- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-10-04
- Bylos Nr.
- 2A-1850-864/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-27642-2020-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Pikelienė, Donata Kravčenkienė, Ramunė Mikonienė
- Ieškovas
- T. K.
- Atsakovas
- akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“
- Advokatai
- Evita Vėtė
- Kategorijos
- 2.6.10.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donatos Kravčenkienės, Ramunės Mikonienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Astos Pikelienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo (apelianto) T. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo T. K. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju ir žalos atlyginimo priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, O. V.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas T. K. (toliau ir ieškovas) kreipėsi į teismą ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti draudžiamuoju įvykį, įvykusį 2020 m. gegužės 8 d. 23.50 val. (duomenys neskelbtini), kurio metu ieškovo vairuojamas automobilis Audi A6, v. n. (duomenys neskelbtini) susidūrė su trečiojo asmens O. V. vairuojamu automobiliu Range Rover, v. n. (duomenys neskelbtini) priteisti iš atsakovės akcinės bendrovės (toliau ir AB) „Lietuvos draudimas“ (toliau ir atsakovė) 5 881,46 Eur draudimo išmoką, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos teisme iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Paaiškino, kad įvykus eismo įvykiui trečiasis asmuo O. V. pripažino savo kaltę, o atsakovė (draudikė) buvo tinkamai ir laiku informuota apie įvykį. Nurodė, kad atsakovė 2020 m. rugpjūčio 20 d. raštu informavo ieškovą, jog draudimo išmokos neišmokės, nes eismo įvykio dalyviai nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes. Savo ruožtu ieškovas teigė su tokia išvada nesutinkantis ir tvirtino, jog įvykis įvyko tokiomis aplinkybėmis, kokios nurodytos eismo įvykio deklaracijoje. Pažymėjo, jog nesutinka su AB „Lietuvos draudimas“ žalų tyrimo eksperto M. S. atliktu tyrimu, kurio padarytos išvados yra tikėtino pobūdžio, nes buvo paremtos eismo dalyvių subjektyvia nuomone, prisimenant įvykį streso būsenoje. Pažymi, kad žalų tyrimo eksperto išvada patvirtina, kad automobilių sugadinimai tarpusavyje suderinami. Ieškovas nurodė, kad eismo įvykis vyko nakties metu, todėl eismo įvykio dalyvių klaidingai nurodytas automobilio judėjimo greitis nepaneigia fakto, kad toks eismo įvykis iš tikrųjų įvyko ir nebuvo imituotas. Ieškovo teigimu, vien transporto priemonės važiavimo greičio susidūrimo metu netikslus nurodymas, nesudaro pagrindo laikyti eismo įvykį suklastotu ir tuo pagrindu vertinti jį kaip nedraudžiamąjį. Teigė, jog su atsakovės atliktu žalos apskaičiavimu jo automobiliui sutinka ir jo neginčijo.
Atsiliepimas
3. Atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ (toliau ir atsakovė) atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad gavo pranešimą apie įvykusį eismo įvykį bei pažymėjo, kad eismo įvykio metu trečiojo asmens O. V. vairuojama transporto priemonė buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu AB „Lietuvos draudimas“, todėl gavus informaciją apie draudiminį įvykį, draudikė pradėjo žalos administravimą. Paaiškino, kad žalų tyrimo ekspertas M. S., atlikęs ekspertinį tyrimą, padarė išvadą, jog automobiliai buvo apgadinti kitomis aplinkybėmis, nei nurodė eismo įvykio dalyviai. Nurodė, kad 2020 m. rugpjūčio 20 d. atsakovė informavo ieškovą, kad jam draudimo išmoka nebus mokama. Pažymėjo, kad draudikės prievolė mokėti draudimo išmoką kyla ne dėl bet kurio įvykio, o tik dėl tokio, dėl kurio kyla transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Atsakovės teigimu, žalos byloje surinkti įrodymai suponuoja, kad įvykis pagrįstai pripažintas nedraudžiamuoju, nes įvyko kitomis, nei deklaruotos įvykio aplinkybės, todėl atsakovei nekyla pareiga mokėti draudimo išmokos. Paaiškino, kad atlikus modeliavimą su programa „PC-Crash“ gauta, jog po susidūrimo trečiojo asmens automobilis turėjo sustoti ne mažesniame kaip 7 metrų atstume už sustojusio ieškovo automobilio, o tai prieštarauja vairuotojų nurodomoms aplinkybėms.
Šalies argumentai
4. Ieškovas dublike nurodė, kad atsakovės atsisakymas išmokėti draudimo išmoką išimtinai grindžiamas tik su eismo įvykių dalyvių greičio iki susidūrimo nurodymo netikslumais, tačiau, ieškovo nuomone, tai nėra pagrindas atsisakyti išmokėti draudimo išmoką. Teigė, kad atsakovė nevertino, jog nesant ginčo dėl eismo įvykio dalyvių kaltės, eismo įvykio schema buvo nubraižyta be matavimų. Nurodė, kad smulkūs eismo įvykio dalyvių parodymų neatitikimai dėl greičio negali būti vertinami kaip nesąžiningumas draudikės atžvilgiu. Ieškovo teigimu, privalu remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu civilinėje byloje Nr. e3K-3-257-1075/2019 ir jeigu nurodyta subjektyvi aplinkybė nepaneigia eismo įvykio, tai gali būti vertinama, kad eismo įvykio dalyvis dėl jos klydo.
Atsiliepimas
5. Atsakovė triplike nurodė, jog žalų eksperto atliktas tyrimas ir jo pagrindu parengta ekspertinė išvada buvo pakankamas teisinis pagrindas draudikei priimti sprendimą įvykį pripažinti nedraudžiamuoju ir draudimo išmokos nemokėti. Akcentavo, kad ieškovo nurodytoje kasacinio teismo nutartyje faktinės bylos aplinkybės nėra analogiškos nagrinėjamai bylai, be to, ieškovas aptariama nutartimi remiasi selektyviai parinkdamas atskirus jam aktualius epizodus.
Žemesnės instancijos teismas
6. Teismo posėdžio metu ieškovas T. K. nurodė, kad iš matymo pažįsta trečiąjį asmenį O. V., keletą kartų iš jo įsigijo automobilio detales. Teigė, kad prieš įvykstant eismo įvykiui keliavo pas draugą pavalgyti. Nurodė, kad per susidūrimą spidometre matė 10-15 km/h greitį. Paaiškino, kad turi penkerių metų vairavo stažą. Nurodė, kad jo turimas automobilis yra patekęs ir į daugiau eismo įvykių, pats ieškovas per savo vairavimo laikotarpį turėjo apie septynis eismo įvykius.
7. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovė advokatė Evita Vėtė palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją. Papildomai nurodė, kad techniniu požiūriu nėra pagrindo teigti, jog ieškovo veiksmai turėjo priežastinį ryšį su eismo įvykio kilimu, automobilių sugadinimai suderinami, tą patvirtino ir byloje atliktos ekspertizės išvados. Teigė, kad eismo įvykis buvo nakties metu, jo metu dalyviai buvo pasimetę, išsigandę, patyrė stresą, taigi galėjo suklysti dėl greičio, tačiau sąmoningai nesiekė suklaidinti draudikės, o pastaroji neįvertino žmogiškosios klaidos dėl greičių nurodymo.
8. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė S. P. palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją, papildomai pažymėjo, kad byloje pateiktame ikiteisminio tyrimo nutraukimo nutarime pažymėtina, kad tyrimas ieškovo ir trečiojo asmens atžvilgiu nutrauktas, nesurinkta pakankamai duomenų įtariamųjų kaltei pagrįsti. Atsakovės atstovės nuomone, kiek tai susiję su nagrinėjama byla, ikiteisminiame tyrime nustatytos aplinkybės leidžia daryti prielaidas apie ieškovo ir trečiojo asmens polinkį atsidurti eismo įvykių, su pakankamai panašiomis aplinkybėmis situacijose. Pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausti asmenys prisipažįsta, kad jiems trečiojo asmens buvo pasiūlyta sukelti eismo įvykį ir už tai sumokėta. Pažymėjo, kad trečiasis asmuo ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiamas kelis kartus, bet visais atvejais atsisakė duoti parodymus. Pažymėjo, kad posėdžio metu abu eismo įvykio dalyviai nurodė savo automobilių greitį susidūrimo metu, tačiau atsakovė pabrėžė, kad važiuojant nurodytu greičiu ir automobiliams susidūrus, turėjo būti mažiausiai 10 metrų atstumas, o pagal byloje pateiktą fotografiją automobiliai sustoję šalia vienas kito. Be to, iš fotografijos nematyti, kad ieškovas sustojo ant bordiūro, nors jis teigė, kad siekdamas išvengti susidūrimo, įvykio momentu užvažiavo ant bordiūro.
Žemesnės instancijos teismas
9. Teismo posėdžio metu trečiasis asmuo O. V. paaiškino, kad eismo įvykio metu važiavo 40-50 km/h greičiu, tokį greitį matė spidometre, pažymėjo, kad didesnis greitis toje vietoje neleidžiamas. Teigė, kad nepavyko prasilenkti su ieškovu, trečiasis asmuo savo pripažįsta kaltę. Pažymėjo, kad prašė ieškovo nekviesti policijos, nes trečiasis asmuo neseniai yra perlaikęs vairavimo egzaminą ir nenorėjo prarasti teisės vairuoti. Siūlė ieškovui suremontuoti automobilį arba sumokėti pinigais. Nurodė, kad pildant eismo įvykio deklaraciją, nežinojo, ką joje rašo ieškovas, eismo įvykio dalyviai pildė du skirtingus deklaracijos lapus, dėl to ir išsiskyrė nurodomi duomenys. Pasak trečiojo asmens, susidūrimo metu jis nestabdė savo automobilio, papildomai paspaudė greičio pedalą, nes manė, kad automobiliai prasilenks. Teigė, kad iš esmės nėra patyręs nei vieno eismo įvykio, asmeniškai ieškovo nepažįsta. Paaiškino, kad vairuoja 17 metų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
10. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. gegužės 6 d. sprendimu ieškinį atmetė bei priteisė iš ieškovo valstybės naudai 17,25 Eur bylinėjimosi išlaidų.
11. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad atsakovė savo atsisakymą išmokėti draudimo išmoką grindė ekspertine pažyma, kurią parengė žalų tyrimo ekspertas M. S. Jis padarė išvadą, jog vairuotojų nurodomos aplinkybės techniniu požiūriu nesuderinamos, o automobilių sugadinimai buvo padaryti kitomis aplinkybėmis. Teismas pažymėjo, kad žalų tyrimo ekspertas teisme paaiškino, jog atliekant tyrimą buvo vertinami eismo įvykio dalyvių paaiškinimai, eismo įvykis modeliuojamas kompiuterine programa, nustačius, jog automobiliai juda eismo įvykio dalyvių nurodytais greičiais (ieškovo automobilis juda 10 km/h greičiu, o trečiojo asmens – 40-45 km/h greičiu). Sprendime akcentuojama, kad papildomai įvertinęs ir trečiojo asmens O. V. eismo įvykio vietoje darytas fotografijas, kuriose matoma, kad trečiojo asmens automobilio priekinė dalis yra apie 5 metrų atstumu už sustojusio ieškovo automobilio galinės dalies, ekspertas nustatė, jog vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis automobiliai po susidūrimo taip sustoti negalėjo.
12. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vadovautis ieškovo nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-257-1075/2019 pateiktais išaiškinimais, nes teismas gali taikyti precedentą tik tuo atveju, kai byloje nustatytos faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios. Nagrinėjamu atveju nepakanka vertinti tik eismo dalyvių važiavimo greičio netikslų nurodymą bei jo įtaką atsakovės priimtam sprendimui pripažinti įvykį nedraudžiamuoju, nes teismas privalo vertinti ir kitus į bylą pateiktus įrodymus.
13. Teismas nurodė, kad šioje byloje eismo įvykio ekspertizę atliko ir Lietuvos teismo ekspertizės centras, kuris 2022 m. sausio 12 d. ekspertizės akte nurodė, kad jeigu po susidūrimo trečiojo asmens automobilis sustojo šiam tyrimui pateiktoje medžiagoje esančioje fotografijoje, matomoje padėtyje, t. y. kelio ilgio atžvilgiu trečiojo asmens automobilio užpakalinė dalis buvo maždaug ties ieškovo automobilio užpakaline dalimi, taigi tokiu atveju trečiojo asmens O. V. nurodyta aplinkybė, kad važiuodamas apie 45 km/h greičiu prieš susidūrimą su ieškovo automobiliu vairuojamos transporto priemonės nestabdė, yra nepagrįsta. Ekspertizės akte pažymima, kad buvusioje kelio eismo situacijoje, trečiojo asmens automobilio, važiuojančio vairuotojo nurodytu 45 km/h greičiu, stabdymui, reikalingas mažiausias atstumas (intensyviai stabdant transporto priemonę) yra apie 20 metrų. Taigi teismas vertino, kad remiantis ekspertizės aktu, galima daryti analogišką išvadą, kokią ir padarė atsakovė, jog eismo įvykis įvyko kitomis aplinkybėmis, negu nurodo ieškovas ir trečiasis asmuo.
14. Teismas laikė reikšminga aplinkybę, kad ieškovas su trečiuoju asmeniu buvo pažįstami ir iki autoįvykio, nors savo pažintį neigė. Nurodė, kad pagal draudimo bendrovių Gjensidige ir AB „Lietuvos draudimas“ pareiškimus pradėtas ikiteisminis tyrimas nustatė visą eilę tarpusavyje pažįstamų įtariamųjų, tame tarpe ir trečiąjį asmenį O. V. su ieškovu T. K., kurie galimai elgėsi nesąžiningai, tyčia sukeldami eismo įvykius. Iš 2022 m. sausio 10 d. Vilniaus apygardos prokuratūros nutarimo, kuriuo buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas matyti, jog buvo tiriami aštuoni autoįvykiai, kuriuose įtarimai pareikšti ir ieškovui bei trečiajam asmeniui, padarius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir BK) 182 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką. Teismas pažymėjo, kad trečiasis asmuo O. V. dėl visų jam pareikštų įtarimų duoti parodymus atsisakė. Nors ikiteisminis tyrimas ieškovo, trečiojo asmens ir kitų įtariamųjų atžvilgiu buvo nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų, teismo vertinimu, ikiteisminio tyrimo medžiaga bei kiti byloje esantys įrodymai nesudaro pagrindo manyti, kad eismo įvykio dalyviai, nurodydami netikslų važiavimo greitį, sąžiningai suklydo. Teismas pripažino, kad priešingai, šiuo atveju byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, jog ieškovas su trečiuoju asmeniu eismo įvykį imitavo, galimai siekdami gauti draudimo išmoką. Teismas akcentavo, kad ieškovas, turėdamas penkerių metų vairavimo stažą, teismo posėdžio metu pripažino patyręs dar šešis ar septynis autoįvykius, tokiu būdu gaudamas draudimo išmokas.
15. Teismas priėjo prie išvados, kad tikrosios eismo įvykio aplinkybės nėra aiškios, autoįvykis vyko kitomis, nei nurodo eismo įvykio dalyviai, aplinkybėmis, nėra aišku, kieno konkrečiai neteisėti veiksmai lėmė atsiradusią žalą, o nenustačius kaltės, neteisėtų veiksmų apimties ir tikrosios priežasties, negalima teigti, kad kyla būtent trečiojo asmens O. V. civilinė atsakomybė ir įvykęs eismo įvykis laikytinas draudžiamuoju. Pažymėjo, jog vien tai, kad trečiasis asmuo pripažino savo kaltę, savaime nepatvirtina, jog įvykis nebuvo inscenizuotas. Teismas konstatavo, kad pagrindas nemokėti draudimo išmokos yra įrodytas, todėl ieškovo reikalavimas pripažinti įvykį draudžiamuoju bei iš atsakovės priteisti draudimo išmoką, negali būti tenkinamas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
16. Ieškovas (apeliantas) T. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 6 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodo, kad:
16.1. Teismas rėmėsi išimtinai žalų eksperto išvadomis netinkamai vertino ekspertizės akto išvadas, todėl nepagrįstai sprendė, kad trečiajam asmeniui O. V. nekyla civilinė atsakomybė. Akcentuoja, kad ikiteisminis tyrimas ieškovo ir trečiojo asmens atžvilgiu buvo nutrauktas, be to, nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą konstatuota, kad duomenų visuma nėra pakankama įtariamųjų kaltei pagrįsti, pažymima, kad draudimo bendrovių pareiškimuose daromos išvados, nesant kitų objektyvių duomenų, yra grindžiamos prielaidomis, todėl nėra pagrindo manyti, kad tiriami įvykiai buvo sukelti tyčia ar inscenizuoti. Apeliantas pažymi, kad tyrimo metu nenustatyta, jog jis būtų pateikęs melagingą ar klaidinančią informaciją. Pabrėžia, kad atsakovė sutiko su ikiteisminio tyrimo nutraukimu, nutarimo jį nutraukti neskundė.
16.2. Teismo išvada, kad ieškovas su trečiuoju asmeniu imitavo eismo įvykį yra nepagrįsta, prieštarauja ikiteisminio tyrimo metu nustatytoms aplinkybėms. Teigia, kad 2022 m. sausio 10 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą turėjo būti pripažintas faktu, kurio įrodinėti nereikia. Pažymi, jog teismas, bylos nagrinėjimo metu manydamas, kad yra nusikalstamos veikos požymių, turėjo pareigą kreiptis į atitinkamas institucijas ar pareigūnus, tačiau to nepadarė, kas, apelianto nuomone, tik patvirtino teismo išvadų nepagrįstumą. Teigia, kad teismas, remdamasis minėta išvada, neatsižvelgė į tai, kad atsakovė išvadą apie imituotą įvykį priėmė iš esmės vadovaudamasi vienu motyvu, kad trečiojo asmens automobilis, judėdamas 45 km/h greičiu po įvykio turėjo sustoti už ieškovo automobilio ne mažesniame nei 7 metrų atstume, o ne 3-5 metrų atstume, kaip nurodė vairuotojas. Apelianto įsitikinimu, teismas, pritardamas šiai pozicijai, neskyrė ribos tarp sąžiningo klydimo ir sąmoningo tikrovės neatitinkančios informacijos pateikimo, neanalizavo vairuotojų gebėjimo prisiminti ir atpasakoti tamsiu paros metu įvykusio eismo įvykio.
16.3. Sprendime nepagrįstai nesiremiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-257-1075/2019 išaiškinimais. Be to, teismas neįvertino, kad vien transporto priemonių važiavimo greitis, jeigu jis nebuvo išmatuotas specialiai tam skirtomis priemonėmis, o buvo subjektyviai vertinamas transporto priemonės vairuotojo, nėra patikimas įrodymas. Pasak apelianto, teismas neįvertino, kad be greičio neatitikimų, kitokių duomenų dėl eismo įvykio inscenizavimo byloje nėra.
16.4. Teismas, pripažindamas apelianto nesąžiningumą, nevertino, kad po įvykio laiku informavo atsakovę, tačiau būtent ji, kaip draudikė, nerūpestingai tyrė eismo įvykio aplinkybes, pagal kurias šališkai nustatė sau palankias išvadas. Apelianto teigimu atsakovė, netikėdama ieškovo pateiktais duomenimis, turėjo pati apžiūrėti eismo įvykio vietą, atlikti matavimus, tačiau to nepadarė.
16.5. Atsižvelgiant į tai, kad ikiteisminis tyrimas tiek ieškovo, tiek trečiojo asmens atžvilgiu nutrauktas, taip pat į tai, kad byloje buvo paskirta ekspertizė ir jos metu nustatyta, kad transporto priemonių susidūrimo eiga atitinka eismo įvykio deklaracijoje nurodytas aplinkybes, be to, tam tikros netikslios eismo įvykio aplinkybės nesudaro pagrindo draudikei neišmokėti draudimas išmokos, todėl skundžiamas sprendimas naikintinas.
Atsiliepimas
17. Atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame išdėstytų motyvų pagrindu prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 6 d. sprendimą. Atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad:
17.1. Vien tai, kad teismas byloje surinktus įrodymus, jų visumą vertino ne taip, kaip juos matė ieškovas, nesudaro pagrindo teikti, kad pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Atsakovė, pasisakydama dėl skundo argumentų, susijusių su ikiteisminio tyrimo nutraukimu pažymi, kad ikiteisminio tyrimo nutraukimo nutarimas patvirtina, jog apeliantas bei trečiasis asmuo dažniau nei statistiškai patenka į įvairius eismo įvykius, apeliantas ir trečiasis asmuo byloje yra pažįstami, draugai socialiniame tinkle „Facebook“, yra pirkę vienas iš kito transporto priemonių, pažįstami „iš matymo“, nors savo draudikei teiktuose rašytiniuose paaiškinimuose teigė, kad yra nepažįstami. Pabrėžia, kad nutarimo duomenimis, trečiasis asmuo O. V. savo draugams siūlė sudalyvauti eismo įvykyje arba padaryti eismo įvykį, tuo tarpu pats O. V. visada atsisako duoti parodymus kas ir lėmė ikiteisminio tyrimo nutraukimą. Atsižvelgiant į tai, jog ikiteisminis tyrimas nutrauktas, tai įforminantis nutarimas įsiteisėjęs, taigi teismas neturėjo pareigos kreiptis į prokuratūrą.
17.2. Nors apeliantas akcentuoja žalų eksperto išvados ydingumą, tačiau atsakovė pabrėžia, kad nagrinėjamoje byloje atsakovė suformulavo teismui prašymą dėl ekspertizės skyrimo, byloje paskirta ekspertizė, kurią atliko ir ekspertinį aktą surašė Lietuvos teismo ekspertizių centro ekspertai. Nurodo, kad teismo sprendimas priimtas ne tik atsakovės žalų eksperto, tačiau ir teismo paskirtos ekspertizės ir jos išvadų pagrindu.
Žemesnės instancijos teismas
17.3. Nėra pagrindo vadovautis apelianto nurodoma kasacinio teismo nutartimi, nes nurodytoje kasacinio teismo nutartyje nustatyta, kad vienintelis neatitikimas tarp eismo dalyvių nupasakotų ir nustatytų aplinkybių buvo automobilių greičiai. Atsakovės teigimu, šiuo konkrečiu atveju neatitiko ne tik greičiai, tačiau ir pačių dalyvių iškart po įvykio darytose nuotraukose fiksuotos transporto priemonių padėtys: jei eismo įvykis būtų įvykęs tokiomis aplinkybėmis, kokias draudikei nurodė vairuotojai, automobiliai techniškai negalėjo sustoti tokiose padėtyse, kaip matoma nuotraukose. Pažymi, kad šioje byloje yra duomenys, kad vairuotojai draudikei pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, jog vienas kito nepažįsta. Nurodo, kad kasacinio teismo nagrinėtoje byloje apie eismo įvykį buvo pranešta ir policijai, tačiau šioje byloje tokios aplinkybės nėra, be to, kasacinis teismas nagrinėtoje byloje vertino aplinkybę, kad po eismo įvykio abu jame dalyvavę automobiliai buvo nebevažiuojantys, šiuo atveju – eismo įvykyje dalyvavę automobiliai patyrę pakankamai minimalius sugadinimus.
17.4. Apeliaciniame skunde nurodomas argumentas apie eismo įvykio dalyvių patirtą stresą, teigiant, kad vairuotojai tikslių automobilių greičių galėjo nenurodyti dėl specialių žinių neturėjimo, yra nepagrįstas. Atsakovė pabrėžia, kad teismo posėdžio metu nei ieškovas, nei trečiasis asmuo nenurodė, kad po įvykio buvo streso būsenoje, o priešingai, nei vienam iš jų tai nebuvo pirmas įvykis. Be to, teismo posėdžio metu abu vairuotojai nurodė, kad kito vairuotojo greičio tiksliai pasakyti negali, kas, tikėtina, reikalauja specialių žinių, tačiau savo greitį abu vairuotojai nurodė žinoję tiksliai, nes matė jį automobilių spidometruose. Teigia, kad esant tokiems pačių vairuotojų paaiškinimams, nėra pagrindo teigti, kad vairuotojų pateikti duomenys yra tikslūs tiek, kiek to galima reikalauti iš specialių žinių neturinčio, bet teisę vairuoti turinčio asmens, juolab, kad tokios aplinkybės, kurias nustatė ekspertai ir kurios nesutampa su ieškovo ir trečiojo asmens nurodytomis aplinkybėmis, nėra tokios sudėtingos, kurių nebūtų galima objektyviai atsiminti ar įvertinti neturint specialių žinių.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
19. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
20. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo nuspręsta atmesti ieškinį dėl eismo įvykio pripažinimo draudžiamuoju ir draudimo išmokos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl skundžiamo sprendimo (ne)teisėtumo
21. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2020 m. gegužės 8 d. 23:50 val. (duomenys neskelbtini) įvyko eismo įvykis, kurio metu trečiojo asmens O. V. vairuojamas automobilis Range Rover, v. n. (duomenys neskelbtini) susidūrė su priešpriešais važiavusiu ieškovo T. K. automobiliu Audi A6, v. n. (duomenys neskelbtini) kurio metu buvo apgadintas apdraustas ieškovo automobilis. Ieškovas paaiškino, kad susidūrimas įvyko automobiliams nepavykus prasilenkti siaurame kelyje, tuo tarpu trečiasis asmuo O. V. pripažino savo kaltę dėl eismo įvykio. Dėl nurodyto eismo įvykio buvo kreiptasi į atsakovę AB „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos išmokėjimo, tačiau atsakovė 2020 m. rugpjūčio 20 d. informavo ieškovą, jog, vadovaudamasi žalos bylos administravimo metu gautais duomenimis ir 2020 m. rugpjūčio 6 d. žalų tyrimo eksperto M. S. ekspertine išvada Nr. 2398346, draudikė priėmė sprendimą nemokėti draudimo išmokos nustačius, kad automobilio Audi A6 sugadinimas įvyko kitomis, nei nurodė eismo įvykio dalyviai, aplinkybėmis. Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas eismo įvykį pripažinti draudžiamuoju ir priteisti iš atsakovės 5881,46 Eur draudimo išmoką.
Žemesnės instancijos teismas
22. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, pripažino, kad tikrosios eismo įvykio aplinkybės nėra aiškios, autoįvykis vyko kitomis, nei nurodo eismo įvykio dalyviai, aplinkybėmis, o nenustačius kaltės, neteisėtų veiksmų apimties ir tikrosios eismo įvykio kilimo priežasties, nėra pagrindo spręsti apie trečiojo asmens O. V. civilinę atsakomybę ir pripažinti eismo įvykį draudžiamuoju.
23. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliantas, be kita ko, nurodo, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nes priimdamas skundžiamą sprendimą vadovavosi išimtinai atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ žalų eksperto išvadomis, netinkamai vertino byloje atliktos ekspertizės akto išvadas. Apelianto tvirtinimu teismas, remdamasis žalų eksperto išvada, neatsižvelgė į tai, kad išvada apie imituotą įvykį priimta iš esmės vadovaujantis vienu motyvu, kad trečiojo asmens automobilis, judėdamas 45 km/h greičiu po įvykio turėjo sustoti už ieškovo automobilio ne mažesniame nei 7 metrų atstume, o ne 3-5 metrų atstume, kaip nurodė vairuotojas.
24. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau ir TPVCAPDĮ) draudžiamasis eismo įvykis apibrėžiamas kaip eismo įvykis, kuriam įvykus pagal šį įstatymą turi būti išmokama išmoka (2 straipsnio 3 dalis), o suteikiama draudimo apsauga reglamentuojama taip: išmoka šio įstatymo nustatyta tvarka mokama dėl nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos žalos, kai už žalą atsakingiems asmenims valdant ar naudojant transporto priemonę atsiranda civilinė atsakomybė (3 straipsnio 1 dalis). Pagal TPVCAPDĮ atsakingas draudikas arba Biuras moka išmoką, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė (16 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad draudiko prievolė mokėti draudimo išmoką kyla ne dėl bet kurio įvykio, o tik dėl tokio, dėl kurio kyla transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė (TPVCAPDĮ 2 straipsnio 3 dalis, 3 straipsnio 1 dalis, 16 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-469/2015).
25. Teismų praktika, suformuluota dėl ginčų, kilusių dėl draudimo išmokos išmokėjimo bylose yra nuosekli ir išplėtota. Vadovaujantis ja, tuo atveju, jeigu nukentėjęs trečiasis asmuo arba draudėjas teigia, kad įvyko draudžiamasis įvykis, o draudikas su tokiu faktu nesutinka, tai jis privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias nuo draudimo išmokos sumokėjimo, t. y. kad įvykis nevertintinas kaip draudžiamasis. Tik pripažinus, kad toks įvykis yra draudžiamasis, gali būti sprendžiamas klausimas dėl draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką ir šios pareigos apimties. Tuo tarpu nenustačius kurios nors būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti, draudikas turi pareigą atsisakyti išmokėti draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462-695/2017).
26. Šiuo atveju atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ savo poziciją, kad eismo įvykis nėra draudžiamas, įrodinėjo žalų tyrimo eksperto M. S. išvada, pagal kurią, esant vairuotojų nurodytiems automobilių greičiams (atitinkamai – Audi A6 judėjus 10 km/h greičiu, o Range Rover – 45 km/h), po susidūrimo automobilis Range Rover turėjo sustoti ne mažesniu kaip 7 metrų atstume už sustojusio automobilio Audi A6. Išvadoje teigiama, kad vairuotojų nurodomos aplinkybės nenuoseklios ir techniniu požiūriu nesuderinamos, kadangi abu vairuotojai nurodė, jog automobilis Range Rover po eismo įvykio sustojo apie 20 metrų atstume (O. V. patikslino po jo pateiktų fotografijų peržiūros, nurodydamas 3-5 metrų atstumą) už automobilio Audi A6, tačiau faktiškai toks teiginys iš esmės prieštarauja fotografijoje užfiksuotai informacijai, nes, kaip nurodė žalų tyrimo ekspertas, pagal pateiktą fotografiją matoma, kad automobilio Range priekinė dalis yra apie 5 metrų atstumu už sustojusio automobilio Audi A6 galinės dalies. Tuo tarpu įvertinus automobilio Range Rover ilgį (4,7 metrai) galima teigti, kad po nurodomo susidūrimo automobilis Rover sustojo ties automobilio Audi galine dalimi. Pažymėtina, kad nagrinėjant šalių ginčą teisme byloje buvo paskirta eismo įvykio ekspertizė. Lietuvos Teismo ekspertizės centro 2022 m. sausio 12 d. ekspertizės akte Nr. 11-2586(21) ekspertai, atsakydami į pateiktus klausimus, padarė išvadas, jog ieškovo nurodyta aplinkybė, kad po susidūrimo automobilis Range Rover sustojo maždaug už 20 metrų nuo sustojusio automobilio Audi A6 ir trečiojo asmens nurodoma aplinkybė, kad po susidūrimo automobilis Range Rover sustojo apie 3-5 metrų atstumu nuo sustojusio automobilio Audi A6, skiriasi nuo fotografijoje, padarytoje po susidūrimo, matomos situacijos, kuomet kelio ilgio atžvilgiu automobilio Range Rover užpakalinė dalis buvo ties automobilio Audi A6 užpakaline dalimi. Taigi kaip pagrįstai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, atsakovės (jos žalų eksperto) išvadas dėl transporto priemonių sustojimo po įvykusio susidūrimo patvirtino bylos nagrinėjimo metu teismo paskirtos ekspertizės išvada.
27. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas, nustatytos įrodinėjimo pareigos taisyklės (CPK 12, 178 straipsniai), be kita ko, suteikia teisę ir kartu nustato procesinę pareigą šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Atsakovei remiantis ir įrodinėjant aplinkybę, kad nėra nustatyta draudžiamojo įvykio fakto, o ieškovui remiantis priešinga aplinkybe, t. y. kad draudžiamasis įvykis buvo, šios aplinkybės įrodinėjimo bei atsakovės pateiktų įrodymų paneigimo pareiga teko ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-3-531-701/2016).
28. Apeliantas pateikto 2022 m. sausio 12 d. ekspertizės akto Nr. 11-2586(21) iš esmės neginčijo, jame nurodytų išvadų tos pačios įrodomosios vertės įrodymais nepaneigė. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino ekspertizės akte išdėstytas išvadas (CPK 218 straipsnis). Nors apeliaciniame skunde, kaip įrodymas, ginčijama atsakovės žalų eksperto išvada, tačiau byloje paskirtos ekspertizės išvadoms iš esmės patvirtinus minėtos žalų eksperto M. S. išvados teiginius, o ieškovui, kaip minėta, nenuginčijus ekspertizės akto Nr. 11-2586(21), teisėjų kolegija nemato pagrindo nesivadovauti byloje pateiktais įrodymais, patvirtinančiais, kad egzistuoja akivaizdus neatitikimas tarp eismo įvykio dalyvių nurodytų aplinkybių, kiek tai susiję su automobilių sustojimo atstumu po eismo įvykio, ir trečiojo asmens O. V. pateiktos fotografijos, kurioje užfiksuota automobilių stovėjimo pozicija po susidūrimo.
29. Apelianto teigimu, teismas neskyrė ribos tarp sąžiningo klydimo ir sąmoningo tikrovės neatitinkančios informacijos pateikimo, neanalizavo vairuotojų gebėjimo prisiminti ir atpasakoti tamsiu paros metu įvykusio eismo įvykio. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju reikšminga tai, kad teismo paskirtos ekspertizės akte nurodoma, jog tamsus paros metas, tamsios spalvos automobiliai, siauras kelias, kelkraštyje stovintys automobiliai neturėjo įtakos susidūrimui. Teisėjų kolegija taip pat nemato pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog teismas neanalizavo vairuotojų gebėjimo prisiminti ir atpasakoti eismo įvykio aplinkybes. Susipažinusi su 2022 m. kovo 30 d. teismo posėdžio garso įrašu kolegija pastebi, kad posėdžio metu tiek teismas, tiek kiti proceso dalyviai, užduodami ieškovui ir trečiajam asmeniui klausimus, susijusius su eismo įvykiu, aktyviai domėjosi pastarųjų gebėjimu prisiminti autoįvykio aplinkybes. Tuo tarpu tai, kad vairuotojų nurodomas aplinkybes teismas vertino priešingai nei jas vertina apeliantas, nesudaro pagrindo spręsti apie pirmosios instancijos teismo netinkamą bylos medžiagos ir įrodymų viseto vertinimą.
30. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad atsižvelgiant į tai, jog byloje paskirtos ekspertizės akte prieita prie išvados, kad transporto priemonių susidūrimo eiga atitinka eismo įvykio deklaracijoje nurodytas aplinkybes, tam tikros netikslios eismo įvykio aplinkybės, susijusios su vairuotojų nurodomu automobilių greičiu, nesudaro pagrindo draudikei neišmokėti draudimo išmokos. Teisėjų kolegija nemato pagrindo sutikti su šia apelianto pozicija.
31. Pažymėtina, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas reikšmingą draudžiamo įvykio sąvoką pagal TPVCAPDĮ aiškino tinkamai ir pagrįstai nustatė bei vertino, ar atsakovė įvykdė jai tenkančią įrodinėjimo pareigą bei įrodė, kad įvykis nelaikytinas draudžiamuoju. Nors sutiktina su apeliantu, kad byloje paskirtos ekspertizės akto išvadose teigiama, jog automobilių sugadinimai iš esmės atitinka jų susidūrimo eigą ir galėjo atsirasti (atsirado) vairuotojams nesugebėjus tinkamai prasilenkti siaurame kelyje, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo konkrečiu atveju net ir nustačius, kad ieškovo ir trečiojo asmens vairuojami automobiliai susidūrė ir jiems padaryta žalos, tai savaime nesuponuoja atsakovės pareigos išmokėti draudimo išmoką, jeigu nėra nustatyta draudžiamojo įvykio fakto.
32. Nors apeliantas, teigdamas, kad įvykęs eismo įvykis pripažintinas draudžiamuoju, laikosi pozicijos, jog vienintelis neatitikimas yra eismo įvykio dalyvių nurodomi greičiai, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, tai nėra vienintelis šioje byloje nustatytinas eismo įvykio neatitikimas. Byloje paskirtos ekspertizės akte prieita prie išvados, kad tuo atveju, jeigu po susidūrimo automobilis Range Rover sustojo fotografijoje, padarytoje po automobilių susidūrimo, matomoje padėtyje, tokiu atveju automobilio Range Rover vairuotojo O. V., t. y. trečiojo asmens, nurodyta aplinkybė, kad važiuodamas apie 45 km/h greičiu prieš susidūrimą su automobiliu Audi A6, jis vairuojamo automobilio nestabdė, yra nepagrįsta. Be to, kaip pagrįstai akcentavo pirmosios instancijos teismas, ekspertizės akte taip pat teigiama, kad buvusioje kelio eismo situacijoje, automobilio Range Rover, važiuojančio vairuotojo nurodytu 45 km/h greičiu, stabdymui reikalingas mažiausias atstumas (intensyviai stabdant transporto priemonę) yra apie 20 metrų. Galiausiai pastebėtina ir tai, kad iš byloje pateiktų ieškovo T. K. 2020 m. birželio 3 d. rašytinių paaiškinimų apie eismo įvykį matyti, kad vairuotojas teigia dešiniaisiais automobilio ratais užvažiavęs ant bordiūro. Pažymėtina, kad byloje pateiktuose tos pačios dienos trečiojo asmens O. V. rašytiniuose paaiškinimuose taip pat teigiama, kad transporto priemonių susidūrimas ieškovo automobilį Audi A6 nubloškė prie (ant) bordiūro, tačiau tokie vairuotojų paaiškinimai nesutampa su fotografijoje, padarytoje po susidūrimo, matoma automobilių padėtimi, kur matyti, kad abu automobiliai sustojo pakankamai tiesiai.
33. Aptartų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčo atveju, priešingai nei teigia apeliantas, nesutampa ne tik aplinkybės dėl automobilių greičio, tačiau ir aplinkybės dėl vairuotojo O. V. veiksmų po susidūrimo, t. y. ar pastarasis iš tiesų nestabdė vairuojamo automobilio, taip pat nesutampa pačių eismo įvykio dalyvių iškart po įvykio padarytoje fotografijoje fiksuotos transporto priemonių padėtys, galiausiai, prieštaringai vertintina aplinkybė dėl to, ar automobilis Audi A6 po susidūrimo (ne)užvažiavo ant bordiūro. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad net ir nevertinant apelianto akcentuotos pozicijos dėl to, kad greičių neatitikimas nėra pagrindas nepripažinti eismo įvykio nedraudžiamuoju, kiti byloje esantys eismo įvykio aplinkybių prieštaringumai yra pakankami konstatuoti, kad eismo įvykis įvyko kitomis aplinkybėmis, nei nurodė ieškovas ir trečiasis asmuo.
34. Šiame kontekste taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-257-1075/2019 pateiktais išaiškinimais. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad būtinybę remtis nurodytos kasacinio teismo nutarties išaiškinimais suponuoja tai, kad šiuo atveju be greičio neatitikimų, kitokių duomenų dėl eismo įvykio inscenizavimo byloje nėra, tačiau šį apelianto argumentą iš esmės paneigia aukščiau išdėstyti motyvai, kurių pagrindu pripažinta, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja ne tik su automobilių greičiais susijusių aplinkybių prieštaringumas.
35. Apeliaciniame skunde taip pat daug dėmesio skiriama argumentams, susijusiems su ikiteisminio tyrimo ieškovo T. K. ir trečiojo asmens O. V. nutraukimu. Pasak apelianto, teismo išvada, kad eismo įvykis yra imituotas, prieštarauja ikiteisminio tyrimo metu nustatytoms aplinkybėms, be to, nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą konstatuota, kad duomenų visuma nėra pakankama įtariamųjų kaltei pagrįsti.
36. Pažymėtina, jog Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus 2022 m. sausio 10 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą dalies asmenų atžvilgiu motyvuojamojoje dalyje nefiksuojami konkretūs, reikšmingi civilinei bylai, faktai, nutarime tik pateikiama ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir tirtų duomenų, nustatytų faktų analizė, kurios pagrindu daromos išvados apie baudžiamojo proceso vyksmo perspektyvą, t. y. pripažįstama, kad dėl objektyvių ar subjektyvių kriterijų ikiteisminis tyrimas negali būti baigiamas kaltinamojo akto surašymu. Teisėjų kolegijos vertinimu tai, kad ikiteisminiame tyrime padaryta išvada, jog nusikaltimas nebuvo padarytas, savaime nereiškia, kad ikiteisminiame tyrime buvo nustatytos visos faktinės aplinkybės dėl nagrinėjamam ginčui aktualaus eismo įvykio aplinkybių. Akcentuotina, kad įrodymų pakankamumo, t. y. faktų įrodomumo, problema civilinėje ir baudžiamojoje bylose sprendžiama skirtingai. Baudžiamojoje byloje faktas gali būti pripažintas įrodytu, kai tampa akivaizdus. Civilinėje teisėje įrodymų pakankamumo problema spręstina remiantis tikimybių pusiausvyros principu: faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant, negu jo nesant (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-283-695/2016).
37. Teisėjų kolegija šiame kontekste iš esmės sutinka su atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ pozicija ir konstatuoja, jog šiuo atveju aplinkybė, kad ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas nesurinkus pakankamai objektyvių duomenų apie nusikalstamą veiką, savaime nereiškia, kad atsakovė privalėjo pripažinti įvykį draudžiamuoju, o pirmosios instancijos teismas, remdamasis įrodymų visuma, negalėjo laikyti esant labiau tikėtina, kad eismo įvykio aplinkybės nėra aiškios ir autoįvykis vyko kitomis, nei nurodo eismo įvykio dalyviai, aplinkybėmis. Taip pat nesutiktina su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu manydamas, kad yra nusikalstamos veikos požymių, turėjo pareigą kreiptis į atitinkamas institucijas ar pareigūnus, tačiau to nepadarė. Pažymėtina, kad toks apelianto argumentas neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl skundžiamo sprendimo teisėtumo, be to, esant nutrauktam ikiteisminiam tyrimui dėl eilės eismo įvykių ir įsiteisėjus tai įforminančiam nutarimui, pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos atlikti CPK 300 straipsnyje nurodytų procesinių veiksmų.
38. Apelianto tvirtinimu, teismas, pripažindamas apelianto nesąžiningumą, nevertino, kad pastarasis po eismo įvykio laiku informavo atsakovę, tačiau būtent ji, kaip draudikė, nerūpestingai tyrė eismo įvykio aplinkybes, pagal kurias šališkai nustatė sau palankias išvadas.
39. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad draudiko pareiga tirti aplinkybes dedant reikiamas pastangas reiškia, kad jis turi veikti be nepateisinamo delsimo, negali suabsoliutinti iš draudėjo, naudos gavėjo ir (ar) nukentėjusio trečiojo asmens gautos informacijos ir (arba) tik ja apsiriboti, o turi pats, elgdamasis profesionaliai, sąžiningai, apdairiai ir rūpestingai bei vadovaudamasis protingumo kriterijumi, rinkti reikšmingą informaciją, ją tikrinti ir tinkamai ištirti reikšmingas aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-701/2016).
40. Apelianto pozicija, kad atsakovė, kaip draudikė, netinkamai tyrė eismo įvykio aplinkybes, argumentuojama tuo, kad, pasak apelianto, atsakovė, netikėdama ieškovo pateiktais duomenimis, turėjo pati apžiūrėti eismo įvykio vietą, atlikti matavimus, tačiau to nepadarė. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios nutarties 39 punkte aptariama draudikės pareiga tirti su autoįvykiu susijusias aplinkybes nevertintina kaip nustatanti jai prievolę, atliekant žalų administravimą, savo sprendimą pripažinti įvykį nedraudžiamuoju grįsti išimtinai tik įvykio vietos apžiūra ar tokį sprendimą priimti tik apžiūrėjus eismo įvykio vietą. Teismo vertinimu, tokio pobūdžio autoįvykio tyrimo pareigos nustatymas draudikei prieštarauja protingumo kriterijui, kadangi eismo įvykio vietos apžiūra ir vertinimas ne visada yra objektyviai įmanomas. Šiuo atveju konstatuotina, kad draudikė tinkamai įvertino jai pateiktą ir su eismo įvykiu susijusią informaciją, be to, tarp šalių kilus teisminiam ginčui draudikė neapsiribojo savo žalų eksperto išvadomis, o pasinaudojo procesine teise prašyti bylą nagrinėjančio teismo skirti byloje ekspertizę, kurios akto išvados iš esmės nepaneigė atsakovės pozicijos.
41. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą šioje civilinėje byloje, išsamiai ir visapusiškai ištyręs nagrinėjamos bylos aplinkybes, įvertinęs ieškovo nurodytas aplinkybes ir palyginęs jas su byloje esančiomis dviejų specialias žinias turinčių ekspertų išvadomis, padarė pagrįstą išvadą, kad civilinio proceso įrodinėjimo standarto prasme labiau tikėtina aplinkybė, jog eismo įvykis įvyko kitomis aplinkybėmis, nei nurodo ieškovas ir trečiasis asmuo, todėl draudikė (atsakovė) pagrįstai pripažino eismo įvykį nedraudžiamuoju. Atsižvelgiant į nurodytą, apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
42. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, taip pat tinkamai taikė ginčui aktualias materialines ir proceso teisės normas. Savo ruožtu apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistu, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
43. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas atmestas, atsakovė turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis), tačiau pastarajai nepateikus duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, jos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,
nutarė:
ieškovo T. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.