- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-03-21
- Bylos Nr.
- I-355-428/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01821-2016-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Medvedevienė
- Pareiškėjas
- G. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo G. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas G. Š. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 70 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 4-6).
Skunde bei teismo posėdyje nurodė, jog atliko bausmę laikotarpyje nuo 2013-02-21 iki šiol Pravieniškių pataisos namuose perpildytose kamerose, gyvenamojo ploto teko apie 2,3 kv. m. Būriuose gyvendavo apie 70-90 nuteistųjų, kartu naudodavosi 6 praustuvėmis, 5 tualetais, 3 pisuarais. Patalpų plotą sumažina ir jose esantys baldai, nebuvo kur laikyti drabužių. Žiemos metu patalpos buvo šaltos, naktimis miegojo su rūbais, patalpose netinkamai įrengta ventiliacija. Į dušą leidžiama tik vieną kartą per savaitę 15 minučių. Tokiu būdu pažeidžiamos higienos ir švaros normos. Maitinimo vietoje neįrengta šilto vandens sistema, o kai kuriuose būriuose iš vis vandens nėra. Trumpalaikių pasimatymų patalpose neįrengtas sanitarinis mazgas. Skalbyklos ir džiovyklos patalpos per mažos tokiam žmonių kiekiui. Be to, baudos izoliatoriaus patalpos taip pat neatitinka vienam nuteistajam skiriamos ploto normos, 1,5 kv. m suteikiama mažiau nei nustatyta teisės aktuose. Be to, į baudos izoliatorių tiekiamas maistas, tuo pažeidžiant higienos normas, nes kamerose nėra įrengta šilto vandens sistema. Atliekant bausmę baudos izoliatoriuje nėra suteikiami asmeninių drabužių ir patalynės skalbimo ir džiovinimo paslauga. Taip pat pataisos namai neturi leidimo- higienos paso, statinio techninio energinio paso. Pastatas nepritaikytas tokiam dideliam žmonių skaičiui, nėra evakuacinio išėjimo, palankios sąlygos įvairiems graužikams veistis. Pareiškėjas nurodo, jog kalėjo nežmoniškomis, antisanitarinėmis, nepritaikytoms žmonėms atlikinėti bausmę bei žiauriomis sąlygomis dėl ko patyrė sveikatos sutrikimus yra pažemintas jo orumas ir garbė, patyrė didžiulę moralinę bei psichologinę žalą. Pareiškėjui buvo ir šiuo metu reikalinga psichologinė bei medicininė pagalba. Patalpos dezinfekuojamos apie vieną minutę, dezinfekuojant patalpas langai būna uždaryti, o į patalpas sugrįžti galima tik po trijų valandų. Vykstant darbams, nuteistieji turi išeiti į pasivaikščiojimo kiemelį, kuris yra per mažas tokiam kiekiui asmenų. Po dezinfekcijos blakių įkandimų dar labiau padaugėja, negali normaliai išsimiegoti, atsiveria žaizdos, kurios sunkiai gyja. Taip pat nurodė, jog maistas tiekiamas ne valgykloje, kadangi šiuo metu vyksta remontas, o gaminamas tose patalpose, kur vyksta remontas.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 12-19). Atsiliepime nurodė, jog pareiškėjo atžvilgiu minimaliai tenkančio vienam kalinamam bendrabučio tipo patalpose ir kamerų tipo patalpose asmeniui gyvenamųjų patalpų ploto norma praktiškai pažeista nebuvo, kadangi ne visada visos miegamosios vietos būna užimtos. Pareiškėjas gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, pareiškėjas turi galimybę judėti po visą lokalinį sektorių. Nuteistieji gali nustatytu laiku vaikščioti savo būrio patalpose bei lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), bendruose masiniuose renginiuose. Nuteistieji miega miegamuosiuose, kurie nerakinami. Gyvenamosios patalpos– bendrabučio tipo su bendrais miegamaisiais ir bendro naudojimo patalpomis. Sanitariniai mazgai ir prausyklos įrengtos tinkamai, vadovaujantis teisės aktais. Informacijos apie pareiškėjo skundus dėl skalbimo ir džiovinimo patalpų nėra. Įstaiga užtikrina tinkamą temperatūros palaikymą nuteistųjų gyvenamosiose patalpose. Esant būtinumui nuteistiesiems išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai. Dušinėje karštas vanduo yra nuolat, teisės aktai nenumato karšto vandens tiekimo į praustuves, karštas vanduo į maisto ruošimo patalpas tiekiamas. Pataisos namai yra sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“ dėl kenkėjų kontrolės paslaugos. Darbai atliekami du kartus per mėnesį ir pagal poreikį. Pastebėjus patalpose kenkėjus yra atliekami dezinfekcijos darbai. Patalpos vėdinamos per langus ir ventiliacines angas. Įstaigos kamerų tipo patalpose veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema, papildomai kameros gali būti vėdinamos per langus. Sanitariniai mazgai visuose pasimatymų kambariuose yra įrengti. Be to, nuteistieji asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, įstaiga aprūpina švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Antrame sektoriuje atskirai patalpoje įrengtos skalbimo mašinos, džiovinti galima skalbykloje ir lauke. Nuteistieji aprūpinami skalbiamu muilu, tualetiniu muilu ir popieriumi. Įstaigoje yra sudaryti ir iškabinti evakavimo planai, įrengtos gaisrinės kopėčios bei sudarytos gaisrinės instrukcijos, kurios iškabintos kiekviename būryje. Taip pat sudarytas veiksmų planas kilus gaisrui, patalpos aprūpintos gesintuvais. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje duomenų apie tai, jog jis buvo apkandžiotas blakių nėra, į Psichologinės tarnybos skyrių nesikreipė. Pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais padarė nuteistajam žalą. Atsakovas prašo teismo taikyti ieškinio senatį. Atsakovas taip pat nurodo, jog buvo atliekami valgyklos remonto darbai, trumpalaikiuose pasimatymuose sanitarinis mazgas įrengtas prie patalpos, kurioje vyksta trumpalaikiai pasimatymai su fiziniu kontaktu. Sanitariniame mazge įrengtas vienas klozetas ir kriauklė. Patalpoje, kurioje vyksta trumpalaikiai pasimatymai be fizinio kontakto sanitarinio mazgo nėra. Esant būtinumui žmonės vedami iš bekontakčio pasimatymų į prie kontaktinių pasimatymų esantį sanitarinį mazgą.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas teisme pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam netinkamomis sąlygomis atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pataisos įstaiga). Savo reikalavimą pareiškėjas grindė tuo, kad, pažeidžiant taikytinus teisės aktus, jis buvo laikomas perpildytose patalpose, neužtikrinant tinkamos patalpų ventiliacijos, temperatūros, higienos ir sanitarinės normų reikalavimų.
Byloje nustatyta, jog pareiškėjas į Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 2 –tą sektorių atvyko 2013-02-21 (b. l. 20).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausias administracinis teismas, įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.
CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas expressis verbis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už laikymą Pataisos įstaigoje nuo 2013-02-21 nepriimtinomis, antisanitarinėmis, nežmoniškomis sąlygomis. Pabrėžtina, kad skundą teismui pareiškėjas pateikė tik 2016-09-08 (b. l. 7). Vertinant nurodyto teisės pažeidimo mastą ir pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo skunde nurodytą laikotarpį žinojo apie tas laikymo sąlygas pataisos įstaigoje, kurios, jo nuomone, buvo nežmoniškos ir kankinančios. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog ieškinio senatį prašė taikyti atsakovas.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama,
teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).
Pabrėžtina, kad teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A727-858/2015, A784-858/2015).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat analogiškai laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas nurodo, jog dėl nepriimtinų gyvenimo sąlygų patyręs išgyvenimus, nepatogumus. Jei pareiškėjas realiai patyrė būtent tokius išgyvenimus, kuriuos jis nurodo nagrinėjamoje byloje, tai visiškai akivaizdu, jog jo laikymo Pataisos įstaigoje momentu jis turėjo galimybę taip pat realiai suvokti, jog jo teisės tokiu būdu yra pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Pareiškėjas nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą.
Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo, o jo skunde nurodytam laikotarpiui nuo 2013-02-21 iki 2013-09-07 (imtinai) taikytina trijų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, netirtinos bei nevertintinos. Pritaikius trejų metų senaties terminą laikyta, jog, sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos laikotarpiu nuo 2013-09-08 iki 2016-09-08.
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau tekste – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).
Pareiškėjas nurodo, kad Pataisos įstaigoje jis buvo laikomas per mažose patalpose, kuriose vienam nuteistajam teko mažiau ploto, nei nustatyta teisės aktuose.
Kiekvienam pataisos įstaigos nuteistajam direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti tam tikro būrio brigados gyvenamojoje zonoje. Kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo pastato kambarys. Būrio patalpos apjungia kelių brigadų sekcijas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio patalpų miegamosios sekcijos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę, kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, yra įrengti dušai, poilsio kambariai arba bibliotekos.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau– Taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3.1 kv. m vienam žmogui.
Kadangi objektyvių duomenų apie Pataisos įstaigoje konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje brigadoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios brigados gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš Pataisos įstaigos pažymose nurodyto konkretaus būrio miegamųjų vietų skaičiaus.
Iš byloje pateiktų duomenų apie nuteistąjį ir atsiliepimo matyti, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013-09-08 iki 2014-08-28 buvo apgyvendintas 7 būrio 1 brigadoje, kurios plotas 66,29 kv. m, įrengta 21 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,15 kv. m. Laikotarpyje nuo 2014-08-29 iki 2014-09-15 buvo apgyvendintas 6 būrio 2 brigadoje, kurios plotas 66,29 kv. m, įrengta 21 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,15 kv. m. Laikotarpyje nuo 2014-09-16 iki 2015-10-28 buvo apgyvendintas 2 būrio 3 brigadoje, kurios plotas 66,68 kv. m, įrengta 21 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,17 kv. m. Laikotarpyje nuo 2015-10-29 iki 2015-11-25 buvo apgyvendintas 15 būrio 2 brigadoje, kurios plotas 51,82 kv. m, įrengta 16 miegamosios vietos, todėl, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,23 kv. m. Laikotarpyje nuo 2015-11-26 iki 2016-02-17 buvo apgyvendintas 6 būrio 2 brigadoje, kurios plotas 66,29 kv. m, įrengta 21 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,15 kv. m. Laikotarpyje nuo 2016-02-18 iki 2016-04-04 buvo apgyvendintas 15 būrio 2 brigadoje, kurios plotas 51,82 kv. m, įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,23 kv. m. Laikotarpyje 2016-04-05 iki 2016-05-25 apgyvendintas 10 būrio 5 brigadoje, kurios plotas 35,79 kv. m, įrengta 11 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,25 kv. m. Laikotarpyje 2016-05-26 iki 2016-06-21 apgyvendintas 10 būrio 3 brigadoje, kurios plotas 33,71 kv. m, įrengta 10 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,37 kv. m. Laikotarpyje 2016-06-22 iki 2016-07-20 apgyvendintas 2 būrio 3 brigadoje, kurios plotas 66,68 kv. m, įrengta 21 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,17 kv. m. Laikotarpyje 2016-07-21 apgyvendintas 18 būrio 1 brigadoje, kurios plotas 86,29 kv. m, įrengta 27 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,19 kv. m.
Taigi, Taisyklių 11¹.1. punktas, numatantis, jog bendrabučių tipo patalpose vienam žmogui turi tekti 3.1 kv. m gyvenamojo ploto, nebuvo pažeistas. Todėl pareiškėjo argumentai dėl trūkstamo ploto atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde nurodęs, jog gyvenamojo ploto vienam asmeniui tekdavo 2,3 kv. m, tačiau teismui tiksliai nenurodė, kurioje gyvenamojoje patalpoje trūko gyvenamojo ploto. Pareiškėjas pateikė teismui laisvės atėmimo vietų įstaigų atitikimo kalinimo įstaigų keliamiems reikalavimams lentelę, tačiau iš minėto dokumento nėra aišku kokios tai kalinimo įstaigos lentelė, bei kas minėtą lentelę sudarė (b. l. 64-67), todėl šis įrodymas nevertintinas, o pareiškėjo argumentai atmestini.
Taisyklių 11¹.2. punktas nustato, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m vienam žmogui.
Iš byloje pateiktų duomenų apie nuteistąjį ir atsiliepimo matyti, jog pareiškėjas nuo 2014-06-27 iki 2014-07-07, nuo 2016-04-18 iki 2016-04-24, nuo 2016-04-25 iki 2016-05-04, nuo 2016-06-09 iki 2016-06-16 buvo uždarytas į baudos izoliatoriaus 16 kamerą, kurios plotas- 5 kv. m ir kurioje įrengta 1 miegamoji vieta, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 5 kv. m. Pareiškėjas nuo 2015-04-08 iki 2015-04-14, nuo 2016-06-22 iki 2016-06-26 buvo uždarytas į baudos izoliatoriaus 3 kamerą, kurios plotas- 14,78 kv. m ir kurioje įrengta 4 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,69 kv. m. Pareiškėjas nuo 2015-10-12 iki 2015-10-27 buvo uždarytas į baudos izoliatoriaus 5 kamerą, kurios plotas- 13,57 kv. m ir kurioje įrengta 4 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,39 kv. m. Pareiškėjas nuo 2016-02-11 iki 2016-02-26 buvo uždarytas į baudos izoliatoriaus 6 kamerą, kurios plotas- 14,20 kv. m ir kurioje įrengta 4 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,55 kv. m. Pareiškėjas nuo 2016-03-04 iki 2016-03-17, nuo 2016-03-18 iki 2016-03-30 buvo uždarytas į baudos izoliatoriaus 17 kamerą, kurios plotas- 7,22 kv. m. ir kurioje įrengta 2 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,61 kv. m. Pareiškėjas nuo 2016-04-05 iki 2016-04-14, nuo 2016-07-27 iki 2017-01-27 buvo uždarytas į baudos izoliatoriaus 13 kamerą, kurios plotas- 6,25 kv. m ir kurioje įrengta 2 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,125 kv. m. Pareiškėjas nuo 2016-05-18 iki 2016-05-28 buvo uždarytas į baudos izoliatoriaus 20 kamerą, kurios plotas- 13,88 kv. m ir kurioje įrengta 2 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 6,94 kv. m. Pareiškėjas nuo 2016-07-04 iki 2016-07-19 buvo uždarytas į baudos izoliatoriaus 19 kamerą, kurios plotas- 14,43 kv. m ir kurioje įrengta 4 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,6 kv. m. Pareiškėjas nuo 2016-03-31 iki 2016-04-05 buvo uždarytas į baudos izoliatoriaus 5 kamerą (3 sektoriuje), kurios plotas- 15.90 kv. m ir kurioje įrengta 4 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,975 kv. m (b. l. 114, 117).
Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nuo 2015-10-12 iki 2015-10-27 atliko laisvės atėmimo bausmę patalpose, kurių plotas 0,21 kv. m mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma, nuo 2016-02-11 iki 2016-02-26 atliko laisvės atėmimo bausmę patalpose, kurių plotas 0,05 kv. m mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma, nuo 2016-04-05 iki 2016-04-14, nuo 2016-07-27 iki 2016-09-08 atliko laisvės atėmimo bausmę patalpose, kurių plotas 0,475 kv. m mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma ir pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių PN, nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (ABTĮ 57 str.).
Nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Todėl teismas sutinka su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad kamerose esantys baldai ir kitas inventorius dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose. Tokios pozicijos savo nutartyse nuosekliai laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3677-575/2016; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).
Lietuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo, jog LR Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat jos tarptautinės sutartys, tarp jų ir Konvencija. Konvencijos nuostatos, apibrėžiančios žmogaus teises ir laisves, gali būti taikomos kartu su Konstitucijos nuostatomis, jeigu jos pastarosioms neprieštarauja (žr., Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada). Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra įtvirtinta, kad vienam suimtajam ar nuteistajam turi tekti ne mažiau kaip 4 kv. m gyvenamojo ploto, todėl pareiškėjo argumentai nagrinėjamam atvejui taikyti EŽTT jurisprudencijoje vienam nuteistajam taikomą ploto normą, atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde tvirtino, kad kamerose buvo netinkama oro temperatūra, ventiliacija.
Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusi iki 2015-11-01, toliau- Higienos norma HN 76:2010) bei Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015-11-01, toliau – Higienos norma HN 134:2015).
Higienos normos HN 76:2010 26 punkte numatyta, santykinės oro drėgmės koeficientas šaltuoju metų laiku turi būti 35-60 %, šiltuoju – 35 -65 %, oro temperatūra šiltuoju metų laiku - nuo 18 iki 28 laipsnių, šaltuoju – nuo 18 iki 22 laipsnių. Higienos norma HN 134:2015 oro temperatūrą bei oro drėgmę apibrėžia panašiai (16 p.). Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą ir Higienos normos HN 134:2015 17 punktą laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Be to, higienos normos įpareigoja nuteistuosius (tame tarpe ir pareiškėją) nuolat rūpintis gyvenamosios aplinkos švara ir tvarka.
Atsakovo atstovas nepateikė teismui duomenų apie oro temperatūrą pareiškėjo buvimo joje laikotarpiu. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog gyvenamosios patalpos yra vėdinamos per langus ir ventiliacines angas, kamerų tipo patalpose veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema, patalpų oro temperatūrai, santykinei drėgmei ir oro judėjimui greičiui užtikrinti patalpos aprūpinamos elektriniais šildytuvais ir ventiliatoriais. Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas nenurodo, kad buvo pateikęs prašymą pataisos namų administracijai ar pareigūnams dėl papildomo šildytuvo ar ventiliatoriaus išdavimo, o pataisos namai būtų atsisakę tokį prašymą tenkinti. Priešingai, tiek atsakovas, tiek pats pareiškėjas paaiškino, kad į pataisos namų administraciją pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų ginčo laikotarpiu nesikreipė.
Vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas į Pataisos įstaigos pareigūnus, administraciją ar į Kauno visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl netinkamos kameros oro temperatūros, drėgmės, ventiliacijos dėl praėjusio laiko negalima nustatyti, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamos kameros oro temperatūros, ventiliacijos atmestini kaip nepagrįsti. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. pvz. 2016 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016). Teismas taip pat pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo, kad patalpose buvo šalta, buvo netinkama ventiliacija, tačiau neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto. Pareiškėjas taip pat nedetalizavo ir neindividualizavo skunde nurodomų aplinkybių, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikytini deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir yra nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Savo argumentų pareiškėjas nepagrindžia jokiais objektyviais duomenimis, todėl netikėti atsakovo paaiškinimais teismas neturi pagrindo. Teismas taip pat pažymi, kad LVAT laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pažymėtina, kad pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015).
Pareiškėjas nurodė, kad prausyklos ir tualeto patalpos per mažos ir nepritaikytos dideliam nuteistųjų skaičiui, trūko sanitarinių įrenginių (buvo įrengta 5 tualetai, 3 pisuarai, 6 praustuvai (kai būryje buvo 70-90 nuteistųjų)).
Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 , 5.7 punktą, pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiami sanitariniai ir higienos mazgai (kiekvienam būriui). Remiantis minėtų taisyklių 6 punktu, kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti taisyklių 5.6–5.10 punktuose nurodytas patalpas kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, šios patalpos gali būti įrengiamos dviem būriams. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje (toliau- Aprūpinimo norma) nustatyta, kad bendrabučio gyvenamojoje patalpoje turi būti įrengta prausykla, tualetas, kuriame turi būti praustuvė (1 vnt. dešimčiai asmenų), klozetas arba unitazas (1 vnt. dvylikai asmenų) ir kt. Pažymėtina, kad nei šis, nei kiti teisės aktai nedetalizuoja sanitarinių patalpų plotų.
Konkrečių duomenų apie minėtų aprūpinimo normų užtikrinimą ginčo laikotarpiu nuteistiesiems byloje nėra. Kaip jau buvo minėta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse ne kartą buvo pažymėta, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos įstaigai. Nagrinėjamu atveju atsakovo atstovui nesugebėjus paneigti pareiškėjo argumentų, susijusių su aprūpinimu sanitariniais įrenginiais, minėtos aplinkybės laikytinos nustatytomis. Atsakovas pateikęs teismui duomenis kiek yra tam tikruose būriuose praustuvių, unitazų, pisuarų, tačiau nenurodė kiek ginčo laikotarpiu buvo būriuose nuteistųjų. Atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų argumentų dėl sanitarinių įrenginių trūkumo, todėl šis pažeidimas laikomas nustatytu.
Pareiškėjas nurodė, jog atliekant nuobaudas baudos izoliatoriuje nėra suteikiama asmeninių drabužių ir patalynės skalbimo ir džiovinimo paslauga.
Atsakovas atsiliepime nurodė, jog Pataisos įstaigoje atskiroje patalpoje įrengtos skalbimo mašinos, kur galima skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Džiovinimo vietos įrengtos ir būrio kieme. Atsakovas nepateikė duomenų apie drabužių ir patalynės skalbimą nuteistajam esant baudos izoliatoriuje, tačiau nurodė, jog nėra informacijos, kad pareiškėjas būtų kreipiąsis su skundais dėl skalbimo ar džiovinimo paslaugų. Pareiškėjas tik abstrakčiai pažymėjo, kad jam nebuvo sudaroma galimybė skalbti drabužius bei juos džiovinti, tačiau tai patvirtinančių įrodymų byloje nepateikta. Pažymėtina, kad pareiškėjas minėtų aplinkybių nedetalizavo bei visiškai nepagrindė ir neindividualizavo dėl to jam galimai kilusių neigiamų pasekmių. Todėl pareiškėjo argumentai atmestini.
Pareiškėjas taip pat skundžiasi, jog dušu galėdavo naudotis tik kartą per savaitę. Higienos normos HN 76:2010 68 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, Higienos normos HN 134:2015 44 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte. Ši teisė pareiškėjui buvo užtikrinta, dėl to jis ginčo nekelia.
Higienos normoje HN 76:2010 numatyta, kad karšto vandens tiekimo sistema įrengiama sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje (27 p.), Higienos normos HN 134:2015 18 punkte numatyta, jog karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymų kambarių patalpas, tačiau nėra reglamentuota, kad kitose patalpose (kamerose, virtuvėlėse), išskyrus išvardintas, turi būti įrengta karšto vandens tiekimo sistema. Darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl karšto vandens tiekimo yra nepagrįsti, todėl atmestini. Atsakovas nurodė, jog į maisto ruošimo patalpas karštas vanduo tiekiamas.
Pareiškėjas nurodė, jog trumpalaikių pasimatymų patalpose nėra įrengtas sanitarinis mazgas. Atsakovas nurodė, jog trumpalaikių pasimatymų patalpose sanitarinis mazgas įrengtas prie patalpos, kurioje vyksta trumpalaikiai pasimatymai su fiziniu kontaktu. Patalpoje, kurioje vyksta trumpalaikiai pasimatymai be fizinio kontakto sanitarinio mazgo nėra. Esant būtinumui žmonės vedami iš bekontakčių pasimatymų į prie kontaktinių pasimatymų esantį sanitarinį mazgą. Taip pat atsakovas pateikė planą bei nuotraukas, kurios patvirtina, jog sanitarinis mazgas trumpalaikių pasimatymų kambariuose yra įrengtas, todėl pareiškėjo argumentai atmestini (b. l. 99-102).
Pareiškėjas nurodė, jog maistas tiekiamas ne valgykloje, o tam nepritaikytoje vietoje „aktų salėje“, kadangi valgykloje vyksta remonto darbai. Taip pat nurodė, jog maistas gaminamas toje patalpoje, kur vyksta remonto darbai, todėl maistas yra nekokybiškas.
Atsakovas nurodė, jog 2-ojo sektoriaus valgykloje nuo 2013 m. buvo atliekami remonto darbai (nubalintos valgyklos lubos, naujai pagaminti ir sumontuoti duonos laikymo patalpoje stelažai duonai laikyti, atliktas maitinimo salės remontas, atlikti valgyklos indų plovimo, virimo ir daržovių cechų lubų balinimo darbai, atliktas valgyklos sausų maisto produktų patalpos remontas, išbetonuotas takelis iš gamybinės zonos) (b. l. 83-97). Taip pat atsakovas nurodė, jog 2016-09-27 pasirašyta sutartis su UAB „Kaunesta“ dėl 2-ojo sektoriaus valgyklos salės paprastojo remonto darbų atlikimo ir pradėti remonto darbai (b. l. 98). Apie tai, kad būtų vykdomi remonto darbai maisto ruošimo patalpoje, duomenų nėra.
Pareiškėjas tik deklaratyviai ir nekonkrečiai nurodė aplinkybes tokias kaip –kad tenka valgyti ne valgykloje, o tam nepritaikytoje patalpoje bei nekokybiškai ruošiamas maistas valgykloje, kurios, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokių duomenų pareiškėjas teismui nepateikė. Todėl darytina išvadą, kad minėti pareiškėjo skundo argumentai yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai negali būti vertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių tokios aplinkybės atmestinos kaip deklaratyvios ir nepagrįstos. Pareiškėjas nurodė, jog dėl nekokybiško maisto kreipėsi į viešojo administravimo subjektą, tačiau teismui nepateikė skundo kopijos, pagrįsti šią aplinkybę.
Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamosios patalpos netinkamai dezinfekuojamos, yra tarakonų, blakių, parazitų.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN yra sudariusi 2014-11-18 sutartį su UAB „Dezinfa“ (b. l. 28-35, 41-44). Šia sutartimi kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo atlikti kenkėjų (tarakonų, skruzdėlių, blakių, musių ir pan.) monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus. Be to, vadovaujantis Higienos normomis gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, sanitariniai techniniai įrenginiai, sanitariniai mazgai platinami ir dezinfekuojami kiekvieną dieną. Juos dezinfekuoja paskirti darbuotojai. Tai patvirtina, kad Pataisos įstaigos skiriamas reikiamas dėmesys kenkėjų monitoringui ir naikinimui, švaros ir tvarkos patalpose palaikymui. Akivaizdu, kad tinkamos aplinkos, gyvenimo sąlygų gyvenamosiose patalpose sukūrimas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Iš pateiktų teismui graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo, matyti, jog yra užfiksuojama minėtų graužikų. Taigi, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, kad patalpose randama kenkėjų, o kontrolė vykdoma nepakankamai, teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai yra pagrįsti. Pareiškėjas nurodęs, jog jis buvo sukandžiotas blakių, tačiau jokių duomenų (gydytojų išrašų, kreipimųsi į administraciją ir t. t.) pareiškėjas byloje nėra pateikęs. Pareiškėjas dėl įkalinimo sąlygų į Sveikatos priežiūros darbuotojus nesikreipė (b. l. 40). Todėl pareiškėjo teiginiai dėl patirtų pasekmių - dėl parazitų įkandimų, vertintini deklaratyviai ir atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skundžia, kad pataisos namuose nesilaikoma priešgaisrinės saugos reikalavimų. Bylos duomenimis nustatyta, jog Pataisos įstaigoje yra sudaryti ir iškabinti žmonių evakavimo planai, įrengtos gaisrinės kopėčios, sudarytas ir su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais suderintas personalo veiksmų planas kilus gaisrui bei gaisrinės instrukcijos, kurios pakabintos visuose būriuose, įstaiga yra apsirūpinusi pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis, kurios laikomos kontrolės ir praleidimo punktuose, jų laikymo vietos yra pažymėtos specialiais lipdukais. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atsakovo neteisėti veiksmai nenustatyti.
Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad įstatyminis reikalavimas (atsakyti į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus) visgi nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių rašytinį ar teismo posėdyje žodžiu pateiktą argumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-01-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012, 2014-02-18. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-135/2014). Tai, kad, pareiškėjas nurodo eilę pažeidimų, teismas neįpareigotas spręsti ir aptarti juos kiekvieną detaliai. ABTĮ nuostatos nereikalauja, kad sprendime būtų nurodyti visi pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai ir pateikti įrodymai, perteiktas šių įrodymų turinys. Sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo vertintina įrodymų visuma susijusi su skundo dalyku. Taigi likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Kaip minėta, pareiškėjas bausmę atliko specifinėje Pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius – kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės su dirbtine danga, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, nuteistieji, pagal pataisos namų direktoriaus nustatytą dienotvarkę, gali dirbti, lankytis nuteistųjų koplyčioje, sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), dvasiškai tobulėti bei užsiimti kita pataisos namuose leistina veikla. Buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal darbotvarkę skirtu miegui laiku (b. l. 47-60), be to, būrių, kuriuose bausmę atliko pareiškėjas bendrojo naudojimo patalpos yra gana didelės, kas iš dalies kompensuoja gyvenamam plotui skirtą normą vienam asmeniui, nors nagrinėjamu atveju pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas atitiko teisinį reglamentavimą. Atkreiptinas dėmesys, jog ir EŽŽT 2001 m. liepos 24 d. sprendime V. prieš Lietuvą, 2004 m. rugsėjo 16 d. sprendime N. prieš Rusiją yra pažymėjęs, kad ribota erdvė sąlyginai gali būti kompensuojama didele bendrabučio tipo patalpa ir suteikta judėjimo laisve.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Konstatuotina, kad pareiškėjas, nurodęs, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, papildomą diskomfortą, nepateikė į bylą jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Atsakovas į bylą pateikė oficialią Pataisos įstaigos Psichologinės tarnybos pažymą (b. l. 39), kurioje nurodoma, kad pareiškėjas netinkamų sąlygų pataisos namuose, t.y. dėl gyvenamojo ploto normos ar higienos normų neužtikrinimo nesikreipė.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų kalinimo sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių PN-ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2015-10-12 iki 2015-10-27 kamerų tipo patalpose trūko gyvenamojo ploto- 0,21 kv. m, nuo 2016-02-11 iki 2016-02-26 kamerų tipo patalpose trūko gyvenamojo ploto 0,05 kv. m, nuo 2016-04-05 iki 2016-04-14, nuo 2016-07-27 iki 2016-09-08 kamerų tipo patalpose trūko gyvenamojo ploto -0,475 kv. m (iš viso 83 paras) neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, todėl konstatuotina, kad Pravieniškių PN pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į kalinimo metu pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą bei pažeidimo trukmę, darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos ir pan.), taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui G. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 400 Eur (keturis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.