Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. Š. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 400 Eur neturtinės žalos atlyginimui (b. l. 125–135).Teismas nustatė, jog pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK 2-ajį sektorių atvyko 2013 m. vasario 21 d. Pabrėžta, kad skundą teismui pareiškėjas pateikė tik 2016 m. rugsėjo 8 d. Vertinant nurodyto teisės pažeidimo mastą ir pobūdį, padaryta išvada, kad pareiškėjas visą jo skunde nurodytą laikotarpį žinojo apie tas laikymo sąlygas pataisos įstaigoje, kurios, jo nuomone, buvo nežmoniškos ir kankinančios. Teismas pripažino, kad byloje nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo, o jo skunde nurodytam laikotarpiui nuo 2013 m. vasario 21 d. iki 2013 m. rugsėjo 7 d. (imtinai) taikytina trejų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas atmestas kaip nepagrįstas. Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, netirtos bei nevertintos. Pritaikius trejų metų senaties terminą laikyta, jog, sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 8 d. iki 2016 m. rugsėjo 8 d.Teismas nurodė, kad pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, (toliau – ir Taisyklės) 11¹.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3.1 kv. m vienam žmogui. Kadangi objektyvių duomenų apie Pravieniškių PN-AK konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje brigadoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nebuvo pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotas konkrečios brigados gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš Pravieniškių PN-AK pažymose nurodyto konkretaus būrio miegamųjų vietų skaičiaus. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis, nustatė, jog Taisyklių 11¹.1. punktas nebuvo pažeistas. Todėl pareiškėjo argumentai dėl trūkstamo ploto atmesti kaip nepagrįsti. Pareiškėjas skunde nurodė, jog gyvenamojo ploto vienam asmeniui tekdavo 2,3 kv. m, tačiau teismui tiksliai nenurodė, kurioje gyvenamojoje patalpoje trūko gyvenamojo ploto. Pareiškėjas pateikė teismui laisvės atėmimo vietų įstaigų atitikimo kalinimo įstaigų keliamiems reikalavimams lentelę, tačiau iš minėto dokumento nebuvo aišku, kokios tai kalinimo įstaigos lentelė, kas minėtą lentelę sudarė, todėl šis įrodymas nevertintas, o pareiškėjo argumentai atmesti.Teismas nurodė, jog Taisyklių 11¹.2. punktas nustato, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m vienam žmogui. Įvertinus byloje pateiktus duomenis padaryta išvada, kad pareiškėjas nuo 2015 m. spalio 12 d. iki 2015 m. spalio 27 d. atliko laisvės atėmimo bausmę patalpose, kurių plotas 0,21 kv. m mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma, nuo 2016 m. vasario 11 d. iki 2016 m. vasario 26 d. atliko laisvės atėmimo bausmę patalpose, kurių plotas 0,05 kv. m mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma, nuo 2016 m. balandžio 5 d. iki 2016 m. balandžio 14 d., nuo 2016 m. liepos 27 d. iki 2016 m. rugsėjo 8 d. atliko laisvės atėmimo bausmę patalpose, kurių plotas 0,475 kv. m mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma, ir pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Todėl buvo pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus.Nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgta į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Todėl teismas sutiko su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad kamerose esantys baldai ir kitas inventorius dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose. Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra įtvirtinta, kad vienam suimtajam ar nuteistajam turi tekti ne mažiau kaip 4 kv. m gyvenamojo ploto, todėl pareiškėjo argumentai nagrinėjamam atvejui taikyti Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje vienam nuteistajam taikomą ploto normą, atmesti kaip nepagrįsti.Pareiškėjas skunde tvirtino, kad kamerose buvo netinkama oro temperatūra, ventiliacija. Atsakovo atstovas nepateikė teismui duomenų apie oro temperatūrą pareiškėjo buvimo joje laikotarpiu. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog gyvenamosios patalpos yra vėdinamos per langus ir ventiliacines angas, kamerų tipo patalpose veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema, patalpų oro temperatūrai, santykinei drėgmei ir oro judėjimui greičiui užtikrinti patalpos aprūpinamos elektriniais šildytuvais ir ventiliatoriais. Byloje nebuvo duomenų ir pareiškėjas nenurodė, kad buvo pateikęs prašymą pataisos namų administracijai ar pareigūnams dėl papildomo šildytuvo ar ventiliatoriaus išdavimo, o pataisos namai būtų atsisakę tokį prašymą tenkinti. Priešingai, tiek atsakovas, tiek pats pareiškėjas paaiškino, kad į pataisos namų administraciją pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų ginčo laikotarpiu nesikreipė. Vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas į pataisos įstaigos pareigūnus, administraciją ar į Kauno visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė, todėl padaryta išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl netinkamos kameros oro temperatūros, drėgmės, ventiliacijos dėl praėjusio laiko negalima nustatyti, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamos kameros oro temperatūros, ventiliacijos atmesti kaip nepagrįsti. Teismas taip pat pabrėžė, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo, kad patalpose buvo šalta, buvo netinkama ventiliacija, tačiau neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto. Pareiškėjas taip pat nedetalizavo ir neindividualizavo skunde nurodomų aplinkybių, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikyti deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir nevertinti kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Savo argumentų pareiškėjas nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, todėl netikėti atsakovo paaiškinimais teismas neturėjo pagrindo. Pareiškėjas nurodė, kad prausyklos ir tualeto patalpos per mažos ir nepritaikytos dideliam nuteistųjų skaičiui, trūko sanitarinių įrenginių (buvo įrengta 5 tualetai, 3 pisuarai, 6 praustuvai (kai būryje buvo 70–90 nuteistųjų).Atsakovo atstovui nesugebėjus paneigti pareiškėjo argumentų, susijusių su aprūpinimu sanitariniais įrenginiais, minėtos aplinkybės laikytos nustatytomis. Atsakovas, pateikęs teismui duomenis, kiek yra tam tikruose būriuose praustuvių, unitazų, pisuarų, nenurodė, kiek ginčo laikotarpiu buvo būriuose nuteistųjų. Atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų argumentų dėl sanitarinių įrenginių trūkumo, todėl šis pažeidimas laikytas nustatytu.Pareiškėjas nurodė, jog atliekant nuobaudas baudos izoliatoriuje nėra suteikiama asmeninių drabužių ir patalynės skalbimo ir džiovinimo paslauga.Atsakovas atsiliepime nurodė, jog pataisos įstaigoje atskiroje patalpoje įrengtos skalbimo mašinos, kur galima skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Džiovinimo vietos įrengtos ir būrio kieme. Atsakovas nepateikė duomenų apie drabužių ir patalynės skalbimą nuteistajam esant baudos izoliatoriuje, nurodė, jog nėra informacijos, kad pareiškėjas būtų kreipęsis su skundais dėl skalbimo ar džiovinimo paslaugų. Pareiškėjas tik abstrakčiai pažymėjo, kad jam nebuvo sudaroma galimybė skalbti drabužius bei juos džiovinti, tačiau tai patvirtinančių įrodymų byloje nepateikta. Pažymėta, kad pareiškėjas minėtų aplinkybių nedetalizavo bei visiškai nepagrindė ir neindividualizavo, dėl to jam galimai kilusių neigiamų pasekmių. Todėl pareiškėjo argumentai atmesti.Pareiškėjas taip pat skundėsi, jog dušu galėdavo naudotis tik kartą per savaitę, tačiau teismas pažeidimo šiuo aspektu nenustatė. Taip pat padaryta išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl karšto vandens tiekimo yra nepagrįsti, todėl atmesti. Atsakovas nurodė, jog į maisto ruošimo patalpas karštas vanduo tiekiamas.Pareiškėjas nurodė, jog trumpalaikių pasimatymų patalpose nėra įrengtas sanitarinis mazgas. Atsakovas nurodė, jog trumpalaikių pasimatymų patalpose sanitarinis mazgas įrengtas prie patalpos, kurioje vyksta trumpalaikiai pasimatymai su fiziniu kontaktu. Patalpoje, kurioje vyksta trumpalaikiai pasimatymai be fizinio kontakto, sanitarinio mazgo nėra. Esant būtinumui žmonės vedami iš bekontakčių pasimatymų į prie kontaktinių pasimatymų esantį sanitarinį mazgą. Taip pat atsakovas pateikė planą bei nuotraukas, kurios patvirtina, jog sanitarinis mazgas trumpalaikių pasimatymų kambariuose yra įrengtas, todėl pareiškėjo argumentai atmesti.Pareiškėjas nurodė, jog maistas tiekiamas ne valgykloje, o tam nepritaikytoje vietoje „aktų salėje“, kadangi valgykloje vyksta remonto darbai. Taip pat nurodė, jog maistas gaminamas toje patalpoje, kur vyksta remonto darbai, todėl maistas yra nekokybiškas.Atsakovo atstovas nurodė, jog 2-ojo sektoriaus valgykloje nuo 2013 m. buvo atliekami remonto darbai (nubalintos valgyklos lubos, naujai pagaminti ir sumontuoti duonos laikymo patalpoje stelažai duonai laikyti, atliktas maitinimo salės remontas, atlikti valgyklos indų plovimo, virimo ir daržovių cechų lubų balinimo darbai, atliktas valgyklos sausų maisto produktų patalpos remontas, išbetonuotas takelis iš gamybinės zonos). Taip pat atsakovas nurodė, jog 2016 m. rugsėjo 27 d. pasirašyta sutartis su UAB „Kaunesta“ dėl 2-ojo sektoriaus valgyklos salės paprastojo remonto darbų atlikimo ir pradėti remonto darbai. Apie tai, kad būtų vykdomi remonto darbai maisto ruošimo patalpoje, duomenų nebuvo.Pareiškėjas tik deklaratyviai ir nekonkrečiai nurodė aplinkybes tokias kaip kad tenka valgyti ne valgykloje, o tam nepritaikytoje patalpoje bei nekokybiškai ruošiamas maistas valgykloje, kurios, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Padaryta išvada, kad minėti pareiškėjo skundo argumentai yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai negali būti vertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių tokios aplinkybės atmestos kaip deklaratyvios ir nepagrįstos. Pareiškėjas nurodė, jog dėl nekokybiško maisto kreipėsi į viešojo administravimo subjektą, tačiau teismui nepateikė skundo kopijos, pagrįsti šią aplinkybę.Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamosios patalpos netinkamai dezinfekuojamos, yra tarakonų, blakių, parazitų. Byloje esantys duomenys patvirtino, kad Pravieniškių PN-AK yra sudariusi 2014 m. lapkričio 18 d. sutartį su UAB „Dezinfa“. Šia sutartimi kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo atlikti kenkėjų (tarakonų, skruzdėlių, blakių, musių ir pan.) monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus. Be to, gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, sanitariniai techniniai įrenginiai, sanitariniai mazgai plaunami ir dezinfekuojami kiekvieną dieną. Juos dezinfekuoja paskirti darbuotojai. Tai patvirtino, kad pataisos įstaiga skiria reikiamą dėmesį kenkėjų monitoringui ir naikinimui, švaros ir tvarkos patalpose palaikymui. Akivaizdu, kad tinkamos aplinkos, gyvenimo sąlygų gyvenamosiose patalpose sukūrimas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Iš pateiktų teismui graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo, matyti, jog yra užfiksuojama minėtų graužikų. Taigi, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, kad patalpose randama kenkėjų, o kontrolė vykdoma nepakankamai, teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai yra pagrįsti. Pareiškėjas nurodęs, jog jis buvo sukandžiotas blakių, tačiau jokių duomenų (gydytojų išrašų, kreipimųsi į administraciją ir t. t.) pareiškėjas byloje nebuvo pateikęs. Pareiškėjas dėl įkalinimo sąlygų į Sveikatos priežiūros darbuotojus nesikreipė. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl patirtų pasekmių – dėl parazitų įkandimų –atmesti kaip nepagrįsti. Pareiškėjas teigė, kad pataisos namuose nesilaikoma priešgaisrinės saugos reikalavimų. Bylos duomenimis nustatyta, jog pataisos įstaigoje yra sudaryti ir iškabinti žmonių evakavimo planai, įrengtos gaisrinės kopėčios, sudarytas ir su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais suderintas personalo veiksmų planas kilus gaisrui bei gaisrinės instrukcijos, kurios pakabintos visuose būriuose, įstaiga yra apsirūpinusi pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis, kurios laikomos kontrolės ir praleidimo punktuose, jų laikymo vietos yra pažymėtos specialiais lipdukais. Dėl to atsakovo atstovo neteisėti veiksmai nenustatyti.Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų kalinimo sąlygų analizę, teismas darė išvadą, kad Pravieniškių PN-AK ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 83 paras neužtikrinta pareiškėjui teisės aktais reglamentuota minimali vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma, todėl konstatuota, kad Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Pareiškėjui priteista 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui iš Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį už kalinimą Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje nuo 2013 m. vasario 21 d. iki 2016 m. rugsėjo 8 d. teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis.Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, apeliacinių skundų ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinių skundų ribų, t. y. tik dėl pareiškėjo ir atsakovo keliamų abejonių dėl pareiškėjui priteistos neturtinės žalos dydžio ir atlygintinos neturtinės žalos būdo ir dydžio, taip pat dėl pareiškėjo argumentų, kuriais jis teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritaikė ieškinio senaties terminą, netaikė europietiško standarto – 4 kv. m gyvenamojo ploto vienam asmeniui, dėl to, jog jį kandžiojo blakės, buvo rasta tarakonų, patalynė ir drabužiai nebuvo skalbiami. Nagrinėjamu atveju pirmiausia pasakytina, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.125–1.131 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ir atsižvelgęs į tai, jog atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisinimo nuo 2013 m. vasario 21 d. iki 2013 m. rugsėjo 7 d. taikė trejų metų ieškinio senaties terminą konstatavęs, jog pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 8 d. (b. l. 7) į teismą kreipėsi praleidęs paminėtą terminą, o pagrindo jam atnaujinti nėra. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus dėl senaties taikymo negalimumo bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.). CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjamos kategorijos bylose, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).Byloje nustatyta, jog pareiškėjas kreipėsi dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį, kurio daliai jau buvo suėjęs senaties terminas.Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises, ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.Nagrinėjamu bylos apsektu pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai padarė išvadą, kad byloje nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog senaties terminas šiuo atveju neturi būti taikomas, nes Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio termino šiam pažeidimui konstatuoti, ar tai, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai nebuvo išversti į lietuvių kalbą, nepripažintinos objektyviai trukdžiusiomis laiku ginti savo teises. Pareigūnai neturi pareigos supažindinti pareiškėjo su įvairiais teismų sprendimais ar teisės aktais. CK 1.134 straipsnio nuostata eliminuoja ieškinio senatį neturtinio pobūdžio reikalavimams, ko šiuo atveju nėra. Be to, pareiškėjas neturtinę žalą iš esmės grindė Lietuvos higienos normų ir kitų Lietuvos teisės aktų atitinkamais straipsniais, o paduodamas skundą teismui, skundo teismui padavimo laiko nesiejo su jokiu konkrečiu Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimu. Taigi, pirmosios instancijos teismui nepripažinus, kad senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas pagrįstai laikotarpiui nuo 2013 m. vasario 21 d. iki 2013 m. rugsėjo 7 d. taikė trejų metų ieškinio senaties terminą ir skundą šioje dalyje pagrįstai atmetė. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.Nagrinėdama apeliacinių skundų argumentus, susijusius su pareiškėjo kalėjimu Pravieniškių PN-AK nuo 2013 m. rugsėjo 8 d. iki 2016 m. rugsėjo 8 d., teisėjų kolegija pažymi, kad Taisyklių 11¹.1 punkte nustatyta, jog pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis nei 3,1 kv. m vienam žmogui. Taisyklių 11¹.2 punkte nustatytas ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. plotas asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi minimalios ploto normos, pastebėtina, jog, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013; 2015 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1218-858/2015). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad Pravieniškių PN-AK pareiškėjui buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bendrabučio tipo patalpose pareiškėjui buvo užtikrintas ne mažesnis nei 3,1 kv. m vienam žmogui gyvenamųjų patalpų plotas, tačiau konstatavo, jog nuo 2015 m. spalio 12 d. iki 2015 m. spalio 27 d. kamerų tipo patalpose pareiškėjui trūko 0,21 kv. m gyvenamojo ploto, nuo 2016 m. vasario 11 d. iki 2016 m. vasario 26 d. kamerų tipo patalpose trūko 0,05 kv. m gyvenamojo ploto, nuo 2016 m. balandžio 5 d. iki 2016 m. balandžio 14 d., nuo 2016 m. liepos 27 d. iki 2016 m. rugsėjo 8 d. kamerų tipo patalpose trūko 0,475 kv. m gyvenamojo ploto, taigi iš viso 83 paras buvo neužtikrinta pareiškėjui teisės aktais reglamentuota minimali vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma. Nei pareiškėjas, nei atsakovas iš esmės šių aplinkybių neginčija. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą nurodytus duomenis, b. l. 12–19, taip pat Pravieniškių PN-AK pažymas dėl nuteistojo G. Š., b. l. 21, 22, kitus duomenis, b. l. 23, 24, 114, 115–116, 117, 118–119), su šiomis nustatytomis aplinkybėmis sutinka. Taigi ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 12 d. iki 2015 m. spalio 27 d., nuo 2016 m. vasario 11 d. iki 2016 m. vasario 26 d., nuo 2016 m. balandžio 5 d. iki 2016 m. balandžio 14 d., nuo 2016 m. liepos 27 d. iki 2016 m. rugsėjo 8 d. Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kad jam kamerų tipo patalpose tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti.Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl minimalios ploto normos skaičiavimo atsižvelgiant į baldų užimamą plotą. Akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir vėliau sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Pareiškėjo argumentai, jog jam turėjo tekti minimalus 4 kv. m plotas, atmestini.Iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio matyti, jog, pareiškėjo nuomone, jo kalinimo sąlygos pažeidė Konvencijos 3 straipsnį. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo atžvilgiu Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo nenustatė. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžia, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 83 paras nebuvo užtikrinta 3,6 kv. m minimali ploto norma, tačiau taip pat pažymėtina, jog ši norma buvo pažeista nežymiai, iki teisės aktais garantuojamos gyvenamojo ploto normos trūko 0,21 kv. m, 0,05 arba 0,475 kv. m. Teismui nepateikti duomenys apie Pravieniškių PN-AK kamerų tipo patalpų kamerose įrengtų sanitarinių mazgų plotą, tačiau, atsižvelgiant į vienam asmeniui šiose kamerose tekusį plotą ir bendrą kamerų plotą, nėra pagrindo išvadai, jog šiose kamerose įrengtų sanitarinių mazgų plotas buvo toks didelis, kad, jį atskaičius, pareiškėjui būtų tekę mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto.Duomenų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kilusi žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai, byloje nepateikta. Be to, nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų lygiaverčių subjektų. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti tokius neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog Pravieniškių PN-AK patalpose randama kenkėjų, o kontrolė vykdoma nepakankamai, tačiau teismas atmetė pareiškėjo argumentus, jog jis buvo sukandžiotas blakių. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, jokių duomenų (gydytojų išrašų, kreipimųsi į administraciją ir t. t.) pareiškėjas byloje nebuvo pateikęs. Kartu su apeliaciniu skundu pareiškėjas taip pat nepateikė šį teiginį pagrindžiančių įrodymų. Nė viename teismui pateiktame dokumente pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jis buvo sukandžiotas blakių, nebuvo užfiksuota, taip pat byloje nėra įrodymų, jog dėl to pareiškėjui sutriko sveikata ir jis kreipėsi į sveikatos priežiūros specialistą, todėl vertintina, jog pareiškėjo teiginiai dėl to, kad jis buvo sukandžiotas blakių, nepagrįsti ir neįrodyti. Pažymėtina, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, tik deklaratyviai ir abstrakčiai nurodė, jog patalynė ir drabužiai nebuvo skalbiami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas minėtų aplinkybių nedetalizavo, nepagrindė ir neindividualizavo, dėl to pagrįstai jo argumentus šiuo aspektu atmetė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), tačiau šios bylos bei nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo atžvilgiu, be kita ko, buvo nustatytas minimalaus 3,6 kv. m gyvenamojo ploto neužtikrinimo pažeidimas ir yra vertinama būtent konkreti pareiškėjo situacija, jo patirti nurodomi išgyvenimai. Be to, kaip jau buvo minėta, priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, atsižvelgiama į konkrečią individualią situaciją, pažeidimo mastą, pobūdį ir trukmę, konkrečius asmens patirtus išgyvenimus ir pan. Todėl darytina išvada, kad šis pareiškėjo įvardijamas EŽTT sprendimas nagrinėjamu atveju nėra aktualus ir nėra pagrindo juo besąlygiškai remtis sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio.Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo kalintas jam neužtikrinant minimalios ploto normos. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Pravieniškių PN-AK padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, taip pat tai, jog pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo argumentų, susijusių su aprūpinimu sanitariniais įrenginiais, kad kenkėjų kontrolė vykdoma nepakankamai gerai, vertina, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo apskaičiuotas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydis (400 Eur) yra proporcingas ir adekvatus atsakovo padarytam pažeidimui. Taigi atsakovo apeliacinio skundo argumentai, jog pažeidimo pripažinimas galėtų būti pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atsižvelgiant į padarytų pažeidimų pobūdį ir mastą, atmestini. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo G. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.