- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-12-12
- Bylos Nr.
- A-1709-442/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04259-2016-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys, Ramūnas Gadliauskas, Virginija Volskienė
- Pareiškėjas
- A. S.
- Atsakovas
- Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus teritorinei muitinei
- Kategorijos
- 13.7.1Muitinės skolininkas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Vilniaus teritorinė muitinė (toliau – ir Vilniaus TM) 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. 2TR-19-0296 „Dėl skolos muitinei įregistravimo už neteisėtai į bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes“ pripažino A. S. skolininku muitinei, skyrė jam 1 820 Lt baudą už mokėtinų mokesčių nedeklaravimą, priskaičiavo 377 Lt delspinigių bei įregistravo skolininkui mokestinę prievolę – 1 426 Lt muito, 13 175 Lt akcizo, 3 586 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 1 820 Lt baudos, 296 Lt akcizo delspinigių, 81 Lt PVM delspinigių.
II.
4. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) patikslintu skundu prašė: 1) panaikinti MGK 2016 m. spalio 11 d. sprendimą Nr. S-220(7-177/2016); 2) panaikinti Muitinės departamento 2016 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. A1-2803; 3) panaikinti Vilniaus TM 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 2TR-19-0296.
5. Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamas sprendimas dėl skolos muitinei įregistravimo už neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes surašytas po to, kai Muitinės kriminalinės tarnybos Vilniaus skyriaus pareigūnai pradėjo ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje dėl to, kad 2014 m. spalio 8 d., 16.15 val. šios tarnybos pareigūnai garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), rado cigaretes „Minsk Capital Super Sim“ su baltarusiškomis banderolėmis ir įvykio vietoje sulaikė pareiškėją. Apklausoje nurodė, jog 2014 m. spalio 8 d. nurodytu adresu atvyko todėl, kad Gariūnų turgavietėje nepažįstamas asmuo pasiūlė pigiau įsigyti cigarečių. Su tuo asmeniu sutarė, kad nupirks 2 500 vienetų cigarečių. Pastarasis davė raktus ir nurodė adresą ir požymius garažo, kurį atsirakinęs galės paimti sutartą kiekį cigarečių, po to turės sugražinti jam raktą. Jam kilo įtarimas, kad cigaretės į Lietuvą gali būti įvežtos nelegaliai arba jos yra įgytos kokiu nors kitu neteisėtu būdu, kadangi buvo siūlomos pigesne nei rinkos kaina.
6. Pareiškėjas neginčijo, kad tokiu būdu pasikėsino neteisėtu būdu įsigyti cigarečių, todėl apklausos metu iš dalies pripažino savo kaltę. Atkreipė dėmesį, kad tik ketino įsigyti žymiai mažesnį kiekį cigarečių, nei jų buvo rasta garaže. Pareiškėjas aiškino, kad nėra jokių įrodymų, jog skundžiamame sprendime minimą kiekį cigarečių su baltarusiškomis banderolėmis į Lietuvos Respublikos teritoriją įvežė būtent jis. Pripažino kaltę tik dėl to, kad iš nepažįstamo asmens ketino įsigyti 2 500 vienetų cigarečių, tačiau ketinimai buvo nutraukti tiek muitinės tarnybos pareigūnų, kurie sulaikė, tiek ir todėl, kad iki atvykstant muitinės tarnybos pareigūnams, dar spėjo apžiūrėti paliktas pardavėjo cigaretes ir jų būklė jo netenkino, nes cigarečių blokai buvo sudėti į maišus, nors pardavėjas sakė, jog blokus parduoda dėžėse. Taip pat matėsi, jog cigarečių blokai aplankstyti, kas sukėlė abejones dėl įsigyjamų cigarečių kokybės. Būdamas garaže rūkė ir galvojo, jog nepirks jų, nes yra apgautas dėl perkamo daikto kokybės, o grįžęs pas pardavėją pareikalaus atiduoti pinigus, tačiau tuo metu jį sulaikė į garažą įsiveržę pareigūnai. Pareiškėjas laikė, jog yra atsisakęs savo ketinimų įsigyti siūlomą nekokybišką produkciją – cigaretes.
Šalies argumentai
7. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad šių jo nurodytų aplinkybių MGK visiškai nevertino. Dėl šios priežasties jos sprendimas negali būti pagrįstas ir teisėtas.
8. Pareiškėjas pažymėjo, kad nenustatyta, jog jis į Lietuvos Respublikos teritoriją, o kartu ir į Europos sąjungos bendriją iš trečiosios šalies įvežė akcizo ir muito, pridėtinės vertės mokesčiais apmokestinamas prekes – 2 500 pakelių cigarečių „Minsk Capital Super Slim“ su baltarusiškomis banderolėmis. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 15 d. nuosprendžiu (baudžiamoji byla Nr. 1-320-468/2015) bei vėlesne Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 7 d. nutartimi (baudžiamoji byla Nr. 1A-165-449/2016) buvo ištiesintas dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir (BK)) 199² straipsnio 1 dalyje. Nebuvo priimtas joks nutarimas administracinės teisenos tvarka, kas galėjo būti padaryta per du mėnesius nuo išteisinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo. Todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti jį skolininku. Akcentavo, kad garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), rastos ir paimtos cigaretės su baltarusiškomis banderolėmis priklauso ne jam.
9. Pareiškėjas tvirtino, kad nežinojo, jog ketintos įsigyti prekės realiai yra įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją neteisėtai. Dėl to fakto nėra apkaltinamojo nuosprendžio baudžiamojoje byloje ar nutarimo administracinėje byloje. Pamatęs jų prastą kokybę, savanoriškai atsisakė įsigyti ir neketino jas susidėti į automobilį. Tai patvirtina ir baudžiamosios bylos medžiaga. Pareiškėjas nurodo, jog norėjo vykti pas šių prekių pardavėją į Gariūnų turgavietę aiškintis dėl pinigų sugrąžinimo dėl prekių neatitikimo, tačiau sulaikė muitinės pareigūnai.
Šalies argumentai
10. Pareiškėjas nurodė, kad iš jo neįgalumo pensijos jau buvo išieškota 413 Eur muito mokesčio suma. Teismui sprendimą palikus galioti, ta pati suma gali būti išieškota dar kartą.
Atsiliepimas
11. Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į skundą su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
12. Muitinės departamentas nurodė, jog aplinkybė, kad pareiškėjas pats neteisėtai neįvežė į Bendrijos muitų teritoriją ginčo prekių, nėra reikšminga sprendžiant jo pripažinimo skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos pagrindu.
13. Pažymėjo, kad remiantis Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi buvo nustatyta, kad pareiškėjas iš nepažįstamo asmens už 6 500 Lt pirko 5 dėžes (2 500 pakelius) cigarečių. Pasiimti šių cigarečių jis nuvyko į garažą, kuriame, nespėjus susikrauti cigarečių, buvo sulaikytas pareigūnų. Pareiškėjas už ginčo prekes buvo sumokėjęs ir nuvyko jų pasiimti į garažą, o tai reiškia, kad pareiškėjas jas buvo įsigijęs. Ta aplinkybė, jog jis cigarečių nebuvo susikrovęs į automobilio bagažinę, nes buvo sulaikytas pareigūnų, nepagrindžia skunde nurodyto teiginio, jog jis tik ketino ginčo prekes įsigyti. Remiantis Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, pareiškėjas, sumokėjęs pinigus, atvyko į garažą kuriame buvo jo įsigytos cigaretės, tačiau nespėjo jų suskaičiuoti ir pasiimti, nes sutrukdė pareigūnai, tik patvirtina aplinkybę, kad jis ketino ginčo prekes išsigabenti, tačiau nespėjo dėl aplinkybių, nepriklausiusių nuo jo valios. Remdamasis pareiškėjo parodymais baudžiamojoje byloje ir konstatuotomis aplinkybėmis, atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėjas disponavo 2 500 pakeliais cigarečių ir, atitinkamai, privalo priimti visas pasekmes, kilusias dėl šios aplinkybės. Pareiškėjo teiginį, jog jis ketino atsisakyti ginčo prekių įsigijimo, atsakovas vertino kaip gynybinę poziciją, siekiant išvengti apskaičiuotų mokestinių prievolių mokėjimo.
14. Pasak atsakovo, iš to, kad ginčo prekės nebuvo paženklintos Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka, pareiškėjas galėjo suprasti, kad šios prekės į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtos iš trečiosios šalies, t. y. buvo importuotos. Elgdamasis rūpestingai, atidžiai bei sąžiningai, jis turėjo suprasti, kad įsigijo neteisėtai į šalies teritoriją įvežtus tabako gaminius.
15. Pareiškėjo skundo argumentą, kad teismui patvirtinus ginčijamus sprendimus jau išieškota 413 Eur bus pakartotinai išieškota, atsakovas vertino kaip nepagrįstą nei teisiniu reglamentavimu, nei faktinėmis aplinkybėmis. Pažymėjo, jog jeigu vietos mokesčių administratorius muitų mokesčius išieškotų antrą kartą, jie būtų panaudoti pareiškėjo turimų nepriemokų įskaitymui arba jam grąžinti.
Atsiliepimas
16. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus TM atsiliepime į skundą nesutiko su skunde išdėstytais argumentais.
17. Atsiliepime trečiasis suinteresuotasis asmuo paaiškino, kad Muitinės kriminalinės tarnybos Vilniaus skyriaus 2014 m. gruodžio 12 d. raštu Nr.(7.17/16)10T-3879 buvo informuotas, jog pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 199² str. 1 dalyje. Vilniaus TM, remdamasis minėtu raštu pateiktais ikiteisminio tyrimo duomenimis, 2014 m. gruodžio 22 d. priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėją už disponavimą neteisėtai importuotomis cigaretėmis pripažino skolininku muitinei ir jo atžvilgiu įregistravo mokestinę prievolę.
18. Nurodė, kad, įvertinęs Muitinės kriminalinės tarnybos Vilniaus skyriaus rašte pateiktą informaciją, nustatė, jog pareiškėjas 2014 m. spalio 8 d. iš nepažįstamo asmens už 6 500 Lt įsigijo 2 500 pakelių cigarečių „Minsk Capital Super Slim“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, jas atvažiavo atsiimti į garažą ir, nespėjus pakrauti cigarečių į automobilį, buvo sulaikytas pareigūnų. Pareiškėjas nepateikė prekių įsigijimo dokumentų, patvirtinančių, kad šios prekės turi Bendrijos statusą arba dokumentų, įrodančių importo mokesčių sumokėjimą už į Bendrijos teritoriją įvežamas importo muitais ir mokesčiais apmokestinamas prekes. Vilniaus TM, atsižvelgdama į neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjas žinojo, kad įsigijo neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes, todėl pripažintas skolininku muitinei Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos pagrindu.
19. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė garantijos, laiduojančios muito mokestinės nepriemokos įvykdymą, todėl muitui, įregistruotam Vilniaus TM 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. 2TR-19-0296, pagrįstai priverstinio išieškojimo priemonių taikymas nebuvo sustabdytas. Be to, panaikinus atitinkamus muitinės institucijų sprendimus ir pripažinus, jog atitinkamos sumos iš pareiškėjo buvo išieškotos nepagrįstai, tokios sumos iš biudžeto įstatymo nustatyta tvarka būtų grąžintos.
III.
20. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
21. Teismas nurodė, kad sprendžiant pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, pirmiausia, būtina įvertinti skundžiamų sprendimų, kurie laikytini viešojo administravimo aktais, atitiktį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiami sprendimai turėtų būti panaikinti. Pažymėjo, kad teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad, nagrinėdamas individualų ginčą, teismas vertina konkrečius skunde nurodytus faktus ir su jais susijusius byloje esančius įrodymus, tačiau negali analizuoti visų įmanomų prielaidų, galinčių turėti įtakos tiriamų viešojo administravimo sprendimų teisėtumui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-163/2013 ir kt.). Šioje administracinėje byloje teisminis ginčo nagrinėjimas ir ginčijamo sprendimo tyrimas yra apibrėžiamas tik tokių konkrečių aplinkybių ir faktų, kuriais pareiškėjas grindžia skundo reikalavimus, taip pat nurodo kaip pažeidžiančius jos teises, vertinimu.
22. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nesutikimą su skundžiamais sprendimais grindžia tuo, jog jis atsisakė įsigyti siūlomą nekokybišką produkciją – cigaretes. Cigaretės priklausė ne jam, todėl nepagrįstai pripažintas skolininku.
23. Teismas nustatė, kad Vilniaus TM 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. 2TR-19-0296 nusprendė pareiškėją pripažinti skolininku muitinei už tai, jog pareiškėjas disponavo neteisėtai į Bendrijos teritoriją įvežtomis prekėmis. Atsižvelgiant į tai, įregistravo mokestinę prievolę: 1 426 Lt muito, 13 175 Lt akcizo, 3 586 Lt PVM, 1 820 Lt baudos, 296 Lt akcizo delspinigių, 81 Lt PVM delspinigių. Muitinės departamentas 2016 m. liepos 22 d. sprendimu Nr. 1A-280 ir MGK 2016 m. spalio 11 d. sprendimu Nr. S-220(7-177/2016) pareiškėjo skundus atmėtė.
24. Teismas nurodė, kad Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnyje nustatyta, kad skola muitinei – asmens prievolė sumokėti pagal galiojančias Bendrijos nuostatas atitinkamoms prekėms taikomų importo muitų (importo skola muitinei) arba eksporto muitų (eksporto skola muitinei) sumą (9 punktas); Importo muitai, be kita ko, yra muitai ir muitams, mokamiems už importuojamas prekes, lygiaverčio poveikio privalomieji mokėjimai (10 punktas); Skolininkas – bet kuris asmuo, privalantis sumokėti skolą muitinei (12 punktas). Bendrijos muitinės kodekso 202 str. nustatyta, kad: importo skola muitinei, be kita ko, atsiranda neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes (1 dalies a punktas); skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo momentu (2 dalis); skolininkais laikomi ir bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai (3 dalies 3 įtrauka). Iš Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies loginės konstrukcijos matyti, kad joje nustatytos dvi privalomos sąlygos asmenį pripažinti skolininku: pirma, šie asmenys turi būti įsigiję arba laikę neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes ir, antra, šių prekių įsigijimo arba gavimo metu jie žinojo arba yra protingas pagrindas manyti, kad turėjo žinoti, jog jos (prekės) buvo įvežtos neteisėtai. Netenkinant bent vienos iš šių sąlygų, asmuo negali būti pripažįstamas privalančiu mokėti importo skolą muitinei (importo muitus) minėtos nuostatos pagrindu.
25. Teismas pažymėjo, jog iš pareiškėjo skundo matyti, jog pareiškėjas tvirtina, kad Gariūnų turgavietėje nepažįstamas asmuo jam pasiūlė įsigyti cigarečių. Su tuo asmeniu sutarė, kad nusipirks 2 500 vienetų. Pareiškėjui kilo įtarimas, kad cigaretės įvežtos neteisėtai, kadangi jos buvo siūlomos pigesne nei rinkos kaina. Pareiškėjas 2014 m. spalio 20 d. įtariamojo apklausos metu paaiškino, kad 6 500 Lt sumokėjo už cigaretes. Minėtą aplinkybę patvirtino ir vėliau.
26. Teismas akcentavo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.305 straipsnio 1 dalimi, pirkimo-pardavimo sutartis laikoma konsensualiniu sandoriu, t. y. laikomu sudarytu nuo šalių susitarimo. Pareiškėjas skunde patvirtino, jog minėtas ginčo prekes įsigijo ir sumokėjo pinigus, t. y. pareiškėjas cigaretes jau buvo įsigijęs.
27. Vertindamas, ar laikydamas ginčo cigaretes pareiškėjas žinojo arba yra protingas pagrindas manyti, kad turėjo žinoti, jog jos buvo įvežtos neteisėtai, teismas pažymėjo, kad pripažinimui skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos prasme taikomos sąlygos, pagrįstos subjektyviu vertinimu, t. y. fiziniai arba juridiniai asmenys turėjo sąmoningai įsigyti arba laikyti neteisėtai įvežtas prekes (žr. Teisingumo Teismo 2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimo byloje Spedition Ulustrans, C-414/02, 27 ir 28 p.; 2005 m. kovo 3 d. sprendimo byloje M. P. ir kt., C-195/03, 40 p.). Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečia įtrauka nereikalauja įrodyti, kad asmuo tikrai žinojo, jog įsigyja (gauna) neteisėtai į pastarąją teritoriją įvežtas prekes, šiai sąlygai muitinės skolai atsirasti pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog asmuo turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje A-143-2619/2011). Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodytoje byloje konstatavo, kad cigarečių kontrabanda yra plačiai visuomenėje paplitusi problema ir kad visiems žinoma ir neįrodinėtina aplinkybe laikomas faktas, jog Lietuvos rinkoje greta teisėtai į laisvą apyvartą išleistų tam tikru mastu cirkuliuoja ir neteisėtai išleisti (įvežti) apdoroto tabako gaminiai, o ženklinimas specialiais ženklais – banderolėmis – yra vienas iš būdų atskirti šias prekes. Todėl pareiškėjas būdamas apdairus ir rūpestingas, įsigydamas, kaip pats tvirtina, pigesnes cigaretes ir jų tokį didelį kiekį, turėjo suprasti, kad šie gaminiai į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežti iš trečiosios valstybės ir į laisvą apyvartą išleisti neteisėtai.
Šalies argumentai
28. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde nurodė, kad įsigyjant cigaretes kilo įtarimas, jog jos įvežtos neteisėtai, kadangi siūlomos pigesne nei rinkos kaina. Be to, skunde tvirtino, jog ketino atsisakyti nusipirktų cigarečių, kadangi netenkino jų kokybė („jos (cigarečių blogai) buvo sudėtos (sukištos) bet kaip į maišus“). Taigi jis pats patvirtino, jog kilo įtarimas, kad cigaretės gali būti įvežtos neteisėtai. Teismas vertino, jog pareiškėjas suprato, kad cigaretės įvežtos neteisėtai. Asmuo, perkantis pigesnes cigaretes Gariūnų turgavietėje, jas perkantis iš nepažįstamo žmogaus, negali nesuprasti, jog jos įvežtos neteisėtai. Ypač turint omenyje, jog cigarečių „Minsk Capital Super Slim“ legalioje civilinėje apyvartoje už tokią kainą (6 500 Lt), kai vien taikomas akcizo mokestis (13 175 Lt) yra didesnis, nei jų pardavimo kaina, nenusipirksi.
Žemesnės instancijos teismas
29. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas jau buvo tabako gaminius įsigijęs, kadangi pirkimo-pardavimo sutartis yra konsensualinis sandoris, o jo teiginius, kad siekė atsisakyti sutarties atmetė. Teismas vertino, kad tai yra pareiškėjo pasirinkta gynybinė versija, kuri nepagrįsta byloje esančiais įrodymais. Sutarties atsisakymas (nutraukimas) nepaneigia fakto, jog ji buvo sudaryta, o pareiškėjas tabako gaminius jau buvo įsigijęs. Iš kitos pusės, sutarties atsisakymas būtų susijęs ne su prekių neteisėtu įvežimu, o jų netinkama kokybe. Taigi yra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjas jau buvo įsigijęs tabako gaminius bei negalėjo nežinoti (žinojo), jog jos įvežtos neteisėtai.
30. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas tvirtina, jog jo atžvilgiu nebuvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis ar nutarimas administracinėje byloje, tačiau tai nepaneigia galimybės taikyti mokestinės atsakomybės. Nurodė, kad už mokesčių įstatymų pažeidimą taikoma Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme (toliau – ir MAĮ) numatyta atsakomybė, kuri ir buvo pritaikyta šiuo atveju.
31. Konstatavęs, jog pareiškėjas pagristai buvo pripažintas skolininku muitinei Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos pagrindu bei kad jis pripažintinas importuotoju Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo bei Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo prasme, taip pat kad prievolė susimokėti muito, muito PVM, teismas vertino, kad pareiga sumokėti minėtus mokesčius už importuojamas apmokestinamas prekes pareiškėjui skundžiamais sprendimais buvo nustatyta pagrįstai.
32. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, jog iš jo jau išieškota 413 Eur, todėl patvirtinus skundžiamą sprendimą, iš jo pakartotinai būtų išieškoma 413 Eur suma, teismas pažymėjo, kad mokesčių administratorius turi teisę išieškoti tik mokestinę nepriemoka (MAĮ 105 str.). Taigi mokesčių administratorius turi teisę išieškoti tik mokestinės prievolės sumą, įskaitant ir delspinigius. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė pareiškėjo argumentus, jog iš jo pakartotinai bus išieškota 413 Eur suma.
33. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjas 2 500 pakelių cigarečių jau buvo įsigijęs, tačiau MGK darė išvadą, jog pareiškėjas susitarė įsigyti. Teismas vertino, kad tai nesudaro pagrindo panaikinti MGK sprendimo, t. y. nors prielaida, jog pareiškėjas susitarė įsigyti yra klaida, tačiau pagrįstai padaryta išvada, kad pareiškėjas Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos prasme jas įsigijo.
IV.
34. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.
35. Pareiškėjas nurodo, kad teismas subjektyviai, šališkai, neišsamiai vertino faktines įvykio aplinkybes, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjo duoti parodymai ikiteisminiame tyrime baudžiamojoje byloje, tiek teisme nagrinėjant bylą, nėra paneigti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės atkartoja pirmosios instancijos teismui nurodytas įvykio aplinkybes, apklausos metu duotus paaiškinimus, be kita ko, nurodydamas, kad jam kilo įtarimas, kad cigaretės į Lietuvą gali būti įvežtos nelegaliai arba jos yra įgytos kokiu nors kitu neteisėtu būdu, kadangi jos buvo siūlomos pigesne nei rinkos kaina. Ketino atsisakyti sandorio dėl produkcijos neatitikimo pirkėjo lūkesčių.
36. Nesutikdamas su teismo argumentais dėl nagrinėjamu atveju sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties kaip konsensualinio sandorio, pareiškėjas nurodo, kad jam kaip eiliniam piliečiui, įsigyjančiam prekes Gariūnų turgavietėje, tokia sandorio forma nėra žinoma. Tačiau konkrečiu atveju svarbu tai, jog asmuo, įsigyjantis ar įsigijęs netinkamos kokybės prekes, turi teisę jų atsisakyti ir pareikalauti sugrąžinti sumokėtus pinigus arba reikalauti pakeisti prekes į kokybiškas. Todėl teismas turėjo ne kritiškai ir šališkai vertinti pareiškėjo parodymus, o vertinti sandorio sudarymo aplinkybes ir atsisakymo nuo jo dėl nekokybiškos produkcijos, faktą, kuris nebuvo realizuotas dėl sulaikymo. Šių aplinkybių nevertino ir MGK. Be to, teismas nepagrįstai pareiškėjui palankius atsakovo teiginius dėl susitarimo įsigyti cigaretes vertino kaip klaidą.
Šalies argumentai
37. Pareiškėjo teigimu, rastos ir paimtos cigaretės jam nepriklauso, be to, nėra jokio teisinio pagrindo jo įtraukti į skolininkus ir išieškoti pinigines sumas, jis yra išteisintas baudžiamojoje byloje. Realaus cigarečių įsigijimo nebuvo, jis neįvyko dėl savanoriško atsisakymo tęsti įsigijimą dėl prekės kokybės neatitikimo pirkėjo lūkesčių ir interesų. Nebuvo žinoma, kad prekės realiai yra įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją neteisėtai ir dėl to fakto nėra jo atžvilgiu priimtas joks teisės aktas. Žinojimas apie ketintas įsigyti prekes buvo ribotas – galimai jos buvo įgytos kokiu nors kitu neteisėtu būdu, nebūtinai neteisėtai jas atgabenant į Lietuvą.
Atsiliepimas
38. Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
39. Atsakovas nesutikimą su apeliaciniu skundu iš esmės grindžia pirmosios instancijos teismui nurodytais argumentais. Akcentuoja, kad Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečia įtrauka nereikalauja įrodyti, kad asmuo tikrai žinojo, jog įsigyja (gauna) neteisėtai į pastarąją teritoriją įvežtas prekes. Muitinės skolai atsirasti pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog asmuo turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai. Ginčo prekių įgijimo aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas turėjo suprasti, kad įsigijo neteisėtai į šalies teritoriją įvežtus tabako gaminius. Dėl 413 Eur sumos iš pareiškėjo išieškojimo atsakovas pažymi, kad nepagrįsto išieškojimo atveju suma būtų gražinama arba įskaitoma vadovaujantis MAĮ nuostatomis. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais baudžiamosiose ar administracinėse bylose nustatytos faktinės aplinkybės gali turėti įtakos asmenų mokestinėms prievolėms, bet jokiu būdu pačios savaime nesudaro pagrindo mokestinės atsakomybės atsiradimui, pasikeitimui ar išnykimui, nes mokestines prievoles nustato mokesčių įstatymai.
40. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus TM atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
41. Vilniau TM nesutikimą su apeliaciniu skundu iš esmės grindžia pirmosios instancijos teismui nurodytais argumentais. Akcentuoja, kad pareiškėjas už neteisėtai įvežtas akcizais apmokestinamas prekes sumokėjo sutartą sumą nepažįstamam asmeniui, sutarė prekių perdavimo aplinkybes, t. y. sudarė konsensualinį sandorį, be to, kaip teigia, įtarė, kad šios prekės įgytos neteisėtai. Taigi apeliantas disponavo ginčo prekėmis. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjas turėjo protingą pagrindą manyti, jog prekės buvo įvežtos neteisėtai. Pareiga sumokėti už prekes priklausančius mokesčius nelaikoma asmens nubaudimu, prievolė mokėti mokestį apibrėžia mokesčių įstatymai. Aplinkybė, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis ar nutarimas administracinėje byloje, nepaneigia galimybės taikyti mokestinę atsakomybę. Baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini. Todėl, esant duomenims apie neteisėtą akcizinių prekių įsigijimą ir disponavimo prekėmis aplinkybėms, kyla pareiga apskaičiuoti ir įregistruoti už tas prekes importo mokesčių bei su jais susijusių įmokų mokestinę prievolę muitinei.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
42. Nagrinėjamoje byloje mokestinis ginčas kilęs dėl to, ar pagrįstai mokesčių administratorius pareiškėją pripažino skolininku muitinei dėl neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtų akcizais apmokestinamų prekių (cigarečių) ir įregistravo jam mokestinę prievolę muitinei.
Žemesnės instancijos teismas
43. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad surinktų įrodymų visuma patvirtina, jog pareiškėjas įsigijo 2 500 pakelių cigarečių „Minsk Capital Super Slim“ su baltarusiškomis banderolėmis ir jam buvo žinoma, kad cigaretės į Lietuvos Respubliką buvo įvežtos neteisėtai, todėl pareiškėjas pagrįstai buvo pripažintas skolininku muitinei Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos pagrindu.
44. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad: cigaretės jam nepriklausė; jų neįsigijo, nes sandoris buvo nutrauktas pareigūnų; sandoris nebūtų užbaigtas dėl ketinimo nutraukti sandorį dėl netinkamos cigarečių pakuočių kokybės; pareiškėjo atžvilgiu yra priimtas išteisinamasis nuosprendis baudžiamojoje byloje. Dėl to, pareiškėjo nuomone, jis nepagrįstai buvo pripažintas skolininku muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečią įtrauką.
45. Bendrijos muitinės kodekso (1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą) 202 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta, kad importo skola muitinei atsiranda neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes arba neteisėtai įvežant į kitą tos teritorijos dalį prekes, esančias laisvojoje zonoje arba laisvajame sandėlyje. Šio straipsnio prasme neteisėtu įvežimu laikomas bet koks prekių įvežimas pažeidžiant 38–41 straipsnius ir 177 straipsnio antrąją įtrauką.
46. Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečioje įtraukoje nustatyta, kad importo skolos muitinei atsiradimo atveju skolininku laikomas asmuo, įgijęs arba laikęs neteisėtai įvežtas prekes (1) ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinojęs arba, yra pagrindo manyti, turėjęs žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai (2).
47. Teismų praktikoje pažymima, kad iš Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos loginės konstrukcijos seka, kad joje nustatytos dvi kumuliatyvios sąlygos asmenį pripažinti skolininku: pirma, šie asmenys turi būti įsigiję arba laikę neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes ir, antra, šių prekių įsigijimo arba gavimo metu jie žinojo arba yra protingas pagrindas manyti, kad turėjo žinoti, jog jos (prekės) buvo įvežtos neteisėtai. Netenkinant bent vienos iš šių sąlygų, asmuo negali būti pripažįstamas privalančiu mokėti importo skolą muitinei (importo muitus) minėtos nuostatos pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje A143-2619/2011, 2017 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2048-575/2017).
48. Vilniaus TM, priimdama sprendimą dėl pareiškėjo pripažinimo muitinės skolininku ir mokestinės prievolės įregistravimo, rėmėsi pareiškėjo atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo medžiaga. Šis ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 199² straipsnio 1 dalyje, t. y. dėl akcizais apmokestinamų priekių, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, įsigijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, naudojimo ar realizavimo, pažeidžiant nustatytą tvarką. Muitinės departamentas, priimdamas skundžiamą 2016 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. 1A-280, kuriuo patvirtino Vilniaus TM sprendimą, rėmėsi įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 7 d. nutartimi, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1A-165-449/2016.
49. Mokesčių administratorius, užtikrindamas, kad būtų tinkamai mokami mokesčiai, ir nustatydamas mokestinių prievolių atsiradimui reikšmingas aplinkybes, gali naudoti visas prieinamas įrodinėjimo priemones, kurių naudojimo įstatymai nedraudžia. Nei Mokesčių administravimo įstatymas, nei kiti įstatymai nenustato tokio ribojimo, kuris neleistų mokesčių administratoriui remtis ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotais duomenimis. Atitinkami ikiteisminio tyrimo duomenys gali būti panaudojami ir įrodinėjimo procese administraciniame teisme, nes Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 2 dalis, nustatant bylai reikšmingas aplinkybes, leidžia remtis įvairiais dokumentais ir kitais rašytiniais įrodymais, neribodama šių įrodinėjimo priemonių sąrašo. Pažymėtina, kad mokestiniais aspektais reikšmingi ikiteisminio tyrimo duomenys mokestinio patikrinimo metu bei nagrinėjant mokestinį ginčą yra naudojami ne tam tikrų asmenų baudžiamosios atsakomybės klausimo išsprendimui, bet mokestinių prievolių atsiradimui reikšmingų aplinkybių nustatymui. Šie duomenys yra tiriami ir vertinami ne baudžiamojo proceso požiūriu, o pagal administracinio proceso įrodinėjimo taisykles, kaip ir bet kurie kiti administraciniame procese pateikti įrodymai
50. Pareiškėjas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 15 d. nuosprendžiu buvo išteisintas pagal BK 199² straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (baudžiamoji byla Nr. I-320-468/2015, I t., b. l. 209–212). Lietuvos apeliacinis teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 15 d. nuosprendžio, 2016 m. kovo 7 d. nutartimi nutarė prokuroro apeliacinį skundą atmesti (MGK byla, b. l. 8–11).
51. Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjas baudžiamojoje byloje buvo išteisintas, tačiau ši aplinkybė neturi įtakos jo mokestinėms prievolėms, nes mokestinės prievolės ir baudžiamoji atsakomybė yra atskiri teisiniai institutai, reguliuojami skirtingų teisės šakų normomis, todėl mokestinė prievolė gali atsirasti nepriklausomai nuo baudžiamosios bylos baigties. Atsižvelgiant į tai, nepriklausomai nuo to, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis, tačiau baudžiamojoje byloje surinkti faktiniai duomenys bei joje priimti procesiniai sprendimai, gali būti įrodymais nagrinėjamoje administracinėje byloje. Taigi, mokesčių administratoriaus sprendimas dėl naujai apskaičiuojamų mokesčių nebūtinai sietinas su baigiamuoju teisės aktu, priimtu baudžiamojo proceso tvarka.
Žemesnės instancijos teismas
52. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 15 d. nuosprendyje nurodyta, kad pareiškėjas paaiškino, jog Gariūnų turgavietėje susitarė su nepažįstamu vyriškiu dėl 2 500 pakelių cigarečių pirkimo ir sumokėjo tam vyriškiui už cigaretes 6 500 Lt. Pasiimti nupirktų cigarečių nuvyko į garažą, kurį jam nurodė tas nepažįstamas vyriškis. Garažą atsirakino to vyriškio jam duotu raktu, tačiau įėjęs į garažą pasiimti cigarečių buvo pareigūnų sulaikytas. Analogiški pareiškėjo paaiškinimai yra nurodyti ir minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 7 d. nutartyje. Šias faktines aplinkybes pareiškėjas nurodė ir skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui bei apeliaciniame skunde.
53. Remiantis šiomis pareiškėjo nurodytomis aplinkybėms darytina išvada, jog pareiškėjas, nors dar fiziškai ir nelaikė akcizais apmokestinamų prekių (cigarečių), laikytinas asmeniu, įgijusiu akcizais apmokestinamas prekes, kaip tai suprantama pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečią įtrauką. Jis turėjo šias prekes savo žinioje, nes už jas sumokėjo sutartą pinigų sumą, jam buvo nurodytas garažas, kur minėtos prekės buvo sudėtos, jis laisvai pateko į garažą. Taigi mokesčių teisės prasme jis pripažintinas akcizais apmokestinamų prekių turėtoju / laikytoju.
54. Sprendžiant klausimą, ar asmuo žinojo (privalėjo žinoti) apie tokio įvežimo neteisėtumą, pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog jis turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011).
55. Pareiškėjas tiek skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde nurodė, jog įsigyjant cigaretes jam kilo įtarimas, kad jos įvežtos neteisėtai, kadangi buvo siūlomos pigesne nei rinkos kaina. Šie pareiškėjo paaiškinimai bei cigarečių įsigijimo aplinkybės suponuoja išvadą, jog pareiškėjas privalėjo žinoti, kad jo iš nepažįstamo asmens nupirktos cigaretės į Lietuvos Respubliką buvo įvežtos neteisėtai.
56. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjas pagrįstai buvo pripažintas muitinės skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos pagrindu (nustatytas abiejų Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečioje įtraukoje numatytų sąlygų buvimas) ir jam pagrįstai apskaičiuota mokėtina importo skola muitinei.
57. Taigi naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.