Kauno apygardos teismo sprendimas

2017-10-03 · Civilinė byla Nr. e2-1939-480/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2017-10-03Kauno apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2018-10-16Lietuvos apeliacinis teismas
  3. KasacijaNutartis · 2019-03-13Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-10-03
Bylos Nr.
e2-1939-480/2017
Teisminio proceso Nr.
2-56-3-00300-2017-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Albina Rimdeikaitė
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Pusbroliai“
Atsakovas
akcinės bendrovės „Jonavos šilumos tinklai“
Advokatai
Paulius Koverovas, Karolis Smaliukas
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-1939-480/2017Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00300-2017-9Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.9; (S) 2.6.11.1.; 2.6.10.5.1.
KAUNO APYGARDOS TEISMASS PRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. spalio 3 d.Kaunas
Kauno apygardos teismo teisėja Albina Rimdeikaitė, sekretoriaujant Reginai Mockevičienei,

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Pusbroliai“ atstovui advokatui Karoliui Smaliukui, atsakovės akcinės bendrovės „Jonavos šilumos tinklai“ atstovams E. S., advokatui Pauliui Koverovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Pusbroliai“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Jonavos šilumos tinklai“ dėl nuostolių atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė UAB „Pusbroliai“ kreipėsi į teismą su ieškiniu ir, patikslinusi jo reikalavimą, prašo: priteisti ieškovės naudai iš atsakovės AB „Jonavos šilumos tinklai“ 238 685,74 Eur nuostolių atlyginimą, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinyje nurodo ir jos atstovas teismo posėdžiuose paaiškino, kad 2013 m. spalio 31 d. šalys sudarė Biokuro pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 131031 (toliau – Sutartis), pagal kurią ieškovė įsipareigojo atsakovei per 2013 - 2014 m. patiekti 10 340 tne biokuro (Sutarties 1. 1 p.). 2014 m. spalio mėn. – 2015 m. sausio mėn. tarp šalių vyko susirašinėjimas dėl nenupirkto biokuro likučio – 3 115, 973 tne. 2016 m. lapkričio 22 d. Lietuvos apeliacinis teismas priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. e2Až760-178/2016, kuria konstatavo, kad ieškovė, siekdama įvykdyti įsipareigojimus atsakovei, su UAB „Energovia“ sudarė sutartį dėl biokuro pirkimo. Sudaryta sutartis turinio ir formos požiūriu visiškai identiška ieškovės sudarytai sutarčiai su atsakove. Minėta nutartimi teismas priteisė UAB „Energovia“ iš ieškovės 237 847,68 Eur kainų skirtumo atlyginimą, susidariusį dėl 3 449,933 tne nenupirkto biokuro likučio, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 4 896,25 Eur bylinėjimosi išlaidų bei valstybei priteisė 2 145,33 Eur žyminio mokesčio ir 3,87 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Atsakovės neteisėti veiksmai, sąlygoje nuostolių ieškovei atsiradimą, pasireiškė tuo, kad Sutarties vykdymo metu atsakovė atsisakė priimti (įsigyti) iš ieškovės pagal Sutartį likusį nenupirktą 3 115, 973 tne biokuro kiekį. Ieškovė, siekdama tinkamai įvykdyti Sutartį, kelis kartus kreipėsi į atsakovę dėl likusio nepatiekto biokuro tiekimo grafiko suderinimo, tačiau atsakovė nesutiko tartis dėl likusio biokuro įsigijimo. Ieškovė dėl atsakovės netinkamai vykdomų Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų patyrė tiesioginius nuostolius, kurių dydis iš viso sudaro 238 685,74 Eur. Tarp ieškovės patirtų tiesioginių nuostolių ir atsakovės neteisėtų veiksmų egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys – jeigu atsakovė nebūtų atsisakiusi iš ieškovės įsigyti visą Sutartyje numatytą biokuro kiekį, ieškovė nebūtų atsisakiusi įsigyti visą su UAB „Energovia“ sutartą biokuro kiekį. Kadangi skolininko kaltė preziumuojama, atsakovė laikoma atsakinga už ieškovei sukeltus nuostolius.

Atsiliepimas

Atsakovė su ieškiniu nesutinka. Atsiliepime į ieškinį ir jos atstovai teismo posėdžiuose nurodo, kad atsakovė 2013 m. įvykdė konkursą „Biokuro pirkimas“. Pirkimas buvo vykdomas skelbiamų derybų būdu, vadovaujantis Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu patvirtintomis „Įmonių, veikiančių energetikos srityje, energijos ar kuro, kurių reikia elektros ir šilumos energijai gaminti, pirkimų Taisyklėmis“ (toliau – Taisyklės) bei Viešųjų pirkimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės direktoriaus 2003 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 1S-21 „Viešojo pirkimo-pardavimo sutarčių kainodaros taisyklių nustatymo metodikos patvirtinimo“ (toliau – Metodika). Konkursą laimėjo ieškovė, su kuria 2013 m. spalio 31 d. sudarė biokuro pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 131031. Pagal ją ieškovė įsipareigojo atsakovei pateikti 10 340 tne biokuro. Tiek sutarties nuostatos, tiek ir viešųjų pirkimų reglamentavimas lemia, kad biokurą atsakovė privalėjo įsigyti pagal poreikį. Tuo atveju, kai sumažėja reikalingo biokuro kiekis, o šis yra mažesnis nei Sutarties 1.1 p. nurodytas maksimalus konkretaus mėnesio biokuro kiekis, atsakovė neturi sutartinės prievolės įsigyti maksimalaus Sutarties 1.1 p. nurodyto biokuro kiekio. Tokiu būdu užtikrinamas Sutarties šalių interesų pusiausvyros principas, jį kartu suderinant ir viešojo intereso, aktualaus šioje byloje, apsauga. Aptariamoje situacijoje atsakovė buvo suplanavusi maksimalų biokuro kiekį, kuris reikalingas užtikrinti šilumos energijos tiekimą pagal vidutines orų prognozes. Tačiau esant šiltesnei žiemai nei įprasta biokuro poreikis pakito ir atsakovė neužsakinėjo maksimalaus Sutartyje numatyto biokuro kiekio. Ieškovė, suprasdama, kad maksimalus biokuro kiekis atsakovei gali būti nereikalingas, turėjo imtis visų atsargumo priemonių užtikrinti sutarties su UAB „Energovia“ vykdymą ir iš šios nupirktą biokuro kiekį realizuoti kitu būdu. Atsakovės nuomone, pagrįstų abejonių kelia ne tik pats reikalavimas, bet ir nurodytas reikalavimo dydis.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir šalių atstovų paaiškinimais nustatyta, kad pagal 2013 m. spalio 31 d. šalių sudarytą Biokuro pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 131031 (toliau – Sutartis; ieškinio priedas Nr. 3) ieškovė įsipareigojo parduoti, o atsakovė nupirkti sutartyje numatytą biokuro kiekį kiekvieną mėnesį, viso 10 340 tne (tonų naftos ekvivalentu), o taip pat šalys susitarė, kad perkamo biokuro kiekis ir kaina nesikeis visą sutarties laikotarpį (Sutarties 1.1 p.).

Šalys neginčija aplinkybės, kad atsakovė nenupirko iš ieškovės viso sutarto biokuro kiekio - 3 115, 973 tne. Ieškovė teigia, kad dėl šių priežasčių atitinkamo biokuro kiekio ji neišpirko pagal sutartį su savo tiekėju UAB „Energovia“, kuri dėl netinkamo sutarties vykdymo padavė ieškinį, reikalaudama teismo priteisti iš ieškovės susidariusių nuostolių atlyginimą. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. lapkričio 22 d. nutartimi (civ. byla Nr. e2A-760-178/2016) iš ieškovės UAB „Energovia“ priteisė 237 847,68 Eur skolos ir faktiškai ieškovė patyrė 264 266,76 Eur nuostolių. Atsakovė laikosi pozicijos, kad ji yra šilumos energijos gamintojas (duomenys neskelbtini) miesto gyventojams ir neturi sutartinės prievolės įsigyti maksimalaus Sutarties 1.1 punkte nurodyto biokuro kiekio, nes privalo įsigyti tik reikiamą kiekį energijos rūšies išteklių.

Tarp šalių kilo ginčas dėl Sutarties vykdymo/nevykdymo ir atitinkamai atsiradusių teisinių pasekmių. Ieškovė teigia, kad atsakovės padarytas Sutarties pažeidimas sudaro akivaizdų ir pakankamą pagrindą sutartinei civilinei atsakomybei taikyti, atsakovė įrodinėja, kad civilinė atsakomybė jai neturi būti taikoma, nes biokuro įsigyti privalo tik reikiamą kiekį, o Sutarties likusiam biokuro kiekiui išpirkti pratęsti negalėjo dėl pasikeitusių biokuro pirkimo taisyklių.

Sutartinę civilinę atsakomybę reglamentuojančios normos nustato, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 str. 1 d.), o asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius (CK 6.256 str. 2 d.). Taigi, netinkamas sutartinių prievolių vykdymas yra teisinis pagrindas sutartinei atsakomybei kilti, kurios taikymui būtina nustatyti ne tik sutartinės prievolės pažeidimą – neteisėtus veiksmus (CK 6.246 str.), bet ir padarytą žalą (CK 6.249 str.) bei atliktų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusių nuostolių priežastinį ryšį (CK 6.247 str.). Įrodžius šalies neteisėtus veiksmus, jos kaltė, kaip dar viena būtinoji civilinės atsakomybės sąlyga, yra preziumuojama (CK 6.248 str.). Be to, remiantis CK 6.253 straipsnio 1 dalimi, civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar ir dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės straipsnyje nurodytais pagrindais, tame tarpe ir dėl valstybės veiksmų. Valstybės veiksmai – tai privalomieji ir nenumatyti valstybės institucijų veiksmai (aktai), dėl kurių įvykdyti prievolę neįmanoma ir kurių šalys neturėjo teisės ginčyti (CK 6.253 str. 3 d.).

Reikalaudama nuostolių pagal Sutartį atlyginimo ieškovė nurodo, atsakovės neteisėti veiksmai, sąlygoję nuostolių ieškovei atsiradimą, pasireiškė tuo, kad atsakovė netinkamai įvykdė savo įsipareigojimą pagal Sutartį 2013 m. lapkričio mėn. – 2014 m. gruodžio mėn. nupirkti 10 340 tne biokuro. Į bylą pateiktas susirašinėjimas tarp šalių patvirtina, kad atsakovė 2014 m. gruodžio 15 d. raštu Nr. 6-449 pripažino, jog viso sutarto 2014 metams biokuro kiekio nupirkti negalės ir pasikeitus biokuro pirkimo taisyklėms bei susidarius naujoms rinkos sąlygoms Sutartis nebus pratęsta (atsiliepimo į ieškinį priedas Nr. 6). Bylos nagrinėjimo metu atsakovė iš esmės neginčijo ieškovės 2017 m. rugpjūčio 24 d. pažymoje (gauta teisme 2017 m. rugsėjo 7 d. Nr. E1-33910) pateiktų duomenų, kad už laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio mėn. iki 2014 m. gruodžio mėn. nupirko 7 224,027 tne biokuro, t. y. pripažino aplinkybę, kad nenupirko Sutartyje numatyto biokuro likučio – 3 115,973 tne biokuro, tačiau laikosi pozicijos, kad Sutartyje yra numatytas preliminarus biokuro kiekis, kurio atsakovė išpirkti neprivalėjo. Tokie atsakovės argumentai, teismo vertinimu, atmestini.

Nors byloje nėra atsakovei išduotos šilumos tiekimo licencijos, tačiau Valstybinės Kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2015 m. rugsėjo 10 d. nutarimo Nr. O3-487 „Dėl AB „Jonavos šilumos tinklai“ reguliuojamos veiklos sąlygų pažeidimo“ duomenimis (2017 m. rugsėjo 6 d. Nr. E1-33736 teisme gauti papildomi įrodymai; CPK 197 str. 2 d.), atsakovės atstovų paaiškinimais nustatyta, kad atsakovei AB „Jonavos šilumos tinklai“ Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2004 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. O3-9 (pakeistu 2012 m. gruodžio 14 d. Komisijos nutarimu Nr. O3-400) išduota šilumos tiekimo licencija Nr. L4-ŠT-17, suteikianti teisę vykdyti šilumos tiekimo veiklą (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybėje – (duomenys neskelbtini) teritorijoje, išskyrus kitose(duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės ar Komisijos išduotose licencijose apibrėžtas teritorijas.

Kadangi pagal Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 10 straipsnio 3 d. 6 punkto nuostatas (ginčui aktuali jo Sutarties sudarymo metu nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. galiojusi redakcija) šis įstatymas netaikomas pirkiniams, atliekamiems energetikos srityje veikiančių perkančiųjų organizacijų ir skirtiems energijai ar kurui, reikalingam energijai gaminti, įsigyti. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nustato šių pirkimų tvarką, kurios įgyvendinimą ir taikymo kontrolę užtikrina Vyriausybės įgaliota institucija, todėl, teismo vertinimu, biokuro pirkimas skelbiamų derybų būdu, kurio pagrindu buvo sudaryta Sutartis, nėra viešasis pirkimas VPĮ prasme, kaip ir Sutartis nėra viešojo pirkimo sutartis VPĮ prasme. Tokiu atveju ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės direktoriaus 2003 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 1S-21 „Dėl viešojo pirkimo-pardavimo sutarčių kainodaros taisyklių nustatymo metodikos“ patvirtintos Metodikos nuostatos (nuo 2011 m. lapkričio 1 d. galiojusi jų redakcija Sutarties sudarymo metu), kurios taikomos viešiesiems pirkimams ir kuriomis savo atsikirtimus grindžia atsakovė, nagrinėjamu atveju netaikomos.

Lietuvos Respublikos energijos išteklių rinkos įstatymas (įsigaliojęs 2012 m. birželio 5 d.) nustato Lietuvos Respublikos energijos išteklių rinkos organizavimo, administravimo, reguliavimo, priežiūros ir kontrolės teisinius pagrindus, taip pat reglamentuoja centralizuotos prekybos biokuru ir naftos produktų atsargomis, prekybos gamtinėmis dujomis ir pagalbiniais apsaugos nuo energijos kainų svyravimo instrumentais visuomeninius santykius. Energetikos įmonėms įsigyjant energijos išteklius elektros ir (ar) šilumos energijai gaminti, šiame įstatyme ir jo įgyvendinamuosiuose teisės aktuose reglamentuojamam energijos išteklių, skirtų elektros ir (ar) šilumos energijai gaminti, įsigijimo energijos išteklių biržoje būdui turi būti teikiama pirmenybė prieš kitus teisės aktuose numatytus energijos išteklių įsigijimo būdus. Kiti teisės aktuose numatyti energijos išteklių įsigijimo būdai taikytini tada, kai tais būdais įsigyti energijos išteklių, skirtų elektros ir (ar) šilumos energijai gaminti, yra ekonomiškai naudingiau arba įstatymai nustato energetikos įmonėms privalomus vykdyti reikalavimus dėl energijos išteklių įsigijimo šaltinio ir (ar) būdo (šio įstatymo 1 str. 1 ir 3 d.).

Kaip teisingai nurodo atsakovė biokuro pirkimo skelbiamo derybų būdu pirkimo sąlygose, pirkimas buvo vykdomas vadovaujantis 2003 m. kovo 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 277 patvirtinta „Įmonių, veikiančių energetikos srityje, energijos ar kuro, kurių reikia elektros ir šilumos energijai gaminti, pirkimų tvarka“ (nuo 2013 m. birželio 15 d. galiojusi redakcija Sutarties sudarymo metu; toliau – Tvarka), tačiau ir šioje galiojusios Tvarkos redakcijoje nėra jokių nuorodų apie tai, kad pirkimo dokumentuose (sutartyje) nurodomas tik preliminarus maksimalus ketinamo pirkti kuro kiekis. Pagal Tvarkos 36 punktą, pirkimo dokumentuose pateikiamoje informacijoje turi būti nurodyta energijos ar kuro rūšis, jos techniniai ir kokybės reikalavimai; energijos ar kuro kiekis, tiekimo terminai, pristatymo vieta ir transportavimo sąlygos ir kt. Tvarkos 75 punktas nustato, kad pirkimo sutartis sudaroma ir nutraukiama vadovaujantis Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu ir šia Tvarka. Sudarant pirkimo sutartį, negali būti didinama laimėjusio tiekėjo pasiūlymo kaina ar keičiamas jos nustatymo būdas, pasiūlymo turinys, sutarties įvykdymo užtikrinimo reikalavimai. Šalių sutarimu energijos ar kuro kaina gali būti mažinama (Tvarkos 79 p.). Pažymėtina, kad nuo 2014 m. liepos 30 d. įsigaliojo nauja Tvarkos redakcija: 2014 m. liepos 22 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 741 patvirtintos „Įmonių, veikiančių energetikos srityje, energijos ar kuro, kurių reikia elektros ir šilumos energijai gaminti, pirkimų taisyklės“ (toliau – Taisyklės). Viena vertus, atsakovės nurodomos Taisyklių 62.6 punkto nuostatos, kad pirkimo dokumentuose pateikiamas maksimalus pagal skelbiamą pirkimą įsigyjamas energijos išteklių kiekis, tiekimo terminai (periodiškumas), pristatymo vieta ir transportavimo sąlygos, Sutarties sudarymo metu negaliojo, kita vertus, tų pačių Taisyklių XI skyriuje, kuris reglamentuoja pirkimo sutarties sudarymą, keitimą, nutraukimą ir ginčų nagrinėjimą, nėra numatyta, kad sutartyje nurodomas tik preliminarus perkamo kuro kiekis.

Vienas pagrindinių civilinių santykių teisinio reglamentavimo principų – sutarties laisvės principas – lemia, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir Civiliniame kodekse nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad sutarties šalims nesutariant dėl tam tikrų jų sudarytos sutarties sąlygų, teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl tokių sutarties sąlygų vykdymo ar jų neįvykdymo (netinkamo įvykdymo) teisinių padarinių, aiškina jas vadovaudamasis CK 6.193 straipsnyje nustatytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, taip pat remdamasis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui, kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2011 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Atsakovės aiškinimas, kad Sutarties 1.1 punkte įtvirtinta nuostata, jog Sutartimi pardavėjas įsipareigoja pateikti pirkėjui 10 340 tne biokuro, tačiau atsakovė neturi sutartinės prievolės įsigyti maksimalaus Sutarties 1.1 punkte nurodyto biokuro kiekio, yra nepagrįstas. Sutartyje aiškiai ir nedviprasmiškai yra nurodyta, kad pardavėjas (t. y. ieškovė) įsipareigoja pirkėjui (t. y. atsakovei) pateikti 10 340 tne biokuro; perkamo biokuro kiekis ir kaina nesikeis visą sutarties laikotarpį (Sutarties 1.1 p.). Šios sutarties nuostatos, kuriose nurodytas pagal Sutartį atskirais mėnesiais patiekiamas biokuro kiekis yra aiškios ir suprantamos, sutarties tekstas nėra sudėtingas ar didelės apimties. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimai įpareigoja asmenį, prieš sudarant sutartį, pasidomėti jos turiniu, o, kilus abejonių, ir atsisakyti ją sudaryti. Todėl atsakovė, būdama ilgametis šilumos gamyba ir tiekimu užsiimantis ūkio subjektas, turėjo pareigą siūlyti Sutarties teksto papildymus ar pakeitimus, sąlygas, siekdama neprisiimti pareigos priimti biokuro sumažėjus jo poreikiui. Tarp pirkėjo pareigų įtvirtinta pareiga priimti pardavėjo pristatytą biokurą, jeigu jis atitinka Sutartyje nustatytus kiekio ir kokybės reikalavimus (Sutarties 5.2.2 p.). Pagal CK 6.305 straipsnio 1 dalį, apibrėžiančią pirkimo-pardavimo sutarties sampratą, pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Pirkėjo pareiga priimti daiktą egzistuoja nepriklausomai nuo to, ar šalys tokią sąlygą įtraukė į sutartį. Todėl ir šiuo aspektu atsakovės argumentai, kad Sutartyje nėra nurodoma atsakovės pareiga priimti ieškovės pateiktą biokurą, teisiškai nereikšmingi.

Žemesnės instancijos teismas

Tarp pirkėjo pareigų Sutarties 5.2.5 punkte yra įtvirtinta jo pareiga nedelsiant pranešti pardavėjui apie biokuro poreikio sumažėjimą ar laikiną tiekimo sustabdymą dėl katilinės įrengimo gedimo, remonto ar kitų aplinkybių, kurių nebuvo galima numatyti iš anksto. Teismas pastebi, kad ši sąlyga Sutartyje nedetalizuojama atsižvelgiant į Sutarties 1.1 punkto nuostatas, tačiau sistemiškai aiškinant Sutarties 5.2.1, 5.1.5, 8.1 ir 8.2 punktų nuostatas, kaip labiausiai tikėtiną vertina situaciją, kad dėl biokuro poreikio sumažėjimo šalių susitarimu atitinkamai turėjo būti keičiamos Sutarties sąlygos, o atsižvelgiant į atsakovės atstovų paaiškinimus – pratęsta Sutartis (Sutarties 8.2 p.).

Ieškovės teigimu, atsakovė nesilaikė reikalavimo apie poreikio mažėjimą ar laikiną tiekimo sustabdymą informuoti nedelsiant (byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė buvo aktyvi, rašė raštus atsakovei ir prašė priimti biokurą, tačiau atsakovė į juos reagavo vangiai ir formaliai). Palyginus Sutartyje numatytus tiekiamo biokuro kiekius mėnesiais su ieškovės 2017 m. rugpjūčio 24 d. pažymoje nurodytais faktiškai pateiktais kiekiais, akivaizdai matyti, kad nuo pat pirmojo Sutarties mėnesio (2013 m. lapkričio mėn.) buvo tiekiami mažesni biokuro kiekiai, nei numatyta Sutartyje, tačiau susirašinėjimas dėl likusio Sutartyje numatyto nepatiekto biokuro kiekio prasideda tik 2014 m. spalio 28 d.

Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai) (CPK 182 str. 2 p.). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-657/2015 ir kt.).

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apygardos teismo išnagrinėtoje byloje Nr. e2-932-264/2016 buvo sprendžiamas UAB „Energovia“ ir UAB Pusbroliai“, byloje dalyvaujant trečiajam asmeniui AB „Jonavos šilumos tinklai“, ginčas dėl kainų skirtumo priteisimo. Byloje priimtas 2016 m. vasario 29 d. sprendimas ir 2016 m. lapkričio 22 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis yra įsiteisėję, taigi yra įgiję res judicata galią ir tai reiškia, kad šalys negali iš naujo ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. lapkričio 22 d. nutarties (Lietuvos apeliacinio teismo civilinė byla Nr. e2A-760/2016; ieškinio priedas Nr. 13) 27 punkte nurodė (CPK 182 str. 2 p.), kad į bylą pateiktas susirašinėjimas tarp atsakovės (past. nagrinėjamu atveju ieškovės) ir AB „Jonavos šilumos tinklai“ dėl jų sudarytos biokuro pirkimo-pardavimo sutarties, patvirtina, jog atsakovė (past. nagrinėjamu atveju ieškovė) po to, kai ieškovė pradėjo reikalauti priimti likusį nepristatytą biokuro kiekį, pareiškė analogiškus reikalavimus priimti likusį nepriimtą biokuro kiekį ir AB „Jonavos šilumos tinklai“ aiškindama su pastarąja sudarytos biokuro pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas būtent taip, kaip Sutarties sąlygas nagrinėjamu atveju (past. išnagrinėtoje byloje) aiškina ieškovė.

Jau minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 22 d. nutartyje nustatytos aplinkybės (nutarties 27 p.), kad Sutarties (past. ieškovės su UAB „Energovia“) sudarymą nulėmė atsakovės (past. nagrinėjamu atveju ieškovės) poreikis užtikrinti papildomą biokuro kiekį, reikalingą tam, jog ji galėtų tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus, kylančius iš 2013 m. spalio 31 d. sudarytos sutarties su AB „Jonavos šilumos tinklai“.

Ieškovė žalos faktą bei dydį grindžia Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 22 d. nutartimi priteista 237 847,68 Eur skolos suma ir faktiškai jos patirtais 264 266,76 Eur dydžio nuostoliais, įvertinusi tai, kad ieškovė iš UAB „Energovia“ nebuvo išpirkusi 3 449,933 tne biokuro, dėl ko patyrė 264 266,76 Eur dydžio nuostolių, tuo tarpu atsakovė iš ieškovės neišpirko 3 115,973 tne, t. y. 9,68 procento mažiau, nei neišpirkta iš UAB „Energovia“, ir atitinkamai 9,68 proc. mažina prašomų priteisti nuostolių dydį iki 238 685,74 Eur. Nors ir vertino kaip keliantį abejonių, tačiau atsakovė nepateikė jokių argumentų dėl ieškovės atlikto nuostolių dydžio apskaičiavimo teisėtumo (ieškinio motyvai ir ieškinio priedas Nr. 14 ir 15). Akivaizdu, kad šie nuostoliai kilo dėl atsakovės netinkamo sutarties vykdymo, t. y. egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovės veiksmų ir ieškovės patirtos žalos.

Pagal CK 6.258 straipsnio 4 dalį, neįvykdžiusi prievolės įmonė (verslininkas) atsako tik už tuos nuostolius, kuriuos ji numatė ar galėjo protingai numatyti sutarties sudarymo metu kaip tikėtiną prievolės neįvykdymo pasekmę. Teismo nuomone nagrinėjamu atveju yra paneigta ketvirtoji atsakomybės taikymo sąlyga – atsakovės kaltė dėl sutarties neįvykdymo.

Sutarties 2.1 punktas reglamentuoja užsakymų pateikimą ir patvirtinimą savaitės kuro poreikiui, pagal 2.9 punktą operatyvinią apskaitą vykdo abi šalys, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės aktais. Bylos duomenimis nustatyta, kad nuo pat Sutarties pradžios buvo tiekiami mažesni biokuro kiekiai, nei numatyta Sutartyje, ir kaip paaiškino atsakovės direktorius A. S. 2017 m. rugpjūčio 23 d. teismo posėdyje, tokia situacija buvo žinoma šalims ir likutis galėjo būti išpirktas kitų metų pradžioje. Kaip jau minėta, nustatyta, kad ieškovė tik po to, kai UAB „Energovia“ pradėjo reikalauti priimti likusį nepristatytą biokuro kiekį, pareiškė analogiškus reikalavimus priimti likusį nepriimtą biokuro kiekį ir AB „Jonavos šilumos tinklai“. Teismas į bylą pateiktą šalių susirašinėjimą laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 28 d. iki 2015 m. sausio 15 d. (atsiliepimo į ieškinį priedai Nr. 1 - 8), o ypač 2015 m. sausio 7 d. ieškovės raštą Nr. S-15-5 „Dėl 2013-10-31 biokuro pirkimo-pardavimo sutarties vykdymo“, vertina kaip CK 6.209 straipsnyje reglamentuotą papildomo termino Sutarčiai įvykdyti nustatymą. Toks terminas nustatomas siekiant išsaugoti sutartį ir pažeidusiai šaliai galimybę ją įvykdyti. Tai, kad ieškovė suteikė papildomą terminą Sutarčiai įvykdyti, reiškia, kad ieškovė nevertino atsakovės padaryto pažeidimo esminiu (CK 217 str. 1 ir 2 d.). Tačiau reaguodama į ieškovės raginimus įvykdyti sutartį, atsakovė tiek 2014 m. gruodžio 15 d. raštu Nr. 6-449 „Dėl pakartotinio užklausimo dėl 2013-10-31 biokuro pirkimo-pardavimo sutarties vykdymo“, tiek ir 2015 m. sausio 15 d. raštu Nr. 6-15 „Dėl biokuro pirkimo“ nesutiko nupirkti visą 3 115,973 tne biokuro likutį, motyvuodama šilta žiema, pasikeitusiomis biokuro pirkimo taisyklėmis, o ieškovės reikalavimą vertindama kaip prieštaraujantį Sutarties ir teisės aktų nuostatoms bei viešajam interesui.

Taigi atsakovė iš esmės nurodo dvi aplinkybes: šiltą žiemą ir pasikeitusias biokuro pirkimo taisykles, šalinančias jos atsakomybę.

Kaip ir išnagrinėtoje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 22 d. nutarties 23p.), taip ir nagrinėjamu atveju byloje atsakovė neįrodinėjo buvus aplinkybių, kurių ji negalėjo numatyti iš anksto ir kurios būtų lėmusios biokuro poreikio sumažėjimą Sutarties 5.2.5 punkto prasme. Vykdant sutartį, atsakovė nėra pateikusi ieškovei pranešimų apie kokias nors iškilusias kliūtis priimti visą pagal Sutartį susitartą perduoti kiekį biokuro (Sutarties 5.2.5 p.). Tik atsakydama į ieškovės raštą dėl Sutarties vykdymo, atsakovė 2014 m. lapkričio 14 d. rašte (vėliau – 2014 m. gruodžio 15 d. rašte Nr. 6-449 ir kt.) nurodė, kad iki 2014 m. spalio mėnesio nenupirktas biokuro kiekis dėl šiltų orų nebus nupirktas. Tačiau kaip ir atsakymuose į ieškovės raštus, taip ir atsiliepime į ieškinį atsakovė abstrakčiai nurodžiusi šiltesnius orus (šiltesnę žiemą), šios aplinkybės byloje neįrodinėja (CPK 12, 178 str.). Sprendžiant iš atsakovės raštų turinio, teismas kaip labiausiai tikėtiną vertina situaciją, kad atsakovė nurodo 2013 m. – 2014 m. žiemą, tačiau ieškovės kartu su rašytiniais paaiškinimais pateikta informacija apie vidutinę žiemos temperatūrą (teisme gauti dokumentai 2017 m. birželio 13 d. Nr. E1-23794) neteikia pagrindo išvadai apie tos žiemos temperatūros išskirtinumą. Pastaraisiais metais, o ir Sutarties vykdymo metu, įprastai vyrauja nestipriai neigiama, o kartais ir silpnai teigiama žiemos temperatūra (apie 5? C, -7° C) ir tik keletą dienų/savaičių būna didesnė ar stipriai neigiama temperatūra (iki -20° C ar net -25°C) (Vikipedija. Lietuvos klimatas); tokie temperatūros pokyčiai fiksuoti ir 2014 m. žiemą. Kita vertus, atsakovė, kaip ji pati pripažįsta, turi ilgametę patirtį šilumos gamybos srityje (nors jos gamybai ir buvo naudojama kita žaliava), neatmetama, kad jai neabejotinai žinoma orų kaitos reikšmė šilumos gamybai, todėl, veikdama kaip atidus bei rūpestingas verslo subjektas, turėjo galimybę Sutartyje aptarti biokuro kiekio mažėjimą, jos atsakomybę šalinančias sąlygas ir dėl šių priežasčių, tačiau to nepadarė, pakeisti Sutarties sąlygas iniciatyvos neparodė.

Kita vertus, kadangi energijos išteklių rinkos dalyviai prekiauja energijos ištekliais LR Energijos išteklių rinkos įstatyme ir šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nurodytuose įstatymuose nustatyta tvarka, o šis įstatymas nustato Lietuvos Respublikos energijos išteklių rinkos organizavimo, administravimo, reguliavimo, priežiūros ir kontrolės teisinius pagrindus, taip pat reglamentuoja centralizuotos prekybos biokuru, prekybos gamtinėmis dujomis ir pagalbiniais apsaugos nuo energijos kainų svyravimo instrumentais visuomeninius santykius, tai atsakovė, kuri jai išduotos šilumos tiekimo licencijos pagrindu gamina ir teikia centralizuotą šilumos energiją (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybėje licencijoje apibrėžtoje teritorijoje, būdama energijos išteklių rinkos dalyviu, turinčiu užtikrinti biokuro tiekimą viešosioms, detaliai valstybės reglamentuojamoms paslaugoms teikti, privalo vadovautis galiojančiais teisės aktais ir vykdyti imperatyvias įstatymo nuostatas.

LR energijos išteklių rinkos įstatymas (toliau – pilnas įstatymo pavadinimas arba Įstatymas) 2013 m. liepos 2 d. buvo papildytas 19¹ straipsniu (įsigaliojo nuo 2014 m. sausio 1 d.), kuris numatė, kad šilumos tiekėjai, reguliuojami nepriklausomi šilumos gamintojai ir šilumą ir elektros energiją bendrame technologiniame cikle gaminantys gamintojai, kurie elektros ir (ar) šilumos energijos gamybai naudoja biokurą, privalo energijos išteklių biržoje įsigyti šią elektros ir (ar) šilumos energijos gamybai reikalingo biokuro kiekio dalį: 1) 2014 metais – ne mažiau kaip 10 procentų; 2) 2015 metais – ne mažiau kaip 30 procentų; 3) 2016 metais ir ne mažiau kaip 50 procentų.

2014 m. gruodžio 16 d. pakeitus (2014 m. gruodžio 16 d. įstatymas Nr. XII-1432 įsigaliojęs nuo 2015 m. sausio 1 d.) 19¹ straipsnį, pasikeitė šilumos tiekėjams energijos išteklių biržoje privaloma įsigyti reikalingo biokuro kiekio dalis: 1) 2014 metais – ne mažiau kaip 10 procentų; 2) 2015 metais – ne mažiau kaip 50 procentų; 3) 2016 metais ir vėlesniais metais – ne mažiau kaip 100 procentų. Šiuos įstatymo reikalavimus detalizavo jau minėtos 2014 m. liepos 22 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 741 patvirtintos Taisyklės (įsigaliojo nuo 2017 m. liepos 30 d.). Šios Taisyklės nustato energijos ar kuro, kurių reikia elektros ir šilumos energijai gaminti, pirkimų tvarką, šiuos pirkimus organizuojančių ir juose dalyvaujančių subjektų teises, pareigas ir atsakomybę, vykdomų pirkimų kontrolės tvarką (Taisyklių 1 p.). Įsigyjančioji organizacija privalo teikti pirmenybę energijos išteklių įsigijimui biržoje prieš kitus numatytus energijos išteklių įsigijimo būdus (Taisyklių 21p.).

Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2015 m. rugsėjo 10 d. nutarime Nr. O3-487 konstatuota, kad AB „Jonavos šilumos tinklai“ yra šilumos tiekimo veiklą vykdanti energetikos įmonė, kuriai taikoma Įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta pareiga. Bendrovė energijos išteklių biržoje nupirko 6,1 procento viso 2014 m. įsigyto biokuro kiekio, todėl laikytina, jog bendrovė neįvykdė Energijos išteklių rinkos įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalyje nustatyto privalomo įpareigojimo ne mažiau kaip 10 proc. elektros ir (ar) šilumos energijos gamybai naudojamo biokuro įsigyti energijos išteklių biržoje. Minėtame nutarime išdėstytos aplinkybės rodo, jog įsigyti biokurą ne energijos išteklių biržoje nebuvo ekonomiškai naudingiau. Atsakovės 2014 m. įsigyto biokuro apskaita pagal atskirus tiekėjus (2017 m. rugsėjo 6 d. Nr. E1-33736 teisme gauti papildomi įrodymai) rodo, kad 2014 m. pagrindinį biokuro kiekį – 6 696,187 tne ji nupirko iš ieškovės pagal sutartį, 869,604 tne pagal sutartį 2014 m. sausio – vasario mėn. nupirko iš AS PK „Oliver“ ir 527,584 tne nupirko energijos išteklių biržoje, kurioje vienu iš tiekėjų buvo ta pati UAB „Pusbroliai“.

Nėra pagrindo teigti, kad atsakovei niekas netrukdė nupirkti iš ieškovės biokuro kiekį pagal Sutartį ir tuo pačiu nupirkti teisės aktuose reikalaujamą biokuro dalį energijos išteklių biržoje, nes šiuo atveju yra reikšmingas santykis tarp sutartinio ir viešojo (valstybės reguliuojamo) energijos kainodaros reglamentavimo. Valstybės vaidmenį ginant vartotojų interesus atskleidžia Konstitucijos 46 straipsnis, pagal kurio 3 dalį, valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, o 5 dalį - gina vartotojo interesus. Šilumos ir elektros energija yra prekė, skirta jos vartotojų poreikiams tenkinti. Formuojant valstybės reguliuojamas kainas visais atvejais vadovaujamasi būtinųjų sąnaudų principu, tai yra siekiu pagrįstomis ir teisėtomis pripažinti tik tas ūkio subjekto veiklos sąnaudas, kurios yra būtinos saugiam ir patikimam paslaugos (produkto) teikimui mažiausiomis sąnaudomis. Nupirkto biokuro kaina turi įtakos vartotojo mokamai kainai. Įstatymo leidėjo priimti norminių aktų pakeitimai iš esmės ir buvo priimami tuo tikslu, kad sumažinti kainą vartotojams, kuri po priimtų nuostatų įgyvendinimo ženkliai sumažėjo. Todėl atsakovės veiksmai, jeigu ji būtų pirkusi jos poreikius viršijančius biokuro kiekius ženkliai didesne kaina, negu ji buvo nusistovėjusi biržoje, būtų traktuotini kaip imperatyvių teisės normų pažeidimas. Ūkio subjekto veikla ar neveikimas neturi sąlygoti elektros ar šilumos energijos kainos didėjimo.

Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija bei Energetikos ministerija 2015 m. kovo-balandžio mėnesiais suinteresuotiems ūkio subjektams pateikė išaiškinimus, kad naujos Įstatymo ir Taisyklių nuostatos turi būti taikomos ir iki jų įsigaliojimo sudarytų sutarčių vykdymui. Po tokių išaiškinimų energetikos įmonės ne kartą kreipėsi į valstybės institucijas dėl Įstatymo ir Taisyklių nuostatų taikymo anksčiau sudarytoms ir galiojančioms sutartims, tačiau institucijų nuomonė pakeista nebuvo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. E2A-172-302/2017). Šios aplinkybės rodo, jog pakeitus Įstatymą bei Taisykles buvo suformuotas naujas, Sutarties sudarymo metu neegzistavęs reikalavimas dėl energijos išteklių įsigijimo būdo pasirinkimo energetikos įmonėms, vykdančioms energijos išteklių pirkimus. Šis pasikeitimas, akivaizdu, buvo sąlygotas valstybės, o ne atsakovės veiksmų ir nuo atsakovės nepriklausė.

Pirmiau išdėstytos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad atsakovė atleistina nuo civilinės atsakomybės pagal Sutartį (CK 6.258 str. 4 d., 6.253 str. 1 ir 3 d.).

Teismas pastebi ir tai, kad net ir tuo atveju, jei atsakovė nebūtų atleista nuo civilinės atsakomybės, byloje nustatytos ir kitos sąlygos, sudarančios pagrindą atleisti ją nuo civilinės atsakomybės (CK 6.253 str. 5 d.). Palyginus ieškovės su UAB „Energovia“ ir nagrinėjamos bylos šalių sudarytas sutartis, darytina išvada, kad pagal Sutartį ieškovė atsakovei įsipareigojo pateikti savo pagaminto (ar nupirkto iš kitų tiekėjų) 60 procentų biokuro, ir 40 procentų – nupirkti iš UAB „Energovia“ bei patiekti atsakovei, tačiau pagal kiekį (7 224,027 tne) faktiškai patiekė tik 6,63 proc. iš UAB „Energovia“ nupirkto biokuro (686,067 tne) ir 105,4 proc. savo pagaminto (ar nupirkto iš kitų tiekėjų), todėl, teismo vertinimu, tokie atsakovės veiksmai negali būti pripažinti sąžiningais, o iš esmės dėl jų pačios ieškovės patirti nuostoliai negali didinti vartotojo mokamos kainos (CPK 185 str.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovės ieškinio reikalavimas dėl tiesioginių nuostolių priteisimo atmestinas (CPK 178, 183 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.). Atsakovė AB „Jonavos šilumos tinklai“ už suteiktas teisines paslaugas byloje turėjo 4 079,02 Eur teisinės pagalbos išlaidų; pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus ir prašymą jas priteisti.

Teismas, spręsdamas ar atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos pagal įstatymą nėra per didelės, atsižvelgia į tai, kad atsakovės advokatas jos vardu surašė atsiliepimą į ieškinį, 3 kitus įvairaus turinio prašymus, atstovavo atsakovę teismo posėdžiuose, kuriuose praleido 4 (suapvalinus) val., todėl pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio rekomendacijas, maksimali šalies patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti bendra suma būtų 2 629,32 Eur. Įvertinęs tai, kad atsakovės prašomų atlyginti išlaidų už advokato suteiktą teisinę pagalbą dydis viršija Rekomendacijų 8.2, 8.16, 8.19 punktuose nurodytą dydį, o pagrindo jį didinti, atsižvelgiant į šių Rekomendacijų 2 punkto nuostatas, nenustatyta, teismas atsižvelgdamas į šioje byloje spręsto ginčo sudėtingumo laipsnį, analizuotų faktinių aplinkybių apimtį, suteiktų teisinių paslaugų mastą ir kokybę, sprendžia, kad, priteistinos bylinėjimosi išlaidos mažintinos iki 2 629,32 Eur ir jos priteistinos atsakovei iš bylą pralaimėjusios šalies – ieškovės (CPK 93, 98 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 str., 265 str., 270 str.

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Pusbroliai“, j. a. k. 302274654, atsakovei akcinei bendrovei „Jonavos šilumos tinklai“, j. a. k. 156737189, 2 629,32 Eur (du tūkstančius šešis šimtus dvidešimt devynis eurus 32 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.

Teisėja Albina Rimdeikaitė