Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Elena Vainienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo BUAB „Muzikos oazė“ bankroto administratoriaus UAB „UBC“ įgaliotos atstovės Aušros Gudaitienės skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutarties, kuria 3 mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2015 m. balandžio 30 d., paskirtas laikinas nuosavybės teisių apribojimas UAB „Muzikos oazė“ turtui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šioje baudžiamojoje byloje kaltinimai taip pat pareikšti ir R. J. (nuo 2010 m. sausio 27 d. UAB „Lilonija“ direktoriui) – pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, D. K. (D. K.) (nuo 2011 m. rugsėjo 13 d. UAB „Muzikos oazė“ direktoriui) – pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, D. P. (2009 m. spalio 29 d. – 2010 m. rugsėjo 7 d. laikotarpiu dirbusiai UAB „Lilonija“) – pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, R. S. (UAB „Elektros tinklai“ direktorei) – pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, G. B. (UAB „Elektros tinklai“ įgaliotam atstovui) – pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.

Panevėžio apygardos prokuratūros 2014 m. sausio 17 d. nutarimu buvo laikinai apribotos UAB „Muzikos oazė“ nuosavybės teises į jai priklausantį nekilnojamąjį turtą, kuris buvo suformuotas padalijus Patalpas (unikalus (duomenys neskelbtini)) į: negyvenamąją patalpą-parduotuvę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančią (duomenys neskelbtini), bei negyvenamąją patalpą-parduotuvę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančią (duomenys neskelbtini). Vėliau teismų nutartimis šios procesinės prievartos priemonės taikymo terminas buvo tęsiamas ir ši procesinė prievartos priemonė bendrovės turtui galiojo iki 2015 m. balandžio 17 d.

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 30 d. nutartimi paminėtam UAB „Muzikos oazė“ turtui iš naujo paskyrė laikiną nuosavybės teisių apribojimą 3 mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2015 m. balandžio 30 d., nes nustatė, kad byloje yra pareikštas BUAB „Lilonija“ bankroto administratoriaus UAB „Adsum“ įgalioto asmens civilinis ieškinys: 100 000 Lt dydžio R. J. ir 300 000 Lt dydžio L. T., todėl jam užtikrinti yra tikslinga taikyti tokią procesinės prievartos priemonę.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas.

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis panaikintina. Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino teisiškai reikšmingas aplinkybes laikinam nuosavybės teisių apribojimui skirti, netinkamai taikė baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas.

Laikinas nuosavybės teisių apribojimas yra viena iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) įtvirtintų kitų procesinės prievartos priemonių rūšių. Laikino nuosavybės teisių apribojimo, kaip procesinės prievartos priemonės taikymo (termino pratęsimo) pagrindai ir sąlygos nustatytos BPK 151 straipsnyje. Pažymėtina, kad taikant BPK 151 straipsnyje nustatytą procesinės prievartos priemonę apribojamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje garantuojamas nuosavybės neliečiamumas, todėl, kaip ir bet kuri kita procesinės prievartos priemonė, laikinas nuosavybės teisių apribojimas galima tik siekiant proceso tikslų.

Pagal BPK 151 straipsnio 1 dalį, civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui ar išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam arba pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba BK 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas.

Skundžiama nutartimi laikinas nuosavybės teisių apribojimas taikytas bankrutuojančio juridinio asmens UAB „Muzikos oazė“ turtui – Patalpoms – galimam baudžiamojoje byloje kaltinamiesiems R. J. ir L. T., kaip buvusiems BUAB „Lilonija“ vadovams, pareikštam BUAB „Lilonija“ bankroto administratoriaus UAB „Adsum“ įgalioto asmens 400 000 Lt dydžio civiliniam ieškiniui užtikrinti (14 t., b. l. 46-49). Todėl šiuo atveju yra aktualus BPK 151 straipsnio 2 dalies 2 punktas, kuriame nustatyta, kad juridinio asmens nuosavybės teisės gali būti laikinai apribotos prokuroro nutarimu, kai siekiama užtikrinti civilinį ieškinį, jei yra pakankamas pagrindas juridinį asmenį įtraukti civiliniu atsakovu. BPK 111 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad civiliniais atsakovais gali būti tėvai, globėjai, rūpintojai ar kiti asmenys, taip pat įmonės, įstaigos ir organizacijos, kurie pagal įstatymus materialiai atsako už nusikalstama įtariamojo arba kaltinamojo veika padarytą žalą.

Sisteminė aptartų teisės normų analizė aukštesnės instancijos teismui suponuoja išvadą, kad pagal įstatymų leidėjo valią laikinas nuosavybės teisių apribojimas gali būti taikomas siekiant užtikrinti civilinį ieškinį, tačiau turi būti nustatytos įstatyme įtvirtintos tam tikros sąlygos. Taigi nagrinėjamu atveju laikinas nuosavybės teisių apribojimas, siekiant užtikrinti byloje pareikštą civilinį ieškinį, BUAB „Muzikos oazė“ turtui galėtų būti taikomas tik tuo atveju, jeigu įtarimai (kaltinimai) dėl tam tikrų nusikalstamų veikų padarymo būtų pareikšti pačiai bendrovei, kaip juridiniam asmeniui, arba BUAB „Muzikos oazė“ pagal įstatymus būtų materialiai atsakinga už šioje baudžiamojoje byloje nusikalstama kaltinamojo (-jų) veika padarytą žalą.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aptariamoje baudžiamojoje byloje nėra nė vienos iš paminėtų sąlygų. Viena vertus, baudžiamojoje byloje BUAB „Muzikos oazė“ nėra pareikšti jokie kaltinimai. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju kaltinimai yra pareikšti L. T. (kaip UAB „Lilonija“ akcininkei ir direktorei), R. J. (kaip UAB „Lilonija“ direktoriui), D. K. (kaip UAB „Muzikos oazė“ direktoriui), D. P. (kaip dirbusiai UAB „Lilonija“), R. S. (kaip UAB „Elektros tinklai“ direktorei), G. B. (kaip UAB „Elektros tinklai“ įgaliotam atstovui). Kita vertus, kaip teisingai Atstovė nurodo skunde, baudžiamojoje byloje civilinis ieškinys yra pareikštas R. J. ir L. T., kaip buvusiems BUAB „Lilonija“ vadovams. Iš civiliniame ieškinyje dėstomų argumentų matyti, kad BUAB „Lilonija“ bankroto administratoriaus prašoma priteisti BUAB „Lilonija“ turtinė žala yra kildinama iš neteisėtų šios bendrovės valdymo organų (L. T. ir R. J.) veiksmų vykdant jiems Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.87 straipsnyje nustatytas pareigas. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tuo atveju, jeigu būtų įrodyta, kad BUAB „Lilonija“ nurodyti vadovai iš tiesų veikė neteisėtai ir dėl to įmonei buvo padaryta žala, jų atsakomybė prieš bendrovę yra savarankiška, jie teismo priteistą žalą visiškai turėtų atlyginti iš savo lėšų, o jų neturint, priverstinio teismo sprendimo vykdymo stadijoje teismo priteistos žalos išieškojimas galėtų būti nukreiptas į jų turimą turtą. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad juridinis asmuo yra savarankiškas teisės subjektas tiek materialiuoju teisiniu, tiek procesiniu teisiniu aspektu. Vienas iš svarbiausių juridinio asmens savarankiškumo elementų yra jo savarankiška atsakomybė pagal savo prievoles. Juridinis asmuo neatsako pagal juridinio asmens dalyvio, taip pat ir vadovo prievoles, o šie – pagal juridinio asmens prievoles, išskyrus įstatymuose arba juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytus atvejus (kasacinė nutartis Nr. 3K-7-124/2014).

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad byloje nėra pakankamo pagrindo teigti, jog BUAB „Muzikos oazė“ baudžiamojoje byloje galėtų būti įtraukta civiliniu atsakovu. Priešingos išvados formuoti neleidžia ir ta aplinkybė, kad baudžiamojoje byloje kaltinimai yra pareikšti tiek BUAB „Muzikos oazė“ buvusiam direktoriui, tiek UAB „Elektros tinklai“, iš kurios, bylos duomenimis BUAB „Muzikos oazė“ skolon įsigijo Patalpas, vadovams (22 t., b. l. 41-42, 43-61). Todėl spręstina, kad apygardos teismas padarė įrodymais nepagrįstą išvadą, jog aptariamu atveju yra pagrindas BUAB „Muzikos oazė“ turtui taikyti procesinės prievartos priemonę – laikiną nuosavybės teisės apribojimą.

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina ir tai, kad įprastai laikinas nuosavybės teisių apribojimas taikomas pareikštam ar galimam civiliniam ieškiniui užtikrinti tuo atveju, kai yra tikimybė, jog turtas bus sugadintas, sunaikintas, perleistas ar kitaip suvaržytos teisės į jį ir pan. Šiuo atveju, netgi darant prielaidą, kad ateityje remiantis tam tikrais įstatyme nustatytais pagrindais galėtų būti pareikštas civilinis ieškinys BUAB „Muzikos oazė“, nėra jokio pagrindo daryti išvadą, jog Patalpos bus / galėtų būti perleistos kitiems asmenims. UAB „Muzikos oazė“ Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nutartimi yra iškelta bankroto byla ir bendrovė yra įgijusi bankrutuojančios įmonės statusą. Nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo, bankroto procedūras vykdo teismo paskirtas bankroto administratorius, kuris Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) nustatyta tvarka valdo, naudoja bankrutuojančios įmonės turtą, disponuoja bankuose esančiomis įmonės piniginėmis lėšomis, užtikrina bankrutuojančios įmonės turto apsaugą; nė vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų kitaip, negu nustato ĮBĮ (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 3–4 punktai, 14 straipsnis).

Remiantis formuojama teismo praktika, nuo momento, kai įmonė pripažįstama bankrutuojančia, visas įmonės turtas, neatsižvelgiant į tai, kas ir dėl kokių priežasčių jį valdo, turi būti perduodamas bankroto administratoriui, kuris yra atsakingas už tinkamą šio turto naudojimą, valdymą bei disponavimą, o į turtą, kuriam baudžiamojoje byloje taikyti tam tikri suvaržymai, savo reikalavimus kreditoriai turi nukreipti tik griežtai laikantis ĮBĮ 33–36 straipsniuose nustatytos kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos, t. y. šis turtas turi būti įskaičiuojamas į bendrą bankroto procese esamo įmonės turto masę (nutartys, priimtos civilinėse bylose Nr. 2-1577/2010; 2-1486/2013; 2-2013/2014). Be to, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra suformuluota nuostata, kad taikyti bankrutuojančios įmonės turtui suvaržymus baudžiamojoje byloje esant tik pareikštam ar galimam civiliniam ieškiniui užtikrinti, nebūtų tikslinga (nutartis, priimta byloje Nr. 1N-146/2014).

Tačiau kitaip gali būti vertinamos tokios teisinės situacijos, kai yra pagrindas manyti, jog baudžiamojoje byloje galėtų būti taikytinas turto konfiskavimas ar išplėstinis turto konfiskavimas. Baudžiamojoje byloje pareikštu civiliniu ieškiniu yra siekiama, kad Patalpos būtų grąžintos BUAB „Lilonija“, nes jos neva buvo perleistos sudarant fiktyvų sandorį, ir kurias realizavus įstatyme nustatyta tvarka būtų tenkinami šiai bendrovei pareikšti finansiniai reikalavimai. Pastebėtina, kad BUAB „Muzikos oazė“ bankroto byloje Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 3 d. nutartimi yra patvirtinti bendrovės kreditorių reikalavimai, iš jų ir įmonės LLP „Hudder consult LLP“ (UAB „Elektros tinklai“ Patalpas skolon 2011 m. rugsėjo 26 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė UAB „Muzikos oazė“, vėliau UAB „Elektros tinklai“ reikalavimo teisę į UAB „Muzikos oazė“ perleido LLP „Gausetin Trade“, o ši bendrovė savo reikalavimo teisę į UAB „Muzikos oazė“ perleido LLP „Hudder consult LLP“) 70 088,04 Eur dydžio reikalavimas (Lietuvos teismų informacinės sistemos (Liteko) duomenys). Ši nutartis yra įsiteisėjusi. Tai reiškia, kad teismas, prieš tvirtindamas šį kreditorinį reikalavimą, patikrino tokio reikalavimo pagrindą – sandorius, įskaitant ir nurodytą 2011 m. rugsėjo 26 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria remiantis BUAB „Muzikos oazė“ įgijo nuosavybės teises į Patalpas, ūkines operacijas, apskaitos, mokėjimo dokumentus, kitus esančius įrodymus, kuriais grindžiamas kreditoriaus būtent nurodyto dydžio reikalavimas į bankrutuojančią įmonę, ir pripažino jį pagrįstu.

BPK 151 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad laikinas nuosavybės teisių apribojimas panaikinamas prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi, jeigu ši priemonė tampa nebereikalinga.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, aukštesnės instancijos teismas prieina prie išvados, kad BUAB „Muzikos oazė“ turtui taikyti laikiną nuosavybės teisių apribojimą nėra pagrindo ne tik dėl to, kad nagrinėjamu atveju nėra pakankamai duomenų, jog ji galėtų būti įtraukta civiliniu atsakovu, bet ir todėl, kad BUAB „Muzikos oazė“ nuosavybės teisių apribojimas nebūtų suderinamas su įmonės ir kreditorių teisėtų interesų apsauga, trukdytų sklandžiam ir nepertraukiamam bankroto procedūrų vykdymui, t. y. prieštarautų bankroto proceso paskirčiai. Todėl Atstovės skundas tenkintinas, žemesnės instancijos teismo nutartis naikintina ir priimtinas naujas sprendimas.

Atstovės skundo teiginiai, susiję su aplinkybėmis, susijusiomis su Patalpų įsigijimu, aptarta BUAB „Muzikos oazė“ turimo turto verte, teismo patvirtintų finansinių reikalavimų dydžiu, neturi įtakos sprendžiant klausimą dėl apskųstosios nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, todėl aukštesnės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Atstovė skunde prašo BUAB „Muzikos oazė“ baudžiamojoje byloje įtraukti suinteresuotu asmeniu. Toks Atstovės prašymas nenagrinėtinas, nes apeliacinės instancijos teismas nesprendžia tų klausimų, kurie priskirtini apygardos teismo kompetencijai. Apeliacinis procesas atlieka pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės funkciją.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 151 straipsnio 8 dalimi ir 442 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartį ir priimti naują sprendimą.

Panaikinti BUAB „Muzikos oazė“ (j. a. k. 141628052) nekilnojamajam turtui, kuris buvo suformuotas padalijus patalpas (unikalus (duomenys neskelbtini)), esančias (duomenys neskelbtini), į negyvenamąją patalpą-parduotuvę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančią (duomenys neskelbtini), ir negyvenamąją patalpą-parduotuvę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), taikytą procesinės prievartos priemonę – laikiną nuosavybės teisių apribojimą.

Ši nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.