- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-05-09
- Bylos Nr.
- 2A-667-324/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-22-3-00703-2015-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aušra Baubienė, Virginija Gudynienė, Izolda Nėnienė
- Atsakovas
- G. T., D. T.
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
Procesinių sprendimų kategorijos: 2.5.10.5.2.4; 2.5.39.2.6.1; 2.5.10.5.2.4; 3.3.1.21; 3.3.1.14
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. gegužės 9 d.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Aušros Baubienės, Virginijos Gudynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Izoldos Nėnienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo G. T. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1004-736/2015 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams D. T., G. T. dėl nuostolių atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas pateikė ieškinį, kuriame regreso teise prašė iš atsakovų solidariai priteisti 7305,05 Eur nuostoliams atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Nurodė, kad 2013 m. spalio 7 d. Kėdainių rajone (duomenys neskelbtini) gatvėje dėl D. T., vairavusio G. T. priklausančią transporto priemonę Audi 80 Avant, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta tvora, elektros linijos atrama ir sužalotas asmuo. Įvykio metu mašina Audi 80 Avant nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. AB „Lietuvos draudimas“, veikdama ieškovo vardu, nustatė eismo įvykio metu padarytos žalos dydį ir ją atlygino: 1159,61 Eur dydžio draudimo išmoką dėl tvoros sugadinimo, 631,74 Eur dydžio draudimo išmoką dėl elektros oro linijos atramos sugadinimo, 2799,10 Eur – dėl A. G. sveikatos sugadinimo. Ieškovas kompensavo šias išmokas AB „Lietuvos draudimas“. Taip pat ieškovas, atsižvelgdamas į nukentėjusiojo asmens prašymą ir teismo nuosprendį bei nutartį, nustatė eismo įvykio metu padarytos žalos dydį ir atlygino 31,56 Eur bei 2683,04 Eur dėl A. G. sveikatos sugadinimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kėdainių rajono apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 25 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Priteisė ieškovui solidariai iš atsakovų 6916,55 Eur nuostoliams atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2015 m. kovo 25 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, likusią ieškinio dalį atmetė. Konstatavo, kad baudžiamojoje ir civilinėje bylose esančia medžiaga yra nustatyta D. T. kaltė, jos atsakovas neginčija, todėl yra visos sąlygos kilti D. T. civilinei atsakomybei. Atsakovui G. T. priklausantis automobilis Audi 80 Avant nebuvo neteisėtai užvaldytas, juo sūnus D. T. naudodavosi su tėvo žinia. Atsakovas G. T. neįrodė, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį prarado dėl sūnaus neteisėtų veiksmų, nesant jo paties kaltės. Sprendė, kad ieškovas turi teisę reikalauti solidarios atsakomybės iš abiejų atsakovų. Įvertinęs tvoros būklę iki autoįvykio ir po jo, liudytojų parodymus, tvoros atkūrimo kainos sudėtines dalis, tvoros nusidėvėjimą, sprendė, kad prašoma priteisti 1159,61 Eur suma neatitinka padarytos žalos, todėl, vadovaudamasis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais sumažino ją vienu trečdaliu iki 771,11 Eur. Ieškinio dalį dėl 388,50 Eur nuostolių priteisimo atmetė. Kadangi atsakovai prievolių tinkamai nevykdė, iš jų priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniame skunde atsakovas G. T. nurodo, kad nesutinka su sprendimo dalimi dėl atsakovų solidarios atsakomybės.
Teismas nepagrįstai sprendė, jog G. T. davė sūnui leidimą naudoti automobilį Audi 80 Avant eismo įvykio dieną. Teismas rėmėsi prielaida, jog, jeigu iki eismo įvykio D. T. yra vairavęs transporto priemonę su G. T. leidimu, tai galimai tokį leidimą jis davė ir eismo įvykio dieną. Aplinkybės, buvusios iki eismo įvykio dienos, nesudaro pagrindo laikyti jas egzistavus eismo įvykio dieną. Kėdainių rajono apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-128-938/2014 ir civilinėje byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių, jog D. T. iki eismo įvykio būtų vienas vairavęs transporto priemonę su G. T. leidimu. Baudžiamojoje byloje esantys įrodymai patvirtina, jog D. T. neteistas, administracine tvarka nebaustas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, darbdavio charakterizuotas teigiamai. A. G. ir M. G. parodymai nėra patikimi, nes jie kaip nukentėjusieji yra suinteresuoti bylos baigtimi, be to, jie nenurodė, jog D. T. vairavo G. T. priklausančią transporto priemonę, kitų su tuo susijusių aplinkybių (kada, kiek kartų, kur vairavo). D. T. daug aplinkybių nepaaiškino, jo parodymai nekonkretūs. G. T. ajm vienam vairuoti transporto priemonės niekada neleido. Policijos pareigūnas apylinkės inspektorius D. Č. G. T. charakterizavo kaip atsakingą pilietį, besilaikantį teisės normų reikalavimų.
Kėdainių rajono apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-128-938/2014 surinkti įrodymai patvirtina, jog eismo įvykio dieną G. T. miegojo tuo metu, kai D. T. paėmė transporto priemonės raktelius ir ja pasinaudojo. Miegodamas asmuo yra pasyvus, taigi, apeliantas nedavė sūnui leidimo vairuoti transporto priemonę, neatliko aktyvių veiksmų.
Teismas nepagrįstai nurodė, jog leidimą vairuoti transporto priemonę patvirtina faktas, kad G. T. nepranešė policijai apie transporto priemonės pagrobimą. Kreipimasis į policiją yra apelianto teisė, o ne pareiga. Iki eismo įvykio nutikimo G. T. miegojo ir nežinojo, jog sūnus savavališkai pasinaudojo transporto priemone. Apie neteisėtą pasinaudojimą sužinojo, kai eismo įvykis jau buvo įvykęs, todėl neturėjo tikslo ir motyvo kreiptis į policiją, žinojo kur yra transporto priemonė. Reikėjo rūpintis sūnaus sveikata ir eismo įvykio padariniais, todėl nespėjo ir neturėjo galimybės kreiptis į policiją.
Teismas nepagrįstai transporto priemonės raktelių laikymo vietą laikė lengvai prieinama vieta. Ši aplinkybė yra nereikšminga. Pagrindas kilti G. T. atsakomybei gali būti tik aktyvūs veiksmai – aiškiai išreikštas leidimas vairuoti transporto priemonę. Jokio aktyvaus veiksmo G. T. neatliko. Atsakovai yra tėvas ir sūnus, gyvena kartu vienuose namuose, juos sieja pasitikėjimo santykiai, todėl D. T. turėjo visas sąlygas rasti transporto priemonės raktus bet kurioje namų vietoje, tačiau tai nereiškia, jog G. T. leido jam jais naudotis. Teismas neteisingai nustatė, kad raktai buvo laikomi viešai – jie buvo ant šaldytuvo specialioje jiems skirtoje uždaroje vietoje už kitų daiktų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-555/2013 suformuotos praktikos. Neapdraustos transporto priemonės apeliantas neperdavė naudotis D. T., pastarasis ją užvaldė be apelianto valios, todėl jam nekilo civilinė atsakomybė ir pareiga atlyginti ieškovo patirtus nuostolius. Už padarytą žalą D. T. turi atsakyti vienasmeniškai.
Prašo panaikinti sprendimo dalį, kuria iš atsakovo G. T. priteista 6916,55 Eur nuostolių atlyginimo ir 5 prococentai metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priimti naują sprendimą ir ieškinio reikalavimą G. T. atžvilgiu atmesti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas tinkamai ištyrė bei įvertino byloje esančius įrodymus, kas leido pagrįstai padaryti labiau tikėtiną išvadą, jog G. T. priklausantis automobilis Audi 80 Avant nebuvo neteisėtai užvaldytas. Jeigu transporto priemonė ir būtų užvaldyta neteisėtai, tai neturi įtakos G. T. atsakomybei prieš ieškovą. Ieškovas reikalavimą grąžinti išmokėtas sumas turi teisę nukreipti ir į transporto priemonės savininką, kaip asmenį, neįvykdžiusį pareigos sudaryti draudimo sutartį, t.y. pakanka fakto, kad eismo įvykio metu transporto priemonė nėra apdrausta. Transporto priemonės valdytoju, kuriam galioja Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) nustatyta tvarka sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, yra laikomas tiek teisėtai, tiek neteisėtai transporto priemonę vairuojantis asmuo. TPVCAPDĮ nuostatos nenumato išimties transporto priemonės savininko atsakomybei, jeigu eismo įvykis padaromas neteisėtai valdoma, tačiau įregistruota ir neapdrausta transporto priemone. Nėra ginčo, kad automobilis nebuvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Automobilis neapdraustas nuo 2013 m. spalio 5 d., todėl apeliantas sąmoningai prisiėmė neigiamų pasekmių riziką. G. T. elgesys neatitiko iš bonus pater familias principo kylančių reikalavimų elgtis protingai, apdairiai ir rūpestingai, tinkamai rūpintis valdomu didesnio pavojaus šaltiniu, kad jis netaptų lengvai prieinamas kitiems asmenims. Neteisėto užvaldymo atveju būtų laikoma, kad G. T. jam priklausančio didesnio pavojaus šaltinio valdymo kontrolę prarado dėl savo kaltės.
Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė dėl atsakovo – transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdraustos transporto priemonės, kurią vairuojant autoįvykio metu buvo padaryta žala, savininko – solidarios atsakomybės su autoįvykio kaltininku, vairavusiu transporto priemonę.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1,2,3 dalyse nustatytą reglamentavimą transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota, šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės. Šie įstatymu nustatyti reikalavimai turi imperatyvųjį pobūdį. TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Biuras turi teisę reikalauti, jog atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Pareiga sudaryti draudimo sutartį yra nustatyta savininkui (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalis, 43 straipsnio 2 dalis).
Nors apeliantas neįvykdė pareigos apdrausti transporto priemonę Audi 80 Avant, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuria jo sūnus D. T. 2013 m. spalio 7 d. 11 val. sukėlė autoįvykį ir padarė materialinę žalą, vien šios pareigos neįvykdymas nesuponuotų jo turtinės atsakomybės. Jai atsirasti nagrinėjamu atveju reikalinga papildoma sąlyga – apelianto leidimas naudotis transporto priemone savo sūnui.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tokiais atvejais taikoma CK 6.270 straipsnio 3 dalies nuostata, jog didesnio pavojaus šaltinio valdytojas už padarytą žalą neatsako, jeigu įrodo, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Tokiu atveju už padarytą žalą atsako asmuo ar asmenys, neteisėtai užvaldę didesnio pavojaus šaltinį. Teismų praktikoje neteisėtu užvaldymu laikomas didesnio pavojaus šaltinio valdymas be valdytojo sutikimo, leidimo ar žinios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. P. L., bylos Nr. 3K-3-429/2012).
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada apie atsakovo G. T. neįrodytą aplinkybę dėl transporto priemonės valdymo praradimo, nesant jo paties kaltės.
Nesutiktina su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi prielaida apie G. T. leidimą D. T. vairuoti transporto priemonę iki eismo įvykio. Be kitų įrodymų, šią išvadą pirmosios instancijos teismas grindė paties G. T. pripažinimu baudžiamojoje byloje (baudžiamosios bylos t. 1 b.l. 58). Remiantis CPK 187 straipsnio 2 dalimi, teismas gali laikyti pripažintą faktą nustatytu. Pažymėtina, jog, be paties apelianto pripažinimo, pastarąjį faktą baudžiamojoje byloje patvirtino ir nukentėjusieji A. G. ir M. G.. Jų parodymai apie tai, kad šia transporto priemone D. T. juos vežė ne pirmą kartą, atitinka minėtus apelianto parodymus, todėl jo argumentai apie nukentėjusiųjų parodymų nepatikimumą atmestini kaip niekuo nepagrįsti. Apelianto teigiama charakteristika nepaneigia fakto, jog jis sūnui, kuris neturi vairuotojo pažymėjimo, buvo davęs leidimą vairuoti transporto priemonę iki eismo įvykio.
Apeliantas nurodė, kad, gyvenant vienuose namuose, jo ir sūnaus santykiai yra grindžiami tarpusavio pasitikėjimu. Siejant šią aplinkybę su apelianto leidimu vairuoti jam priklausančią transporto priemonę, tame tarpe ir vienam, ir mašinos raktelių laikymu sūnui žinomoje bei namų virtuvėje įprastai dažniausiai naudojamoje vietoje (ant šaldytuvo), sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, nors mašinos paėmimo metu apeliantas ir galėjo miegoti, jam priklausanti transporto priemonė D. T. nebuvo neteisėtai užvaldyta. Jei, kaip teigia apeliantas, D. T. įvykio dieną mašiną būtų užvaldęs neteisėtais veiksmais, apeliantas, būdamas mašinos savininku ir eismo dalyviu, policijai būtų pranešęs apie kiekvieną ankstesnį atvejį, kuomet jo sūnus mašina naudojosi vienas (CPK 185 straipsnis). Remiantis tokiomis mašinos paėmimo aplinkybėmis 2013 m. spalio 7 d., sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog G. T. neįrodė transporto priemonės valdymo galimybę praradęs vien dėl sūnaus neteisėtų veiksmų, nesant jo paties kaltės. Pažymėtina ir tai, kad apeliantui priklausančios transporto priemonės Audi 80 Avant, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) transporto priemonių valdytojų civilinė atsakomybė privalomuoju draudimu nebuvo apdrausta nuo 2013 m. spalio 5 d. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši aplinkybė įpareigojo apeliantą būti itin budriam naudojimosi šia mašina aspektu, tačiau jis nesisėmė jokių aktyvių veiksmų, dėl kurių niekas jo transporto priemone negalėtų pasinaudoti. Apeliantas klaidingai teigia, kad jo kaltę eliminuoja aktyvių veiksmų neatlikimas (miegas mašinos paėmimo metu). Civilinė atsakomybė atsiranda ir dėl neteisėto neveikimo, taip pat dėl bendro pobūdžio elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimo (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, naudotis mašina sūnui apeliantas leido ir tiesiogiai, duodamas tam sutikimą ankstesnių naudojimosi atvejų metu, ir konkliudentiniais veiksmais, laikydamas mašinos raktelius visiems namiškiams pačioje prieinamiausioje vietoje, todėl atmestini jo teiginiai apie mašinos paėmimą be jo sutikimo, leidimo ar žinios.
Atmestinas apeliacinio skundo argumentas dėl nukrypimo nuo skunde nurodytos kasacinio teismo praktikos. Bylos, kuria remiasi apeliantas, aplinkybės nėra tapačios nustatytoms apeliacine tvarka vertinamoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-555/2013 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams A.D., A.P. dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka buvo nustatyta, jog transporto priemonės savininkė valdymo teisę prarado dėl transporto priemonės pagrobimo (CPK 4 straipsnis).
Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo išvadą dėl solidarios abiejų atsakovų atsakomybės. Iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
palikti nepakeistą Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 25 d. sprendimą.