Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. J. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Nurodo, kad Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmuose buvo nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-4-714/2018 (toliau – ir baudžiamoji byla), kurioje N. J. buvo kaltinamas tuo, jog nuo 2012 m. spalio 22 d. iki 2013 m. kovo 14 d. Kauno mieste, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, pažeisdamas: Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) Nr. IX-1007 (2002 m. liepos 2 d. redakcija) 35 straipsnio „Mokesčio mokėtojo pareigos“ 2 dalį „Nuolatinis Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti kokios nors rūšies individualią veiklą, privalo apie tai informuoti mokesčio administratorių centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka“ reikalavimus; VMI viršininko 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 373 (redakcija nuo 2010 m. sausio 1 d.) patvirtintų „Mokesčių administratoriaus informavimo apie nuolatinio Lietuvos gyventojo pradedamą vykdyti individualią veiklą taisyklių“ 4 dalį „Nuolatinis Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti bet kokios rūšies individualią veiklą, per 5 darbo dienas nuo veiklos pradžios privalo apsilankyti apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyriuje pagal gyvenamąją vietą ir užpildyti fizinio asmens prašymo įregistruoti (išregistruoti) Mokesčio mokėtojų registre FR0039 formą“ reikalavimus; Lietuvos Respublikos finansų ministro 2003 m. vasario 17 d. įsakymu Nr. 1K-040 patvirtintus „Gyventojų, besiverčiančių individualia veikla (išskyrus gyventojus, įsigijusius verslo liudijimus) buhalterinės apskaitos taisyklių“ reikalavimus, neįregistravęs įmonės, negavęs individualios veiklos vykdymo pažymos, neturėdamas verslo liudijimo, neturėdamas jokio mokesčio mokėtojo statuso versliškai, stambiu mastu vertėsi prekyba kiaulienos skerdiena, t. y. iš J. S. įgijęs šviežios kiaulienos skerdienos be apskaitos dokumentų, iš viso – 22 460 kg už 45 976,02 Eur (158 746 Lt), bei ją nuo 2012 m. spalio 22 d. iki 2013 m. kovo 14 d. realizavęs ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems fiziniams asmenims už 45 976,02 Eur (158 746 Lt) neišrašant jokių pardavimo dokumentų, nesumokant mokesčių valstybės biudžetui, neteisėtai versliškai, stambiu mastu vertėsi ūkine, komercine veikla, t. y. pareiškėjas buvo kaltinamas veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 202 straipsnyje, padarymu.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl MGK 2022 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. S-177 (7-145/2022), VMI 2022 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. 68-81 ir Klaipėdos AVMI 2022 m. birželio 20 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (27.13 Mr) FR0682-142 teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas nagrinėjamu atveju analizuos, ar VMI pagrįstai pripažino, jog pareiškėjas 2012–2013 m. laikotarpiu iš mėsos pardavimo bei tiekimo veiklos sandorių gavo apmokestinamųjų ir su darbo santykiais nesusijusių pajamų, kurių nedeklaravo, mokesčių neapskaičiavo ir į valstybės biudžetą nesumokėjo.

Proceso dalyvių paaiškinimais, byloje surinktais rašytiniais įrodymais ir MGK bylos Nr. 7-145/2022 (toliau – ir MGK byla) medžiaga nustatyta, kad Klaipėdos AVMI, vykdydama 2016 m. rugpjūčio 12 d. pavedimą tikrinti Nr. (9.6)FR0773-2143, atliko pareiškėjo PVM, GPM, VSD įmokų, PSD įmokų apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. teisingumo patikrinimą ir 2022 m. balandžio 21 d. surašė Patikrinimo aktą. Mokestinio patikrinimo metu pareiškėjui papildomai apskaičiuota 15 620,21 Eur mokesčių, t. y. 1 252,03 Eur GPM, 2 820,16 Eur VSD įmokų, 890,58 Eur PSD įmokų, 10 657,44 Eur PVM, nustačius, kad pareiškėjas 2012–2013 m. laikotarpiu vykdė individualią veiklą – tiekė mėsą ir gavo 74 328,66 Eur individualios veiklos pajamų, kurių nedeklaravo, nuo jų neapskaičiavo bei nesumokėjo 1 252,03 Eur GPM, 2 820,16 VSD įmokų ir 890,58 Eur PSD įmokų, taip pat pareiškėjas, vykdydamas ekonominę veiklą, 2012–2013 m. tiekė mėsą, neapskaičiavo ir nedeklaravo 10 657,44 Eur PVM nuo už 2012 m. gruodžio mėn., 2013 m. sausio mėn., 2013 m. vasario mėn. ir 2013 m. kovo mėn. gauto atlygio už parduotą mėsą (MGK byla, b. l. 41–52).

Kaip matyti iš Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2018 m. spalio 26 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-4-714/2018 (MGK byla, b. l. 126–139), pareiškėjas buvo kaltinamas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, t. y., kad jis nuo 2012 m. spalio 22 d. iki 2013 m. kovo 14 d. Kauno mieste, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, neįregistravęs įmonės, negavęs individualios veiklos vykdymo pažymos, neturėdamas verslo liudijimo, neturėdamas jokio mokesčio mokėtojo statuso versliškai, stambiu mastu vertėsi prekyba kiaulienos skerdiena, t. y. jis iš J. S. įgijęs: 2012 m. spalio 22 d. – 700 kg, 2012 m. spalio 25 d. – 280 kg, 2012 m. lapkričio 6 d. – 700 kg, 2012 m. lapkričio 11 d. – 1 050 kg, 2012 m. lapkričio 19 d. – 1 400 kg, 2012 m. lapkričio 21 d. – 700 kg, 2012 m. lapkričio 26 d. – 840 kg, 2012 m. lapkričio 30 d. – 420 kg, 2012 m. gruodžio 5 d. – 560 kg, 2012 m. gruodžio 10 d. – 1 190 kg, 2012 m. gruodžio 11 d. – 700 kg, 2012 m. gruodžio 18 d. – 1 050 kg, 2012 m. gruodžio 21 d. – 840 kg, 2012 m. gruodžio 21 d. – 200 kg, 2012 m. gruodžio 27 d. – 1 400 kg, 2012 m. gruodžio 28 d. – 1 400 kg, 2013 m. sausio 4 d. – 840 kg, 2013 m. sausio 14 d. – 1 400 kg, 2013 m. sausio 17 d. – 1 400 kg, 2013 m. vasario 7 d. – 1 400 kg, 2013 m. vasario 15 d. – 840 kg, 2013 m. vasario 16 d. – 350 kg, 2013 m. kovo 7 d. – 1 400 kg, 2013 m. kovo 14 d. – 1 400 kg šviežios kiaulienos skerdienos be apskaitos dokumentų, iš viso – 22 460 kg už 45 976,02 Eur (158 746 Lt), bei ją nuo 2012 m. spalio 22 d. iki 2013 m. kovo 14 d. realizavęs ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems fiziniams asmenims už 45 976,02 Eur (158 746 Lt) neišrašant jokių pardavimo dokumentų, nesumokant mokesčių valstybės biudžetui, neteisėtai versliškai, stambiu mastu vertėsi ūkine, komercine veikla. Šio nuosprendžio 20 lape pažymima, kad 2015 m. balandžio 16 d. N. J. apklausos protokole nurodyta, jog šviežią mėsą jis pirkdavo jau iš anksto turėdamas užsakymus Airijoje ir Anglijoje, J. S. ir L. R. siūlė jam buhalterinės apskaitos dokumentus, bet jis jų neėmė, nes mėsą pirko kaip fizinis asmuo, apie 100 kg pirkdavo per vieną kartą, kelis kartus per mėnesį. Visgi, teismas padarė išvadą, kad byloje nėra nustatytas nė vienas realiai įvykęs sandoris tarp N. J. ir kitų kaltinamųjų, nenustatyta, kad N. J. realiai įgijo mėsą, o, jei įgijo, tai kokiais kiekiais ir kaina, galiausiai, kam konkrečiai ją realizavo, ar gavo iš to pajamų bei pelno. Taigi, teismas išteisino pareiškėją pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kauno apygardos teismas 2020 m. vasario 3 d. priėmė nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-8-478/2020 (MGK byla, b. l. 96–125), kurio 59 punkte pažymėta, jog „teisėjų kolegija, išanalizavusi surinktų duomenų visumą, konstatuoja, kad nors byloje buvo surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, kad N. J. įsigijo iš J. S. kaltinime nurodytus kiaulienos skerdienos kiekius be jokių apskaitos dokumentų ir galimai ją realizavo taip pat neišrašant jokių realizavimo dokumentų, baudžiamoji atsakomybė jam buvo pritaikyta nenustačius visų būtinųjų nusikalstamos veikos, numatytos BK 202 straipsnio 1 dalyje, sudėtį sudarančių požymių“. Teismas pažymėjo, kad protokolu dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų ir priemonių atlikimo nustatyta, jog atliekant techninių priemonių naudojimą specialia tvarka išaiškinta, kad J. S. užsakymu iš Lenkijos tiekėjo M. J. pastarojo transportu pristatyta kiaulienos skerdiena be apskaitos dokumentų buvo realizuojama N. J., kuris įsigyta skerdiena prekiaudavo Kauno „Stoties turgavietėje“. Pastarasis asmuo, betarpiškai bendraudamas su J. S., nurodydavo, kada ir kokį kiekį, esant poreikiui, pristatyti. Pristatytai skerdienai apskaitos dokumentai išrašomi nebuvo, atsiskaitymas vykdavo grynais pinigais, kuriuos N. J. paduodavo J. S. arba skerdieną pristačiusiam vairuotojui L. R.. Telefoninių pokalbių metu N. J. reikalingą pristatyti kiaulienos skerdienos kiekį J. S. nurodydavo kiaulių vienetais, o J. S., duodamas nurodymus L. R. dėl kiaulienos kiekio pakrovimo bei pristatymo E. P., kiekį nurodydavo kiaulių vienetais, t. y. vienas vienetas – dvi puselės. Teismas konstatavo, kad protokole dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų ir priemonių atlikimo užfiksuoti duomenys patvirtina tik tai, kokiomis aplinkybėmis, kiekiais ir laiku N. J. įgijo šviežią kiaulienos skerdieną iš J. S.. Ikiteisminio tyrimo metu N. J. kaltę dėl inkriminuoto kaltinimo neigė, tačiau pripažino, kad yra ne kartą iš J. S. pirkęs kiaulienos skerdienos, nes jis pasiūlė pigiau nei kiti tiekėjai. Jis iš nupirktos skerdienos gamindavo dešras, kumpelius, lašinius galutiniam vartojimui, šią produkciją realizuodavo išveždamas į Londoną, Airiją, parduodamas ten gyvenantiems giminaičiams, draugams, pažįstamiems. Produktų nuvežimą organizuodavo per tolimųjų reisų vairuotojus, jie nuveždavo gaminius ir parveždavo pinigus. Pinigus už patiektą šviežią kiaulienos skerdieną atiduodavo J. S. arba L. R.. Dėl kainų tarėsi su J. S.. Skerdieną jis iš jų pirkdavo be jokių dokumentų, taip pat ir sumokėjęs pinigus negaudavo jokių tai patvirtinančių dokumentų. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojo R. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad jis, dirbdamas pas J. S. pagalbiniu darbininku iškraunant kiaulienos skerdieną, iškrovęs skerdieną, ją veždavo į Kauną ir iškraudavo Žaliakalnio turgavietės patalpose, taip pat mėsą veždavo į Jurbarko rajone esantį mėsos perdirbimo cechą, čia važiuodavo maždaug vieną kartą per savaitę, veždavo nuo 24 iki 30 kiaulių puselių. Taip pat asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo duomenys, kur liudytojas R. S. atpažįsta N. J. kaip asmenį, kuris prie Žaliakalnio turgavietės Kaune pasiimdavo skerdieną savo automobiliu, kur prekiavo nežino, jis vieną kartą per savaitę pirkdavo po 10–12 kiaulių (20–24 skerdienos puseles), protokolo dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų ir priemonių atlikimo duomenys, iš kurių matyti, kad į J. S. priklausantį sandėlį be apskaitos dokumentų pristatyta kiauliena buvo realizuojama ir N. J., atsiskaitymai vykdomi grynaisiais pinigais, leido nustatyti pristatytos N. J. kiaulienos skerdienos kiekius bei datas. Vis dėlto, teismas konstatavo, kad be paties N. J. abstrakčių paaiškinimų apie iš J. S. įsigytos mėsos realizavimą užsienyje gyvenantiems giminėms ir pažįstamiems, byloje nėra nustatyta jokių kitų faktinių aplinkybių ar surinkta įrodymų, patvirtinančių kaltinime nurodytas aplinkybes, kada, kam ir kokiomis kainomis N. J. iš J. S. įsigytą skerdieną realizavo. Teismas Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2018 m. spalio 26 d. nuosprendžio dalį, kuria N. J. išteisintas dėl veikos, numatytos BK 202 straipsnio, padarymo, paliko nepakeistą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. spalio 29 d. priėmė nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-202-303/2020 (MGK byla, b. l. 82–95), kuriuo Kauno apygardos teismo 2020 m. vasario 3 d. nuosprendžio dalį dėl N. J. išteisinimo paliko nepakeistą.

Iš Klaipėdos AVMI Sprendimo matyti, kad mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo metu rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis, Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. spalio 26 d. nuosprendžio, Kauno apygardos teismo 2020 m. vasario 3 d. nuosprendžio bei Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 7 d. nutarties duomenimis. Klaipėdos AVMI nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 22 d. iki 2013 m. kovo 14 d. iš J. S. įsigijo 22 260 kg kiaulienos skerdienos ir 200 kg kiaulių kojų, kurias realizavo nenustatytiems asmenims ir gavo 45 976,02 Eur pajamų. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 10 d. iki 2018 m. vasario 5 d. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba pareiškėjui išdavė Maisto tvarkymo subjekto pažymėjimą, leidžiantį UAB „(duomenys neskelbtini)“ turgavietėje Kaune vykdyti mažmeninę prekybą. Ikiteisminio tyrimo metu protokolu dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų ir priemonių atlikimo buvo užfiksuota, kad pareiškėjas įsigyta kiauliena prekiavo Kauno turgavietėje. Klaipėdos AVMI konstatavo, kad pareiškėjas nuo 2012 m. spalio 22 d. iki 2013 m. kovo 14 d. įsigytą kiaulienos skerdieną realizavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ turgavietėje. Taip pat patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2011 m. vasario 25 d. (nuo veiklos pagal verslo liudijimą nutraukimo) iki 2013 m. kovo 5 d. nebuvo niekur įdarbintas ir minėtu laikotarpiu pajamų negavo, tačiau turėjo finansinių įsipareigojimų bankui. Įvertinus pareiškėjo ir jo sutuoktinės nuo darbinio stažo pradžios iki 2012 m. sausio 1 d. gautas pajamas ir patirtas išlaidas, nustatyta, kad sutuoktiniai 2012 m. sausio 1 dienai piniginių santaupų ne banke neturėjo, o sutuoktinės gautos su darbo santykiais susijusios pajamos ir Fondo valdybos išmokos buvo nepakankamos net vartojimo išlaidoms padengti. Nustatytos aplinkybės Klaipėdos AVMI leido daryti išvadą, jog pareiškėjo veiksmai, t. y. kiaulienos skerdienos įsigijimas, apdorojimas, pagamintos produkcijos realizavimas, buvo atliekami turint tikslą gauti pajamų – mėsos pardavimo pajamos buvo pagrindinis 4 asmenų šeimos pajamų šaltinis. Klaipėdos AVMI, įvertinusi pareiškėjo šeimos tuometę finansinę padėtį, jo argumentus, kad mėsos realizavimą jis vykdė neatlygintinai, vertino kaip prieštaraujančius gyvenimiškų sprendimų, ekonominei ir verslo logikai, kadangi mažai tikėtina, jog asmuo, neturintis pastovių pajamų, per gana trumpą laikotarpį įsigijęs didelį kiekį (22 260 kg) kiaulienos skerdienos, pagamintą produkciją realizuotų neatlygintinai. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių faktinių įrodymų, patvirtinančių, kad kiaulienos skerdienos įsigijimo, apdorojimo bei pagamintos produkcijos realizavimo veiksmus vykdė turėdamas kitokį tikslą nei gauti pajamų. Klaipėdos AVMI nustatė, kad tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjas nebuvo sudaręs darbo sutarčių, todėl jo pragyvenimo šaltinis buvo būtent mėsos pardavimo pajamos. Kiaulienos skerdienos įsigijimas, papildomų lėšų investavimas į mėsos produkcijos gamybą su tikslu gauti pajamų yra versliškumo požymis, kurio tikslas – ekonominės naudos siekimas. Įvertinusi nustatytų aplinkybių visumą, Klaipėdos AVMI konstatavo, kad patikrinimo metu pagrįstai padaryta išvada, jog pareiškėjo vykdyti kiaulienos skerdienos įsigijimo ir pardavimo sandoriai turi ekonominės naudos siekimo, komerciškumo požymių ir atitinka ekonominės veiklos sampratą bei GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą individualios veiklos sąvoką. Klaipėdos AVMI pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkta pakankamai duomenų, įrodančių, jog pareiškėjas nuo 2012 m. spalio 22 d. iki 2013 m. kovo 14 d. iš J. S. be apskaitos dokumentų įsigijo 22 460 kg kiaulienos skerdienos ir realizavo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims neišrašant jokių realizavimo dokumentų. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu liudytojų apklausos protokole pareiškėjas nurodė kiaulieną apdorodavęs, susipjaustydavęs, gamindavęs kumpelius, nugarines, lašinius, dešras, rūkydavęs ir parduodavęs draugams, giminaičiams, pažįstamiems, gyvenantiems Anglijoje, Airijoje, siekdamas gauti pajamų. Tačiau, be abstrakčių paaiškinimų apie įsigytos mėsos realizavimą užsienyje gyvenantiems giminėms ir pažįstamiems, pareiškėjas nepateikė jokių kitų įrodymų, kam, kada ir kokiomis kainomis realizavo skerdieną. Patikrinimo metu pareiškėjas nepateikė įrodymų apie įsigytos kiaulienos skerdienos perdirbimą į kumpelius, dešras, lašinius bei šios produkcijos realizavimą užsienyje gyvenantiems pažįstamiems ir giminėms.

Pagal MAĮ 72 straipsnio 1 dalį, mokesčių administratorius turi teisę apskaičiuoti mokestį remdamasis kitų valstybės įstaigų ir institucijų aktais ar kitais dokumentais, surašydamas patikrinimo aktą šio įstatymo nustatyta tvarka. Teismas pažymi, kad mokesčių administratorius turi teisę remtis FNTT specialisto išvada, teismų sprendimais, taip pat ir spręsdamas klausimus dėl mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo taikymo. Nepaisant to, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 4 dalis įtvirtina įsiteisėjusio teismo nuosprendžio privalomumą administracinėje byloje, tačiau nei ši norma, nei MAĮ 72 straipsnis, nei kitos teisės normos neįtvirtina negalimumo remtis mokestinėje byloje (atliekant mokestinį patikrinimą) ar priimant administracinį sprendimą dėl mokestinės nepriemokos nustatymo valstybės institucijų dokumentais kaip rašytiniais įrodymais. LVAT praktikoje yra pripažįstama, jog FNTT pagal savo kompetenciją atlieka asmenų komercinės, ūkinės ar finansinės veiklos patikrinimus ir nustato mokesčių įstatymų pažeidimus, todėl pagal MAĮ 72 straipsnį mokesčių administratorius turi teisę remtis FNTT dokumentais ir vadovaudamasis jais apskaičiuoti mokesčio mokėtojo nesumokėtus mokesčius bei delspinigius ir skirti jam baudas (žr., pvz., LVAT 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-388/2009, 2008 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1507/2008, 2013 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-372/2013). LVAT praktikoje taip pat pripažįstama, jog mokesčių administratorius mokesčių mokėtojui tenkančią mokestinę prievolę tam tikrais atvejais apskaičiuoja remdamasis teismų sprendimais (žr., pvz., LVAT 2010 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1815/2010, 2008 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-589/2008, 2013 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-372/2013).

Pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės galėjo būti panaudotos kaip įrodymai atliekant pareiškėjo mokestinį patikrinimą, tačiau atitinkamų faktinių aplinkybių vertinimas baudžiamojoje byloje nereiškia, kad šios aplinkybės taip pat turi būti vertinamos ir sprendžiant pareiškėjo apmokestinimo papildomais mokesčiais klausimus. Pagal LVAT praktiką, aplinkybė, kad pareiškėjas baudžiamojoje byloje buvo išteisintas, neturi įtakos mokestinėms prievolėms, nes, kaip minėta, mokestinės prievolės ir baudžiamoji atsakomybė yra atskiri teisiniai institutai, reguliuojami skirtingų teisės šakų normomis, todėl mokestinė prievolė gali atsirasti nepriklausomai nuo baudžiamosios bylos baigties. Tačiau baudžiamojoje byloje surinkti faktiniai duomenys bei joje priimti procesiniai sprendimai gali būti įrodymais nagrinėjamoje administracinėje byloje (LVAT 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1709-442/2018).

LVAT savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, jog mokestinių prievolių atsiradimui reikšmingų aplinkybių nustatymui galima remtis ir baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais, jeigu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą tokie įrodymai mokesčių administratoriui gali būti teikiami. Šie duomenys yra tiriami ir vertinami ne baudžiamojo proceso požiūriu, o pagal administracinio proceso įrodinėjimo taisykles, kaip ir bet kurie kiti administraciniame procese pateikti įrodymai (pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2822/2011). Todėl nėra jokio pagrindo nesivadovauti ikiteisminio tyrimo metu duotais pirminiais parodymais. Jie negali būti atmesti, nes yra vieni iš pirmųjų, nepaveikti laiko bei kitų aplinkybių (LVAT 2019 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1198-556/2019).

Nors pareiškėjas remiasi baudžiamosios bylos išteisinamuoju nuosprendžiu, teigdamas, kad teismas nenustatė, jog egzistuoja ryšys tarp pareiškėjo vykdytos veiklos ir neva nesumokėtų mokesčių, tačiau teismas pažymi, kad aplinkybių vertinimas baudžiamosios teisės prasme ir apskaičiuojant pareiškėjo mokestines prievoles nėra tapatus. Todėl nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius pagrįstai vadovavosi ne tik FNTT surinktais duomenimis, bet ir ikiteisminio tyrimo bei baudžiamosios bylos medžiaga. Šiuo atveju mokesčių administratorius vertino pateiktus dokumentus mokesčių įstatymų įgyvendinimo aspektu, o FNTT ir teismai – baudžiamosios atsakomybės aspektu, todėl nėra pagrindo sutikti su pareiškėju, jog mokesčių administratorius ir teismai nepagrįstai skirtingai vertino pateiktus dokumentus.

Pažymėtina, kad teismai, nagrinėdami baudžiamąją bylą, nustatė, jog N. J. įsigijo didelį kiekį kiaulienos skerdienos be jokių apskaitos dokumentų ir galimai ją realizavo neišrašant jokių realizavimo dokumentų, tačiau teismas baudžiamojoje byloje konstatavo, kad be paties N. J. abstrakčių paaiškinimų apie iš J. S. įsigytos mėsos realizavimą užsienyje gyvenantiems giminėms ir pažįstamiems, byloje nėra nustatyta jokių kitų faktinių aplinkybių ar surinkta įrodymų, patvirtinančių kaltinime nurodytas aplinkybes, kada, kam ir kokiomis kainomis N. J. iš J. S. įsigytą skerdieną realizavo. Todėl, atsižvelgiant į baudžiamojoje teisėje įtvirtintą principą, kad visos abejonės turi būti aiškinamos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai, pareiškėjas buvo išteisintas. Teismo vertinimu, baudžiamojoje byloje nustatytos abejonės buvo įvertintos pareiškėjo naudai, tačiau pažymėtina, kad nei teismų procesiniuose dokumentuose, nei paties pareiškėjo paaiškinimuose teisminio nagrinėjimo metu nebuvo įvardinta, kam, kada ir kiek konkrečiai mėsos pareiškėjas pardavė, tiekė, kitaip tariant, realizavo. Teismas pažymi, kad baudžiamojoje byloje buvo sprendžiamas pareiškėjo inkriminuojamų nusikaltimų pagrįstumas ir baudžiamosios atsakomybės taikymo klausimas, kai tuo tarpu atliekant mokestinį patikrinimą buvo vertinama pareiškėjo mokestinė atsakomybė. Įvertinus Klaipėdos AVMI ir VMI Sprendimus, nustatyta, kad juose detaliai išdėstytos faktinės aplinkybės ir pateiktas aiškus jų teisinis įvertinimas, išanalizuoti asmenų paaiškinimai ne tik duoti patikrinimo metu, tačiau ir duoti baudžiamojoje byloje.

Primintina, jog pagal MAĮ 67 straipsnio 1 dalį būtent mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Ir tik mokesčių mokėtojui nesutinkant su mokesčių administratoriaus jam apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, mokesčių mokėtojas privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos (MAĮ 67 straipsnio 2 dalis). Aiškindamas minėtų teisės normų turinį, LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad jomis įrodinėjimo pareiga (lot. onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Pirmiausia būtent mokesčių administratorius turi pateikti pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą ir teisingumą. Tik nustačius, kad mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, o mokesčių mokėtojas neįvykdė pareigos nuginčyti mokesčių administratoriaus surinktus įrodymus, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (žr., pvz., LVAT 2010 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1527/2010, 2012 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1601/2012, 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-982-438/2017, 2019 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-514-968/2019, 2019 m. birželio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1007-556/2019, ir kt.).

Vadinasi, mokestinio ginčo byloje, visų pirma, mokesčių administratorius turi surinkti bei teikti atitinkamus įrodymus dėl mokesčių apskaičiavimo mokesčių mokėtojui. Kita vertus, mokesčių mokėtojui, siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka apsiriboti vien tik paaiškinimų ir kontraargumentų teikimu, negrindžiant jų konkrečiais įrodymais. Pagal MAĮ 67 straipsnio 2 dalį, mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokių įrodymų, kurie suponuotų priešingą išvadą nei daro mokesčių administratorius. O tuo atveju, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr., pvz., LVAT 2003 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-648/2003, 2013 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-622/2013, 2014 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1379/2014).

Minėta, kad mokestinio patikrinimo metu konstatuota, jog nagrinėjant baudžiamąją bylą buvo nustatyti faktai, jog pareiškėjas įsigijo didelį kiekį kiaulienos skerdienos be apskaitos dokumentų ir galimai ją realizavo neišrašydamas jokių realizavimo dokumentų, tačiau teismas baudžiamojoje byloje konstatavo, kad nėra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kada, kam ir kokiomis kainomis N. J. iš įsigytą skerdieną realizavo. Pažymėtina, kad teismo nuosprendyje nustatyti minėti faktai iš esmės nepaneigia mokesčių administratoriaus padarytų išvadų teisingumo, o tai, kad nėra aišku, kur buvo realizuota įsigyta mėsa, nepaneigia mokesčių administratoriaus išvadų, jog vyko pats realizavimo procesas.

Teismas, įvertinęs visus byloje surinktus duomenis ir nustatytas aplinkybes, konstatuoja, jog mokesčių administratoriaus surinkti duomenys nekelia abejonių. Šiuo atveju pareiškėjas nepaneigė, kodėl mokesčių ir su jais susijusios sumos apskaičiuotos neteisingai, kadangi iš pareiškėjo negauta duomenų, kurių visumos pagrindu būtų galima nuginčyti mokesčių administratoriaus poziciją ar bent suabejoti dėl papildomų mokesčių apskaičiavimo. Pareiškėjas nei mokesčių administratoriui, nei teismui nepateikė duomenų, kam konkrečiai ir kada realizavo mėsą, t. y. neįvardijo asmenų, kuriems į užsienį siuntė mėsos gaminius, nenurodė, kokius konkrečiai gaminius gamindavo. Taip pat pastebėtina, kad mokesčių administratorius nustatė, jog pareiškėjui Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba nuo 2010 m. liepos 10 d. iki 2018 vasario 5 d. buvo išdavusi Maisto tvarkymo subjekto pažymėjimą, leidžiantį UAB „(duomenys neskelbtini)“ turgavietėje Kaune vykdyti mažmeninę prekybą. Be to, mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2011 m. vasario 25 d. iki 2013 m. kovo 5 d. oficialiai nedirbo ir pajamų negavo, turėjo finansinių įsipareigojimų bankui, o jo sutuoktinės minėtu laikotarpiu gautos su darbo santykiais susijusios pajamos bei Fondo valdybos išmokos buvo nepakankamos net vartojimo išlaidoms padengti. Taigi, ir šių aplinkybių visuma leidžia pagrįstai daryti išvadą, kad pareiškėjas vykdė ekonominę veiklą, o nuo gautų individualios veiklos pajamų neapskaičiavo, nedeklaravo ir į valstybės biudžetą nesumokėjo visų privalomų mokesčių bei įmokų. Pažymėtina, kad MAĮ neįpareigoja mokesčių administratorių rinkti įrodymus, kad paneigtų pareiškėjo iškeltas abejones dėl mokesčių administratoriaus pateiktų skaičiavimų teisingumo arba kad pagrįstų pareiškėjo skundo teiginius, jog jis nevykdė tokios veiklos. Pareiškėjas turi pats šias abejones ir skundo teiginius pagrįsti, t. y. įrodyti, kad jis neturėjo pareigos mokėti PVM, GPM ir kitų jam priskaičiuotų mokesčių. Tik abstraktaus pobūdžio pareiškėjo argumentai dėl mokesčių administratoriaus netinkamai pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių vertinimo, nepagrįsti faktiniais duomenimis, negali paneigti mokesčių administratoriaus surinktų ir mokesčių byloje esančių įrodymų.

LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad mokesčių mokėtojui mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nesumokėjus į biudžetą mokėtinos mokesčio sumos, biudžetas laiku negauna pajamų atitinkamo mokesčio forma, todėl jam (biudžetui) paprastai padaroma žala ir tokiu būdu nėra MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos sąlygos mokesčių mokėtojo atleidimui nuo delspinigių ir baudos (žr., pvz., LVAT 2010 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-773/2010). Teismas atkreipia dėmesį, kad delspinigių pagrindinė paskirtis yra ne nubausti, o kompensuoti valstybei dėl pavėluotai patekusių pinigų į biudžetą. Šiuo atveju nustatyta, kad mokesčiai laiku nebuvo sumokėti, o pinigai, turėję būti valstybės žinioje, buvo pareiškėjo žinioje, taigi kompensavimas valstybei dėl to delspinigių pavidalu yra teisingas. Teismas taip pat pažymi, kad LVAT yra nurodęs, jog delspinigių skaičiavimas nepriklauso nuo mokesčių administratoriaus elgesio, t. y. nuo patikrinimo akto surašymo laiko, ir pažymėjęs, jog tai priklauso nuo paties mokesčio mokėtojo, nes jis neturi jokios pareigos laukti, kol mokesčių administratorius atliks jo patikrinimą ir priskaičiuos jam mokėtinas į biudžetą sumas. Priešingai, mokesčių mokėtojas turi pareigą pats deklaruoti ir sumokėti mokesčius dar iki mokestinio patikrinimo. Jeigu mokesčių mokėtojas laiku būtų sumokėjęs mokesčius ir tokiu būdu tinkamai būtų įvykdęs savo pareigą sumokėti mokestį, dėl jo nebūtų reikėję atlikti mokestinį patikrinimą ir jam nebūtų buvę priskaičiuoti jokie delspinigiai (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-877/2009).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, įvertinus visas bylos aplinkybes, darytina išvada, jog mokesčių administratorius atliko išsamų mokestinį patikrinimą bei surinko pakankamai faktinių duomenų priimtiems sprendimams pagrįsti, o pareiškėjas mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių ir mokėtinų sumų apskaičiavimo objektyviais įrodymais nepaneigė. Apibendrinus darytina išvada, kad įrodymų vertinimo prasme pareiškėjo teiginiai, išdėstyti skunde, liko neįrodyti, o tuo pačiu tai nepaneigia ir mokesčių administratoriaus išvadų bei Komisijos sprendimo dėl pareiškėjui apskaičiuotų mokesčių bei su jais susijusių sumų. Todėl teismas konstatuoja, kad ginčijami Klaipėdos AVMI, VMI ir Komisijos sprendimai priimti šių institucijų kompetencijos ribose, neprieštarauja jų tikslams bei uždaviniams, atitinka VAĮ 10 straipsnyje nurodytus teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, nėra ABTĮ nustatytų pagrindų, dėl kurių jie turėtų būti panaikinti, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Netenkinus skundo reikalavimų, pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo N. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.