Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo R. I. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas R. I. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b.l. 1-9), vėliau patikslintu skundu (b.l. 39-47), prašydamas panaikinti Kauno teritorinės muitinės (toliau – teritorinė muitinė) 2015 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. 5PM190323, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Muitinės departamentas) 2015 m. birželio 18 d. sprendimo Nr. 1A-277 dalį, kuria paliktas galioti Kauno teritorinės muitinės 2015 m. kovo 10 d. sprendimas Nr. 5PM190323 dėl pripažinimo skolininku muitinei bei įregistravimo mokestinės prievolės: 2727 Eur muito, 40260 Eur akcizų, 10022 Eur PVM ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK) 2015 m. spalio 15 d. sprendimą Nr. S-204(7-207/2015).

Pareiškėjas nurodo, kad Kauno teritorinė muitinė 2015 m. kovo 10 d. priėmė sprendimą Nr. 5PM190323 dėl mokestinės prievolės muitinei įregistravimo. 2015 m. birželio 18 d. Muitinės departamentas sprendimu Nr. 1A-277 teritorinės muitinės sprendimą patvirtino. MGK 2015 m. spalio 15 d. sprendimu Nr. S-204 (7-207/2015) atleido nuo 2150 Eur akcizo delspinigių ir 535 Eur PVM delspinigių, o likusioje dalyje Muitinės departamento sprendimą patvirtino.

Lietuvos muitinė, remiantis Bendrijos muitinės kodekso 38 str., privalėdama į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes prižiūrėti nuo jų įvežimo į šią teritoriją momento, to nedarė, neužtikrino muitinės priežiūroje jau buvusių prekių saugumo ir dėl nenurodomų aplinkybių nutarė nepagrįstai apmokestinti, iš kurio ne už neteisėtą įvežimą į Bendrijos muitų teritoriją, bet už neteisėtą jų tariamą laikymą jau joms esant Bendrijos muitų teritorijoje.

Muitinės departamentas nesurinko įrodymų ir sprendimo nepagrindė nei vienu įrodymu, kad pareiškėjas žinojo ar turėjo žinoti, kad toks prekių įvežimas buvo neteisėtas, ar kad jos įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją, neteisėtai. Ši sprendimo dalis su akivaizdžiomis prielaidomis ir su pažodiniu teisės aktų dispozicijų perrašymu į sprendimą, nieko bendro neturi su pareiškėjo pateiktais įrodymais.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad į Bendrijos muitų teritoriją iš trečiųjų valstybių, taip pat ir iš Rusijos gali, neviršydamas leistinų normų, teisėtai įvežti bet kuris juridinis ar fizinis asmuo. Aplinkybės, kad cigaretės buvo įvežtos teisėtai, o paskui trečiųjų asmenų supirktos ir atvežtos prie pareiškėjo namų yra nepaneigtos. Muitinės departamentas nepateikė jokių įrodymų, kad cigaretės buvo neleistinai įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją.

Ginčijami sprendimai priimti remiantis Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 10 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-398-319/2014, kuriame konstatuota, jog visą kiekį cigarečių su Baltarusijos Respublikos banderolėmis pareiškėjas pirko per kelis kartus maždaug pusės metų laikotarpyje iš nepažįstamų asmenų. Paprastai tai būdavo tolimų reisų vairuotojai. Nei vieno iš jų pareiškėjas asmeniškai nepažinojo. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnį niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą, tačiau skundžiamu Muitinės sprendimu, siekiama pareiškėją nubausti antrą kartą už tą pačią veiką, todėl skundžiami sprendimai laikytini nepagrįstais ir neteisėtais, todėl turi būti panaikinti.

Muitinės departamentas savo sprendime nepagrįstai aiškina ir taiko Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnį, kuris apibrėžia skolininko sampratą ir ignoruoja šio kodekso 13 punktą, kuriame įtvirtinta, kad muitinės priežiūra turėtų pasireikšti ne jau už tą patį kartą nubausto asmens baudimu antrą kartą, o priemonėmis, kurios privalo būti taikomos šios institucijos, kuriomis siekiama užtikrinti, kad būtų laikomasi muitinės veiklos taisyklių.

Aplinkybę, kad pareiškėjas nėra prekes (cigaretes) importuojantis asmuo patvirtina tai, kad jis niekada neturėjo Baltarusijos Respublikos ar Rusijos federacijos, ar Kaliningrado srities vizų, todėl jo atžvilgiu neteisingai pritaikytos Mokesčių administravimo įstatymo nuostatos. Muitinės departamentas savo sprendime nepateikė jokių įrodymų, kad už 5478 pakelius cigarečių nebuvo sumokėti akcizo, muito ir PVM mokesčiai. Lietuvos muitinė, remiantis Bendrijos muitinės kodekso 38 straipsniu, privalėdama į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes prižiūrėti nuo jų įvežimo į šią teritoriją momento, paskaičiuoti vežėjui mokesčius už prekes, to nedarė ir neužtikrino mokesčių paskaičiavimo, taip neteisėtai ir nepagrįstai mokestinę naštą perkeldama pareiškėjui.

Teritorinė muitinė savo sprendime nepagrįstai teigia, kad pareiškėjo gabentos cigaretės sulaikytos jau kirtusios Bendrijos išorės sieną, t.y. už pirmos muitinės įstaigos, į kurią jos nebuvo pristatytos, nes pareiškėjas neturėjo cigarečių įsigijimo dokumentų ir dokumentų, įrodančių muito ir importo mokesčių sumokėjimą už į Bendrijos muitų teritoriją atgabentas importo muitais ir kitais mokesčiais apmokestinamas prekes, todėl laikė, kad cigaretės buvo atgabentos į Bendrijos muitų teritoriją neteisėtai, nesilaikant pervežimo ir pristatymo pareigos pagal Bendrijos muitinės kodekso 38-41 straipsnių nuostatas ir kad už šias prekes nebuvo sumokėti muitas ir importo mokesčiai. Pareiškėjas pažymi, kad cigarečių į Bendrijos muitų teritoriją negabeno, todėl neturėjo pareigos jų pristatyti į pirmą muitinės įstaigą.

Pareiškėjo vertinimu, sprendžiant klausimą dėl patraukimo mokestinėn atsakomybėn, kiekvieną kartą reikia išanalizuoti, ar tikrai buvo prielaida pasikėsinti į konkretų mokesčių sistemos objektą - šiuo atveju į mokesčiais apmokestinamų prekių mokesčių išvengimą. Pareiškėjo veiksmai jokiu būdu į tai nukreipti nebuvo.

Vadinasi, remiantis Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsniu, skola muitinei negalėjo būti skaičiuojama ir įregistruojama, kadangi cigaretės į apyvartą nepateko, jos iš pareiškėjo teismo buvo konfiskuotos, todėl mokestinės prievolės priskaičiavimas nėra pagrįstas ir pateisinamas, prieštarauja Mokesčių administravimo įstatymo 8 straipsnio 3 daliai, kuris reglamentuoja, kad mokesčių administratorius, administruodamas mokesčius, privalo vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas skundą palaikė iš esmės jame išdėstytais argumentais. Prašė skundą tenkinti.

Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepimu prašo skundą atmesti (b. l. 59-61). Muitinės departamentas nurodo, jog pareiškėjas skunde teismui išdėsto argumentus, kuriais remdamasis teigia, kad Muitinės departamentas nepateikė jokių įrodymų, kad minėtos cigaretės buvo neleistinai (neteisėtai) įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją ir muitinė nepagrįstai jį pripažino skolininku.

Bendrijos muitinės kodeksas, kuris tiesiogiai taikomas Lietuvos Respublikoje, nereikalauja, kad asmuo faktiškai būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją tam, kad jis būtų pripažintas skolininku. Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalimi siekiama plačiai apibrėžti skolininko sąvoką, atsižvelgiant į skolininkų solidarumo taisyklę, nurodytą Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnyje, pagal kurią keli asmenys, turintys sumokėti skolą muitinei, už tokią skolą atsako solidariai. Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas pats neteisėtai neįvežė (nedalyvavo įvežant) į Bendrijos muitų teritoriją ginčo prekių, nėra reikšminga, sprendžiant jo pripažinimo skolininku pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečią įtrauką klausimą.

Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 10 d. baudžiamuoju įsakymu yra nustatyta, kad pareiškėjas neteisėtai disponavo ir laikė 26367 vnt. cigarečių pakelių, paženklintų Baltarusijos Respublikos ir Rusijos Federacijos akcizo ženklais be cigarečių įsigijimo dokumentų. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmoji sąlyga (įsigijęs arba laikęs neteisėtai įvežtas cigaretes) yra nustatyta baudžiamajame įsakyme, todėl pareiškėjos skunde teismui nepagrįstai teigia, kad muitinė nepateikė jokių įrodymų, kad cigaretės buvo įvežtos neteisėtai. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo įgytos ginčo prekės buvo paženklintos Baltarusijos Respublikos ir Rusijos Federacijos specialiais (fiskaliniais) ženklais - banderolėmis ir į didelį įgytų prekių kiekį, pareiškėjas suprato ir (ar) turėjo suprasti, kad įgijo (gavo) neteisėtai į šalies teritoriją įvežtus tabako gaminius.

Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas pagrįstai buvo pripažintas muitinės skolininku pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečią jtrauką. Tai pagrįstai konstatavo ir Mokestinių ginčų komisija.

Trečiasis suinteresuotas asmuo teritorinė muitinės atsiliepimu prašo skundą atmesti (b.l. 55). Nurodo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas pripažintas skolininku muitinei ne kaip asmuo, neteisėtai įvežęs prekes, bet kaip asmuo, įsigijęs ir laikęs atitinkamas prekes bei jų įsigijimo metu turėjęs žinoti, kad prekės yra įvežtos neteisėtai.

Kauno apygardos teismo baudžiamuoju įsakymu nustatyta, kad pareiškėjas ir S. B. S. 2014 m. rugsėjo 13 d. neteisėtai įsigijo, laikė ir disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis: 5478 pakelius cigarečių „Fest", 2000 pakelių cigarečių „West Carbon Line", 11000 pakelių cigarečių „West Red", 2657 pakelius cigarečių „Pall Mall blue", 4172 pakelius cigarečių „Pall Mall red", 1060 cigarečių pakelių „Pall Mall Premium" nepaženklintų nustatyto pavyzdžio ženklais — banderolėmis, kurių įsigijimo dokumentų ir dokumentų, įrodančių importo mokesčių sumokėjimą už į Bendrijos muitų teritoriją įvežamas importo muitais ir mokesčiais apmokestinamas prekes, jie neturėjo. Pareiškėjas ir S. B. S. pripažinti kaltais padarius nusikaltimą numatytą LR BK 199² straipsnio 1 dalyje bei jiems paskirtos baudos su cigarečių konfiskavimu.

Šiuo atveju neginčijamai įrodyta, kad pareiškėjas neteisėtai disponavo, įsigijo ir laikė cigaretes, paženklintas Baltarusijos Respublikos ir Rusijos Federacijos specialiais (fiskaliniais) ženklais - banderolėmis, kurios buvo sulaikytos kirtusios Bendrijos išorės sieną, jau už pirmos muitinės įstaigos ir kurios nebuvo pristatytos į šią įstaigą, pareiškėjas neturėjo įsigijimo dokumentų ir dokumentų, įrodančių muito ir importo mokesčių sumokėjimą už į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas importo muitais ir mokesčiais apmokestinamas prekes, todėl laikytina, kad cigaretės, buvo įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją neteisėtai, nesilaikant pervežimo ir pristatymo pareigos pagal Bendrijos muitinės kodekso 38-41 straipsnių nuostatas, ir kad už šias prekes nebuvo sumokėti muitas ir importo mokesčiai.

Ginčo atveju objektyviais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas neteisėtai disponavo, įsigijo (gavo) ir laikė net 26367 Baltarusijos Respublikos ir Rusijos Federacijos specialiais (fiskaliniais) ženklais - banderolėmis paženklintus cigarečių pakelius, t. y. įsigijo (gavo) ir laikė prekes, kurioms Lietuvos Respublikos įstatymais ir norminiais teisės aktais buvo nustatyti specialūs jų (prekių) išleidimo į laisvą apyvartą reikalavimai, taip pat - pareiga Lietuvoje skirtą parduoti apdorotą tabaką paženklinti nacionalinėmis banderolėmis (Akcizų įstatymo 32 str.). Atsižvelgiant į įvežtų prekių kiekį (26367 pakeliai cigarečių) bei į tai, kad visos prekės buvo pažymėtos Baltarusijos Respublikos ir Rusijos Federacijos specialiais (fiskaliniais) ženklais - banderolėmis, o ne Lietuvos Respublikos specialiais ženklais, teritorinės muitinės nuomone, yra pagrindas pripažinti, jog pareiškėjas nesielgė rūpestingai, atidžiai ir sąžiningai, nes, priešingu atveju, turėjo suprasti, kad įsigijo ir laikė neteisėtai apyvartoje esančias ir neteisėtai į šalies teritoriją įvežtas prekes.

Atsižvelgiant į išaiškinimus, pateiktus Europos Teisingumo Teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendime byloje Nr. C-230/08, matyti, kad skola muitinei dėl prekių konfiskavimo ir sunaikinimo galėtų išnykti tik tuo atveju, jei prekės būtų buvusios sulaikytos pirmosios prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją muitinės įstaigos zonoje prie Bendrijos išorės sienos. Tokių aplinkybių šiuo atveju nenustatyta.

Skundas atmestinas.

2014 m. lapkričio 10 d. Kauno apygardos teismo baudžiamuoju įsakymu Nr. 1-398-319/2014 (MGK medžiagos b.l. 56-61) R. I. pripažino kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 199² straipsnio 1 dalyje ir skyrė 200 MGL (7530 Eur) baudą. Be to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 64¹ straipsniu paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir nustatyta sumažinta bausmė – 134 MGL (5239 Eur) bauda. Teismas tuo pačiu baudžiamuoju įsakymu nusprendė daiktinius įrodymus: 5478 cigarečių pakelius „FEST“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, 2000 cigarečių pakelių „WEST CARBON LINE“ su Rusijos Federacijos banderolėmis, 11000 cigarečių pakelių „WES RED“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, 2657 cigarečių pakelius „PALL MALL BLUE“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, 4172 cigarečių pakelius „PALL MALL RED“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, 1060 cigarečių pakelių „PALL MALL PREMIUM“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis (viso 26367 cigarečių pakelių), sunaikinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.

2015 m. kovo 10 d. sprendimu Nr. 5PM190323 (b.l. 16-20) Kauno teritorinė muitinė pripažino R. I. ir S. B. S. solidariai atsakančiais skolininkais muitinei. Įregistravo R. I. ir S. B. S. mokestinę prievolę: muitą (įmokos kodas A00) – 2727 Eur, akcizą (įmokos kodas 100) – 40260 Eur, PVM (įmokos kodas B00) – 10022 Eur, akcizo delspinigius (įmokos kodas 8465) – 2150 Eur ir PVM delspinigius (įmokos kodas 860) – 535 Eur.

2015 m. birželio 18 d. sprendimu Nr. 1A-277 (b.l. 12-15) Muitinės departamentas patvirtino Kauno teritorinės muitinės 2015 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. 5PM190323. Pareiškėjo prašymo atleisti nuo apskaičiuotų delspinigių pagal Bendrijos muitinės kodekso 232 straipsnio 2 dalį netenkino.

2015 m. spalio 15 d. sprendimu Nr. S-204(7-207/2015) (b.l. 21-30) MGK patvirtino Muitinės departamento 2015 m. birželio 18 d. sprendimą Nr. 1A-277 ir atleido pareiškėją nuo 2150 Eur akcizų delspinigių bei 535 Eur PVM delspinigių mokėjimo.

Byloje spręstinas ginčas dėl teritorinės muitinės 2015 m. kovo 10 d. sprendimo Nr. 5PM190 323 (b.l. 16-20), Muitinės departamento 2015 m. birželio 18 d. sprendimo Nr. 1A-277 (b.l. 12-15) ir MGK 2015 m. spalio 15 d. sprendimo Nr. S-204(7-207/2015) (b.l. 21-30) pagrįstumo ir teisėtumo. Teismas įpareigotas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Be to, sprendžiant pareiškėjo reikalavimų panaikinti ginčo sprendimus pagrįstumą, būtina įvertinti skundžiamų sprendimų, kurie laikytini viešojo administravimo aktais, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra kitų Administracinių bylų teisenos įstatymo (čia ir toliau įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016-07-01, ABTĮ) 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiami sprendimai turėtų būti panaikinti.

Visų pirma pabrėžtina, kad ginčo tarp proceso šalių dėl aritmetinio skolos paskaičiavimo nėra.

Pareiškėjo esminiai nesutikimo su ginčijamais sprendimais argumentai yra tai, kad jis cigarečių į Lietuvos Respubliką neįvežė, o muitinės įstaigos neįrodė, kad cigaretės įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją neteisėtai ir kad jis žinojo ar turėjo žinoti, kad prekių įvežimas buvo neteisėtas. Be to, pareiškėjo vertinimu tokiu būdu jis baudžiamas antrą kartą, nes už cigarečių įgijimą ir laikymą savo nuosavo namo garaže buvo nuteistas ir nubaustas didele pinigine bauda.

Kaip teisingai pažymėjo teritorinė muitinė savo atsiliepime, akcentuotina yra tai, jog pareiškėjas skolininku muitinei yra pripažintas ne kaip asmuo neteisėtai įvežęs prekes, bet kaip asmuo, įsigijęs ir laikęs atitinkamas prekes bei jų įsigijimo metu turėjęs žinoti, kad prekės įvežtos neteisėtai.

Ginčijamu Kauno teritorinės muitinės 2015 m. kovo 10 d. sprendimu Nr. 5PM190323 pareiškėjas pripažintas skolininku muitinei nustačius, kad įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 10 d. baudžiamuoju įsakymu Nr. 1-398-319/2014 jis pripažintas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 199² straipsnio 1 dalyje. BK 199² straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatyta, kad pagal šį straipsnį atsako tas, kas pažeisdamas nustatytą tvarką įgijo, laikė, gabeno, siuntė, naudojo ir realizavo akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą.

Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punktas skolininką apibrėžia, kaip bet kurį asmenį, privalantį sumokėti skolą muitinei. Atitinkamai skola muitinei yra suprantama, kaip asmens prievolė sumokėti pagal galiojančias Bendrijos nuostatas atitinkamoms prekėms taikomų importo muitų (importo skola muitinei) arba eksporto muitų (eksporto skola muitinei) sumą (Bendrijos muitinės kodekso 4 str. 9 p.). Kaip matyti iš Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 10 punkto, importo skolos muitinei (importo muitų) sąvoka, be kita ko, apima muitus ir muitams mokamiems už importuojamas prekes lygiaverčio poveikio privalomuosius mokėjimus. Vadovaujantis ginčo teisiniams santykiams taikytina Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečia įtrauka, skolininkais, be kita ko, laikomi bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai. Minėtas Europos Sąjungos reglamentas, kuris tiesiogiai taikomas Lietuvoje, nereikalauja, kad asmuo (faktiškai) būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją tam, kad jis būtų pripažintas skolininku Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkto prasme. Iš minėtų Bendrijos muitinės kodekso nuostatų yra akivaizdu, kad kas yra laikomas skolininku Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkto prasme, šiuo konkrečiu atveju apibrėžia ir konkretizuoja būtent Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalis Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas pas neteisėtai neįvežė (nedalyvavo įvežant) į Bendrijos muitų teritoriją ginčo prekių, nėra reikšminga sprendžiant jo pripažinimo skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos pagrindu klausimą. Iš Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos loginės konstrukcijos matyti, kad joje nustatytos dvi kumuliatyvios (t. y. turinčios egzistuoti kartu) sąlygos asmenį pripažinti skolininku: pirma, šie asmenys turi būti įsigiję arba laikę neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes ir, antra, šių prekių įsigijimo arba gavimo metu jie žinojo arba yra protingas pagrindas manyti, kad turėjo žinoti, jog jos (prekės) buvo įvežtos neteisėtai. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, asmuo negali būti pripažįstamas privalančiu mokėti skolą muitinei (muitus) minėtos nuostatos pagrindu.

Tai, kad pareiškėjas R. I. atitinka abi šias sąlygas, konstatuota Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 10 d. baudžiamajame įsakyme Nr. 1-398-319/2014. Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, jog pripažinimui „skolininku“ Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos prasme taikomos sąlygos, pagrįstos subjektyviu vertinimu, t. y. fiziniai arba juridiniai asmenys turi sąmoningai įsigyti arba laikyti neteisėtai įvežtas prekes (2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimo byloje Spedition Ulustrans, C414/02, 27 ir 28 p.; 2005 m. kovo 3 d. sprendimo byloje M. P. ir kt., C-195/03, 40 p.). Kaip matyti iš ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų, sprendžiant neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes įsigijusio ir (arba) laikiusio asmens pripažinimo muitinės skolininku klausimą, Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečia įtrauka nereikalauja įrodyti, kad asmuo tikrai žinojo, jog įsigyja (gauna) neteisėtai į pastarąją teritoriją įvežtas prekes. Aptariamai sąlygai muitinės skolai atsirasti pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog asmuo turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai. Teismas net ir subjektyvaus pobūdžio aplinkybes, kokia laikytina ir klausimas dėl anksčiau aptartos sąmoningumo įsigyjant (gaunant) ir vėliau laikant ginčo tabako gaminius sąlygos, paprastai gali nustatyti tik iš objektyvių įrodymų, nustatytų objektyvių aplinkybių visumos.

Nagrinėjamoje byloje objektyviais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas įsigijo ir laikė ypač didelį kiekį (26367 pakelius) akcizais apmokestinamų prekių, lietuviškomis banderolėmis nepaženklintų cigarečių, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą (176176,34 Lt), t. y. įgijo ir laikė prekes, kurioms Lietuvos Respublikos įstatymais ir norminiais teisės aktais buvo nustatyti specialūs jų (prekių) išleidimo į laisvą apyvartą reikalavimai, taip pat – pareiga Lietuvoje skirtą parduoti apdorotą tabaką paženklinti nacionalinėmis banderolėmis (Akcizų įstatymo 30 str.) Pareiškėjas, įgydamas ir laikydamas aptariamus tabako gaminių kiekius, kurie nebuvo paženklinti Lietuvos Respublikos specialiais ženklais (kad pareiškėja šią aplinkybę matė ir suprato, konstatuota teismo baudžiamajame įsakyme) turėjo suprasti, kad jie (gaminiai) į laisvą apyvartą buvo išleisti neteisėtai. Vien tai, kad cigaretės nebuvo paženklintos nacionalinėmis banderolėmis, sudaro pakankamą pagrindą manyti, kad įsigydamas labai didelį kiekį šių prekių, pareiškėjas turėjo suprasti, kad jos apyvartoje yra neteisėtai. Tai, jog ginčo prekės nebuvo paženklintos Lietuvos Respublikos specialiaisiais ženklais ir nebuvo Lietuvos valstybės kilmės, sudarė pagrindą suprasti, jog šios prekės į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtos iš trečiosios šalies, t. y. kad šios prekės buvo importuotos. Aplinkybė, kad buvo įgytas ir laikomas ypač didelis kiekis Lietuvos Respublikos specialiais ženklais (banderolėmis) nepaženklintų cigarečių, leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas, elgdamasis rūpestingai, atidžiai bei sąžiningai, turėjo suprasti, kad jis įgijo ir laikė neteisėtai apyvartoje esančius ir neteisėtai į šalies teritoriją įvežtus tabako gaminius.

Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, kuriomis iš esmės rėmėsi ir Departamentas ir Kauno teritorinė muitinė, remdamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis bei vadovaudamasis paminėtomis teisinio reglamentavimo nuostatomis teismas daro išvadą, kad pareiškėjas žinojo (turėjo žinoti), jog jis įgijo ir laikė neteisėtai į Bendrijos teritoriją įvežtas ginčo prekes. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas pagrįstai buvo pripažintas muitinės skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos pagrindu ir jam pagrįstai buvo apskaičiuota mokėtina skolos muitinei suma. Tai, kad cigaretės iš pareiškėjo buvo konfiskuotos ir sunaikintos neeliminuoja pareiškėjo atsakomybės.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, remiantis sprendime išdėstytais motyvais ir vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso aktualiomis nuostatomis bei Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatomis darytina išvada, kad tiek Kauno teritorinės muitinės 2015 m. kovo 10 d. sprendimas Nr. 5PM190323, tiek Departamento 2015 m. birželio 18 d. sprendimas Nr. 1A-277 yra tinkamai pagrįsti tiek faktiniais duomenimis, tiek teisės aktų normomis, todėl yra teisėti ir naikinti juos nėra pagrindo. Teismas nenustatė ir kitų Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje nustatytų administracinių aktų pripažinimo negaliojančiais pagrindų, todėl pareiškėjo skundas atmestinas. Tais pačiais pagrindai atmestinas ir pareiškėjo reikalavimas panaikinti MGK 2015 m. spalio 15 d. sprendimą Nr. S-204(7-207/2015) dalyje, kuria patvirtintas Departamento sprendimas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu, 129 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjo R. I. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.