Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Dalios Kačinskienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Energovia“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Pusbroliai“ apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-932-264/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Energovia“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Pusbroliai“, trečiasis asmuo akcinė bendrovė „Jonavos šilumos tinklai“ dėl kainų skirtumo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.Byloje yra kilęs ginčas dėl to, ar pirkimo–pardavimo sutartis gali būti laikoma sudaryta, taip pat tinkamo sutarties aiškinimo bei sutartinę civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų taikymo ir priteistino žalos atlyginimo mažinimo dėl kreditoriaus kaltės. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies. Tiek ieškovė, tiek atsakovė nesutinka su tokiu teismo sprendimu.Ieškovės UAB „Energovia“ apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.Atsakovės UAB „Pusbroliai“ apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl pirkimo–pardavimo sutarties (ne)sudarymo fakto

Tarp šalių kilo ginčas, ar Sutartį galima laikyti sudaryta. Atsakovės įsitikinimu, Sutartyje įtvirtinus, jog ji įsigalioja nuo pasirašymo dienos, ieškovės elektroninis laiškas su atsiųsta jos vienos pasirašyta Sutartimi, nesant atsakovės atstovo parašo, nėra pakankamas Sutarties sudarymo faktui patvirtinti. Ieškovės teigimu, esant nustatytiems faktams, jog atsakovė pateikė ofertą (atsiuntė Sutarties projektą elektroniniu paštu) ir ieškovė ją akceptavo (grąžino elektroniniu paštu pasirašytą variantą), taip pat jog ilgą laiką Sutartį šalys vykdė, ji laikytina sudaryta. Pirmosios instancijos teismas vertino, jog byloje esančių įrodymų visuma patvirtina esant labiau tikėtina, jog Sutartis šalių buvo sudaryta. Apeliacinės instancijos teismas pritaria šiai pirmosios instancijos teismo išvadai, nes teismas šią išvadą padarė byloje esančius įrodymus tinkamai įvertinęs pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str.).Pagal CK 6.162 straipsnio 1 dalį sutartis yra sudaroma pateikiant pasiūlymą (ofertą) ir priimant pasiūlymą (akceptą) arba kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais. Sutarties sudarymui ir galiojimui iš esmės pakanka, kad šalys susitartų dėl esminių sąlygų (CK 6.162 str. 2 d.).Kasacinio teismo suformuluota teisės aiškinimo taisyklė, kuria remiasi atsakovė, jog vykstant deryboms, riba tarp ofertos ir akcepto dažnai išnyksta, todėl tokiais atvejais sprendžiant klausimą, ar sutartis buvo sudaryta, klasikinė ofertos–akcepto taisyklė nėra pakankama, nagrinėjamu atveju negali būti pritaikoma. Kaip pagrįstai atkreipė dėmesį ieškovė, nėra pagrindo spręsti, jog šiuo atveju tarp šalių vyko derybos dėl Sutarties sąlygų. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovė 2013 m. lapkričio 20 d. elektroniniu laišku pateikė ieškovei Sutarties projektą, kuris be pakeitimų ieškovės buvo pasirašytas ir 2013 m. gruodžio 3 d. elektroniniu paštu grąžintas atsakovei. Nors atsakovei pasirašytas Sutarties variantas buvo atsiųstas 2013 m. gruodžio 3 d., tačiau pirmas biokuro tiekimas atsakovei į Girelės katilinę biokuro priėmimo–perdavimo aktuose užfiksuotas dar 2013 m. lapkričio 21 d., kas, įvertinus ir tai, jog Sutarties redagavimo data nurodoma 2013 m. lapkričio 13 d., leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, jog šalių konsensusas sudaryti Sutartį pasiektas dar anksčiau nei 2013 m. gruodžio 3 d. Toks šalių – verslininkų – elgesys yra pateisinamas, nes formalumai versle atlieka antraeilį vaidmenį, o pagrindinę reikšmę turi šalių susitarimas ir tarpusavio pasitikėjimas. Atsakovė nusiuntė ieškovei konkretų Sutarties projektą, todėl neabejotina, jog atsakovės pasiūlymas laikytinas pakankamai apibūdintu, išreiškusiu oferento ketinimą būti sutarties saistomam akcepto atveju (CK 6.167 str. 1 d.). Ieškovė taip pat turėjo pakankamą pagrindą manyti esant rimtą atsakovės ketinimą sudaryti Sutartį jau vien iš to fakto, kad ji buvo sudaryta, siekiant atsakovei užsitikrinti papildomą biokuro kiekį, vykdant su trečiuoju asmeniu sudarytą biokuro pirkimo–pardavimo sutartį, kuri sudaryta dar iki ginčo sutarties sudarymo. Pažymėtina ir tai, kad pagal į bylą pateiktą atsakovės ir trečiojo asmens susirašinėjimą matyti, jog buvo vykdoma jų sudaryta biokuro pirkimo–pardavimo sutartis, todėl teisėjų kolegijos neįtikina atsakovės argumentai, jog ji valios sudaryti Sutartį neturėjo. Liudytoju apklaustas R. K. patvirtino, jog su atsakovės direktoriumi susitarė, jog ieškovė tieks atsakovei biokurą ir jog abiems pusėms buvo aišku, kad Sutartis yra sudaryta (2016 m. vasario 18 d. teismo posėdžio garso įrašo dalis nuo 00:13:45 iki 00:15:00 val.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog Sutarties sudarymą patvirtina ir tas faktas, jog ieškovė beveik vienerius metus kas mėnesį (daugkartinai per mėnesį) tiekė atsakovei biokurą, t. y. 2013 m. lapkričio – 2014 m. liepos mėnesiais ieškovė patiekė atsakovei 686,067 tne biokuro, ir šalių vadovai pagal Sutarties sąlygas (5.2.4 punktas) mėnesiui pasibaigus tarpusavyje pasirašydavo biokuro priėmimo–perdavimo aktus, atsakovė be jokių atskirų kainos derinimų apmokėdavo PVM sąskaitas faktūras už faktiškai gautą biokuro kiekį Sutartyje nurodyta tvarka.Išvada, kad Sutartis buvo sudaryta esant šios nutarties 18, 19 punktuose nustatytoms aplinkybėms, atitinka kasacinio teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus dėl sutarties sudarymo, t. y. tam, kad būtų konstatuota, jog sutartis sudaryta, būtinas aiškus ir besąlygiškas oferentui pareiškiamas akceptanto sutikimas (akceptas) su oferento pateiktu pasiūlymu (oferta) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2011). Pagal bendrąją taisyklę sutartis laikoma sudaryta nuo to momento, kai šis susitarimas pasiekiamas – oferentas gauna akceptą, t. y. galioja bendroji taisyklė, kad šalių susitarimas pasiekiamas šalims apsikeičiant oferta ir akceptu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2009; 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2010).Išvados ginčo sutartį buvus sudarytą nepaneigia apeliantės argumentai, jog byloje nėra duomenų apie Sutarties įtraukimą į buhalterinę apskaitą ar sutarčių rejestrą, taip pat jog Sutarties preambulėje pirkėja per klaidą nurodyta ieškovė, o pardavėja – atsakovė. Sutiktina su ieškovės atsiliepime į skundą pažymėta aplinkybe, jog atsakovės argumentai dėl Sutarties užregistravimo nebuvo keliami nagrinėjant bylą pirmojoje instancijoje, todėl jais negali būti grindžiamas ir apeliacinis skundas (CPK 306 str. 2 d.). Pirmojoje instancijoje neiškėlus šio klausimo, šalims nenurodžius ir nepateikus įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių Sutarties įtraukimą į buhalterinę apskaitą ir/ar sutarčių registrą, atitinkamai ir išvados šiuo klausimu negali būti daromos. Bet kokiu atveju, kaip pagrįstai pažymėjo ieškovė, Sutarties (ne)įtraukimas į įmonės buhalterinę apskaitą ar įmonės sutarčių registrą neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl sutarties sudarymo fakto – pagal teisės aktus tai nėra privaloma sąlyga sutarčiai laikyti sudaryta. Šalių nurodymas preambulėje taip pat laikytinas technine klaida, iš esmės nebuvus ir nesant tarp šalių ginčo, jog pagal sudarytą Sutartį ieškovė buvo pardavėja, o atsakovė – pirkėja. Tai, jog teismas oferente įvardijo ieškovę, o akceptante – atsakovę, taip pat laikytina rašymo suklydimu, įvertinus tai, jog teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje aiškiai nustatytos aplinkybės, jog ofertą – elektroninį laišką su Sutarties projektu – išsiuntė atsakovė.Įvertinus byloje surinktus įrodymus darytina išvada, jog atsakovei išsiuntus, o ieškovei pasirašius ir elektroniniu paštu grąžinus pasirašytą Sutarties variantą, atsakovei vykdant su trečiuoju asmeniu sudarytą sutartį, kuri savo ruožtu lėmė poreikį ir Sutarties sudarymui, šalims ilgą laiką vykdant Sutartį joje nustatytomis sąlygomis, yra pakankamas pagrindas konstatuoti šalių sutartinius santykius, kilusius būtent Sutarties pagrindu.Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog šalys buvo sudariusios ginčo sutartį, tinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sutarties sudarymo taisykles ir sutarties formą, pagrindo daryti priešingas išvadas nėra.

Dėl pirkėjo pareigos priimti parduodamą daiktą pagal pirkimo–pardavimo sutartį (ne)buvimo

Pagal CK 6.305 straipsnio 1 dalį, apibrėžiančią pirkimo–pardavimo sutarties sampratą, pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Pirkėjo pareiga priimti daiktą egzistuoja nepriklausomai nuo to, ar šalys tokią sąlygą įtraukė į sutartį. Todėl šiuo aspektu atsakovės argumentai, jog ginčo sutartyje aiškiai nebuvo numatyta pirkėjo įsipareigojimo priimti daiktą, teisiškai nereikšmingi. Sutarties 1.1 punkte buvo įtvirtinta nuostata, jog perkamo biokuro kiekis ir kaina nesikeis visą sutarties laikotarpį. Tarp pirkėjo pareigų įtvirtinta pareiga priimti pardavėjo pristatytą biokurą, jeigu jis atitinka Sutartyje nustatytus kiekio ir kokybės reikalavimus (Sutarties 5.2.2 p.); nedelsiant pranešti pardavėjai apie biokuro poreikio sumažėjimą ar laikiną tiekimo sustabdymą dėl katilinės įrengimų gedimo, remonto ar kitų aplinkybių, kurių nebuvo galima numatyti iš anksto (Sutarties 5.2.5 p.). Kaip matyti iš aptartų Sutarties nuostatų, jas vertinant sistemiškai, šalys nenumatė jokių kitų atvejų, kurie leistų daryti prielaidą buvus šalių susitarimą dėl galimybės pirkėjui atsisakyti priimti parduodamą biokurą. Byloje atsakovė neįrodinėjo buvus aplinkybių, kurių ji negalėjo numatyti iš anksto ir kurios būtų lėmusios biokuro poreikio sumažėjimą Sutarties 5.2.5 punkto prasme. Vykdant Sutartį, atsakovė nėra pateikusi ieškovei pranešimų apie kokias nors iškilusias kliūtis priimti visą pagal Sutartį susitartą perduoti kiekį biokuro, nors tokią būtinybę lemtų ne tik Sutarties sąlygos, tačiau ir bendra egzistuojanti šalių kooperacijos pareiga, taip pat pareiga vykdyti sutartį kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu (CK 6.200 str. 2, 3 d.). Negalima sutikti su atsakovės argumentu, jog tiek ieškovė, tiek atsakovė buvo informuotos, kad papildomi kuro kiekiai Girelės katilinėje nebus reikalingi, nes tokios aplinkybės byloje nebuvo įrodytos (CPK 178 str.). Liudytoju apklaustas R. K., priešingai nei teigia atsakovė, paliudijo, jog visas Sutartyje numatytas biokuro kiekis turėjo būti nupirktas, taip pat liudytojas nurodė neprisimenantis, kad „didžiojoje taryboje“ būtų buvę kalbama apie tai, jog biokuro tiekimo poreikis sumažėjo (2016 m. vasario 18 d. teismo posėdžio garso įrašo dalis nuo 00:18:55 iki 00:19:05 val. ir nuo 00:16:20 iki 00:17:00 val.). Kaip matyti iš į bylą pateikto atsakovės susirašinėjimo su trečiuoju asmeniu AB „Jonavos šilumos tinklai“, trečiasis asmuo raštuose niekuomet nesirėmė aplinkybėmis, jog Girelės katilinė nebūtų pradėjusi veikti arba kad veiktų tik vienas jos katilas, atsisakymą priimti didesnį biokuro kiekį motyvuodama vien tuo, jog šilti orai lemia mažesnį biokuro poreikį. Tokių aplinkybių niekuomet nenurodė ir atsakovė savo raštuose ieškovei. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su atsakovės teiginiais, jog teismas neįvertino ieškovės neginčijamo fakto, jog atsakovė turėjo daug pirkimo–pardavimo sutarčių su ieškove iki ginčo sutarties derybų pradžios, derybų metu ir nusprendus nepasirašyti ginčijamos sutarties, kurios vertintinos kaip vienkartinės realinės sutartys. Į bylą buvo pateikti duomenys tik apie vieną atvejį, kuomet biokuras pristatytas, labiau tikėtina, pagal vienkartinį užsakymą, ir ne į Girelės katilinę, o į UAB „Kaišiadorių šiluma“. Kaip pagrįstai atkreipia dėmesį ieškovė, visi kiti atsakovės pateikti duomenys įrodo buvus kitų nei biokuras prekių ar paslaugų vienkartinius užsakymus (peiliai, jų galandinimo paslaugos ir kt.). Todėl iš pateiktų įrodymų negalima daryti išvados, jog tarp šalių būtų buvusi biokuro vienkartinių užsakymų praktika. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad tokie vienkartiniai užsakymai buvo atliekami, derinama pristatomo biokuro kaina ir kitos sąlygos. Priešingai, iš byloje esančių PVM sąskaitų faktūrų už pristatytą biokurą ir mėnesinių biokuro priėmimo–perdavimo aktų matyti, jog visą šalių bendradarbiavimo laikotarpį (biokuras buvo tiekiamas nuo 2013 m. lapkričio iki 2014 m. liepos mėnesio), nepaisant ir to fakto, jog 2014 m. vasario mėnesį pasikeitė ieškovės vadovas, buvo taikoma ta pati Sutartyje numatyta biokuro kaina, kas įvertinus biokuro kainos svyravimus rinkoje (biokuro užsakymas į UAB „Kaišiadorių šiluma“ įvykdytas taip pat už kitą kainą nei numatyta ginčo sutartyje), yra mažai tikėtina, jeigu biokuro tiekimas būtų vykdytas remiantis vienkartiniais užsakymais.Būtent tokį šalių sudarytos Sutarties aiškinimą lemia sutarčių aiškinimo principai, įtvirtinti CK 6.193 straipsnyje. Vadovaujantis CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Akivaizdu, jog ieškovė, prisiėmusi pareigą pristatyti atitinkamą kiekį biokuro, turėjo imtis veiksmų šiam įsipareigojimui įvykdyti (imtis organizacinių ir kitų priemonių, kad reikiamu laikotarpiu disponuotų atitinkamu kiekiu biokuro) ir šią pardavėjo pareigą atitinkančios pirkėjo pareigos nevykdymas sukėlė ieškovei nuostolių, ką atsakovė privalėjo ir galėjo numatyti. Byloje atsakovė neįrodinėjo, jog ieškovei pirkėjo pareigos priimti biokurą tinkamas vykdymas nebūtų turėjęs reikšmės. Todėl atsakovės pateikiamas Sutarties aiškinimas kaip reiškiančios, jog atsakovė neįsipareigojo priimti joje numatytą kiekį biokuro, reikštų nesąžiningumą kitos šalies (ieškovės) atžvilgiu. Atsakovės pateikiamo Sutarties aiškinimo nesąžiningumą pagrindžia ir tai, kaip pati atsakovė aiškina jos ir AB „Jonavos šilumos tinklai“ 2013 m. spalio 31 d. sudarytą biokuro pirkimo–pardavimo sutartį. Byloje neginčijamai nustatyta, jog Sutarties sudarymą nulėmė atsakovės poreikis užsitikrinti papildomą biokuro kiekį, reikalingą tam, jog ji galėtų tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus, kylančius iš 2013 m. spalio 31 d. sudarytos sutarties su AB „Jonavos šilumos tinklai“. Palyginus abi šias pačios atsakovės parengtas sutartis, akivaizdu, jog jų abiejų sąlygos, išskyrus biokuro kainą, analogiškos. Į bylą pateiktas susirašinėjimas tarp atsakovės ir AB „Jonavos šilumos tinklai“ dėl jų sudarytos biokuro pirkimo–pardavimo sutarties, patvirtina, jog atsakovė po to, kai ieškovė pradėjo reikalauti priimti likusį nepristatytą biokuro kiekį, pareiškė analogiškus reikalavimus priimti likusį nepriimtą biokuro kiekį ir AB „Jonavos šilumos tinklai“ aiškindama su pastarąja sudarytos biokuro pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas būtent taip, kaip Sutarties sąlygas nagrinėjamu atveju aiškina ieškovė. Atsakovei nenurodžius jokių priežasčių, kurios objektyviai būtų galėjusios lemti tokį skirtingą (faktiškai priklausomą tik nuo situacijos ar atsakovė yra pirkėja, ar pardavėja) analogiškų sutarčių aiškinimą, toks atsakovės elgesys vertintinas nesąžiningu ir todėl CK 6.193 straipsnio 1 dalies draudžiamu Sutarties aiškinimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad ne mažiau svarbi ir CK 6.193 straipsnio 4 dalies nuostata, jog tuo atveju, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Byloje nekilo ginčo dėl to, jog Sutarties sąlygas pasiūlė atsakovė, o ieškovė jas visiškai akceptavo, t. y. pasirašė atsakovės pateiktą variantą Sutarties tekste neatlikusi jokių pakeitimų. Todėl nagrinėjamu atveju visos atsakovės iškeltos abejonės dėl Sutarties sąlygų, susijusių su pareigos priimti perduodamą daiktą egzistavimu, turėtų būti aiškinamos pačios atsakovės nenaudai. Priešingai nei nurodo atsakovė, ne ieškovė turėjo pareigą siūlyti Sutarties teksto papildymus ar pakeitimus, sąlygas, kurios buvo įtvirtintos kitose ieškovės su kitais pirkėjais sudarytose sutartyse, tačiau atsakovė, siekdama neprisiimti pareigos priimti perduodamą daiktą, turėjo aiškiai aptarti šios pareigos galimus nevykdymo atvejus.

Dėl ieškovės sudarytų sutarčių kvalifikavimo pakeičiančiomis nutrauktą sutartį ir priteistinų nuostolių dydžio

Pirkėjui pažeidus CK 6.346 straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą priimti jam perduotus daiktus, pardavėjas pažeistas teises gali ginti bendraisiais pažeistų teisių gynimo būdais, taip pat CK 6.346 straipsnio 3 dalyje numatytais pažeistų teisių gynybos būdais – reikalauti, kad pirkėjas priimtų daiktus arba atsisakyti vykdyti sutartį. Nagrinėjamu atveju ieškovė pasirinko pažeistas teises ginti CK 6.258 straipsnio 5 dalyje numatytu gynybos būdu, t. y. nutraukė Sutartį ir pareikalavo nuostolių atlyginimo – skirtumo tarp Sutartyje numatytos kainos, kurią turėjo sumokėti atsakovė, ir kainos, už kurią atsakovės nenupirktą biokuro kiekį ieškovė pardavė kitiems pirkėjams per biržą. Atsakovės teigimu, ieškovės sudarytos sutartys dėl biokuro pardavimo negalėjo būti vertinamos pakeičiančiomis CK 6.258 straipsnio 5 dalies prasme. Atsakovė taip pat ginčija priteistinų nuostolių dydį.CK 6.258 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, jeigu šalis nutraukė sutartį dėl to, kad kita šalis ją pažeidė, ir per protingą terminą sudarė nutrauktą sutartį pakeičiančią sutartį, tai ji turi teisę reikalauti iš sutartį pažeidusios šalies kainų skirtumo bei kitų vėliau atsiradusių nuostolių atlyginimo. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 6.258 straipsnio 5 dalies normą, išaiškinta, kad pakeičiančioji sutartis ekonominiu požiūriu turėtų pakeisti pirmąją; pakeičiančioji sutartis gali būti sudaryta tik po to, kai nutraukiamas pradinis susitarimas ir neįvykdyta visiškai ar iš dalies sutartinė prievolė (prievolės); pakeičiančioji sutartis turi būti sudaroma su kitais asmenimis, bet ne su nutrauktosios sutarties šalimi, kuri kalta dėl pradinio susitarimo neįvykdymo; sutartis turi būti sudaryta per protingą terminą, kurį teismas vertina atsižvelgdamas į bylos faktus ir aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/2013). Kasacinio teismo akcentuojama ir tai, kad teismai, vadovaudamiesi CK 1.5 straipsniu bei 6.259 straipsnio 2 dalimi, gali pakeičiančiąsias sutartis vertinti ne tik kaip sudarytas protingu terminu, bet ir protingomis sąlygomis, jei šios palankios nuostoliams sumažinti.Įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas šios nutarties 30 punkte nurodytas sąlygas CK 6.258 straipsnio 5 dalies taikymui tinkamai identifikavo ir pagrįstai nustatė nagrinėjamu atveju esant visas sąlygas ieškovės nuostolių kainų skirtumo forma priteisimui.Atsakovės pateikiamas aiškinimas, jog nagrinėjamu atveju pakeičiančios sutarties sudarymui protingas terminas turėtų būti skaičiuojamas ne nuo faktinio sutarties nutraukimo, o nuo teisės į Sutarties nutraukimą atsiradimo, neatitiktų 28 punkte minėtų kasacinio teismo išaiškinimų, jog pakeičiančioji sutartis gali būti sudaryta tik po to, kai nutraukiamas pradinis susitarimas ir neįvykdyta visiškai ar iš dalies sutartinė prievolė (prievolės). Ginčo sutartis buvo nutraukta 2014 m. lapkričio 2 d., todėl tik nuo šio momento ieškovės sudarytos sutartys galėtų būti vertinamos pakeičiančiomis. Kaip matyti iš bylos duomenų, pakeičiančias sutartis ieškovė sudarė laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 4 d. iki 2015 m. kovo 31 d., vadinasi, tinkamai įgyvendinusi reikalavimą pakeičiančias sutartis sudaryti tik po to, kai nutraukiamas pradinis susitarimas ir neįvykdyta visiškai ar iš dalies sutartinė prievolė (prievolės). Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su atsakovės teiginiais, jog ieškovė neįrodė, jog pakeičiančias sutartis sudarė per protingą terminą. Ieškovė pateikė į bylą duomenis apie sudarytas pakeičiančias sutartis ir jų sudarymo momentą. Atsakovė, nesutikdama su tuo, kad sutartys sudarytos per protingą terminą, pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę turėjo pareigą pateikti priešingus duomenis, patvirtinančius jos argumentus, kad sutartys sudarytos ne per protingą terminą, tačiau tokių duomenų nepateikė (CPK 178 str.). Teisėjų kolegija, įvertinusi, jog dalis pakeičiančių sutarčių sudaryta nedelsiant po Sutarties nutraukimo, tą patį mėnesį, jog likusi pakeičiančių sutarčių dalis sudaryta taip pat operatyviai, per 4 mėnesius, nesant duomenų, kad tokios sutartys galėjo būti sudarytos dar greičiau, tai, jog pakeičiančios sutartys buvo sudaromos žiemos sezono metu, kas, įvertinus ieškovės paaiškinimus, nėra palankus metas tokių sutarčių sudarymui, nes paprastai biokuru ūkio subjektai pasirūpina dar iki žiemos sezono, daro išvadą, jog ir ši sąlyga CK 6.258 straipsnio 5 dalies taikymui neabejotinai egzistuoja.Pirmosios instancijos teismas priteistinų nuostolių dydį sumažino 16 053,29 Eur suma, nurodęs, jog turi būti atsižvelgta į atsakovės atsiliepime į ieškinį pateiktus motyvus ir skaičiavimus dėl ieškovės reikalaujamo priteisti kainų skirtumo sumažinimo. Įvertinus tai, sutiktina su ieškovės apeliaciniame skunde pateiktais argumentais, jog tokia teismo motyvacija nelaikytina pakankama, siekiant įvertinti jos pagrįstumą. Įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, apeliacinis teismas sutinka tik iš dalies su priteistinų nuostolių dydžio sumažinimu.Teisėjų kolegija pritaria atsakovės atsiliepime į ieškinį pateiktiems argumentams dėl 2014 m. lapkričio 25 d. ir 2015 m. vasario 18 d. sudarytų sandorių kainos nepagrįsto sumažinimo, viršijus biokuro peleningumo rodiklį. Ginčo sutarties 2.12 punkte buvo numatyta, jog pristatomas biokuras turi būti ne daugiau kaip 2 proc. peleningumo, o Sutarties 2.7 punktas įtvirtino pirkėjo galimybę nepriimti Sutarties 2.12 punkte numatytų charakteristikų neatitinkantį kurą. Įvertinus tai, jog 2014 m. lapkričio 25 d. ir 2015 m. vasario 18 d. sudarytų sandorių atveju peleningumas viršijo sutartyse su trečiaisiais asmenimis numatytas peleningumo normas, atsakovė pagrįstai nurodė, jog ieškovė nepagrįstai sumažino netinkamos kokybės biokuro kainą. Todėl ieškovės prašomi priteisti nuostoliai pagal atsakovės pateiktus skaičiavimus mažintini 635,93 Eur (177,20 Eur dėl 2014 m. lapkričio 25 d. sandorio ir 458,73 Eur dėl 2015 m. vasario 18 d. sandorio).Atsakovė pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, jog 2015 m. sausio 6 d. sandorio kaina yra didesnė nei ta, už kurią buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra, todėl nesant jokių ieškovės paaiškinimų dėl aplinkybių, lėmusių sutartos kainos sumažinimą, turi būti vadovaujamasi Sutartyje numatyta kaina. Todėl ieškovės prašomi priteisti nuostoliai pagal atsakovės pateiktus skaičiavimus mažintini 304,51 Eur.Dėl viršyto leistino biokuro drėgnumo sumažinta kaina taip pat laikytina aplinkybe, už kurią atsakomybė priskirtina ieškovei. Todėl teisėjų kolegija pritaria atsakovės atsiliepime į ieškinį pateiktiems kainos mažinimo skaičiavimams dėl 2015 m. sausio 13 d. (69,67 Eur) ir 2015 m. kovo 10 d. sandorių (991,37 Eur), dėl ko ieškovės prašomi priteisti nuostoliai mažintini 1 061,04 Eur (69,67 Eur + 991,37 Eur). Kitais atvejais atsakovė rėmėsi tuo, jog tretiesiems asmenims buvo pristatytos skiedros SM3, kurių drėgnis proc. nuo naudojamosios masės pagal prekybos biržoje biokuro produktais sąlygas buvo nustatytas nuo 35 iki 60 proc., kai pagal Sutartį maksimalus drėgnis buvo 55 proc. Tačiau byloje nesant duomenų, koks buvo tretiesiems asmenims pristatytų skiedrų faktinis drėgnis (o ne maksimalus galimas), negalima ir išvada, jog jiems pristatytos skiedros buvo prastesnės kokybės nei tos, kurias atsakovė turėjo priimti pagal Sutartį.Atsakovė, gindamasi nuo jai pareikštų reikalavimų, taip pat pateikė atsikirtimą, jog tam tikrų sandorių atvejais nustatyta, jog tomis dienomis rinkoje buvo ir kitų sandorių, sudarytų pardavėjams palankesnėmis sąlygomis (aukštesne kaina nei kad sudarė ieškovė), nors buvo parduotas toks pat biokuras ir tomis pačiomis sąlygomis. Tačiau ši aplinkybe, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo mažinti ieškovei priteistinų nuostolių dydį, įvertinus ieškovės pateiktus argumentus, jog biržos, per kurią šiuo atveju ieškovė ir sudarė pakeičiančiąsias sutartis, sistema yra paremta paklausos ir pasiūlos balansu, o sutarčių sudarymas yra anonimiškas, pirkėjas ir pardavėjas iki sandorio įsigaliojimo yra nežinomi. Tą pagrindžia Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2013 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 03-318 „Dėl Energijos išteklių biržos reglamento tvirtinimo“, į kurį daromos nuorodos ir pakeičiančiose sutartyse, nuostatos, numatančios, jog biržos dalyviai pavedimus pirkti ir (ar) parduoti biokurą teikia prekybos sesijos metu per elektroninę prekybos sistemą, o sandoriai yra sudaromi automatiškai dalyvių pateiktų pavedimų pagrindu be atskiro dalyvių patvirtinimo ir jie laikomi sudarytais nuo prekybos rezultatų paskelbimo momento.Nesutiktina su atsakovės argumentais, jog tais atvejais, kai pakeičiančiose sutartyse nurodoma kita kaina nei skelbiama aukcionų rezultatuose, atitinkamai mažintini ieškovės prašomi priteisti nuostoliai. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant prieštaravimams tarp pakeičiančių sutarčių sąlygų ir aukcionų rezultatų, pirmenybė teiktina pakeičiančiose sutartyse nurodytiems duomenims, kurių nepaneigia kita bylos medžiaga (CPK 178 str.).Sutiktina su ieškovės argumentais, jog visi kiti atsakovės apeliacinėje instancijoje teikiami atsikirtimai, sietini su nuostolių dydžio nustatymu, yra nauji, neteikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme metu, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako (CPK 306 str. 2 d., 320 str.). Apeliacinis teismas neturi pagrindo sutikti su atsakovės argumentais, jog pirmosios instancijos teismas netyrė, ar kainų skirtumas susidarė dėl parduoto tos pačios kokybės kuro, nevertino faktinių kuro rinkos duomenų. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę įrodinėja tas, kas teigia (CPK 178 str.). Vadinasi, atsakovė, manydama, jog tretiesiems asmenims buvo parduotas kitos kokybės kuras ar ieškovės prašymas priteisti nuostolius nėra pagrįstas dėl kitų priežasčių, turėjo pareigą atitinkamas aplinkybes įrodyti. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius įrodymus, kitų (be jau aptartų) aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą netenkinti ieškovės prašymo priteisti nuostolius ar jų dydį sumažinti, nenustatė.Apibendrinant nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai neištyrė ir neįvertino atsakovės atsikirtimų dėl priteistinų nuostolių dydžio sumažinimo 16’053,29 Eur suma, todėl iš dalies priėmė nepagrįstą sprendimą. Įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, teisėjų kolegija nustatė esant pagrindą ieškovei priteistiną nuostolių dydį sumažinti mažesne – 2 001,48 Eur, suma.

Dėl priteistinų nuostolių dydžio mažinimo dėl kreditoriaus kaltės

Pirmosios instancijos teismas, nors ir pripažino ieškovės teisę į jos patirtų nuostolių atlyginimą, tačiau prašomą priteisti nuostolių dydį sumažino iki 120 000 Eur, spręsdamas, jog ieškovė, jau nuo pat 2014 m. sausio mėnesio teikdama biokurą daug mažesniais kiekiais nei buvo pati įsipareigojusi pateikti kas mėnesį, elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai, kas taip pat turėję įtakos nuostolių atsiradimui. Ieškovė apeliaciniame skunde ginčija šią pirmosios instancijos teismo išvadą, teigdama, jog jokie ieškovės aplaidūs veiksmai byloje nebuvo įrodinėjami. Teisėjų kolegija su šia ieškovės pozicija sutinka. Už sutarties pažeidimą taikytina sutartinė civilinė atsakomybė, kuri atsiranda tada, kai neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius ar netesybas (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius (CK 6.245 str. 3 d.). Apskaičiuota nuostolių suma gali būti mažinama, jeigu nustatoma, kad dėl nuostolių atsiradimo (padidėjimo) yra, be kita ko, kreditoriaus kaltės (CK 6.259 str.), kitais įstatyme nustatytais (pvz., CK 6.251 str. 2 d.), taip pat šalių sutartyje aptartais pagrindais. Vadovaujantis CK 6.259 straipsnio 1 dalimi, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta dėl abiejų šalių kaltės, skolininko atsakomybė atitinkamai gali būti sumažinta arba jis gali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės. Šio straipsnio 2 dalis numato, jog ši taisyklė taikoma ir tais atvejais, kai kreditorius tyčia ar dėl neatsargumo prisidėjo prie prievolės neįvykdymo ar dėl netinkamo jos įvykdymo padarytų nuostolių padidėjimo, taip pat kai kreditorius tyčia arba dėl neatsargumo nesiėmė priemonių nuostoliams sumažinti. Kreditoriaus kaltė nėra preziumuojama, todėl ją privalo įrodyti žalą padaręs asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2007; 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-688/2013). Teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinių skundų argumentai ir bylos duomenys neduoda pagrindo pripažinti, kad dėl žalos ieškovei atsiradimo yra pastarosios kaltės.Byloje esančių duomenų pagrindu nustatyta, jog atsakovei 2014 m. rugpjūčio mėnesį neužsakius biokuro, ieškovė 2014 m. rugsėjo 12 d., t. y. likus beveik 4 mėnesiams iki Sutarties vykdymo pabaigos (2014 m. gruodžio 31 d.), kreipėsi į atsakovę dėl Sutarties vykdymo pasiūlydama grafiką, kuriuo būtų galima atvežti Sutartyje 2014 m. spalio – gruodžio mėnesiais numatytą biokuro kiekį (1‘560 tne), taip pat teiraudamasi, kokiu tiekimo grafiku atsakovei reiktų patiekti likusį Sutartyje numatytą iki 2014 m. rugsėjo 30 d. nepatiektą biokurą – 1 889,933 tne. Kaip matyti, ieškovė ėmėsi veiksmų, siekiant sudaryti sąlygas atsakovei įvykdyti Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir tokiu būdu tinkamai vykdė šalių kooperacijos pareigą (CK 6.200 str. 2 d.) bei pareigą sutartį vykdyti kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu (CK 6.200 str. 3 d.). Šiuo aspektu pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju žala kilo dėl atsakovei numatytos pareigos priimti perduodamą daiktą netinkamo vykdymo, todėl būtent atsakovė ir turėjo būti labiausiai suinteresuota pasirūpinti tinkamų sąlygų daiktams priimti sudarymu, o matydama, jog Sutartyje numatyto biokuro kiekio priimti negalės, inicijuoti Sutarties pakeitimą, termino pratęsimą ar imtis kitų atitinkamų šalių bendradarbiavimo pareigą atitinkančių veiksmų. Šiuo atveju nustatyta, jog atsakovė ne tik nesiėmė jokios iniciatyvos kilusiai problemai išspręsti, tačiau visiškai atsisakė su ieškove bendradarbiauti netgi neigdama patį Sutarties sudarymo faktą bei jai atitenkančią pareigą priimti perduodamą biokurą. Tokioje situacijoje reikalauti iš ieškovės, jog ji būtų apdairesnė ir rūpestingesnė nei pati pareigos nevykdanti Sutarties šalis, neatitiktų Sutartimi šalių prisiimtų įsipareigojimų balanso, pamatinių teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 str. 4 d.).Atmestini atsakovės argumentai, jog pati ieškovė 2014 m. rugsėjo 12 d. raštu pareikalavo atsakovės nupirkti ne visą Sutartyje nurodytą likusį nenupirktą kuro kiekį – 3 449,933 tne, o tik 1 560 tne, nes sistemiškai vertinant šiame rašte nurodytą informaciją, akivaizdu, jog ieškovė reikalavo priimti tiek 1 560 tne biokuro, kuris pagal Sutartį turėjo būti patiektas 2014 m. spalio – gruodžio mėnesiais, tiek iki 2014 m. rugsėjo 30 d. nepriimtą biokuro kiekį – 1 889,933 tne, kas kartu ir sudaro atsakovės nurodomą Sutartyje numatyto biokuro kiekio likutį – 3 449,933 tne. Atitinkamai teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo ir atsakovės teiginiams, jog ieškovė savo faktiniu elgesiu sutiko su Sutarties pakeitimu, sumažinant pristatytino biokuro kiekį.Sutiktina su ieškove, jog byloje nebuvo kilęs ginčas dėl to, jog ieškovei anksčiau paraginus atsakovę įvykdyti jai atitenkančią prievolę priimti perduodamus daiktus, atsakovė būtų galėjusi Sutartį įvykdyti. Pagal byloje nustatytas aplinkybes galima spręsti, jog atsakovė likusio Sutartyje numatyto biokuro kiekio negalėjo priimti ne dėl to, jog per trumpą laiką objektyviai to negalėtų padaryti, tačiau dėl to, kad apskritai atsisakė pripažinti Sutarties sudarymo su ieškove faktą bei pareigą priimti joje numatytą biokuro kiekį. Iš bylos duomenų matyti, kad trečiasis asmuo iš atsakovės nenupirko 3 115,973 tne, t. y. beveik tiek pat, koks buvo atsakovės iš ieškovės neužsakytas biokuro kiekis – 3 449,933 tne, dėl ko teisėjų kolegija sprendžia esant labiau tikėtina, jog atsakovė pagal Sutartį numatyto patiekti viso biokuro kiekio nepriėmė todėl, kad iš jos biokuro neužsakinėjo trečiasis asmuo. Todėl vien ankstesnis ieškovės pretenzijų dėl užsakomo biokuro kiekio pristatymo nepateikimo faktas negali būti vertinamas kaip turėjęs kokios nors įtakos atsakovės pareigos priimti perduodamą daiktą netinkamam įvykdymui ir pagrindu nuostoliams atsirasti ar padidėti (kaip sprendė pirmosios instancijos teismas) dėl ieškovės kaltės. Pirmosios instancijos teismas nuostolių dydį mažino remdamasis CK 6.251 straipsniu. Tačiau šio straipsnio 1 dalis kaip tik numato visišką nuostolių atlyginimą, išskyrus atvejus, kai įstatymas ar sutartis numato ribotą atsakomybę, o 2 dalis leidžia, esant šioje dalyje numatytoms sąlygoms, sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, bet tik tada, kai visiškais nuostolių atlyginimas sukeltų nepriimtinas ir sunkias pasekmes. Nagrinėjamu atveju atsakovė pastarosios sąlygos neįrodinėjo, tokio pobūdžio aplinkybių nenurodė ir teismas. Todėl įvertinus tiek ieškovės, tiek atsakovės elgesį, jų įtaką nuostolių atsiradimui ir nenustačius ieškovės kaltės dėl atsakovės pareigos priimti ginčo sutartimi numatytą biokuro kiekį netinkamo įvykdymo, teisėjų kolegija sprendžia, jog teisinio pagrindo mažinti ieškovei priteistinų nuostolių dydį faktiškai ir nebuvo.Apibendrinus šioje nutartyje nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai apskaičiavo ieškovės patirtų nuostolių dydį bei sumažino ieškovei priteistinų nuostolių dydį dėl kreditoriaus kaltės nepagrįstai, kas sudaro pagrindą skundžiamą teismo sprendimą pakeisti (CPK 329 str. 1 d., 330 str., 326 str. 1 d. 3 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

CPK 93 straipsnio 5 dalis numato, jog tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Ieškinį tenkinus iš dalies (99 proc.), proporcingai patenkintų reikalavimų daliai ieškovei iš atsakovės priteistinos 495 Eur išlaidos žyminiam mokesčiui už ieškinį sumokėti, 1 197,9 Eur išlaidos advokato pagalbai ir 2 145,33 Eur žyminio mokesčio išlaidos valstybei, o iš ieškovės proporcingai atmestų reikalavimų daliai (1 proc.) atsakovei priteistina 22,61 Eur išlaidų už advokato pagalbą ir kelionės išlaidų bei valstybei priteistina 21,67 Eur žyminio mokesčio, kurio mokėjimas ieškovei buvo atidėtas (CPK 93 str. 2 d.).Ieškovė, paduodama apeliacinį skundą, sumokėjo 1 767 Eur žyminį mokestį, 605 Eur už apeliacinio skundo parengimą, 605 Eur už atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimą ir 484 Eur už rašytinių paaiškinimų, kuriais, nepildant ieškovės apeliacinio skundo, reaguojama į atsakovės atsiliepime nurodomas aplinkybes, parengimą. Atsakovė, paduodama apeliacinį skundą, sumokėjo 1 769 Eur žyminį mokestį, 1 800 Eur už apeliacinio skundo paruošimą, 900 Eur už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą paruošimą. Šalių patirtos išlaidos pagrįstos byloje esančiais įrodymais. Prašomos priteisti išlaidos neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ (toliau – ir Rekomendacijos) (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. kovo 20 d.), išskyrus ieškovės prašomas priteisti 484 Eur išlaidas už rašytinių paaiškinimų parengimą, kurių maksimalus dydis, vadovaujantis Rekomendacijų 8.16 punktu, jų pateikimo teismui metu sudarė 308,76 Eur, taip pat atsakovės prašomas priteisti 1 800 Eur išlaidas už apeliacinio skundo paruošimą, kurių maksimalus dydis, vadovaujantis Rekomendacijų 8.10 punktu, jo pateikimo teismui metu sudarė 1 249,67 Eur. Todėl paskirstant bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgtina į atitinkamai sumažintas priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumas.Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, ieškovė turi teisę į jos patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje atlyginimą. Todėl ieškovei iš atsakovės priteistina 605 Eur dydžio išlaidos už atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimą. Ieškovės apeliacinį skundą tenkinus iš dalies (98,33 proc.), proporcingai patenkintų apeliacinio skundo reikalavimų daliai ieškovei iš atsakovės priteistinos 1 737,49 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą išlaidos, 898,5 Eur išlaidos apeliacinėje instancijoje advokato pagalbai už apeliacinio skundo ir rašytinių paaiškinimų parengimą apmokėti (913,76 Eur * 0,9833). Iš ieškovės proporcingai atmestų reikalavimų daliai (1,67 proc.) atsakovei priteistina 15,03 Eur išlaidų apeliacinėje instancijoje advokato pagalbai apmokėti (900 Eur * 0,0167).Iš viso ieškovei iš atsakovės priteistina 4 933,89 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atsakovei iš ieškovės – 37,64 Eur. Atlikus šalims priteistinų bylinėjimosi išlaidų užskaitą, ieškovei iš atsakovės priteistina 4 896,25 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Pusbroliai“ (juridinio asmens kodas 302274654) 237 847,68 Eur (du šimtus trisdešimt septynis tūkstančius aštuonis šimtus keturiasdešimt septynis eurus šešiasdešimt aštuonis centus) kainų skirtumo atlyginimą, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo civilinės bylos iškėlimo teisme (2015 m. rugpjūčio 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Energovia“ (juridinio asmens kodas 300040909), naudai.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Pusbroliai“ (juridinio asmens kodas 302274654) 4 896,25 Eur (keturis tūkstančius aštuonis šimtus devyniasdešimt šešis eurus dvidešimt penkis centus) bylinėjimosi išlaidų ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Energovia“ (juridinio asmens kodas 300040909).

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Energovia“ (juridinio asmens kodas 300040909) valstybei 21,67 Eur (dvidešimt vieną eurą šešiasdešimt septynis centus) žyminio mokesčio.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Pusbroliai“ (juridinio asmens kodas 302274654) 2 145,33 Eur (du tūkstančius vieną šimtą keturiasdešimt penkis eurus trisdešimt tris centus) žyminio mokesčio ir 3,87 Eur (tris eurus aštuoniasdešimt septynis centus) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.