Vilniaus apygardos teismo nutartis, e1A-24-574/2021

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-01-20
Bylos Nr.: e1A-24-574/2021
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-35961-2019-9
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Jurgita Mačionytė, Vitalija Norkūnaitė, Nida Vigelienė
Nukentėjusysis: V. G.
Civilinis ieškovas: V. G.
Advokatai: Tatjana Benetė, Ignatijas Šuškevičius

Kategorijos

1.2.25.4.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti

Baudžiamoji byla Nr. 1A-24-574/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-35961-2019-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.25.4.2.4.; 2.1.15.1; 2.1.15.3 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. sausio 20 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vitalijos Norkūnaitės, Nidos Vigelienės,

sekretoriaujant Agnei Strunkytei, Beatai Rutkauskaitei,dalyvaujant prokurorui Linui Gružui,

atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės M. K. (M. K.), jo gynėjui advokatui Ignatijui Šuškevičiui,

nukentėjusiajam V. G., jo atstovei advokatei Tatjanai Benetei,vertėjoms Ingridai Petrulienei, Virginijai Peterienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo civilinio ieškovo V. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 4 d. nuosprendžio, kuriuo M. K., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalyje, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta. Laiduotoju paskirtas P. B., taikant 1 000 Eur užstatą ir nustatytas 1 metų laidavimo terminas.

Iš draudimo bendrovės ABD „Compensa Vienna Insurance Group“ priteista nukentėjusiajam V. G. 1 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Iš M. K. Lietuvos valstybei priteista 181,28 Eur bylinėjimosi išlaidų už nukentėjusiajam V. G. teiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad M. K. 2019 m. gegužės 12 d., apie 22.23 val., vairuodamas jam nuosavybės teise priklausantį automobilį „Lexus RX 300” (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 101 punkto reikalavimus ir 154 punkto reikalavimus, t. y. Vilniuje, važiavo šalutiniu keliu – Karačiūnų gatve, kryptimi link Nemenčinės plento, prieš Karačiūnų g.-Nemenčinės pl. sankryžą sustojo, prieš pradėdamas vėl judėti buvo neatidus ir neatsargus, neįsitikino, kad tai daryti jam saugu, įvažiuodamas į sankryžą, nedavė kelio jo atžvilgiu iš kairės į dešinę pagrindiniu keliu – Nemenčinės plentu, kryptimi nuo Milašiaus gatvės pusės link Nemenčinės miestelio, važiuojančiam motociklui „Yamaha (duomenys neskelbtini) (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), vairuojamam V. G. ir su juo susidūrė. Eismo įvykio metu dėl patirtų sužalojimų buvo nesunkiai sutrikdyta motociklo vairuotojo V. G. sveikata, taip pat buvo apgadintos abi eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nukentėjusysis V. G. prašo panaikinti 2020 m. rugpjūčio 4 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį ir panaikinti M. K. paskirtą atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, pritaikyti BK 68 straipsnio nuostatą ir atimti M. K. teisę vairuoti transporto priemones ir tenkinti nukentėjusiojo civilinį ieškinį visa apimtimi.

3. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas bylos duomenis vertino šališkai - vienus teismas pripažino įrodymais, o kitų ne, nuosprendį grindė ne visais įrodymais, o vertino juos pasirinktinai, neanalizuodamas jų visumos, nenurodė, kodėl kaltinamąjį teisinančius įrodymus priėmė, o kaltinančius atmetė, neištyrė ir nepašalino prieštaravimų tarp liudytojų duotų parodymų ikiteisminio tyrimo metu bei teismo posėdyje ir faktinių bylos aplinkybių, taip pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 punkto reikalavimus ir, nesant visų būtinų sąlygų, nepagrįstai atleido kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 40 straipsnį ir netaikė BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės. Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimai, kelia abejonių Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio teisėtumu ir pagrįstumu.

4. Pirmos instancijos teismo nustatytos aplinkybės prieštarauja, ikiteisminiame tyrime jo ir liudytojo E. T. apklausų metu pateiktai informacijai, taip pat jo teiginiams jį apklausiant teismo posėdžio metu. Liudytojas ir jis apklausos metu teigė, kad kaltinamasis išvažiavo į pagrindinį kelią staiga, nepristabdęs, kaltinamojo teigimu, jis buvo sustojęs ir po to pradėjo judėjimą. Nepaisydamas šio prieštaravimo, teismas kaltinamojo parodymus laikė neginčytinais, dėl kurių nekyla abejonių.

5. Bylą pradėjus nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teisme kreipėsi į teismą, prašydamas apklausti liudytoją E. T., kuris tuo metu buvo atvykęs į teismo posėdį, tam kad būtų nustatytos eismo įvykio aplinkybės, kurios vėliau gali būti svarbios siekiant teisingai išspręsti bylą. Teismas atsisakė tai padaryti motyvuodamas tuo, kad kaltinamasis iš esmės prisipažino padaręs nusikaltimą ir jo aplinkybių aiškinimasis nėra svarbus. Taip pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodydamas, kad buvo pažeistas ir KET 101 punktas, nelaikė svarbia aplinkybe nustatyti ar eismo įvykio metu buvo susidariusios KET 219.2. p. aprašomos sąlygos.

6. Kaltinamasis po autoįvykio patraukė automobilį iš susidūrimo vietos, taip pažeisdamas KET 219.2. reikalavimą. Šios aplinkybės ikiteisminio tyrimo metu nepripažino. Pagal policijos pareigūnų sudarytą įvykio schemą akivaizdžiai matosi, kad kaltinamojo automobilis po įvykio stovi ne pagrindiniame, o šalutiniame kelyje. Kad kaltinamasis patraukė automobilį iš įvykio vietos įrašyta ir liudytojo E. T. 2019 m. rugsėjo 9 d. apklausos protokole. Autoįvykio vietos aprašyme, taip pat nuotraukose nėra automobilio „Lexus“ priekinio valstybinio (duomenys neskelbtini) numerio lentelės, jos nėra ir ant automobilio. Galima įtarti, kad šis įkaltis taip pat buvo pašalintas iš įvykio vietos iki atvykstant policijos pareigūnams. Iš to kas pasakyta aukščiau matyti, kad kaltinamasis siekdamas sumenkinti savo kaltę naikino tyrimui svarbius įkalčius. Pirmos instancijos teismas šiuos faktus ignoravo taikydamas kaltinamajam BK 40 straipsnio 2 dalies nuostatas.

7. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis, siekdamas sumenkinti savo kaltę, pateikė klaidinančią informaciją apie įvykio aplinkybes: jis teigė, kad jam iš kairės artėjo automobilis, kuris ketino sukti į dešinę, apklausiamas teisme nurodė, kad šis automobilis sukliudė jam pamatyti artėjantį motociklą. Tai prieštarauja jo ir liudytojo E. T. apklausų metu pateiktai informacijai, pagal kurią Nemenčinės pl. jam motociklu artėjant prie sankryžos tarp jo ir kaltinamojo automobilio kitų transporto priemonių nebuvo. Pirmos instancijos teismas šią aplinkybę ignoravo taikydamas BK 40 straipsnio 2 dalies nuostatas. Kaltinamojo veiksmai prieštarauja BK 40 straipsnio 2 dalyje nustatytam visiškam kaltės pripažinimo reikalavimui, kadangi jis naikino įkalčius, pateikdamas klaidinančią informaciją nusikaltimo tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu. Kaltinamasis neatsiprašė jo iki paskutinio posėdžio dienos, nors nuo įvykio dienos iki teismo posėdžio praėjo daugiau negu metai. Nekompensavo turtinės ir neturtinės žalos, nepareiškė noro tai padaryti ateityje. Nepasiūlė po įvykio dienos jokios paramos ar pagalbos, neišreiškė apgailestavimo dėl nusikalstamos veikos padarinių.

8. Kasacinio teismo nutartyse 2K-P-82/2010, 2K-84/2010, 2K-685/2012, 2K137/2015 nurodoma, kad formalus atsiprašymas, asmens gailėjimasis išreiškiamas vien apgailestavimo pareiškimais, kurių jo atveju teko laukti iki paskutinės minutės, nėra pagrindas atleisti nuo atsakomybės. Gailėjimąsi gali išreikšti poelgiai, kuriais stengiamasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiajam, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta. Padėti justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybės ir pan. Kadangi kaltinamasis po įvykio nei karto nesusisiekė su juo, nepasiteiravo apie sveikatą, pagalbos reikalingumą, jo gailėjimasis išreikštas paskutinio posėdžio metu vertintinas kaip bandymas sušvelninti savo padėtį, bet ne nuoširdus gailėjimasis dėl kaltinamojo veiksmų atsiradusios žalos, nukentėjusiojo dvasinių ir fizinių išgyvenimų, sveikatos sutrikdymo.

9. Pirmosios instancijos teismas neteisingai interpretavo BK 40 straipsnio 3 dalį. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti. Iš BK 40 straipsnio konteksto matyti, kad įstatymų leidėjas spręsdamas galimybę atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės, vertina jo savybes ir požiūrį į padarytą nusikaltimą. Taigi motyvas taikant šią normą yra ne pats žalos atlyginimo nukentėjusiam faktas (prievolė atlyginti žalą kyla iš kitų įstatymo normų), bet kaip ir kas tą žalą atlygina. Todėl normoje vienareikšmiškai nurodoma, kad žalą turi atlyginti būtent kaltinamasis. Iš to seka, kad kitais atvejais, kai žalą atlygina kaltinamojo arba nukentėjusio draudimo bendrovė, kaltinamojo darbovietė arba kiti su juo susiję asmenys, negalima laikyti, kad šios normos reikalavimas yra patenkintas. Taigi, žala turi būti atlyginta ne kurio kito proceso dalyvio ar trečiųjų asmenų, bet paties kaltinamojo. BK 40 straipsnio 2 dalies 2) ir 3) punktuose nurodoma apie kaltinamojo norą ir pastangas atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą. Įstatymo norma atsižvelgdama į kaltinamojo požiūrį į padarytą nusikaltimą, jo pasekmių vertinimą, leidžia sumažinti bausmę, tačiau draudimo bendrovės išmoka niekaip neapibūdina kaltinamojo veiksmų ir jo požiūrio į nusikalstamos veikos pasekmes.

10. Kaltinamojo valia ir jo požiūris į padarytą nusikalstamą veiką neturėjo įtakos draudimo bendrovės sprendimui. Kaltinamasis neatlygino fizinės ir moralinės žalos. Privalomas civilinės atsakomybės draudimas yra būtina sąlyga tam, kad transporto priemonė galėtų dalyvauti eisme ir privalomai apdraudžiama šios priemonės padaryta žala nepriklausomai nuo to kas ją valdė žalos padarymo momentu. Žala nukentėjusiems atlyginama net jei nusikalstamą veiką padaręs asmuo nenustatytas. Taigi, draudiminio įvykio atveju privalomasis civilinės atsakomybės draudimas kompensuoja transporto priemonės valdytojo padarytą žalą, kai dėl šio įvykio yra kaltas ją vairavęs asmuo, bet nesuteikia jam galimybės išvengti baudžiamosios atsakomybės. Asmuo negali būti apdraustas draudimo bendrovėje nuo baudžiamosios atsakomybės, o imperatyvus draudimo sutarties pobūdis šiuo atveju negali būti laikomas lengvinančia aplinkybe kaltinamajam.

Šalies argumentai

11. Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokiu būdu kaltinamasis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą. Pats kaltinamasis neišreiškė noro tai padaryti. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodoma, kad kaltinamojo dukra po įvykio bendravo su nukentėjusiu. Patvirtina, kad kaltinamojo dukra skambino jam telefonu praėjus maždaug pusei metų po autoįvykio ir siūlė 3000 Eur jei susitaikytų su kaltinamuoju. Atsisakė ir nurodė, kad ši suma nepakankama ir padarytą neturtine žalą vertina 27 000 Eur. Pateikus civilinį ieškinį Vilniaus miesto apylinkės teisme dėl 27 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kaltinamojo advokatas po teismo posėdžio kreipėsi į jį žodžiu klausdamas ar galima derėtis dėl ieškinio sumos dydžio. Gavęs teigiamą atsakymą nei kaltinamojo advokatas nei pats kaltinamasis į jį dėl kompensacijos daugiau nesikreipė. Taigi, iki nuosprendžio nutraukti baudžiamąją bylą nei kaltinamasis nei jo atstovas nebuvo susitaikę ir susitarę su juo dėl žalos atlyginimo.

12. BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas nustato, kad atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo turi visiškai ar bent iš dalies atlyginti ir pašalinti žalą, jei ji buvo padaryta, arba įsipareigoti ją atlyginti, o šio straipsnio 4 punktas numato, kad turi būti nustatyti faktai ir aplinkybės, leidžiantys manyti, kad kaltininkas visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą. Tokie įstatymo reikalavimai sudaro prielaidas manyti, kad jau iki nuosprendžio nutraukti baudžiamąją bylą priėmimo turi būti išspręstas nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo klausimas arba pasiektas kaltininko ir nukentėjusiojo susitarimas dėl tokio atlyginimo dydžio ir būdo ateityje (Baudžiamoji byla Nr. 2K-84/2010).

13. Pirmosios instancijos teismo sprendimu laiduotoju paskirtas P. B. yra pats padaręs tyčinius KET administracinius pažeidimus: baustas už mobilaus telefono naudojimą vairuojant transporto priemonę, netinkamą transporto priemonės eksploataciją. Ir nors nuo pažeidimų padarymo yra praėję daugiau nei vieneri metai, abejotina, kad asmuo daręs tyčinius KET pažeidimus darys teigiamą įtaka, kitam asmeniui baudžiamam už nusikaltimus susijusius su kelių eismo taisyklių pažeidimu.

14. Lietuvos Aukščiausias Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad tais atvejais, kai neteisėtais kito asmens veiksmais yra padaroma žalos asmens sveikatai, yra pakankamas pagrindas priteisti santykinai didesnes pinigų sumas nukentėjusiems, lyginant su kompensacijų dydžiais kitų kategorijų bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo, nes to objektyviai reikalauja pažeistos vertybės pobūdis bei jos vieta vertybių hierarchijoje.

15. Pagal LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-378 11 straipsnio 1 dalies 4 punktą, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, yra: nuo 2018 m. lapkričio 1 d. - 5 000 000 eurų dėl žalos asmeniui (įskaitant ir neturtinę žalą) ir 1 000 000 eurų dėl žalos turtui. Taigi, teismas vertindamas atlygintinos neturtinės žalos dydį nėra saistomas kaltinamojo turtinės padėties, nes šiuo atveju draudimo bendrovė privalo kompensuoti žalos dydį iki 5 000 000 eurų.

16. Civiliniame ieškinyje ir teismo posėdžio metu paaiškino, kokias sunkias pasekmes jam sukėlė autoįvykis. Dėl patirtų sužalojimų keturias savaites negalėjo savarankiškai judėti, o tik su neįgaliojo vežimėliu. Prasidėjusi dešinės kojos audinių nekrozė reikalavo stiprių antibiotikų injekcijų, dėl kurių šalutinio poveikio sutriko virškinimo sistema, reikėjo nuolatinių skausmingų žaizdos valymo procedūrų gydymo įstaigoje. Dėl traumos pasikeitė gyvenimo būdas, nutrūko socialiniai, visuomeniniai ryšiai, sumažėjo bendravimo galimybės, patyrė daug skausmo, dėl sužalojimo nebegali treniruotis su savo tinklinio grupe. Dėl to sutriko dvasinė pusiausvyra, jaučia nepilnavertiškumo kompleksą. Tai tęsiasi jau antri metai. Kojos būklė po traumos nėra atsistačiusi ir intensyvus fizinis gyvenimo būdas, kokį gyveno iki autoįvykio yra nebeįmanomas. Nors visą gyvenimą važinėjo su motociklu be baimės, po autoįvykio šia transporto priemone važiuoti bijo. Daug kartų teko ir vis dar tenka važinėti į gydymo įstaigas. Nepatogumus ir stresą patyrė jo šeima. Sutuoktinė dėl jo laikino neįgalumo turėjo nuolatos juo rūpintis, išmokti daryti injekcijas, tvarstyti žaizdas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra paminėti civiliniame ieškinyje pateikti įrodymai, kad jis yra toliau gydomas, kad jam reikalingos medicininės procedūros iš dalies kompensuojamos ligonių kasų, kita dalis apmokama paciento sąskaita. Kad gydytojų nuomone sužalojimų padariniai išliks visam likusiam gyvenimui ir galima tik esant paūmėjusiam skausmui periodiškai atlikti medicinines procedūras. Mano, kad neturinė žala kurią iš draudimo bendrovės priteisė Vilniaus miesto apylinkės teismas (t. y. mažiau nei du vidutiniai mėnesio atlyginimai Vilniaus apskrityje pagal 2020 m. pirmo ketvirčio duomenis), tik nedidele dalimi atlygintų jo patirtą neturtinę žalą. Nepasiekus susitarimo dėl neturtinės žalos atlyginimo, BK 40 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose esanti sąlyga nebuvo įvykdyta.

17. Teismo posėdžio metu nukentėjusysis V. G. ir jo atstovė advokatė Tatjana Benetė prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas M. K. ir jo gynėjas advokatas Ignatijus Šuškevičius prašė apeliacinį skundą atmesti, prokuroras – taip pat prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Žemesnės instancijos teismas

18. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš apeliacinio skundo turinio, nukentėjusysis V. G. teigia, kad M. K. nepagrįstai buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

19. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, o taip pat nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl M. K. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje. Išvados dėl M. K. kaltės pagrįstos ne prielaidomis, duomenų visumos neišanalizavimu, pasirinktinio tam tikro įrodymo vertinimo ir kitų atmetimu, kaip teigiama apeliaciniame skunde, o byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu. Įrodymai, kuriais teismas nustatė veikos objektyviąją pusę, įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepadarė esminių BPK pažeidimų, galėjusių turėti įtakos nuosprendžio teisėtumui.

20. Nors nukentėjusysis pateiktame apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atleido M. K. nuo baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje, tačiau kolegija, įvertinusi padarytą nusikalstamą veiką, asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmenybę charakterizuojančias aplinkybes bei kitus baudžiamojoje byloje surinktus bei teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme ištirtus įrodymus, sprendžia, jog yra visi pagrindai bei sąlygos atleisti M. K. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 straipsnis).

Dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo

21. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laiduotoju gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veikos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui (BK 40 straipsnio 1, 3 dalys). BK 40 straipsnio 2 dalyje yra numatyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos bei pagrindai, kuriuose nurodoma, kad asmenį atleisti baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą galima tik tada jeigu 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta ir yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi matyti, kad sprendžiant apie galimybę taikyti laidavimą turi egzistuoti aplinkybių, susijusių tiek su nusikalstamą veiką padariusiu asmeniu, tiek su potencialiu laiduotoju, visuma ir tik esant pagrįstam teismo įsitikinimui, jog konkrečiu atveju nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas asmuo daugiau nedarys naujų nusikalstamų veikų ir laikysis įstatymų, asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

22. Iš pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas iš esmės ginčija vieną iš atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindų, numatytą BK 40 straipsnio 2 dalies 2 bei 3 punktuose. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad M. K. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, taip pat, jog bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, tačiau kolegija su tokia pozicija sutikti negali. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nenustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę (šiuo atveju pagrindu atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės), kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010, 2K-450/2010, 2K-7-107/2013 ir kt.).

23. Apeliantas nurodo, jog M. K. keitė savo parodymus, bandė švelninti savo padėtį, tačiau iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, M. K. visiškai pripažino savo kaltę, nurodė, kad buvo neatidus ir dėl to sukėlė eismo įvykį, taip pat pripažino, jog patraukė savo automobilį, dėl to gailisi. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, M. K. kaltę pripažino visiškai, davė parodymus apie įvykio aplinkybes. Esminės įvykio aplinkybės buvo aiškios, todėl teismas priėmė nutartį atlikti byloje sutrumpintą įrodymų tyrimą. BPK 273 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu kaltinamasis, kuris nėra kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, po kaltinamojo akto paskelbimo teismui pareiškė, kad prisipažįsta esąs kaltas ir pageidauja tuojau pat duoti parodymus bei sutinka, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, arba tokį pageidavimą kaltinamasis jau yra pareiškęs šio Kodekso 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, įrodymų tyrimas apklausus kaltinamąjį ir įvykdžius šio Kodekso 291 straipsnio reikalavimus gali būti nutrauktas, jei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių ir su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokuroras ir gynėjas (pastarieji dėl sutrumpinto įrodymų tyrimo sutiko). Taigi, esant sąlygų visumai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą.

24. Siekiant pašalinti apeliaciniame skunde keliamas abejones dėl tinkamo faktinių bylos aplinkybių, susijusių su M. K. atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymu, vertinimo, apeliacinės instancijos teismas atliko dalinį įrodymų tyrimą ir apklausė liudytojus E. T. ir T. Š.. Liudytojas E. T. parodė, kad, kiek atsimena, buvo tarp 9-10 val., jau temo. Važiavo iš Vilniaus į Ignaliną. Nemenčinės plente, kur buvo vienpusis judėjimas, pakankamai ilgai paskui jį važiavo motociklas. Paskui motociklas jį aplenkė. Motociklas važiavo tvarkingai. Jis lenkė iš lėto, susilyginęs, nei jis, nei motociklininkas greičio neviršijo. Po to, pakankamai ilgai jis važiavo paskui motociklą. Paskui motociklą jis važiavo gal 3-4 km, nes motociklininkas aplenkė jį ten, kur dar buvo vienpusis eismas. Kai jį aplenkė motociklas, jis važiavo maždaug vienodu greičiu. Sankryžoje prietemoje stovėjo šviesus (baltas ar šviesiai pilkas) automobilis, ko gero, su galingu varikliu, kadangi labai greitai startavo ir prašoko prieš motociklininką, o iš paskos važiavęs visureigis irgi tarytum bandė prašokti, išvažiavo į pagrindinį ir kirto ant stabdžių, o motociklas bandė jį apvažiuoti iš kairės, bet nebuvo jokių galimybių ir rėžėsi į visureigį. Jis (liudytojas) sustojo, iš karto pribėgo prie motociklininko. Galvojo, kad žmogus jau negyvas. Skambino tel. 112, nurodė automobilio markę, valstybinį numerį. Tuomet grįžo prie motociklininko ir buvo prie jo. Neužfiksavo momento, kada pajudėjo automobilis „Lexus“. Negali pasakyti, ar jis pariedėjo, ar buvo pavarytas iš įvykio vietos. Pagal įvykio situaciją, motociklininkui galimybių išvengti susidūrimo nebuvo. Jo, kaip eismo dalyvio, pareiga buvo padėti motociklininkui, todėl jis visą laiką buvo prie jo, kalbino, bandė pakelti. Žmonės iš automobilio atnešė pagalvėlę ar minkštą vaistinėlę, jam po koja pakišo, kadangi jis sakė, kad jam kojas šąla. Sakytų, kad prieš motociklininką jokie automobiliai nevažiavo, kai šis jį aplenkė. Tik per atstumą buvo automobiliai, pravažiavo. Jis stebėjo motociklininką, važiavo ne didesniu kaip 100 metrų atstumu nuo jo. Jie važiavo panašiu greičiu, motociklininkas - priekyje, o jis - iš paskos. Kad automobilis „Lexus“ pajudėjo, jis sprendė iš to, jog šiek tiek pasikeitė jo padėtis. Statydamas automobilį dešinėje pusėje norėjo pravažiuoti už įvykio, bet jam nebuvo vietos, o kai jau išvažinėjo, pravažiavo. Atkreipė dėmesį į tai. Iki pat susidūrimo automobilis įveikė daugiau negu pusę juostos. Tiksliai negali teigti, kadangi ten sankryža, juosta platesnė. Automobilis iššoko ir staigiai stabdė. Automobilio „Lexus“ vairuotojas beveik visą laiką sėdėjo mašinoje. Buvo tamsu. Buvo žmogus priėjęs apžiūrėjo motociklą, padėjo pakrauti nukentėjusįjį į greitąją, bet negali tvirtinti, ar tai buvo tas vairuotojas. „Lexus“ vairuotojas nedalyvavo, kai jis buvo prie nukentėjusiojo, jį kalbino, kad neprarastų sąmonės. Greitoji medicinos pagalba neatvyko pakankamai ilgai, atvykusi, nukentėjusįjį išsivežė (t. 2, b. l. 158-161). Liudytoja T. Š. parodė, kad su M. K. gyvena apie 20 metų, turi sūnų, kuris mokosi (duomenys neskelbtini). Įvykio dieną su M. K. važiavo iš sodo į Vilnių (duomenys neskelbtini)., sustojo sankryžoje prie Nemenčinės plento. Tolumoje matėsi, kad atvažiuoja automobilis, švietė žibintai. Jie tik pradėjo judėti ir staiga įvyko įvykis. Buvo šoke, nepastebėjo, nežino, kaip čia viskas įvyko. Viskas įvyko labai greitai. Prieš susidūrimą žiūrėjo į tą pusę, iš kur atvažiavo motociklas, bet ji nieko nematė. Mašinos šviesas labai gerai matė, kad ji buvo toli. Automobilį labai gerai matė. Negali pasakyti, kokiu atstumu buvo mašina. Nepraleidinėjo automobilio, nes galvojo, kad spės išvažiuoti į savo pusę. Automobilis buvo pakankamai toli. Ji, žiūrėdama į kairę, per M., matė tik žibintus. Matė, kaip mašina važiavo įjungusi žibintus. Tiksliai negali pasakyti, ar posūkio žibintas buvo įjungtas, bet matė žibintus, o kadangi žmogus savo mašiną pasuko į Karačiūnų gatvę (ne tiesiai pastatė), padarė prielaidą, kad jis suks į tą pusę, bet paties posūkio žibinto nematė. Motociklas bandė išmanevruoti, kai juos pamatė, bet atsitrenkė. Smūgis buvo į koją. Automobilis sustojo iš karto. Neatsimena, ar po įvykio automobilis liko toje pačioje vietoje. Tas žmogus, kuris važiavo už motociklo, pirmas pribėgo, pradėjo teikti pagalbą, buvo prie nukentėjusiojo. Ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog stovėdami prie sankryžos pamatė, kad jiems iš kairės Nemenčinės plentu prie sankryžos su Karačiūnų gatve privažiuoja automobilis su įjungtu dešinio posūkio signalu, todėl kad jai taip atrodė, bet šiuo metu nėra tikra. Sustojęs kito automobilio vairuotojas, kuris pribėgo prie nukentėjusiojo, skambino į pagalbos tarnybą. Tas žmogus visą laiką buvo prie nukentėjusiojo (t. 2, b. l. 158-161).

25. Visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi šios veikos svarbiausi bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės. Kolegija neturi pagrindo abejoti, kad M. K. apie padarytą nusikalstamą veiką davė išsamius parodymus, pateikė įvykių vertinimą, taip kaip jis pats suvokė. M. K. pateikė savo įvykių vertinimą, susijusį ne su tuo, kad jis pažeidė KET taisykles ir dėl to sužalojo nukentėjusįjį V. G., bet dėl aplinkybių, dėl kurių jis nepastebėjo motociklu važiuojančio nukentėjusiojo. Kaip minėta, dar ikiteisminio tyrimo metu M. K. dėl padarytos nusikalstamos veikos prisipažino ir gailėjosi. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog M. K. prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir dėl jos padarymo nuoširdžiai gailisi.

26. Kolegija neturi pagrindo abejoti M. K. prisipažinimo nuoširdumu. Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, kurių pagrindu apeliantas siekia įrodyti, jog nepagrįstai pripažinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad M. K. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių bei priimto sprendimo. Vien tai, kad iškart po įvykio M. K. nepriėjo prie nukentėjusiojo, nepasidomėjo jo sveikatos būkle, asmeniškai nepaskambino nukentėjusiajam, nereiškia, kad jis dėl padaryto nusikaltimo nesigaili. Iš bylos aplinkybių matyti, kad iš karto po susidūrimo, įvykio liudytojas E. T. iškvietė greitosios medicinos pagalbą. Kolegija neabejoja, kad nutikus tokiam įvykiui, kurio metu yra sužalojami kiti asmenys, asmuo, ne tik nukentėjęs, gali patirti šoką, neadekvačiai sureaguoti, bet tai savaime nereiškia, jog asmuo dėl savo neteisėtų veiksmų neišgyvena. Apeliaciniame skundo argumentai, jog po susidūrimo su nukentėjusiuoju, kelis metrus atitraukdamas automobilį bei nukritus valstybinio numerio ženklui, jis buvo padėtas į automobilio saloną, M. K. siekė slėpti įvykį ar savo dalyvavimą jame, neturi jokio pagrindo. M. K. neneigė, jog po įvykio automobilis buvo kelis metrus patrauktas nuo kelio ir ši aplinkybė neturėjo jokios įtakos įvykio aplinkybių nustatymui, kadangi buvo žinoma.

27. Apeliaciniame skunde teigiama, jog baudžiamasis įstatymas įpareigoją patį kaltinamąjį betarpiškai atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apelianto argumentais. BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyta, kad asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta. Nagrinėjamu atveju, pažymėtina, kad 2020 m. liepos 16 d. teisiamojo posėdžio metu M. K. gynėjas parodė, jog žalą iš dalies atlygino draudimo kompanija. Dėl šios priežasties sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad nors M. K. pats padarytos turtinės ir neturtinės žalos neatlygino, tačiau jo vairuota transporto priemonė buvo apdrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu ir jo padarytą žalą nukentėjusiajam atlygino draudimo bendrovė, todėl jis atitinka sąlygą, numatytą BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte, nes įsipareigojo atlyginti žalą, be to, kartu yra pagrindo manyti, kad visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą. Minėta, jog baudžiamasis įstatymas neįpareigoja kaltinamojo iš karto pačiam atlyginti padarytą žalą – BK 40 straipsnyje įtvirtinta galimybė įsipareigoti atlyginti padarytą žalą ir šiuo atveju duomenų apie tai, kad M. K. nevykdytų BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkto reikalavimo, nėra.

28. Apeliantas teigia, kad M. K. nelaikytinas asmenybe, kuri yra verta teismo pasitikėjimo. Kolegija, atsakydama į šį argumentą, atkreipia dėmesį į tai, kad teismo prerogatyva yra spręsti, ar konkrečiu atveju galima pasiekti baudžiamosios teisės keliamus tikslus atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės (šiuo atveju pagal laidavimą), ar asmuo daugiau nenusikals ir laikysis įstatymų. Kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį taip pat dalyje dėl M. K. asmenybę charakterizuojančių aplinkybių, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai konstatavo esant pagrindą taikyti laidavimo institutą.

29. Apeliaciniame skunde teigiama, kad laiduotoju paskirtas P. B. yra pats padaręs tyčinius KET administracinius pažeidimus: baustas už mobilaus telefono naudojimą vairuojant transporto priemonę, netinkamą transporto priemonės eksploataciją, todėl abejotina, kad asmuo, daręs tyčinius KET pažeidimus, darys teigiamą įtaka kitam asmeniui, baudžiamam už nusikaltimus, susijusius su KET pažeidimu. Iš bylos duomenų matyti, kad P. B. yra baustas administracine tvarka vieną kartą 2016 m. už krovinio vežimo sąlygų pažeidimą, paskirtą baudą sumokėjo, nuobauda negaliojanti (t. 2, b. l. 28-32). Tai ir kitos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje detaliai išdėstytos aplinkybės nesuteikia pagrindo abejoti P. B., kaip laiduotojo, tinkamumu. Padaryti administraciniai nusižengimai praeityje nėra susiję su eismo įvykiais, kurių metu buvo sutrikdyta kitų asmenų sveikata ar kitais pavojingais KET pažeidimais. Nors tiek įstatymų, tiek poįstatyminių teisės aktų privaloma laikytis kiekvienam, P. B. padarytas pažeidimas nenusveria jo teigiamų savybių ir jo charakteristika (teistumo nebuvimas, tinkamas savo įsipareigojimų vykdymas (nėra įsiskolinęs), teigiamas charakterizavimas darbovietėje ir pan.), suponuoja jo tinkamumą būti laiduotoju. Be to, pirmosios instancijos teismas paskyrė laidavimą taikant 1000 Eur užstatą.

30. Kolegija neabejoja, kad nukentėjusysis V. G. patyrė sužeidimus, kurie dar ir šiuo metu jam sukelia neigiamus jausmus, apsunkina kasdienį gyvenimą, tačiau vien tai negali būti pakankamas pagrindas panaikinti M. K. taikomą laidavimo institutą ir konstatuoti, kad jis yra nevertas teismo pasitikėjimo. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, siekdamas pusiausvyros tarp nukentėjusiojo ir asmens, padariusio nusikalstamą veiką interesų, tinkamai įvertino visas reikšmingas aplinkybes. Taip pat kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra sąlyginis atleidimo būdas ir M. K. nepateisinus teismo jam suteikto pasitikėjimo, gali būti panaikintas.

31. Apeliaciniu skundu prašoma skirti M. K. BK 68 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise vairuoti transporto priemonę. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad M. K. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo blaivus, nusikalstama veika padaryta dėl neatsargumo, administracine tvarka nebaustas, dirba vairuotoju, darbovietėje charakterizuojamas teigiamai, skirti minėtą baudžiamojo poveikio priemonę, nagrinėjamu atveju, netikslinga.

Dėl neturtinės žalos dydžio

32. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad neturtinė žala atlyginama, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ir į pagrįstus kaltininko interesus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju, kitaip nei turtinės (CK 6.249 straipsnis, 6.263 straipsnio 2 dalis), visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška. Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2005, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, 2K-410/2013, 2K-244/2015, 2K-243-648/2015 ir kt.).

33. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, priteisiant nukentėjusiajam 1800 Eur (viso nustatyta 3000 Eur neturtinė žala) sumą neturtinei žalai atlyginti, teismas atsižvelgė į tai, jog nukentėjusysis dėl eismo įvykio patyrė neigiamas pasekmes tiek fizine, tiek emocine prasme, bei tai, jog neturtinė žala padaryta neatsargiais kaltininko veiksmais. Išnagrinėjus šiuos apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog nustatant neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas įvertino visus neturtinei žalai nustatyti būtinus kriterijus, kurie, priešingai, nei teigia apeliantas, nėra tik formalaus pobūdžio ar nepagrįsti, todėl nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir jų vertinimu.

34. Apeliantas civiliniu ieškiniu prašo priteisti 27 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos dydžio, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nukentėjusysis dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų patyrė ne tik didelį fizinį skausmą, bet ir neigiamų dvasinių išgyvenimų, jaučia nepatogumus ir neigiamus emocinius išgyvenimus, negali užsiimti aktyvia fizine veikla, taip pat pažymėjo, kad nėra pagrindo netikėti, jog patirta trauma ir šiuo metu sukelia nukentėjusiajam skausmingus pojūčius, apsunkinimus. Nėra abejonių, jog nukentėjusysis dėl autoįvykio metu patirtų sužalojimu patyrė neturtinę žalą.

35. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, būtina atsižvelgti ir į teismų praktiką, panašaus pobūdžio bylose, bei tokiais atvejais priteisiamas sumas. Antai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nustatyta 2896,20 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma (nukentėjusiajai nustatyti paviršiniai odos nubrozdinimai veide, krūtinės ląstoje, kairiojo peties, abiejų riešų, klubų ir abiejų kelių srityse, kairio alkūnkaulio kūno lūžis, galvos smegenų sukrėtimas, kairio vidurinio sėdmens raumens plyšimas, riešo sąnario kontrakrūra) (baudžiamoji byla Nr. 2K-211-895/2018), kitoje teismo nutartyje nustatyta 3 475 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma (nukentėjusysis patyrė galvos, abiejų kojų sužalojimus, vienos kojos kelias buvo sutraiškytas, po gydymo ir reabilitacijos kurso išliko liekamieji reiškiniai) (baudžiamoji byla Nr. 2K-252-677/2015). Taip pat Klaipėdos apygardos teismas nustatė 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimo sumą (nukentėjusiajam buvo padarytas galvos smegenų sukrėtimas, kairės plaštakos III, IV delnikaulių lūžiai) (baudžiamoji byla Nr. 1A-3-557/2018), Kauno apygardos teismas nukentėjusiajai priteisė 3400 Eur neturtinės žalos atlyginimo sumą (nukentėjusiajai nustatytas abiejų dilbių alkūnkaulio ir stipinkaulio atviri lūžiai, ji buvo operuota, po operacijos praėjus dviem mėnesiams vis dar buvo laikinai nedarbinga bei turėjo riboti fizinį krūvį, po atliktos operacijos yra likę randai, kurių savaiminis užgijimas nėra galimas ir reikalingas gydymas lazeriu) (baudžiamoji byla Nr. 1A-212-290/2018). Atkreiptinas dėmesys, kad, pavyzdžiui, Klaipėdos apygardos teismo nutartyje buvo nustatyta 6 800 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma, tačiau šiuo atveju nukentėjusiajam nustatytas kairio klubakaulio centrinis išnirimas, kairės gužo duobės lūžimas, atviro kairės čiurnos kaulų lūžimas, atviros kairės kulkšnies vidinio gumburo ir I-ojo piršto lūžimas, plėštinės žaizdos kairėje pėdoje, buvo operuotas, gydymo, kuris tęsėsi daugiau nei metus laiko, metu buvo atliktos dar 6 operacijos, nuo 2016 m. vasario 5 d. iki 2017 m. vasario 7 d. nustatytas 40 procentų darbingumo lygis (baudžiamoji byla Nr. 1A-331-174/2016).

36. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, sprendžiant klausimą dėl nukentėjusiojo patirtų sužalojimų, susijusių su eismo įvykiu, buvo apklausta specialistė J. M.-Č., iš kurios parodymų seka, kad kirkšnies išvaržos diagnozė prie sunkių sužalojimų nepriskiriama, nepriklausomai nuo to, kiek laiko gyja. Operaciniame protokole nebuvo nurodyta, ar tai yra senas gyjantis plyšimas, ar kažkoks patempimas, patinimas, kraujosruva, ir to nenustačius tiesiog neįmanoma šios diagnozės susieti su eismo įvykiu. Tai yra tiesiog natūraliai, vyrams labai dažnai pasitaikanti liga. Taip pat apklaustas specialistas chirurgas M. L. parodė, kad nėra vienos konkrečios teorijos dėl ko atsiranda išvaržos, bet paskutiniais duomenimis paplitusi teorija, kad tai labiau susiję su kolageno apykaitos pakitimais, kada atsiranda jungiamojo audinio silpnumas ir organizme yra silpnų vietų, kur formuojasi išvaržos. Atsakyti, ar po eismo įvykio taip galėjo nutikti, tai yra visiškai nebe jo kompetencija. Iš bylos medžiagos matyti, jog apeliantui nustatytas minkštųjų audinių patinimas dešinėje kojoje, odos nubrozdinimai dešinėje čiurnoje, blauzdoje, kelyje, muštinė-plėštinė žaizda dešinėje blauzdoje komplikavosi sužalotų audinių nekroze (t. 1, b. l. 31-33). Minėta, jog apeliantas neturtinės žalos atlyginimo sumos didinimą grindžia tuo, jog dėl eismo įvykio iki šiol jaučia baimę vairuoti motociklą, sutriko jo dvasinė pusiausvyra, nebegali užsiimti aktyvia fizine veikla, tačiau, atsižvelgus į išdėstytą teismų praktiką, nėra pagrindo nustatyti didesnę, nei nustatė pirmosios instancijos teismas, neturtinės žalos sumą.

37. Nukentėjusysis prašo atsižvelgti į Lietuvos Respublikos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau tekste – TPVCAPD) pataisas, kuriose 11 straipsnio 1 dalies 4 punkte yra numatyta, jog nuo 2018 m. lapkričio 1 dienos nustatoma 5 000 000 eurų suma dėl žalos asmeniui (įskaitant ir neturtinę žalą) ir 1 000 000 eurų dėl žalos turtui. Visgi teismas sprendžia, jog tokie TPVCAPD įstatymo pakeitimai, nėra reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu turėtų būti priteisiama didesnė neturtinės žalos suma. Kaip matyti iš Aiškinamojo Rašto dėl Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo Nr. IX-378 11, 14, 15, 19 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projekto, šiuo pakeitimu panaikinta neturtinės žalos riba ir nustatyta, jog motorinių transporto priemonių valdytojų privalomasis civilinės atsakomybės draudimas turi apimti nematerialinės žalos, kurią patyrė per eismo įvykį žuvusių asmenų artimieji atlyginimą. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog į nurodytą 5 000 000 Eur sumą taip pat įskaitytina ir turtinė žala padaryta asmeniui, taigi ši suma neapima vien tik neturtinės žalos atlyginimo, o taip pat yra dalijama atsižvelgiant į nukentėjusiųjų skaičių, kurių gali būti ir žymiai daugiau nei tik vienas asmuo. Šie pakeitimai taip pat indikuoja įstatymų leidėjo norą apsaugoti platesnį ratą nukentėjusiųjų asmenų, kurie dėl tam tikrų auto įvykių patiria atitinkamo dydžio turtinę ar neturtinę žalą, todėl priešingai nei teigia atsakovas, šie pakeitimai nereiškia, jog visa maksimali galima draudimo bendrovės atlyginti suma, turėtų būti priteisiama kiekvienam nukentėjusiam asmeniui, kaip neturtinės žalos atlyginimas. Taigi, nors minimi pakeitimai iš esmės leidžia draudimo bendrovėms atlyginti didesnę nei anksčiau buvo numetyta, 5000 Eur sumos neturtinės žalos sumą, tačiau tai nesudaro pagrindo teismui nukrypti nuo suformuotos teismų praktikos ar kitaip vertinti bylos aplinkybes ir priteisti prašomo dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

Dėl proceso išlaidų

38. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui prašymą dėl 276,76 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš M. K. valstybės naudai už nukentėjusiajam teiktą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

39. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Šios nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-452/2009, 2K-271/2010, 2K-431/2012, 2K-147/2013, 2K-52-942/2016 ir kt.).

40. Apeliacine tvarka byla nagrinėta pagal nukentėjusiojo V. G. apeliacinį skundą, kuris atmetamas, todėl tenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl 276,76 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo valstybės naudai, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nukentėjusiojo V. G. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 4 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl 276,76 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo valstybės naudai netenkinti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos Jurgita MačionytėVitalija NorkūnaitėNida Vigelienė