Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės ,,Panevėžio keliai“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2020 m. birželio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Panevėžio keliai“ ieškinį atsakovei Panevėžio miesto savivaldybės administracijai dėl nuostolių (žalos) atlyginimo ir (ar) nepagrįstai gautų piniginių lėšų grąžinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir apeliacijos objekto

12. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas, ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

14. Apeliantė įrodinėja, kad egzistuoja du savarankiški pagrindai ieškiniui tenkinti: 1) atsakovė turi pareigą atlyginti savo veiksmais ieškovei sukeltą žalą (nuostolius); 2) atsakovė nesant teisinio pagrindo pasinaudodama Laidavimo raštais nepagrįstai praturtėjo. Ginčas tarp šalių vyksta dėl draudimo laidavimu nurašytos sumos pagrįstumo apeliantei nesavalaikiai įvykdžius statybos rangos darbus, dėl ko atsakovė pasinaudojo laidavimo raštais suteiktu prievolių užtikrinimo būdu.

Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių

18. Byloje nėra ginčo dėl to, kad Sutarties terminas buvo pažeistas ir vėluojama atlikti rangos darbus, taip pat nėra ginčo, jog ieškovė sumokėjo draudikui atsakovei išmokėtas sumas, kadangi tęsė sutartinius įsipareigojimus ir juos vėluodama užbaigė, o atsakovė su ieškove pagal sudarytą sutartį atsiskaitė visiškai. Ieškovė įrodinėjo patirtą žalą, kurią prašė atlyginti, o jeigu teismas žalos atlyginimui nerastų teisinio pagrindo, prašė priteisti sumokėtas atsakovei lėšas kaip be pagrindo gautą naudą.

Dėl atsakovės teisės pasinaudoti laidavimo raštais

19. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisinis ginčo šalių sutartinių santykių kvalifikavimas, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai. Pagrindinė deliktinės civilinės atsakomybės funkcija yra kompensacinė. Tai reiškia, kad civilinė atsakomybė yra skirta grąžinti nukentėjusį asmenį į ankstesnę (iki delikto padarymo) padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-465/2008). Sutartinė civilinė atsakomybė atsiranda už sutartinės prievolės neįvykdymą arba netinkamą įvykdymą, arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.256 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Skirtingai nei įstatymas, kuris nustato privalomas elgesio taisykles neapibrėžtam asmenų ratui, sutartis yra suderintos šalių valios išraiška, kai nustatomos tik šalims privalomos elgesio taisyklės. Šalys privalo laikytis sutarties sąlygų ir tinkamai jas vykdyti. Sutarties sąlygos gali būti aiškiai išreikštos arba numanomos (CK 6.196 straipsnis), todėl šalys privalo vykdyti ne tik tas, kurios aiškiai išreikštos, bet ir numanomas sutarties sąlygas, kurias gali lemti sutarties esmė arba įstatymai. Šalims privalomos imperatyvios teisės normos, nesvarbu, ar jos įtrauktos į sutartį (CK 6.157 straipsnio 1 dalis). Todėl pirmosios instancijos teismas tarp šalių sudarytas sutartis pagrįstai teisiškai kvalifikavo kaip statybos rangos sutartis, nes ieškovė įsipareigojo parengti projektą ir atlikti statybos (rekonstrukcijos) darbus, o atsakovė už atliktus darbus įsipareigojo sumokėti. Sutartys sudarytos taikant viešųjų pirkimų procedūras, todėl šalių tarpusavio santykius reglamentuoja pačių sutarčių sąlygos, CK 6 knygos XXXIII skyriaus trečiojo skirsnio ir Viešųjų pirkimų įstatymo normos.

20. Apeliantė nurodo, kad nagrinėjamu atveju atsakovė pasinaudojo nepagrįstai Laidavimo raštais, nes neįvyko draudiminis įvykis ir atsakovė nepatyrė jokių nuostolių. Tuo tarpu, laidavimo draudimo pagrindu mokėtinos sumos tiesiogiai priklauso nuo patirtų nuostolių bei yra skirtos realiai patirtiems nuostoliams atlyginti.

24. Remiantis CK 6.189 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu sutarties privalomumo ir vykdymo principu, šalys privalo laikytis sutarties sąlygų, jas tinkamai vykdyti. Taigi, siekdama įrodyti savo teisę reikalauti iš draudiko įvykdyti prievolę pagal laidavimo sutartį, atsakovė turi įrodyti, kad prievolė, už kurią buvo laiduojama, išduodant laidavimo raštą, nėra įvykdyta arba įvykdyta netinkamai.

25. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai ginčas kyla tarp skolininko ir kreditoriaus, kai skolininkas mano, jog kreditorius nepagrįstai pareikalavo iš garanto įvykdyti prievolę, ir kreipiasi į teismą prašydamas apginti jo pažeistas teises ir pripažinti, kad kreditorius nepagrįstai pareikalavo iš garanto įvykdyti prievolę arba atlyginti dėl to patirtus nuostolius, teismas turi nagrinėti (priklausomai nuo ieškinio pagrindo) ar skolininkas pažeidė užtikrintą prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3-295/2014). Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad ieškovė, siekdama įrodyti, jog atsakovė nepagrįstai paprašė laidavimo draudimo sumos išmokėjimo iš draudiko, turėjo įrodyti, kad nagrinėjamu atveju nebuvo 2017 m. gegužės 9 d. sutarties Nr. 22-952 ir 2017 m. birželio 15 d. sutarties Nr. 22-1172 sąlygų, kurių įvykdymas užtikrinamas draudimo liudijimu, neįvykdymo ar pažeidimo, dėl ko atsakovė neturėjo teisės pasinaudoti juo.

26. Byloje nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė susitarė, jog Sutarties Nr. 1 atveju sutarties įvykdymo užtikrinimas galioja iki 2018 m. sausio 30 d., o Sutarties Nr. 2 atveju – iki 2017 m. gruodžio 30 d. Sutarčių 7.4 punktas numatė, kad jeigu užsakovas pasinaudoja Sutarties įvykdymo užtikrinimu, rangovas, siekdamas toliau vykdyti įsipareigojimus, per 5 darbo dienas privalo užsakovui pateikti naują sutarties įvykdymo užtikrinimą. Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovė užbaigtų darbų perdavimą pagal Sutartį Nr. 1 atliko 2019 m. vasario 21 d., t. y. praėjus metams ir trims mėnesiams po Sutartyje numatyto (2017 m. lapkričio 30 d.) termino, o Sutarties Nr. 2 atveju – 2018 m. gegužės 31 d., t. y. praėjus šešiems mėnesiams po Sutartyje numatyto (2017 m. lapkričio 30 d.) termino. Vadinasi, akivaizdu, kad Sutarčių įvykdymo terminas buvo pažeistas. Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl darbų vėlavimo pagal finansavimo sutartį Nr. S-229 buvo nepanaudoti visi 135 100 Eur; iš (duomenys neskelbtini) skirtų 114 100 Eur buvo panaudota 96 097,40 Eur; pagal finansavimo sutartį Nr. S-410 iš skirtų 536 400 Eur buvo panaudoti 406 193,94 Eur, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentu, jog atsakovė nepatyrė realių nuostolių. Priešingai, šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, kad kreditoriui nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais.

27. Apeliantė iš esmės neginčija Sutarčių įvykdymo termino pažeidimo, tačiau nurodo, kad bet kokiu atveju darbai buvo užbaigti, o darbus buvo vėluojama atlikti ir dėl atsakovės kaltės, todėl atsakovė neturėjo pagrindo reikalauti sutarčių įvykdymo užtikrinimo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apelianto argumentais dėl žemiau nurodytų aplinkybių.

28. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įstatymų leidėjas specialiai aptarė statybos rangos sutarties šalių pareigą bendradarbiauti. CK 6.691 straipsnyje įtvirtinta statybos rangos sutarties šalių bendradarbiavimo pareiga sutarties vykdymo metu reiškia, kad jei kyla kliūčių, trukdančių tinkamai įvykdyti sutartį, kiekviena šalis privalo imtis visų nuo jos priklausančių protingų priemonių toms kliūtims pašalinti. Kaip minėta pirmiau, kiekviena sutarties šalis turi laikytis sutarties sąlygų ir jomis vadovautis bei jas vykdyti tinkamai. Atsakovė, remdamasi, 2018 m. sausio 9 d. raštu atsakovė kreipėsi į draudimo bendrovę nurodydama, kad pagal Laidavimo raštus Nr. 1 ir Nr. 2 ji reikalauja įvykdyti atlikimo laidavimo draudimo raštuose numatytus įsipareigojimus ir sumokėti atsakovei 55 189,90 Eur ir 9 421,50 Eur išmokas. Rašte nurodė, kad ieškovė nevykdė Sutarties 4.1.2 punkte nurodytos darbų pabaigos ir neatliko darbų iki nurodytos datos – 2017 m. lapkričio 30 d.; nesilaikė Sutarties 9.4.9 punkto – vykdyti darbus pagal kalendorinį darbų vykdymo grafiką; Sutarties 9.4.20 punkto – atlikti visus darbus, pateikti užsakovui užpildytus statybos darbų žurnalus ir kt. dokumentus. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė nesilaikė kalendorinio darbų vykdymo grafiko, nevykdė bei netinkamai vykdė sutartyse matytas sąlygas, tokiu būdu pažeidė esminę sutarčių sąlygą – sutarties terminą. Priešingai nei teigia apeliantė, dėl tokių ieškovės veiksmų (ženklaus vėlavimo atlikti sutartus darbus) būtent atsakovė patyrė žalą, nes negavo suplanuoto finansavimo (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių rangos darbams iš Lietuvos automobilių kelių direkcijos lėšų. Savivaldybės administracija yra biudžetinė įstaiga, todėl 2017 m. biudžete buvo numačiusi visas ieškovei mokėtinas sumas; be kita ko, atsakovė turėjo kreiptis į kitą subjektą, t. y. savivaldybės tarybą, kad būtų patvirtintas naujas biudžeto projektas bei perskirstyti savivaldybės biudžeto lėšas. 2018 m. ir 2019 m. tvirtinant savivaldybės biudžetą reikėjo iš naujo perskirstyti objektus, nevykdyti kitų infrastruktūros objektų plėtros (dėl ko nukentėjo ir viešasis interesas, nes tam tikrose vietose nebuvo pagerinta infrastruktūra) tam, kad būtų galima atsiskaityti su ieškove bei nevykdyti kitų suplanuotų objektų pirkimų tam, jog už pabaigtus darbus atsiskaitytų su ieškove jau po sutartyje numatyto termino (2017 m. lapkričio 30 d.).

29. Pažymėtina, kad atsakovė nuolat ragino ieškovę laiku atlikti darbus: 2017 m. liepos 4 d. raštu Nr. 19-1786 (4.10.) ragino ieškovę spartinti darbus, nes buvo fiksuojamas atsilikimas nuo darbų grafiko; ieškovė buvo raginama nevilkinti darbų atlikimo ir spartinti darbus, informuota, jog objektas finansuojamas iš Lietuvos automobilių kelių direkcijos lėšų, todėl jos turi būti panaudotos iki 2017 m. gruodžio 2 d.; 2017 m. lapkričio 2 d. raštu Nr. IS- 4565 (12.1.5.) dar kartą informavo ieškovę, kad pagal kalendorinį darbų vykdymo grafiką inžinerinių tinklų (lauko vandentiekis ir nuotekynė) ir lauko elektros tinklų (lauko elektroniniai ryšiai) įrengimo darbai turėjo būti užbaigti 2017 m. birželio 30 d. Likus 8 dienoms iki galutinio sutarties termino pabaigos ieškovė 2017 m. lapkričio 22 d. raštu Nr. 20-01-2936 paprašė pratęsti sutarties terminą iki 2017 m. gruodžio 15 d. nurodydama pratęsimo priežastį – didelį kritulių kiekį. Atsakovė dar kartą 2017 m. lapkričio 24 d. raštu Nr. 19-3011(4.10.) ieškovei priminė apie sutartyje numatytus terminus baigti darbus iki 2017 m. lapkričio 30 d. bei nurodė, kad pagal Sutartį Nr. 1 yra numatytas sutarties įvykdymo užtikrinimas bei delspinigiai; priminė, jog darbai yra finansuojami iš Lietuvos automobilių kelių direkcijos lėšų, kurios turi būti panaudotos iki 2017 m. gruodžio 2 d. Likus vienai dienai iki sutarties įvykdymo termino pabaigos, 2017 m. lapkričio 29 d. ieškovė prašė pratęsti sutarties terminą iki 2017 m. gruodžio 22 d. nurodydama jau kitą priežastį, kad tretieji asmenys UAB „Edrija“ vykdo vandentiekio rekonstravimo darbus, todėl ieškovė negali pabaigti darbų dėl nuo jos nepriklausančių aplinkybių. Tokie ieškovės veiksmai tik patvirtina, kad ji ne tik nesilaikė sutartyse numatyto įsipareigojimo numatytu terminu atlikti darbus, bet ir visiškai nevertino, kad rangos sutartys sudarytos ieškovei laimėjus viešąjį pirkimą, todėl sutarčių keitimas ne tik apribotas viešųjų pirkimų įstatymo nuostatų apimtimi ir tvarka, bet ir atsakovės gaunamą finansavimą lemia savalaikis darbų pagal rangos sutartis, atlikimas.

30. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovė savo prievolę atlikti darbus laiku – įvykdė netinkamai, nes vėlavo juos atlikti atitinkamai metus ir tris mėn. bei šešis mėn., todėl atsakovė teisėtai ir pagrįstai pasinaudojo išmokomis, kurios yra laikomos minimaliais iš anksto šalių aptartais nuostoliais, pagal Laidavimo raštus. Kaip teisingai pažymėjo atsakovė, laidavimo raštuose nurodytos sąlygos, priešingai nei interpretuoja ieškovė, buvo sudedamoji sutarčių dalis ir remiantis jomis atsakovė galėjo pasinaudoti ir pasinaudojo sutarčių įvykdymo užtikrinimu.

31. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ar atsakovė pagrįstai pasinaudojo draudimo laidavimu, konstatavo, kad atsakovė ne tik neatliko sutarčiai prieštaraujančių ar jos neatitinkančių veiksmų, bet ir nepažeidė bendros pareigos elgtis rūpestingai ir veikti, jog kitam asmeniui nebūtų padaryta žala; atsakovės interesas buvo, kad sutartys ne tik būtų įvykdytos, bet tas padaryta ir sutartu terminu – iki 2017 m. lapkričio 30 d. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Viena vertus, šiuo atveju termino laikymasis buvo reikšmingas, nes sąlygojo ar lėšos pagal sutartį su Lietuvos automobilių kelių direkcija bus panaudotos 2017 metais. Kita vertus, pagal Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų, skirtų vietinės reikšmės keliams tiesti, rekonstruoti, taisyti (remontuoti), prižiūrėti ir saugaus eismo sąlygoms užtikrinti, naudojimo sąlygų tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos automobilių kelių direkcijos 2018 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. V-64, 6.3 punktą, Kelių direkcijos lėšos finansavimo gavėjui gali būti mokamos tik už atliktus darbus ir (ar) suteiktas paslaugas, todėl vadovaujantis įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, atsakovė neturėjo galimybės kreiptis dėl finansavimo sutarčių pratęsimo. Todėl apeliantės argumentai, kad atsakovė nedėjo visų pastangų tam, kad terminai būtų pratęsti ir numatytas finansavimas būtų gautas atmetami kaip nepagrįsti. Taigi, kalendorinio grafiko nesilaikymas ir sutarties esminės sąlygos – termino pažeidimas, buvo tas draudiminis įvyks, kuris atitiko atlikimo laidavimo draudimo raštuose nurodytas sąlygas, kai klientas nevykdo ar netinkamai vykdo sutartinius įsipareigojimus, ir suteikė atsakovei teisę pasinaudoti laidavimo raštais, be kita ko, įvykęs išimtinai dėl pačios ieškovės kaltės.

Dėl atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų

32. Apeliantė nurodo, kad dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, ieškovė patyrė žalą, kurią sudaro sumos išmokėtos draudikui ir egzistuoja akivaizdus priežastinis ryšys tarp ieškovės patirtos žalos ir atsakovės neteisėtų veiksmų bei atsakovės kaltė.

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog sutartinei civilinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos šios sąlygos: atsakovo neteisėti veiksmai, pasireiškiantys sutartinės prievolės nevykdymu ar netinkamu vykdymu, dėl to atsiradę nuostoliai ir priežastinis jų ryšys (CK 6.246–6.249, 6.256 straipsniai). Pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Kai sutartinės prievolės neįvykdo ar netinkamai ją įvykdo įmonė (verslininkas), tai ji atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita (CK 6.256 straipsnio 4 dalis). Sutartyje nesant išlygos dėl kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, verslininko sutartinė atsakomybė atsiranda be kaltės, ir, esant reikalavimui taikyti sutartinę civilinę atsakomybę, teismas turi nustatyti tris atsakomybės sąlygas: žalą, neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472-684/2015).

34. Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra nurodyta, kad sutartinei civilinei atsakomybei būdinga tai, jog šalis dar iki civilinės teisės pažeidimo sieja civiliniai teisiniai santykiai. Civilinės teisės pažeidimas tokiais atvejais dažniausiai pasireiškia sutarties pažeidimu (CK 6.256 straipsnis). Sutartis laikoma įvykdyta netinkamai, ją įvykdžius tik iš dalies, praleidus įvykdymo terminą, pažeidus kitas sutartas jos vykdymo sąlygas, bendradarbiavimo pareigą, imperatyviąsias teisės normas ir pan. Iš esmės sutartine teise ginamas lūkesčių interesas. Tai reiškia, kad šalis tikisi atsidurti tokioje padėtyje, kurioje ji būtų, jei būtų tinkamai įvykdyta sutartis, todėl taikant sutartinę atsakomybę siekiama užtikrinti, kad nukentėjusioji šalis tokioje padėtyje ir atsidurtų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-687/2015).

35. Nors apeliantė apeliaciniame skunde nurodė visą eilę termino praleidimo priežasčių, kurias, be kita ko, siejo ir su atsakovės atliktais veiksmai, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija apeliantės vėlavimo priežastis vertina kritiškai, kaip vėliau sugalvotą laiku neatliktų darbų pateisinimo galimą pagrindimą, nes, viena vertus, į bylą pateiktas šalių susirašinėjimas patvirtina, kad darbų vykdymo eigoje ieškovė tokių klausimų nekėlė ir dėl jų į atsakovę nesikreipė. Kita vertus, draudikas pripažino įvykį draudžiamuoju, o byloje nėra duomenų, jog ieškovė pateikdama naujus atlikimo draudimus būtų vengusi sumokėti draudikui prašytas sumas ar kėlusi klausimą dėl tokio reikalavimo nepagrįstumo. Be to, kaip buvo minėta nutarties 30 punkte, atsakovė šiuo atveju neatliko jokių neteisėtų veiksmų – veikė viešųjų pirkimų dokumentų (sąlygų) ir sutarčių pagrindu, vykdydama sutartis, laikėsi jų sąlygų, sumokėjo ieškovei už darbą sulygtą sumą, neatliko neteisėtų už sutarties ribų išeinančių veiksmų, t. y. ieškovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų apie apeliaciniame skunde minimų priežasčių buvimą ir neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų, o jų nesant, nėra būtinos civilinei atsakomybei taikyti sąlygų visumos. Todėl pirmosios instancijos teismas, nesant bent vienos iš sąlygų dedamosios, pagrįstai sprendė, jog šiuo atveju sutartinė civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

36. Kartu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės argumentus dėl sutarties kainos keitimo, nes nagrinėjamu atveju kaina nebuvo keičiama, o sutarties įvykdymo užtikrinimas (atlikimo laidavimo draudimo raštas) yra netesybos, kurios nesusijusios su sutarties kainos keitimu.

Dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo

37. Apeliantė nurodo, kad šiuo atveju egzistuoja visos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos: atsakovė nepagrįstai praturtėjo dėl neteisėtai ir nepagrįstai panaudotų Laidavimo raštų; ieškovė atsakovei išmokėtą sumą privalėjo sumokėti draudikui; egzistuoja priežastinis ryšys; ieškovė nebuvo prisiėmusi rizikos dėl to, jog atsakovė nepagrįstai pasinaudos laidavimo raštais; netenkinus ieškovės reikalavimo dėl žalos atlyginimo, ieškovė neturi (neturės) jokių kitų teisinių gynybos būdų, kuriais galėtų apginti savo pažeistas teises.

38. Nepagrįstu praturtėjimu be teisinio pagrindo laikoma ne tik atvejis, kai absoliučiai nėra teisinio pagrindo ir, nepaisant to, asmuo nepagrįstai, nesąžiningai gauna tiesioginės turtinės naudos, bet ir toks atvejis, kai asmuo turi teisinį pagrindą reikalauti ir gauti atitinkamą materialųjį turtą ar lėšas, tačiau jų gauna daugiau, nei turėtų pagal teisinį pagrindą, t. y. teismo patvirtintą kreditoriaus reikalavimą. Tokiu atveju suma, gauta didesnė, negu priklauso pagal teisinį pagrindą, laikoma gauta be teisinio pagrindo, t. y. nepagrįstu, nesąžiningu praturtėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008).

39. Nepagrįstas praturtėjimas reglamentuojamas CK 6.237–6.242 straipsniuose, kurio normų paskirtis – įgyvendinti bendrąją taisyklę, kad niekas negali nepagrįstai praturtėti kito asmens sąskaita. Nurodytame straipsnyje nustatytos sąlygos, kurios būtinos konstatuoti, jog asmuo nepagrįstai praturtėjo ir turi prievolę už praturtėjimą atlyginti kitam asmeniui, kurio sąskaita tai įvyko. Nepagrįsto praturtėjimo institutas taikomas ne tik tais atvejais, kai asmuo nepagrįstai gauna turtą, bet ir tais, kai praturtėjama nepagrįstai sutaupius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1318/2002; 2003 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-693/2003; 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 192/2006). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo (actio de in rem verso), turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos: t. y., pirma, turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų: antra, turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita). Nepagrįsto praturtėjimo priteisimas negalimas, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių. Trečia, turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo. Ketvirta, atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.). Penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį. Šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos. Septinta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011). Toks ieškinio dėl nepagrįsto praturtėjimo tenkinimo prielaidų (sąlygų) traktavimas atitinka tarptautinių teismų praktiką šiuo klausimu (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2008 m. gruodžio 16 d. sprendimas Masdar (UK) Ltd prieš Europos Bendrijų Komisiją, byla C-47/07 P, 44–46, 49 punktai, Rink. P. I-9761; Teisingumo Teismo 2010 m. sausio 21 d. sprendimas Kornelis van Dijk prieš Gemeente Kampen, byla C-470/08, Rink. P. I-0000).

40. Iš nuoseklios kasacinio teismo praktikos matyti, kad nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas savo prigimtimi yra subsidiarus kitų civilinių teisių gynybos būdų atžvilgiu, t. y. jis taikomas tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant nuostolių atlyginimą, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra, taikant sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus) arba jos apginamos nevisiškai; kai turtas gautas sandorio pagrindu, jo išreikalavimui visų pirma taikytinas sandorio negaliojimo institutas, o CK taisyklės, reglamentuojančios be pagrindo gauto turto ar nepagrįsto praturtėjimo grąžinimą, sandorio negaliojimo atveju gali būti taikomos tik subsidiariai – jeigu restitucijos nepakanka visiškam pažeistų asmens teisių apgynimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartis Nr. 3K-3-310/2013; 2014 m. sausio 10 d. nutartis Nr. 3K- 3-136/2014; 2016 m. vasario 4 d. nutartis Nr. 3K-3-30-378/2016; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis Nr. e3K-3-442-313/2018).

41. Pažymėtina, kad viena vertus, atsakovei draudimo išmokas išmokėjo draudimo bendrovė, t. y. atsakovė išmokas gavo ne iš ieškovės, todėl nėra pagrindo išmokos gavimą vertinti kaip atsakovės praturtėjimą, kurį sąlygojo ieškovės turto praradimas ar lėšų sumažėjimas. Kita vertus, ieškovės lėšos sumažėjo tik po to, kai ji savo valia nutarė sumokėti draudimo bendrovei šios išmokėtas sumas ir tokiu būdu prisiėmė nuostolių atsiradimo riziką. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė neteisėto praturtėjimo instituto, be kita ko, įvertinęs aplinkybę, kad atsakovė lėšas gavo šalių sutartinių santykių pagrindu, kas eliminuoja neteisėto praturtėjimo instituto taikymo galimybę.

Dėl pareigos motyvuoti teismo sprendimą

42. CPK 270 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo formaliai, tinkamai nemotyvavo skundžiamo sprendimo, neišnagrinėdamas visų esminių bylos aplinkybių, neatskleidė bylos esmės. Vertinant apeliantės nurodytus argumentus, svarbi yra tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl pareigos motyvuoti teismo sprendimą.

43. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (H. v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3-107/2010). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (H. v. Finland, judgmentof 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59–60).

44. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie ieškinio teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui. Vertinant, ar ieškinio motyvai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo ribų.

45. Atsižvelgiant į teismo sprendimo motyvavimui keliamus reikalavimus ir jų aptartą aiškinimo praktiką, pirmiau nurodytas apeliacinio skundo argumentas nelaikytinas pagrįstu. Pirmosios instancijos teismas išsamiai pagrindė, kodėl ieškovės AB „Penevėžio keliai“ ieškinį dėl nuostolių (žalos) atlyginimo ir (ar) nepagrįstai gautų piniginių lėšų grąžinimo atmetė. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje absoliučiu teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą laikomas visiškas teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažįstamas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (CPK 328 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2012 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2012).

46. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsakė į esminius ieškinio bei atsiliepimo į jį argumentus, išvadas pagrindė byloje pateiktais ir ištirtais įrodymais bei kasacinio teismo praktika. Ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas detaliai neatsakė į kiekvieną ieškovės ieškinyje išsakytą teiginį, teisėjų kolegijos vertinimu, nenulėmė neteisto procesinio sprendimo priėmimo, nes, kaip buvo minėta, teismas turėjo pareigą motyvuotai atsakyti tik į nagrinėjamam ginčui reikšmingus argumentus, ką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, padarė tinkamai.

47. Kiti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

48. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Panevėžio apygardos teismo 2020 m. birželio 11 d. sprendimas, kuriuo ieškovės ieškinys dėl nuostolių (žalos) atlyginimo ir (ar) nepagrįstai gautų piniginių lėšų grąžinimo atmestas, priimtas tinkamai įvertinus bylos aplinkybes, bylą nagrinėjęs teismas nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, tinkamai taikė žalos atlyginimą ir nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

49. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nuostatos, reglamentuotos CPK 93 straipsnyje, taikomos ir bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 302 straipsnis). Todėl netenkinus ieškovės apeliacinio skundo, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2020 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.