Vilniaus apygardos teismo nutartis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį atsakovei R. M. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

16. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovės ieškinys dėl skolos pagal buto nuomos sutartį priteisimo iš atsakovės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų rašytinių įrodymų (ne)prijungimo prie bylos

19. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktikoje dėl šios normos taikymo yra išaiškinta, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar priėmus vėliau pateiktą įrodymą nebus užvilkintas bylos nagrinėjimas, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016).

20. Atsakovė kartu su apeliaciniu skundu teismui pateikė 9 nuotraukas, kuriomis ji siekia įrodyti suprastėjusias jos gyvenimo ginčo bute sąlygas. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė (apeliantė) nesuformulavo prašymo prijungti naujai pateiktus įrodymus prie bylos, nėra aiški jų atsiradimo data ir į tai, kad būsto gyvenimo sąlygos nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, atsisako juos prijungti prie bylos (CPK 314 straipsnis).

Dėl tarp bylos šalių susiklosčiusių santykių kvalifikavimo

22. Nagrinėjamu atveju ginčo buto nuomos sutartis su atsakove sudaryta ieškovei veikiant ne kaip įprastai rinkos dalyvei, kurios tikslas gauti pelną, o vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. 1-1582 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės gyvenamųjų patalpų (ne socialinio būsto) nuomos sutarčių sudarymo tvarkos aprašo ir gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties formos tvirtinimo“ (toliau – Aprašas) (neteko galios nuo 2015 m. rugsėjo 5 d.), 2015 m. vasario 2 d. atsakovės prašymu Nr. 882 ir su ja 2001 m. gegužės 11 d. pasirašyta nuomos sutartimi. Aprašas reglamentavo Savivaldybės nuomojamų gyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių sudarymo tvarką, sąlygas ir neapėmė socialinio būsto nuomos sutarčių sudarymo (Aprašo 1 punktas). Aprašas nustatė gyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių sudarymo tvarką ir sąlygas su asmenimis, kurie teisę nuomotis Savivaldybės gyvenamąsias patalpas įgijo iki 2002 m. gruodžio 31 d. pagal Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą (Aprašo 6 punktas). Aprašu taip pat buvo patvirtinta ir gyvenamųjų patalpų sutarties forma, kuri yra identiška (be individualių duomenų) ir bylos šalių pasirašytai 2015 m. vasario 2 d. Tai reiškia, kad sutarties nuostatos ir turinys iš anksto buvo nustatyti Savivaldybės sprendimu, todėl tiek ieškovė, tiek ir atsakovė, negalėjo daryti esminės įtakos sutarties sąlygų turiniui. Ieškovė ir atsakovė nėra sudariusios jokios rašytinės sutarties dėl nuomos sutarties CK 6.228¹ straipsnio nustatyta tvarka ir nėra pagrindo atsakovės nagrinėjamu atveju laikyti vartotoja. Tokiu atveju sutarties sąlygų aiškinimui yra pasitelkiamos bendrosios CK nustatytos teisės normos, o bylos šalių sudaryta ginčo buto nuomos sutartis nėra laikytina vartojimo sutartimi.

23. Nustatyta, kad ginčo buto nuomos sutarties 2.6.1 punkte nurodyta, jog nuomojamų gyvenamųjų patalpų naudingasis plotas, už kurį skaičiuojamas nuomos mokestis yra 46,33 kv. m., o 2.3 punkte nurodyta, kad bendrasis ginčo buto plotas yra 58,31 kv. m. Apeliantė tiek pirmosios instancijos, tiek ir apeliacinės instancijos teisme kelia klausimą dėl pasitelkiamo ploto skaičiaus apskaičiuojant nuomos mokestį. Ieškovės atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad ginčo sutarties 2.6.1 punkte nurodytas 46,33 kv. m. dydžio naudingasis plotas yra rašytinė klaida, kadangi ieškovė naudingąjį plotą laikė identišku bendram būsto plotui. Tokiu atveju būtina nustatyti tikrąjį sutarties turinį ir tikslą.

Dėl ginčo nuomos sutarties turinio

24. Teismai, spręsdami su sutarčių vykdymu susijusius ginčus, turi nustatyti tikrąjį sutarties turinį, išaiškinti, kokias dalyvių tarpusavio teises ir pareigas sutartis sukūrė jos šalims. Sutarties šalių valia ir ja prisiimtų įsipareigojimų apimtis nustatytinos pagal sutarčių aiškinimo taisykles, reglamentuotas CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuluotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje.

25. CK 6.193 straipsnyje, be kita ko, reglamentuojama, kad: sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai; aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (1 dalis); visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes; aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos (2 dalis); jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė (3 dalis); kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai (4 dalis); aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (5 dalis).

26. Pagal nuoseklią kasacinio teismo praktiką, CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas subjektyvaus sutarties aiškinimo metodo prioritetas: aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-403/2019 27 punktą). Kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Tačiau toks sutarties aiškinimo būdas ne visada leidžia tiksliai įvertinti sutarties turinį ir nustatyti bendrą subjektyvią kontrahentų valią sukurti atitinkamus įsipareigojimus. Sutarties šalių ketinimus lemia kiekvienos iš šalių individualios savybės ir poreikiai, taigi šalių ketinimai gali nesutapti. Be to, kilus sutarties šalių ginčui, teisme gali nepavykti nustatyti tikrųjų šalių ketinimų, ypač jei sandorio šalys laikosi priešingų pozicijų, skirtingai interpretuoja sudarant sutartį buvusią jų valią ar ją iškreipia, nesutaria dėl sutarties tikslų ar turinio. Todėl tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (lingvistiniam aiškinimui), kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio. Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-695/2018, 23 punktas; 2019 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-611/2019, 30, 31 punktai; 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-823/2020, 29 punktas).

27. Kasacinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad sutarties šalių subjektyviais ketinimais nustatant sutarties turinį galima vadovautis tik jeigu abi šalys sutaria dėl sutarties teksto prasmės. Šalių tikrųjų ketinimų nustatymas yra praktiškai neįmanomas, kai tarp šalių yra ginčas dėl tikrosios sutarties teksto prasmės ir kai šalys skirtingai interpretuoja sutarties tekstą, tokiais atvejais taikytinas objektyvusis sutarties aiškinimo metodas – jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, t. y. taikoma sisteminė-lingvistinė sutarties teksto analizė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-403/2019 28, 31 punktus)

28. CK 6.193 straipsnio, reglamentuojančio sutarčių aiškinimo taisykles, 2 dalis pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką aiškinama plačiai, pažymint, kad sutartis turi būti aiškinama sistemiškai, nepaliekant neaptarto nė vieno reikšmingo sutarties punkto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2005), be to, negali būti neaptarta ir neįvertinta nė viena sutarties dalis, priedas ar kita sudedamoji dalis.

29. Kaip minėta, būsto nuomos sutarties forma buvo nustatyta Savivaldybės sprendimu, todėl šalys esminės įtakos sutarties turiniui daryti negalėjo. Vis dėlto, atsižvelgus į Apraše esančios sutarties standartinės formos 2.6 punktą matyti, kad jame galima nurodyti kitą reikalingą informaciją, o 2.6.1 punktas pačioje formoje nenurodytas. Tai reiškia, kad ginčo nuomos sutartyje 2.6.1 punktas, numatantis nuomos mokesčio dydžio apskaičiavimą ir konkretų naudingąjį plotą, yra įtrauktas ne pagal Apraše nustatytus bendruosius sutarties formos reikalavimus, o šalių (ar vienos iš jų) iniciatyva. Tuo pačiu akcentuotina kad kiekvienas žodis, frazė turi tam tikrą prasmę ir reikšmę, nes šalys be reikalo jų paprastai nevartoja. Šis aiškinimas atkartoja UNIDROIT Tarptautinių komercinių sutarčių principų 4.5 straipsnio nuostatas; toks aiškinimas taikomas ir kasacinio teismo formuojamoje praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2009; 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-181/2013).

30. Remiantis bylos medžiaga, iki 2019 m. NTR išrašuose nebuvo nurodytas buto naudingasis plotas, o jis į registrą įrašytas 2019 m. rugpjūčio 7 d. kadastrinių daikto duomenų bylos pagrindu (NTR 2019 m. spalio 30 d. išrašas). Tuo metu naudingasis buto plotas nurodytas 52,87 kv. m., o gyvenamasis – 34,71 kv. m. Atlikus papildomus kadastrinius matavimus, 2023 m. rugsėjo 22 d. patikslintas naudingojo ploto dydis – 53,33 kv. m., o gyvenamasis – 35,09 kv. m. Bendras ginčo buto plotas atitinkamai mažėjo iš pradžių iki 56,74 kv. m., o vėliau nustatytas 57,20 kv. m. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovė nurodė, kad iki tikslių registre įregistruotų naudingojo ploto pokyčių, ginčo būsto nuoma buvo apskaičiuojama pasitelkiant viso būsto plotą, tačiau po naudingojo ploto nustatymo pasitelkiamas būtent naudingojo ploto kriterijus.

31. Atsižvelgus į skundžiamo sprendimo turinį, matyti, jog pirmosios instancijos teismas nurodė, kad remiasi sutarčių aiškinimo teisės normomis, tačiau nepaisydamas kasacinio teismo suformuotos praktikos, nenurodė ir nepaaiškino, kokį ir kodėl sutarties aiškinimo metodą pasitelkia.

32. Kaip nurodyta, pirmenybė yra teikiama subjektyviam sutarties aiškinimo metodui, kuris atskleidžia tikrąjį šalių suvokimą dėl sutarties vykdymo. Vis dėlto, nagrinėjamu atveju spręstina, kad sutarties aiškinimui subjektyvus kriterijus nėra tinkamas, kadangi abi šalys skirtingai interpretuoja nuomos sutarties 2.6.1 punktą. Tokiu atveju būtina pasitelkti objektyvųjį metodą. Kaip minėta, ginčo nuomos sutarties 2.6.1 punkte, kuris nebuvo numatytas standartinėje Savivaldybės sprendimu patvirtintoje sutarties formoje ir pasitelktas šalių iniciatyva, yra aiškiai įvardinta „naudingasis plotas“, todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas naudingąjį ir bendrąjį buto plotą sutapatino nepagrįstai, ypatingai atsižvelgiant į tai, jog būsto naudingasis ir bendrasis plotas yra skirtingą reikšmę turinčios sąvokos. Nepaisant to, kad NTR nebuvo įregistruotas naudingasis ginčo būsto plotas, nereiškia, jog praktikoje naudingasis plotas nebuvo apskaičiuojamas ir jo sąvoka suformuota tik nuo 2019 m., kuomet atlikti patikslinti kadastriniai matavimai. Sąvoka „būsto naudingasis plotas“ buvo naudojama jau Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu patvirtintame statybos reglamente STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ (4.7 punktas). Nors remiantis pastato vidaus ploto eksplikacijomis išties nėra aišku, kodėl nurodytas būtent 46,33 kv. m. plotas, tačiau tai nereiškia, kad tiek ieškovė, tiek pirmosios instancijos teismas turi teisę savavališkai interpretuoti ginčo nuomos sutarties turinį kaip rašytinę klaidą. Kita vertus, byloje nėra duomenų, kad ieškovė siekė jos pačios nurodytą klaidą ištaisyti. Be to, pačios ginčo sutarties 28 punkte numatyta, kad nuomotojas ne dažniau kaip vieną kartą per vienerius metus gali keisti nuomos mokestį, atsižvelgdamas į Savivaldybės tarybos patvirtintus naujus nuomos mokesčius, tačiau tai taip pat nereiškia, jog tokie pokyčiai gali būti atlikti savavališkai apie tai neinformuojant nuomininko. Svarbu pažymėti, kad ieškovei, kaip juridiniam asmeniui, būstą nuomojančiam fiziniams asmenims, yra keliami didesnio atidumo ir rūpestingumo standartai, tačiau byloje nėra duomenų, kad ieškovė buvo informavusi atsakovę dėl sutartyje nurodyto ploto dydžio pokyčių, rašytinės klaidos fakto.

33. Be to, apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į nenuoseklų ieškovės ginčo buto ploto pasitelkimą skaičiuojant nuomos mokestį, kurį ji patvirtino teismo posėdžio metu, t. y. nurodė, kad iki 2019 m. nuomos mokesčiui apskaičiuoti ji naudojo visą ginčo buto plotą, tačiau nuo 2019 m. ji pasitelkė būtent naudingąjį plotą dėl to, jog jis buvo įregistruotas NTR. Primintina, kad viso būsto plotas ir naudingasis plotas nėra tapačios sąvokos, o ieškovė jokiais rašytiniais įrodymais nepagrindė jai suteikiamos teisės keisti pasitelkiamo ploto dydį apskaičiuojant nuomos mokestį, varijuojant nuo bendrojo iki naudingojo ploto. Svarbu pažymėti, kad minėtoje Aprašu patvirtintoje nuomos sutarties formoje sąvoka „naudingasis plotas“ nebuvo naudojama, tačiau į ginčo sutartį ji įtraukta šalių iniciatyva. Į šabloninę nuomos sutarties formą naudingojo ploto sąvoka įtraukta šiek tiek vėliau po ginčo nuomos sutarties pasirašymo, t. y. 2015 m. rugpjūčio 26 d. Savivaldybės sprendimu Nr. 1-154, kuriuo Aprašas pripažintas netekusiu galios. Tai reiškia, kad dar tais pačiais 2015 m. Savivaldybė išties turėjo tikslą būsto nuomos dydį apskaičiuoti nuo naudingojo ploto ir tam buvo patikslinta sutarties forma. Taip pat pažymėtina, kad aplinkybę, jog valstybės ar savivaldybės būsto nuomos mokestis apskaičiuojamas pagal naudingąjį plotą, patvirtina ir ginčo sutarties pasirašymo metu galiojusios 2011 m. rugpjūčio 17 d. redakcijos Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinto valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo 3 punktas, numatantis, patalpų 1 kv. m. naudingojo ploto nuomos mokesčio sandarą.

34. Taigi, nors nagrinėjamu atveju ginčo laikotarpis yra tik 2023 m., tačiau nustatytos faktinės aplinkybės parodo, jog tinkamam tarp šalių kilusiam ginčui išnagrinėti, būtina išsiaiškinti ginčo būsto nuomos mokesčio pagal būsto plotą dydį, skaičiuojant tiek iki 2019 m., kuomet naudingasis plotas buvo įregistruotas NTR, tiek ir po jo, t. y. ištirti atskirus laikotarpius, skaičiuojamus iki naudingojo ploto įregistravimo registre ir po jo įregistravimo. Byloje yra pateikta 2019 m. rugsėjo 30 d. PVM sąskaita faktūra Serija VMB Nr. 000463875 už 2019 m. rugsėjo mėn., iš kurios matyti, kad pasitelktas viso būsto tuometinis plotas (58,3 kv. m.), 2019 m. spalio 31 d. PVM sąskaita faktūra Serija VMB Nr. 000467137, kurioje jau pasitelktas naudingasis būsto plotas (52,87 kv. m.), tačiau šios dvi PVM sąskaitos faktūros, atsižvelgiant į nuomos laikotarpį pagal ginčo sutartį (nuo 2015 m. vasario mėn.) ir į ploto pokyčius, nėra laikytinos atskleidžiančiomis tuometinę tarp šalių susiklosčiusią praktiką.

35. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai sutapatindamas dvi skirtingas plotų (bendrojo ir naudingojo) sąvokas, padarė tarpusavyje prieštaringas išvadas. Kaip minėta, teismas konstatavo, jog sutarties 2.6.1 punkte nurodytas naudingasis plotas yra nurodytas neteisingai, kadangi sutartyje turėjo būti nurodytas bendrasis plotas (atliko savaiminį naudingojo ploto prilyginimą bendrajam plotui), tačiau jau analizuodamas ginčo laikotarpį (2023 m.), pats naudoja naudingojo ploto sąlygą, konstatuodamas ieškinio pagrįstumą. Tokios prieštaringos pirmosios instancijos teismo išvados, priimtos nesilaikant tiek CK 6.163 straipsnio, tiek ir kasacinio teismo nustatytų sutarčių aiškinimo taisyklių, tuo pačiu pritariant ieškovės subjektyviam sutarties suvokimui ir sutarties taikymo nepastovumui, sukelia teisinį neaiškumą vietoje to, kad būtų aiškiai išspręstas tarp šalių kilęs ginčas. Teisinis aiškumas svarbus ir dėl to, kad tinkamai atlikus sutarties turinio aiškinimą ir įvertinus tarp šalių susiklosčiusią praktiką nuo pat ginčo sutarties pasirašymo, gali būti susiklostyti situacija, jog būtų apskaičiuota atsakovės permoka ieškovei. Šį klausimą atsakovė kėlė dar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Dėl bylos procesinės baigties

36. Spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, aiškindamas ginčo nuomos sutarties 2.6.1 punktą, nemotyvavo pasirinkto sutarties aiškinimo metodo. Iš skundžiamo teismo sprendimo motyvų galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies sutartį aiškino remdamasis subjektyviu sutarčių aiškinimo metodu, tačiau nors ir nustatęs šalių pozicijų skirtumą dėl sutarties suvokimo, nepasitelkė objektyvios, žodinės sutarties turinio analizės, lygiagrečiai atsižvelgdamas ir į tiek ginčo laikotarpiu, tiek ir iki ginčo laikotarpio taikytą teisinį reguliavimą ir tarp šalių susiklosčiusią praktiką, t. y. ar atsakovė buvo informuota apie rašytinės klaidos faktą, ar suvokė apie ginčo sutarties 2.6.1 punkte ir sąskaitose nurodomo ploto skirtumus. Pirmosios instancijos teismas iš esmės tyrė ginčo laikotarpį, neatsižvelgdamas į tai, jog tinkamai tarp šalių kilusiam ginčui išnagrinėti yra būtina ištirti ir iki ginčo tarp šalių susiformavusią nuomos mokesčio dydžio ir jo apmokėjimo praktiką. Byloje nėra jokių rašytinių duomenų apie pasitelktus ginčo būsto ploto dydžius nuo sutarties pasirašymo dienos, nėra išsiaiškinta, kodėl ginčo sutartyje yra pasitelkiamos tiek bendrojo, tiek ir naudingojo ploto sąvokos, ar apie pokyčius ir galimą rašytinę klaidą nuomininkė buvo informuota ir pan.

37. Pirmosios instancijos teismas prieštaringas išvadas dėl nuomos mokesčio pagal sutartį apskaičiavimo padarė neatlikęs tinkamo sutarties turinio aiškinimo ir analizės tarp šalių susiklosčiusios praktikos kontekste, o tai galėjo lemti netinkamą tarp bylos šalių kilusio ginčo išnagrinėjimą. Nurodyti pažeidimai yra esminio pobūdžio, dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla ir šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Tai suponuoja išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir pagal pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas) jau vien dėl to, jog dėl tirtinų aplinkybių pobūdžio ir apimties byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi. Tokia situacija pažeistų ginčo šalies, kuri nesutiktų su apeliacinės instancijos teismo pirmą kartą atliktu ginčo faktinių aplinkybių nustatymu ir vertinimu, teisę į apeliaciją, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir byla gražinama nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

38. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010, 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009).

39. Perduodant bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, bylinėjimosi išlaidos šalims nepaskirstomos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 325 straipsniu, 331 straipsniu

nutaria:

atsakovės R. M. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 2 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.