Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00668-2020-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.5.2.18; 3.3.1.18.4; 3.4.3.11; 3.4.3.13

2022 m. kovo 29 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Astos Radzevičienės ir Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Lanalita“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. gruodžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Lanalita“ ieškinį atsakovui D. A. dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organų nariu apribojimo ir žalos atlyginimo, tretieji asmenys – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Rokiškio rajono savivaldybės administracija, uždaroji akcinė bendrovė „Jurgėlė“, uždaroji akcinė bendrovė „Vilnozauras“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Lanalita“ kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama: 1) pripažinti BUAB „Lanalita“ bankrotą tyčiniu, 2) už BUAB „Lanalita“ tyčinio bankroto sukėlimą nustatyti atsakingą asmenį – atsakovą D. A., 3) priteisti iš atsakovo D. A. 435 326 Eur žalos atlyginimą, 4) apriboti D. A. teisę penkerius metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organų nariu, 5) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad ieškovės nemokumo administratorius, išanalizavęs įmonės dokumentus, nustatė, jog 2011–2018 m. ieškovė, atstovaujama atsakovo, direktoriaus pareigas ėjusio nuo pat ieškovės įsteigimo, didelius kiekius gaminamos produkcijos (prekių) perdavė Rusijos Federacijoje bei lengvatinių mokesčių zonose įregistruotoms įmonėms, tačiau mokėjimų už pateiktas prekes negavo, bendra debitorinių įsiskolinimų suma bankroto bylos iškėlimo dieną sudarė 431 612,66 Eur. Prekės buvo tiekiamos be išankstinio apmokėjimo, nustatant, kad už jas bus apmokama po prekių gavimo ar per 30–45 d. nuo prekių gavimo. Nepaisant to, kad pirkėjai nesilaikė nurodytų mokėjimo terminų ir (ar) iš viso neapmokėjo už didelius kiekius patiektų prekių, prekės jiems dideliais kiekiais ir toliau buvo tiekiamos; tarp įmonės dokumentų nėra rašytinių įrodymų, patvirtinančių ieškovės administracijos pastangas išieškoti skolas arba susigrąžinti prekes. Išsiuntęs raginimus sumokėti skolas, administratorius jokių atsakymų iš skolininkų negavo. Administratorius nustatė, kad už prekes buvo atsiskaitoma ir tiesiogiai su atsakovu, o ne su ieškove. Taip pat atsakovas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 37 straipsnio 3 dalies nuostatas, nuo 2017 m. gruodžio 1 d. pats sau nusistatė didesnį darbo užmokestį. Dėl šių neteisėtų veiksmų bendrovė iki 2019 m. sausio 31 d. patyrė 21 640 Eur turtinę žalą. Perimto ieškovės nekilnojamojo turto labai prasta būklė patvirtina, jog atsakovas, kaip ieškovės vadovas, įmonės gautų paskolų veiklai palaikyti tinkamai nepanaudojo, o iššvaistė.

3. BUAB ,,Lanalita“ bankroto pripažinimą tyčiniu lemia aplinkybės, jog atsakovas, būdamas jos vadovu, sudarė nurodytus nenaudingus sandorius (priėmė nenaudingus sprendimus), kurie sukėlė didelius materialinius nuostolius; tokie atsakovo veiksmai ne tik sukėlė UAB ,,Lanalita“ nemokumą, bet ir esmingai blogino jau nemokios bendrovės finansinę padėtį.

4. Bendrovė jau 2011 m. atitiko nemokios įmonės statusą, nes metų pabaigoje turėjo ne daugiau nei 1 074 269 Lt (311 129,81 Eur) vertės realaus turto, jos pradelsti įsipareigojimai kreditoriams siekė 1 210 167 Lt (350 488,59 Eur), bendrovėje iš esmės nebuvo apskaityta jokių piniginių lėšų, taigi, ji negeneravo pakankamai pajamų bei neturėjo pakankamai turto, iš kurio būtų galima atsiskaityti su kreditoriais. Vėlesniais laikotarpiais įmonės finansinė padėtis palaipsniui tik blogėjo; 2020 m. sausio 20 d. buvo iškelta bankroto byla.

5. Bandydamas 2018 m. viduryje nurašyti debitorines skolas atsakovas kartu siekė nuslėpti savo neteisėtus veiksmus, susijusius su prekių tiekimu bei skolų neišieškojimu. Atsakovas taip pat siekė, kad už ieškovės pagamintas prekes būtų atsiskaitoma tiesiogiai su juo, bet ne su ieškove. Atsakovo veiksmai vertintini kaip aplaidus, sąmoningas, tyčinis nemokios bendrovės padėties esminis pabloginimas, atitinkantis tyčinio bankroto požymius, nes tai buvo neteisėti ir įmonei ekonomiškai nenaudingi buvusio įmonės direktoriaus sprendimai, kurie priežastiniu ryšiu susiję su esminiu įmonės turtinės padėties pabloginimu ir bankrotu.

6. Pripažinus BUAB ,,Lanalita“ bankrotą tyčiniu, atsižvelgiant į aptartus veiksmus, kaltu dėl tyčinio bankroto sukėlimo pripažintinas atsakovas.

7. Žalą ieškovei sukėlė atsakovo, kaip ieškovės vadovo, neteisėti veiksmai, kurie iš esmės lėmė ir tyčinį bankrotą. Atsakovas atitinkamai elgėsi (atliko jau aptartus neteisėtus veiksmus) žinodamas, kad konkreti žala atsiras arba labai tikėtina, kad atsiras; už tyčinį fiduciarinių pareigų pažeidimą valdymo organų nariams kyla atsakomybė. Tarp atsakovo netinkamo pareigų vykdymo ir bendrovės patirtos žalos yra priežastinis ryšys, nesant neteisėto veikimo, debitoriniai įsiskolinimai nebūtų susiformavę, o susiformavę būtų bent iš dalies išieškoti, atitinkamai atsakovui nebūtų mokamas neteisėtai padidintas darbo užmokestis, todėl atsakovas privalo atlyginti bendrovei savo neteisėtais veiksmais, sprendimais ir sandoriais padarytą žalą, kurią sudaro debitorinių įsiskolinimų dydis, buvęs bendrovės bankroto bylos iškėlimo dieną (413 686 Eur), bei 2017 m. gruodžio 1 d.–2019 m. sausio 31 d. laikotarpiu be pagrindo išsimokėtas atlyginimas (21 640 Eur).

8. Esant nurodytoms aplinkybėms bei atsižvelgiant į tai, kad atsakovas vadovavo ne vienam juridiniam asmeniui, kurie bankrutavo (pvz. UAB ,,Baltic Mills“), egzistuoja teisinis pagrindas Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 13 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9. Kauno apygardos teismas 2021 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

10. Teismas nesutiko su ieškovės pateikta BUAB „Lanalita“ finansinių ataskaitų analize nustatant ieškovės nemokumo momentą 2011 m. Teismas nurodė, kad iš Kauno apygardos teismo 2020 m. sausio 20 d. nutarties, kuria UAB „Lanalita“ iškelta bankroto byla matyti, jog buvo analizuojami UAB „Lanalita“ 2019 m. gruodžio 4 d. sudaryto balanso duomenys, patvirtinantys, bendrovės turimą turtą, pradelstus įsipareigojimus kreditoriams, įsipareigojimus valstybei; įvertinęs visus byloje esančius duomenis, teismas padarė išvadą, kad atsakovės UAB „Lanalita“ pradelsti įsipareigojimai kreditoriams 891 882,46 Eur viršija pusė į jos balansą įrašytos turto vertės 539 863,50 Eur, todėl tokia UAB „Lanalita“ būsena atitinka Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 8 dalyje reglamentuotą įmonės nemokumo sąvoką.

11. Teismas nurodė, kad iš nemokumo administratoriaus pateiktų BUAB „Lanalita“ finansinės atskaitomybės dokumentų nėra pagrindo daryti išvados, jog įmonė jau 2011 m. ir vėlesniais metais, t. y. iki bankroto bylos iškėlimo buvo nemoki. Teismo vertinimu, nemokumo administratorius, analizuodamas įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus, nepagrįstai į įmonės turtą neįtraukia iš debitorių gautinų lėšų. Tai, kad įmonė iš debitorių gautinomis sumomis nedisponuoja, nereiškia, kad tokios sumos (turtas) neturėtų būti apskaitomos ir pripažįstamos įmonės turtu. Be to, nemokumo administratorius įmonės balansuose nurodytas mokėtinas sumas sutapatina su pradelstais įsipareigojimais, tačiau pradelstos skolos nėra detalizuojamos. Nemokumo administratorius neatliko ir nepateikė į bylą duomenų apie pradelstų skolų dydį kiekvienais kalendoriniais metais, neatliko įmonės sudarytų sandorių analizės, nevertino mokėjimų atidėjimo laikotarpių, numatytų sutartyse bei sąskaitose faktūrose, nenustatė mokestinių prievolių atsiradimo momento. Nesant šių duomenų nėra pagrindo konstatuoti įmonės nemokumo administratoriaus nurodytais laikotarpiais.

12. Teismas pažymėjo, kad pelno (nuostolių) ataskaitos patvirtina, jog 2012 – 2017 m. įmonė veikė pelningai. Nors 2018 m. įmonės veikla buvo nuostolinga, tačiau metų pabaigoje ilgalaikis įmonės turtas buvo 539 251 Eur, atsargos – 198 462 Eur, gautinos sumos – 411 630 Eur, mokėtinos sumos – 428 046 Eur, iš kurių pradelstos skolos sudarė apie 125 000 Eur. Nurodytų duomenų pagrindu teismas sprendė, kad nemokumo administratoriaus teiginiai apie įmonės nemokumą nuo 2011 m. ir vėlesniais laikotarpiais yra nepagrįsti.

13. Teismas nustatė, kad Kauno apygardos teismas 2019 m. gegužės 6 d. nutartimi UAB „Lanalita“ iškėlė restruktūrizavimo bylą. Pagal šioje nutartyje analizuotus bendrovės 2019 m. vasario 15 d. balanso duomenis įmonės turtą sudarė 1 077 982 Eur, pradelsti įsipareigojimai kreditoriams sudarė 305 808,16 Eur. Taigi įmonės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams nesiekė pusės į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Teismas, įvertinęs pateiktus dokumentus, sprendė, kad yra pagrindas UAB „Lanalita“ kelti restruktūrizavimo bylą. Šiuo atveju, įvertinęs aptartus duomenis, teismas sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog BUAB „Lanalita“ bankrotas buvo tyčinis.

14. Teismas kritiškai vertino ieškovės nurodytus argumentus, kad atsakovas 2018 m. birželio 27 d. be jokių paaiškinimų pateikė akcininkui pasirašyti atsakovo parengtą sprendimą dėl pirkėjų AMS Trustees Limited, LLC FTC Platan ir OOO Universfinans debitorinių skolų (iš viso 116 790,37 Eur) nurašymo ir kad ši aplinkybė yra vienas iš tyčinio bankroto požymių. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovė pati pripažįsta, jog šis sprendimas nesukėlė teisinių pasekmių, nes šis debitorinių skolų nurašymas nebuvo ir nėra atspindėtas įmonės finansinėje atskaitomybėje. Atsižvelgdamas į tai, kad skolos nebuvo nurašytos ir minėtas sprendimas nesukėlė jokių teisinių pasekmių, teismas dėl jo plačiau nepasisakė.

15. Teismas nustatė, kad D. A. ir N. V. K. 2019 m. spalio 28 d. sutarimu sutarė, kad N. V. K. įsipareigoja grąžinti 48 000 Eur už pristatytas prekes iki 2019 m. gruodžio 31 d. Atsakovas šiuo atveju veikė kaip BUAB „Lanalita“ atstovas ir minėtą susitarimą perdavė jos akcininkui V. M., kas rodo, kad jis nesiekė nuslėpti susitarimo sudarymo fakto, pinigų pagal šį susitarimą asmeniškai nėra gavęs. Kadangi ieškovės nurodyta aplinkybė apie atsiskaitymą už UAB „Lanalita“ prekes tiesiogiai D. A. byloje neįrodyta, teismas sprendė, kad ir ja grindžiamas tyčinio bankroto požymis nėra įrodytas.

16. Teismas nustatė, kad D. A. darbo užmokestis buvo keičiamas BUAB „Lanalita“ akcininkų 2017 m. spalio 27 d., 2018 m. balandžio 24 d., 2019 m. sausio 1 d. sprendimais dėl darbo užmokesčio keitimo, kurie negali būti laikomi neteisėtais atsakovo veiksmais ar įmonės tyčinio bankroto požymiu.

17. Teismas kritiškai vertino ieškovės ir trečiojo asmens „Jurgėlė“ teiginius, kad atsakovas yra atsakingas už tai, jog BUAB „Lanalita“ nevykdė įsipareigojimų atsiskaityti su darbuotojais bei vengė mokėti mokesčius. Teismas nurodė, kad atsakovo pateikta įmonės buhalterinės apskaitos duomenų pagrindu sudaryta suvestinė patvirtina, jog BUAB „Lanalita“ nuo 2011 m. iš viso sumokėjo 2 652 717 Eur sumą mokesčiams bei darbuotojų atlyginimams.

18. Teismas nustatė, kad pagrindinis įsiskolinimas darbuotojams bei neįvykdytos mokestinės prievolės Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) atsirado 2019–2020 m.; 2019 m. gegužės 30 d. visų akcijų savininko sprendimu atsakovas D. A. buvo laikinai nušalintas nuo direktoriaus pareigų ir dėl to įmonėje negalėjo priiminėti jokių sprendimų. Šis sprendimas buvo panaikintas 2019 m. liepos 25 d. akcininkės sprendimu. Šiuo laikotarpiu visus sprendimus dėl mokėjimo pavedimų atlikimo priiminėjo BUAB „Lanalita“ akcininkės UAB „Jurgėlė“ įgaliotas asmuo V. P., o pavedimus iš banko sąskaitos atlikdavo jos valdymą perėmęs 2019 m. kovo 20 d. UAB „Jurgėlė“ sprendimu paskirtas prokuristas E. K., kuris prokuristo funkcijas vykdė iki 2019 m. rugsėjo 2 d.

19. Teismas nepagrįstais laikė trečiojo asmens argumentus, jog BUAB „Lanalita“ atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnio nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, suteikusį nepagrįstą pirmumą kreditoriui R. V., kadangi trečiasis asmuo nepagrindė, jog dėl atsiskaitymų su šiuo kreditoriumi įmonė tapo nemoki ir dėl to negalėjo atsikaityti su kitais kreditoriais.

20. Teismas nurodė, kad, nors įmonė 2019 m. susidūrė su finansiniais sunkumais, tačiau atsakovas ėmėsi priemonių įmonės finansinei padėčiai stabilizuoti: kreipėsi į akcininkus, prokuristą, ragindamas spręsti įmonės finansavimo pritraukimo klausimus; kreipėsi į Kauno apygardos teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Kadangi įstatinio kapitalo didinimo klausimas nebuvo išspręstas, dėl apyvartinių lėšų trūkumo neturint galimybių įvykdyti turimus klientų užsakymus bei gauti pajamų iš gamybinės veiklos, restruktūrizavimo procesas buvo nutrauktas ir atsakovas kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

21. Teismo nuomone, trečiojo asmens UAB „Jurgėlė“ teiginių bei pateiktų duomenų nepakanka išvadai apie ieškovės turto ar veiklos perkėlimą į UAB „Vilnozauras“, todėl UAB „Lanalita“ bankrotą pripažinti tyčiniu dėl nurodyto požymio nėra pagrindo.

22. Visumos byloje nurodytų aplinkybių ir pateiktų įrodymų pagrindu teismas sprendė, kad nėra pagrindo atsakovo veiksmų vertinti kaip neteisėtų ar sąmoningai nukreiptų ir priežastiniu ryšiu susijusių su esminiu įmonės turtinės padėties pabloginimu, todėl ieškinio reikalavimo dėl UAB „Lanalita“ bankroto pripažinimo tyčiniu netenkino.

23. Kadangi nagrinėjamojoje byloje tyčinio bankroto požymiai nenustatyti, todėl vadovo civilinei atsakomybei nustatyti ieškovė privalėjo įrodyti visas jos taikymo sąlygas. Analizuodamas atsakovo veiksmus sprendžiant dėl BUAB „Lanalita“ tyčinio bankroto požymių, teismas nenustatė nei vienos civilinės atsakomybės atsiradimui būtinos sąlygos. Teismo vertinimu, atsakovas neatliko neteisėtų veiksmų, kuriais būtų padaryta žala įmonei, o ieškovės teiginių, jog atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškia tuo, kad atsakovas sudarė prielaidas susidaryti debitoriniams įsiskolinimas, nepripažino pagrįstais. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju faktinės aplinkybės dėl debitorinių skolų susidarymo negali būti konstatuotos kaip atsakovo neteisėti veiksmai, dėl kurių atsakovui turėtų kilti civilinė atsakomybė. Atsakovas taip pat nėra atsakingas dėl darbo užmokesčio padidinimo. Kadangi nagrinėjamojoje byloje neįrodytos civilinės atsakomybės sąlygos, todėl ieškinio reikalavimas dėl 435 326 Eur žalos priteisimo iš atsakovo D. A. atmestas kaip nepagrįstas.

24. Nustatęs, kad atsakovo veiksmuose nėra įstatyme numatytų pagrindų, kuriems esant galėtų būti taikoma JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje numatyta sankcija, teismas ieškovės reikalavimą dėl teisės eiti, viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organų nariu, apribojimo, atmetė kaip nepagrįstą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

25. Ieškovė BUAB „Lanalita“ apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2021 m. gruodžio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: pripažinti BUAB „Lanalita“ bankrotą tyčiniu; už BUAB „Lanalita“ tyčinio bankroto sukėlimą nustatyti atsakingą asmenį – atsakovą D. A.; priteisti iš atsakovo D. A. 435 326 Eur žalą; apriboti D. A. teisę penkerius metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organų nariu arba bylą grąžinti nagrinėti iš naujo; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

25.1. Atsakovo veiksmai (nenaudingų sandorių sudarymas, prekių tiekimas nereikalaujant atsiskaitymo bei esant įsiskolinimams, neinicijuotas skolų išieškojimas ar prekių susigrąžinimas, atlyginimo pasididinimas), priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, ne tik sukėlė BUAB ,,Lanalita“ nemokumą, tačiau esmingai blogino jau faktiškai nemokios bendrovės finansinę padėtį.

25.2. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes finansines ataskaitas vertino atsietai nuo kitų įrodymų, be pagrindo suabsoliutino 2019 m. gegužės 6 d. nutarties dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, 2020 m. sausio 20 d. nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo išvadas, kadangi šiose nutartyse išvados dėl bendrovės (ne)mokumo padarytos neįvertinus ieškovės aptariamų įrodymų dėl debitorinių skolų susidarymo ir galimybių išieškoti šias skolas. Neįvertinęs įrodymų viseto teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl BUAB ,,Lanalita“ turto ir įsiskolinimų santykio, kartu ir dėl bendrovės nemokumo fakto bei momento nustatymo.

25.3. Finansinės ataskaitos, priešingai nei sprendė teismas, patvirtina, kad bendrovė jau 2011 m. atitiko nemokios įmonės statusą, jos veikla buvo nuostolinga. Įmonė 2011 m. pabaigoje turėjo ne daugiau nei 1 871 275 Lt (541 958,70 Eur) vertės turto, kai jos pradelsti įsipareigojimai kreditoriams siekė 1 210 167 Lt (350 488,59 Eur), bendrovėje iš esmės nebuvo apskaityta jokių piniginių lėšų, taigi, įmonė jau 2011 m. pabaigoje negeneravo pakankamai pajamų bei neturėjo pakankamai turto, iš kurio būtų galima atsiskaityti su kreditoriais. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad bendrovės nemokumo momentas nustatytinas šio mokestinio laikotarpio pabaigoje – 2011 m. gruodžio 31 d.

25.4. Nors teismas sprendė, kad administratorius, vertindamas bendrovės mokumą, nepagrįstai neįtraukė debitorinių įsiskolinimų į turtą, 2011 m. finansinės ataskaitos duomenimis įmonė atitiko nemokios įmonės statusą netgi vertinant jos turtą kartu su debitoriniais įsiskolinimais. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad vėlesniais laikotarpiais įmonės finansinė padėtis palaipsniui tik blogėjo.

25.5. Teismas nepagrįstai sprendė, kad administratorius be reikalo įmonės mokumą vertina eliminuodamas iš jos turimo realaus turto debitorines skolas. Lietuvos apeliacinis teismas savo praktikoje ne kartą nurodė, kad vertinant trumpalaikio turto sudėtį, preziumuojama, jog įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorinės skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išieškoti ir grąžinti įmonei aspektais. Tuo tarpu teismo nurodyta praktika, pagal kurią esą negalima nevertinti debitorinių skolų kaip įmonės turto, yra netaikytina šiuo atveju, kadangi teismo nurodomoje byloje buvo sprendžiamas restruktūrizuojamos įmonės turto vertinimo klausimas. Šiuo atveju didžioji dalis debitorinių skolų buvo visiškai beviltiškos jau nuo pat sandorių sudarymo dienos, t. y. atsakovui perleidžiant prekes fiktyviai įkurtoms įmonėms, tačiau realiai prekes platinant per susijusį asmenį, dėl ko skolos niekada nebuvo išieškomos.

25.6. Teismo išvada esą bendrovės nemokumo momentu laikytinas tik bankroto bylos bendrovei iškėlimo momentas, padaryta neįsigilinus į įrodymų visetą, todėl neatskleista ginčo esmė. Teismas formaliai peržvelgė finansines ataskaitas bei nutartis dėl restruktūrizavimo bylos ir bankroto bylos ieškovei iškėlimo, tačiau nutartyje iškelti bankroto bylą UAB ,,Lanalita“ nebuvo nustatinėjamas nemokumo momentas, o tiesiog analizuojami paskutinės finansinės atskaitomybės duomenys. Restruktūrizavimo byla UAB ,,Lanalita“ iškelta 2019 m. gegužės 6 d., o jau 2020 m. sausio 20 d. buvo iškelta ir bankroto byla, vertinant iš esmės tuos pačius finansinius duomenis.

25.7. Aplinkybes, kad atsakovas, vadovaudamas įmonei atliko neteisėtus veiksmus, susijusius su didelės vertės produkcijos perleidimu iš esmės neatlygintinai, ieškovė įrodinėjo tiek pateiktais finansiniais duomenimis (atskaitomybėmis, sąskaitomis ir kt.), tiek liudytojų (ieškovės akcininkės ir prokuristo, atsakovo sutuoktinės) parodymais, tačiau pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimus, nei rėmėsi liudytojų parodymais, nei nurodė, kodėl parodymų nevertina, nors liudytojų parodymai papildo visą įrodymų visetą apie tai, kad Rusijos Federacijoje esančių subjektų skolos buvo sukurtos dirbtinai ir jų niekas nesiekė išieškoti, kadangi tie „skolininkai“ yra atsakovo verslas. 2019 m. spalio 28 d. tarp atsakovo ir N. V. K. pasirašytu susitarimu susitarta, kad 48 000 Eur suma už pagamintas ir pateiktas prekes iki 2019 m. gruodžio 31 d. bus sumokėta atsakovui, bet ne ieškovei ir šis įrodymas, priešingai, nei teigė teismas, turi būti vertinamas visų kitų įrodymų ir paaiškinimų kontekste.

25.8. Su ieškiniu pateikti finansiniai dokumentai patvirtina, kad ieškovė nuo 2011 m. ilgą laiką atitiko nemokios įmonės būseną ir ilgą laiką buvo sąmoningai tyčia netinkamai valdoma, perduodant prekes juridiniams asmenims nereikalaujant už jas apmokėjimo, atidedant mokėjimus neribotam laikui, vėliau siekiant debitorines skolas tiesiog nurašyti, o apmokėjimus iš debitorių gauti ne įmonės vardu, bet tiesiogiai atsakovo vardu, dėl ko galiausiai buvo priversta bankrutuoti. Ieškovės pradelsti įsipareigojimai buvo didesni už jos turimą turtą jau nuo 2011 m. pabaigos, ir ši disproporcija nuolat didėjo, nebuvo atsiskaitinėjama nei su tiekėjais, nei su darbuotojais (pradelsti įsipareigojimai 2011 m. pabaigoje sudarė 350 488,59 Eur, 2019 m. pabaigoje – jau 715 675 Eur). Ieškovės finansinė padėtis atsakovui neabejotinai buvo žinoma, nepaisant to, atsakovas ir toliau sudarinėjo nenaudingus sandorius. Tokiu būdu dėl atsakovo sąmoningų tyčinių veiksmų, nemokios įmonės finansinė padėtis buvo esmingai pabloginta, dėl ko bendrovė buvo priversta bankrutuoti.

25.9. Atsakovas pažeidė savo, kaip vadovo, fiduciarines pareigas ir šie veiksmai taip pat vertintini tyčinio bankroto kontekste, t. y. atsakovas, pažeisdamas ABĮ 37 straipsnio 3 dalies nuostatas, nuo 2017 m. gruodžio 1 d. pats sau nustatė didesnį darbo užmokestį, nors įmonė tuo laikotarpiu jokio pelno neuždirbo, jos veiklos rezultatai tik blogėjo. Atsakovas 2018 m. viduryje siekė nurašyti debitorines skolas, kartu siekdamas nuslėpti savo neteisėtus veiksmus, susijusius su prekių tiekimu ir apmokėjimu už jas bei skolų neišieškojimu. Atsakovas siekė, kad už ieškovės pagamintas prekes būtų atsiskaitoma tiesiogiai su juo. Nesiekiant debitorinių skolų išieškojimo nebuvo atsiskaitoma su darbuotojais ir nemokami mokesčiai, šias aplinkybes patvirtina finansinės atskaitomybės.

25.10. Bendrovė ilgą laiką neturėjo apyvartinių lėšų, buvo finansuojama akcininko lėšomis, turėjo įsiskolinimus darbuotojams, tiekėjams, todėl atsakovo veiksmai vertintini kaip aplaidus, sąmoningas, tyčinis nemokios bendrovės padėties esminis pabloginimas, atitinkantis JANĮ 70 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus tyčinio bankroto požymius, nes tai buvo neteisėti ir įmonei ekonomiškai nenaudingi buvusio įmonės direktoriaus sprendimai (veikimas), priežastiniu ryšiu susiję su esminiu įmonės turtinės padėties pabloginimu ir bankrotu. Atitinkamai, jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki arba nemokios įmonės padėtis nebūtų iš esmės pablogėjusi. Teismas netinkamai išanalizavo ir įvertino visus bylos duomenis, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

25.11. Pripažinus BUAB ,,Lanalita“ bankrotą tyčiniu, atsižvelgiant į auksčiau aptartus atsakovo veiksmus, kaltu dėl tyčinio bankroto sukėlimo pripažintinas buvęs direktorius D. A. (atsakovas).

25.12. Žalą ieškovei (ir jos kreditoriams) sukėlė atsakovo, kaip ieškovės vadovo, neteisėti veiksmai, kurie iš esmės lėmė ir tyčinį bankrotą. Dėl šių veiksmų 2011 m. susidarė 230 828,89 Eur debitorinių įsiskolinimų, o 2019 m. – 413 686 Eur. Ieškovės pradelsti įsipareigojimai visais laikotarpiais nuo 2011 m. buvo didesni už jos turimą turtą ir ši disproporcija nuolat didėjo. Tokiu būdu dėl atsakovo sąmoningų tyčinių veiksmų nemokios įmonės finansinė padėtis buvo esmingai pabloginta, dėl ko bendrovė buvo priversta bankrutuoti. Kartu atsakovas, pažeisdamas ABĮ 37 straipsnio 3 dalies nuostatomis nustatytą tvarką, t. y. be akcininko sprendimo, pats sau nuo 2017 m. gruodžio 1 d. pasididino atlyginimą, nors bendrovė tuo metu dirbo nuostolingai. Pateiktų įrodymų visuma leidžia spręsti ir apie materialinės žalos ieškovei darymą tiesioginiais veiksmais. Tokiais sprendimais, veiksmais ir sandoriais atsakovas pažeidė CK 2.87 straipsnyje numatytas fiduciarines pareigas.

25.13. Atsakovui, kaip ne pirmą kartą vadovaujančiam juridiniam asmeniui (jis buvo jau bankrutavusios UAB ,,Baltic Mills“ vadovu) buvo žinoma, jog dėl tokių veiksmų, sprendimų ir sandorių bus padaryta žala tiek bendrovei, tiek ir jos kreditoriams, taigi, atsakovas veikė tyčia, o už tyčinį fiduciarinių pareigų pažeidimą valdymo organų nariams kyla atsakomybė. Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas stengėsi bendrovės veiklą gaivinti. Tarp atsakovo netinkamo pareigų vykdymo ir bendrovės patirtos žalos yra neabejotinas priežastinis ryšys, kadangi kitu atveju debitoriniai įsiskolinimai nebūtų susiformavę, o susiformavę būtų bent iš dalies išieškoti, atitinkamai atsakovui nebūtų mokamas neteisėtai padidintas darbo užmokestis. Todėl atsakovas, priešingai nei sprendė teismas, privalo atlyginti bendrovei padarytą žalą.

25.14. Nustačius, kad tyčinis bankrotas buvo sukeltas neteisėtais atsakovo veiksmais, be kita ko siekiant naudos sau, taip pat atsižvelgiant į tai, jog atsakovas vadovavo ne vienam juridiniam asmeniui, kuriam buvo iškelta bankroto byla, egzistuoja teisinis pagrindas JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu apriboti atsakovui teisę penkerius metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

26. Atsakovas D. A. atsiliepime prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą; priteisti iš ieškovės administravimo lėšų atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

26.1. Produkcijos pardavimų Rusijos Federacijoje bei lengvatinių mokesčių zonose įregistruotoms įmonėms tikslingumą bei ekonominę naudą patvirtina byloje pateikti rašytiniai įrodymai, kad šioms įmonėms parduodamos produkcijos kaina buvo nuo 20 proc. iki 135 proc. didesnė nei analogiška produkcijos pardavimo kaina pirkėjams Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos rinkose. Pardavimo apimtys bei gaunama pelno marža ne tik leido sumažinti bendrą visos gaminamos produkcijos savikainą, tačiau kompensavo neatgautų debitorinių skolų patiriamus nuostolius. Sandoriai jokios žalos bendrovei nepadarė ir buvo naudingi. Už parduotą produkciją likusi neapmokėta (negrįžusių) pinigų dalis yra mažesnė nei 17 proc. nuo bendros prekių pardavimų sumos minėtiems pirkėjams. Debitorinių skolų susiformavimas yra neišvengiama kiekvienos įmonės, veikiančios nereguliuojamoje rinkoje, veiklos dalis, galėjimas jas atgauti negali būti tapatinamas su vadovo atsakomybe, nes taip būtų varžoma verslo laisvė. Teismas pagrįstai konstatavo, kad faktinės aplinkybės dėl debitorinių skolų susidarymo negali būti konstatuotos kaip atsakovo neteisėti veiksmai.

26.2. Ieškovė nurodo neteisingas aplinkybes dėl skolų nurašymo, nes 2018 m. birželio 27 d. sprendimą dėl skolų nurašymo priėmė ne atsakovas, o vienintelis UAB „Lanalita“ akcininkas V. M. Be to, šis sprendimas nesukėlė teisinių pasekmių, nes debitorinių skolų nurašymas nebuvo realizuotas ir nėra atspindėtas įmonės finansinėje atskaitomybėje.

26.3. Ieškovė neteisingai interpretuoja 2019 m. spalio 28 d. tarp atsakovo ir N. V. K. pasirašytą susitarimą, nepateikdama įrodymų, galinčių patvirtinti tiesioginį atsiskaitymą su atsakovu. Atsakovas jokių piniginių lėšų už BUAB „Lanalita“ parduotas prekes niekada nėra gavęs, nes pasirašydamas susitarimą veikė kaip įmonės atstovas, pats susitarimas perduotas akcininkui, jokie mokėjimai tiesiogiai atsakovui nebuvo atlikti.

26.4. Ieškovės teiginiai dėl tariamų atsakovo sąsajų su N. V. K. ar Alpaka SPB yra nepagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais, paremti tiktai prielaidomis ir interpretacijomis.

26.5. Neatitinka tikrovės ieškovės teiginiai, jog atsakovas pats sau nusistatė didesnį darbo užmokestį. BUAB „Lanalita“ akcininkas V. M. 2017 m. spalio 27 d. sprendimu bei 2018 m. balandžio 20 d. sprendimu padidino atsakovui mokamą darbo užmokestį, o, įmonės finansinei situacijai pablogėjus, 2019 m. sausio 31 d. akcininko sprendimu darbo užmokestis buvo sumažintas iki 1 000 Eur.

26.6. BUAB „Lanalita“ buhalterinės apskaitos programoje esantys duomenys paneigia teiginius, neva UAB „Lanalita“ nuo 2011 m. nemokėjo mokesčių, neatsiskaitinėjo su darbuotojais.

26.7. Ieškovės pateikiamas įmonės turto ir įsipareigojimų vertinimas yra neprofesionalus. Tai kad įmonė iš debitorių gautinomis sumomis nedisponuoja, nereiškia, jog tokios sumos (turtas) neturėtų būti apskaitomos ir pripažįstamos įmonės turtu. Kadangi daugiau debitorių bendrovė neturi, reiškia, kad visos kitos pirkėjų mokėtinos skolos, kurios balanse apskaitomos kaip gautinos sumos, buvo sumokėtos. Taigi, ieškovės pateikiama BUAB „Lanalita“ turimo turto vertės nustatymo metodika, kuomet iš turto vertės eliminuojamos visos įmonės gautinos sumos, yra neteisinga ir neobjektyvi. BUAB „Lanalita“ pelno nuostolio ataskaitos patvirtina, kad 2012–2015 m., 2017 m. įmonė veikė pelningai. Pažymėtina, kad balanse yra pateikiama bendra skolų kreditoriams suma, tačiau ne visos 2011–2019 m. balansuose nurodytos mokėtinos sumos buvo pradelstos. Teismas pagrįstai konstatavo, kad, neįvertinus mokėjimų atidėjimo laikotarpių, nurodytų sąskaitose faktūrose ir sutartyse, nenustačius mokestinių prievolių atsiradimo momento, pagrindo konstatuoti bendrovės nemokumo ieškovės nurodytu laikotarpiu, nėra.

26.8. Ginčo byloje turėtų būti taikomos ne JANĮ, o ĮBĮ nuostatos. Atsakovo veiksmuose bei sprendimuose nėra tyčinio bankroto požymių. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, atsakovo priimti sprendimai ir sudaromi sandoriai nebuvo nuostolingi ar įmonei nenaudingi. Pardavimo apimtys bei gaunama pelno marža kompensavo neatgautų debitorinių skolų patiriamus nuostolius, todėl pagrindo teigti, jog sudaryti sandoriai sukėlė didelius materialinius nuostolius įmonei, nėra. Taip pat nėra ir kito esminio tyčinio bankroto požymio – priežastinio ryšio tarp sudarytų sandorių ir įmonės nemokumo arba nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo.

26.9. Faktinių aplinkybių visuma patvirtina, kad atsakovo priimti sprendimai ir sudaromi sandoriai nebuvo nuostolingi ar įmonei nenaudingi, todėl pagrindo teigti, jog sudaryti sandoriai sukėlė didelius materialinius nuostolius įmonei, nėra. Tuo pačiu nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad įmonei buvo padaryta 21 640 Eur žala nepagrįstai pasididinant sau atlyginimą. Taip pat nėra teisinio pagrindo išvadai, kad atsakovas nuo 2011 m. iki bankroto bylos iškėlimo sąmoningai ir tyčia valdė įmonę netinkamai. Nors įmonės veikla 2018 m. pelninga nebuvo, tačiau įmonė buvo moki. Finansinių sunkumų, įtakojusių įmonės veiklos tęstinumą, atsirado tik 2019 m. Siekiant išvengti įmonės nemokumo atsakovas iniciavo restruktūrizavimo bylos iškėlimą. Akcininkui neužtikrinus papildomo finansavimo, atsakovas kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsižvelgiant į nurodytas faktines aplinkybes, patvirtinančias teisinių pagrindų civilinei atsakomybei kilti nebuvimą, ieškovės reikalavimas dėl žalos priteisimo negali būti pripažįstamas pagrįstu.

26.10. Atsakovo veiksmuose įstatyme numatytų pagrindų, kuriems esant galėtų būti taikoma JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje numatyta sankcija, nėra.

27. Trečiasis asmuo UAB „Jurgėlė“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį tenkinti; priteisti iš atsakovo D. A. trečiojo asmens UAB „Jurgėlė“ naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo tokius pagrindinius argumentus:

27.1. Priimant sprendimą negalėjo būti vadovaujamasi JANĮ normomis, nes ieškovės bankroto procesas buvo inicijuotas 2019 m., t. y. galiojant ĮBĮ bei tyčinio bankroto požymius atitinkantys veiksmai buvo atlikti galiojant ĮBĮ. Todėl skundžiamas sprendimas, kuriuo nepagrįstai prašymas dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu buvo išnagrinėtas pagal JANĮ nuostatas, turi būti panaikintas, netinkamai taikytos materialiosios teisės normos lėmė neteisėto sprendimo priėmimą.

27.2. Sprendime netinkamai įvertintas ieškovės nemokumas. Ieškovės finansiniai duomenys rodo, kad vykdoma veikla ilguoju periodu kūrė tik nuostolius, ieškovė sistemiškai nevykdė savo įsipareigojimų kreditoriams, o ieškovės turėtas turtas nebuvo pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimas patenkinti. Iš esmės visu laikotarpiu nuo 2011 m. iki 2019 m. per vienerius metus mokėtinos sumos gerokai viršijo realų įmonės turtą. Pradelstais įsipareigojimais teisminėje praktikoje laikomos skolos, mokėtinos per vienerius metus (trumpalaikiai įsipareigojimai), todėl nėra reikalinga jų papildomai detalizuoti, kadangi pasibaigus metams, šios skolos automatiškai tampa pradelstomis. Todėl pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovės (ne)mokumą, nesant byloje kitų įrodymų (pvz., pradelstų skolų sąrašų) ieškovės per vienerius metus mokėtinų sumų nepagrįstai nevertino kaip pradelstų įsipareigojimų.

27.3. Teismas nepagrįstai 431 612,66 Eur dydžio debitorines skolas priskyrė prie ieškovės turto masės, kadangi tokios skolos paprastai neįskaitomos į turto masę. Byloje nebuvo paneigta prezumpcija dėl 431 612,66 Eur dydžio debitorinių skolų atgavimo realumo nebuvimo. Atsakovas neabejotinai žinojo ieškovės finansinę padėtį, todėl ieškovei jau 2011 m. praktiškai atitikus nemokios įmonės būklę, privalėjo inicijuoti bankroto bylą, tačiau to nepadarė. Teismas nepagrįstai nevertino aplinkybių, kad ieškovė nuo pat 2011 m. turėjo pastovų įsiskolinimą darbuotojams ir nevykdė prievolių VMI.

27.4. Teismas nepagrįstai nusprendė, nesant pagrindo atsakovo veiksmus vertinti kaip neteisėtus ar sąmoningai nukreiptus ir priežastiniu ryšiu susijusius su esminiu įmonės turtinės padėties pabloginimu. Atsakovas, būdamas ieškovės vadovu, įmonės vardu sudarė nenaudingus sandorius (priėmė nenaudingus sprendimus), kurie sukėlė didelius materialinius nuostolius bendrovei, t. y. bendrovei esant prastoje finansinėje padėtyje (faktiškai esant nemokiai), išrašydavo PVM sąskaitas faktūras užsienyje esančių juridinių asmenų vardu, atidėdamas atsiskaitymą už prekes neribotam laikui, t. y. nereikalaudamas jokio atsiskaitymo, kai prekes faktiškai atiduodavo kitam susijusiam juridiniam asmeniui. Taip pat ir toliau parduodavo ieškovės produkciją įsiskolinusiems pirkėjams. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad dėjo pastangas atgauti debitorines skolas. Be to, atsakovas nesirūpino bendrovės turtu, nesiekė naudos bendrovei, tačiau ją savo veiksmais palaipsniui žlugdė, siekė iš debitorių mokėtinas lėšas pasiimti sau, debitorinius įsiskolinimus nurašyti, nuslėpti, o bendrovei esant faktiškai nemokiai nesiekė gautų paskolų panaudoti veiklai atgaivinti, tačiau, pažeidžiant nustatytą tvarką, pasididino sau atlyginimą.

27.5. Teismas nevertino ir niekaip nepasisakė dėl didžiosios dalies į bylą pateiktų įrodymų dėl ieškovės veiklos perkėlimo į UAB „Vilnozauras“. Tuo tarpu kreditorės pateikti įrodymai patvirtina aplinkybę, kad nemaža dalis ieškovės ir UAB „Vilnozauras“ pirkėjų sutampa, UAB „Vilnozauras“ tiems patiems pirkėjams pardavinėjo ieškovės pagamintas prekes; ieškovės ir UAB „Vilnozauras“ prekių tapatumą, be kita ko, patvirtino liudytoja D. G. Teismas neatliko pareigos išsamiai ištirti ir įvertinti byloje esančius įrodymus dėl ieškovės veiklos ir turto perkėlimo į kitą asmenį, todėl sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas.

28. Trečiasis asmuo UAB „Vilnozauras“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2021 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

28.1. Pirminiame ieškinio variante ir proceso pradžioje ieškovė bandė teigti, kad UAB ,,Lanalita“ veiklą perkėlė i? atsakovo sutuoktinei priklausančią UAB ,,Vilnozauras“, tačiau vėliau šio reikalavimo nepalaikė ir šios pozicijos neįrodinėjo.

28.2. UAB ,,Vilnozauras“ nepriklauso ir nepriklausė nei atsakovo sutuoktinei, nei atsakovui. Teismas skundžiamame sprendime nustatė, kad veiklos perkėlimo nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys.

28.3. UAB „Jurgėlė“ yra ne tik trečiuoju asmeniu ir kreditoriumi BUAB ,,Lanalita“ bankroto byloje, tačiau ir vienintelis BUAB ,,Lanalita“ akcininkas, o advokatas V. M. – UAB „Jurgėlė“ kontroliuojantis asmuo, šios bendrovės akcininkas.

28.4. Atsakovas paaiškino, kad prekės pirkėjams Rusijos Federacijoje arba ofšorinėse jurisdikcijose registruotoms įmonėms buvo tiekiamos dėl itin didelės pelno maržos, kas sąlygojo, kad, net esant daliniams atsiskaitymams ir daliai sąskaitų taip ir likus neapmokėtomis, bendras prekybos saldo su šiomis įmonėmis liko teigiamas. Taip pat paliudijo, kad jis dėl skolų išieškojimo konsultavosi su tuometiniu BUAB ,,Lanalita“ akcininku ir kontroliuojančiu asmeniu bei naudos gavėju, o taip pat ir trečiojo asmens atstovu advokatu V. M., kuris ir priėmė sprendimą bei rekomendavo su šiais ne Lietuvos rezidentais nesibylinėti dėl pernelyg didelės tokio proceso kainos ir miglotos sėkmės.

28.5. Kiti apeliacinio skundo argumentai vertintini kaip nereikšmingos ir niekuo nepagrįstos prielaidos, ką visiškai tinkamai ir išsamiai nustatė teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

29. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, byloje taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl taikytino reglamentavimo

30. Byloje nustatyta, kad BUAB „Lanalita“ buvo įsteigta 2009 m. balandžio 24 d., įregistruota 2009 m. balandžio 28 d. Nuo įmonės įsteigimo pradžios iki bankroto bylos iškėlimo UAB „Lanalita“ direktoriumi buvo atsakovas D. A. UAB „Lanalita“ pagrindinė veikla buvo tekstilės dirbinių, išskyrus drabužius, gamyba bei pardavimas. Kauno apygardos teismo 2020 m. sausio 20 d. nutartimi UAB „Lanalita“ buvo iškelta bankroto byla, nemokumo administratoriumi paskirtas A. G.

31. 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus JANĮ, neteko galios ĮBĮ su visais pakeitimais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo (JANĮ) nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus tam tikras išvardytas šio įstatymo nuostatas.

32. Kasacinio teismo praktikoje pripažinta, kad įstatyme įtvirtintos taisyklės dėl tyčinio bankroto yra materialiojo pobūdžio. Todėl sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialinio pobūdžio norma, kuriai netaikoma atgalinio galiojimo išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016, 24 punktas). Vadinasi, prašymo dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimo klausimas yra susijęs su veiksmų, kurie yra tyčinio bankroto pagrindas (pareigų dėl tinkamo įmonės valdymo pažeidimo), atlikimo metu galiojusio teisinio reglamentavimo taikymu, todėl taikytinas teisinis reglamentavimas turi būti nustatomas pagal veiksmų (neveikimo), kuriais buvo įrodinėjamas tyčinis bankrotas, atlikimo laiką. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas naujausiuose išaiškinimuose dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimui taikytino teisinio reglamentavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-313/2021, 32–33 punktai, 2021 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-378/2021, 51 punktas).

33. Nagrinėjamu atveju ieškinyje ieškovė reikalavimą bankrotą pripažinti tyčiniu grindė JANĮ normomis, tačiau veiksmai, kuriais buvo įrodinėjamas tyčinio bankroto požymių egzistavimas, atlikti iki JANĮ įsigaliojimo, todėl teisėjų kolegija pritaria atsakovui bei trečiajam asmeniui UAB „Jurgėlė“, kad BUAB „Lanalita“ bankroto pripažinimo klausimo tinkamam išsprendimui taikytinos ĮBĮ nuostatos. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad ginčo teisinių santykių reguliavimas bei teismų praktika, įsigaliojus JANĮ, išliko iš esmės panaši, nors pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė JANĮ normas, bet rėmėsi ir kasacinio teismo praktika, suformuota pagal ĮBĮ reglamentavimą, todėl nustatytas pažeidimas nelaikytinas esminiu, savaime sąlygojančiu skundžiamo sprendimo nepagrįstumą ir taisomas apeliacinės instancijos teisme (CPK 330 straipsnis).

Dėl tyčinio bankroto požymių

34. Nors atsakovo veiksmų neteisėtumas įrodinėjamas nuo 2011 m. ir skirtingais periodais galiojo skirtingos ĮBĮ redakcijos, 2011 m. galiojusio ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis numatė, kad tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto tyčia, o nuo 2013 m. spalio 1 d. galiojusioje redakcijoje nurodyta, kad tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Tačiau besikeičiant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalies redakcijoms, tyčinio bankroto sąvoka iš esmės nesikeitė, be to ir atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai, įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, iš esmės nekito, kaip ir nuoseklus jų aiškinimas teismų praktikoje. Taigi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiama tyčinio bankroto apibrėžtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

35. Kasacinio teismo praktikoje, analizuojant tyčinio bankroto institutą, išaiškinta, kad, sprendžiant dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios bendrovės sudarytais sandoriais bei kitokia šios bendrovės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama bendrovės nemokumo. Tais atvejais, kai bendrovė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios bendrovės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti bendrovės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į bendrovės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų bendrovei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 28 punktas).

36. Esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemokia tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai, tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį, gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, kitaip tariant, nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2019 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-301-219/2019).

37. Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad ne bet kokie veiksmai, apibrėžti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, yra pakankami tyčiniam bankrotui konstatuoti, bet tik tie, kurie iš esmės pablogino nemokios įmonės padėtį: jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai, įtvirtinti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017; 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018).

38. UAB „Lanalita“ nemokia buvo pripažinta Kauno apygardos teismo 2020 m. sausio 20 d. nutartimi. Teismas, spręsdamas dėl bankroto bylos iškėlimo sąlygų egzistavimo, vertino, ar bendrovė atitinka nemokios įmonės būseną, tačiau jos finansinę padėtį analizavo šio klausimo nagrinėjimo momentui, bet ne retrospektyviai. Sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, tam, kad būtų galima nustatyti, ar tarp tam tikrų tyčinio bankroto požymių ir bendrovės nemokumo ar nemokios įmonės finansinės padėties bloginimo egzistuoja priežastinis ryšys, reikalinga nustatyti būtent faktinį bendrovės nemokumo momentą.

39. Bankroto byla įmonei iškeliama, jeigu teismas nustato, kad ši atitinka bent vieną iš ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje nustatytų sąlygų: yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojams darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriams, kad negali arba neketina vykdyti savo įsipareigojimų. Taigi, įstatyme kaip vienas iš savarankiškų bankroto bylos iškėlimo pagrindų įtvirtintas įmonės nemokumas, kuris ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Įmonės (ne)mokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai ir jų santykis su įmonės turto verte.

40. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bendrovės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatyme reikalaujamą kriterijų – pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Aplinkybė, kada įmonės būsena pasiekė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų, gali būti įrodinėjama ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą, ir kt.( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-336-684/2019). Tam, kad būtų išsiaiškinta įmonės reali turtinė padėtis, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį bei realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę. Tai reiškia, kad į balansą įrašytas turtas turi realiai egzistuoti ir turi būti nustatyta tikroji jo vertė (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1492-241/2017; 2020 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-479-553/2020).

41. Iš į bylą pateiktų BUAB „Lanalita“ finansinių ataskaitų matyti, kad bendrovė jau 2011 m. atitiko nemokios įmonės statusą: balanso už 2011 m. duomenimis, įmonės 1 871 275 Lt (541 958,70 Eur) vertės turtą sudarė ilgalaikis materialus turtas 484 861 Lt vertės (140 425,45 Eur) bei trumpalaikis: atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys – 587 438 Lt (170 133,80 Eur), didžiausia dalimi per vienerius metus gautinos sumos – 797 006 Lt (230 828,89 Eur). Vertinant galimybę panaudoti trumpalaikį turtą įmonės finansiniams įsipareigojimams padengti, svarbu nustatyti realų disponavimą šiuo turtu. Toks balanse nurodytas trumpalaikis turtas, kaip debitorių skolos, negali užtikrinti besąlygiško jo panaudojimo bendrovės įsipareigojimų mažinimui, kadangi šiomis lėšomis disponuoja tretieji asmenys ir jų grąžinimas priklauso nuo daugelio sąlygų. Esant tokioms aplinkybėms, šis turtas turi būti eliminuotas iš bendros turto masės. Be to, nuoseklioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, vertinant trumpalaikio turto sudėtį, preziumuojama, jog įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorinės skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išieškoti ir grąžinti įmonei aspektais (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1825-370/2017; 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-432-798/2018; 2020 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1723-241/2020; 2021 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1169-450/2021; kt.). Nesant byloje konkrečių įrodymų, pagrindžiančių realias bendrovės galimybes atgauti iš debitorių skolas, debitorių skolos negali būti vertinamos kaip bendrovės turimas realus turtas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-902-370/2018), kuris gali būti naudojamas atsiskaitymui su kreditoriais. Juo labiau kad nagrinėjamu atveju pagal į bylą pateiktus duomenis yra akivaizdu, jog debitorinių skolų nėra galimybės atgauti – nemokumo administratoriaus laiškai, siųsti įmonės skolininkams, grąžinti neįteikti, įmonės išregistruotos. Taigi, spręstina, kad realus ieškovės turtas, kuris galėjo būti naudojamas tenkinti įsipareigojimus kreditoriams, sudarė tik 1 074 269 Lt (311 129,81 Eur).

42. BUAB „Lanalita“ 2011 m. balanse per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 1 210 167 Lt (350 488,59 Eur). Pastebėtina, kad jau šiame balanse fiksuoti ir su darbo santykiais susiję įsipareigojimai – 45 950 Lt (13 308 Eur). Pagal pelno (nuostolių) ataskaitą bendrovė per 2011 m. patyrė 202 153 Lt (58 547,56 Eur) grynojo nuostolio. Taigi, įvertinus tai, kad įmonė 2011 m. pabaigoje turėjo ne daugiau nei 1 074 269 Lt (311 129,81 Eur) vertės realaus turto, o jos pradelsti įsipareigojimai kreditoriams siekė 1 210 167 Lt (350 488,59 Eur), bendrovėje iš esmės nebuvo apskaityta jokių piniginių lėšų, darytina išvada, jog įmonė jau 2011 m. pabaigoje negeneravo pakankamai pajamų bei neturėjo pakankamai turto, iš kurio būtų galima atsiskaityti su kreditoriais, vadinasi, atitiko ĮBĮ nustatytą nemokumo kriterijų. Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovės ir VMI 2012 m. kovo 20 d. sudaryta mokestinės paskolos sutartimi ieškovei nuo 2012 m. vasario 27 d. iki 2013 m. gruodžio 25 d. buvo išdėstyta 241 670,36 Lt (69 992,57 Eur) mokestinė nepriemoka. Ir nors toks mokėjimų išdėstymas, viena vertus, indikuotų apie pagrindo šią sumą laikyti pradelsta nebuvimą, tačiau, kita vertus, parodo sunkią įmonės padėtį turimais resursais negebant padengti iš anksčiau susidariusių mokestinių prievolių.

43. Pateiktų finansinių duomenų pagrindu spręstina, kad vėlesniais laikotarpiais įmonės finansinė padėtis kito, bet iš esmės palaipsniui tik blogėjo. 2012 m. įmonės 1 613 487 Lt (467 298,13 Eur) turtą sudarė 425 581 Lt vertės (123 256,78 Eur) ilgalaikis materialus turtas, atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys – 525 103 Lt (152 080,34 Eur) ir per vienerius metus gautinos sumos – 662 367 Lt (191 834,74 Eur). Tuo tarpu per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 1 225 256 Lt (354 858,67 Eur), iš jų – 28 965 Lt (8 388,84 Eur) įsiskolinimas darbuotojams. 2013 m. įmonės 1 963 212 Lt (568 585,50 Eur) turtą sudarė ilgalaikis materialus turtas 381 769 Lt vertės (110 567,94 Eur), atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys – 525 103 Lt (152 080,34 Eur) vertės ir per vienerius metus gautinos sumos – 647 407 Lt (187 502,03 Eur). Tuo tarpu per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 1 537 508 Lt (445 293,09 Eur), iš jų – 170 435 Lt (49 361,39 Eur) įsiskolinimas darbuotojams. 2014 m. UAB „Lanalita“ 2 077 801 Lt (601 772,76 Eur) turtą sudarė 330 195 Lt vertės (95 631,08 Eur) ilgalaikis materialus turtas, atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys –732 550 Lt (212 161,14 Eur) ir per vienerius metus gautinos sumos – 1 011 414 Lt (292 925,74 Eur); per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 1 647 705 Lt (477 208,35 Eur), iš jų – 213 574 Lt (61 855,31 Eur) įsiskolinimas darbuotojams. 2015 m. įmonės 710 937 Eur turtą sudarė 98 196 Eur vertės ilgalaikis materialus turtas, atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys – 244 377 Eur ir per vienerius metus gautinos sumos – 307 874 Eur. Tuo tarpu per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai buvo 362 732 Eur, iš jų – 59 677 Eur įsiskolinimas darbuotojams. 2016 m. įmonės 840 933 Eur turtą sudarė 81 008 Eur vertės ilgalaikis materialus turtas, atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys – 311 661 Eur ir per vienerius metus gautinos sumos – 445 268 Eur. Tuo tarpu per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 731 485 Eur, iš jų – 83 688 Eur įsiskolinimas darbuotojams. 2017 m. įmonės 1 233 501 Eur turtą sudarė 375 873 Eur vertės ilgalaikis materialus turtas, atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys – 401 343 Eur ir per vienerius metus gautinos sumos – 450 690 Eur; per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 385 921 Eur, iš jų – 122 272 Eur įsiskolinimas darbuotojams. 2018 m. įmonės 1 150 337 Eur turtą sudarė ilgalaikis materialus turtas – 539 237 Eur, atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys – 198 462 Eur ir per vienerius metus gautinos sumos – 411 630 Eur; per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 428 046 Eur, iš jų – 167 209 Eur įsiskolinimas darbuotojams. 2019 m. įmonės 1 058 133 Eur turtą sudarė ilgalaikis materialus turtas – 475 512 Eur, atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys – 167 747 Eur ir per vienerius metus gautinos sumos – 413 686 Eur. Per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 715 675 Eur, iš jų – 405 437 Eur įsiskolinimas darbuotojams.

44. Įmonės pelno (nuostolių) ataskaitų duomenys tvirtina, kad 2019 m. įmonė patyrė 404 100 Eur nuostolį; 2018 m. – 372 361 Eur nuostolį; 2017 m. gavo 227 Eur grynojo pelno, tačiau pastebėtina, kad šioje 2017 m. ataskaitoje praėjusio ataskaitinio laikotarpio grafoje nurodomas 29 279 Eur nuostolis, nors 2016 m. ataskaitoje nurodoma, kad įmonė gavo 5 123 Eur grynojo pelno, o praėjusiais finansiniais metais – 4 256 Eur grynojo pelno. Tuo tarpu 2015 m. ataskaitos duomenimis įmonė gavo 28 447 Eur grynojo pelno. 2014 m. įmonė dirbo pelningai, gavusi 4 392 Lt (1 272 Eur) grynojo pelno, 2013 m. – 37 473 Lt (10 852,93 Eur) pelno, o 2012 m. – 183 593 Lt (53 172,21 Eur) pelno bei 2011 m. – 202 153 Lt (58 547,56 Eur) grynojo nuostolio. Šie duomenys rodo ne tik veiklos nestabilumą, bet ir verčia abejoti duomenų patikimumu.

45. Įvertinus pateiktų finansinių duomenų visumą, matyti, kad bendrovė ilgą laiką iš esmės atitiko nemokios įmonės būseną (išskyrus 2017 m.), didžiąją (esminę) įmonės turto dalį visais laikotarpiais sudarė debitoriniai įsiskolinimai, kurie, kaip minėta, negali būti vertinami kaip bendrovės turimas realus turtas, taip pat įmonė be įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams nuolat turėjo pradelstų įsipareigojimų darbuotojams, sunkumų vykdyti mokestines prievoles. Tam tikrais laikotarpiais buvo sudaromos mokestinės paskolos sutartys su VMI, kurios nebuvo tinkamai vykdomos – pvz., 2012 m. kovo 20 d. mokestinės paskolos sutartis, pakeista 2014 m. sausio 22 d. mokestinės paskolos sutartimi, tačiau 2014 m. liepos 4 d. sprendimu nutraukta; 2013 m. kovo 18 d. mokestinės paskolos sutartis nutraukta 2014 m. kovo 28 d. sprendimu. Be to, 2014 m. rugsėjo 3 d. sprendimu buvo nutarta netenkinti bendrovės prašymo ir nesudaryti dar vienos mokestinės paskolos sutarties; 2014 m. spalio 15 d. raštu atsisakyta tenkinti prašymą dėl priverstinio išieškojimo veiksmų stabdymo. Pagal VMI apskaitomas prievoles ir vykdomuosius raštus UAB „Lanalita“ nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienai Lietuvos Respublikos valstybės, savivaldybių, fondų biudžetams skolinga 102 569,45 Eur. Taigi, nors atskirais laikotarpiais įmonė uždirbdavo grynojo pelno, tačiau ši aplinkybė nepaneigia UAB „Lanalita“ iš esmės nuosekliai blogėjančios finansinės būklės bei veiklos neracionalaus vykdymo, įsipareigojimų kreditoriams augimo.

46. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta, jog teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu, ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai.

47. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai, taip pat gali būti vertinami tokie atvejai, kai sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę. Taip bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y., jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016; 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019 ir kt.). Taigi, tyčinio bankroto pagrindu laikomi ne bet kokie įmonei ekonomiškai nenaudingi sandoriai, bet tokie sandoriai, kurie yra tiesiogiai susiję su blogu įmonės valdymu ir jos nemokumu.

48. Teismų praktikoje nurodyta, kad, nagrinėdami klausimus dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, teismai neprivalo nustatyti konkrečių sandorių ar veiksmų, kurie leistų teigti, jog įmonės bankrotas buvo tyčinis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-236-686/2015 ir joje nurodytą praktiką), esminis faktorius yra nustatyti, ar įmonės vadovybės ar akcininkų tikslai buvo įmonės privedimas prie nemokumo, vienų kreditorių protegavimas prieš kitus ir kitos aplinkybės, tačiau šie veiksmai nebūtinai turi pasireikšti konkrečiai apibrėžtu sandoriu ar veiksmu, kadangi įmonės tyčinį bankrotą gali lemti sąmoningas blogas jos valdymas, kuris gali reikštis tiek aktyviais įmonės vadovų veiksmais, tiek neveikimu. Apie tyčinį bankrotą galima spręsti iš to, kad įmonės vadovai akivaizdžiai blogai organizavo įmonės darbą arba apskritai jo neorganizavo, buvo sudarinėjami nuostolingi įmonei sandoriai, įmonės veikla ir turtas nukreipiami į kitą susijusią įmonę (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1547-943/2015).

49. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovui, kaip bendrovės vadovui, neabejotinai buvo žinoma ieškovės finansinė padėtis visais laikotarpiais, nepaisant to, atsakovas, nesudarydamas rašytinių sutarčių, tik pagal PVM sąskaitas faktūras dideliais kiekiais tiekė prekes Rusijos Federacijoje ir lengvatinių mokesčių zonose registruotoms įmonėms, apie kurių veiklą, vadovus, duomenų nėra, nereikalaudamas iš šių juridinių asmenų nei išankstinio apmokėjimo už prekes, nei skolų grąžinimo vėliau, t. y. iš esmės dalį prekių tiekė be atlygio, todėl 2011 m. įmonė turėjo 230 828,89 Eur debitorinių įsiskolinimų, o 2019 m. – 413 686 Eur. Debitoriniai įsiskolinimai bankroto bylos iškėlimo dienai sudarė 51,24 proc. viso BUAB ,,Lanalita“ turto ir jų išieškoti galimybių nėra. Tokiu būdu iš esmės nemokios įmonės finansinė padėtis buvo esmingai bloginama. Akcentuotina, kad, nors pagal 2018 m. birželio 27 d. akcininko sprendimą dėl skolų pripažinimo beviltiškomis ir nurašymo, nes skolininkai nepasiekiami ir susigrąžinti skolas nėra galimybių, skolos nebuvo nurašytos ir minėtas sprendimas nesukėlė jokių teisinių pasekmių, tačiau, įvertinus jo turinį kitų byloje esančių įrodymų kontekste, matyti, kad juo iš esmės patvirtinamas atsakovo neveikimas nuo 2013 m. nesiekiant susigrąžinti skolų bei ilgalaikis prekių tiekimas įsipareigojimo atsiskaityti tinkamai nevykdantiems juridiniams asmenims, pvz., LLC FTC Platan bendra skolų suma sudarė 53 345,37 Eur, o susidarė net pagal septynias tinkamai neapmokėtas sąskaitas.

50. Bylos duomenimis 2019 m. spalio 28 d. susitarimas patvirtina, kad D. A. ir N. V. K. abipusiu sutarimu sutaria, kad N. V. K. įsipareigoja grąžinti 48 000 Eur už pristatytas prekes iki 2019 m. gruodžio 31 d. Tačiau susitarimas labai abstraktus ir nėra aišku, nei už kokias prekes, nei pagal kokias sąskaitas, nei už kurį iš skolininkų ketinama atsiskaityti, taip pat nepateikti duomenys, kad toks susitarimas būtų buvęs įvykdytas, t. y. nėra aišku, ar įmonė, ar atsakovas būtų gavę lėšas pagal šį susitarimą. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad jis tiesiogiai nepatvirtina, jog atsakovas būtų siekęs asmeniškai gauti įmonei skirtas lėšas. Kita vertus, toks susitarimas nepatvirtina ir aktyvaus atsakovo, kaip atsakingo įmonės vadovo, siekio susigrąžinti įmonės debitorinius įsiskolinimus, kadangi yra sudarytas 2019 m. pabaigoje, kai jau 2020 m. pradžioje įmonei iškelta bankroto byla.

51. Teisėjų kolegija sprendžia, kad toks atsakovo elgesys – ilgalaikis, kelerius metus trukęs nemokios įmonės turtinės padėties bloginimas, tiekiant prekes tinkamai neatsiskaitantiems asmenims ir bandymų susigrąžinti skolas nebuvimas (nepateikus tokių įrodymų) – rodo tyčinius veiksmus pratęsti įmonės veiklą ir bankrutuoti labai nepalankiomis kreditoriams sąlygomis. Šios aplinkybės rodo bankrutavusios įmonės vadovo neteisėtus veiksmus ir sudaro teisinį pagrindą pripažinti BUAB „Lanalita“ bankrotą tyčiniu. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nagrinėjamam ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo formuojamą šio reglamentavimo aiškinimo ir taikymo teismų praktiką, įvertinusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą BUAB ,,Lanalita“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje yra pakankamai duomenų, kurie leidžia nustatyti tyčinio bankroto požymius – ekonomiškai nenaudingų sandorių sudarymą, nulėmusį iš esmės nemokios įmonės būklės pabloginimą.

52. Apeliantės vertinimu, tyčinio bankroto požymiu taip pat yra ir aplinkybė, kad atsakovas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal kurias direktoriaus atlyginimą nustato bendrovės valdyba (jei valdyba nesudaroma – stebėtojų taryba, o jei nesudaroma ir stebėtojų taryba – visuotinis akcininkų susirinkimas), nuo 2017 m. gruodžio 1 d. pats sau nusistatė didesnį darbo užmokestį ir dėl to įmonė patyrė 21 640 Eur turtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas atmetė apeliantės argumentus nustatęs, kad D. A. darbo užmokestis buvo keičiamas UAB „Lanalita“ akcininkų 2017 m. spalio 27 d., 2018 m. balandžio 24 d. ir 2019 m. sausio 1 d. sprendimais, o akcininkų sprendimai dėl darbo užmokesčio keitimo negali būti laikoma neteisėtais atsakovo veiksmais ar įmonės tyčinio bankroto požymiu. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismui, kadangi byloje esantys nurodyti akcininkų sprendimai patvirtina, jog apeliantės nurodomi atsakovo įsakymai dėl darbo užmokesčio priimti esant išreikštai akcininkų valiai, todėl nelaikytini atsakovo veiksmu bloginančiu įmonės turtinę padėtį. Pažymėtina ir tai, kad apeliaciniame skunde pakartojami ieškinyje nurodyti argumentai šiuo aspektu, neteikiant papildomų motyvų, kodėl nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, todėl teisėjų kolegija šiuo klausimu detaliau nepasisako.

53. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. gruodžio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-1867-407/2020 nurodė, kad, atsižvelgiant į tyčinio bankroto tikslus, pripažinus bankrotą tyčiniu bet kuriuo JANĮ 70 straipsnyje (ĮBĮ 20 straipsnyje) nustatytu pagrindu, kyla JANĮ 71–72 straipsniuose (ĮBĮ 20 straipsnio 5–8 dalyse) nustatyti padariniai, o tyčinio bankroto padariniai nėra priklausomi nuo konkretaus pagrindo, kuriuo bankrotas pripažįstamas tyčiniu. Nei nagrinėjamam ginčui taikytiname ĮBĮ, nei šiuo metu galiojančiame JANĮ, įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu konkrečiu (tam tikru) pagrindu jokių savarankiškų ar papildomų teisių nesukuria. Todėl pripažinus bankrotą tyčiniu bet kuriuo JANĮ 70 straipsnyje (ĮBĮ 20 straipsnyje) nustatytu pagrindu, naujas reikalavimas pripažinti bankrotą tyčiniu kitais pagrindais ar dėl kitų asmenų turi būti pripažįstamas tapačiu jau išnagrinėtam prašymui.

54. Lietuvos Aukščiausias Teismas, pritardamas aukščiau nurodytai Lietuvos apeliacinio teismo praktikai, 2021 m. liepos 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-313/2021 ir 2021 m. liepos 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-378/2021 pabrėžė, kad, atsižvelgiant į tyčinio bankroto tikslą, galima teigti, jog šis bankroto teisės institutas yra skirtas įmonės valdymo organų veiksmų teisėtumo patikrai pagal įstatyme nustatytus pagrindus (ĮBĮ 20 straipsnio 2–3 dalys), o, nagrinėjant prašymą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bent vieno ĮBĮ nustatyto tyčinio bankroto požymio nustatymas yra pakankamas bankrotui tyčiniu pripažinti.

55. Esant tokiam išaiškinimui ir nagrinėjamoje byloje pripažinus egzistuojant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį, dėl kitų apeliantės ir trečiojo asmens nurodomų bankroto pripažinimo tyčiniu pagrindų nebėra teisinio pagrindo pasisakyti.

Dėl atsakingo asmens

56. Ieškovė prašė asmeniu, atsakingu už BUAB „Lanalita“ tyčinį bankrotą, nustatyti atsakovą D. A. JANĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas, pripažinęs bankrotą tyčiniu, ta pačia nutartimi nustato asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą. Taigi, teismui, nagrinėjančiam prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, įpareigojimas įvardyti asmenis, kurių (ne)veikimas sukėlė tyčinį bankrotą, atsirado tik nuo 2020 m. sausio 1 d., įsigaliojus JANĮ.

57. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustačius, kad prašymas dėl BUAB „Lanalita“ bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjamas pagal ĮBĮ nuostatas, atsakingo už tyčinį bankrotą asmens nustatymo klausimas taip pat turi būti nagrinėjamas pagal šio įstatymo nuostatas. ĮBĮ nėra įtvirtintas reikalavimas nustatyti už tyčinį bankrotą atsakingą asmenį. Atitinkamai kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad ĮBĮ, reglamentuodamas tyčinio bankroto pripažinimą, neįpareigoja įvardyti atsakingo (kaltojo) asmens (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017, 34 punktas). Esant tokiam teisiniam reglamentavimui ir jį aiškinančiai praktikai, nėra teisinio pagrindo šio ieškovės reikalavimo tenkinimui.

Dėl žalos atlyginimo

58. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad byloje nenustatyti tyčinio bankroto požymiai bei neįrodytos civilinės atsakomybės sąlygos (atsakovas neatliko neteisėtų veiksmų), ieškinio reikalavimą dėl 435 326 Eur žalos priteisimo iš atsakovo D. A. atmetė kaip nepagrįstą. Apeliantė pažymi, kad, jei įmonės dalyvis atlieka veiksmus, dėl kurių įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu, jis tuo pačiu atlieka nesąžiningus veiksmus, kurie gali lemti jo civilinę atsakomybę, jei yra visos kitos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos. Apeliantės teigimu, reikšdama reikalavimus dėl tyčinio bankroto pripažinimo ir žalos atlyginimo, ji atskirai pasisakė dėl visų vadovo civilinės atsakomybės sąlygų, nurodė, kad žalą sukėlė atsakovo kaip įmonės vadovo neteisėti veiksmai, kurie iš esmės lėmė ir tyčinį bankrotą, todėl atsakovas, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, privalo atlyginti bendrovei savo neteisėtais veiksmais, sprendimais ir sandoriais padarytą žalą.

59. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pagal ieškinio dalyką ir pagrindą, taip pat ieškinio pateikimo aplinkybes, priteisti žalą iš atsakovo buvo prašoma ne tik bendraisiais vadovo civilinės atsakomybės pagrindais, o ir dėl tyčinio bankroto – aplaidžių sprendimų ir sudarytų sandorių, kurių pagrindu dideli prekių kiekiai perduoti juridiniams asmenims, neprašant išankstinio apmokėjimo, o tinkamai neatsiskaičius nededant pastangų debitorinių skolų išieškojimui. Kadangi abu reikalavimai buvo nagrinėjami vienoje byloje, todėl tik pirmosios instancijos teismui tinkamai išsprendus tyčinio bankroto klausimą, galėjo būti sprendžiama dėl žalos atlyginimo priteisimo. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas reikalavimą ieškovės bankrotą pripažinti tyčiniu (kaip nustatyta, nepagrįstai) atmetė, o reikalavimo priteisti žalą, konstatavęs neteisėtų veiksmų nebuvimą, iš esmės nenagrinėjo. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tai nereiškia, jog apeliacinės instancijos teismas gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). Apeliacinio proceso metu tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus, nepaisant to, tai nėra bylos nagrinėjimas iš naujo visa apimtimi.

60. CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, kai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 dalies normą, nurodyta, kad bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra šios normos taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-683-686/2015; kt.).

61. Esant nurodytoms aplinkybėms, byla dalyje dėl žalos priteisimo apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama visa apimtimi naujai, tiriant ir vertinant faktinius ir teisinius argumentus ir įrodymus, kurių pirmosios instancijos teismas apskritai netyrė, nevertino ir dėl jų esmės nepasisakė. Bylos nagrinėjimas tokia apimtimi apeliacinėje instancijoje neatitinka apeliacijos paskirties (patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą) bei riboja šalių teisę į apeliaciją. Todėl yra pagrindas konstatuoti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė, ir yra pagrindas bylos dalį dėl žalos atlyginimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl teisės eiti juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo

62. JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę apriboti juridinio asmens vadovo teisę nuo 1 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu jis: 1) neinicijavo juridinio asmens nemokumo proceso, kai pagal šį įstatymą tą privalėjo padaryti; 2) veikimu ar neveikimu sukėlė tyčinį bankrotą; 3) įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti juridiniam asmeniui bankroto bylą neperdavė nemokumo administratoriui turto, dokumentų ir (ar) informacijos. Nagrinėjamu atveju atsakovo veiksmai, pasireiškę tyčinio bankroto sukėlimu, atlikti iki JANĮ įsigaliojimo. ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje numatyta teismo teisė apriboti asmens teisę nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu šis asmuo privalėdamas pagal įstatymą: nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo arba pavėlavo jį pateikti per šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus terminus, po teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo neperdavė turto ir (ar) dokumentų, vengė pateikti bankroto procesui reikalingą informaciją ar kitaip trukdė procedūroms.

63. Lietuvos teismų praktikoje išaiškinta, kad pagal savo paskirtį (tikslą) juridinio asmens vadovo teisės eiti tam tikras pareigas apribojimas, kaip griežčiausia vadovui taikoma sankcija, negali būti taikoma tik dėl formalių priežasčių, ji turėtų būti taikoma išimtiniais atvejais, tik tada, jeigu nustatomas akivaizdus įmonės vadovo aplaidumas (nerūpestingumas) einant savo pareigas ar sąmoningas jų netinkamas vykdymas. Ar padaryti pažeidimai yra formalūs, ar ne, nustatinėjama kvalifikuojant konkretaus ginčo faktines aplinkybes ir jų pagrindu kilusias materialines teisines pasekmes (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1111-450/2021). Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas kaip nepagrįstą atmetė ieškovės reikalavimą dėl teisės eiti, viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organų nariu, apribojimo, iš esmės jo nenagrinėjęs. Nebekartodama nurodytų motyvų dėl esmės neatskleidimo teisėjų kolegija sprendžia, jog yra pagrindas ir šį reikalavimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

64. Esant šioms aplinkybėms, kitų apeliacinio skundo ar atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentų analizę apeliacinės instancijos teismas pripažįsta netikslinga ir dėl jų nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

65. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai neištyrė ir neįvertino visų bylos pagal pareikštą ieškinį teisingam išsprendimui reikšmingų faktinių duomenų, todėl nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą ieškovės bankrotą pripažinti tyčiniu. Atsižvelgiant į tai, nurodyta skundžiamo sprendimo dalis naikinama ir šioje dalyje ieškinys tenkinamas – BUAB ,,Lanalita“ bankrotas pripažįstamas tyčiniu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegijai konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimus dėl žalos atlyginimo ir teisės eiti vadovaujančias pareigas apribojimo jų iš esmės nenagrinėjo, taigi, neatskleidė bylos esmės, todėl sprendimą panaikinus egzistuoja teisinis pagrindas šiose dalyse bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

66. Bylą grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismas nesprendžia bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių klausimo. Visos bylinėjimosi išlaidos, įskaitant ir šalių apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, turės būti paskirstytos pirmosios instancijos teismo, atsižvelgiant į galutinį materialųjį teisinį ginčo išsprendimo rezultatą (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktais, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2021 m. gruodžio 22 d. sprendimą panaikinti.

Ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės ,,Lanalita“ prašymą bankrotą pripažinti tyčiniu tenkinti – likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės ,,Lanalita“ bankrotą pripažinti tyčiniu.

Ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės ,,Lanalita“ prašymą asmeniu, atsakingu už BUAB „Lanalita“ tyčinį bankrotą, nustatyti atsakovą D. A., atmesti.

Bylą dalyje dėl žalos atlyginimo ir teisės eiti vadovaujančias pareigas apribojimo ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo išsprendimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.