Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2018-10-16 · Civilinė byla Nr. e2A-449-241/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2017-10-03Kauno apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2018-10-16Lietuvos apeliacinis teismas
  3. KasacijaNutartis · 2019-03-13Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-10-16
Bylos Nr.
e2A-449-241/2018
Teisminio proceso Nr.
2-56-3-00300-2017-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Gasiūnienė, Nijolė Piškinaitė, Danguolė Martinavičienė
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Pusbroliai“
Atsakovas
akcinei bendrovei „Jonavos šilumos tinklai“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-449-241/2018Proceso Nr. 2-56-3-00300-2017-9Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.9; 2.6.10.2.3; 2.6.10.3; 2.6.10.5.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. spalio 16 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Nijolės Piškinaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Pusbroliai“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1939-480/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Pusbroliai“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Jonavos šilumos tinklai“ dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB „Pusbroliai“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės AB „Jonavos šilumos tinklai“ 238 685,74 Eur nuostolių atlyginimo, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad 2013 m. spalio 31 d. šalys sudarė Biokuro pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 131031 (toliau – ir Sutartis), pagal kurią ieškovė įsipareigojo per 2013-2014 m. patiekti atsakovei 10 340 tne biokuro. Nuo 2014 m. spalio mėn. iki 2015 m. sausio mėn. tarp šalių vyko susirašinėjimas dėl nenupirkto biokuro likučio – 3 115,973 tne. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. lapkričio 22 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-760-178/2016, kuria konstatavo, kad ieškovė, siekdama įvykdyti įsipareigojimus atsakovei, su UAB „Energovia“ sudarė sutartį dėl biokuro pirkimo. Sudaryta sutartis turinio ir formos požiūriu identiška ieškovės sudarytai sutarčiai su atsakove. Minėta nutartimi teismas priteisė UAB „Energovia“ iš ieškovės 237 847,68 Eur kainų skirtumo atlyginimą, susidariusį dėl 3 449,933 tne nenupirkto biokuro likučio, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 4 896,25 Eur bylinėjimosi išlaidų bei valstybei – 2 145,33 Eur žyminio mokesčio ir 3,87 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Atsakovės neteisėti veiksmai, lėmę nuostolių ieškovei atsiradimą, pasireiškė tuo, kad Sutarties vykdymo metu atsakovė atsisakė priimti (įsigyti) iš ieškovės pagal Sutartį likusį nenupirktą 3 115,973 tne biokuro kiekį. Ieškovė, siekdama tinkamai įvykdyti Sutartį, kelis kartus kreipėsi į atsakovę dėl likusio nepatiekto biokuro tiekimo grafiko suderinimo, tačiau atsakovė nesutiko tartis dėl likusio biokuro įsigijimo. Ieškovė dėl atsakovės netinkamai vykdomų, Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų patyrė tiesioginius 238 685,74 Eur dydžio nuostolius. Tarp ieškovės patirtų tiesioginių nuostolių ir atsakovės neteisėtų veiksmų egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys – jeigu atsakovė nebūtų atsisakiusi iš ieškovės įsigyti visą Sutartyje numatytą biokuro kiekį, ieškovė nebūtų atsisakiusi įsigyti visą su UAB „Energovia“ sutartą biokuro kiekį. Kadangi skolininko kaltė preziumuojama, atsakovė laikytina atsakinga už ieškovei sukeltus nuostolius.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Kauno apygardos teismas 2017 m. spalio 3 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės atsakovei 2 629,32 Eur bylinėjimosi išlaidų.

4. Teismas atsakovės poziciją, kad Sutartyje yra numatytas preliminarus biokuro kiekis, kurio atsakovė išpirkti neprivalėjo, laikė nepagrįsta. Teismo vertinimu, biokuro pirkimas skelbiamų derybų būdu, kurio pagrindu buvo sudaryta Sutartis, nėra viešasis pirkimas Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – ir VPĮ) prasme, kaip ir Sutartis nėra viešojo pirkimo sutartis VPĮ prasme. Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės direktoriaus 2003 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 1S-21 „Dėl viešojo pirkimo – pardavimo sutarčių kainodaros taisyklių nustatymo metodikos“ patvirtintos Metodikos nuostatos (nuo 2011 m. lapkričio 1 d. galiojusi jų redakcija Sutarties sudarymo metu), kurios taikomos viešiesiems pirkimams ir kuriomis savo atsikirtimus grindžia atsakovė, nagrinėjamu atveju netaikytinos.

5. Teismas nustatė, kad pirkimas buvo vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 277 patvirtinta Įmonių, veikiančių energetikos srityje, energijos ar kuro, kurių reikia elektros ir šilumos energijai gaminti, pirkimų tvarka (nuo 2013 m. birželio 15 d. galiojusi redakcija Sutarties sudarymo metu; toliau – ir Tvarka), tačiau ir šioje galiojusios Tvarkos redakcijoje, teismo vertinimu, nėra jokių nuorodų apie tai, kad pirkimo dokumentuose (sutartyje) nurodomas tik preliminarus maksimalus ketinamo pirkti kuro kiekis. Nuo 2014 m. liepos 30 d. įsigaliojo nauja Tvarkos redakcija: Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 741 patvirtintos Įmonių, veikiančių energetikos srityje, energijos ar kuro, kurių reikia elektros ir šilumos energijai gaminti, pirkimų taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Viena vertus, atsakovės nurodomos Taisyklių 62.6 punkto nuostatos, kad pirkimo dokumentuose pateikiamas maksimalus pagal skelbiamą pirkimą įsigyjamas energijos išteklių kiekis, tiekimo terminai (periodiškumas), pristatymo vieta ir transportavimo sąlygos, Sutarties sudarymo metu negaliojo. Kita vertus, Taisyklių XI skyriuje, kuris reglamentuoja pirkimo sutarties sudarymą, keitimą, nutraukimą ir ginčų nagrinėjimą, nėra numatyta, kad sutartyje nurodomas tik preliminarus perkamo kuro kiekis.

6. Atsakovės aiškinimas, kad Sutarties 1.1 punkte įtvirtinta nuostata, jog Sutartimi pardavėjas įsipareigoja pateikti pirkėjui 10 340 tne biokuro, tačiau atsakovė neturi sutartinės prievolės įsigyti maksimalaus Sutarties 1.1 punkte nurodyto biokuro kiekio, teismo nuomone, yra nepagrįstas. Teismo įsitikinimu, Sutartyje aiškiai ir nedviprasmiškai yra nurodyta, kad pardavėjas (t. y. ieškovė) įsipareigoja pirkėjui (t. y. atsakovei) pateikti 10 340 tne biokuro. Teismas pažymėjo, kad atsakovė, būdama ilgametis šilumos gamyba ir tiekimu užsiimantis ūkio subjektas, turėjo pareigą siūlyti Sutarties teksto papildymus ar pakeitimus, sąlygas, siekdama neprisiimti pareigos priimti biokuro sumažėjus jo poreikiui. Teismas vertino kaip teisiškai nereikšmingus atsakovės argumentus, kad Sutartyje nėra nurodoma atsakovės pareiga priimti ieškovės pateiktą biokurą.

7. Teismas padarė išvadą, kad dėl biokuro poreikio sumažėjimo šalių susitarimu atitinkamai turėjo būti keičiamos Sutarties sąlygos, pratęsta Sutartis. Teismas nustatė, kad nuo pat pirmojo Sutarties mėnesio (2013 m. lapkričio mėn.) buvo tiekiami mažesni biokuro kiekiai, nei numatyta Sutartyje, tačiau susirašinėjimas dėl likusio Sutartyje numatyto nepatiekto biokuro kiekio prasideda tik 2014 m. spalio 28 d.

8. Teismas nurodė, kad Kauno apygardos teismo išnagrinėtoje byloje Nr. e2-932-264/2016 buvo sprendžiamas UAB „Energovia“ ir UAB „Pusbroliai“, byloje dalyvaujant trečiajam asmeniui AB „Jonavos šilumos tinklai“, ginčas dėl kainų skirtumo priteisimo. Byloje priimtas 2016 m. vasario 29 d. sprendimas ir 2016 m. lapkričio 22 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis yra įsiteisėję, įgiję res judicata (liet. teismo galutinai išspręstas klausimas) galią. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. lapkričio 22 d. nutarties (civilinė byla Nr. e2A-760/2016) 27 punkte konstatavo, kad atsakovė (nagrinėjamu atveju ieškovė) po to, kai ieškovė pradėjo reikalauti priimti likusį nepristatytą biokuro kiekį, pareiškė analogiškus reikalavimus priimti likusį nepriimtą biokuro kiekį ir AB „Jonavos šilumos tinklai“, aiškindama su pastarąja sudarytos biokuro pirkimo – pardavimo sutarties sąlygas būtent taip, kaip Sutarties sąlygas nagrinėjamu atveju (išnagrinėtoje byloje) aiškina ieškovė. Taip pat Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 22 d. nutartyje nustatyta, kad Sutarties (ieškovės su UAB „Energovia“) sudarymą nulėmė atsakovės (nagrinėjamu atveju ieškovės) poreikis užtikrinti papildomą biokuro kiekį, reikalingą tam, jog ji galėtų tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus, kylančius iš 2013 m. spalio 31 d. sudarytos sutarties su AB „Jonavos šilumos tinklai“.

9. Teismas pažymėjo, kad atsakovė nepateikė jokių argumentų dėl ieškovės atlikto nuostolių dydžio apskaičiavimo teisėtumo. Nuostoliai kilo dėl atsakovės netinkamo sutarties vykdymo. Teismo nuomone, egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovės veiksmų ir ieškovės patirtos žalos. Tačiau teismas padarė išvadą, kad byloje yra paneigta atsakovės kaltė dėl sutarties neįvykdymo.

10. Teismas konstatavo, kad ieškovė tik po to, kai UAB „Energovia“ pradėjo reikalauti priimti likusį nepristatytą biokuro kiekį, pareiškė analogiškus reikalavimus priimti likusį nepriimtą biokuro kiekį ir AB „Jonavos šilumos tinklai“. Teismas šalių susirašinėjimą laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 28 d. iki 2015 m. sausio 15 d., ieškovės 2015 m. sausio 7 d. raštą Nr. S-15-5 „Dėl 2013 m. spalio 31 d. biokuro pirkimo-pardavimo sutarties vykdymo“, vertino kaip papildomo termino Sutarčiai įvykdyti nustatymą. Toks terminas nustatomas siekiant išsaugoti sutartį ir pažeidusiai šaliai galimybę ją įvykdyti. Tai, kad ieškovė suteikė papildomą terminą Sutarčiai įvykdyti, teismo įsitikinimu, reiškia, jog ieškovė nevertino atsakovės padaryto pažeidimo kaip esminio.

Atsiliepimas

11. Atsakovė nesutiko nupirkti viso 3 115,973 tne biokuro likučio, motyvuodama šilta žiema, pasikeitusiomis biokuro pirkimo taisyklėmis, ieškovės reikalavimą vertindama kaip prieštaraujantį Sutarties ir teisės aktų nuostatoms bei viešajam interesui. Atsakovė neįrodinėjo buvus aplinkybių, kurių ji negalėjo numatyti iš anksto ir kurios būtų lėmusios biokuro poreikio sumažėjimą Sutarties 5.2.5 punkto prasme. Atsakovė nėra pateikusi ieškovei pranešimų apie iškilusias kliūtis priimti visą pagal Sutartį susitartą perduoti biokuro kiekį. Atsakovė byloje neįrodinėjo aplinkybės dėl šiltesnių orų (šiltesnės žiemos). Teismas vertino, kad byloje esanti informacija apie vidutinę žiemos temperatūrą neteikia pagrindo išvadai apie tos žiemos temperatūros išskirtinumą. Atsakovė, turėdama ilgametę patirtį šilumos gamybos srityje, žinodama orų kaitos reikšmę šilumos gamybai, teismo manymu, turėjo galimybę Sutartyje aptarti biokuro kiekio mažėjimą, jos atsakomybę šalinančias sąlygas.

Žemesnės instancijos teismas

12. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovė, gamindama ir teikdama centralizuotą šilumos energiją Jonavos rajono savivaldybėje, būdama energijos išteklių rinkos dalyve, turinčia užtikrinti biokuro tiekimą viešosioms, detaliai valstybės reglamentuojamoms paslaugoms teikti, privalo vadovautis galiojančiais teisės aktais ir vykdyti imperatyvias įstatymo nuostatas. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos energijos išteklių rinkos įstatymas (toliau – ir EIRĮ) 2013 m. liepos 2 d. buvo papildytas 19¹ straipsniu (įsigaliojo nuo 2014 m. sausio 1 d.), kuris numatė, jog šilumos tiekėjai, reguliuojami nepriklausomi šilumos gamintojai ir šilumą ir elektros energiją bendrame technologiniame cikle gaminantys gamintojai, kurie elektros ir (ar) šilumos energijos gamybai naudoja biokurą, privalo energijos išteklių biržoje įsigyti šią elektros ir (ar) šilumos energijos gamybai reikalingo biokuro kiekio dalį: 1) 2014 metais – ne mažiau kaip 10 proc.; 2) 2015 metais – ne mažiau kaip 30 proc.; 3) 2016 metais ir ne mažiau kaip 50 proc. 2014 m. gruodžio 16 d. pakeitus (2014 m. gruodžio 16 d. įstatymas Nr. XII-1432 įsigaliojęs nuo 2015 m. sausio 1 d.) 19¹ straipsnį, pasikeitė šilumos tiekėjams energijos išteklių biržoje privaloma įsigyti reikalingo biokuro kiekio dalis: 1) 2014 metais – ne mažiau kaip 10 proc.; 2) 2015 metais – ne mažiau kaip 50 proc.; 3) 2016 metais ir vėlesniais metais – ne mažiau kaip 100 proc. Šiuos įstatymo reikalavimus detalizavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 741 patvirtintos Taisyklės (įsigaliojo nuo 2017 m. liepos 30 d.). AB „Jonavos šilumos tinklai“ yra šilumos tiekimo veiklą vykdanti energetikos įmonė, kuriai taikoma EIRĮ 19¹ straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta pareiga. Bendrovė energijos išteklių biržoje nupirko 6,1 procento viso 2014 m. įsigyto biokuro kiekio, todėl laikytina, jog bendrovė neįvykdė EIRĮ 19¹ straipsnio 1 dalyje nustatyto privalomo įpareigojimo ne mažiau kaip 10 proc. elektros ir (ar) šilumos energijos gamybai naudojamo biokuro įsigyti energijos išteklių biržoje. Įsigyti biokurą ne energijos išteklių biržoje nebuvo ekonomiškai naudingiau. 2014 m. pagrindinį biokuro kiekį – 6 696,187 tne, atsakovė nupirko iš ieškovės pagal Sutartį, 869,604 tne pagal sutartį 2014 m. sausio-vasario mėn. nupirko iš AS PK „Oliver“ ir 527,584 tne nupirko energijos išteklių biržoje, kurioje viena iš tiekėjų buvo UAB „Pusbroliai“.

13. Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog atsakovei niekas netrukdė nupirkti iš ieškovės biokuro kiekį pagal Sutartį ir tuo pačiu nupirkti teisės aktuose reikalaujamą biokuro dalį energijos išteklių biržoje, nes šiuo atveju yra reikšmingas santykis tarp sutartinio ir viešojo (valstybės reguliuojamo) energijos kainodaros reglamentavimo. Atsakovės veiksmai, jeigu ji būtų pirkusi jos poreikius viršijančius biokuro kiekius ženkliai didesne kaina, negu ji buvo nusistovėjusi biržoje, būtų traktuotini kaip imperatyvių teisės normų pažeidimas. Pakeitus EIRĮ bei Taisykles buvo suformuotas naujas, Sutarties sudarymo metu neegzistavęs reikalavimas dėl energijos išteklių įsigijimo būdo pasirinkimo energetikos įmonėms, vykdančioms energijos išteklių pirkimus. Šis pasikeitimas buvo sąlygotas valstybės, o ne atsakovės veiksmų ir nuo atsakovės nepriklausė. Todėl atsakovė atleista nuo civilinės atsakomybės pagal Sutartį (CK 6.258 straipsnio 4 dalis, 6.253 straipsnio 1 ir 3 dalys).

14. Net ir tuo atveju, jei atsakovė nebūtų atleista nuo civilinės atsakomybės, teismo vertinimu, byloje nustatytos ir kitos sąlygos, sudarančios pagrindą atleisti ją nuo civilinės atsakomybės (CK 6.253 straipsnio 5 dalis). Palyginus ieškovės su UAB „Energovia“ ir nagrinėjamos bylos šalių sudarytas sutartis, darytina išvada, kad pagal Sutartį ieškovė atsakovei įsipareigojo pateikti savo pagaminto (ar nupirkto iš kitų tiekėjų) 60 proc. biokuro, ir 40 proc. – nupirkti iš UAB „Energovia“ bei patiekti atsakovei, tačiau pagal kiekį (7 224,027 tne) faktiškai patiekė tik 6,63 proc. iš UAB „Energovia“ nupirkto biokuro (686,067 tne) ir 105,4 proc. savo pagaminto (ar nupirkto iš kitų tiekėjų), todėl, teismo vertinimu, tokie atsakovės veiksmai negali būti pripažinti sąžiningais, o iš esmės dėl jų pačios ieškovės patirti nuostoliai negali didinti vartotojo mokamos kainos.

15. Teismas, atsižvelgęs į byloje spręsto ginčo sudėtingumo laipsnį, analizuotų faktinių aplinkybių apimtį, suteiktų teisinių paslaugų mastą ir kokybę, sprendė, kad atsakovei priteistinos bylinėjimosi išlaidos mažintinos iki 2 629,32 Eur, jas priteisiant iš bylą pralaimėjusios ieškovės.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

16. Ieškovė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Teismas neteisingai traktavo aplinkybes, susijusias su pasikeitusiu teisiniu reguliavimu, todėl nepagrįstai nusprendė atleisti atsakovę nuo civilinės atsakomybės pagal Sutartį. Atsakovė nepagrįstai neįvykdė Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, pripažino, kad ne visas biokuro kiekis buvo išpirktas, buvo planuojama išpirkti visą kiekį, tačiau tai nebuvo padaryta, Sutarties terminas nebuvo pratęstas.

16.2. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad pakeitus EIRĮ ir Taisykles, buvo suformuotas naujas Sutarties sudarymo metu neegzistavęs reikalavimas dėl energijos išteklių įsigijimo būdo pasirinkimo energetikos įmonėms, vykdančioms energijos išteklių pirkimus. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad pasikeitusio teisinio reglamentavimo aplinkybės atsirado ir materializavosi jau iš esmės pasibaigus sutarties vykdymo terminui, per kurį atsakovė privalėjo išpirkti biokurą. Atsakomybė dėl negalėjimo per papildomą terminą išpirkti biokurą turi tekti atsakovei.

16.3. Teismas neteisingai aiškino aplinkybes dėl atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindų taikymo. Šalys sudarė Sutartį jau žinodamos apie EIRĮ 19¹ straipsnio turinį, o 2014 m. gruodžio 16 d. priimti EIRĮ pakeitimai neturėjo ir negalėjo daryti įtakos Sutarties prievolių vykdymui iki 2014 m. gruodžio 31 d. Teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-172-302/2017, nes minėtos bylos ir ginčo bylos faktinės aplinkybės skiriasi. Teismas privalėjo vadovautis CK 6.157 straipsnio 2 dalimi, įtvirtinančia, kad imperatyvių teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarčių sąlygoms.

16.4. Teismas netinkamai kvalifikavo faktines aplinkybes ir jas neteisingai susiejo su pagrindais atleisti atsakovę nuo atsakomybės. Ieškovė neprivalėjo kiekvieną mėnesį biokuro pirkti būtent iš UAB „Energovia“, nes sutartis, sudaryta tarp ieškovės ir UAB „Energovia“ to nenumatė, o buvo sutarta nupirkti atitinkamą kiekį iš UAB „Energovia“. Ieškovė galėjo pati nuspręsti, kuriais mėnesiais biokurą pirkti iš UAB „Energovia“. Ieškovei net ir pirkus iš UAB „Energovia“ didesnius biokuro kiekius, tai nebūtų pašalinę fakto, jog atsakovei neįvykdžius Sutarties, ieškovė būtų patyrusi žalą. Tokiu atveju būtų pasikeitęs įrodinėjamos žalos skaičiavimas – ieškovė būtų įrodinėjusi patirtus nuostolius – mažesnius nuostolius UAB „Energovia“ žalos atlyginimui (iš UAB „Energovia“ būtų neišpirktas mažesnis biokuro dydis), tačiau būtų reikalavusi pačios ieškovės tretiesiems asmenims realizuoto biokuro kainų skirtumo.

Atsiliepimas

17. Atsakovė prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

17.1. Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes buvo priimtas teismui išanalizavus abiejų proceso šalių pateiktus argumentus ir juos pagrindžiančius įrodymus. Sprendimas grindžiamas ne tik sutarčių teisę reglamentuojančiais teisės aktais, bet ir atsižvelgiant į tai, kad viena iš Sutarties šalių (atsakovė) yra šilumos tiekimo veiklą vykdanti energetikos įmonė, veikianti vadovaudamasi viešosios teisės, t. y. šilumos tiekimą bei energijos išteklių rinką reglamentuojančiais teisės aktais.

17.2. Teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovės laisvę sudaryti biokuro pirkimo sutartis ir jas vykdyti riboja EIRĮ, 2013 m. liepos 2 d. papildytas 19¹ straipsniu.

Žemesnės instancijos teismas

17.3. Teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-172-302/2017, kurioje pažymėta, kad pakeitus EIRĮ bei Taisykles, buvo suformuotas naujas, sutarčių sudarymo metu neegzistavęs reikalavimas dėl energijos išteklių įsigijimo būdo pasirinkimo energetikos įmonėms, vykdančioms energijos išteklių pirkimus. Šis pasikeitimas, akivaizdu, buvo sąlygotas valstybės, o ne atsakovės veiksmų ir nuo atsakovės nepriklausė.

17.4. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad šilumos tiekėjo perkamo biokuro kaina turi įtakos vartotojo mokamai kainai, ir po priimtų minėtų teisės aktų – EIRĮ ir Taisyklių – pakeitimų ji ženkliai sumažėjo. Atsakovė yra šilumos tiekėja ir savo veiklą privalo vykdyti įgyvendindama mažiausių sąnaudų principą. Atsakovės veiksmai, jeigu ji būtų pirkusi jos poreikius viršijančius biokuro kiekius ženkliai didesne kaina, negu ji buvo nusistovėjusi biržoje, būtų traktuotini kaip imperatyvių teisės normų pažeidimas.

17.5. Ieškovė sutartį su UAB „Energovia“ ne tik sudarė, bet ir vykdė savo rizika. Tai, kad ji buvo įsipareigojusi iš UAB „Energovia“ nupirkti apie 40 proc. (t. y. 4 136 tne) Sutartyje įtvirtinto maksimalaus biokuro kiekio, tačiau nupirko tik 6,63 proc. (t. y. 686,027 tne), sąlygojo pačios ieškovės veiksmai. Jeigu ieškovė Sutarties su atsakove vykdymui pirmiausiai biokurą būtų pirkusi iš UAB „Energovia“, nebūtų atsiradę jokių nuostolių, nes atsakovės iš ieškovės nupirkto biokuro kiekis yra didesnis, nei tas, kurį ieškovė turėjo nupirkti iš UAB „Energovia“.

17.6. Ieškovė kreipėsi į atsakovę dėl netinkamo Sutarties vykdymo tik tada, kai jai pretenzijas pareiškė UAB „Energovia“. Iki to laiko, t. y. iki 2014 m. spalio 28 d., ieškovė jokių pretenzijų atsakovei nereiškė, neprieštaravo, kai kas mėnesį buvo perkami mažesni, nei Sutartyje nustatyti mėnesio maksimalūs kiekiai, todėl toks elgesys atspindi ir tikrąją Sutarties šalių valią, t. y. susitarti dėl maksimalaus biokuro kiekio.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

Dėl rašytinių paaiškinimų priėmimo

19. 2018 m. rugsėjo 5 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gauti apeliantės UAB „Pusbroliai“ rašytiniai paaiškinimai. Šiame procesiniame dokumente dėstomi argumentai dėl atsakovės AB „Jonavos šilumos tinklai“ atsiliepimo į apeliacinį skundą nepagrįstumo. Šie apeliantės apeliacinės instancijos teismui pateikti rašytiniai paaiškinimai laikytini atsikirtimais (atsiliepimu) į atsakovės atsiliepimą. Civilinio proceso įstatyme nėra numatytas toks pasirengimo bylos nagrinėjimui apeliacine tvarka būdas, t. y. teikti atsiliepimą į atsiliepimą dėl apeliacinio skundo. Vadovaujantis CPK 110, 112, 227 straipsniais, dublikas – pirmosios instancijos teisme parengiamojoje civilinio proceso stadijoje teikiamas procesinis dokumentas. Šių argumentų pagrindu apeliantės rašytinius paaiškinimus atsisakytina priimti.

Dėl bylos esmės

20. Sutartinė civilinė atsakomybė galima tik nustačius jos sąlygas: neteisėtus veiksmus, nuostolius, priežastinį ryšį tarp nuostolių ir neteisėtų veiksmų, kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Įstatymo ar sutarties nurodytais atvejais civilinė atsakomybė gali atsirasti ir be kaltės (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). CK 6.246 straipsnio 1 dalis nustato, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Nagrinėjamojoje byloje ieškovė teigia, kad atsakovė pažeidė sutartinę pareigą pirkti biokurą iš ieškovės.

21. Pagal CK 6.253 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės šiais pagrindais: dėl nenugalimos jėgos, valstybės veiksmų, trečiojo asmens veiksmų, nukentėjusio asmens veiksmų, būtinojo reikalingumo, būtinosios ginties, savigynos. Valstybės veiksmai suprantami kaip privalomi ir nenumatyti valstybės institucijų veiksmai (aktai), dėl kurių įvykdyti prievolę neįmanoma ir kurių šalys neturėjo teisės ginčyti (CK 6.253 straipsnio 3 dalis).

22. Sutarties laisvės principas garantuoja kiekvienam asmeniui teisę laisva valia sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, jei tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Vadovaudamosi sutarties laisvės principu, šalys gali sudaryti imperatyviosioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei neprieštaraujančius sandorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-343-611/2017).

23. CK 6.189 straipsnio 1 dalis nustato, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Tai reiškia, kad sutarties šalis įpareigoja ne vien sutarties sąlygos, bet ir įstatymų nuostatos. CK 6.189 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties privalomumo ir vykdytinumo principas, kuriuo vadovaudamasis kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo išaiškinta, kad prievolė laikoma įvykdyta netinkamai, jei įvykdoma tik iš dalies, jei praleidžiamas įvykdymo terminas, pažeidžiamos kitos sutartos jos vykdymo sąlygos, bendradarbiavimo pareiga, imperatyviosios teisės normos ar bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-80-611/2018). Taigi, šalys greta vykdytinų sutarties sąlygų yra saistomos imperatyviųjų teisės normų.

24. Teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207-219/2016; 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-122-969/2017; 2017 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-407-701/2017). Imperatyvus teisės normų pobūdis reiškia, kad nors civilinių santykių dalyviai yra lygūs ir laisvi sukurti civilines teises ir pareigas sudarydami sandorius (sutartis), tačiau laisvė sudarinėti sandorius nėra absoliuti, sutartinė laisvė yra ribojama visų pirma imperatyviosiomis teisės normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-593-687/2015).

25. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2013 m. spalio 31 d. apeliantė ir atsakovė sudarė biokuro pirkimo pardavimo sutartį Nr. 131031, pagal kurią apeliantė įsipareigojo patiekti atsakovei per 2013 m. – 2014 m. 10 340 tne biokuro, o atsakovė įsipareigojo priimti tvarkingą ir kokybišką biokurą bei sumokėti apeliantei sutartyje numatytą kainą sutartyje numatytomis sąlygomis ir terminais (sutarties 1.1, 5.2.2 punktai). Taip pat apeliantė ir UAB „Energovia“ 2013 m. lapkričio 13 d. sudarė biokuro pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią UAB „Energovia“ įsipareigojo patiekti atsakovei per 2013 m. – 2014 m. 4 136 tne biokuro, o apeliantė, savo ruožtu, įsipareigojo priimti tvarkingą ir kokybišką biokurą bei sumokėti pardavėjai sutartyje numatytą kainą sutartyje numatytomis sąlygomis ir terminais (sutarties 1.1, 2.1 – 5.2.2 punktai).

26. Nagrinėjamu atveju atsakovei nenupirkus iš apeliantės viso sutarto biokuro kiekio, apeliantė teigė, jog dėl šių priežasčių ji atitinkamo biokuro kiekio neišpirko pagal sutartį su tiekėja UAB „Energovia“, todėl dėl netinkamo sutarties vykdymo Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-760-178/2016 iš apeliantės UAB „Energovia“ naudai priteista 237 847,68 Eur nuostolių, dėl ko atitinkamai, apeliantės teigimu, ji patyrė 238 685,74 Eur nuostolių. Minėtoje byloje teisėjų kolegija konstatavo apeliantės sutartinių įsipareigojimų priimti perduodamą biokurą netinkamą vykdymą bei atsižvelgė į aplinkybes, jog būtent apeliantė buvo labiausiai suinteresuota pasirūpinti tinkamų sąlygų biokurui priimti sudarymu. Šiuo atveju apeliantė, matydama, jog negalės pagal 2013 m. lapkričio 13 d. sudarytoje biokuro pirkimo – pardavimo sutartyje numatyto biokuro kiekio priimti, turėjo inicijuoti šios sutarties pakeitimą, termino pratęsimą ar imtis kitų atitinkamų šalių bendradarbiavimo pareigą atitinkančių veiksmų. Teisėjų kolegija tokių aplinkybių nenustatė ir pažymėjo, kad apeliantė netgi neigė minėtos sutarties sudarymo faktą.

27. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad atsakovei niekas netrukdė nupirkti iš apeliantės biokuro kiekį pagal Sutartį ir tuo pačiu nupirkti teisės aktuose reikalaujamą biokuro dalį energijos išteklių biržoje. Atsakovės veiksmai be kita ko, jeigu ji būtų pirkusi jos poreikius viršijančius biokuro kiekius ženkliai didesne kaina, negu ji buvo nusistovėjusi biržoje, būtų traktuotini kaip imperatyvių teisės normų pažeidimas, tačiau pakeitus EIRĮ bei Taisykles buvo suformuotas naujas, Sutarties sudarymo metu neegzistavęs reikalavimas dėl energijos išteklių įsigijimo būdo pasirinkimo energetikos įmonėms, vykdančioms energijos išteklių pirkimus. Šis pasikeitimas buvo sąlygotas valstybės, o ne atsakovės veiksmų ir nuo atsakovės nepriklausė, todėl vadovaujantis tuo, atsakovė atleista nuo civilinės atsakomybės pagal Sutartį (CK, 6.253 straipsnio 1 ir 3 dalys, 6.258 straipsnio 4 dalis).

28. Apeliantės UAB „Pusbroliai“ apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė atleisti atsakovę nuo civilinės atsakomybės. Apeliantės teigimu, šalys sudarė ginčo sutartį žinodamos apie EIRĮ 19¹ straipsnio turinį, o 2014 m. gruodžio 16 d. priimti EIRĮ pakeitimai neturėjo ir negalėjo daryti įtakos šalių tarpusavio prievolių vykdymui iki 2014 m. gruodžio 31 d. Su tokiais apeliantės argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.

29. Pagal EIRĮ (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. Nr. XII-4931 redakcija) 19¹ straipsnio 1 dalį, įsigaliojusią nuo 2014 m. sausio 1 d., šilumos tiekėjai, reguliuojami nepriklausomi šilumos gamintojai ir šilumą ir elektros energiją bendrame technologiniame cikle gaminantys gamintojai, kurie elektros ir (ar) šilumos energijos gamybai naudoja biokurą, privalo energijos išteklių biržoje įsigyti šią elektros ir (ar) šilumos energijos gamybai reikalingo biokuro kiekio dalį: 1) 2014 metais – ne mažiau kaip 10 proc.; 2) 2015 metais – ne mažiau kaip 30 proc.; 3) 2016 metais ir vėlesniais metais – ne mažiau kaip 50 proc. Šio straipsnio 1 dalyje išdėstyti reikalavimai nurodytoms energetikos įmonėms netaikomi, jeigu energijos išteklių biržoje dėl objektyvių priežasčių nebuvo galima įsigyti reikalingo atitinkamos biokuro rūšies kiekio ar jo dalies arba kitais būdais įsigyti biokurą yra ekonomiškai naudingiau; trūkstamas biokuro kiekis gali būti įsigyjamas kitais teisės aktuose reglamentuotais pirkimo būdais (EIRĮ 19¹ straipsnio 2 dalis).

30. Pagal EIRĮ (2014 m. gruodžio 16 d. įstatymo Nr. XII-1432 redakcija) 19¹ straipsnio 1 dalį, įsigaliojusią nuo 2015 m. sausio 1 d., šilumos tiekėjai, reguliuojami nepriklausomi šilumos gamintojai ir bendri šilumos ir elektros energijos gamintojai, kurie elektros ir (ar) šilumos energijai gaminti naudoja biokurą, privalo teikti pirmenybę energijos išteklių biržai įsigydami šią elektros ir (ar) šilumos energijai gaminti reikalingo biokuro kiekio dalį: 1) 2014 metais – ne mažiau kaip 10 proc.; 2) 2015 metais – ne mažiau kaip 50 proc.; 3) 2016 metais ir vėlesniais metais – ne mažiau kaip 100 proc.

31. Nurodytoje pakeistoje įstatymo normoje formuluojama įsakmi elgesio taisyklė, kad šilumos tiekėjai privalo nustatytą biokuro kiekį įsigyti biokuro biržoje, toks šios normos turinys lemia jos imperatyvųjį pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-690/2018). EIRĮ pakeitimo įstatymo travaux préparatoires (liet. parengiamieji darbai) paaiškinta, kad įstatymo pakeitimu yra siūloma padidinti privalomo energijos išteklių biržoje įsigyti biokuro kiekį, atsižvelgiant į energetikos įmonių monopolinę padėtį ir skatinant sudaryti vienodas sąlygas konkurencijai šilumos ūkyje, siekiant didinti biokuro tiekėjų rinkos dalyvių skaičių, kadangi energijos išteklių biržoje biokuro kaina yra mažesnė nei Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatoma vidutinė biokuro rinkos kaina ar už pagal dvišales sutartis pirkto biokuro kainas.

32. Apeliantė ir atsakovė sudarė biokuro pirkimo – pardavimo sutartį 2013 m. spalio 31 d., t. y. praėjus keturiems mėnesiams po EIRĮ 19¹ straipsnio (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-4931 redakcija) 1 dalies priėmimo. Teisinis reglamentavimas pakito iki sutarties vykdymo pradžios, todėl šalys, būdamos biokuro verslo subjektai, turėjo galimybes aptarti ir suderinti sutarties vykdymo eigą, siekiant išvengti nuostolių susidarymo, atitinkamai planuoti biokuro tiekimo ir pirkimo apimtį. Ir nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime sistemiškai analizuodamas ir aiškindamas Sutarties nuostatas darė išvadą, kad dėl biokuro poreikio sumažėjimo šalių susitarimu atitinkamai turėjo būti keičiamos Sutarties sąlygos ir / ar pratęsta Sutartis, šiuo atveju teisėjų kolegija pažymi, kad jokie įstatymai nenustato pareigos šaliai kreiptis į kitą šalį dėl sutarties pakeitimo ar modifikavimo, jeigu dėl imperatyviųjų įstatymo normų pasikeitimų šalis nebegali vykdyti sutarties. Šiuo atveju imperatyvūs draudimai atitinka force majeure (liet. nenugalima jėga) situaciją, kai šalys atleidžiamos nuo sutartinių įsipareigojimų vykdymo. Sutarties modifikavimas galimas tik tada, kai, pakeitus sutartį, nors ir sunkiau, bet būtų įmanoma ją vykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-690/2018). Tuo tarpu šiuo atveju nebuvo būdų, kaip sutartis galėtų būti modifikuota, kad atitiktų imperatyviąsias normas, t. y. kad atsakovė galėtų pirkti biokurą tik iš ieškovės (nepirkdama biokuro iš biržos), taip nepažeisdama EIRĮ 19¹ straipsnio nuostatų.

33. Apeliantė skunde, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-605/2005), taip pat nurodo, kad pagal CK 6.157 straipsnio 2 dalies nuostatas imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms ir teismas privalėjo vadovautis šia nuostata, tačiau teisėjų kolegija nemato pagrindo pritarti ir šiam ieškovės argumentui.

34. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentu, jog imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms (CK 6.157 straipsnio 2 dalis), kadangi sutartis aiškintina ir taikytina, atsižvelgiant į tęstinį sutartinių santykių pobūdį, todėl sutarties pakeitimas ar vykdymas turi atitikti imperatyviąsias teisės normas, galiojančias keičiant ar vykdant sutartį, o ne ją sudarant. Tačiau nagrinėjamos bylos kontekste imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas, kuriuo atsakovė kaip šilumos energijos tiekėja tapo įpareigota pirkti minimalų biokuro kiekį biržoje, turėjo įtakos atsakovės gaminamos šilumos energijos kainai, taikomai vartotojams, tarp jų ir gyventojams. Valstybė, pasitelkdama teisinį reguliavimą skatina efektyvią konkurenciją energijos išteklių rinkoje ir nustato vartotojų šilumos poreikių tenkinimą jiems mažiausiomis sąnaudomis (EIRĮ 3 straipsnio 2 punktas, Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). Iš biokuro pagamintos šilumos supirkimas į šilumos tiekimo sistemas yra viešuosius interesus atitinkanti paslauga (Šilumos ūkio įstatymo 4 straipsnio 3 dalis). Todėl EIRĮ (įstatymo 2014 m. gruodžio 16 d. įstatymo Nr. XII-1432 redakcija) 19¹ straipsnio 1 dalis, įsigaliojusi po ginčo biokuro pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo, taikytina šalių ginčui. Atsakovės sutarties vykdymo veiksmai turėjo atitikti ir nustatytų imperatyviųjų teisės normų reikalavimus. Toks teisės normų taikymas ir aiškinimas nagrinėjamu atveju atitinka formuojamą kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-690/2018).

35. Apeliantė šiuo atveju taip pat nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-172-302/2017, kadangi nesutampa minėtos bylos ir ginčo bylos ratio decidendi (liet. argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas). Teisėjų kolegijos vertinimu anaiptol, kadangi minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo byloje buvo išaiškinta, jog pasikeitus būtent EIRĮ ir Taisyklėms, buvo suformuotas naujas, sutarčių sudarymo metu neegzistavęs reikalavimas dėl energijos išteklių įsigijimo būdo, kuris buvo sąlygotas būtent valstybės, o ne atsakovės veiksmų ir nuo atsakovės nepriklausė. Vadinasi, darytina išvada, kad ieškovės argumentai dėl CK 6.157 straipsnio 2 dalies taikymo nagrinėjamu atveju vertintini kaip nepagrįsti.

36. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2015 m. rugsėjo 2 d. pažymoje Nr. O5-297 „Dėl AB „Jonavos šilumos tinklai“ reguliuojamos veiklos sąlygų pažeidimo“ nurodyta, jog 2014 metais atsakovė įsigijo ir elektros ir (ar) šilumos energijos gamybai sunaudojo 7 694,45 tne biokuro; energijos išteklių biržoje atsakovė nupirko 470,9 tne, t. y. 6,1 proc. viso 2014 metais įsigyto biokuro kiekio. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2015 m. rugsėjo 10 d. nutarime Nr. O3-487 „Dėl AB „Jonavos šilumos tinklai“ reguliuojamos veiklos sąlygų pažeidimo“ konstatavo, kad atsakovė nesilaikė reikalavimo 2014 metais per energijos išteklių biržą įsigyti ne mažiau kaip 10 proc. biokuro, ir už tai atsakovei skyrė įspėjimą bei įpareigojo atsakovę laikantis teisės aktų reikalavimų 2015 m. ir vėlesniais laikotarpiais įsigyti EIRĮ įtvirtinto dydžio biokuro kiekį energijos išteklių biržoje. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pažymoje nurodyta, kad atsakovė 2014 metais elektros ir (ar) šilumos energijos gamybai naudojo medienos kilmės biokurą, t. y. medienos skiedras ir biokuro mišinį (7 675,24 tne) ir medienos granules (19,21 tne). Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija nustatė, kad atsakovė pagal dvišalę biokuro pirkimo – pardavimo sutartį (ginčo sutartį) įsigyto medienos kilmės biokuro kiekio vidutinė kaina 2014 metais buvo 709,30 Lt/tne, t. y. didesnė nei vidutinė to paties laikotarpio energijos išteklių biržoje parduoto biokuro kaina 598,06 Lt/tne. Teisėjų kolegija nemato pagrindo nesivadovauti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos, kaip kompetentingos ginčo klausimu institucijos, pažymoje ir nutarime nurodytomis aplinkybėmis. Byloje nėra duomenų, kad minėta pažyma ir nutarimas būtų panaikinti.

37. Taigi, iš to, kas išdėstyta aukščiau, darytina išvada, kad atsakovė 2014 metais privalėjo per energijos išteklių biržą įsigyti ne mažiau kaip 10 procentų biokuro. Imperatyvi įstatymo nuostata reiškia, kad teisės subjektas pats negali pasirinkti kitokio elgesio varianto (skirtingai nei esant dispozityviai teisės normai), o privalo elgtis taip, kaip yra nustatyta imperatyvioje teisės normoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2009). Konstatavus, kad atsakovė 2014 metais privalėjo per energijos išteklių biržą įsigyti ne mažiau kaip 10 proc. biokuro, o įsigijo tik 6,1 proc. ir dėl to jai buvo taikyta nuobauda, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino apeliantės reikalavimo dėl nuostolių priteisimo už atsakovės iš apeliantės nepirktą biokuro kiekio dalį 2014 metais bei atleido atsakovę nuo civilinės atsakomybės pagal Sutartį jai neišpirkus sulygto kiekio biokuro (CK 6.253 straipsnio 1 ir 3 dalys, 6.258 straipsnio 4 dalis). Jeigu būtų patenkintas ieškinys, būtų sukurta situacija, kai valstybė baudžia asmenį ir už tai, kad jis perka biokurą iš apeliantės, ir už tai, kad jis neperka biokuro iš apeliantės (žalos atlyginimo priteisimas civilinėje byloje).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

38. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į juos argumentai neturi esminės teisinės reikšmės klausimo dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo išnagrinėjimui, bylos galutiniam rezultatui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

39. Išdėstytos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį tinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialiosios teisės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais, todėl apelianto argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

40. Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, jos apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).

41. Atsakovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 1 609,30 Eur advokato pagalbos išlaidų. Šios išlaidos viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) nustatytus dydžius, todėl atsakovei iš ieškovės galima priteisti maksimali suma sudaro 1 090,31 Eur (Rekomendacijų 8.11 punktas). Atmetus ieškovės apeliacinio skundo reikalavimus, 1 090,31 Eur teisinės pagalbos išlaidų priteistini atsakovei iš ieškovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei akcinei bendrovei „Jonavos šilumos tinklai“ (įmonės kodas 156737189) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Pusbroliai“ (įmonės kodas 302274654) 1 090,31 Eur (vieną tūkstantį devyniasdešimt eurų 31 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjos Danutė GasiūnienėDanguolė MartinavičienėNijolė Piškinaitė