Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Jurgio Kiškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rimo Švirino,

viešame teismo posėdyje, apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Romualdo A. C. ir civilinės atsakovės ADB ,,(duomenys neskelbtini)“ apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio, kuriuo R. A. C. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 281 straipsnio 1 dalyje ir nubaustas – 26 MGL dydžio (devynių šimtų septyniasdešimt devynių eurų 16 ct) bauda.

R.A. C. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 3 (trejus) metus.

Nukentėjusios S. G. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir jai iš civilinės atsakovės ADB „(duomenys neskelbtini)” priteisti 400 (keturi šimtai) eurų neturtinei žalai atlyginti, o kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Iš R. A. C. nukentėjusiajam A. R. priteisti 700 (septyni šimtai) eurų, o nukentėjusiajai S. G. - 100 (šimtas) eurų, jų turėtų išlaidų advokato darbui apmokėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

R. A. C. Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu nuteistas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, už tai, kad 2016 m. rugsėjo 7 d. apie 20.50 val. Kaune, vairuodamas automobilį ,,VW Sharan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 102 punkto reikalavimus tuo, kad įvažiuodamas į pagrindinį kelią iš šalia jo esančios kiemų teritorijos (duomenys neskelbtini) ir sukdamas į kairę, nedavė kelio (duomenys neskelbtini) gatve, pagrindiniu keliu jam iš kairės pusės važiavusiam motociklui ,,KTM Duke II“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamam S. G., ir su ja susidūrė. Taip pat užkirto kelią ir sudarė kliūtį ta pačia eismo kryptimi jam iš kairės pusės važiavusiam kitam motociklui ,,Yamaha R6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamam A. R., kuris vengdamas susidūrimo buvo priverstas staiga stabdyti ir keisti savo važiavimo kryptį, dėl ko nesuvaldė savo vairuojamo motociklo ir nukrito. Šiais savo veiksmais R. A. C. eismo įvykio metu S. G. padarė kūno sužalojimą sukėlusį nesunkų sveikatos sutrikdymą, o A. R. - nežymų sveikatos sutrikdymą.Apeliaciniu skundu nuteistasis R. A. C. prašo panaikini Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 29 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, kadangi nepadaryta veika turinti BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių. Taip pat prašoma prijungti prie bylos papildomą medžiagą, kuri pateikta kartu su apeliaciniu skundu, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyrė bei vertino byloje surinktus įrodymus, o nuosprendyje padarytos išvados prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, kad tokiu būdu pirmosios instancijos teismo nuosprendis turi būti naikinamas dėl esminių baudžiamojo proceso ir baudžiamojo įstatymų pažeidimų. Kauno apylinkės teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, kadangi pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė specialisto išvada, ekspertizės išvada, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais ar šių parodymų dalimi, kurie atitiko kaltinime išdėstytas aplinkybes, tačiau visiškai nekreipė dėmesio į ekspertų, nukentėjusiųjų, kitų rašytinių byloje surinktų įrodymų turinį, jų kontekstą, specialisto išvadą. Be to, apylinkės teismas vertindamas ekspertizių aktus pažeidė ,,in dubio pro reo“ principą, kadangi abejotinas aplinkybes aiškino apelianto nenaudai. Nebuvo atsižvelgta į tai, jog specialisto išvada ir ekspertų išvada prieštarauja byloje surinktiems bei užfiksuotiems duomenims, remiasi klaidingais samprotavimais, ekspertų pateikti modeliavimai objektyviai neįmanomi, ekspertų išvados prieštarauja jų teisme duotiems parodymams. Šiuo atveju specialistas ir ekspertai pateikė skirtingas išvadas dėl motociklo ,,KTM Duke II“ važiavimo greičio buvusio eismo įvykio metu. Atlikti greičio apskaičiavimai yra klaidingi, prieštaraujantys objektyviai žinomiems dėsniams bei byloje surinktiems duomenims. Apylinkės teisme buvo pateikta tinkama apskaičiavimo metodika – ištrauka iš monografijos ,,Eismo įvykių rekonstrukcija. 2 tomas: praktika“, kurios leidėjas yra W. H., tačiau į tai neatsižvelgta. Be to byloje pateikta UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad motociklo ,,KTM Duke II“ greitis susidūrimo metu buvo ne mažesnis nei 75 km/h ir ši išvada byloje nėra paneigta. Pažymima, kad 2017 m. rugpjūčio 22 d. ekspertizės akte nėra atsakyta į ekspertui pateiktą klausimą. Specialisto V. L. pateiktas samprotavimas apie tai, kad S. G. rankų dilbių lūžiai susidarė jai atsitrenkus į automobilį ir laikantis už motociklo vairo, prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams ir nustatytoms aplinkybėms.Skunde teigiama, jog ekspertė L. L. taip pat nepagrįstai nurodė, kad nuo susidūrimo S. G. lūžo rankos, kadangi toks samprotavimas prieštarauja medicinos specialisto išvadai bei nėra objektyvus susiklosčiusio eismo įvykio kontekste. Atliekant ekspertizę nebuvo pilnai surinkti ir išanalizuoti duomenys, todėl automobilio sugadinimo apimtis nustatyta remiantis ne visapusiškais ir objektyviais duomenimis, esant abejonėms nepažiūrėjus automobilio. Dėl netinkamai nustatyto automobilio sugadinimo energetinio ekvivalento, 2017 m. rugpjūčio 22 d. ekspertizės akte yra netinkamai nustatytas motociklo ,,KTM Duke II“ važiavimo greitis. Taip pat atliekant ekspertizę nebuvo pilnai atskleista ar po susidūrimo automobilis liko stovėti vietoje, ar pavažiavo, o tai reiškia, kad ši abejotina aplinkybė buvo aiškinta nuteistojo nenaudai. Be to nėra tiksliai nustatyta, ar (duomenys neskelbtini) važiuojamosios dalies dešinėje pusėje užfiksuota 5,6 m. ilgio pėdsakas yra paliktas vieno iš autoįvykyje dalyvavusių motociklų, o dėl to ekspertai negalėjo nustatyti tikslaus motociklo greičio, nors pareigūnų fiksuotoje eismo įvykio schemoje pažymėta, jog pėdsakas paliktas galimai motociklo. Ekspertizės akte nėra atlikti skaičiavimai kaip būtų pasikeitusi situacija, jeigu paliktas pėdsakas iš tiesų būtų paliktas kažkurio iš eismo įvykyje dalyvavusių motociklų, tokių būdu ekspertizė yra atliktas nevisapusiškai, o pateiktos išvados nėra teisingos. Kadangi tiek 2017 m. sausio 4 d. Specialisto išvada, tiek 2017 m. rugpjūčio 22 d. ekspetizės aktas nėra objektyvūs, atlikti nevisapusiškai, išnagrinėjus bylą, jais remtis byloje nėra teisinio pagrindo. Duomenų patvirtinančių, kad nuteistojo veiksmai buvo pagrindinė sąlyga įvykiui kilti, byloje nėra. Tokiu būdu turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis. Šią išvadą patvirtina byloje pateikta UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ specialisto išvada, iš kurios matyti, kad pagrindinė eismo įvykio kilimo priežastis buvo motociklininkų veiksmai. Skunde nurodoma ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiųjų parodymus ir laikė juos nuosekliais, kadangi šie asmenys yra suinteresuoti bylos baigtimi ir vien dėl to jų parodymai negali būti objektyvūs. Juo labiau, kad A. R. pirmosios instancijos teisme prašė atlikti papildomą medicininio objekto tyrimą, nors žinojo, kad jo patirti negalavimai jau buvo pasireiškę prieš eismo įvykį. Taip pat jis teigė, jog nevažiavo dešine (duomenys neskelbtini) eismo juosta vien todėl, kad joje yra šulinių dangčių duobės, tačiau ši jo pateikta versija yra paneigta AB ,,(duomenys neskelbtini)“ pažymoje nurodytomis aplinkybėmis, kad šulinių dangčiai buvo tvarkingi. Taip pat ir S. G. parodymai nėra nuoseklūs, kadangi ji nurodė skirtingą važiavimo greitį. Prieštaringi yra ir liudytojos M. P. parodymai, kadangi ji negalėjo matyti eismo įvykio ir nors ji neigia, kad yra susijusi su nukentėjusiaisiais, tačiau juos vadina vardais, ikiteisminio tyrimo metu apklausta nebuvo, o ikiteisminio tyrimo metu jos telefono numerį pateikė A. R.. Be to pirmosios instancijos teismo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė yra neproporcinga, kadangi trijų metų terminas, kuomet uždrausta vairuoti transporto priemones, yra per didelis, juo labiau, kad apeliantas yra beveik 82 metų amžiaus. Taip pat ir A. R. priteistos 700 eurų išlaidos patirtos advokato pagalbai apmokėti turi būti mažinamos, kadangi atlikus papildomą medicininio objekto tyrimą ir ekspertizę A. R. nurodytos aplinkybės nepasitvirtino.Civilinė atsakovė ADB ,,(duomenys neskelbtini)“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2017 m. lapkričio 29 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendį dalyje, kurioje teismas iš dalies patenkino nukentėjusiosios S. G. civilinį ieškinį ir jai iš ADB ,,(duomenys neskelbtini)“ priteisė 400 eurų sumą neturtinei žalai atlyginti. Prašoma priimti naują sprendimą ADB ,,(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu pareikštus civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo - atmesti. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą ir priimdamas skundžiamą nuosprendį minėtoje dalyje, netinkamai išsprendė civilinio ieškinio dalį dėl nukentėjusiosios S. G. reikalavimų, nesivadovavo suformuota teismų praktika, neatsižvelgė į rašytinius paaiškinimus dėl neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio.Skunde pažymima, kad nagrinėjamu atveju, remiantis byloje esančiais dokumentais S. G. dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų, t. y. dėl abiejų dilbio alkūnkaulio ir stipinkaulio atvirų lūžių, nustatyta nesunkus sveikatos sutrikdymas, dėl kurių ji gydėsi apie 3 mėnesius. Tokiu būdu duomenų apie ilgalaikius/nepataisomus nukentėjusiosios sveikatos sužalojimus, apie ilgai trunkantį gydymą, numatomas ateityje atlikti medicinines procedūras, bylos medžiagoje nėra. Nustatyti sužalojimai nesukėlė pavojaus nukentėjusiosios gyvybei, nebuvo sužaloti gyvybei svarbūs organizmo centrai, kas turi tiesioginės įtakos nustatant patirtos neturtinės žalos dydį. Vien tik nusikaltimo padarymas, pakenkimas kitos asmens sveikatai ar kitų neteisėtų veiksmų padarymas, savaime nepreziumuoja neturtinės žalos fakto. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo numato, kad tokia žala priteisiama, jeigu įrodyta, jog neturtinė žala buvo padaryta, t. y. asmuo patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, pablogėjo jo reputacija, sumažėjo bendravimo galimybės ir pan. Teismas, nustatydamas nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydį, vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgia į asmens finansinę padėtį bei priteistos turtinės žalos dydį. Taip pat praktikoje yra vienareikšmiškai laikomasi pozicijos, kad svarbu išlaikyti pažeisto asmens intereso, jam padarytos neturtinės žalos ir teisingos kompensacijos už šį pažeidimą pusiausvyrą.Apeliantė pateikė analizę, susijusią su teismų formuojama praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo. Joje nurodoma, kad esant nesunkiam sveikatos sužalojimui priteisiama nuo 1300 eurų iki 1600 eurų neturtinei žalai atlyginti ir tik esant nesunkiam sveikatos sutrikdymui su sunkesniais sužalojimais, buvo priteisiamos 3000 eurų ir didesnės sumos. Šių duomenų kontekste pažymima, kad iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenų negalima pripažinti, kad nukentėjusiajai būtų buvę sukelti negrįžtami ir nepataisomi sveikatos sutrikimai bei ilgalaikės emocinės pasekmės, kurioms spręsti būtų reikėję medikamentinio gydymo. Tokiu būdu atsižvelgiant į tai, kad ADB „(duomenys neskelbtini)“ nukentėjusiajai jau yra išmokėjusi 3000 eurų neturtinės žalos atlyginimui, nebuvo jokio pagrindo nukentėjusiajai papildomai priteisti 400 eurų. Nagrinėjant byla apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis bei jo gynėjas palaikė apeliacinio skundo argumentus ir prašė jį tenkinti, civilinio atsakovo atstovė apeliacinės instancijos teismo posėdyje nedalyvavo, pateiktu prašymu prašė baudžiamąją bylą nagrinėti jai nedalyvaujant bei apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras, nukentėjusieji bei jų atstovas prašė apeliacinius skundus atmesti. Nuteistojo R. A. C. bei civilinės atsakovės ADB ,,(duomenys neskelbtini)“ apeliaciniai skundai yra nepagrįsti, todėl atmestini.Baudžiamojo proceso paskirtis yra tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis laikomas teisėtu, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste paminėtina, kad tiek apkaltinamasis, tiek išteisinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio reikalavimus, t. y. įrodymai turi būti ne tik lakoniškai išdėstyti, bet ir atlikta jų analizė, kas suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, kad tiek kaltinantys, tiek teisinantys asmenį įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis tam tikras nusikalstamos veikos aplinkybes. Tinkamam įrodymų vertinimo procesui itin svarbu byloje esančius duomenis vertinti ne tik atskirai, bet ir jų visumą, sujungiant visus teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingus faktus į loginę visumą, nes tik tokiu būdu galima konstatuoti vienareikšmes, tikslias ir logiškas išvadas dėl asmens kaltumo/nekaltumo jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme.Pažymima, kad teismas priimdamas nuosprendį savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytomis taisyklėmis. Vadovaujantis minėto straipsnio nuostatomis teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes bei asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų ir tiesiogiai ištirtų duomenų visumą, o toks teismo sprendimas laikomas teisingu ir pagrįstu. Įrodymų vertinimas yra teismo priimančio baigiamąjį aktą prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodmosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu, ar jį išteisinant. Šio teisinio reguliavimo plotmėje atkreiptinas dėmesys jog vien tai, kad apeliaciniame skunde R. A. C. nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, jokiu būdu nedaro skundžiamo nuosprendžio neteisėtu ar nepagrįstu. Tai, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino ne taip, kaip to tikėjosi nuteistasis, vadovaujantis BPK nuostatomis nesukuria pagrindo manyti, kad teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį nesivadovavo įrodymų vertinimo taisyklėmis ir tokiu būdu priėmė nepagrįstą ir neteisėta teismo baigiamąjį aktą. Pagrindžiant šią išvadą pažymima, kad teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą nuosprendį įrodymų vertinimo aspektu, daro abejonių nekeliančią išvadą, jog apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas R. A. C. inkriminuojamo nusikaltimo padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį nuteistojo atžvilgiu. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje surinktų duomenų kontekste. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais remiantis apelianto atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Naikinti teisėtą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo. Aptartos BPK nuostatos, susijusios su įrodymų vertinimu, neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

Dėl R. A. C. apeliacinio skundo.

BPK 320 straipsnio 3 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu. Iš Kauno apygardos teismui pateikto nuteistojo apeliacinio skundo akivaizdu, jog jis nesutinka su jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymu, tokiu būdu teisėjų kolegija skundžiamą nuosprendį patikrina inkriminuojamos nusikalstamos veikos įrodytumo kontekste. Pagal BK 281 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Aptariamo nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl, kvalifikuojant veiką pagal minėtą BK specialiosios dalies straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), bet ir padarinius (eismo įvykį ir atitinkamą kito žmogaus sveikatos sutrikdymą) bei priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių. Išvada apie priežastinio ryšio buvimą tokiais atvejais daroma nustačius, kuris eismo dalyvis pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus ir, ar šie kiekvieno eismo dalyvio padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Eismo dalyvio veika, kuria pažeidžiamos Kelių eismo taisyklės, eismo įvykio priežastimi pripažįstama tokiais atvejais, kai analogiškoje situacijoje šiam eismo dalyviui laikantis Kelių eismo taisyklių reikalavimų, eismo įvykis nebūtų įvykęs. Būtina nustatyti ir tai, ar kilę padariniai yra dėsningi, ar atsitiktiniai. Kelių eismo taisyklių 102 punktas numato, kad įvažiuodamas į kelią iš esančių šalia jo teritorijų, vairuotojas privalo duoti kelią juo važiuojančioms transporto priemonėms (dviračiams ir kitoms). Nagrinėjamu atveju apeliantas neigia pažeidęs šias kelių eismo taisykles ir kurių rezultate padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje, nurodydamas, kad ne jo atlikti veiksmai buvo priežastis eismo įvykiui kilti. Su tokiais apeliacinio skundo argumentais, teisėjų kolegija nesutinka ir pažymi, kad baudžiamosios bylos duomenimis neginčytinai patvirtinta, kad R. A. C. neteisėti veiksmai, susiję su kelių eismo saugumo taisyklių nesilaikymu, buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su autoįvykiu, lėmusiu nesunkų sveikatos sutrikdymą S. G..Šių duomenų kontekste, sprendžiant pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, akivaizdžiai matyti, kad apylinkės teismas nustatė, jog R. A. C. pažeidė Kelių eismo taisyklių 102 punkto reikalavimus – tai yra išvažiuodamas iš šalutinio kelio nedavė pagrindiniu keliu važiuojančioms transporto priemonėms – motociklams ,,KTM Duke II“ ir ,,Yamaha R6“ kelio bei sudarė kliūtį, kurios išvengti motociklų vairuotojai neturėjo techninės galimybės. Šią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė įvertinęs specialisto išvadas, ekspertizės akte konstatuotas nagrinėjamo eismo įvykio aplinkybes, teisme duotus ekspertų ir specialistų paaiškinimus bei liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymus. Tokioms apylinkės teismo išvadoms, nepaisant nuteistojo apeliacinio skundo argumentų, iš esmės pritaria ir apeliacinės instancijos teismas.Nors apeliaciniame skunde nesutinkama su Lietuvos teismo ekspertizės centro 2017 m. sausio 4 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) ir Lietuvos teismo ekspertizės centro 2017 m. rugpjūčio 22 d. ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini), nurodant, kad tiek specialisto išvada tiek ekspertizės aktas yra prieštaraujantys UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ 2017 m. kovo 24 d. pateiktai eksperto išvadai (duomenys neskelbtini), tačiau aukštesnės instancijos teismas su šiais skundo argumentais nesutinka ir pažymi, kad natūralu, jog nuteistojo netenkina pateiktos teismo specialistų ir ekspertų išvados, kadangi jose konstatuojama, jog dėl eismo įvykio yra kaltas ,,VW Sharan“ vairuotojas. Pažymėtina ir tai, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nustačius prieštaravimus, esančius 2017 m. sausio 4 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ 2017 m. kovo 24 d. pateiktoje eksperto išvadoje (duomenys neskelbtini), siekiant juos pašalinti ir paneigti visas kilusias abejones teismas paskyrė eismo įvykio ekspertizę, kurią atliko Lietuvos teismo ekspertizės centras. Atlikus eismo įvykio ekspertizę 2017 m. rugpjūčio 22 d. buvo pateiktas ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame patvirtinta, jog dėl kilusio eismo įvykio yra kaltas ,,VW Sharan“ – išvažiavęs iš kiemo į (duomenys neskelbtini) gatvės važiuojamąją dalį, užvėrė kelią jam iš kairės artėjusiems motociklams ir techniniu požiūriu sudarė pagrindinę sąlygą eismo įvykiui kilti. Iš esmės, aptariamas ekspertizės aktas patvirtino 2017 m. sausio 4 d. specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje taip pat nustatyta, kad automobilio vairuotojas iš kiemo išvažiuodamas į kelią, užkirto kelią ir sudarė kliūtį keliu artėjantiems motociklams. Šias išvadas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir ekspertas V. L. bei ekspertai L. L. ir V. Š.. Netikėti jų pateiktais paaiškinimais ir atliktų tyrimų rezultatais, visų byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu objektyviai ištirtų duomenų visumoje, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio teisinio pagrindo. Šių duomenų visumoje pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ pateiktą eksperto išvadą vertino kritiškai, kadangi jos nepatvirtino jokie byloje surinkti ir ištiri įrodymai, juo labiau ekspertas V. M. atlikdamas užsakytą ekspertizę neturėjo galiojančios eismo įvykių teismo eksperto kvalifikacijos, kas pagrįstai leidžia abejoti jo pateiktomis ekspertinėmis išvadomis, kadangi jis turėjo galiojančią transporto trasologijos teismo eksperto kvalifikaciją (b. t. 2, b. l. 148), kuri pagal tiriamų klausimų ratą, leidžia atlikti ekspertizes, kurios neatitinka eismo įvykio ekspertizės metu tiriamų aplinkybių. Aplinkybes, kad nebuvo įmanoma išvengti susidūrimo su R. A. C. vairuojama transporto priemone teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir nukentėjusioji S. G.. Ji parodė, kad matė nuteistojo automobilį judantį kiemais, link gatvės ir matė, kaip jis sustojo prie gatvės nekeldamas jai pavojaus. Tik likus septyniems metrams iki išsukimo, jis suko į kairę ir šis jo manevras jai buvo netikėtas, o tuo metu jos važiavimo greitis buvo iki 60 km/h. R. A. C. vairuojama automobilį ji matė sustojusį ir todėl nesitikėjo, kad jis gali staiga pajudėti. Kodėl automobilio vairuotojas jos nematė, ji nežino. Atsitrenkusi į automobilį, krito per automobilio kapotą. Tuo metu matė kaip A. R. motociklas ridenosi gatve. Atsikelti ji negalėjo nes labai skaudėjo rankas. Aurimas bandė ją kelti, tačiau ji neleido. Po susidūrimo automobilis buvo patrauktas atgal. Važiavo antra eismo juosta, nes pirmoje yra kelio nelygumai, duobės. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu buvo pagarsinti nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuose ji buvo nurodžiusi analogiškas nagrinėjamo įvykio aplinkybes. Taip pat teisiamojo posėdžio metu buvo apklaustas ir nukentėjusysis A. R., kuris parodė, kad važiuodamas gatve matė sustojusį R. A. C. automobilį, važiuodamas stebėjo šulinius, S. važiavo priešais jį. Tada pamatė, kad automobilis pajudėjo ir suprato, kad avarijos išvengti nepavyks. Kai S. atsitrenkė, stengėsi pro ją praslysti šonu. Po smūgio atsistojo ir nubėgo iki jos, o S. negalėjo atsistoti ir liepė jos neliesti. Sakė, jog skauda rankas. Po įvykio automobilis buvo patrauktas atgal į įvažiavimą. Netikėti, šiais nukentėjusiųjų parodymais, priešingai nei tai apeliacinaime skunde teigia nuteistasis, vien todėl, kad jie yra pripažinti nukentėjusiais šioje baudžiamojoje byloje, nėra jokio teisinio pagrindo, kadangi abu asmenys nurodė įvykio aplinkybes, taip kaip jie suvokė esančia situaciją.Tuo labiau, kad ir liudytoja M. P. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu parodė, kad matė eismo įvykį, nes tuo metu važiavo iš priešingos pusės nuo (duomenys neskelbtini). Matė kaip krito S., kadangi jai kelią užkirto iš šalutinio kelio išvažiuojantis automobilis. Po įvykio automobilis buvo patrauktas atbuline eiga. Vairuotojas nebuvo priėjęs. Parodė, kad ne kartą yra važiavusi tuo keliu, prie perėjos pirmoje juostoje yra duobė, motociklininkai ją saugiai pervažiuoti gali 50-60 km/h greičiu. Ten nėra galimybės įsibėgėti. Sutinkamai su šiais liudytojos parodymais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog iš nukentėjusiųjų ir liudytojos parodymų yra akivaizdu, kad motociklo ir automobilio susidūrimas buvo sąlygotas automobilio vairuotojo veiksmų. Tai, kad apeliaciniu skundu nuteistasis nesutinka su liudytojos M. P. parodymais, nesudaro neabejotino pagrindo netikėti jos pateikta nagrinėjamo įvykio versija, be to byloje nėra nustatyta, kad M. P. ir nukentėjusieji būtų susiję kokiais nors socialiniais ryšiais, kas būtų paskata M. P. duoti tendencingus parodymus, apkaltinančius nuteistąjį. Konstatuojant šią išvadą pažymėtina, kad liudytoja apklausiama M. P. buvo įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už BK 253 straipsnyje numatytų melagingų parodymų davimą, o baudžiamosios bylos duomenų kontekste nenustatyta, kad ji būtų davusi melagingus parodymus, tokiu būdu pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pagrįstai vadovavosi šios liudytojos parodymais. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodoma, kad apylinkės teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstai nesirėmė teismui pateikta tinkama motociklų greičio apskaičiavimo metodika – ištrauka iš monografijos ,,Eismo įvykių rekonstrukcija. 2 tomas: praktika“, kurios autorius yra W. H.. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis BPK 20 straipsnio 1 dalimi įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Komentuojamo straipsnio 2 dalis numato, kad ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Nagrinėjamu atveju, aptariama monografija nėra laikytina įrodymu, kadangi nepatvirtina, jokių eismo įvykių aplinkybių. Atkreiptinas dėmesys, kad šioje baudžiamojoje byloje buvo atliktos eismo įvykio ekspertizės, o kaip numato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymo ,,Dėl teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 4 d. įsakymo Nr. 1R-327 „Dėl ekspertizių (tyrimų) atlikimo Lietuvos teismo ekspertizės centre nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ 2016 m. gruodžio 9 d. Nr. 1R-311 ekspertizių atlikimo Lietuvos teismo ekspertizės centre nuostatų 53 punktas, ekspertai atlikdami eismo įvykio ekspertizę, vadovaujasi specialiomis žiniomis, teismo ekspertų veiklos principais, Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais ekspertizių (tyrimų) atlikimą, Centro kokybės vadybos sistemos reikalavimais. Tokiu būdu, vertinama, kad nuteistojo pateikta monografija nėra ekspertus įpareigojantis teisės aktas, kuriuo vadovaujantis jie turėtų atlikti ekspertizes, o vien aplinkybė, kad apeliantas nesutinka su specialisto ir eksperto pateiktomis išvadomis, nėra neabejotinas pagrindas teismui nesivadovauti specialisto ar eksperto pateiktomis išvadomis, kurios nėra palankios nuteistajam. Be to nuteistojo apeliaciniame skunde nurodoma, jog UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ pateikta eksperto išvada yra atitinkanti monografijoje nurodytas transporto priemonių greičių apskaičiavimo metodikas, tačiau kaip jau aukščiau aptarta, tam kad pašalinti atsiradusius prieštaravimus, pirmosios instancijos teisme buvo paskirta eismo įvykio ekspertizė, o 2017 m. rugpjūčio 22 d Ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) padarytos išvados, paneigė UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ pateiktas ekspertines išvadas. Dėl aptartų aplinkybių, aukštesnės instancijos teismas daro pagrįstą išvadą, kad skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados dėl eismo įvykio kilimo mechanizmo buvo konstatuotos remiantis įstatymais, o tiek 2017 m. sausio 4 d. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), tiek 2017 m. rugpjūčio 22 d., Ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) atlikti skaičiavimai buvo padaryti atlikus atitinkamus tyrimus laikantis Lietuvos Respublikos įstatymų ir nustatytų metodikų. Tai, kad juose užfiksuotos išvados nėra tenkinančios nuteistąjį, nesuteikia teismui pagrindo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ pateiktą eksperto išvadą laikyti neginčytinu R. A. C. nekaltumo įrodymu. Kaip jau aukščiau aptarta, UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ ekspertizę atlikęs ekspertas V. M. atlikdamas užsakytą ekspertizę neturėjo eismo įvykių teismo eksperto kvalifikacijos, o aukščiau aptarti duomenys, neabejotinai paneigia aptariamos ekspertizės akte užfiksuotas eismo įvykio kilimo aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismas priimdamas baigiamąjį aktą pagrįstai nesivadovavo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ eksperto išvada (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija, atkreipia dėmesį ir į tai, kad nors nuteistojo apeliaciniame skunde ir nurodoma, kad AB ,,(duomenys neskelbtini)“ pateiktoje pažymoje yra paneigtos aplinkybės, susijusios su (duomenys neskelbtini) gatvėje esančiais nelygiais šulinių dangčiais, kurias paminėjo nukentėjusysis A. R., tačiau nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis AB ,, (duomenys neskelbtini)“ pateikta pažyma (b. t. 2, b. l. 36) nėra tiksli. Ją neabejotinai paneigia byloje pateiktos fotonuotraukos (b. t. 99-106), kuriose akivaizdžiai matyti, kelio dangoje esantys nelygumai, susiję su gatvėje esančių šulinių dangčių reljefais bei kelio dangos deformacija. Taip pat šią aplinkybę, be nukentėjusiojo A. R. parodymų patvirtino ir liudytoja M. P.. Šių duomenų kontekste pažymėtina ir tai, kad motociklas yra dviratė transporto priemonė, kurios valdymo mechanizmas yra sudėtingesnis nei automobilio ir kelio nelygumai turi neabejotiną įtaką dviratės transporto priemonės valdymui, todėl nuteistojo skundo argumentai, dėl kelio nelygumų paneigimo, atmestini kaip nepagrįsti. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenų kontekste atkreiptinas dėmesys, kad pagal BPK 286 straipsnio 2 dalį bylos nagrinėjimo teisme dalyviai klausimus ekspertui pateikia raštu. Teismas, apsvarstęs pateiktus klausimus, atmeta tuos, kurie nėra susiję su byla arba nepriklauso eksperto kompetencijai, o taip pat prireikus suformuluoja naujus klausimus. Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs proceso dalyvių ekspertui pateiktus klausimus, suformulavo dalį naujų klausimų ir patikslino pateiktus, o kaip matyti iš 2017 m. rugpjūčio 22 d. Ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini), ekspertai atsakė į visus jiems teismo pateiktus klausimus. Tokiu būdu sutikti su nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, kad atliekant ekspertizę nebuvo atsakyta į jo pateiktus klausimus, nėra jokio teisinio pagrindo. Pagrindžiant šią išvadą pažymima, kad pirmosios instancijos teismas pasinaudojo jam suteikta įstatymo galia ir ekspertizei atlikti pateikė tokius klausimus, kurie suteiktų tikslumo įrodinėjant eismo įvykio aplinkybes, o tai, kad ekspertui nebuvo pateikti konkretūs R. A. C. suformuluoti klausimai, jokiu būdu nėra ir negali būti vertinama kaip baudžiamojo proceso pažeidimai, dėl kurių atsirastų pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Aptartų duomenų visumoje konstatuotina, kad R. A. C. atlikti veiksmai, vairuojant automobilį ,,VW Sharan“, buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su nukentėjusiajai S. G. sukeltu nesunkiu sveikatos sutrikdymu, kurį patvirtina baudžiamojoje byloje esanti Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini). Joje konstatuota, kad S. G. padarytas abiejų dilbių alkūnkaulio ir stipinkaulio atviri lūžiai, kas prilyginama nesunkiam sveikatos sutrikdymui. Tokiu būdu nėra jokio objektyvaus pagrindo, nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Dar kartą pažymėtina, kad nuteistojo lūkesčių nepateisinimas nėra teisinis pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Nors apeliaciniu skundu nuteistasis nesutinka su draudimo naudotis specialia teise, tai yra vairuoti transporto priemones, taikymo jam terminu, tačiau apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios suponuotų į pirmosios instancijos teismo paskirto termino trumpinimą. Tuo labiau BK 68 straipsnio 2 dalis numato, jog teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo vienerių iki trejų metų. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas R. A. C. uždrausdamas naudotis specialia teise trejiems metams, komentuojamo teisinio reguliavimo nepažeidė, o tai, kad nuteistasis yra beveik 82 metų amžiaus nėra išskirtinė aplinkybė, kuri neabejotinai suteiktų pagrindą sušvelninti nuteistojo teisinę padėti. Atkreiptinas dėmesys, kad R. A. C. padarė nusikalstamą veiką, kurios metu buvo nesunkiais sužalotas žmogus, kad nusikalstama veika tiesiogiai susijusi su specialia teise – transporto priemonių vairavimu, todėl trejų metų terminas, padarytos nusikalstamos veikos kontekste, yra objektyvus ir proporcingas, nepažeidžiantis teisingumo principo. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, taip pat nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurios būtų pagrindu sumažinti iš nuteistojo R. A. C. nukentėjusiajam A. R. priteistas 700 eurų proceso išlaidas. BPK 106 straipsnio 2 dalis numato, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Tai, jog proceso metu atlikus papildomą medicininį objekto tyrimą ir ekspertizę nepasitvirtino A. R. nurodytos aplinkybės, nėra pagrindas sumažinti pirmosios instancijos teismo priteistas proceso išlaidas, kadangi nurodytos aplinkybės nėra susijusios su advokato darbo atlikimu, už kurį ir yra priteista 700 eurų proceso išlaidų. Nekaltumo prezumpcija, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje bei BPK 44 straipsnio 6 dalyje, imperatyviai numato, jog visos abejonės, kurių negalima pašalinti, vertinamos kaltinamojo naudai - ,,in dubio pro reo“ principas. Tokiai praktikai pritariama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nurodant, kad esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, draudžiama priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 20 d. nutartis). Šiuo atveju nuteistasis apeliaciniame skunde nurodė, kad jo atžvilgiu buvo pažeistas ,,in dubio pro reo“ principas, tačiau teisėjų kolegija išanalizavusi visą bylos medžiagą bei patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį įrodymų vertinimo aspektu konstatuoja, kad toks skundo argumentas yra absoliučiai priešingas, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Pažymėtina, kad nuteistojo R. A. C. kaltė yra įrodyta pilnai ir visapusiškai ištyrus visus byloje surinktus įrodymus bei juos palyginus su kitais byloje surinktais duomenimis, ir padarius pagrįstas išvadas, jog kaltinančių įrodymų daugetas, sudaro nenuginčijamą pagrindą priimti R. A. C. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį.

Dėl civilinės atsakovės ADB ,,(duomenys neskelbtini)“ apeliacinio skundo

Kaip matyti, iš Kauno apygardos teismui pateikto civilinės atsakovės ADB ,,(duomenys neskelbtini)“ apeliacinio skundo, juo nesutinkama tik su nukentėjusiajai S. G. priteistu neturtinės žalos dydžiu, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, dėl šio apeliacinio skundo, teisėjų kolegija patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu.Kaip nustatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Šią teisės normą detalizuoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 44 straipsnio 10 dalies nuostatos, pagal kurias, kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, baudžiamajame procese turi teisę pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso įstatymo normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso įstatymo normoms. Teismas, priimdamas nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis).Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.254 straipsnio nuostatomis, įstatymų ar sutarties numatytais atvejais civilinė atsakomybė gali būti draudžiama sudarant civilinės atsakomybės draudimo sutartį. Jeigu draudimo atlyginimo nepakanka žalai visiškai atlyginti, draudimo atlyginimo ir faktinės žalos dydžio skirtumą atlygina apdraustasis asmuo, atsakingas už žalos padarymą, iš ko seka, kad draudikui visiškas nuostolių atlyginimo principas netaikomas, todėl jeigu padarytos žalos visiškai nepadengia nukentėjusiajam (civiliniam ieškovui) išmokėta draudimo išmoka, likusią žalos dalį privalo atlyginti žalą padaręs ar už jo veikas materialiai atsakingas asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-280/2014, 2K-149/2013 ir kitos). Atsižvelgiant į aptartų teisės normų turinį, akivaizdu, kad civilinės atsakomybės draudimo atveju yra du asmenys, kuriems kyla pareiga atlyginti padarytą žalą – žalą padaręs asmuo (draudėjas) ir draudikas, tačiau šios minėtų asmenų pareigos atsiradimo pagrindai ir apimtis yra skirtingi. Žalą padariusio (ar materialiai už jį atsakingo) asmens pareiga atlyginti padarytą žalą kyla delikto pagrindu, tai yra jį ir nukentėjusįjį sieja deliktinė prievolė, todėl tokiu atveju žalą padariusiam asmeniui taikomi deliktinės civilinės atsakomybės principai. Tuo tarpu draudiko pareiga atlyginti žalą, kaip teisingai pažymima pateiktame apeliaciniame skunde, kyla iš draudimo sutarties ir tokiu atveju draudiko pareigos apimtis nustatoma ne pagal deliktinės civilinės atsakomybės taisykles, o pagal teisės normas, reglamentuojančias draudimo santykius, nagrinėjamu atveju – pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą ir draudimo sutartį. Nagrinėjamos situacijos kontekste atkreiptinas dėmesys į Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, pagal kurias, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, nuo 2012 m. birželio 11 d. yra 5 000 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 5 000 eurų dėl neturtinės žalos) ir 1 000 000 eurų dėl žalos turtui. Aptarto teisinio reguliavimo plotmėje analizuojant nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad 2017 m. kovo 27 d, civilinė ieškovė nukentėjusioji S. G. pateikė civilinį ieškinį, prašydama iš civilinės atsakovės ADB ,,(duomenys neskelbtini)“ bei iš R. A. C., įvykdžiusio BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, priteisti 3200, 50 (tris tūkstančius du šimtus eurų 50 centų) eurų neturtinei žalai atlyginti ir 100 (šimtą) eurų teisinėms išlaidoms padengti (b. t. 1, b. l. 176-178). Kaip nustatyta bylos duomenimis, R. A. C. vairuojama transporto priemonė ,,VW Sharan“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuria jis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl pareiga atlyginti civilinio ieškovo nukentėjusiojo dėl šio eismo įvykio patirtą ir reikalaujamą atlyginti žalą kilo ne tiesiogiai už eismo įvykį atsakingam nuteistajam, bet ADB „(duomenys neskelbtini)“. Atsižvelgdamas į šių duomenų visumą, įvertinęs S. G. eismo įvykio metu padarytų sužalojimų mąstą, skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas nukentėjusiosios pareikštą civilinį ieškinį tenkino iš dalies, priteisdamas jai padarytą neturtinę žalą 400 (keturis) šimtus eurų. Priteisdamas neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad prieš nukentėjusiajai pateikiant civilinį ieškinį, civilinė atsakovė ADB ,,(duomenys neskelbtini)“ savo iniciatyva jau buvo išmokėjusi 3000 (tris tūkstančius) eurų neturtinei žalai atlyginti (b. t. 1, b. l. 147-151). Vertinant šias aplinkybes aukščiau aptarto Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo kontekste akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas ir iš draudimo bendrovės S. G. priteistas neturtinės žalos dydis neviršija komentuojamoje teisės normoje įtvirtintos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sumos dėl neturtinės žalos atlyginimo – 5000 eurų, todėl imperatyvių įstatymų reikalavimų, spręsdamas nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydžio klausimą, apylinkės teismas nepažeidė. Neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Išgyvenimai dėl asmeniui gyvybiškai svarbių dalykų, tokių kaip asmens gyvybė, sveikata, yra ypač dideli, todėl CK 6.250 straipsnio 2 dalis numato, kad neturtinė žala, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais, yra atlyginama visais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl turi būti siekiama, kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinę ir fizinę skriaudą. Civilinis kodeksas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, nukentėjusiojo elgesį ir jo turtinę padėtį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo principas įpareigoja, kad asmeniui padaryta žala būtų visiškai atlyginta, tačiau būtina atsižvelgi ir į žalą padariusio asmens turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir pan. Tuo tarpu protingumo principas reiškia, kad asmens veiksmus konkrečioje situacijoje būtina vertinti pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus, t. y. racionalaus, protingo, asmens elgesio adekvačioje situacijoje etaloną (CK 1.5 straipsnis).Šioje baudžiamojoje byloje esanti Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad po eismo įvykio S. G. nustatytas abiejų dilbių alkūnkaulio ir stipinkaulio atviri lūžiai, kad dėl šių sužalojimų jai padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (b. t. 1, b. l. 58). Byloje esantys medicininiai dokumentai patvirtina, jog po auto įvykio, dėl patirtų sužalojimų S. G. buvo operuota (b. t. 1, b. l. 184), taip pat po operacijos praėjus dviems mėnesiams vis dar buvo laikinai nedarbinga bei turėjo riboti fizinį krūvį (b. t. 1, b. l. 183). Pateikti medicininiai dokumentai patvirtina ir tai, kad po atliktos operacijos yra likę randai, kurių savaiminis užgijimas nėra galimas ir reikalingas gydymas lazeriu (b. t. 1, b. l. 187). Esant šių duomenų visumai ir sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pagrįstumo klausimą yra akivaizdu, jog įvykusio eismo įvykio sukeltas traumas nukentėjusioji gydėsi ilgą laiką, sprendžiant iš pateiktų duomenų – tris mėnesius be to jai buvo atlikta intervencinė procedūra, kas neabejotai nukentėjusiajai sukėlė diskomfortą, baimę dėl savo sveikatos bei psichologinius išgyvenimus. Šių duomenų kontekste, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad objektyviais ir neginčytinais įrodymais kiekvienu atveju turi būti grindžiamas turtinės žalos atlyginimo pagrįstumas, tuo tarpu neturtinės žalos dydį, kiekvienu konkrečiu atveju vertina teismas, atsižvelgdamas į nukentėjusiojo patirtus nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, išlikusią baimę ir kitus psichologinius padarinius, tačiau neabejotinai teismas spręsdamas dėl neturtinės žalos dydžio atlyginimo privalo laikytis nuoseklios teismų praktikos analogiško pobūdžio baudžiamosiose bylose. Šiuo atveju ADB „(duomenys neskelbtini)“ skundo argumentai, kad nėra duomenų apie ilgalaikius/nepataisomus nukentėjusiojo sveikatos sužalojimus, ilgai trunkantį gydymą ar numatomas ateityje atlikti medicinines procedūras, atmestini kaip neturintys esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl priteistos neturtinės žalos dydžio pagrįstumo. Be to įvertintina ir tai, kad nukentėjusiajai padarytų sužalojimų pasekmės pasireikš ir ateityje, dėl ko gali būti apribotas nukentėjusios fizinis aktyvumas, kadangi kaip nukentėjusioji nurodė civiliniame ieškinyje, dešinės rankos deformacija neleidžia pilnai lankstyti riešo.Nors aukščiau aptartų duomenų visumoje ir sutiktina su apeliacinio skundo teiginiais, kad nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai pavojaus jos gyvybei nesukėlė, tačiau, įvertinus jos patirtų sužalojimų mąstą, gydymosi laiką bei dėl eismo įvykio ir atlikto gydymo patirtus nepatogumus – nedarbingumą, nuolatinės priežiūros poreikį, stresą, baimę, nerimą, suprastėjusį miegą, padidėjusį nervingumą, netikrumo jausmą, negalėjimą pasirūpinti savo vaiku ir pan., teisėjų kolegija pripažįsta, kad 400 (keturių šimtų) eurų neturtinės žalos dydis šiuo atveju nėra per didelis, jis atitinka proporcingumo, protingumo ir teisingumo principus, todėl jį mažinti apeliacinio skundo motyvais, teisinio pagrindo nėra. Taip pat aukščiau aptartų duomenų kontekste nėra jokio pagrindo priteistinos sumos dydį įskaičiuoti į nukentėjusiajai jau išmokėta neturtinės žalos sumą. Visos šios išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl neturtinės žalos, priteistos nukentėjusiajai S. G., dydžio. Skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas, teisingas ir teisėtas, keisti jį apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra. Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji S. G. prašė iš nuteistojo Romualdo A. C. priteisti 300 (tris šimtus) eurų proceso išlaidų už advokato paslaugas. Atsižvelgiant į tai, kad BPK 105 straipsnio nuostatos galioja ir apeliacinės instancijos teisme, o komentuojamo straipsnio 1 dalis numato, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui. Pažymėtina, kad nuteistojo R. A. C. apeliacinis skundas aukštesnės instancijos teisme netenkintinas, tokiu būdu nepasikeitus jo teisinei padėčiai, nukentėjusios apeliacinės instancijos teisme, turėtos proceso išlaidos susijusios su advokato paslaugomis, priteisiamos iš nuteistojo R. A. C..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo Romualdo A. C. ir civilinės atsakovės ADB ,,(duomenys neskelbtini)“ apeliacinius skundus atmesti.

Priteisti iš Romualdo A. C. 300 (tris šimtus) eurų S. G. turėtų išlaidų, susijusių su byloje ją atstovavusio advokato K. D. dalyvavimu apeliaciniame procese.