Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 4–18), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2011 m. lapkričio 21 d. iki 2015 m. spalio 5 d. skirtingais laikotarpiais buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo bei kamerų tipo patalpose. Visose gyvenamosiose patalpose pareiškėjui teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma. Kamerose sanitariniai mazgai nebuvo įrengti atskiroje patalpoje, taip pat juose nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos, todėl nuolat tvyrojo blogas kvapas, pareiškėjas buvo priverstas naudotis tualetu kitų asmenų akivaizdoje. Kamerose neįrengti veidrodžiai. Pasivaikščiojimo laikas buvo per trumpas, kiemelių plotas per mažas, juose trūko erdvės. Bendrabučio tipo patalpose neįrengta drabužių džiovykla, laisvalaikio kambarys, kambarys maisto produktams laikyti, todėl maistas ir visi laisvalaikiui skirti įrenginiai bei baldai buvo laikomi gyvenamosiose patalpose, o tai dar labiau mažino pareiškėjui tenkantį gyvenamąjį plotą. Prausyklos ir tualeto patalpos per mažos dideliam nuteistųjų skaičiui. Pataisos namuose nebuvo specialių patalpų rūkymui, pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais. Pataisos namuose nesilaikoma priešgaisrinės saugos reikalavimų, todėl buvo didelė tikimybė gaisrui kilti. Gyvenamojoje aplinkoje naudojamas asbestas, tai kėlė pavojų pareiškėjo sveikatai. Nebuvo išduodamas tualetinis popierius, muilas, skutimosi peiliukai, dantų šepetėliai ir pasta. Indus tekdavo plauti šaltu vandeniu be plovimo priemonių. Lovos netinkamos naudoti, pasenę ir netvarkingos. Tiekiamas maistas nekokybiškas, neatitiko teisės aktuose numatytos energetinės vertės. Visos gyvenamosios patalpos buvo avarinės būklės, nuo lubų byrėjo tinkas, grindys ištrupėjusios, veisėsi pelėsis, kaupėsi drėgmė. Gyvenamosiose patalpose veisėsi parazitai. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad tokios kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos, žeminančios orumą, kankinančios, pavojingos sveikatai. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs neturtinę žalą, pasireiškusią depresija, nervingumu, nemiga. Pareiškėjas taip pat prašė netaikyti jo reikalavimui senaties termino, kadangi iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams senatis nėra taikytina.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 55–61) ir atsiliepimo papildyme (I t., b. l. 83–85) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pravieniškių PN-AK nurodė, kad miegamosios vietos gyvenamosiose patalpose ne visada yra užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Be to, pataisos namai yra ne kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose. Taigi, pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Nors pataisos namų stogai dengti asbesto danga, ji kelia pavojų tik tuomet, kai yra ardoma ar laužoma. Tuo tarpu pataisos namuose nevykdomi jokie tokio pobūdžio darbai. Maitinimas pataisos namuose atitinka teisės aktų reikalavimus. Įstaigoje yra sudaryti ir iškabinti evakavimo planai, įrengtos gaisrinės kopėčios, pataisos namai yra apsirūpinę pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis. Šiame kontekste Pravieniškių PN-AK pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis, pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti. Pravieniškių PN-AK taip pat prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti 3 metų senaties terminą.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 5 d. sprendimu (I t., b. l. 189–197) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Visų pirma, teismas nurodė, kad pareiškėjas prašo neturtinės žalos už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 21 d. iki 2015 m. spalio 6 d. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra išaiškinęs, kad žalos atlyginimui pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas (rėmėsi LVAT 2011 m. kovo 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011), o Pravieniškių PN-AK šį terminą prašo taikyti. Šiuo aspektu, pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsiradusiems reikalavimams, be to, pareiškėjas, atvykęs į pataisos namus, nebuvo tinkamai supažindintas su savo teisėmis, numatytomis teisės aktuose, todėl nežinojo ir negalėjo žinoti, kad jo kalinimo sąlygos yra netinkamos ir pažeidžiančios jo teises, teismas pažymėjo, kad CK 1.134 straipsnis numato, jog ieškinio senatis, be kita ko, netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, išskyrus įstatymų numatytas išimtis. Iš nurodyto reguliavimo matyti, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, išskyrus įstatymo numatytas išimtis (CK 1.115 str., 1.134 str. 1 d.). Tuo tarpu iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, taikoma ieškinio senatis (CK. 1.125 str. 8 d., 1.134 str. 1 d.) (rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartimi byloje Nr. 3K-7-2/2008, 2010 m. balandžio 13 d. nutartimi byloje Nr. 3K-3-170/2010). Teismas kartu akcentavo, kad įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 str. 3 d.), todėl galiojant šiam teisės principui, įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų suvokimas neatleidžia nuo pareigos tinkamai vykdyti įstatymus, laikytis juose nustatytų pareigų, įpareigojimų, terminų (rėmėsi LVAT 2012 m. spalio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS525-598/2012). Taigi, įstatymų nežinojimas teismų praktikoje nuosekliai laikomas subjektyvaus pobūdžio aplinkybe, nesudarančia pagrindo termino atnaujinimui. Be to, pareiškėjas nurodė, kad dėl pažeistų teisių jautė pažeminimą, kančią, psichologinį diskomfortą, taigi, teismas sprendė, jog nurodytų galimų neteisėtų veiksmų laikotarpiu jis suvokė ir (ar) turėjo suvokti apie savo teisių pažeidimą. Todėl teismas pareiškėjo nurodytų argumentų nelaikė svarbiomis, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusiomis aplinkybėmis, sukliudžiusiomis jam laiku kreiptis į teismą ar teisinės pagalbos. Dėl šių priežasčių, vadovaudamasis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi ir 1.131 straipsnio 2 dalimi, teismas pareiškėjo reikalavimui taikė senaties terminą ir ginčą nagrinėjo už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 6 d. iki 2015 m. spalio 6 d.

Pasisakydamas dėl gyvenamojo ploto bendrabučio tipo patalpose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11¹.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad Taisyklės nenumato, jog į šių Taisyklių 11¹.1 punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą – 3,1 kv. m – neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas, todėl atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl vienam asmeniui tenkančio ploto normos skaičiavimo, atsižvelgiant į baldų užimamus plotus (rėmėsi LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-1731/2014). Kita vertus, teismas pabrėžė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (rėmėsi LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Taigi, įvertinęs byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad patalpos plotas, be kita ko, buvo užstatytas nuteistųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjui 174 dienas nebuvo užtikrinta teisės aktuose numatyta bendrabučio tipo patalpoms taikoma ploto norma (trūko 0,90 kv. m). Tačiau teismas pažymėjo, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas buvo apskaičiuotas atsižvelgiant į patalpoje esančių lovų skaičių, todėl tai neatspindi faktinės padėties, nes atskirais laikotarpiais pareiškėjui galėjo tekti didesnis gyvenamasis plotas, nei nurodytas atsakovo pateiktuose dokumentuose, kadangi, bylos duomenimis, bendrabučio tipo miegamieji atskirais laikotarpiais nebuvo užpildyti. Dėl gyvenamojo ploto kamerų tipo patalpose ir baudos izoliatoriaus kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, teismas nurodė, kad pagal Taisyklių 11¹.2 punktą pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Tuo tarpu byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 2014 m. rugpjūčio 22 d., t. y. 1 dieną, kameroje Nr. 12 pareiškėjui nebuvo užtikrintas minėtas teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m ploto (trūko 1,16 kv. m ploto). Tačiau kitais kalinimo kamerų tipo patalpose laikotarpiais minimalaus ploto vienam asmeniui reikalavimas nebuvo pažeistas, kadangi pareiškėjui tekdavo nuo 3,6 kv. m iki 4,8 kv. m ploto.

Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl sanitarinių ir buities sąlygų bendrabučio bei kamerų tipo patalpose, teismas pažymėjo, kad laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ginčo laikotarpiu nustatė Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), kurios 21 punkte nurodyta, jog pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; jame įrengta šalto vandens tiekimo sistema; turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Tačiau Higienos normos HN 76:2010 2 punktas apibrėžia jos taikymo ribas, t. y. nurodo, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atitinkamai teismas atkreipė dėmesį, kad atskiros sanitarinio mazgo patalpos įrengimas su unitazu ir ventiliacijos sistema yra susijęs su patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl su tuo susiję minėtos higienos normos reikalavimai nagrinėjamu atveju nėra taikomi. Kamerų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus taip pat nustato Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176. Minėtų taisyklių 14.5 punkte inter alia nustatyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad pareiškėjas neneigė, jog sanitarinis mazgas buvo atitvertas 1,5 m aukščio sienele, bei nepateikė argumentų, kad kamerų nebuvo galima vėdinti per langus. Byloje taip pat nėra duomenų, kad tokia vėdinimo galimybė pareiškėjui nebuvo sudaryta. Pareiškėjas ginčijo tik tai, jog kamerose sanitarinis mazgas nebuvo įrengtas atskiroje patalpoje bei neturėjo atskiros oro šalinimo sistemos, tačiau, remiantis išdėstytomis teisės aktų nuostatomis, toks sanitarinio mazgo įrengimas būtų susijęs su patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl, teismo vertinimu, minėti higienos normos reikalavimai šiuo atžvilgiu netaikytini ir atsakovo neteisėti veiksmai nekonstatuotini. Be to, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog kamerose nebuvo įrengti veidrodžiai, tačiau šios aplinkybės nedetalizavo, neindividualizavo dėl to kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų) ir priežastinio ryšio, todėl teismas šių argumentų nevertino kaip pakankamų neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Teismas kartu nurodė, kad pagal Higienos normos HN 76:2010 18.4 punktą, laisvės atėmimo vietų teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai; jie turi būti periodiškai valomi, jei dulka – laistomi. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore (11 p.). Šiuo aspektu teismas akcentavo, kad pareiškėjas neginčijo, jog jam buvo sudaromos sąlygos ne mažiau kaip valandą pasivaikščioti kiemelyje, o byloje nėra šią aplinkybę paneigiančių duomenų. Tuo tarpu galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelio ploto, vienu metu kiemelyje leidžiamo laikyti asmenų skaičiaus. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodytas argumentas, jog pasivaikščiojimo kiemelio plotas yra per mažas, o pasivaikščiojimo laikas per trumpas, laikytinas nepagrįstu. Teismas taip pat pažymėjo, kad Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, nurodyta, jog prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Tačiau nei šis, nei kiti teisės aktai nedetalizuoja sanitarinių patalpų plotų. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8 punkte taip pat nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys. Šiame kontekste teismas nurodė, jog sutinka su pareiškėjo argumentais, kad nagrinėjamu atveju klozetų, pisuarų ir praustuvių skaičius, atsižvelgiant į nuteistųjų miegamųjų vietų skaičių, nevisiškai atitiko Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normų reikalavimus. Taip pat pabrėžė, kad iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, jog minėtuose būriuose (išskyrus 12 būrį), nėra įrengti laisvalaikio kambariai. Kita vertus, teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl inventoriaus, laisvalaikio kambarių, vietos maistui laikyti gyvenamosiose patalpose trūkumo bei prausyklos, dušo ir tualetų patalpų nepritaikymo tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (rėmėsi LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013). Be to, akcentavo, kad iš bylos duomenų matyti, jog nuteistųjų drabužiams skalbti ir džiovinti Pravieniškių PN-AK yra įrengtos atskiros patalpos bei džiovinimo vietos kiemuose, todėl pareiškėjo argumentus dėl neįrengtų drabužių džiovyklų teismas atmetė kaip nepagrįstus. Dėl pareiškėjo teiginio, kad indus tekdavo plauti šaltu vandeniu, teismas nurodė, jog pagal Higienos normos HN 76:2010 27 punktą sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje turi būti įrengta šalto ir karšto vandens tiekimo sistema. Tačiau šiuose higienos normų punktuose nėra reglamentuota, kad kitose patalpose turi būti įrengta karšto vandens tiekimo sistema, todėl minėtas pareiškėjo argumentas atmestinas. Teismas kartu pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jo teiginį, jog lovos buvo netinkamos naudoti, pasenę ir netvarkingos, pagrindžiančių duomenų. Tuo tarpu atsakovas nurodė, kad tuo atveju, jei nuteistojo lova yra sulūžusi ar netinkama naudoti, jis gali apie tai informuoti būrio viršininką, kuris organizuoja lovos remontą ar pakeitimą kita. Tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į būrio viršininką ar pataisos namų administraciją dėl lovos remonto ar pakeitimo kita, o pataisos namų administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti, todėl teismas minėtą pareiškėjo argumentą taip pat atmetė kaip nepagrįstą. Be to, teismas nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio aprūpinimo normomis, Vyrų ir moterų atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis, vienam vyrui skiriamas 1 rulonas tualetinio popieriaus, 200 g skalbiamojo muilo, 100 g tualetinio muilo (1 mėnesiui). Atitinkamai atsakovas nurodė, kad šios higienos priemonės pareiškėjui išduodamos. Tuo tarpu teisės aktai nenumato galimybės neribotai skirti nuteistajam higienos priemonių. Be to, esant didesniam poreikiui už įstatymo numatytas galimybes ar siekiant naudoti aukštesnės kokybės higienos priemones, jas galima įsigyti už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas. Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės dėl asmeninės higienos ir indų plovimo priemonių neišdavimo pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau nepagrindė bei neindividualizavo dėl to jam kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų) ir priežastinio ryšio. Pareiškėjas savo nurodytų aplinkybių taip pat nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, todėl teismas sprendė, jog šiuo atveju nėra pagrindo netikėti Pravieniškių PN-AK paaiškinimais ir oficialiai pateikta informacija. Be to, teismas akcentavo, kad minėtose materialinio aprūpinimo normose numatyta, jog dantų šepetėlis, pasta bei skustuvai yra išduodami tik suimtiems asmenims, o pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę ir nėra suimtasis. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl jam neišduodamų higienos priemonių. Teismas taip pat pabrėžė, kad atsakovas nurodė, jog pataisos namuose nevykdomi jokie darbai, kurių metu asbesto danga būtų ardoma, laužoma, dėl ko galėtų atsirasti asbesto dulkių. Kauno visuomenės sveikatos centras patikrinimo akte Nr. 36-124817 taip pat konstatavo, kad pataisos namų aplinkoje nėra asbesto (šiferio) nuolaužų, nevyksta jokie remonto darbai, kurių metu ši danga galėtų būti ardoma, jokie pažeidimai, susiję su asbesto naudojimu gyvenamojoje aplinkoje, nenustatyti. Taigi, teismas nurodė, kad byloje nėra pateikta įrodymų apie asbesto sukeltą žalą pareiškėjo sveikatai. Taip pat akcentavo, kad bylos duomenimis Pravieniškių PN-AK yra sudaryti ir iškabinti žmonių evakavimo planai, įrengtos gaisrinės kopėčios, sudarytas ir su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais suderintas personalo veiksmų planas kilus gaisrui bei gaisrinės instrukcijos, kurios pakabintos visuose būriuose, įstaiga yra apsirūpinusi pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis, kurių laikymo vietos yra pažymėtos specialiais lipdukais. Paties pareiškėjo pateiktame Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos rašte Nr. 13K-117, atlikus patikrinimą, taip pat konstatuota, jog pataisos namuose yra pirminės gaisro gesinimo priemonės bei parengtas veiksmų kilus gaisrui planas, kuriame numatyti darbuotojų veiksmai su pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis. Tai įvertinęs, teismas sprendė, jog šiuo atveju nekonstatuotini neteisėti atsakovo veiksmai dėl asbesto naudojimo, evakuacinių planų bei nepasiruošimo gaisro atvejui. Kita vertus, teismas akcentavo, kad minėtame pareiškėjo pateiktame Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos rašte nustatyta, jog Pravieniškių PN-AK naudojami netvarkingi elektros kištukiniai lizdai, paskirstymo dėžutės ir jungikliai, o tai pažeidžia Bendrųjų gaisrinės saugos taisyklių 144.2 punktą. Taip pat iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas dėl šios aplinkybės buvo kreipęsis į pataisos namų administraciją, o atsakovas nepateikė šiuos pareiškėjo argumentus bei įrodymus paneigiančių duomenų. Be to, pareiškėjas į bylą pateikė Kauno visuomenės sveikatos centro 2015 m. birželio 26 d. raštą, kuriame, ginčo laikotarpiu atlikus patikrinimą, nustatyta, jog pareiškėjo gyvenamosiose patalpose sienos ir grindys neatitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, ant jų matomas pelėsis, jos nėra valomos kasdien drėgnuoju būdu, patalpose rasta buitinių parazitų (bylos duomenimis, dėl šios aplinkybės pareiškėjas yra kreipęsis ir į pataisos namų administraciją). Tuo tarpu atsakovas į bylą nepateikė šiuos pareiškėjo argumentus bei įrodymus paneigiančių duomenų. Taip pat, nors atsakovas teigė, kad nuteistieji yra skirstomi į rūkančiųjų ir nerūkančiųjų kameras ir apgyvendinimas yra organizuojamas taip, jog nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais, į bylą nepateikta jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Tačiau byloje nėra ir pareiškėjo argumentus dėl netinkamo maitinimo paneigiančių duomenų. Šiuo aspektu teismas nurodė, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (rėmėsi LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-977/2013). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (rėmėsi LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2015 m. birželio 15 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A-853-858/2015). Taigi, teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju atsakovo atstovui nepaneigus pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl netinkamos elektros instaliacijos, prastos patalpų būklės, buitinių parazitų, laikymo su rūkančiais asmenimis, nepakankamo maitinimo, šios aplinkybės laikytinos nustatytomis.

Nors pareiškėjas pateikė į bylą fotonuotraukas, jo teigimu, įrodančias netinkamas kalinimo sąlygas Pravieniškių PN-AK, teismas pažymėjo, jog negali jomis vadovautis, nes neaišku, ar jos iš tiesų padarytos patalpose, kur laisvės atėmimo bausmę atliko pareiškėjas, taip pat negalima nustatyti nuotraukų autentiškumo ir tokių įrodymų pateikimas negali prieštarauti teisės aktų nustatytai tvarkai. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 1 priede pateiktas sąrašas daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, tarp jų 14 punkte nurodyti fotoaparatai, todėl pareiškėjo pateiktos nuotraukos, padarytos pažeidžiant įstatymo nustatytą tvarką, negalėtų būti pripažintos įrodymais šioje byloje (ABTĮ 57 str. 5 d.).

Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Pravieniškių PN-AK ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 174 paras bendrabučio tipo patalpose ir 1 dieną kamerų tipo patalpose neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, taip pat liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl netinkamos elektros instaliacijos, prastos patalpų būklės, buitinių parazitų, laikymo su rūkančiais asmenimis, nepakankamo maitinimo, todėl konstatuotina, jog Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog šiuo atveju nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Įvertinęs nagrinėjamu atveju kalinimo metu pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, pažeidimo trukmę ir tai, kad pažeidimas buvo tęstinis, taip pat konstatavęs kitus higieninių ir buitinių sąlygų neatitikimus, teismas padarė išvadą, jog šiuo atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, nes vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teismas atkreipė dėmesį, jog byloje nėra jokių duomenų, kad būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata. Pareiškėjo pateiktame Medicininiame pažymėjime bei Pravieniškių PN-AK rašte Nr. S-12064 nėra įrašų, patvirtinančių, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai buvo dėl priežasčių, susijusių su netinkamomis kalinimo sąlygomis. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas kartu nurodė, kad nagrinėjamo ginčo kontekste svarbios ir bausmės atlikimo Pravieniškių PN-AK bendrosios sąlygos – ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, joje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla, nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų, jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijos ribose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, užsiimti kita leistina veikla, dalyvauti socialinėse programose ir t. t. Taigi, buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku arba nerandant kito užsiėmimo laisvalaikiu, todėl, teismo vertinimu, santykinai mažą patalpų plotą iš dalies kompensavo suteikta judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus ribose. Teismas taip pat akcentavo, kad nagrinėjamu atveju minimalaus ploto pažeidimas kamerų tipo patalpose truko itin neilgą laikotarpį (1 dieną), nebuvo intensyvus ir nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad galėjo sukelti pareiškėjui tokio laipsnio neigiamas pasekmes, kurias galima būtų įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas. Taigi, įvertinęs pažeidimo trukmę, jo pobūdį, esant duomenims apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų buvo kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją ir į Psichologinę tarnybą, tačiau nesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas konstatavo, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintinas 500 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

III.

Pareiškėjas V. S. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 2–13), prašydamas panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodo, jog su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka tik iš dalies. Paaiškina, kad nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė dokumentų kopijų, jog pareiškėjas buvo supažindintas su jo teisėmis ir pareigomis, atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK, be to, atvykimo į pataisos įstaigą metu pareiškėjas buvo šoko būsenoje ir darė viską, kas jam buvo nurodoma, todėl negalėjo žinoti, jog jo kalinimo sąlygos yra netinkamos. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, pareiškėjas prašo atnaujinti praleistą senaties terminą. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad dalį gyvenamojo ploto užėmė neteisėtai įrengti baldai, kalinamųjų džiovinami drabužiai ir maistas, todėl šie daiktai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą gyvenamosios patalpos plotą. Šiame kontekste pareiškėjas akcentuoja, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo sprendimuose nurodo 4 kv. m plotą vienam asmeniui. Pareiškėjas kartu atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad sanitarinių mazgų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, tačiau net ir nustačius, jog pertvarų aukštis atitinka teisės aktų reikalavimus, turi būti vertinama, ar pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu, t. y. ar toks įrengimas užtikrina pareiškėjo teisę pasinaudoti privatumą užtikrinančiu sanitariniu mazgu. Be to, pareiškėjas nurodo, jog jis dėl grėsmės kilti gaisrui bausmę atliko nesaugioje aplinkoje, kurioje buvo tik vienas išėjimas, kuris negali būti laikomas evakuaciniu išėjimu. Pareiškėjas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl asbesto buvimo pareiškėjo gyvenamojoje aplinkoje, dėl lovų bei dėl priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Pabrėžia, kad bet kuriuo metu asbesto turintis produktas galėjo būti pažeistas, taip pasklindant pavojingiems asbesto plaušeliams, jam turėjo būti suteikta vieno aukšto lova, o ne dviaukštė.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 18–25) prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą. Pravieniškių PN-AK pažymi, kad pareiškėjo apeliacinis skundas yra visiškai nemotyvuotas, abstraktus, nepagrįstas jokiais argumentais. Pravieniškių PN-AK teigia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė senaties terminą bei padarė pagrįstas išvadas dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų. Tačiau Pravieniškių PN-AK mano, jog šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama satisfakcija pareiškėjo pažeistoms teisėms apginti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Pravieniškių PN-AK nuo 2011 m. lapkričio 21 d. iki 2015 m. spalio 5 d. jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Visų pirma, kiek tai susiję su ieškinio senaties taikymu, teisėjų kolegija pažymi, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) yra tarptautinė sutartis, sukurianti pareigas jos dalyvėms, t. y. šiuo metu ją ratifikavusioms valstybėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, automatiškai prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, Konvencijos dalyvės turi nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu, todėl prisiimti įsipareigojimai suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmens suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją. Naudojantis Konvencija siekiama įgyvendinti ir laikytis jos reikalavimų, taip siekiama ne siaurinti, o užtikrinti, garantuoti žmogaus teisių apsaugos garantijas, nes svarbiausias Konvencijos tikslas vis dėlto yra apginti asmenis ir užtikrinti jų laisves. Konvencijoje taip pat yra akcentuojama, kad jos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.).

Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, kad pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr. EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę, 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). Europos Žmogaus Teisių Teismas 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi, Europos Žmogaus Teisių Teismas nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į Europos Žmogaus Teisių Teismą sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

Kiek tai susiję su ieškinio senaties terminu, pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi, šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę, p. 38). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, p. 57, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją, p. 41, 31). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, p. 51–52). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismas tik išskirtiniais atvejais yra suabejojęs nustatytu ieškinio senaties terminu.

Taigi, atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o pats Europos Žmogaus Teisių Teismas suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia inter alia nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą. Atitinkamai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai rėmėsi ieškinio senatimi, nes, kaip matyti, Europos Žmogaus Teisių Teismas pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi pirmiau numatytų reikalavimų. Todėl ieškinio senaties terminai iš principo yra pateisinamas teisės kreiptis į teismą apribojimas (žr. EŽTT 2009 m. birželio 7 d. sprendimą Stagno prieš Belgiją). Įvertinus minėtas aplinkybes, sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų gali ir turi būti taikoma nacionalinė teisė, juolab kad ji numato ir galimybę praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog Lietuvos Respublikoje neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų valstybės veiksmų reglamentuoja CK 6.271 bei 6.250 straipsniai. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 21 d. iki 2015 m. spalio 5 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Pravieniškių PN-AK sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl būtent nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad pagal vyraujančią nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nagrinėjamu atveju taikytina būtent CK 1.125 straipsnio 8 dalis, kuri nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Tuo tarpu pagal pareiškėjo nurodytą CK 1.134 straipsnio 1 punktą, iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams ieškinio senatis įstatymų numatytais atvejais gali būti taikoma. Taigi, įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. spalio 6 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 51), tačiau iš esmės nepateikė jokių objektyvų duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 21 d. iki 2012 m. spalio 5 d. imtinai. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas, atstovaujamas Pravieniškių PN-AK, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tačiau šiuo atveju teisėjų kolegija nenustatė jokių aplinkybių, objektyviai sukliudžiusių pareiškėjui anksčiau, dar nesuėjus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintam ieškinio senaties terminui, kreiptis į teismą ir sudarančių pagrindą atnaujinti minėtą terminą. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Juolab kad, kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, pareiškėjas dar 2014 m. lapkričio 26 d., t. y. beveik prieš metus iki kreipimosi į teismą, sudarė konsultavimo ir atstovavimo paslaugų sutartį su nevyriausybine organizacija dėl pareiškėjo galbūt patiriamų žmogaus teisių pažeidimų ir 2014 m. gruodžio 8 d. įgaliojimu įgaliojo minėtą organizaciją atstovauti jį visose civilinėse / administracinėse / baudžiamosiose bylose (I t., b. l. 46–50). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai, jog jis anksčiau negalėjo žinoti, kad jo kalinimo sąlygos yra netinkamos, ir atitinkamai kreiptis į teismą dėl jo galbūt pažeistų teisių gynimo, atmestini kaip nepagrįsti. Atitinkamai nagrinėjamu atveju nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, pripažintina, jog nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 21 d. iki 2012 m. spalio 5 d. imtinai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už šį laikotarpį (CK 1.131 str. 1 d.).

Pasisakydama dėl ginčui aktualaus laikotarpio, kuriam netaikoma ieškinio senatis, teisėjų kolegija pabrėžia, kad atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių dėl gyvenamųjų patalpų ploto ir jose įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus, tačiau mano, jog į šį plotą neturėtų būti įskaičiuojamas baldų, kalinamųjų džiovinamų drabužių ir maisto užimamas plotas. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Taisyklės nenumato, kad į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas, todėl minėti pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti. Kaip nepagrįstas atmestinas ir pareiškėjo argumentas, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti taikoma bent 4 kv. m vienam asmeniui turinti tekti minimali gyvenamojo ploto norma, kadangi tokio reikalavimo neįtvirtino nė vienas ginčui aktualiu laikotarpiu galiojęs teisės aktas. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taigi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei tvirtina pareiškėjas, tinkamai įvertino laikotarpį, kuriuo pareiškėjas Pravieniškių PN-AK buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus dėl vienam asmeniui turinčios tekti minimalios gyvenamojo ploto normos. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, t. y. vertinant, ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Pastebėtina, kad ši pozicija atspindi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 34393/03; 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 12008/03; 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 18364/06 ir kt.). Atitinkamai pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, be kita ko, atsižvelgė į šias aplinkybes.

Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su sanitarinių mazgų įrengimu, teisėjų kolegija akcentuoja, kad nors Pravieniškių PN-AK sanitarinių mazgų įrengimas, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padarytas Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis ir pareiškėjo paaiškinimus dėl sanitarinio mazgo Pravieniškių PN-AK įrengimo, sprendžia, kad šiuo atveju nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė naudotis privatumą užtikrinančiais sanitariniais įrenginiais, šią išvadą paneigiančių duomenų atsakovas, atstovaujamas Pravieniškių PN-AK, nepateikė. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013 ir kt.).

Dėl kitų pareiškėjo argumentų teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, todėl šiuo aspektu pritardama skundžiamo teismo sprendimo motyvams, jų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisako. Juolab kad, vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Šiame kontekste kartu pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl kitų pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai (I t., b. l. 19–23, 27–35, 62–69, 83–101, 134–156, 169–186), kuriais abejoti nėra jokio pagrindo.

Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų dėl pirmosios instancijos teismo jam priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šiuo aspektu kartu akcentuotina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.

Taigi, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo jam priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, byloje nenustatyta, jog Pravieniškių PN-AK būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Be to, pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl jo kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK byloje nenustatyti, taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Atitinkamai teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma. Priešingai, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė tik pareiškėjas, t. y. asmuo, kuriam buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas, tuo tarpu kiti suinteresuoti asmenys apeliacinio skundo teisės aktų nustatyta tvarka nepateikė, vadovaujantis non reformatio in peius (draudimo bloginti skundą padavusio asmens padėtį) principu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas šiuo aspektu paliktinas nepakeistas. Tačiau šiame kontekste kartu pabrėžtina, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė jam reikalaujamo dydžio kompensacijos neturtinei žalai atlyginti, remiantis nurodytais motyvais, atmestini kaip nepagrįsti.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.