliminarioje sutartyje nustatyti įsipareigojimai buvo (ne)įvykdyti. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2010 m. kovo 27 d. sudaryto skolinio įsipareigojimo ir 2009 m. sausio 14 d. sudarytos preliminariosios sutarties sąlygas aiškino ne izoliuotai, o kartu, atsižvelgiant į šių sandorių tarpusavio ryšį, susitarimų esmę bei tikslą ir sudarymo aplinkybes, nes tik taip galėjo būti atskleista tikroji šalių valia, išreikšta susitarimų visetu. CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas, kuris reiškia, kad šalys gali laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Sutarties laisvės principas leidžia šalims susitarti, kad jas siejantys prievoliniai santykiai būtų priklausomi nuo tam tikrų aplinkybių (sąlygų) buvimo ar nebuvimo. Sąlyginiais gali būti tiek sandoriai (CK 1.66 straipsnis), tiek prievolės (CK 6.30 straipsnis). Pagal CK 1.66 straipsnio 1 dalį sąlyginiais vadinami sandoriai, kuriuose teisių arba pareigų atsiradimas, pasikeitimas ar pasibaigimas priklauso nuo tam tikrų sąlygų buvimo ar nebuvimo. Beveik analogiškai apibrėžiama ir sąlyginė prievolė. Prievolė yra sąlyginė, kai jos atsiradimas, pasikeitimas ar pasibaigimas siejamas su tam tikros aplinkybės buvimu ar nebuvimu ateityje (CK 6.30 straipsnio 1 dalis). Sąlyginės prievolės, kaip ir sąlyginiai sandoriai, gali būti su atidedamąja ir su naikinamąja sąlyga (CK 6.30 straipsnio 3 dalis). Sąlyginių prievolių (sandorių) teisinis reguliavimas leidžia išskirti sąlygai keliamus reikalavimus. Ja gali būti pripažinta tik tokia aplinkybė, kuri: atsiras ateityje (CK 1.68 straipsnio 1 dalis; 6.30 straipsnio 1, 4 dalys); šalims nėra žinoma ir neturi būti žinoma, kad tokia aplinkybė įvyks ar ne (CK 1.66 straipsnio 2, 3 dalys; 1.68 straipsnio 2–4 dalys); yra teisėta, neprieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei (CK 1.66 straipsnio 4 dalis; 6.31 straipsnio 1 ir 3 dalys); jos buvimas ar nebuvimas yra įmanomas (CK 6.31 straipsnio 2 dalis); nepriklauso išimtinai nuo skolininko valios (CK 1.68 straipsnio 4 dalis). Pagal tai, ar šalių aptarta aplinkybė atitinka šias sąlygas, sprendžiama apie sudaryto sandorio galiojimą, taip pat jo teisinį kvalifikavimą. Pavyzdžiui, sąlyginės prievolės nuo terminuotų skiriamos pagal tai, ar šalių aptarta aplinkybė atitinka pirmiau išvardytus sąlygai keliamus reikalavimus. Terminas, skirtingai nei sąlyga, visuomet sueina. Dėl to, jeigu aplinkybė, su kuria šalys susiejo teisių ir pareigų atsiradimą, pasikeitimą ar pabaigą, neišvengiamai įvyks, tokia prievolė bus ne sąlyginė, bet terminuota. Tuo tarpu, jei sutarties šalys susitarė, kad teises ir pareigas jos įgis ne nuo sutarties sudarymo, o nuo sąlygos atsiradimo momento, laikoma, kad, sąlygos neatsiradus, sandoris nesukels teisinių padarinių. Tai sąlyginis sandoris su atidedamąja sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2012).Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose. Sutarties šalims nesutariant dėl sudarytos sutarties sąlygų turinio, tokios sąlygos aiškinamos pagal CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles: kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai; pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys; visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes; reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos; kai yra abejonių dėl sutarties sąvokų, joms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė; kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai; visais atvejais sutarties sąlygos aiškinamos vartotojų ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai; taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius.Pagal kasacinio teismo jurisprudenciją, kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-344-684/2017; 2017 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-268-248/2017; kt.).Iš nurodytų sutarčių aiškinimo taisyklių matyti, kad pirmiausia yra įtvirtintas subjektyvaus sutarties aiškinimo metodas, įpareigojantis aiškintis tikruosius šalių ketinimus, o ne vien remtis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (objektyvaus sutarties aiškinimo metodas). Tai tiesiogiai susiję su tuo, kad kiekviena sutartis privalo būti aiškinama sąžiningai. Šie esminiai sutarčių aiškinimo principai (t. y. nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai) lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, tačiau įvertinti ir sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą (CK 6.193 straipsnio 5 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2010; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-690-415/2015; 2017 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-378/2017; kt.).Pažymėtina ir tai, kad pagal sisteminio sutarties aiškinimo principą (CK 6.193 straipsnio 2 dalis) bet kuri sutarties sąlyga turi būti aiškinama atsižvelgiant į visą sutarties kontekstą; negali likti neaptarta ir neįvertinta nei viena sutarties dalis, priedas ar kita sudedamoji dalis. Nurodytas sisteminio aiškinimo principas taikytinas ir tada, kai ginčo šalys siejamos sutartinių santykių, kilusių iš kelių skirtingų sutarčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, 2009 m. sausio 14 d. šalys sudarė preliminarią sutartį, kurioje ieškovas I. B. įsipareigojo iki 2009 m. spalio 1 d. banko pavedimu pervesti į atsakovo S. T. nurodytą kompanijos STR Emerald LTD sąskaitą 380 000 JAV dolerių arba ekvivalentą eurais (sutarties 2.1 punktas); atsakovas įsipareigojo pagal šią sutartį gautas lėšas naudoti tik naujoms licencijoms ir leidimams naudingųjų iškasenų gavybai gauti, iki 2009 m. gruodžio 1 d. Lenkijos Respublikoje įsteigti kompaniją GMC Global PL, kuriai turėtų būti perduotos visos Global (SL) LTD akcijos, jos gautos (išduotos S. L. kompetentingų organų) licencijos ir leidimai naudingųjų iškasenų gavybai (sutarties 2.2., 2.3. punktai). Sutarties 2.5. punkte atsakovas įsipareigojo iki 2010 m. sausio 1 d. pateikti dokumentų originalus, patvirtinančius, kad įvykdyti sutarties 2.2, 2.3., ir 2.4. punktų reikalavimai, ir ne vėliau kaip iki 2010 m. vasario 1 d. perduoti ieškovui nuosavybėn 50 procentų akcijų, priklausančių naujai įsteigtai kompanijai GMC Global PL (sutarties 2.4 punktas). Sutarties 3.1. punkte šalių buvo sulygta, kad visos lėšos, kurias pagal šią sutartį ieškovas perves atsakovui, laikomos asmenine paskola, kurią ieškovas I. B. suteikia atsakovui S. T., kol S. T. neįvykdys visų šios sutarties sąlygų. Sutarties 3.2. punkte šalys susitarė, kad iki tol, kol šalys neįvykdys visų sutarties sąlygų, ši sutartis negalės būti traktuojama kitaip, kaip paskolos sutartis; o sutarties 3.3. punkte – kad atsakovui neįvykdžius šios sutarties arba jos dalies, jis įsipareigoja išduoti ieškovui asmeninį skolinio įsipareigojimo raštą, kuriame bus nurodytas tikslus paskolos grąžinimo terminas. Sistemiškai aiškinant nurodytas 2009 m. sausio 14 d. sutarties sąlygas, konstatuojama, kad šalys sutarties 2.2, 2.3., 2.4. ir 2.5. punktuose numatė veiksmus, kuriuos atsakovas turėjo įvykdyti ir pateikti tai patvirtinančius dokumentus iki 2010 m. sausio 1 d., taip pat ne vėliau kaip iki 2010 m. vasario 1 d. perduoti ieškovui nuosavybėn 50 procentų akcijų, priklausančių naujai įsteigtai kompanijai GMC Global PL. Atsakovo prievolė grąžinti ieškovui 380 000 JAV dolerių arba ekvivalentą eurais tiesiogiai buvo susieta su nurodytų veiksmų (ne)atlikimu sutartyje nustatytu terminu. Ieškovo teisė reikalauti grąžinti atsakovui sumokėtą paskolą ir atsakovo pareiga šią paskolą grąžinti ieškovui atsirado suėjus sutartyje nustatytiems terminams, per kuriuos atsakovas turėjo įvykdyti sutartyje numatytus veiksmus, jeigu tie veiksmai bus neįvykdyti. Taigi, faktiškai šalys atsakovo prievolės grąžinti ieškovui jo sumokėtas pinigų sumas atsiradimą siejo su sutartyje numatytų sąlygų – atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus, kurie neaišku ar ateityje bus atlikti, įvykdymu. Prievolė, dėl kurios susitarė šalys, turi visus sąlyginės prievolės požymius, t. y. prievolės, susietos su sąlyga, kuri ateityje gali įvykti arba gali neįvykti – sutarties 2.2, 2.3., ir 2.4. punktuose numatytų atsakovo veiksmų atlikimu (CK 6.30 straipsnio 1 dalis). Kadangi prievolės įvykdymas - naujų licencijų ir leidimų naudingųjų iškasenų gavybai gauti įgijimas, kompanijos GMC Global PL Lenkijos Respublikoje įsteigimas, visų Global (SL) LTD akcijų, šios įmonės gautų (išduotų S. L. kompetentingų organų) licencijų ir leidimų naudingųjų iškasenų gavybai perdavimas naujai įsteigtai įmonei GMC Global PL, dokumentų originalų, patvirtinančių, kad įvykdyti sutarties 2.2, 2.3., ir 2.4. punktų reikalavimai, ir 50 procentų GMC Global PL akcijų perdavimas ieškovo nuosavybėn – priklausė ne vien nuo skolininko (atsakovo) valios, be to sąlygos esmę sudarė tam tikrų veiksmų atlikimas, tokia prievolė yra galiojanti (CK 6.30 straipsnio 5 dalis). Šios aplinkybės patvirtina, jog 2009 m. sausio 14 d. sudaryta šalių preliminarioji sutartis kvalifikuotina kaip paskolos sutartis su naikinamąja sąlyga, reiškiančia, jog teisės ir pareigos pagal paskolos sutartį (ieškovo teisė reikalauti grąžinti suteiktą paskolą ir atsakovo pareiga skolą grąžinti) pasibaigia, įvykus sutartyje numatytoms sąlygoms (CK 1.66 straipsnio 3 dalis). Šiuo atveju, atsižvelgiant į sutarties 3.1-3.3 punktuose numatytas sąlygas, šalių teisės ir pareigos pagal paskolos sutartį atsirado nuo sutarties sudarymo dienos, o jų pasibaigimas šalių padarytas priklausomas nuo sutartyje aptartų sąlygų per tam tikrus terminus atsiradimo.Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas, vykdydamas 2009 m. sausio 14 d. sutarties įsipareigojimus, į kompanijos STR Emerald LTD, kurios beveik visos akcijos priklauso atsakovui, sąskaitą pervedė atsakovui: 2009 m. sausio 14 d. – 30 000 JAV dolerių (22 777,09 Eur), 2009 m. sausio 27 d. – 100 000 Eur, 2009 m. vasario 11 d. – 50 000 Eur, 2009 m. liepos 23 d. – 40 000 JAV dolerių (28 039,32 Eur), 2009 m. rugpjūčio 5 d. – 69 915,40 Eur; iš viso 270 731, 81 Eur. Nurodytų pinigų sumų pervedimo fakto atsakovas neginčija. Taigi, byloje neabejotinai nustatytas paskolos sutarties, kaip realinio sandorio, sudarymo tarp šalių faktas (CK 6.870 straipsnis). Kaip minėta, preliminariosios sutarties 1.1.3., 3.1- 3.3 punktuose šalys susitarė ir patvirtino, kad bendrovė STR Emerald LTD atlieka tik formalią piniginių lėšų gavėjo funkciją bei kad visos ieškovo pervestos lėšos į šios bendrovės banko sąskaitą bus laikomos pervestomis asmeniškai atsakovui ir laikomos asmenine ieškovo paskola atsakovui, bei kad atsakovui nevykdant įsipareigojimų pagal preliminariąją sutartį, atsakovas išduos ieškovui skolinio įsipareigojimo dokumentą, kuriame bus nurodytas tikslus paskolos grąžinimo terminas. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad šalių 2010 m. kovo 27 d. surašytu skoliniu įsipareigojimu (paskolos sutartimi) šalys nesudarė naujos paskolos sutarties, o juo tik vykdė 2009 m. sausio 14 d. sutartyje numatytą susitarimą dėl paskolos grąžinimo termino (ne vėliau kaip iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatymo bei juo dar kartą patvirtino faktą, jog aptariamos ieškovo atsakovui pervestos piniginės lėšos pripažįstamos ieškovo paskola atsakovui. Šalys 2010 m. kovo 27 d. surašytame skoliniame įsipareigojime taip pat sutarė, jog visas ankstesnis šalių susirašinėjimas ir visi žodiniai susitarimai, buvę iki šio skolinio įsipareigojimo pasirašymo, praranda teisinę galią nuo šio skolinio įsipareigojimo pasirašymo dienos. Be to, aplinkybę, kad piniginės lėšos buvo paskolintos būtent atsakovui, patvirtina ir atsakovo veiksmai vykdant įsipareigojimus pagal paskolos sutartį. Paskolos sutartimi atsakovas įsipareigojo grąžinti ieškovui paskolintus pinigus pervesdamas juos į ieškovo banko sąskaitą, nurodant pervedamų lėšų paskirtį „lėšų grąžinimas“ (angl. return payment). 2013 m. balandžio 5 d. atsakovas grąžino ieškovui 21 000 JAV dolerių iš savo asmeninės banko sąskaitos, mokėjimo paskirtyje nurodydamas sutarto turinio paskirtį „lėšų grąžinimas“.Atsakovas neginčija nurodytų sumų pervedimo į kompanijos STR Emerald LTD sąskaitą fakto, patvirtino nurodytų sumų gavimo faktą 2010 m. gegužės 19 d. rašytiniame patvirtinime, kurio teisėtumo bylos nagrinėjimo metu taip pat neginčijo, tačiau laikosi pozicijos, kad nurodyti pinigai buvo pervesti ne kaip jam suteikiama paskola, o ieškovo ir Afrikoje registruotos bendrovės GLOBAL CARAT(SL) LTD jungtinės veiklos finansavimui. Šias aplinkybes atsakovas pirmosios instancijos teisme įrodinėjo argumentais, kad 2010 m. kovo 27 d. skolinis įsipareigojimas (paskolos sutartis) yra suklastotas, taip pat apeliacinės instancijos teismui pateiktais GLOBAL CARAT (SL) LTD banko sąskaitų išrašais, remiantis kuriais, jo teigimu, ieškovo į kompanijos STR Emerald LTD sąskaitą pervesti pinigai buvo pervesti GLOBAL CARAT (SL) LTD bendrovei. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamoje byloje atsakovas neįrodė, kad šalis siejo išimtinai jungtinės veiklos teisiniai santykiai. Pirmiausia pažymėtina, kad CK 6.969 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais notarinės formos; jeigu sutarties formos reikalavimų nesilaikoma, sutartis tampa negaliojanti. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad šalys ir GLOBAL CARAT (SL) LTD bendrovė buvo susitarę dėl jungtinės veiklos teisinių santykių, kuriuos vykdant neva tik buvo pasinaudota bendrovės STR Emerald LTD banko sąskaita. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas net nepaaiškino aplinkybių, kada ir kokiomis sąlygomis tokio pobūdžio susitarimas galėjo būti sudarytas, kokia šalių susitarimo dėl jungtinės veiklos esmė. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje taip pat neįrodytas jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties sudarymo faktas. Atsakovo pateiktose pažymose, kurias pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kritiškai, tiesiogiai nėra patvirtintas tokio susitarimo sudarymo faktas. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra jokių kitų įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas vykdė atsakovo nurodomus darbus, kad būtent ieškovo nurodymu piniginės lėšos buvo pervestos GLOBAL CARAT (SL) LTD bendrovei, tik pasinaudojant STR Emerald LTD bendrovės banko sąskaita, o ne paskolintos atsakovui, jas pervedant į STR Emerald LTD bendrovės banko sąskaitą. Vien abstraktūs atsakovo teiginiai, kad šalys neva susitarė, kad ieškovas finansuos brangakmenių gavybos stovyklos organizavimą, o bendrovė GLOBAL CARAT (SL) LTD teiks ieškovui brangakmenių gavybos proceso atliekas, iš kurių ieškovas galės išgauti auksą, teisėjų kolegijos neįtikina jungtinės veiklos (partnerystės) susitarimo realumu. Kita vertus, atsakovui paskolintų piniginių lėšų toks panaudojimas, apie kurį apeliaciniame skunde nurodo atsakovas, nepatvirtina tarp šalių sudarytoje 2009 m. sausio 14 d. preliminarioje sutartyje šalių sutartų sąlygų įvykdymo, pagal kurias atsakovas turėjo įgyti licencijas ir leidimus naudingųjų iškasenų gavybai gauti, iki 2009 m. gruodžio 1 d. Lenkijos Respublikoje įsteigti kompaniją GMC Global PL, kuriai turėtų būti perduotos visos Global (SL) LTD akcijos, jos gautos (išduotos S. L. kompetentingų organų) licencijos ir leidimai naudingųjų iškasenų gavybai, iki 2010 m. vasario 1 d. perduoti ieškovui nuosavybėn 50 procentų akcijų, priklausančių naujai įsteigtai kompanijai GMC Global PL. Apeliacinės instancijos teismui atsakovo pateikti bendrovės GLOBAL CARAT (SL) LTD banko sąskaitos išrašai ir pažymos įrodo tik tiek, kad STR Emerald LTD ir GLOBAL CARAT (SL) LTD bendroves galimai siejo sutartiniai santykiai, šios bendrovės vykdė tarpusavio atsiskaitymus, tačiau nepatvirtina atsakovo įsipareigojimų pagal preliminarią sutartį įvykdymo. Nepagrįstas taip pat atsakovo argumentas, jog ieškovas neįrodinėjo ir neįrodė aplinkybių, jog preliminarioje sutartyje šalių sutartos sąlygos atsakovo nėra įvykdytos. Visų pirma, pagal sutartį būtent atsakovas įsipareigojo atlikti veiksmus, susijusius su galutiniu rezultatu - licencijų ir leidimų naudingųjų iškasenų gavybai įgijimu, bendrovės Lenkijos Respublikoje įsteigimu, visų Global (SL) LTD akcijų, įsigytų licencijų ir leidimų perdavimu naujai įsteigtai bendrovei GMC Global PL ir šios bendrovės akcijų 50 proc. dalies perleidimu ieškovui, todėl būtent jam ir tenka šių sąlygų įvykdymo įrodinėjimo pareiga. Antra, pačioje sutartyje šalys susitarė, jog pareiga pateikti šių sąlygų įvykdymą patvirtinančių dokumentų originalus iki tam tikro termino tenka atsakovui. Pagal preliminariosios sutarties 2.5. punktą atsakovas įsipareigojo iki 2010 m. sausio 1 d. pateikti dokumentų originalus, patvirtinančius, kad įvykdyti sutarties 2.2, 2.3., ir 2.4. punktų reikalavimai. Kadangi atsakovas neįrodė sutartyje numatytų sąlygų, kurios panaikintų šalių tarpusavio prievoles pagal 2009 m. sausio 14 d. sudarytą paskolos sutartį, įvykdymo per sutartyje numatytus terminus, atsakovo prievolė pagal paskolos sutartį nepasibaigė ir turi būti vykdoma. Trečia, ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą pagrįstai nurodo, jog dėl 2009 m. sausio 14 d. preliminariosios sutarties vykdymo aplinkybių atsakovas pirmosios instancijos teisme jokių argumentų bei juos pagrindžiančių įrodymų neteikė, todėl su tuo susijusių argumentų negali kelti apeliaciniame skunde (CPK 306 straipsnio 2 dalis).Nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai išaiškino ir įvertino visas bylai svarbias faktines aplinkybes, teisingai taikė sutarčių aiškinimo taisykles, teisingai kvalifikavo šalių teisinius santykius kaip kylančius iš paskolos teisinių santykių.

Dėl 2010 m. kovo 27 d. skolinio įsipareigojimo (paskolos sutarties) pripažinimo negaliojančia

Bylos nagrinėjimo metu atsakovas savo nesutikimą su pagrindiniu ieškinio reikalavimu taip pat grindė argumentais, kad 2010 m. kovo 27 d. skolinio įsipareigojimo (paskolos sutarties) jis nepasirašinėjo, šiame dokumente esantis jo parašas yra suklastotas. Šių argumentų pagrindu atsakovas pareiškė priešieškinio reikalavimą pripažinti negaliojančiu 2010 m. kovo 27 d. skolinį įsipareigojimą (paskolos sutartį), taip pat prašė byloje atlikti 2010 m. kovo 27 d. skolinio įsipareigojimo (paskolos sutarties) rašysenos ir šiame dokumente esančio antspaudo ekspertizę. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo procesinį elgesį bylos nagrinėjimo metu, taip pat atsižvelgęs į tai, kad byloje yra pateiktos dvi specialisto išvados, su kuriomis atsakovo atstovė susipažino ir pagrįstų abejonių dėl jų tinkamumo neišsakė, sprendė, jog nagrinėjamoje byloje yra pakankamai įrodymų, kad būtų galima nustatyti ir patikrinti atsakovo atsiliepime nurodytas faktines aplinkybes. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl byloje esančių specialistų išvadų nepatikimumo (parengtos ieškovo iniciatyva, neįspėjus specialistų dėl baudžiamosios atsakomybės, nesant eksperimentinių parašų) yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo išvadai, kad vadovaudamasis šiais rašytiniais įrodymais pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, neteisingai įvertino šalių elgesį vykdant prievoles. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pats atsakovas, prašydamas byloje paskirti ir atlikti 2010 m. kovo 27 d. skolinio įsipareigojimo (paskolos sutarties) rašysenos ir šiame dokumente esančio antspaudo ekspertizę, nesielgė itin rūpestingai ir atidžiai, veikė prieš greitą bylos išnagrinėjimą. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovui neatvykus į pirmąjį 2016 m. gegužės 12 d. parengiamąjį teismo posėdį, teismas, siekdamas užtikrinti šalių tinkamą procesinių teisių įgyvendinimą, nutarė: 1) pripažinti šalių dalyvavimą būtinu; 2) atsakovo prašymą dėl ekspertizės paskyrimo nagrinėti išklausius šalių paaiškinimus dėl paskolos sutarties sudarymo aplinkybių; 3) išaiškinti atsakovo atstovei atstovaujamojo pareigą pateikti teismui parašo pavyzdžius. Atsakovas į antrąjį 2016 m. rugpjūčio 24 d. parengiamąjį teismo posėdį, kuriame šalių dalyvavimas buvo pripažintas būtinu, neatvyko, neatvykimo priežastimi nurodydamas ligą. Pirmosios instancijos teismas tenkino atsakovo prašymą dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo, bet tuo pačiu, siekdamas užkirsti kelią bylos vilkinimui, suteikė atsakovui galimybę iki kito teismo posėdžio (2016 m. gruodžio 1 d.) atvykti į teismą jam patogiu laiku parašo pavyzdžių davimui bei pakartotinai išaiškino atsakovo atstovei, kad jos atstovaujamajam neatvykus į kitą teismo posėdį bus svarstoma galimybė bylą nagrinėti atsakovui nedalyvaujant. Atsakovas iki kito teismo posėdžio jam patogiu laiku į teismą neatvyko, nedavė teismui parašo pavyzdžių, taip pat neatvyko ir į kitą teismo paskirtą parengiamąjį posėdį, pateikdamas kaip neatvykimo pateisinimą gydytojo pažymėjimą, kuriame nurodoma, kad atsakovui dėl ligos uždraustos tolimos kelionės. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo neatvykimo į teismą priežastis, nelaikė jų svarbiomis ir sudarančiomis pagrindą antrą kartą atidėti teismo posėdį. Pažymėtina, kad visais atvejais asmuo, norintis atidėti bylos nagrinėjimą, privalo ne vien nurodyti neatvykimo priežastį, bet ir įrodyti, kad neatvykimo priežastis yra svarbi, t. y. kad įprastomis pastangomis, kurias objektyviai dėtų sąžiningas, apdairus bylininkas, neatvykimo į posėdį priežasties nepavyktų pašalinti. Teismo diskrecijai priklauso teisė spręsti, ar byloje dalyvaujančių asmenų nurodomas priežastis, dėl kurių jie negali dalyvauti teismo posėdyje, laikyti svarbiomis ar ne (CPK 246 straipsnis). Nurodytoje proceso teisės normoje išvardyti atvejai, kuomet neatvykimo priežastys paprastai nėra laikomos svarbiomis – tai atostogos, komandiruotė, kitoks užimtumas ir kiti panašūs atvejai, taip pat neatvykimas dėl ligos ir atstovo užimtumas kitose bylose (iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusi CPK 246 straipsnio redakcija). Kaip matyti iš nustatytų aplinkybių, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į atsakovo nurodomą neatvykimo priežastį (liga), du kartus tenkino jo prašymą ir atidėjo teismo posėdžius, suteikdamas atsakovui galimybę patogiu laiku atvykti į teismą bei palikti savo parašo pavyzdžius, būtinus prašomos ekspertizės atlikimui. Atsakovas per daugiau nei pusę metų nesurado galimybės atvykti į teismą ir palikti teismui savo parašo pavyzdžius, todėl atsižvelgiant į pakankamai ilgą proceso trukmę, kuri iš esmės buvo sąlygota atsakovo pateiktų prašymų atidėti teismo posėdžius dėl jo ligos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokį atsakovo elgesį pripažino nerūpestingu ir neatidžiu, nesąžiningu, sudarančiu pagrindą išvadai, kad tokiu būdu siekiama vilkinti bylos nagrinėjimą. Esant tokiai situacijai pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad atsakovo nurodyta neatvykimo į teismo posėdžius priežastis nepripažintina svarbia ir išnagrinėjo bylą iš esmės jam nedalyvaujant.Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamoje byloje yra pakankamai įrodymų, kad būtų galima nustatyti ir patikrinti bylai reikšmingas faktines aplinkybes, susijusias su ginčijamo skolinio įsipareigojimo (paskolos sutarties) pasirašymu, todėl atsakovui tinkamai nepagrindus būtinumo skirti byloje rašysenos ir antspaudo ekspertizę, toks jo prašymas pagrįstai buvo atmestas.CPK 185 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas vienodas visų įrodymų teisinės galios principas reiškia, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Eksperto išvada nepriskirtina tokioms išimtims. Taigi, tais atvejais, kai byloje keliamas ekspertizės skyrimo klausimas, teismas jį sprendžia ne tik vadovaudamasis CPK 212 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, bet ir bendraisiais teisės principais, atsižvelgdamas į šalių reikalavimus ir atsikirtimus, juos pagrindžiančių įrodymų pobūdį, taip pat įvertina galimą jų įtaką teisingam bylos išsprendimui. Tokiu atveju, kai prašymas skirti byloje ekspertizę grindžiamas tik spėlionėmis ir abejonėmis, o ne pagrįstu įsitikinimu, jog tam tikrų byloje kilusių klausimų išsiaiškinimui yra būtinos specialios žinios, teismas turi pagrindą prašymo skirti ekspertizę netenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2013).Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje pateiktas dvi specialistų išvadas – Lietuvos kriminalistinių tyrimų centro 2016 m. lapkričio 30 d. specialisto išvadą ir Tarptautinės nepriklausomų ekspertų federacijos 2016 m. lapkričio 23 d. specialisto išvadą. Atliekant tyrimą abiejų įstaigų specialistams buvo pateiktas tirti ne tik ginčijamo 2010 m. kovo 27 d. skolinio įsipareigojimo originalas, tačiau ir 2010 m. gegužės 19 d. patvirtinimas, teismui pateikti atsakovo rašytiniai „parodymai“, 2010 m. rugpjūčio 12 d., 2010 m. spalio 21 d., 2010 m. lapkričio 5 d. ir 2010 m. gruodžio 10 d. mokėjimo nurodymai ir kiti atsakovo pasirašyti dokumentai. Tai paneigia bet kokias apelianto keliamas prielaidas, kad tyrimo atlikimo metu buvo tiriamas tik ginčijamas skolinis įsipareigojimas, todėl pateiktos išvados gali būti nepatikimos. Juo labiau, pats atsakovas vengė pateikti teismui savo parašo pavyzdžius, kurie galėtų būti tiriami. Lietuvos kriminalistinių tyrimų centro specialistui atlikus pateiktų dokumentų tyrimą, buvo padaryta išvada, kad ginčijamame 2010 m. kovo 27 d. skoliniame įsipareigojime (paskolos sutartyje) ir kituose tyrimui pateiktuose dokumentuose atsakovo vardu atliktas parašas yra atliktas vieno ir to paties asmens ranka. Tarptautinės nepriklausomų ekspertų federacijos specialistai padarė iš esmės analogiškas išvadas, kad atsakovo parašas skoliniame įsipareigojime ir kituose tyrimui pateiktuose dokumentuose įrašytas ranka, labiausiai tikėtina atliktas vieno ir to paties asmens. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad Lietuvos kriminalistinių tyrimų centro ir Tarptautinės nepriklausomų ekspertų federacijos specialistų išvados nėra tapačios ekspertizės išvadoms civiliniame procese, tačiau tuo pačiu pažymi, kad jos laikytinos rašytiniais įrodymais, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto išvardyti tyrimo aktų trūkumai vertintini kaip formalūs ir nepaneigiantys jame specialių žinių turinčių asmenų, profesionalų nustatytų aplinkybių ir padarytų išvadų. Be to, kaip matyti iš Lietuvos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvados, tyrimą atlikęs specialistas buvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingos išvados pateikimą. Kartu su Tarptautinės nepriklausomų ekspertų federacijos specialistų išvadomis pateikti šias išvadas atlikusių specialistų sertifikatai, patvirtinantys, jog specialistų kvalifikacija atitinka dokumentų techninės ekspertizės, rašysenų, parašų ekspertizių srityje nustatytus standartus. Atsakovas, keldamas prielaidas dėl šių specialistų (ne)kompetencijos ir (ne)šališkumo, nepateikė jokių tokias prielaidas patvirtinančių objektyvių duomenų ir įrodymų. Todėl atsakovui tinkamais įrodymais nepaneigus specialiomis žiniomis pagrįstų duomenų patikimumo, pirmosios instancijos teismas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo nesivadovauti Lietuvos kriminalistinių tyrimų centro ir Tarptautinės nepriklausomų ekspertų federacijos specialistų atliktų tyrimų išvadomis kitų byloje esančių įrodymų kontekste.Tai, kad, įvertinęs byloje esančių duomenų ir įrodymų visumą, pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovo argumentus dėl ginčijamo skolinio įsipareigojimo suklastojimo, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013). Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad ginčą sprendęs pirmosios instancijos teismas, remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle, išvadas apie bylai reikšmingas aplinkybes, susijusias su ginčijamo skolinio įsipareigojimo sudarymu ir vykdymu, padarė pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl procesinės teisės normų nepažeidė ir nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos šiuo klausimu nenukrypo.Kita vertus, kaip teisėjų kolegija konstatavo anksčiau, paskolos sutartis tarp šalių buvo sudaryta ne atsakovo priešieškinyje ginčijamu 2010 m. kovo 27 d. skoliniu įsipareigojimu, bet 2009 m. sausio 14 d. sudaryta sutartimi, šalių pavadinta preliminariąja. 2010 m. kovo 27 d. skolinio įsipareigojimo pagrindu jokie paskoliniai teisiniai santykiai tarp šalių neatsirado ir negalėjo atsirasti, nes paskolos sutartis yra realinė. Šiuo skoliniu įsipareigojimu tik įforminti šalių santykiai, kaip ir buvo numatyta preliminariojoje sutartyje, pasibaigus joje numatytiems terminams atsakovui įvykdyti įsipareigojimus pagal preliminariąją sutartį, susijusius su licencijų ir leidimų naudingųjų iškasenų gavybai įgijimu, bendrovės Lenkijos Respublikoje įsteigimu, visų Global (SL) LTD akcijų, įsigytų licencijų ir leidimų perdavimu naujai įsteigtai bendrovei GMC Global PL ir šios bendrovės akcijų 50 proc. dalies perleidimu ieškovui. Taigi, net ir nuginčijus skolinio įsipareigojimo tarp šalių pasirašymo faktą, vien ši aplinkybė nepatvirtintų atsakovo prievolės pagal paskolos sutartį pasibaigimo ir nepaneigtų ieškovo reikalavimo pagal paskolos sutartį pagrindo. Tuo tarpu reikalavimo dėl paskolos sutarties, šalių įformintos preliminariąja sutartimi, nuginčijimo atsakovas nepareiškė.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą, sprendžia, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimas apeliantui (atsakovui) nepriteistinas (CPK 93 straipsnis).Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu turėjo 1 210 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro išlaidos už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą parengimą. Ieškovas pateikė šių išlaidų dydį ir apmokėjimą patvirtinančius įrodymus.CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublik?s teisingumo ministro patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (toliau – Rekomendacijos). Ieškovo deklaruotos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nurodyto maksimalaus dydžio (8.11 punktas), todėl atsižvelgiant į byloje sprendžiamų klausimų sudėtingumą ir specialių žinių poreikį, taip pat kitus Rekomendacijose nurodytus kriterijus, reikšmingus priteisiamų bylinėjimosi išlaidų dydžio nustatymui, jos priteisiamos iš atsakovo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 93 straipsniu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui I. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo S. T. (asmens kodas 67041215251) 1 210 Eur (vieną tūkstantį du šimtai dešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.