- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-02-24
- Bylos Nr.
- e2A-324-480/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-13-3-00565-2015-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Žibas (pirm.), Albina Rimdeikaitė (pran.), Galina Blaževič
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Aikerta“
- Atsakovas
- G. G.
- Advokatai
- Agnė Golubevienė
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič, Albinos Rimdeikaitės (pranešėja), Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Aikerta“, atstovaujamos advokatės Agnės Golubevienės, apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1246-652/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Aikerta“ ieškinį atsakovui G. G. dėl žalos atlyginimo regreso tvarka.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Aikerta“ kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovo G. G. 6024,96 Eur žalai atlyginti, 5 % dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad su atsakovu G. G. 2013-07-24 buvo sudaryta darbo sutartis, pagal kurią atsakovas buvo priimtas dirbti vairuotoju – ekspeditoriumi bei sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, kuria atsakovas prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už jam patikėtas materialines vertybes, kurių sąrašą ieškovė pridėjo. Darbo sutartis su atsakovu buvo nutraukta 2013-09-13 darbuotojo prašymu. Darbo sutartis tarp šalių buvo nutraukta dėl to, kad 2013-09-03 – 2013-09-05 atsakovas su ieškovei priklausančiu vilkiku veždamas krovinį maršrutu Italija – Prancūzija – Jungtinė Karalystė, kartu su jam patikėtu gabenamu kroviniu iš Prancūzijos į Jungtinę Karalystę neteisėtai pervežė 9 nelegalius imigrantus. Atsakovo neteisėti veiksmai buvo nustatyti tuo metu, kai jis pristatė gabenamą krovinį užsakovui Jungtinėje Karalystėje. Iš karto po to apie tai buvo pranešta Jungtinės Karalystės Pasienio tarnybai, kuri užfiksavo šį įvykį, tačiau tarnyba tuo metu išsamesnio tyrimo dėl atsakovo veiksmų taip ir neatliko ir leido jam su ieškovei priklausančiu vilkiku grįžti į Lietuvą. Po šio įvykio ieškovė gavo Jungtinės Karalystės Pasienio tarnybos pranešimą, kuriame buvo nurodyta, kad ieškovei yra skiriama 1 200 svarų sterlingų bauda už kiekvieną nelegalų imigrantą, iš viso už 9 nelegalius imigrantus buvo paskirta 10 800 svarų sterlingų bauda. Ieškovė, nesutikdama su baudos dydžiu, kreipėsi į Jungtinės Karalystės Vidaus reikalų ministeriją su prašymu baudą sumažinti. 2014-04-15 buvo sudarytas susitarimas dėl baudos mokėjimo dalimis, pagal kurį baudos dydis buvo sumažintas nuo 10 800 svarų sterlingų iki 3 600 svarų sterlingų. Paskirtą baudą ieškovė sumokėjo, dėl to iš atsakovo regreso tvarka priteistinas žalos atlyginimas. Žalos dydį sudaro sumokėta bauda, išlaidos advokatams Jungtinėje karalystėje, už pinigų pervedimus.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad pirmą kartą savarankiškai išvažiavo į užsienį, nebuvo supažindintas su nelegalių imigrantų gabenimo aplinkybėmis, nebuvo supažindintas su Vidaus darbo tvarkos taisyklėmis, Pareiginiais nuostatais, Atmintine. Jis atliko visas reikalingas muitinės procedūras, praėjo patikrą Prancūzijos muitinėje, buvo tikrinamas automobilis įvažiuojant į traukinį, taip pat įvažiuojant į užsakovo teritoriją. Atžyma apie patikrinimą buvo padaryta tik viename tarptautinio važtaraščio egzemplioriuje, kuris atiteko Jungtinės Karalystės muitinės pareigūnams. Tiek kartų tikrinant, nebuvo pastebėtas plombos pažeidimas, todėl ir ieškovas nėra kaltas, kad nepastebėjo plombos pažeidimų. Pastebėjęs užsakovo teritorijoje nelegalus, atsakovas iškvietė policijos pareigūnus. Jis neatliko jokios neteisėtos veikos, todėl nėra pagrindo materialinei atsakomybei, kad ieškovės reikalavimas prieštarauja Visiškos materialinės atsakomybės sutarties 1 p. Būtent, ieškovei buvo uždėta bauda, atsižvelgiant į jos finansinę padėtį bei į tai, kad nebuvo naudojamos tam tikros saugumo priemonės. Ieškovė nepasinaudojo privaloma ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka Darbo ginčų komisijoje.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Alytaus rajono apylinkės teismas 2015 m. spalio 15 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; priteisė iš atsakovo G. G. 758,80 Eur žalos atlyginimo, 5 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2015-02-18, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 153,40 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei UAB ,,Aikerta“; priteisė iš ieškovės UAB ,,Aikerta“ 304,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovui G. G.; kitoje dalyje ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad 2013-09-20 ieškovei buvo pranešta apie įvykusį faktą, jog ieškovei priklausančiame automobilyje buvo aptikti 9 nelegalūs imigrantai ir, kad bus svarstoma baudos paskyrimo tikslingumas atsakingiems asmenims. Iš 2013-11-21 rašto nustatyta, kad ieškovei nutarta paskirti 10800 svarų baudą. 2014-04-15 ieškovė ir institucija Jungtinėje Karalystėje susitarė dėl 3600 svarų sumos sumokėjimo dalimis. Ieškovė baudą sumokėjo. Iš ieškovės pateiktų įrodymų teismas nustatė, kad atsakovas buvo supažindintas su Vidaus darbo tvarkos taisyklėmis bei savo Pareiginiais nuostatais. Byloje nebuvo galimybės nustatyti, ar atsakovas atliko visus veiksmus, nurodytus Vidaus darbo tvarkos taisyklėse ir atmintinėje, tačiau pats žalos atsiradimo faktas rodo tai, kad atsakovo veiksmai buvo neefektyvūs. Atsakovo kaltė iš dalies nustatyta, pripažįstant, kad atsakovas nesiėmė visų veiksmų, kad išvengtų nelegalių imigrantų patekimo į automobilį, t. y. prieš patekdamas į Prancūzijos Calais uostą nepastebėjo plombos pažeidimų, nepateikė krovinio Prancūzijos Pasienio tarnybai patikrinimui, dėl ko nelegalūs imigrantai pateko į atsakovo vairuojamą automobilį, o ieškovė Jungtinei Karalystei turėjo sumokėti baudą (DK 253 str. 1 d. 3 p.). Teismas ieškovės teiginius, kad atsakovas pažeidė darbo ir poilsio režimą, sustojo nerekomenduotoje vietoje, atsakovas galėjo tyčia gabenti nelegalus, tikslu pasipelnyti, atmetė kaip neįrodytus. Žala ieškovei iš dalies padaryta dėl to, kad atsakovas neužtikrino, jog į transporto priemonę, kuriuo buvo vežamas krovinys, nepatektų nelegalūs asmenys, t. y. žala atsirado dėl atsakovo iš dalies netinkamai atliktų darbo pareigų, ir dėl to ieškovas privalėjo sumokėti jam paskirtą baudą. Ieškovės sumokėta bauda vertintina kaip darbdavio nuostoliai, atsiradę iš dalies dėl jo darbuotojo, t. y. atsakovo, kaltės, ir žala gali būti priteisiama remiantis darbo teisės normomis, reglamentuojančiomis darbuotojo materialinę atsakomybę už darbdaviui padarytą žalą, t. y. pagal Darbo kodekso 253 straipsnio 3 punktą. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą dėl taikytinos teisės esant panašiems santykiams, sprendžiant dėl darbuotojo materialinės atsakomybės ribų nagrinėjamo ginčo atveju, netaikytinas visos žalos atlyginimo principas, nes tai prieštarautų Darbo kodekso 254 straipsnyje nustatytomis darbuotojo materialinės atsakomybės ribomis, kai darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio. Kadangi buvo nustatytos aplinkybės, kad ir darbdavys neatliko visų veiksmų apsisaugojimui nuo nelegalių imigrantų gabenimo, t. y. iš dalies taip pat kaltas dėl atsiradusių nuostolių, atsakovas į užsienį savarankiškai vyko pirmą kartą - iš atsakovo priteista dviejų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio suma ieškovės naudai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovė UAB „Aikerta“, atstovaujama advokatės Agnės Golubevienės, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2015-10-15 sprendimo dalį, kuria dalis ieškinio reikalavimų atmesta, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliantė nurodo šiuos argumentus:
1. Teismo sprendime netinkamai nustatyti neteisėti veiksmai, sąlygoję žalos ieškovei atsiradimą, nepagrįstai nurodyta, jog atsakovas netesėtus veiksmus atlikto tik iš dalies ir tik iš dalies tai lėmė žalos ieškovei padarymą. Atsakovas turėjo ir privalėjo žinoti, jog draudžiama transporto priemonėje vežti nelegalius asmenis į kitą valstybę. Atsakovas, vairuodamas ieškovei priklausančią transporto priemonę, pažeidė įstatymų normas, t. y. atsakovo vairuojamoje transporto priemonėje buvo aptikti vežami nelegalūs asmenys. Šio fakto neneigė ir pats atsakovas. Atsakovas atliko neteisėtus veiksmus – pažeidė pareigą užtikrinti, jog į transporto priemonę, kuriuo buvo vežamas krovinys, nepatektų nelegalūs asmenys; ir pažeidė pareigą nevežti nelegalių asmenų transporto priemonėje, jeigu jie į ją pateko. Šie atsakovo veiksmai, o ne kas kita, sąlygojo baudos ieškovei paskyrimą ir žalos atsiradimą.
2. Teismo sprendime nenurodyta ir neanalizuota reikšminga civilinei bylai teisingai išspręsti aplinkybė – kokia dalis atsakovo neteisėtų veiksmų sąlygojo žalos ieškovei padarymą. Teismas nurodo abstrakčią nekonkrečią sąvoką – iš dalies, tačiau neanalizuojama, ką ji reiškia. Iš skundžiamo sprendimo dalies, kuria nurodyta, jog ieškinio reikalavimų patenkinta tik 13 proc. galima daryti išvadą, jog teismas laikė, jog atsakovo neteisėti veiksmai sudarė tik nežymią dalį – 13 proc. veiksmų, sąlygojusių žalos atsiradimą. Tačiau teismas nenurodė jokių ieškovės atliktų neteisėtų veiksmų, kas patvirtina faktą, kad ieškovė savo pareigas vykdė tinkamai, o žala kilo išimtinai dėl atsakovo atliktų neteisėtų veiksmų.
3. Teismas netinkamai įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus - Jungtinės Karalystės Pasienio tarnybos dokumentus. Teismas sprendė, jog minėti dokumentai patvirtina tai, jog ieškovė neturėjo efektyvios apsaugos sistemos nuo nelegalių imigrantų, tačiau nei viename minėtos institucijos dokumente ši aplinkybė nenurodyta. Iš Jungtinės Karalystės Pasienio tarnybos dokumentų darytina priešinga išvada, negu buvo padaryta skundžiamu sprendimu – ieškovė tinkamai atliko jai, kaip darbdaviui tenkančias pareigas, nustatė efektyvią sistemą nuo nelegalių imigrantų, o atsakovas nevykdė jam kaip darbuotojui tenkančių pareigų ir nesilaikė šios sistemos.
Žemesnės instancijos teismas
4. Teismas netinkamai nustatė kitas atsakovo veiksmuose esančias materialinės atsakomybės sąlygas, teismo sprendimu buvo netinkamai ir nevisapusiškai įvertinti byloje esantys įrodymai, netinkamai nustatytos/ nenustatytos bylai reikšmingos faktinės aplinkybės, netinkamai taikytos materialinės teisės normos ir nepagrįstai padaryta išvada, jog ieškovo žala kilo dėl abiejų šalių neteisėtų veiksmų. Žala kilo išimtinai dėl atsakovo neteisėtų tyčinių veiksmų, todėl atsakovo atžvilgiu turėjo būti taikytas visos žalos atlyginimo principas ir ieškovės ieškinys patenkintas visiškai.
5. Teismas nepagrįstai nurodė, jog ieškovė reikalavimus grindė tik DK 255 str. 3 dalyje įtvirtinta teisės norma. Ieškovė procesiniuose dokumentuose nurodė, jog reikalavimą priteisti visą žalą grindžia dviem pagrindais - DK 255 str. 1 dalyje ir DK 255 str. 3 dalyje įtvirtintomis teisės normomis. Skundžiamu sprendimu neanalizuota ir nepasisakyta dėl ginčo santykį reglamentuojančios DK 255 str. 1 dalyje įtvirtintos materialinės teisės normos bei galimybės priteisti žalą iš atsakovo šiuo pagrindu. Byloje esantys įrodymai sudaro pagrindą daryti išvadą, jog atsakovas neteisėtus veiksmus atliko tyčia.
6. Teismo nebuvo tinkamai išanalizuota ir pritaikyta 2010-10-05 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi c. b. Nr. 3K-3-389/2010 suformuota kasacinio teismo praktika. Minėtoje byloje buvo nagrinėjama civilinė byla, kurios faktinės aplinkybės yra analogiškos nagrinėjamai bylai. Skundžiamu sprendimu buvo nesilaikyta dviejų kasacinio teismo cituotoje nutartyje suformuotų taisyklių: ieškovei paskirta bauda priteistina iš atsakovo taikant darbuotojo materialinę atsakomybę dėl darbo funkcijų nevykdymo/ netinkamo vykdymo; tokiose bylose turi būti sprendžiamas materialinės atsakomybės klausimas sistemiškai taikant DK 254 straipsnyje ir 255 straipsnyje įtvirtintas teisės normas.
7. Teismas neįvertino bylai reikšmingos faktinės aplinkybės, jog atsakovo pozicija byloje buvo nenuosekli, prieštaringa byloje esantiems įrodymams, todėl turėjo būti vertinta kritiškai. Atsakovas nurodė, jog arti Calais uosto sustojo gavęs ieškovės nurodymą telefono žinute, tačiau ieškovės sudarytų Darbo tvarkos taisyklių VII dalies 9.6 punktas numato draudimą sustoti arti Calais uosto, todėl ieškovė tokio nurodymo negalėjo duoti. Atsakovas nurodė, jog tikrino transporto priemonę Prancūzijos pasienio tarnyboje, tačiau CMR važtaraštis patvirtina, jog transporto priemonė nebuvo tikrinta. Atsakovas keletą kartų skirtingai nurodė aplinkybes, susijusias su nelegalių asmenų aptikimu transporto priemonėje.
Atsiliepimas
Atsakovas G. G. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos argumentus:
1. Atsakovas savo darbines pareigas atliko tinkamai, ieškovės skunde išdėstyti faktai neatitinka tikrovės. Atsakovas jokios neteisėtos veiktos, vykdydamas savo darbines pareigas nepadarė. Jam priklausė saugiai vairuoti automobilį ir gabenti krovinį - tą jis ir darė. Kadangi jis neteisėtos veikos nepadarė, nėra ir priežastinio ryšio taip jo veiksmų ir atsiradusios žalos. Taip pat neegzistuoja atsakovo kaltė dėl žalos atsiradimo, todėl pagal DK 245 str. nuostatas jam pareiga atlyginti žalą neatsiranda.
2. Pagal DK 253 str. 3 punktą atsakovui atsakomybė atlyginti žalą taip pat neatsiranda, nes bauda yra paskirta kompetentingų organų įstaigai, kuri pripažino jai paskirtą baudą ir tik siekė ją susimažinti. Ieškovė nesiėmė teisinių veiksmų, neskundė nustatyta tvarka priimtų sprendimų, dėl baudos skyrimo ir visiško jos panaikinimo ir sumažintos baudos dydį gera valia dengia, t. y. moka paskirtą baudą, pagal patvirtintą grafiką. Pati įstaiga prisiėmė civilinę atsakomybę sau, o ne atsakovui.
3. Skunde yra neteisingai nurodoma, kad tyrimo eigoje atsakovo neteisėti veiksmai buvo nustatyti tuo metu, kai jis pristatė gabenamą krovinį užsakovui Jungtinėje Karalystėje. Atsakovas pats aptiko nelegalus automobilyje ir pranešė policijai, todėl jį ir paleido, nes nerado jo veiksmuose kokios nors kaltės. Tyrimo eigoje nenustatyta, kad atsakovui buvo žinoma, jog į automobilio priekabą yra slaptai, be jo žinios įsibrovę nelegalūs emigrantai. Jau tuo metu Europoje buvo problema dėl nelegalių emigrantų, kurie bet kokia kaina stengėsi patekti į Jungtinę karalystę, o šiuo metu ši problema yra peraugusi į viso pasaulio problemą su kuria nesusitvarko net ir Europos didžiosios valstybės, todėl atsakovo veiksmuose nėra nei tyčios nei neatsargumo, o tuo pačiu kokios nors kaltės.
4. Nubaustas buvo ne atsakovas, o automobilio savininkas, kuris neaprūpino nei automobilio, nei atsakovo reikalingomis apsaugos priemonėmis, kas nurodyta ir Pasienio tarnybos rašte, darbdavys nesupažindino atsakovo su nelegalų apsisaugojimo priemonėmis, jokia vairuotojo atmintinė jam nebuvo įteikta ir realiai jis nesusipažino su Vidaus darbo tvarkos taisyklėmis ir pareigybine instrukcija. Su prevencine sistema dėl nelegalų imigrantą gabenimo atsakovas supažindintas nebuvo, o visų kitų administracijos nurodymų jis laikėsi ir juos tinkamai vykdė.
5. Ieškovė nepateikė CMR dokumento, ant kurio yra Prancūzijos kontrolės pareigūno patikrinimo štampas apie plombų patikrą, nes tai buvo paskutinis sustojimas Prancūzijoje prieš įvažiuojant į aikštelę, iš kurios krovininis transportas paruošiamas persikėlimui į Jungtinę Karalystę eurotuneliu, nustatyta tvarka. Nustatyta tvarka perkėlus vilkiką su kroviniu į Jungtinę Karalystę ir apsaugos pareigūnams įleidus vilkiką su kroviniu į aikštelę tik tada atsakovas pastebėjo troso pažeidimą po sagtele, apie ką iš karto informavo apsaugą.
6. Kadangi buvo nustatytos aplinkybės, kad ir darbdavys neatliko visų veiksmų apsisaugojimui nuo nelegalių imigrantų gabenimo, t. y. iš dalies taip pat kaltas dėl atsiradusių nuostolių, atsakovas į užsienį savarankiškai vyko pirmą kartą – teismas iš jo priteisė dviejų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio sumą ieškovės naudai. Su tokia priteista suma atsakovas taip pat nesutinka, tačiau apeliacine tvarka teismo sprendimo neskundė, nes nenori bylinėtis.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą ir atsiliepimą į jį, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).
Įvertinus apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes matyti, kad apeliaciniu skundu iš esmės keliamas materialinės atsakomybės ribų klausimas.
Byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, kad atsakovas G. G. pagal 2013-07-24 darbo sutartį dirbo UAB „Aikerta“ vairuotoju - ekspeditoriumi, 2013-07-24 su juo sudaryta Visiškos materialinės atsakomybės sutartis ir darbo sutartis nutraukta 2013-09-13 pagal Darbo kodekso (toliau – DK) 127 straipsnio 1 dalį. 2013-09-03 – 2013-09-05 atsakovas, vykdydamas savo darbines pareigas, veždamas krovinį iš Prancūzijos į Jungtinę karalystę, pervežė 9 nelegalius imigrantus. Jungtinės Karalystės Pasienio tarnyba paskyrė ieškovei 10 800 svarų baudą, kurį vėliau ieškovės prašymu buvo sumažinta iki 3 600 svarų. Ieškovė pareikštu ieškiniu prašo priteisti 6 024,96 eurus žalai, kurią sudaro sumokėta bauda, išlaidos advokatams Jungtinėje karalystėje, pinigų pervedimas, atlyginti. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nustatant žalos dydį vadovaujamasi DK 254 straipsnyje nustatytomis darbuotojo materialinėmis atsakomybės ribomis, o kadangi buvo nustatytos aplinkybės, kad ir darbdavys neatliko visų veiksmų apsisaugojimui nuo nelegalių imigrantų gabenimo, žalai atlyginti priteisė atsakovo dviejų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio sumą – 758,80 eurus.
Darbuotoją ir darbdavį siejantys darbo teisiniai santykiai reglamentuojami darbo įstatymuose ir kituose norminiuose teisės aktuose. Darbo įstatymuose, be kita ko, reglamentuojamos darbuotojų materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygos, dydis (ribos) (DK 4 str. 11 p.). Materialinė atsakomybė pagal darbo teisę yra savarankiška turtinės atsakomybės rūšis. DK 245 straipsnyje nustatyta, kad materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas. Darbuotojo materialinė atsakomybė suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui žalą, padarytą neatlikus ar netinkamai atlikus nustatytas darbo pareigas. Nurodytos atsakomybės tikslas – pasiekti, kad darbuotojas atlygintų darbdaviui padarytus nuostolius darbo teisės normų nustatytu dydžiu ir tvarka. Pagal kasacinio teismo suformuotą teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo materialinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo praktiką materialinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti šias sąlygas: 1) padaryta žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusi šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo teisiniais santykiais; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla (DK 246 straipsnis). Materialinė atsakomybė atsiranda tik tada, kai yra visos DK 246 straipsnyje nurodytos pažeidėjo materialinės atsakomybės sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Osviris“ v. R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-7-2/2004; teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis priimta civilinėje byloje Pakruojo ūkininkų kredito unija v. A. E. R., bylos Nr. 3K-3-47/2011; kt.). Materialinei atsakomybei atsirasti yra pakankama kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis (tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Mažeikių nafta“ v. I. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-446/2009; 2012 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. K. ir kt. v. UAB „Fatalitas“, bylos Nr. 3K-3-125/2012). Nuo kaltės rūšies, jos laipsnio priklauso materialinės atsakomybės ribos, dydis. Darbuotojų materialinė atsakomybė skirstoma į dvi rūšis: ribotąją ir visišką. Ribotoji darbuotojų materialinė atsakomybė įtvirtinta DK 254 straipsnyje ir, jai esant, darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio. Visiškos materialinės atsakomybės atvejai nustatyti DK 255 straipsnyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. K. v. UAB „Dannemand“, bylos Nr. 3K-3-96-2013; 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Šiaulių lyra“ v. V. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-359/2013; kt.).
DK 254 straipsnyje nustatyta, kad darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, išskyrus atvejus, nustatytus šio kodekso 255 straipsnyje. DK 255 straipsnyje, be kita ko, nustatyti šie visiškos darbuotojo materialinės atsakomybės atvejai: kai žala padaryta tyčia (DK 255 str. 1 p.); kai žala padaryta darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis (DK 255 str. 3 p.).
Visiškos materialinės atsakomybės sutartis reglamentuoja DK 256 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad: visiškos materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaroma su darbuotojais, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu, ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe; ši sutartis įforminama raštu; joje turi būti nustatyta, už kokias materialines vertybes darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę ir kokius įsipareigojimus prisiima darbdavys, užtikrindamas sąlygas, kad žala neatsirastų. Kasacinis teismas, aiškindamas šią teisės normą, yra konstatavęs, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaroma tiek kaip atskiras dokumentas, kurį pasirašo šį susitarimą sudarantys asmenys, tiek kaip susitarimas, inkorporuotas darbo sutartyje; darbuotojo ir darbdavio susitarimas turi būti surašomas ir pasirašomas abiejų šalių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Nodora“ v. P. K., bylos Nr. 3K-3-340/2012). Visiškos materialinės atsakomybės sutartyje turi būti tiksliai nustatyta, už kokias materialines vertybes darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę jų sužalojimo, praradimo ar kitokio nuvertėjimo (dėl darbuotojo kaltės) atvejais; viena būtinųjų visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymo sąlygų yra atitinkamų materialinių vertybių perdavimas darbuotojui, prisiimančiam atsakomybę už jų apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Mitnija“ v. V. J., bylos Nr. 3K-3-595/2012; 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Šiaulių lyra“ v. V. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-359/2013; kt.).
Apeliantė teigia, kad reikalavimą priteisti visą žalą savo procesiniuose dokumentuose ji grindė dviem pagrindais: DK 255 straipsnio 1 dalyje (teisėjų kolegija straipsnio dalį įvardija punktu) ir DK 255 straipsnio 3 dalyje įtvirtintomis teisės normomis, nes byloje esantys duomenys leidžia teigti, jog dėl atsakovo G. G. egzistuoja DK 255 straipsnio 1, 3 dalyse nustatytos visiškos materialinės atsakomybės sąlygos – žala apeliantei padaryta tyčia, be to, darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ji reikalavimus grindė tik DK 255 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teisės norma, tinkamai jos neanalizavo, o dėl DK 255 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos materialinės teisės normos ir nepasisakė.
Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Pastebėtina, kad ieškinyje ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas ir faktinių aplinkybių teisinis vertinimas teismui nėra privalomas ir šio nesaisto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Dujų ūkio prekės“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija; byla Nr. 3K-3-338/2008; kt.). Teisme darbdaviui reikalaujant taikyti darbuotojui materialinę atsakomybę, šios sąlygų egzistavimo įrodinėjimo pareiga tenka darbdaviui (CPK 12, 178 str.). Pirmosios instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kad atsakovas G. G. žalą padarė tyčia, taip pat teisingai konstatavo, kad sprendžiant dėl darbuotojo materialinės atsakomybės ribų nagrinėjamo ginčo atveju, netaikytinas visos žalos atlyginimo principas (DK 255 str. 3 p., 256 str.).
DK 255 straipsnio 3 punkte įtvirtinta darbuotojo pareiga atlyginti visą žalą, jei ji padaryta darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Ji gali būti sudaroma tik su tais darbuotojais, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe. Ši sutartis turi būti įforminama raštu. Joje nustatoma, už kokias materialines vertybes darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę ir kokius įsipareigojimus turi vykdyti darbdavys, užtikrindamas sąlygas, kad žalos neatsirastų. Taigi, nors visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymas su darbuotoju yra darbdavio siekis užtikrinti jam galinčios atsirasti materialinės žalos atlyginimą ir tokia sutartimi yra ginami darbdavio interesai, tačiau ja taip pat nustatomas įpareigojimas darbdaviui imtis priemonių bei sudaryti tokias darbo sąlygas, kad žalos neatsirastų (DK 256 str. 1 d.).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad su atsakovu, kuris pagal 2013-07-24 darbo sutartį dirbo vairuotoju–ekspeditoriumi, buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad su darbuotoju sudarytoje visiškos materialinės atsakomybės sutartyje turi būti nustatyta, už kokias materialines vertybes darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę jų sužalojimo, praradimo ar kitokio nuvertėjimo (dėl darbuotojo kaltės) atvejais. Kita vertus, visiškos materialinės atsakomybės sutartyje paprastai nereikia konkrečiai išvardyti materialinių vertybių, juolab kad, esant materialinių vertybių judėjimui, aptariamoje sutartyje praktiškai užfiksuoti to gali būti net neįmanoma. Taigi, atitinkamais atvejais konkrečioje sutartyje darbuotojo įsipareigojimas darbdaviui visiškai materialiai atsakyti gali būti išreikštas apibendrintai, svarbu, kad iš sutarties teksto darbuotojas aiškiai suprastų, už ką jis yra materialiai atsakingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Mitnija“ v. V. J., bylos Nr. 3K-3-595/2012). Nagrinėjamos bylos atveju visiškos materialinės atsakomybės sutarties 1 punktu darbuotojas (atsakovas) prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už darbdavio jam perduotas vertybes (vertybių sąrašas pridedamas). Šios sutarties nuostatos detaliai apibrėžia, kokie yra atsakovo materialinės atsakomybės pagrindai ir sąlygos, o šios sutarties priede pateikiamas atsakovui perduotų materialinių vertybių sąrašas (31 pozicija). Sutarties skirsnyje, reglamentuojančiame darbuotojo įsipareigojimus, nėra nurodyta, kad darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, kilusią dėl jo kaltės, įskaitant atvejus, kai darbdavys sumoka jam skirtą baudą, sąlygotą darbuotojo veiksmų jam atliekant darbines pareigas. Visos minėtos sutarties nuostatos, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindas visiškos materialinės atsakomybės institutui atsakovo atžvilgiu taikyti. Be to, jeigu žala padaryta kitokiais, negu DK 256 straipsnio 1 dalyje išvardytais veiksmais (neveikimu), tai visiška materialinė atsakomybė pagal DK 255 straipsnio 3 punktą, darbuotojui netaikoma. Šiuo atveju kyla darbuotojo materialinės atsakomybės ribų, nustatytų DK 254 straipsnyje, taikymo klausimas, nes žala darbdaviui regreso tvarka atlyginama pagal Darbo kodekso normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Laugina“ v. R. V., bylos Nr. 3K-3-138/2005; 2007 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. įmonė v. J. S., S. D., bylos Nr. 3K-3-210/2007).
Analizuodama ir vertindama apeliantės argumentus dėl ginčo santykį reglamentuojančios DK 255 straipsnio 1 punkte įtvirtintos materialinės teisės normos bei galimybės priteisti žalą iš atsakovo šiuo pagrindu, teisėjų kolegija pažymi, jog pasisakydamas dėl kaltės materialinės darbuotojo atsakomybės atveju kasacinis teismas yra nurodęs, kad kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis (tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo) yra pakankama materialinei atsakomybei atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Mažeikių nafta“ v. I. D., bylos Nr. 3K-3-446/2009). Tačiau nuo kaltės rūšies, jos laipsnio priklauso materialinės atsakomybės ribos, dydis. Pagal nagrinėjamos bylos duomenis, atsakovui, būnant ieškovės darbuotoju ir vykdant darbines pareigas, į jo vairuojamą transporto priemonę, kurią buvo vežamas krovinys, pateko nelegalūs asmenys, kurie 2013-09-05 buvo rasti ir sulaikyti High Wycombe Jungtinėje Karalystėje. Ištyręs ir įvertinęs šias aplinkybes, byloje esančiais įrodymais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovas nesiėmė visų veiksmų, kad išvengtų nelegalių imigrantų patekimo į automobilį, o šiems patekus į automobilį – nebūtų vežami toliau, t. y. prieš patekdamas į Prancūzijos Calais uostą nepastebėjo plombos pažeidimų, nepateikė krovinio Prancūzijos Pasienio tarnybai patikrinimui. Ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog byloje nenustatyti atsakovo tyčiniai veiksmai gabenant nelegalus. Bylos duomenimis nepaneigta atsakovo paaiškinime nurodyta aplinkybė, jog atvykęs į High Wycomb, pastebėjęs nukirptą plombą ir pamatęs nelegalus, jis pats apie tai pranešė apsaugai. Nei ieškovės pateiktas „Akistatos“ straipsnis „Naujas emigrantų verslas – nelegalai“, nei 2014-12-09 Darbo ginčų komisijos sprendimas Nr. DGKS-5411, nepatvirtina atsakovo tyčios pervežant nelegalus. Jungtinės Karalystės Pasienio tarnybos dokumentuose taip pat nėra nurodyta jokių aplinkybių, leidžiančių daryti bet tikėtiną išvadą apie atsakovo tyčinius veiksmus. Priešingai, kai Jungtinės Karalystės kompetentingi organai užfiksavę įvykį atsakovo nesulaikė, ieškovės prašymu sumažino paskirtą baudą už nelegalų pervežimą, šias aplinkybes sistemiškai vertinant su „Akistatos“ straipsnyje pateikiama informacija, leidžia daryti pakankamai tikėtiną išvadą, jog atsakovo tyčios nagrinėjamu atveju nebuvo. Pažymėtina, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ v. UAB „Bioetan LT“, bylos Nr. 3K-3-576/2013; 2014 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Dalis erdvės“ v. V. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-404/2014; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. ir kt. v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-84/2013; kt.).
Atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas aplinkybes dėl žalos apeliantei padarymo mechanizmo, nebuvo teisinio pagrindo taikyti atsakovui G. G. visišką materialinę atsakomybę pagal DK 255 straipsnio 1, 3 punktus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šių teisės normų netaikė, priimdamas sprendimą dėl materialinės atsakomybės atsakovui G. G. taikymo.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad yra nustatytos visos DK 246 straipsnyje reglamentuotos sąlygos atsakovo materialinei atsakomybe atsirasti: padaryta žala, ji padaryta atsakovo neteisėta veika, yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo, yra atsakovo kaltė, atsakovas ir ieškovė teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais; žalos atsiradimas yra susijęs su atsakovo darbo veikla (atliktomis vairuotojo-ekspeditoriaus funkcijomis). Teisėjų kolegija jų neanalizuodama, joms tiesiog pritaria.
Apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas tik iš dalies tenkindamas ieškinio reikalavimą, nenurodė jokių ieškovės atliktų neteisėtų veiksmų, sąlygojusių žalos atsiradimą, kas patvirtina faktą, kad ieškovė savo pareigas vykdė tinkamai, o žala kilo išimtinai dėl atsakovo atliktų neteisėtų veiksmų. Priešingai teigia atsakovas, kad buvo nubaustas ne jis, o apeliantė, kuri jo nesupažindino su nelegalų apsisaugojimo priemonėmis, jokia atmintinė jam nebuvo įteikta, o su Vidaus darbo tvarkos taisyklėmis ir pareigybine instrukcija jis realiai ir nebuvo susipažinęs. Analizuodama ir vertindama minėtus šalių argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog kasacinės instancijos teismo praktikoje išaiškinta, kad įstatymas numato galimybę atsižvelgiant į aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimą, sumažinti atlygintinos žalos dydį, jei žala nėra padaroma tyčia (DK 257 str. 5 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Transtira“ v. G. B., bylos Nr. 3K-3-384/2012 ir kt.). Pirmosios instancijos teismas, byloje nustatęs, kad ir darbdavys neatliko visų veiksmų apsisaugojimui nuo nelegalių imigrantų gabenimo, iš atsakovo priteistinos žalos dydį sumažino 33 procentais. Teisėjų kolegija nurodo, kad argumentas, jog darbdavys neįvykdė jam keliamų reikalavimų dėl efektyvios apsaugos sistemos nuo nelegalų apsisaugojimo įgyvendinimo, negali būti traktuojama kaip netinkamas darbdavio pareigų atlikimas arba netinkamas prisiimtų įsipareigojimų užtikrinti sąlygas, kad žala neatsirastų, vykdymas, t. y. negali būti laikoma aplinkybe, eliminuojančia darbuotojo atsakomybę, bet gali būti laikoma aplinkybe, lemiančia atlygintinos žalos mažinimo galimybę. Nors atsakovas ir teigia, kad su Vidaus darbo tvarkos taisyklėmis ir pareigybine instrukcija jis realiai nesusipažinęs, tačiau byloje esantys darbuotojų, supažindintų su įmonės vidaus ir darbo tvarkos taisyklėmis, pareiginiais nuostatais registracijos žurnalai patvirtina, kad darbo sutarties sudarymo dieną atsakovas su minėtais dokumentais buvo supažindintas pasirašytinai, o tai, kad atsakovas apie susipažinimą, kaip jis teigia, pasirašė šių dokumentų neskaitęs, jis pats prisiėmė su tuo susijusias rizikas. Tačiau atsakovui teigiant, jog jokia vairuotojo atmintinė jam nebuvo įteikta ir jo darbdavys nesupažindino su nelegalų apsisaugojimo priemonėmis, pareiga įrodyti šias aplinkybes teko ieškovei. Pažymėtina, kad įrodymų, jog apeliantė įgyvendino visus reikalavimus, kurie yra nurodyti 2013-11-21 Jungtinės Karalystės Pasienio tarnybos rašte, nukreipiant į nurodytą Vidaus reikalų ministerijos tinklalapį, kuriame yra pateiktas aprašymas, ką tarnyba laiko efektyvia apsaugos sistema – t. y. įmonei keliamus reikalavimus pateikti vairuotojams raštiškus nurodymus, juos apmokyti ir kontroliuoti, į bylą nepateikė, o šias aplinkybes grindė iš esmės savo atstovų paaiškinimais. Tačiau šalies vienoks ar kitoks aiškinimas savaime nereiškia, kad jis yra teisingas, nes bet kurios bylos aplinkybės, jei jų kita šalis nepripažįsta, turi būti pagrindžiamos kitais įrodymais (CPK 187, 12, 178 str.). Taigi atsižvelgdama į tai, kad žalos darbuotojas padarė neatsargiai elgdamasis, taip pat atsižvelgdama į darbdavio elgesį, teisėjų kolegija laiko, kad šios aplinkybės, kaip atitinkančios DK 257 straipsnio 5 dalies nuostatas, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, sudaro pagrindą apeliantės patirtos ir darbuotojo atlygintinos žalos dydį sumažinti 33 procentais, t. y. priteisti iš atsakovo dviejų jo vidutinių mėnesinių darbo užmokesčio dydžio sumą.
Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti apeliantės teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „City Service“ v. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“, bylos Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Visuma išdėstytų aplinkybių teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmės bylai turinčias aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai ištyrė šalių pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį apeliacinio skundo nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl bylinėjimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme
Iš apeliantės atsakovui, sutinkamai su CPK 93 straipsnio 1 dalies bei CPK 98 straipsnio 3 dalies nuostatomis, priteistinos advokato teisinės pagalbos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme (t. y. atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą), - 300 Eur, kurių dydis neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio, yra pagrįstos, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Aikerta“ į. K. 302474740, G. G., a. k. (duomenys neskelbtini) 300 (tris šimtus) Eur teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme.