Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Nijolė Čekanauskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. (D. M.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN, atlyginimo.

Pareiškėjas skunde (b. l. 2-4) nurodė, kad jis buvo laikomas Marijampolės PN netinkamomis sąlygomis, laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 10 d. iki 2017 m. birželio 20 d. ir prašė priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Atsakovei atstovaujantys Marijampolės PN, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašo byloje taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą ((b. l. 10-11), t. y. pareiškėjo reikalavimą atlyginti žalą vertinti už laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 1 d. (kreipimosi į teismą diena) iki 2017 m. balandžio 20 d. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, byloje spręstinas klausimas dėl ieškinio senaties termino taikymo laikotarpiui nuo 2013 m. liepos 10 d. iki 2016 m. balandžio 1 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje suformuotas nuoseklus aiškinimas, kad nagrinėjant ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ir ieškinio senatį reglamentuojančios CK normos (2018 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3462-624/2018, 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį garantuojamas pažeistos teisės gynimas, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės gynimą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius. Ieškinio senatis skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą bei suteikia garantiją kitai šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos.

Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių laikymo Marijampolės PN sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, konstatuojama, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Dėl šių priežasčių nuo to momento ir skaičiuojamas senaties terminas. Darydamas šią išvadą, teismas atsižvelgia į LVAT suformuotą senaties taikymą reguliuojančių teisės normų nuostatų aiškinimą (pavyzdžiui, žiūrėti 2018 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3710-552/2018, 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-712-858/2015). Pareiškėjo teigimu (b. l. 2-4), Marijampolės PN jis buvo laikomas nuo 2013 m. liepos 10 d. iki 2017 m. birželio 20 d. netinkamomis sąlygomis, o iš bylos duomenų nustatyta, kad skundą dėl žalos atlyginimo teismui jis surašė 2016 m. balandžio 1 d. (b. l. 2), t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo galimų jo teisių pažeidimų ir praleido CK 1.128 straipsnio 8 dalyje nurodytą 3 metų senaties terminą skundui pateikti.

LVAT, aiškindamas senaties terminą reguliuojančių normų taikymą, yra pažymėjęs, kad tik tuo atveju, kai teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (2018 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3462-624/2018, 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1295-575/2015). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų prašęs atnaujinti ieškinio senaties terminą.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad pareiškėjas be svarbių priežasčių praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimui dėl neturtinės žalos už laikotarpį nuo 2013 m. liepos 10 d. iki 2016 m. balandžio 1 d. Byloje nėra pagrindo netaikyti ieškinio senaties ir nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą senaties terminą pareiškėjo reikalavimams atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį. Dėl šios priežasties Marijampolės PN prašymas taikyti ieškinio senatį yra tenkinamas ir pareiškėjo skundo reikalavimo dalis priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2013 m. liepos 10 d. iki 2016 m. balandžio 1 d. atmetama kaip nepagrįsta.

Teismine tvarka sprendžiama dėl pareiškėjo teisės į neturtinės žalos atlyginimą nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. birželio 20 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas iš jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, tai yra, civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje nustatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017; 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1980-520/2017).

Pareiškėjas skunde teigė, kad jis buvo laikomas „karantine“ ir skundėsi dėl laikymo sąlygų „karantine“ (b. l. 2–4). Atsakovės atstovas pateikė duomenis, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas 18-tame ir 22-jame būryje (b. l. 21, 22), t. y. atsakovės atstovas nenurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas karantine. Kadangi pareiškėjas skunde aiškiai įvardino, kad jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis bei neturtinę žalą patyrė visą skunde nurodytą laikotarpį (b. l. 2-4), nors ir nurodė kitokį gyvenamosios patalpos pavadinimą nei atsakovės atstovas, teismas nagrinėja pareiškėjo reikalavimus dėl netinkamų kalinimo sąlygų už visą ginčo laikotarpį.

Pareiškėjas skundėsi, kad gyvenamoji patalpa buvo perpildyta, trūko laisvo ploto, karantinas buvo perpildytas.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹ punktas, jo 11¹.1 papunktis nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybė) 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų bendrabučio tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Remiantis atsakovės atstovo pateiktais duomenimis (b. l. 21) nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 13 d. (laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 9 d. iki 2016 m. liepos 7 d. buvo išvykęs etapu) buvo laikomas 18-tame būryje, kuriame yra dvi gyvenamosios patalpos, kurios schemoje pažymėtos: Nr. (1-38) plotas 39,85 kv.m ir Nr. (1-39) plotas 39,45 kv. m (b. l. 40). Nei pareiškėjas, nei atsakovės atstovas nepateikė duomenų kokioje konkrečioje gyvenamojoje patalpoje buvo laikomas pareiškėjas. Pateiktais duomenimis 18-tame būryje 2016 m. II ketvirtį buvo laikomi 37 nuteistieji, 2016 m. III ketvirtį – 37 nuteistieji, 2016 m. IV ketvirtį – 33 nuteistieji. Teismas, nustatydamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, analizuoja ir vertina duomenis apie bendrą 18-to būrio gyvenamųjų patalpų plotą (79,30 kv.m.) ir joje buvusį nuteistųjų skaičių (nuo 33 iki 37). Apibendrinus nustatytus duomenis, daroma išvada, kad pareiškėjas Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 13 d. (išskyrus laikotarpį nuo 2016 m. birželio 9 d. iki 2016 m. liepos 7 d. kai buvo išvykęs etapu) buvo laikomas pažeidžiant Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 papunktyje nustatytą 3,1 kv. m minimalaus ploto reikalavimą bendrabučio tipo patalpoms, nes pareiškėjui 18-to būrio gyvenamosiose patalpose teko nuo 2,14 kv. m iki 2,40 kv.m gyvenamojo ploto (trūko nuo 0,70 kv. m iki 0,96 kv. m ploto). Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šiuo aspektu konstatuoti atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnis).

Teismas taip pat pažymi, kad dalį ploto pareiškėjo gyvenamosiose patalpose užėmė baldai. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas turi būti neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Tokios praktikos laikosi ir LVAT, nagrinėdamas asmenų skundus dėl jų laikymo sąlygų pataisos įstaigose atitikties teisės aktų reikalavimams (2018 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-786-520/2018; 2016 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje A-2922-492/2016). Tik nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (LVAT 2017 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017). Todėl teismas sprendžia, kad gyvenamosiose patalpose esantys baldai ir kitas inventorius dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose.

Remiantis atsakovės atstovo pateiktais duomenimis (b. l. 22) nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 14 d. iki 2017 m. birželio 20 d. buvo laikomas 22-to būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 2, kurios plotas 144,92 kv m (b. l. 41), joje yra įrengtos 46 miegamosios vietos. Atsižvelgiant į LVAT praktiką (2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1595-442/2018; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1251-858/2018), pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas apskaičiuotas, gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš patalpoje esančių lovų skaičiaus, kadangi nėra žinomas tikslus patalpoje laikytų asmenų skaičius. Remiantis minėtais atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, vienam asmeniui teko 3,15 kv. m gyvenamojo ploto (144,92 / 46 = 3,15). Remiantis byloje nustatytais duomenimis, daroma išvada, kad Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 papunktyje įtvirtinta minimalaus gyvenamojo ploto norma bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose vienam asmeniui ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista, kadangi vienam asmeniui teko ne mažiau kaip 3,1 kv. m gyvenamojo ploto. Atsižvelgdamas į aptartą teisinį reglamentavimą ir nustatytas byloje faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Todėl teismas atmeta kaip nepagrįstą pareiškėjo skundo argumentą, kad laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 14 d. iki 2017 m. birželio 20 d. jam trūko gyvenamojo ploto.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad karantino patalpoje nebuvo jokio vėdinimo, buvo drėgna, nebuvo gryno oro.

Kaip jau rašyta, byloje nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas 18-tame ir 22-ajame būryje (b. l. 21, 22).

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015) 17 punktas nustato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Byloje pateiktais duomenimis nustatyta, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamentas (toliau – Nacionalinis visuomenės sveikatos centras) 2016 m. spalio 25 d. (ginčo laikotarpiu) patikrinęs visus Marijampolės pataisos namus, jokių Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų pažeidimų (taip pat ir dėl gyvenamųjų patalpų vėdinimo) nenustatė (2016 m. lapkričio 14 d. patikrinimo aktas Nr. PA.4-432(23.22.4.14.4.12) (b. l. 25-27). Byloje pareiškėjas nepateikė duomenų, kad ginčo laikotarpiu pataisos įstaigos administracija jam nesudarė sąlygų vėdintis gyvenamąsias patalpas. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti faktą, kad pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje nebuvo jokio vėdinimo, buvo drėgna, nebuvo gryno oro, todėl toks pareiškėjo skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad būnant karantine į lauką jį išvesdavo 1 val. per 24 val.

Kaip jau rašyta, byloje nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas 18-tame ir 22-ajame būryje (b. l. 21, 22).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistieji BVK numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Teismas pažymi, kad pareiškėjas skunde abstrakčiai nurodė aplinkybes, susijusias su teisės į pasivaikščiojimą įgyvendinimu, šių aplinkybių nedetalizavo. Byloje nėra duomenų patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų reiškęs skundus Marijampolės PN administracijai dėl netinkamai įgyvendintos teisės į pasivaikščiojimą, todėl teismas pareiškėjo teiginius dėl nepakankamo pasivaikščiojimui laiko, atmeta.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad karantine buvo tarakonų.

Kaip jau rašyta, byloje nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas 18-tame ir 22-ajame būryje (b. l. 21, 22).

Higienos normos HN 134:2015 20 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų; laisvės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Iš byloje pateiktos Paslaugų teikimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sudarytos 2014 m. gruodžio 20 d. tarp Marijampolės PN ir UAB „Dezinfa“ (b. l. 30-33) ir 2016 m. sausio 14 d. sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) priedo Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 34) matyti, kad Marijampolės PN yra teikiamos kenkėjų monitorinio, kontrolės ir naikinimo paslaugos. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2016 m. lapkričio 14 d. patikrinimo akto Nr. (duomenys neskelbtini) duomenys patvirtina, kad Marijampolės PN yra atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas (UAB „Dezinfa“ kenkėjų kontrolės paslaugos) (vertinta pagal 2014 m. gruodžio 30 d. sudarytą sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (atitinka Higienos normos HN 134:2015 20 punktą) (b. l. 25–27). Paminėti bylos įrodymai leidžia daryti išvadą, kad Marijampolės PN yra skiriamas reikiamas dėmesys kenkėjų monitoringui ir naikinimui. Todėl teismas sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Pareiškėjo skundo argumentas dėl tarakonų buvimo atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad dušai buvo atviri, nebuvo jokio privatumo, dėl to jis patyrė gėdą ir pažeminimą kitų suimtųjų akivaizdoje.

Ginčo laikotarpiu galiojusiose Aprūpinimo normose nurodyti dušo patalpai minimaliai būtini baldai ir kitas inventorius. Detalesnio dušo patalpos įrengimo minėtas teisės aktas nereglamentuoja ir nenustato, kad dušai turi būti atskirti pertvaromis ar užuolaidomis. Higienos norma HN 134:2015, Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės taip pat nenustato tokių reikalavimų. Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 17-18) paaiškino, kad teisės aktai nereikalauja dušo patalpoje įrengti sieneles ar bet kokį kitą atskyrimą tarp įrenginių. Taigi, byloje nėra ginčo dėl to, kad Marijampolės PN dušo patalpoje nėra įrengtos pertvaros tarp dušų, tai patvirtina ir į bylą pateiktos dušo patalpos fotografijos (b. l. 42–45). LVAT nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas pažymėjo, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žiūrėti, pavyzdžiui EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), konstatavo, kad aplinkybė, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvaros dušuose, nesudaro pagrindo atleisti pataisos namus nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais ir konstatavo, kad pareiškėjo privatumas naudojantis pertvarų neturinčiu dušu buvo pažeidžiamas (LVAT 2019 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1946-525/2019, 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018). Todėl nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgdamas į minėtą LVAT praktiką, daro išvadą, kad pareiškėjo privatumas naudojantis dušu ginčo laikotarpiu buvo pažeidžiamas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Marijampolės PN trūko sanitarinių įrenginių.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos (toliau – ir Normos) (redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 numatė, jog 1 unitazas ar klozetas bei pisuaras skiriamas 12 nuteistųjų, 1 praustuvė skiriama 10 nuteistųjų.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 13 d. (laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 9 d. iki 2016 m. liepos 7 d. buvo išvykęs etapu) buvo laikomas 18-tame būryje, kuriame skirtingu laikotarpiu buvo laikoma nuo 33 iki 37 nuteistųjų (b. l. 21). Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad 18-tame būryje yra 2 pisuarai ir 3 tupimi tualetai, prausykloje yra 4 vandens čiaupai (b. l. 21).

Iš nurodytų duomenų daroma išvada, kad atsakovės atstovas nepažeidė Normų reikalavimų sanitarinį mazgą aprūpinti unitazu ar klozetu bei pisuaru (1 vnt – 12 nuteistųjų) kadangi nagrinėjamu atveju 37 asmenims (įskaitant pareiškėją) buvo skirta naudotis 3 klozetai ir 2 pisuarai, todėl 7 asmenims teko 1 klozetas arba pisuaras (37 / 5 = 7,4 ? 7).

Iš nurodytų duomenų daroma išvada, kad atsakovės atstovas nepažeidė Normų reikalavimų sanitarinį mazgą aprūpinti praustuve (1 vnt. – 10 nuteistųjų) kadangi nagrinėjamu atveju 37 asmenims (įskaitant pareiškėją) buvo skirta naudotis 4 praustuvės, todėl 9 asmenims teko 1 praustuvė (37 / 4 = 9,25 ? 9).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 14 d. iki 2017 m. birželio 20 d. buvo laikomas 22-tame būryje.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad 22-tame būryje buvo 61-64 nuteistieji (b. l. 22). Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2016 m. rugsėjo 23 d. patikrinimo akto Nr. PA.4-331 (23.14.1.4.12) matyti, kad 22-tame būryje yra įrengtos 5 praustuvės, 3 unitazai, 2 pisuarai (b. l. 28-29).

Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusių Normų naujoje redakcijoje nenumatytas sanitarinio mazgo įrengimas ir įrenginių skaičius.

Teismas pažymi, kad nors laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 8 d. Normos nereglamentuoja sanitarinio mazgo įrengimo ir įrenginių skaičiaus, tačiau 22-jame būryje esančius sanitarinių įrenginių skaičius (5 praustuvės, 3 unitazai, 2 pisuarai) teismo vertinimu yra pakankamas. Todėl nagrinėjamu atveju teigti, kad atsakovės atstovas neveikė pagal teisės aktų reikalavimus, nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, šiuo aspektu pažeidimas nekonstatuotinas. Tokios praktikos laikosi ir LVAT (2019 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1448-415/2018).

Sanitarinių įrenginių skaičių nuo 2017 m. birželio 8 d. reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – 2017 m. Aprūpinimo normos).

2017 m. Aprūpinimo normų 7.4 papunktis numato, kad prausykla, tualetas aprūpinami praustuve (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų).

2017 m. Aprūpinimo normų 7.6 papunktis numato, kad prausykla, tualetas aprūpinami klozetu (kuris gali būti ir tupiamas) arba pisuaru (tik vyrams) (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų).

Iš nurodytų duomenų daroma išvada, kad atsakovės atstovas nepažeidė 2017 m. Aprūpinimo normų 7.4 papunkčio reikalavimų aprūpinti sanitarinį mazgą praustuve (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų), kadangi nagrinėjamu atveju 64 asmenims (įskaitant pareiškėją) teko 5 praustuvių, tad 13 asmenų teko 1 praustuvė (64 / 5 = 12,8 ? 13). Todėl teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus dėl to, kad nebuvo pakankamai praustuvių ir šis pareiškėjo skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Iš nurodytų duomenų daroma išvada, kad atsakovės atstovas nepažeidė 2017 m. Aprūpinimo normų 7.6 papunkčio reikalavimų aprūpinti sanitarinį mazgą klozetu arba pisuaru (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų), kadangi nagrinėjamu atveju 64 asmenims (įskaitant pareiškėją) buvo skirta naudotis 3 unitazai ir 2 pisuarai, todėl 13 asmenų teko 1 unitazas arba pisuaras (64 / 5 = 12,6 ? 13). Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės nepakankamai įrengiant unitazų ir pisuarų.

Byloje buvo nustatyta, kad ginčo laikotarpiu Marijampolės PN neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, taip pat buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu. Pripažintina, jog tokios laikymo sąlygos pareiškėjui galėjo sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai (CK 6.246 straipsnis), žala (CK 6.249 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.247 straipsnis).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Pareiškėjas prašė priteisti 15000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, teismas atsižvelgia į pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę. Nustatyta, kad pareiškėjui minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo užtikrinta 229 dienas, be to dalį gyvenamosios patalpos ploto užėmė baldai. Tačiau teismas pažymi, kad pareiškėjas atlikdamas bausmę turėjo reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybę užsiimti leistina veikla. Taip pat nustatyta, kad visą ginčo laikotarpį (2016 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. birželio 20 d.) pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudotis dušu, tačiau šiuo atveju teismas pažymi, kad pareiškėjas dušu naudojosi 1 kartą per savaitę (b. l. 39), o tai pagal LVAT praktiką turi įtakos vertinant pažeidimo mastą (LVAT 2018 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018). Byloje teismas nenustatė, kad Marijampolės PN pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikri apribojimai ir su tuo susiję pareiškėjo nurodomi neigiami išgyvenimai, patyrimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas dėl netinkamų gyvenimo sąlygų į psichologus kreipęsis nebuvo (b. l. 23). Įvertinęs tai, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nelaikomas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai ir nepatogumai, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigine išraiška. Remdamasis tuo, kas išdėstyta bei atsižvelgdamas į suformuotą teismų praktiką dėl tokio pobūdžio bylose priteistinų neturtinės žalos atlyginimo dydžių (LVAT 2018 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1583-556/2018, 2019 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3359-520/2019), į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendžia, jog šiuo atveju 800 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti D. M. (D. M.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.