Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. I. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Kauno teritorinei muitinei, dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas R. I. (toliau – ir pareiškėjas) Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė skundą (b. l. 1–9) ir patikslintą skundą (b. l. 39–47), kuriame prašė panaikinti Kauno teritorinės muitinės (toliau – ir teritorinė muitinė) 2015 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. 5PM190323, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Muitinės departamentas) 2015 m. birželio 18 d. sprendimo Nr. 1A-277 dalį, kuria paliktas galioti Kauno teritorinės muitinės 2015 m. kovo 10 d. sprendimas Nr. 5PM190323, ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija, MGK) 2015 m. spalio 15 d. sprendimo Nr. S-204(7-207/2015) dalį dėl nepanaikintos pareiškėjo mokestinės prievolės dalies (toliau – ir ginčijami sprendimai).Nurodė, kad Kauno teritorinė muitinė 2015 m. kovo 10 d. priėmė sprendimą Nr. 5PM190323 dėl mokestinės prievolės muitinei įregistravimo: 2 727 Eur muito, 40 260 Eur akcizų, 10 022 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 2 150 Eur akcizo delspinigių ir 535 PVM delspinigių. Muitinės departamentas 2015 m. birželio 18 d. sprendimu Nr. 1A-277 teritorinės muitinės sprendimą patvirtino. Mokestinių ginčų komisija 2015 m. spalio 15 d. sprendimu Nr. S-204(7-207/2015) patvirtino Muitinės departamento sprendimą, tačiau atleido pareiškėją nuo 2 150 Eur akcizo delspinigių ir 535 Eur PVM delspinigių.Pareiškėjo teigimu, Lietuvos muitinė, pagal 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92 nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas) 38 straipsnį privalėdama į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes prižiūrėti nuo jų įvežimo į šią teritoriją momento, to nedarė, neužtikrino muitinės priežiūroje jau buvusių prekių saugumo ir dėl nenurodomų aplinkybių nutarė nepagrįstai apmokestinti pareiškėją, tačiau ne už neteisėtą įvežimą į Bendrijos muitų teritoriją, bet už neteisėtą jų tariamą laikymą jau joms esant Bendrijos muitų teritorijoje.Teigė, kad Muitinės departamentas nesurinko įrodymų ir sprendimo nepagrindė nei vienu įrodymu, kad pareiškėjas žinojo ar turėjo žinoti, jog toks prekių įvežimas buvo neteisėtas, ar kad jos įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją neteisėtai. Ši sprendimo dalis su akivaizdžiomis prielaidomis ir su pažodiniu teisės aktų dispozicijų perrašymu į sprendimą nieko bendro neturi su pareiškėjo pateiktais įrodymais.Atkreipė dėmesį, kad cigaretes į Bendrijos muitų teritoriją iš trečiųjų valstybių, taip pat ir iš Rusijos, gali, neviršydamas leistinų normų, teisėtai įvežti bet kuris juridinis ar fizinis asmuo. Aplinkybės, kad šiuo atveju cigaretės buvo įvežtos teisėtai, o paskui trečiųjų asmenų supirktos ir atvežtos prie pareiškėjo namų, yra nepaneigtos. Muitinės departamentas nepateikė jokių įrodymų, kad šios cigaretės buvo neleistinai įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją, todėl jos nėra kontrabandinės ir už jas neturi būti skaičiuojami mokesčiai.Pažymėjo, jog ginčijami sprendimai priimti, remiantis Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 10 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-398-319/2014, kuriame konstatuota, jog visą kiekį cigarečių su Baltarusijos Respublikos banderolėmis pareiškėjas pirko per kelis kartus maždaug pusės metų laikotarpiu iš nepažįstamų asmenų. Paprastai tai būdavo tolimų reisų vairuotojai. Tačiau nei vieno iš jų pareiškėjas asmeniškai nepažinojo. Jie patys pareiškėją susirasdavo ir pasiūlydavo, o pareiškėjas, ką pasiūlydavo, nupirkdavo. Taigi ginčijami sprendimai priimti pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 31 straipsnyje įtvirtintą nuostatą, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą, todėl laikytini nepagrįstais ir neteisėtais, taigi naikintinais.Muitinės departamentas savo sprendime nepagrįstai aiškina ir taiko Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnį, kuris apibrėžia skolininko sampratą, ir ignoruoja šio kodekso 13 punktą, kuriame įtvirtinta, kad muitinės priežiūra turėtų pasireikšti ne jau už tą patį kartą nubausto asmens baudimu antrą kartą, o priemonėmis, kurios privalo būti taikomos šios institucijos, kuriomis siekiama užtikrinti, kad būtų laikomasi muitinės veiklos taisyklių.Atkreipė dėmesį į tai, kad prekės (cigaretės), už kurias pareiškėjui įregistruota mokestinė prievolė, jau nenustatytą laiką į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtos kitų, pareiškėjui nežinomų asmenų, kuriems pagal Bendrijos muitinės kodekso 40 straipsnį ir kilo prievolė sumokėti privalomus mokesčius. Aplinkybę, kad pareiškėjas nėra prekes (cigaretes) importuojantis asmuo patvirtina tai, kad jis niekada neturėjo Baltarusijos Respublikos ar Rusijos Federacijos, ar Kaliningrado srities vizų, todėl jo atžvilgiu neteisingai pritaikytos Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir Mokesčių administravimo įstatymas, MAĮ) nuostatos. Baudžiamajame įsakyme būtent ir buvo konstatuota, jog pareiškėjas pirko iš kitų asmenų Lietuvos Respublikoje cigaretes, o ne įvežė per Bendrijos sieną.Nurodė, kad Muitinės departamentas savo sprendime nepateikė jokių įrodymų, jog už cigaretes nebuvo sumokėti akcizo, muito ir PVM mokesčiai, taip neteisėtai ir nepagrįstai mokestinę naštą perkeldamas pareiškėjui.Pabrėžė, kad teritorinė muitinė savo sprendime nepagrįstai teigia, jog pareiškėjo gabentos cigaretės sulaikytos jau kirtusios Bendrijos išorės sieną, t. y. už pirmos muitinės įstaigos, į kurią jos nebuvo pristatytos, nes pareiškėjas neturėjo cigarečių įsigijimo dokumentų ir dokumentų, įrodančių muito ir importo mokesčių sumokėjimą už į Bendrijos muitų teritoriją atgabentas importo muitais ir kitais mokesčiais apmokestinamas prekes, todėl laikė, kad cigaretės buvo atgabentos į Bendrijos muitų teritoriją neteisėtai, nesilaikant pervežimo ir pristatymo pareigos pagal Bendrijos muitinės kodekso 38–41 straipsnių nuostatas ir kad už šias prekes nebuvo sumokėti muitas ir importo mokesčiai. Pareiškėjo teigimu, cigarečių į Bendrijos muitų teritoriją jis negabeno, todėl neturėjo pareigos jų pristatyti į pirmą muitinės įstaigą.Nurodė, kad Kauno teritorinė muitinė nepateikė jokių įrodymų, jog pareiškėjas būtų žinojęs ar turėjęs žinoti, kad cigaretės įvežtos neteisėtai. Vien tai, kad pareiškėjas ketino tas cigaretes perparduoti, nereiškia, jog jis žinojo arba yra pagrindas manyti, kad turėjo žinoti, jog jos įvežtos neteisėtai. Be to, pareiškėjas cigaretes pirko mažais kiekiais, kas jam leido suprasti, jog jos yra įvežtos teisėtai. Pareiškėjo vertinimu, jo veiksmai nebuvo nukreipti į konkretų mokesčių sistemos objektą – šiuo atveju į mokesčiais apmokestinamų prekių mokesčių išvengimą.Teigė, kad, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsniu, skola muitinei negalėjo būti skaičiuojama ir įregistruojama, kadangi cigaretės į apyvartą nepateko, jos iš pareiškėjo teismo baudžiamuoju įsakymu buvo konfiskuotos, todėl mokestinės prievolės priskaičiavimas nėra pagrįstas ir pateisinamas, prieštarauja Mokesčių administravimo įstatymo 8 straipsnio 3 daliai, reikalaujančiai vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais.Pažymėjo, kad pareiškėjo pripažinimas skolininku muitinei laikytinas pakartotiniu persekiojimu dėl padarytos veikos, todėl ši procedūra laikytina pažeidžiančia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatas.Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 59–61) prašė jį atmesti.Nurodė, kad Bendrijos muitinės kodeksas nereikalauja, jog asmuo faktiškai būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją tam, kad jis būtų pripažintas skolininku. Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalimi siekiama plačiai apibrėžti skolininko sąvoką, atsižvelgiant į skolininkų solidarumo taisyklę, nurodytą Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnyje. Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas pats neteisėtai neįvežė (nedalyvavo įvežant) į Bendrijos muitų teritoriją ginčo prekių, nėra reikšminga, sprendžiant jo pripažinimo skolininku pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečią įtrauką klausimą.Atsižvelgiant į tai, kad Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 10 d. baudžiamuoju įsakymu yra nustatyta, jog pareiškėjas neteisėtai disponavo ir laikė 26 367 vnt. cigarečių pakelių, paženklintų Baltarusijos Respublikos ir Rusijos Federacijos akcizo ženklais be cigarečių įsigijimo dokumentų, darytina išvada, kad pirmoji Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos sąlyga (įsigijęs arba laikęs neteisėtai įvežtas cigaretes) yra nustatyta baudžiamajame įsakyme, todėl pareiškėjas skunde teismui nepagrįstai teigia, kad muitinė nepateikė jokių įrodymų, jog cigaretės buvo įvežtos neteisėtai. Taip pat, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo įgytos ginčo prekės buvo paženklintos Baltarusijos Respublikos ir Rusijos Federacijos specialiais (fiskaliniais) ženklais – banderolėmis, ir į didelį įgytų prekių kiekį, laikytina, jog pareiškėjas suprato ir (ar) turėjo suprasti, kad įgijo (gavo) neteisėtai į šalies teritoriją įvežtus tabako gaminius. Taigi šiuo atveju tenkinta ir antroji Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos sąlyga. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas pagrįstai buvo pripažintas muitinės skolininku pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečią įtrauką.Pabrėžė, jog pareiškėjo argumentai apie nesupratimą ir nežinojimą, kad cigaretės yra įvežtos neteisėtai, vertintini kaip jo gynybinė pozicija, siekiant išvengti mokestinės atsakomybės, nes jie prieštarauja baudžiamajame įsakyme nustatytiems faktams ir teismų praktikai.Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 55) prašė jį atmesti. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas pripažintas skolininku muitinei ne kaip asmuo, neteisėtai įvežęs prekes, bet kaip asmuo, įsigijęs ir laikęs atitinkamas prekes bei jų įsigijimo metu turėjęs žinoti, kad prekės yra įvežtos neteisėtai. Pažymėjo, jog Kauno apygardos teismo baudžiamuoju įsakymu nustatyta, kad pareiškėjas ir S. B. S. 2014 m. rugsėjo 13 d. neteisėtai įsigijo, laikė ir disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis: 5 478 pakelius cigarečių „Fest“, 2 000 pakelių cigarečių „West Carbon Line“, 11 000 pakelių cigarečių „West Red“, 2 657 pakelius cigarečių „Pall Mall blue“, 4 172 pakelius cigarečių „Pall Mall red“, 1 060 cigarečių pakelių „Pall Mall Premium“, nepaženklintų nustatyto pavyzdžio ženklais – banderolėmis, kurių įsigijimo dokumentų ir dokumentų, įrodančių importo mokesčių sumokėjimą už į Bendrijos muitų teritoriją įvežamas importo muitais ir mokesčiais apmokestinamas prekes, jie neturėjo. Šie asmenys pripažinti kaltais padarę nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir Baudžiamasis kodeksas, BK) 199² straipsnio 1 dalyje, bei jiems paskirtos baudos su cigarečių konfiskavimu.Teigė, jog šiuo atveju neginčijamai įrodyta, kad pareiškėjas neteisėtai disponavo, įsigijo ir laikė cigaretes, paženklintas Baltarusijos Respublikos ir Rusijos Federacijos specialiais (fiskaliniais) ženklais – banderolėmis, kurios buvo sulaikytos kirtusios Bendrijos išorės sieną jau už pirmos muitinės įstaigos ir kurios nebuvo pristatytos į šią įstaigą, pareiškėjas neturėjo įsigijimo dokumentų ir dokumentų, įrodančių muito ir importo mokesčių sumokėjimą už į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas importo muitais ir mokesčiais apmokestinamas prekes, todėl laikytina, kad cigaretės, buvo įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją neteisėtai, nesilaikant pervežimo ir pristatymo pareigos pagal Bendrijos muitinės kodekso 38-41 straipsnių nuostatas, ir kad už šias prekes nebuvo sumokėti muitas ir importo mokesčiai.Pažymėjo, jog ginčo atveju objektyviais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas neteisėtai disponavo, įsigijo (gavo) ir laikė net 26 367 Baltarusijos Respublikos ir Rusijos Federacijos specialiais (fiskaliniais) ženklais – banderolėmis, paženklintus cigarečių pakelius, t. y. įsigijo (gavo) ir laikė prekes, kurioms Lietuvos Respublikos įstatymais ir norminiais teisės aktais buvo nustatyti specialūs jų (prekių) išleidimo į laisvą apyvartą reikalavimai, taip pat pareiga Lietuvoje skirtą parduoti apdorotą tabaką paženklinti nacionalinėmis banderolėmis (Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo (toliau – ir Akcizų įstatymas) 32 str.). Atsižvelgiant į įvežtų prekių kiekį (26 367 pakeliai cigarečių) bei į tai, kad visos prekės buvo pažymėtos Baltarusijos Respublikos ir Rusijos Federacijos specialiais (fiskaliniais) ženklais – banderolėmis, o ne Lietuvos Respublikos specialiais ženklais, yra pagrindas pripažinti, jog pareiškėjas nesielgė rūpestingai, atidžiai ir sąžiningai, nes, priešingu atveju, turėjo suprasti, kad įsigijo ir laikė neteisėtai apyvartoje esančias ir neteisėtai į šalies teritoriją įvežtas prekes.Atsižvelgiant į išaiškinimus, pateiktus Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2010 m. balandžio 29 d. sprendime byloje Nr. C-230/08, matyti, kad skola muitinei dėl prekių konfiskavimo ir sunaikinimo galėtų išnykti tik tuo atveju, jei prekės būtų buvusios sulaikytos pirmosios prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją muitinės įstaigos zonoje prie Bendrijos išorės sienos. Tokių aplinkybių šiuo atveju nenustatyta.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar pareiškėjas laikytinas skolininku muitinei jam neteisėtai įsigijus, laikius ir disponavus cigaretes, kurios į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtos neteisėtai.Visų pirma teismas pažymi, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Taip pat, Administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015). Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais. Šioje byloje apelianto skundžiamas teismo sprendimas atitinka teismo precedentus – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011 ir 2017 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-236-261/2017 ir kt. Iš esmės apeliaciniame skunde nėra argumentų, kodėl reiktų nukrypti nuo egzistuojančios teisminės praktikos. Dėl byloje nustatytų faktų teismas pažymi, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (ABTĮ 56 str. 1 d.). ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais. Teismas, vadovaudamasis aukščiau paminėtomis taisyklėmis, patikrinęs byloje esančią medžiagą vertina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas teisingai vertino, kad aplinkybė, jog buvo įgytas ir laikomas ypač didelis kiekis Lietuvos Respublikos specialiais ženklais (banderolėmis) nepaženklintų cigarečių, leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas, elgdamasis rūpestingai, atidžiai bei sąžiningai, turėjo suprasti, jog jis įgijo ir laikė neteisėtai apyvartoje esančius ir neteisėtai į šalies teritoriją įvežtus tabako gaminius.Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalis nustato, kad skolininkais laikomi: a) asmuo, neteisėtai įvežęs tokias prekes; b) bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas; ir c) bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai. Šios teisės normos nereikalauja kad asmuo faktiškai būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją tam, kad jis būtų pripažintas skolininku. Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalimi norima plačiai apibrėžti skolininko sąvoką, atsižvelgiant į skolininkų solidarumo taisyklę, nurodytą Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnyje, pagal kurią keli asmenys, turintys sumokėti skolą muitinei, už tokią skolą atsako solidariai (Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimas byloje Spedition Ulustrans, Uluslararasi Nakliyat ve. Tic. A.S. Istanbul Nr. C-414/02, 31 punktas). Papildomai teismas pažymi, kad Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečia įtrauka nereikalauja įrodyti, kad asmuo tikrai žinojo, jog įsigyja (gauna) neteisėtai įvežtas prekes; aptariamai sąlygai muitinės skolai atsirasti pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog asmuo turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011).Apeliantas teigia, kad asmenys, kurie disponavo (pardavė pareiškėjui cigaretes ir / ar gabeno jas) faktiškai ir yra atsakingi už muitinės procedūrų pažeidimą, susijusį su prekių įvežimu į Bendrijos muitų teritoriją, o ne pareiškėjas. Teismas atmeta šiuos apelianto teiginius, kadangi jie prieštarauja paminėtoms Bendrijos muitinės kodekso nuostatoms ir jas išaiškinantiems Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimams.Teismas atmeta apelianto teiginius, kad atsakovas neatliko tyrimo ir nesigilino, kas įvežė cigaretes į Bendrijos muitų teritoriją, ir dėl to atsakovas pažeidė įstatymu nustatytas procedūras. Teismas patikrinęs bylos medžiagą pažeidimų nenustatė, o apeliantas savo teiginių apie procedūrinius pažeidimus nepagrindė. Byloje nėra duomenų, kad muitinė galėtų atlikti kokius nors papildomus veiksmus, kurie atskleistų šiai bylai reikšmingus faktus. Apeliantas teigia, kad ginčijama prievolė atsiranda tik asmeniui, kuris pirmas jas priėmė nuosavybėn Lietuvos Respublikoje ir būtent tuo momentu, kai prekes priėmė, pareiškėjas, nebūdamas asmeniu, kuris pirmas prekes priėmė Lietuvos Respublikoje, negali būti atsakingas už akcizų mokesčio sumokėjimą. Teismas atmeta šiuos teiginius, kadangi jie nėra pagrįsti įstatymu. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, kad buvo pažeistas draudimas bausti asmenį du kartus už tą patį veiksmą, kadangi baudžiamojoje byloje teismas pareiškėjui jau skyrė baudą, prekės buvo konfiskuotos, o dabar įregistruota mokestinė prievolė, ženkliai didesnė nei paskirta bauda. Teismas pažymi, kad nuo administracinių teismų įsteigimo, pareiga mokėti mokesčius ir pats mokestis niekuomet nebuvo traktuojamas kaip bauda, ar baudžiamoji priemonė. Mokestis pagal savo pobūdį ir tikslus nėra bausmė, bet iš esmės yra fiskalinė priemonė, kurios pagalba yra surenkamos lėšos atitinkamiems visuomenės poreikiams finansuoti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011). Nagrinėjamu atveju dvigubo nubaudimo draudimo (non bis in idem) principas nebuvo pažeistas, nes pareiškėjui mokesčių administratorius neskyrė baudų pagal Mokesčių administravimo įstatymą už mokesčių teisės pažeidimus. Pareiškėjui nurodyti mokėti muitas, PVM, akcizas byloje nagrinėjamu atveju nelaikytini baudimu pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalį.Apeliantas teigia, kad prekės nebuvo išleistos į apyvartą, jos sunaikintos, todėl mokesčių mokėti jis neprivalo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011 pabrėžė, kad aplinkybė, jog ginčo prekės buvo konfiskuotos, o vėliau ir sunaikintos, minėtai prievolei (dėl importo skolos muitinei) jokios reikšmės neturi. Iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimo, C-230/08, matyti, kad skola muitinei dėl prekių konfiskavimo ir sunaikinimo galėtų išnykti tik tuo atveju, jei prekės būtų buvusios sulaikytos pirmosios prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją muitinės įstaigos zonoje prie Bendrijos išorės sienos. Tokių aplinkybių šiuo atveju nenustatyta. Teismas pažymi, kad prekės buvo išleistos į apyvartą – pareiškėjas nelegalius tabako galinius įsigijo, laikė Kėdainiuose.Apeliantas teigia, kad visi asmenys, parduodami pareiškėjui cigaretes, duodavo suprasti, kad jos teisėtai įvežtos į Lietuvos Respublikos teritoriją ir už jas sumokėti visi valstybės nustatyti mokesčiai, dėl to jis neprivalo mokesčių mokėti. Paminėti pareiškėjo teiginiai yra deklaratyvaus pobūdžio ir abstraktūs, nepagrįsti jokiais įrodymais, todėl vertintini kaip jo gynybinė pozicija, siekiant išvengti mokestinės prievolės. Pareiškėjas nepateikė jokių cigarečių, paženklintų Baltarusijos Respublikos ir Rusijos Federacijos akcizo ženklais, įsigijimo dokumentų ar dokumentų, patvirtinančių, jog už šias prekes buvo sumokėti importo mokesčiai ir neįrodė, kad mokesčiai jau yra sumokėti.Iš apelianto argumentų seka, kad jis neprivalo mokėti mokesčių, nes jo turtinė padėtis šiuo metu yra itin bloga. Teismas pažymi, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės neturi įtakos pagal galiojančius įstatymus sprendžiant importo mokesčių įregistravimo pagrįstumo klausimą.Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas esmines bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. I. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.