Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo (apelianto) M. V. (M. V.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 8 d. nutarties, civilinėje byloje pagal ieškovės G. V. ieškinį atsakovui M. V. dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir kitų susijusių klausimų išsprendimo, tretieji asmenys – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, uždaroji akcinė bendrovė „Swedbank lizingas“, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Pagal bendrąją taisyklę apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju nenustatė.

11. Apeliacijos objektą sudaro skundžiamos pirmosios instancijos teismo 2023 m. lapkričio 8 d. nutarties, kuria buvo patenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priėmimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

12. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Šiuo atveju, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apelianto prie atskirojo skundo pateiktus įrodymus sprendžia, kad jie susiję su nagrinėjamu klausimu, atskirojo skundo nagrinėjimo neužvilkins, be to, negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui prieš priimant skundžiamą procesinį sprendimą, kadangi jis buvo priimtas atsakovui apie tai nepranešus, todėl pateikti įrodymai priimtini.

13. Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas yra nepilnamečių vaikų G. V., gim. (duomenys neskelbtini), ir E. V., gim. (duomenys neskelbtini), tėvai. Ieškovės pateiktais duomenimis, atsakovas tinkamai nevykdo pareigos išlaikyti nepilnamečius vaikus, nesirūpina jų buitimi ir kasdienybe, neteikia reguliaraus vaikams kasdien reikalingo išlaikymo, be to, elgiasi konfliktiškai ir agresyviai, todėl prašė priteisti vaikams laikiną išlaikymą iš atsakovo po 316 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, taip pat prašė nustatyti uzufruktą žemės sklypui ir namui, įpareigoti atsakovą gyventi skyriumi nuo ieškovės ir nepilnamečių vaikų, nustatant, kad atsakovas turi išsikraustyti iš namo su savo asmeniniais daiktais ir netrukdyti ieškovei ir nepilnamečiams vaikams naudotis namu ir žemės sklypu, nustatyti, kad ieškovė turi teisę netrukdomai naudotis automobiliu, ir pirmosios instancijos teismas tokį ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo laikė pagrįstu.

14. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Aptariamu atveju, šioje bylos nagrinėjimo stadijoje, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad egzistuoja pakankamai akivaizdžios ieškovės byloje pareikšto ieškinio nepagrįstumo aplinkybės, leidžiančios teismui jau laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo sprendimo metu konstatuoti tikėtiną ieškinio nepagrįstumą, šiame kontekste pažymint, kad ieškovės pateikto ieškinio reikalavimai materialiniu teisiniu aspektu yra galimi, ieškinio faktinis pagrindas suformuluotas, pateikti jį galimai pagrindžiantys įrodymai. Dėl kitos būtinos sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui apeliacinės instancijos teismas pasisakys toliau, vertindamas pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių teisėtumą bei pagrįstumą.

15. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus bei užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti. Šeimos bylose tokių priemonių taikymo pagrindas yra tam tikros aplinkybės, kurioms esant, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės.

16. Aptariamu atveju, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama ne tik užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą, bet ir laikinai sureguliuoti ginčo teisinius santykius. Viena iš tokių laikinai ginčo situaciją sureguliuojančių laikinųjų apsaugos priemonių yra laikino išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.192 straipsnis, CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas).

17. Nepilnamečiam vaikui priteistino laikino išlaikymo, kaip laikinosios apsaugos priemonės, pagrindinis tikslas yra užtikrinti, kad iki teismo sprendimo priėmimo vaikas gautų jo būtinuosius poreikius atitinkantį išlaikymą, o tai ir yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Laikino išlaikymo dydis yra nustatomas tik preliminariai atsižvelgiant į nepilnamečio vaiko poreikius ir tėvų turtinę padėtį, išsamiai nevertinant tėvų finansinių galimybių teikti realius vaiko poreikius atitinkantį išlaikymą, išlaikymo dydžio proporcingumo tėvų turtinei padėčiai, nes šios aplinkybės yra nustatomos bylą nagrinėjant iš esmės. Taigi, teisminio proceso pradžioje spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas nevertina argumentų, susijusių su tėvų galimybėmis teikti vienokio ar kitokio dydžio išlaikymą, vaikų poreikiais ir jiems patenkinti reikalinga pinigų suma, jie išsamiai bus išnagrinėti bylos nagrinėjimo iš esmės metu, priimant sprendimą byloje, nes priešingu atveju tai būtų vertinama kaip pasisakymas dėl bylos esmės neatlikus įrodymų tyrimo ir vertinimo.

18. Apeliantas, nesutikdamas su skundžiama nutartimi dalyje dėl laikino išlaikymo vaikams priteisimo, akcentavo pagrindo tokio reikalavimo tenkinimui nebuvimą, kadangi, anot apelianto, jis savanoriškai nuo to momento, kuomet ieškovė su vaikais išėjo gyventi į butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), kas mėnesį ieškovei perveda lėšas vaikų poreikiams tenkinti, taip pat perka rūbus ir kitus daiktus. Byloje pateikti atsakovo sąskaitos išrašai patvirtina, kad 2023 m. rugsėjo 22 d., 2023 m. spalio 19 d. jis pervedė ieškovei po 400 Eur vaikų išlaikymui, ir, atsakovo nuomone, tokio dydžio (po 200 Eur kiekvienam vaikui) išlaikymas yra pakankamas, kadangi prie būtinojo išlaikymo jis prisideda ir kitais reikalingais pirkiniais savo vaikams. Visgi, tokia apelianto pozicija vertintina kritiškai.

19. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau šis kriterijus yra tik orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010). Minimalus darbo užmokestis paprastai gali tenkinti tik minimalius, būtinuosius žmogaus poreikius, o vaiko visapusiškam vystymuisi užtikrinti turėtų būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016). Todėl kiekvienu atveju vaikui išlaikyti reikalinga suma turi būti nustatoma atsižvelgiant į tėvų finansinius pajėgumus (turimą turtą, pajamas, turimų išlaikytinių skaičių, sveikatą ir pan.) ir kiekvieno vaiko poreikius (sveikatą, gabumus, kurie turi būti lavinami, ir pan.).

20. Atsižvelgiant į byloje turimus duomenis, paminėtą teismų praktiką, manytina, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl priteistino laikino išlaikymo dydžio, pagrįstai tenkino ieškovės prašymą dalyje dėl laikino išlaikymo vaikams priteisimo, kadangi prašomas priteisti laikino išlaikymo dydis iš esmės atitinka ir orientacinį minimalios mėnesinės algos kriterijų (skundžiamos nutarties priėmimo metu minimali mėnesinė alga, atskaičius mokesčius, buvo 633 Eur), priteisiant vaikams išlaikymą jų bent jau būtiniesiems poreikiams patenkinti. Bylos nagrinėjimo metu privalo būti užtikrinti būtinieji vaiko poreikiai maistui, būstui, higienai, sveikatai, todėl pirmosios instancijos teismo priteista laikino išlaikymo suma, įvertinus minimalios mėnesinės algos dydį, atitinka prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos principus, o apelianto atskirajame skunde nurodomos aplinkybės apie jo teikiamą išlaikymą tiek pinigine forma (po 200 Eur), tiek perkamais daiktais ar pan., kaip jau aukščiau minėta, bus išsamiai tiriamos ir vertinamos tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu, ir nesudaro pagrindo netaikyti šių laikinųjų apsaugos priemonių. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas skundžiamą nutartį dalyje dėl laikino išlaikymo vaikams priteisimo palieką nepakeistą.

21. Taip pat pažymėtina, jog laikinas išlaikymas priteisiamas tik laikinai, iki teismas išnagrinės ginčą iš esmės ir, išsamiai įvertinęs visus įrodymus, be kita ko išspręs klausimą dėl nepilnamečiams vaikams būtino ir jų poreikius bei tėvų turtinę padėtį atitinkančio išlaikymo dydžio.

22. Be laikino išlaikymo vaikams priteisimo, šeimos bylose gali būti taikomos ir kitos laikinosios apsaugos priemonės. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas gali taikyti CK 3.65 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones visais atvejais, kai konstatuoja tam pakankamą pagrindą – aplinkybes, kurios patvirtina, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių bus pakenkta turtinėms ar asmeninėms neturtinėms nepilnamečio vaiko ar vieno sutuoktinio teisėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). CK 3.65 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta galima laikinoji apsaugos priemonė – įpareigojimas vieną sutuoktinį gyventi skyrium, CK 3.65 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinta galima laikinoji apsaugos priemonė – įpareigojimas vienam sutuoktiniui netrukdyti kitam sutuoktiniui naudotis tam tikru turtu, o CK 3.65 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyta, kad teismas gali pritaikyti ir kitas, teismo manymu, reikalingas priemones.

23. Aptariamu atveju skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas taip pat tenkino ieškovės prašymą nustatyti jai teisę netrukdomai naudotis automobiliu LEXUS NX, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo, tokį savo procesinį sprendimą iš esmės motyvuodamas tuo, kad ieškovė rūpinasi nepilnamečių vaikų kasdieniais poreikiais bei ugdymu. Apeliantas, nesutikdamas su tokiu teismo procesiniu sprendimu, akcentavo, jog nebuvo pagrindo prašyti taikyti tokią laikinąją apsaugos priemonę, nes ieškovė turi automobilį, su kuriuo nuo 2023 m. rugsėjo 13 d. vežioja ir toliau gali vežioti vaikus; be to, automobilis nepriklauso šalims, o lizingo bendrovei; šiai dienai automobiliui nėra daroma jokia žala, automobilis stovi saugomoje aikštelėje, juo niekas nesinaudoja.

24. Iš bylos duomenų matyti, jog dėl aptariamo automobilio įsigijimo atsakovo vardu su UAB „Swedbank lizingas“ buvo sudaryta lizingo sutartis Nr. LT202098. Automobilio registracijos liudijime automobilio valdytoju nurodytas atsakovas. Atsakovas savo atskirajame skunde tvirtina, kad ieškovė turi kitą automobilį, su kuriuo gali vežioti vaikus. Visgi, byloje nėra duomenų apie ieškovei nuosavybės teise priklausančią kitą transporto priemonę. Ieškovė pateiktame atsiliepime į atskirąjį skundą taip pat akcentavo, kad jokio kito nuosavo automobilio neturi, ir kadangi automobilis yra būtinas vežioti vaikus į varžybas, kurios vyksta įvairiuose Lietuvos miestuose, į formalius bei neformalius užsiėmimus, ieškovė skolinasi automobilius iš giminaičių ir draugų. Be kita ko atkreiptinas dėmesys, kad nors atsakovas ir ginčija aptariamos laikinosios apsaugos priemonės nustatymą, tačiau savo atsiliepime į ieškovės ieškinį visgi išreiškė sutikimą, kad po santuokos akto įrašo panaikinimo ginčo automobilio naudotoja būtų nustatyta ieškovė (jai atitektų automobilis). Taigi, įvertinus visas paminėtas aplinkybes, siekiant užtikrinti šalių nepilnamečių vaikų interesus būti nuvežtiems į varžybas, formalius ir neformalius užsiėmimus, ko apeliantas savo atskirajame skunde neneigė, apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo naikinti skundžiamą nutartį dalyje dėl teisės ieškovei naudotis minėtu automobiliu nustatymo, todėl šią skundžiamos nutarties dalį palieka nepakeistą. Kartu šiame kontekste atmestini ir apelianto argumentai dėl skundžiamos nutarties šioje dalyje neteisėtumo, pirmosios instancijos teismui rezoliucinėje nutarties dalyje nenurodžius laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo pabaigos. Pažymėtina, kad nors nutarties rezoliucinėje dalyje prie aptariamos paskirtos laikinosios apsaugos priemonės minėta informacija ir nepateikta, tačiau tokia informacija yra aiški iš nutarties visumos, kadangi rezoliucinėje dalyje nurodyta, jog ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkinamas, vadinasi, jis tenkinamas ta apimtimi, kokia buvo suformuluotas (ieškovė prašė aptariamą laikinąją apsaugos priemonę pritaikyti iki kol byloje bus priimtas galutinis sprendimas), be to, ir nutarties motyvuojamoje dalyje (skundžiamos nutarties 15 punktas) yra nurodyta, kad laikinoji apsaugos priemonė taikoma iki teismo sprendimo priėmimo.

25. Tenkindamas ieškovės prašymą pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi taip pat nustatė uzufruktą žemės sklypui, adresu (duomenys neskelbtini), ir namui, adresu (duomenys neskelbtini), uzufruktore paskiriant ieškovę; įpareigojo atsakovą gyventi skyriumi nuo ieškovės ir nepilnamečių vaikų, nustatant, kad atsakovas turi išsikraustyti su savo asmeniniais daiktais iš minėto namo ir netrukdyti ieškovei ir nepilnamečiams vaikams naudotis namu ir žemės sklypu.

26. Iš bylos duomenų (Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašų) matyti, kad žemės sklypo 1281/2507 dalis, adresu (duomenys neskelbtini), kaip ir butas, adresu (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise priklauso atsakovui. Ieškovė savo prašymą taikyti aukščiau nurodytas (šios nutarties 25 punktas) laikinąsias apsaugos priemones grindė šalių konfliktiškais santykiais, atsakovo agresyviu elgesiu su ieškove ir vaikais. Ieškovės pateiktais duomenimis, dėl atsakovo elgesio, be kita ko po jo, anot ieškovės, išpuolio (konflikto) prieš dukrą, kai ši dėl tėvo elgesio atsisakė grįžti namo, ieškovė su vaikais persikėlė gyventi į butą, adresu (duomenys neskelbtini), kurio (buto) 1/2 dalis bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso ieškovei ir atsakovui, o kita buto dalis asmeninės nuosavybės teise priklauso ieškovės broliui, kuris buvo išvykęs į užsienį. Ieškovė pateiktame atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad jos brolis 2023 m. lapkričio 22 d. grįžo į Lietuvą ir su savo partnere gyvena aptariamame bute, todėl, ieškovės vertinimu, 50 kv. m butas nėra pakankamas gyventi dviem šeimoms ir tokios gyvenimo sąlygos neabejotinai prieštarauja nepilnamečių vaikų interesams. Ieškovė be kita ko akcentavo 2023 m. lapkričio 5 d. tarp jos ir atsakovo kilusį konfliktą, kai atvykę policijos pareigūnai priėmė sprendimą išduoti apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderį, įpareigojant atsakovą nesilankyti pavojų patiriančio asmens gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini).

27. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą taikyti šioje dalyje aptariamas laikinąsias apsaugos priemones (dėl uzufrukto nustatymo, atsakovo įpareigojimo gyventi skyrium nuo ieškovės ir nepilnamečių vaikų, nustatant, kad atsakovas turi išsikraustyti su savo asmeniniais daiktais iš minėto namo ir netrukdyti ieškovei ir nepilnamečiams vaikams naudotis namu ir žemės sklypu) priėmė atsižvelgdamas į šeimoje susiklosčiusią situaciją, minėtą 2023 m. lapkričio 5 d. išduotą apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderį, siekdamas maksimaliai apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus. Visgi, šioje dalyje skundžiamą nutartį apeliacinės instancijos teismas vertina kritiškai.

28. Aukščiau paminėtų priemonių taikymo pagrindas turėtų būti būtinybė apsaugoti turtinius ar asmeninius neturtinius vaiko ar vieno sutuoktinio interesus, kai egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės, tai yra kai vienas iš sutuoktinių vartoja prieš vaikus ar kitą sutuoktinį fizinę ar kitokią prievartą, dėl to lankymasis tam tikrose vietose gali padaryti žalos vaikams ir kitam sutuoktiniui. Vaiko interesus nulemia vaiko, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos ir intelektualios asmenybės, vystymasis, jam turi būti suteikta galimybė turėti savo, be kita ko, saugią aplinką. Pažymėtina, jog toks galimas pavojus turi būti realus ir pagrįstas bylos duomenimis. Be to, šios apsaugos priemonės taikomos, kai kitas sutuoktinis turi galimybę gyventi skyrium, pavyzdžiui, turi nuosavybės teise jam priklausančią gyvenamąją patalpą, ją nuomojasi ar jo finansinė padėtis leidžia tą padaryti (pavyzdžiui, Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-797-730/2019, 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-655-1092/2019).

29. Nagrinėjamu klausimu, pirmiausia atkreiptinas dėmesys, kad tiek aptariamo žemės sklypo dalis, tiek gyvenamasis namas (butas) nuosavybės teise priklauso atsakovui. Ieškovės pateiktais duomenimis, dėl konfliktinių santykių su atsakovu, ji pati priėmė sprendimą išsikelti iš minėtų namų į butą, adresu (duomenys neskelbtini), kurio dalis nuosavybės teise priklauso ir ieškovei . Ir nors ieškovė akcentuoja vaikų interesus neva pažeidžiančias gyvenimo sąlygas minėtame bute, kai iš užsienio grįžus kitam buto bendraturčiui, 50 kv. m butas, ieškovės vertinimu, nėra tinkamas gyventi dviem šeimoms, tačiau tokia ieškovės pozicija šioje proceso stadijoje vertintina kritiškai. Neneigiant galimai egzistuojančio vaikų prisirišimo prie namų aspekto, materialių gyvenimo sąlygų skirtumų pakeitus gyvenamąją vietą ar kitų panašių aplinkybių, pažymėtina, kad visos jos bus išanalizuotos ir išsamiai įvertintos tik bylą išnagrinėjus iš esmės, tačiau šiuo metu, šioje stadijoje iš ieškovės pateiktų duomenų nėra jokio pagrindo išvadai, kad vaikų interesai, jiems šiuo metu gyvenant minėtame bute, būtų netinkamai užtikrinti ar pažeisti. Iš byloje pateiktos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus išvados (pateikta dėl ieškinio reikalavimų) matyti, kad tarnybos atstovai, apsilankę vaikų gyvenamojoje vietoje, vaikų teisių pažeidimų dėl gyvenamosios vietos sąlygų neįžvelgė. Išvadoje be kita ko nurodyta, kad bute yra 2 miegamieji ir svetainė, sujungta su virtuvės zona; apsilankymo metu buvo tvarkinga ir švaru; šalių sūnus turi atskirą kambarį, kuriame yra lova, sieninė spinta, lentyna, rašomasis stalas, darbo kėdė, kompiuteris, vaiko daiktai, mokymosi priemonės; šalių dukra kambariu dalinasi su motina, kambaryje yra dvigulė lova, spintelės, televizorius, mergaitės daiktai; namuose yra visi reikalingi baldai, buitinė technika ir namų apyvokos daiktai. Be to, nors pirmosios instancijos teismas savo poziciją dėl aptariamų laikinųjų apsaugos priemonių be kita ko grindė ir minėtu 2023 m. lapkričio 5 d. apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderiu, tačiau iš bylos duomenų taip pat matyti, kad Vilniaus regiono apylinkės teismas 2023 m. lapkričio 10 d. nutartimi (bylos Nr. SO-21-1197/2023) 2023 m. lapkričio 5 d. išduotą apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderį panaikino. Minėtoje nutartyje teismas vertino, kad byloje esantys duomenys nėra pakankami daryti išvadą, kad nagrinėjamoje situacijoje yra reali smurto artimoje aplinkoje pavojaus rizika, nes sutuoktiniai kartu negyvena nuo 2023 m. rugsėjo 13 d., kuomet G. V. su vaikais išsikraustė iš pareiškėjo namų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), ir nuolat ir nepertraukiamai gyvena adresu (duomenys neskelbtini), šiuo metu vyksta skyrybų procesas; teismas sprendė, kad orderiu nustatyti įpareigojimai vertinti kaip neproporcingi pareiškėjo elgesiui; juo labiau, kad šiuo orderiu nustatytų įpareigojimų pasekmės gali pažeisti ir pareiškėjo sūnaus, kuris gerai sutaria ir kartais gyvena su tėvu, interesus ir bendravimo poreikius. Aplinkybę, kad atsakovas bendrauja su sūnumi, šis lankosi pas tėvą, byloje patvirtina tiek ginčo šalių pateikti duomenys, tiek vaiko teisių apsaugos institucijos išvadoje pateikti duomenys. Ir nors pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutartį priėmė anksčiau nei buvo priimta minėta Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 10 d. nutartis, tačiau iš visų aukščiau šiame nutarties punkte paminėtų aplinkybių visumos galima daryti išvadą, jog ieškovės prašymas dėl aptariamų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šioje bylos stadijoje nebuvo pagrįstas ir pirmosios instancijos teismas to tinkamai neįvertino. Tokios laikinosios apsaugos priemonės (dėl iškeldinimo, ir pan.) yra išimtinio pobūdžio ir jų taikymą pateisinti gali tik reali grėsmė vaikų interesams. Nagrinėjamu atveju turimais duomenimis, šalių nepilnamečiai vaikai šiuo metu gali gyventi šeimai priklausančiame bute ir bendrauti su abiem tėvais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė nepateikė tokių įrodymų, kurie neabejotinai leistų manyti, kad atsakovo elgesys akivaizdžiai keltų grėsmę ieškovės ir šalių vaikų interesams (CPK 178, 185 straipsniai). Įvertinus visas paminėtas aplinkybes, manytina, jog nustatyti atsakovui asmenine nuosavybe priklausančiam turtui uzufruktą, įpareigoti jį (atsakovą) gyventi skyrium, nėra pagrindo.

30. Atsižvelgiant į visas aukščiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog yra pagrindas pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria nutarta nustatyti uzufruktą minėtam žemės sklypui ir namui, uzufruktore paskiriant ieškovę; įpareigoti atsakovą gyventi skyrium nuo ieškovės ir nepilnamečių vaikų, nustatant, kad atsakovas turi išsikraustyti su savo asmeniniais daiktais iš namo, ir netrukdyti ieškovei ir nepilnamečiams vaikams naudotis namu ir žemės sklypu, panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo minėtoje dalyje atmesti, o kitą nutarties dalį palikti nepakeistą (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 338 straipsnis). Kitos atskirajame skunde ir atsiliepime į jį akcentuotos aplinkybės neturi esminės reikšmės priimtam procesiniam sprendimui, todėl teismas plačiau dėl to nepasisako.

31. Apeliantas atskirajame skunde taip pat prašė skirti ieškovei ir jos atstovui advokatui 5 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, iš kurių 50 procentų skirti atsakovo naudai, kitą pusę – valstybei. Atsakovo vertinimu, ieškovė veikdama kartu išvien su savo atstovu akivaizdžiai veikė prieš teisingą bylos išnagrinėjimą, kadangi, iš anksto žinodami, teismui pateikė visiškai nepagrįstus reikalavimus, paremtus melagingais pranešimais apie smurtą artimoje aplinkoje bei nuslėpdami tikruosius faktus dėl atsakovo vaikams teikiamo išlaikymo, ieškovės gyvenimo skyrium ir savo asmeninių visų daiktų pasiėmimo ir tai, jog ieškovė faktiškai naudojasi kita transporto priemone.

32. Kasacinio teismo išaiškinta, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį nustatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę, įtvirtintą CPK 95 straipsnyje. Tačiau ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą, galintį sukelti teisinės atsakomybės priemonių, nustatytų CPK 95 straipsnyje, taikymą, t. y. ne kiekvienu atveju pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nepaisymas laikytinas teisės pažeidimu, bet tam tikrais atvejais gali būti įvertintas kaip netinkamas subjektinės teisės įgyvendinimas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017). Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-166-701/2019).

33. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto nurodyti argumentai apie neva nepagrįstus ieškovės reikalavimus, paremtus neva melagingais pranešimais apie smurtą artimoje aplinkoje, tikrų faktų nuslėpimą, ir pan., yra susiję su ginčo dalyku ir šioje bylos stadijoje (kai sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą byla nėra nagrinėjama iš esmės) nesudaro pagrindo konstatuoti ieškovės ar jos atstovo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, todėl nėra pagrindo tenkinti ir apelianto prašymo dėl baudos skyrimo.

34. Apeliantas atskirajame skunde taip pat prašė priteisti iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Šis prašymas nenagrinėtinas, kadangi bylinėjimosi išlaidos paskirstomos bylą išnagrinėjus iš esmės (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

atsakovo M. V. (M. V.) atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 8 d. nutarties dalį, kuria nutarta nustatyti uzufruktą žemės sklypui, adresu (duomenys neskelbtini), ir namui, adresu (duomenys neskelbtini), uzufruktore paskiriant ieškovę G. V.; įpareigoti atsakovą M. V. gyventi skyriumi nuo G. V. ir nepilnamečių vaikų E. V. (E. V.) ir G. V., nustatant, kad atsakovas turi išsikraustyti su savo asmeniniais daiktais iš namo, adresu (duomenys neskelbtini), ir netrukdyti ieškovei ir nepilnamečiams vaikams naudotis namu ir žemės sklypu, adresu (duomenys neskelbtini); panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės G. V. prašymą taikyti minėtas laikinąsias apsaugos priemones atmesti.

Kitą Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 8 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartį išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims, VĮ Registrų centrui ir VĮ Regitra.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.