Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2S-421-755/2015

Virginija Svirplienė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-08147-2013-9

NUTARTIS

2015 m. birželio 4 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Eigirdas Činka, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens V. G. Š. atskirąjį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 5 d. nutarties, kuria atmestas G. Š. ir V. G. Š. bankroto administratoriaus prašymas dėl kreditorės V. G. Š. kreditorinio reikalavimo tvirtinimo ir ji iš kreditorių sąrašo išbraukta,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. G. Š. skundžia Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-03-05 nutartį dalyje, kuria atsisakyta patvirtinti jos kreditorinį reikalavimą, prašo šią nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – patvirtinti jos kreditorinį reikalavimą, pareikštą bankroto byloje. Ji nurodo, jog teismas, kritiškai vertindamas paskolos sutartis, nenurodė jokių motyvų, kodėl jos laikytinos negaliojančiomis ir nesukeliančiomis teisinių pasekmių. Pažymi, kad byloje nėra duomenų, kad lėšos nebūtų realiai perduotos (paskolintos), todėl teismas, atsisakydamas vertinti paskolos sutartis kaip įrodymą, rėmėsi prielaidomis, o ne bylos medžiaga. V. G. Š. nurodo, jog gavus skundžiamą nutartį, kurioje teismas nurodė, kad trūksta duomenų, jog turtas buvo jos asmeninis, su atskiruoju skundu pateikia papildomus įrodymus, patvirtinančius paveldėjimo faktą ir turto priklausymą jai asmeninės nuosavybės teise. Apeliantė nurodo, kad tai, jog vėliau jos asmeninis turtas galėjo būti naudojamas šeimos poreikiams tenkinti, savaime nuosavybės rūšies nekeičia ir, nesant atskiro sutuoktinio reikalavimo, negali būti pripažintas bendru turtu. Be to, apeliantė nurodo, jog ji nesutinka su tuo, kad sutuoktiniams iškėlus bankroto bylą, tarpusavio reikalavimai laikomi pasibaigusiais sutapus kreditoriui ir skolininkui. Tarpusavio reikalavimai yra skirtingo dydžio, kadangi jos kreditoriniai reikalavimai kilo iš jos asmeninio turto masės, todėl kreditorius ir skolininkas tarpusavio įsipareigojimų prasme nesutampa.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkinamas dalinai.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl esminių atskirojo skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmos instancijos teismas netinkamai vertino kai kuriuos pateiktus įrodymus, ko pasėkoje padarė nepagrįstas išvadas, kai kuriais atvejais klaidingai taikė materialinės teisės normas, todėl, esant procesinėms prielaidoms, teismo nutartis keistina.

Nesutiktina su pirmos instancijos teismo išvada, kad Š. tarpusavio paskolos sutartys( pakvitavimai, skolas raštai) vertinti „ kritiškai“ nes sudarytos tarp sutuoktinių. Ši aplinkybė pati savaime nerodo jų ydingumo. Teismo nuoroda, jog sutartys nėra patvirtintos tinkama tvarka, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, irgi nepagrįsta. Sutarčių sudarymo metu galiojusio CK normos ( CK 1.73 str.,6.871 str.) reikalavo rašytinės formos, jeigu ši viršija 2000 Lt, laikymosi. Kitokio paskolos sutarčių patvirtinimo įstatymai nenustatė. Tad, vertinant jų įrodomąją svarbą, svarbu atsižvelgti į išplėtototą kasacinio teismo praktiką, kurioje konstatuota, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 str. reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą ne vienu įrodymu ir jo pagrindu daromomis prielaidomis, bet visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; kt.). Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008). Vertinant šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2013).

Dėl 2003-01-10 sutarties

Pirmos instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog bylos įrodymai neįrodo, jog V.G. Š. paskolino 480000 Lt asmeninių lėšų. Pagrindo priešingai teismo padarytai išvadai neduoda ir naujai pateikti įrodymai. Pagal CK 3.89 straipsnį asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas:1) abiejų sutuoktinių atskirai įgytas iki santuokos sudarymo;2) sutuoktiniui dovanotas ar jo paveldėtas po santuokos sudarymo, jeigu dovanojimo sutartyje ar testamente nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn;3) sutuoktinių asmeninio naudojimo daiktai (avalynė, drabužiai, profesinės veiklos įrankiai);4) intelektinės ir pramoninės nuosavybės teisės, išskyrus pajamas, gaunamas iš intelektinės veiklos; 5) lėšos ir daiktai, reikalingi asmeniniam sutuoktinio verslui, išskyrus lėšas ir daiktus, skirtus verslui, kuriuo verčiasi abu sutuoktiniai bendrai;6) lėšos, vieno sutuoktinio gautos kaip žalos atlyginimas ar kitokia kompensacija už žalą, padarytą dėl sveikatos sužalojimo, ir neturtinę žalą, tikslinė materialinė parama ir kitokios išmokos, išimtinai susijusios tik su jas gavusio sutuoktinio asmeniu, teisės, kurių negalima perleisti kitiems asmenims; 7) sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Faktas, kad tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė.Sykiu CK 3.88 str. prezumpciškai nustačius kas yra bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, pripažįstama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė.

Kaip išaiškinta ir kasacinio teismo praktikoje, kilus sutuoktinių ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris mano, kad šis turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, privalo leistinais įrodymais paneigti prezumpciją, jog santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė( 2007 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-490/2007; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2011; kt.). Kaip minėta, pagal CK 3.89 straipsnio 2 dalį faktas, kad tam tikras turtas yra asmeninė vieno sutuoktinio nuosavybė, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 2 d. Sutuoktinių turtines prievoles reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-40-1. 40, p. 458-494).

Įrodinėdama paskolintų lėšų asmeninę priklausomybę, V.G. Š. apeliacinės instancijos teismui pateikė akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje užfiksuota ,jog ji 2002-12-31 už 481907 Lt pardavė jai nuosavybės teises priklausiusias akcijas. Tokia pat suma tą pačią dieną jai buvo pervesta į banko sąskaitą. Įrodinėdama, jog beveik visą šią sumą paskolino G. Š., ji visų pirma turi paneigti santuokos metu įsigyto turto bendrumo prezumpciją rašytiniais įrodymais ( CK 3.89 str. 2 d.). Teismo vertinimu, surinkti įrodymai šios prezumpcijos nepaneigia. Nėra ginčo, jog akcijos įgytos Š. santuokos metu. Apeliantė nepateikė įrodymų, jog akcijos yra jos asmenine nuosavybe. Akcijų pirkimo-pardavimo sutartyje nenurodyta, jog akcijos priklauso asmeniškai V.G. Š.. Nors G. Š. tiesiogiai nenurodytas pardavėju, sutartyje jis pasirašė ir kaip V.G. Š. atstovas, ir kaip pardavėjo sutuoktinis. Pagal CK 3.92 str.4 d., sandorius, susijusius su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio nekilnojamojo daikto ar daiktinių teisių į jį disponavimu ar jų suvaržymu, taip pat sandorius dėl bendros įmonės perleidimo ar teisių į ją suvaržymo bei vertybinių popierių, kurie yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, perleidimo ar teisių į juos suvaržymo gali sudaryti tik abu sutuoktiniai, išskyrus tuos atvejus, kai vienas iš sutuoktinių turi kito sutuoktinio išduotą įgaliojimą tokį sandorį sudaryti.

Taigi, G. Š., kaip sandorio šalies dalyvavimas sutartį sudarant ir vykdant buvo reikalingas tik bendrosios jungtinės nuosavybės perleidimo atveju. Tai, kad G. Š. kaip pardavėjas irgi dalyvavo sudarant sandorį, rodo, kad jis turtą-akcijas vertino kaip bendrą turtą, akcijas pardavė abu sutuoktiniai.Kadangi gautos už akcijas lėšos buvo bendros sutuoktinių lėšos, jų panaudojimas buvo bendrų, o ne asmeninių lėšų naudojimu. Turto pardavimas nereiškia, jog už jį gautos lėšos praranda bendrumo požymį ir tampa lygiomis ar kitokiomis dalimis sutuoktiniams priklausančiomis asmeninėmis lėšomis. Bendros jungtinės nuosavybės pabaigos pagrindai nustatyti CK 3.100 str. Sutuoktinių jungtinio turto formos pasikeitimas (kaip šiuo atveju akcijos “pavirto“ pinigais ) įstatymu tokiu pagrindu nenustatytas. Teismui nepateikti įrodymai apie turto padalijimą ar pan.

Tai, kad sutuoktiniai 2003-01-10 surašė skolos kvitą teisinės reikšmės neturi, nes, esant įstatymu nustatytam turto režimui ir nesant reikiamos formos susitarimo dėl šio režimo pakeitimo, turto bendrumo prezumpcijos nepaneigus, skolos kvitas kaip prieštaraujantis imperatyviems įstatymų reikalavimams ( CK 3.92 str.4 d.) yra niekinis ir negalioja ( CK 1.80 str. ). Kasacinio teismo pastebėtga,jog imperatyviosioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantis sandoris yra vienas iš negaliojančių sandorių rūšių. Jo ypatybė yra ta, kad šis sandoris laikomas niekiniu, t. y. nesukuriančiu teisinių padarinių, įstatymo pagrindu (CK 1.78 str. 1 d.). Pagal CK 1.78 straipsnį, sandoris laikomas niekiniu, nes dėl tokių sandorių prigimties niekiniu jį vertina įstatymas. Tai reiškia, kad teismo sprendimas pripažinti jį niekiniu ar negaliojančiu nereikalingas. Pagal CK 1.80 straipsnį ir CK 1.78 straipsnio 1 dalį, niekinis sandoris nesukuria teisinių padarinių įstatymo pagrindu, bet ne dėl teismo padaromos išvados ar pripažinimo niekinio sandorio negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-12-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2011; 2012-01-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-109/2012). Todėl sandoris, kuris nesukelia teisinių pasekmių, negali turėti jokios įtakos jo šalims ir tuo pačiu bylos šalims ir/ar byloje dalyvaujantiems asmenims. Juolab, kaip minėta, teismo sprendimas pripažinti jį niekiniu ar negaliojančiu nereikalingas.

Dėl 2006-02-01 paskolos sutarties

Teismo nutartyje jos atskirai nepasisakyta. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu , teismas šiuo atveju netinkamai vertino pateiktus įrodymus ir padarė klaidingą išvadą dėl apeliantės teiginio apie asmeninių lėšų panaudojimą neįrodytumo. Teismas neįvertino pateiktų įrodymų, jog 2006-01-13 apeliantė per atstovą įgaliotinį G. Š. pardavė jai asmeninės nuosavybės teise priklausiusį butą už 180000 Lt. Jos asmeninės priklausomybės faktas nurodytas sutarties 2,5 punktuose ( b.l.31). Šie duomenys notarės gauti iš viešų registrų įrašai ,jie nuneigti ir laikomi teisingais ( CK 4.262 str.). Sutartyje nurodyta, jog 9000 Lt pardavėjai sumokėta iki sutarties sudarymo, o 171000 Lt pirkėjo sumokėti pavedimu tiesiogiai G. Š. banko gavus iš pastarojo lėšas ( sutarties 3 p.) ( b.l.36). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, faktas, jog lėšos buvo gautos pardavus asmeninį turtą - butą leidžia daryti išvadą, kad tai buvo asmeninės apeliantės lėšos. Jų perdavimas ( paskolinimas) G. Š. patvirtinamas banko pavedimu, pakvitavimu ( b.l. 35-36) ir aptariama paskolos sutartimi. Nė vienas nurodytų dokumentų nenuginčytas, reikalavimai formai nepažeisti.

Dėl 2007-02-15 sutarties

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmos instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus dėl 2007-02-15 sutarties dalies. Iš pirkimo-pardavimo sutarties tarp pardavėjų V.G. Š., R.J. C., kuriems žemė nuosavybės teise priklausė paveldėjimo pagrindu, ir pirkėjo UAB “Radviliškio egda“ matyti, jog banko pavedimu už žemę tą pačią dieną G. Š. pervesta 73800 Lt ( b.l.39-42). Nuosavybės teisė įgijimas paveldėjimo pagrindu suponuoja, kad turtas paveldėjusiam asmeniui priklauso asmeninės nuosavybės teise( CK 3.89 str.1 d.2 p.) , nes duomenų apie šio turto perdavimą bendron sutuoktinių nuosavybėn pateikta. Dėl šio yra pagrindas išvadai, jog buvo paskolintos asmeninės lėšos. Duomenų, jog dalis šių gautą turtą pardavus lėšų būtų buvę perduota R.J. C. ar jo atstovui į bylą nepateikta.

Tos pačios dienos kita sutartimi tarp pardavėjų Š. ir pirkėjo A. V. matosi, jog pastarasis už žemę sumokėjo 50000 Lt. Sutartyje žemė nurodyta kaip priklausanti Š. bendros jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise( b.l.43). Šis viešo registro įrašas nenuneigtas. Tai, kad sutuoktiniai 2007-02-15 surašė pakvitavimą dėl 50000 Lt asmeninių lėšų paskolinimo teisinės reikšmės neturi, nes esant įstatymu nustatytam turto režimui ir nesant reikiamos formos susitarimo dėl šio režimo pakeitimo, pakvitavimas kaip prieštaraujantis imperatyviems įstatymų reikalavimams yra niekinis ir negalioja ( CK 1. 80 str.). To motyvai analogiški motyvams nurodytiems dėl 2003-01-10 sutarties, todėl nebekartojami. Apeliacinės instancijos teismui apeliantės nurodyto naujo teiginio, jog 50000 Lt buvo sukaupti iš turėto asmeninio turto konkrečiais rašytiniais įrodymais, išskyrus aukščiau aptartus, neįrodė.

Dėl skolininko ir kreditoriaus sutapimo kaip prievolės pabaigos

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia pirmos instancijos teismo išvada nepagrįsta. Fizinių asmenų bankroto byla gali būti keliama atitinkančiam įstatymo keliamas sąlygas konkrečiam asmeniui. Taip yra ir šiuo atveju-viena fizinio asmens bankroto byla iškelta G. Š., o kita- V.G. Š.. Patikrinus Liteko duomenų bazę, matyti, jog G. Š. ir V.G. Š. pateikė atskirus pareiškimus dėl bankroto bylos kiekvienam jų iškėlimo, o iš Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 8 d . nutarties matosi ,jog šios civilinės bylos Nr. 2FB-12-589/2014 ir Nr.2FB-483-223/2014 sujungtos į vieną bylą CPK 136 str. 4 p. pagrindu. Tai,jog abi bankroto bylos jas sujungus nagrinėjamos viename procese nereiškia, jog iškelta ir nagrinėjama Fizinių asmenų bankroto įstatyme ( toliau FABĮ) nenumatyta viena byla sutuoktiniams.Procedūrinis sprendimas kokiu yra bylų sujungimas negali pakeisti asmenų materialių teisių ir pareigų ar sukurti tokių, kurių kiekvienas atskirai neturėtų.

CK nenustato draudimo sutuoktiniams tarpusavyje sudaryti sutartis, tarp jų ir paskolos. Sutuoktinių solidarioji atsakomybė nėra preziumuojama, išskyrus CK 3.109 str.2 d., o turi būti įrodyta.

Kasacinis teismas plenarinėje sesijoje yra išaiškinęs, kad sutuoktinių prievolių pobūdis nepreziumuojamas. Kvalifikuodamas sutuoktinių prievoles teismas pirmiausia privalo identifikuoti ginčo santykį – ginčas tarp kreditoriaus ir sutuoktinio (sutuoktinių) ar tarp sutuoktinių. Nustatęs, kad nagrinėjamas ginčas yra kilęs tarp kreditoriaus ir sutuoktinio (sutuoktinių), teismas privalo identifikuoti kreditoriaus pareikštą reikalavimą – reikalavimas reiškiamas vienam ar abiem sutuoktiniams kaip bendraskoliams pagal CK 3.109 straipsnį. Kai kreditorius pareiškia reikalavimą vienam iš sutuoktinių, santuokos, taip pat pagal sudarytą sandorį panaudoto turto šeimos interesais faktas savaime nereiškia, kad prievolė yra bendra ir dalijama tarp sutuoktinių priteisiant kreditoriui pagal dalinės prievolės taisykles. Sandorį su vienu iš sutuoktinių sudaręs kreditorius gali remtis prievolės uždarumu (tik sandorį sudariusių šalių teisiniu ryšiu) reikalaudamas, kad ją asmeniškai įvykdytų sandorį sudaręs sutuoktinis. Kai kreditorius pareiškia reikalavimą abiem sutuoktiniams, teismas turi nustatyti, ar sutuoktinių prievolė yra solidari ar dalinė. Nagrinėdamas tarp sutuoktinių kilusį ginčą dėl prievolės kreditoriams kvalifikavimo teismas privalo nustatyti jos pobūdį vadovaudamasis CK 3.109 straipsniu.

Šio konkretaus ginčo atveju Š. kreditoriai nekėlė abejonių dėl to kokia jų kaip kreditorių ir Š. kaip skolininkų siejančiuose prievolėse yra Š. civilinė atsakomybė – kiekvieno jų asmeninė, bendra ar solidari, tad klausimas teismo nebuvo nagrinėjamas. Š. solidarios civilinės atsakomybės prieš kreditorius pobūdis savaime nereiškia, jog tarp jų pačių negali būti sudaromi asmeninio pobūdžio susitarimai. Vieno iš kreditorių UAB“Ūkio banko rizikos kapitalo valdymas“ pozicija su kuria sutiko ir teismas, jog galioja sutuoktinių turto prezumpcija iš principo yra teisinga, bet ji nepaneigia, įrodžius, ir asmeninio turto , asmeninių prievolių buvimo.

Kadangi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kai kurių paskolų atžvilgiu bendro turto prezumpcija buvo paneigta,sutuoktinių tarpusavio sandoriai nėra draudžiami, solidari ( tą įrodžius) sutuoktinių atsakomybė prieš kreditorius neturi reikšmės sutuoktinių tarpusavio atsakomybės pobūdžiui, , teismo nutartis dalinai nepagrįsta.

Atsižvelgiant į proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principus, ištyrus būtinus naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, nutartis keistina ,neperduodant klausimo iš naujo svarstyti pirmos instancijos teismui( CPK 7 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 str.1 dalies 3 punktu, teismas

nutaria:

atskirąjį skundą tenkinti dalinai, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-03-05 nutartį pakeisti ir jos rezoliucinės dalies pirmą dalį išdėstyti taip:

„G. Š. ir V. G. Š. bankroto administratorius UAB „Inovestus“ prašymą dėl kreditorės V. G. Š. kreditorinio reikalavimo tvirtinimo patenkinti dalinai, patvirtinti jos kreditorinius reikalavimus 73505,56 € ( 253800 Lt ) dydžio. Kitą prašymo dalį atmesti“.

Likusias teismo nutarties dalis palikti nepakeistas.