- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-01-25
- Bylos Nr.
- eI2-3416-1161/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-09193-2023-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Indrė Pukanasytė-Biekšė, Gediminas Užubalis, Indrė Žvaigždinienė
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Pareiškėjas
- A. K.
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamentas
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Indrės Pukanasytės-Biekšės, Gedimino Užubalio ir Indrės Žvaigždinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei A. U.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja A. K. kreipėsi į teismą dviem skundais (sujungus bylas, abu skundai nagrinėjami administracinėje byloje Nr. eI2-3416-1161/2024), kuriais prašo panaikinti 2023 m. spalio 18 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) sprendimą Nr. 23S186333 (toliau – ir Sprendimas 1), įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, panaikinti Migracijos departamento 2023 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. 23S187009 (toliau – ir Sprendimas 2) bei priteisti pareiškėjai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Pareiškėja nurodo, kad ginčijami sprendimai priimti tuo pagrindu, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, motyvuojant tuo, kad pareiškėja 2014–2018 m. dirbo Baltarusijos Respublikos teismų sistemoje, kas reiškia, kad ji privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią, o ateityje, gavusi leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui.
Nurodo, jog prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikė tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis (nagrinėjamu atveju pareiškėja yra sudariusi santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu). Teikdama prašymą pildė privalomą klausimyną ir nurodė, kad 2014–2018 m. dirbo Baltarusijos Respublikos teismų sistemoje. Prašymą nagrinėjanti įstaiga atliko pareiškėjos apklausą, kurios metu ji patvirtino, kad yra įgijusi aukštąjį išsilavinimą Baltarusijoje – 2014 m. baigė Baltarusijos Respublikos valstybinio universiteto Teisės fakultetą ir įgijo teisininko profesiją. Norėdama dirbti pagal įgytą išsilavinimą, įsidarbino teismo vykdytoja (duomenys neskelbtini). Karjeros pradžioje dirbo su teismo sprendimais civilinėse bylose, vėliau nagrinėjo asmenų prašymus. Darbo santykius nutraukė, kai susipažino su dabartiniu sutuoktiniu ir nusprendė persikelti gyventi į Lietuvą. Su vyru susipažino Baltarusijoje per bendrų pažįstamų vestuves. Kadangi sutuoktinis dirbo Lietuvoje, persikėlė gyventi į Lietuvą – Visaginą. Baltarusijoje gyvena tik jos motina ir tetos. Baltarusijoje lankosi porą kartų per metus, lankosi tik pas motiną.
Teigia, kad abu ginčijami sprendimai priimti remiantis 2023 m. rugsėjo 7 d. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento išvada Nr. 18-9451 (toliau – ir VSD išvada). Ginčijami sprendimai naikintini, nes akivaizdžiai pažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 40, 43 straipsnių nuostatas, nepagrįstai vadovaujasi UTPĮ 133 straipsnio 5 dalimi, taip pat sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų.
Nurodo, kad sprendimuose nėra pateikta konkrečių ir objektyviais duomenimis pagrįstų faktų, pagrindžiančių išvadą, jog pareiškėjos buvimas ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Teigia, kad Migracijos departamentas nevertino esminių pareiškėjos prašymo nagrinėjimo metu nustatytų ypač jautrių aplinkybių. Be to matyti, kad apklausa buvo atliekama tendencingai, su išankstine nuostata, siekiant sukompromituoti apklausiamąją. Principingai remiamasi tik VSD vertinimu ir subjektyvia nuomone.
Sutinka su Sprendime dėstomomis mintimis ir cituojamomis rezoliucijomis bei Nacionalinio saugumo strategijos plano idėjomis, kad Rusijos Federacijos agresijos prieš Ukrainą keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra akivaizdi ir nenuginčijama, tačiau pastebi, kad sprendimų teksto turinys susijęs su strateginėmis politinėmis idėjomis negali būti suabsoliutinamas ir be jokio argumento susiejamas būtent su pareiškėja.
Mano, kad Migracijos departamentas teisingai nustatė ir išdėstė faktus apie pareiškėją, tačiau nagrinėjant prašymą šių aplinkybių nepagrįstai nevertintos. Iš nustatytų aplinkybių, apibrėžiančių šeimyninius, socialinius, ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika, akivaizdu, kad Migracijos departamentas apsiribojo paviršutinišku tyrimu ir ne tik, kad neatskleidė esminių asmens integralumą patvirtinančių aplinkybių, tačiau ypatingai jautrias šeimynines tiesiog ignoravo.
Atkreipia dėmesį, kad pareiškėja yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą Vilniuje, (duomenys neskelbtini) kartu su sutuoktiniu bei mažamečiais vaikais; deklaruota gyvenamoji vieta laikytina šeimos gyvenamąją vieta, kurią pareiškėja ir jos sutuoktinis įsigiję asmeninėn nuosavybėn, pasiėmus ilgalaikį kreditą. Sutuoktiniai taip pat įsigiję bendrą šeimos turtą – automobilį. Santuoka su Lietuvos Respublikos piliečiu sudaryta (duomenys neskelbtini), leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas nuo 2018 m. rugpjūčio 23 d., taigi toks periodas laikytinas pakankamu pilnavertei integracijai Lietuvos Respublikoje.
Teigia, jog nenurodoma, dėl kokių priežasčių nebuvo aiškinamasi apie pareiškėjos darbinę veiklą Lietuvos Respublikoje, kai pareiškėja nuo 2019 m. rugpjūčio 13 d. įsidarbino UAB „M“ ir dirbo tol, kol išėjo į vaiko auginimo atostogas, tokiu būdu yra pilnai funkcionali Lietuvos Respublikos gyventoja, dirbanti, mokanti mokesčius.
Nurodo, kad Migracijos departamentas, nustatydamas faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėja kukliai paminėjo, kad ji turi du nepilnamečius vaikus, Lietuvos Respublikos piliečius. Patikslina, kad turi du mažamečius vaikus, iš kurių vienas kūdikis, abu pareiškėjos ir jos sutuoktinio vaikai yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Mažametė A. lanko Vilniaus lopšelį – darželį (duomenys neskelbtini), kūdikis S. yra absoliučiai pareiškėjos rūpestyje. Kūdikis S. yra Lietuvos Respublikos pilietis, kuriam pagal Lietuvos Respublikoje numatytą sveikatos pasitikrinimo schemą ir protokolą yra numatyti skiepai, vizitai pas įvairius medikus specialistus Vilniaus (duomenys neskelbtini) poliklinikoje.
Pabrėžia, kad pareiškėja yra saistoma su Lietuvos Respublika giminystės ryšiais, čia gyvena jos vaikai, sutuoktinis, socialiniais ir ekonominiais ryšiais, nes turi darbą, yra vaiko priežiūros atostogose, turi nekilnojamąjį turtą, ji integravusi į valstybę, nes išlaikiusi valstybinės kalbos egzaminą, o jos teisinis išsilavinimas yra pripažintas teisės aktų nustatyta tvarka; ji laikosi šalies įstatymų, nėra teista.
Mano, kad šių esminių aplinkybių ignoravimas vertinant pareiškėjos prašymą dėl leidimo gyventi pakeitimo yra ne tik moraliai nepriimtinas, bet ir iš esmės pažeidžiantis principines šeimos ir vaiko teises, teisėtus interesus ir vertybes. Iš skundžiamo Sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentui buvo žinoma apie pareiškėjos vaikus, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, todėl Migracijos departamentas turėjo suvokti ir atsižvelgti į vaiko teises ir teisėtus interesus, kurių tinkamas įgyvendinimas tiesiogiai susijęs su pareiškėjos teisiniu statusu ir tinkamu jos prašymo išsprendimu. Nagrinėjamu atveju neatsižvelgta, kad pareiškėjos vaikai yra nepilnamečiai Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie turi teisę gyventi į Lietuvos Respublikoje kartu su tėvais, taigi nevertinti prioritetiniai nepilnamečio vaiko interesai.
Pastebi, kad teismo nutartys, į kurias nukreipiama ginčijamuose sprendimauose yra visiškai nesusijusios su skundžiamu atveju.
Teigia, jog iš Migracijos departamento išvadų susidaro įspūdis, kad kiekvienas asmuo, kuris yra Baltarusijos Respublikos pilietis ir užėmė aukštos kvalifikacijos reikalaujančias pareigas, esant šiandieninei geopolitinei situacijai, didina grėsmės galimybę valstybės saugumui, taigi neišvengiamas situacijos prognozavimas, anot įstaigos – kylanti grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, nežiūrint į kitas aplinkybes.
Dėl Migracijos departamento nurodytų aplinkybių, kad pareiškėja nors ir nurodo galinti kalbėti lietuvių kalba, tačiau apklausoje kalbėjo rusų kalba, nurodo, kad nors tai neturėtų kelti jokių problemų, kai kvietimas apklausai siunčiamas abejomis kalbomis, o asmens gimtoji kalba yra rusų, savaime suprantama, kad oficialioje įstaigoje apie dalyką paprasčiau kalbėti gimtąją kalba siekiant ir turinio, ir prasmės aiškumo. Negana to, dalykinis protokolas reikalauja pagarbos sakant kalbą ta kalba, kuria geriausiai kalbi - gimtąją, nebent esi pažengęs vartotojas, siekiant turinio neiškraipymo.
Teigia, kad apklausoje negalėjo vertinti 2020 metų įvykių Baltarusijoje, išsakyti požiūrio į Rusijos veiksmus Ukrainos teritorijoje ir Krymo teritorinę priklausomybę. Paaiškina, kad Lietuvoje gyvena nuo 2018 m., su Baltarusija neturi jokių ryšių, išskyrus šeimyninius. Politiniai klausimai šeimoje neaptariami, žiniasklaidos praktiškai neskaito, nes nuo 2020 m. sausio mėnesio motinystės atostogose ir laisvo laiko praktiškai neturi. Nepritaria jokiems smurtiniams ar kariniams veiksmams. Dėl Krymo teritorinės priklausomybės paaiškino, kad vaikystėje, kai paskutinį kartą ten buvo, tai buvo Ukrainos teritorija. Iki šiol nežino tarptautinės bendruomenės pripažintos informacijos.
Mano, kad apklausa nėra tarptautinės teisės egzaminas ar tarptautinė diskusija siekiu nustatyti Krymo priklausomumo aspektus. Migracijos departamento motyvas yra diskriminacnio pobūdžio, pajuokiantis asmenį ir skambantis kaip patyčios iš žmogaus išsilavinimo, nors asmuo ir raštu, ir žodžiu patvirtino, kad Krymas priklauso Ukrainai, vaikystėje lankėsi „ukrainietiškame“ Kryme. Negana to, nežiūrint į asmens išsilavinimą, galima atsakant žodine išraiška ir suklysti interpretuojant, kai viešas šaltinis „Vikipedija“ teikia tokį paaiškinimą apie Krymą: „Krymas (krym. Къырым, sen. gr. Κιμμερία/Ταυρική, rus. Крым, ukr. Крим) – pusiasalis ir istorinis regionas rytų Europoje, iš šiaurės pusės išsišauna į Juodąją jūrą. Teritoriją nuo 2014 m. faktiškai valdo Rusija (Krymo Respublika ir autonominis Sevastopolio miestas), nors juridiškai jis tebėra laikomas Ukrainos teritorija (Krymo autonominė respublika).
Pažymi, kad Migracijos departamentas nesiteiravo nei apie vaikus, nei apie pareiškėjos ateities planus, apie gyvenimą Lietuvoje, o tiesiog tardė desperatiškai siekiant pritempti prie trokštamo rezultato, tačiau net to negavus, pareiškėjos žodinio paaiškinimo interpretavimui subjektyvumo ir šališkumo negailėjo. Iš to seka klausimas dėl Klausimyno reikalingumo ir naudingumo, kai tuo tarpu turinys vis tiek nevertinamas objektyviai.
Nesutinka su Migracijos departamento nurodytom aplinkybėm, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir EŽTK) neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės, pagal EŽTT praktiką, todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Mano, kad atmesta šeimos instituto svarba, šios aplinkybės netiriant ir nevertinant, buvo atsisakyta patenkinti prašymą dėl tariamo pareiškėjos grėsmingumo visuomenei.
Pažymi, jog ginčijamuose sprendimuose pareiškėjos atvejis paremtas būtent tik prielaida dėl jos galimos kelti grėsmės, kurios realumas nepagrįstai preziumuotas, dėl buvusios darbovietės, bet ne patikrintomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų kompleksiniu vertinimu, dėl to, skundžiami sprendimai gali būti vertinamas kaip pagrįsti bendrąją prevencija, bet ne atvejo motyvuota analize.
Šalies argumentai
Pareiškėjos teigimu, nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas skundą teikiančiam asmeniui pritaikytų priemonių proporcingumo šeiminių ryšių aspektu visapusiškai ir objektyviai neįvertino, tik deklaratyviai pareiškė, kad pareiškėja kelia grėsmę, nežiūrint į šeimyninius santykius. Sprendimai priimti nepagrįstai, neatsižvelgus į pareiškėjos paaiškinime išdėstytas išskirtines faktines aplinkybes, susijusias su ypatingomis jos asmeninėmis ir šeimos priežastimis bei nepilnamečių vaikų teisėmis ir teisėtais interesais.
Mano, jog surinktų duomenų pakanka tam, kad patvirtinti, jog pareiškėja yra reikšmingai susijusi su Lietuvos Respublika socialiniais ir ekonominiais ryšiais, nepaneigtas šeimos fundamentalumas, tačiau šioje situacijoje nepagrįstai atmestas, taigi vertina, kad laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimas skundžiamame Sprendime 1 nurodytais motyvais ir uždraudimas pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką Sprendimu 2, tinkamai nevertinus pareiškėjos teisės gyventi kartu su šeima ir valstybės interesų pusiausvyros, laikytinas neproporcinga priemone. Priimant sprendimus neatsižvelgta į jautrias išdėstytas faktines aplinkybes, susijusias su ypatingomis pareiškėjos asmeninėmis ir šeimos priežastimis bei mažamečių vaikų teisėmis ir teisėtais interesais. Nepilnamečiai vaikai, turintys Lietuvos Respublikos pilietybę, šiuo atveju perspektyvoje negalės saugiai su motina gyventi Lietuvos Respublikoje, gauti savo šalyje medicinos paslaugas, ugdymą, mokslus tėvynėje.
Nurodo, jog Migracijos departamentas nepagrįstai nurodo, kad šeiminiai ar socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis asmens grėsmės nepaneigia ir nesumažina.
Pareiškėjos teigimu, tai, kad Migracijos departamentas nemotyvuoja, kuo gi būtent pasireiškia pareiškėjo palaikymas nurodytiems režimams, suponuoja diskriminacines nuostatas, kas savaime vertinama kaip antikonstituciška. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėja, dirbdama Baltarusijos Respublikos teismų sistemoje, nėjo ypatingų ar vadovaujančių pareigų, nebuvo susijusi su karine tarnyba, vykdė administracines funkcijas pagal pareiginius nuostatus.
Teigia, kad nėra aišku, kokią būtent realią, akivaizdžią ir pakankamai rimtą grėsmę kelia jauna mama, ką tik susilaukusi antrojo kūdikio Lietuvos Respublikoje, čia mokanti mokesčius, kurianti šeimą, gyvenimą, toks sprendimas akivaizdžiai pažeidžia proporcingumo principą ir sudaro palankias sąlygas diskriminacijai dėl tautybės ir pilietybės. Pamini, kad esant analogiškoms sąlygoms leidimas gyventi pareiškėjai buvo išduotas ne kartą, abejonių dėl jos istorijos ir patikimumo nekilo, po paskutinio karto, kai pareiškėjai buvo pratęstas leidimas laikinai gyventi, jokios reikšmingos aplinkybės jos gyvenime nepasikeitė, net gi atvirkščiai – ji pagimdė savo šeimoje antrą Lietuvos Respublikos pilietį, tokiu būdu gerindama demografinę padėtį.
Pažymi, kad visi žmonės yra skirtingi, todėl kiekvienas žmogus turi būti vertinamas individualiai, o kolektyvinė atsakomybė pagal pilietybę teisinėje demokratinėje valstybėje nėra priimtina. Dėstomos tik prielaidos, kad ji gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui. Nacionalinio saugumo strategija nėra pakankamas teisinis pagrindas be sistemingo surinktų faktų aiškinimo, visų duomenų sugretinimo, neindividualizuoto konteksto, atmesti pareiškėjos prašymą.
Atkreipia dėmesį, kad remiantis galiojančiais teisės aktais trumpesnis draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis taip pat nustatomas, jei draudimo laikotarpis nulemtų realių, ilgalaikių ir neigiamų pasekmių atsiradimą užsieniečio šeimos ryšiams. Migracijos departamentas tokių aplinkybių nevertino, jiems esminis dalykas nepasirodė, kad pareiškėjos išvykimas nulems realias, ilgalaikes ir neigiamas pasekmes pareiškėjos šeiminiams ryšiams bei sudarys Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio pažeidimą.
Teigia, kad skundžiami sprendimai yra pagrįsti iš esmės vien VSD išvada (įslaptintais duomenimis), absoliučiai neįrodo pareiškėjos grėsmės valstybiniu lygmeniu. Šiuo atveju jokių faktinės grėsmės aplinkybių nenustatyta, o sprendimai priimti akivaizdžiai remiantis bendro pobūdžio informacija, padarant klaidingą interpretaciją iš žodinės asmens apklausos. Kitokia informacija, kuria galėjo remtis Migracijos departamentas, pareiškėjai nėra žinoma, nes tokie duomenys objektyviai neegzistuoja.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas palaikė skunduose išdėstytus reikalavimus.
Šalies argumentai
Atsakovas Migracijos departamentas teismui pateikė atsiliepimus dėl abiejuose skunduose reiškiamų pareiškėjos reikalavimų, su jais nesutinka ir prašo juos atmesti kaip nepagrįstus.
Nurodo, kad 2023 m. liepos 4 d. pareiškėja pateikė Migracijos departamentui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu. Pareiškėja pildydama klausimyną nurodė, kad 2014–2018 m. dirbo Baltarusijos Respublikos teismų sistemoje. Migracijos departamentas gavo VSD išvadą, kurioje nurodyta, jog pareiškėja dirbdama Baltarusijos Respublikos teismų sistemoje, privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Įvertinęs VSD pateiktą išvadą ir kitus duomenis, priėmė ginčijamus sprendimus.
Teigia, kad priimdamas ginčijamus sprendimus Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos, VSD, išvada. Pagal UTPĮ 4 straipsnio 4 dalį, užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD. Pažymi, kad Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas sprendimus, Migracijos departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis. Migracijos departamentas šios institucijos išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti.
Nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad Migracijos departamentas nevisapusiškai ištyrė pareiškėjos prašymą, priėmė nepagrįstą, nemotyvuotą ir prieštaringą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje besivadovaujant bendraisiais prevenciniais principais ir vieninteliu juridiniu pagrindu, VSD išvada. Pažymi, kad pareiškėjai nebuvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Mano, kad sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad sprendimai atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, priimti nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Nesutinka ir su argumentais, kad sprendimai priimti neatlikus individualaus tyrimo ir formalūs dėl to, kad jų turinyje atsispindi VSD išvada. Pažymi, kad nors esminis ginčijamų sprendimų pagrindas ir yra VSD išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat aiškiai matyti, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjos vertinimą (pvz., įvertino pareiškėjos socialinius, šeimyninius, ekonominius ryšius), todėl negalima teigti, jog Migracijos departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo. Buvo įvertinta ir pareiškėjos apklausos metu išsakyta pozicija dėl Krymo priklausomybės VSD Išvados kontekste, sprendimai priimti atsižvelgiant į teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus dėl grėsmės valstybės saugumui vertinimo.
Kategoriškai nesutinka, kad pareiškėjos apklausa buvo atliekama tendencingai, su išankstine nuostata, siekiant sukompromituoti apklausiamąją. Pažymi, kad apklausos tikslas buvo sužinoti daugiau apie pačią pareiškėją ir jos pažiūras. Apklausos metu pareiškėjai buvo užduodami patikslinantys klausimai ir nebuvo siekiama jos niekaip sukompromituoti.
Teigia, kad sprendimuose yra apžvelgiamas svarbus susiklostęs geopolitinis kontekstas, be kita ko, susijęs su besitęsiančia Rusijos Federacijos ir Baltarusijos karine agresija prieš Ukrainą.
Nurodo, jog vertinant pareiškėjos socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad pareiškėja nacionalinės vizos nėra turėjusi, nuo 2018 m. rugpjūčio 23 d. iki 2023 m. rugpjūčio 12 d. gyveno Lietuvoje su leidimais laikinai gyventi. Nuo 2018 m. spalio 2 d. dirba Lietuvoje, šiuo metu yra vaiko priežiūros atostogose. Nustatė, kad pareiškėja turi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje – (duomenys neskelbtini) ji sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu bei turi du nepilnamečius vaikus, Lietuvos Respublikos piliečius, tačiau mano, kad šeiminiai ryšiai negali tapti pretekstu ignoruoti užsieniečio grėsmę valstybės saugumui.
Pažymi, kad pareiškėjos skunde nurodomos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2023 m. liepos 5 d. nutarties administracinėje byloje eA-1815-502/2023, faktinės aplinkybės iš esmės yra skirtingos. Nurodomu atveju pareiškėjai buvo panaikintas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, nes ji gyveno ne Europos Sąjungoje ilgiau negu 12 mėnesių ir eilės, šiuo nagrinėjamu atveju yra atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.
Nesutinka ir, kad apklausos metu pareiškėja buvo provokuojama, kad Migracijos departamento motyvas yra diskriminacinio pobūdžio, pajuokiantis asmenį ir skambantis kaip patyčios iš žmogaus išsilavinimo, nors asmuo ir raštu, ir žodžiu patvirtino, kad Krymas priklauso Ukrainai, vaikystėje lankėsi „ukrainietiškame“ Kryme. Pažymi, kad apklausos metu pareiškėjos buvo klausiama apie 2020 m. įvykius Baltarusijoje į ką pareiškėją atsakė, kad ji nieko nežino ir niekaip nevertina. Pareiškėja neatsakė ir į klausimą apie Rusijos karinius veiksmus Ukrainoje, pasakydama, kad bet kokius karo veiksmus vertina neigiamai. Į klausimą, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas, nuo tiesioginio atsakymo išsisuko sakydama, kad nėra tarptautinės teisės žinovė. Tokius pareiškėjos atsakymus vertina kritiškai.
Nors pareiškėja teigia, kad Sprendimas pagrįstas prielaidom, spėjimais ar įtarimais, atsakovas pabrėžia, kad VSD išvada yra pagrįsta pareiškėjos darbu Baltarusijos Respublikos institucijoms, lojalumu joms, t. y. remiantis asmeniškai su pareiškėja susijusiomis ir nuo jos priklausiusiomis aplinkybėmis (jos darbine veikla). Mano, kad reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios LVAT praktikos.
Taip pat pažymi, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus.
Pažymi, kad apklausos metu pareiškėja, kaip teigiame skunde, nebuvo tardoma, nebuvo priversta dalyvauti apklausoje, apklausos metu užduodami klausimai nebuvo kompromituojantys. Pareiškėja nebuvo diskriminuojama dėl kalbos, apklausa vyko ta kalba, kuri buvo patogi pačiai pareiškėjai. Kiti pareiškėjos teiginiai yra iš esmės hipotetiniai ir niekuo nepagrįsti. Aplinkybė, kad pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nereiškia, kad ji turėjo ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jai šis leidimas visą laiką ateityje turės būti pakeistas ar negalės būti panaikintas UTPĮ įtvirtintais pagrindais. Lietuvos Respublika neturi pareigos leisti asmeniui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu toks leidimas neatitinka valstybės nacionalinių interesų.
Nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad Migracijos departamentas apsiribojo paviršutinišku pareiškėjos ryšių su Lietuva tyrimu ir neatskleidė esminių asmens integralumą patvirtinančių aplinkybių bei ignoravo šeimynines aplinkybes. Pirmiausia, pabrėžia, kad šeiminiai ryšiai negali tapti pretekstu ignoruoti užsieniečio grėsmę valstybės saugumui. Be to, šeiminiai pareiškėjos ryšiai buvo aptarti ir įvertinti priimant ginčijamus sprendimus.
Įvertinus išdėstytas aplinkybes, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą, laiko, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjos asmeninis interesas gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Vertinima, kad atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi pareiškėjai laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą bei siekiant užkardyti galinčias kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti užsieniečiui apsigyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, t. y. dėl galimybės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje ir laisvai lankytis kitose Šengeno valstybėse.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė palaikė atsiliepimuose išdėstytą poziciją ir prašė pareiškėjos skundus atmesti.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD teismui pateikė atsiliepimus dėl pareiškėjos skunduose reiškiamų reikalavimų, kuriuose su pareiškėjos skundais nesutinka ir prašo juos atmesti kaip nepagrįstą.
VSD nurodo, kad skundžiami sprendimai yra priimti pagal Migracijos departamento kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Migracijos departamentas šiais sprendimais prisideda prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.
Atkreipia dėmesį, kad pagrindinis VSD veiklos tikslas – stiprinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, renkant informaciją apie rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes, pateikiant ją nacionalinį saugumą užtikrinančioms institucijoms ir šalinant šiuos rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes. Viena iš šio tikslo įgyvendinimo priemonių – užsieniečių, atvykstančių į Lietuvą, grėsmės nacionaliniam saugumui vertinimas, kaip tai numato UTPĮ. VSD Migracijos departamentui pateikė vertinimą, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Vertina, jog pareiškėja, dirbdama Baltarusijos Respublikos teismų sistemoje, privalėjo būti lojali Baltarusijai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.
Mano, kad pareiškėjai gyvenant Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę (tarnavę) šios šalies valstybės institucijose. Nustatė konkrečius tokią Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Baltarusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valdančiajam režimui.
VSD nurodo, kad atliko perspektyvinį vertinimą ir numato, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jos su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su Baltarusijos Respublikos teismų sistema. Mano, jog ryšių su grėsmę keliančiais subjektais turėjimas gali būti laikomas pažeidžiamumą suponuojančia aplinkybe, kartu sudarantis pagrindą išvadai, jog tokių ryšių turinčio asmens buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Tokiems asmenims esant užsienio šalyse, ypač režimui priešiškose NATO bei ES valstybėse, taip pat ir Lietuvoje, jie gali būti lengvai išnaudojami Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų tam tikroms užduotims, priešingoms Lietuvos interesams, beje, tam naudojant ir įvairias neteisėtas priemones, tokias kaip šantažą ir kt. Toks VSD vertinimas atitinka ir LVAT poziciją analogiškomis aplinkybėmis grindžiamose bylose.
Teigia, kad tai, jog pareiškėja jau nebedirba Baltarusijos Respublikos teismų sistemoje, nepaneigia VSD padarytos išvados. Tai pagrindžia ir Ukrainos saugumo tarnybos (toliau – SBU) kontržvalgybinės operacijos metu nustatyti faktai.
Pažymi, jog pareiškėja be pagrindo teigia, kad jos keliama grėsmė grindžiama bendro pobūdžio informacija, spėlionėmis ir prielaidomis. Kadangi sprendžiant, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, yra atliekamas tam tikras situacijos prognozavimas, VSD išvadoje, kuria pagrįsti sprendimai, nurodyti duomenys nelaikytini bendro pobūdžio informacija, jie yra paremti nustatytais faktais (objektyviais duomenimis) apie Baltarusijos valdžios ir jos institucijų veiklą bei pareiškėjos ryšį su šiomis institucijomis. Būtent taip analogiškas situacijas aiškina ir LVAT savo praktikoje (LVAT 2023 m. rugpjūčio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2049-463/2023).
Pažymi, kad LVAT ne kartą yra pažymėjęs, jog teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik, jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus. Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos besąlygiškai leisti pareiškėjai atvykti į Lietuvą, išduoti jai nacionalinės vizos, leisti jai laikinai gyventi Lietuvoje ar pan., jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.
Nurodo, kad grėsmių valstybės saugumui vertinimas priklauso kiekvienos iš ES valstybių narių diskrecijai. Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis.
Vertina, kad priimant ginčijamus sprendimus, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, Migracijos departamentas neviršijo kompetencijos, taip pat sprendimais nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjos teisės bei laisvės. Kadangi pareiškėja VSD pripažinta kaip kelianti grėsmę valstybės saugumui, jos asmeniniai ir (ar) šeimos interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Ginčijami sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu trečiojo suinteresuoto asmens atstovai nedalyvavo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. spalio 18 d. sprendimo Nr. 23S186333, kuriuo atsisakyta pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, taip pat Migracijos departamento 2023 m. spalio 18 d. sprendimo Nr. 23S187009 uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių (2,5 metų), teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėja yra Baltarusijos pilietė, gim. (duomenys neskelbtini).
Pareiškėja 2023 m. gegužės 28 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą Nr. 2305-LLGK-3316 pakeisti leidimą laikinai gyventi.
Byloje pateiktas klausimynas, kurį užpildė ir pasirašė pareiškėja. Klausimyne pareiškėja nurodė, kad 2014–2018 m. dirbo Baltarusijos Respublikos teismų sistemoje. Atsakydama į klausimyno 10 klausimą „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?“ pareiškėja atsakė „Ne“. Į klausimyno 11 klausimą „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas?“ pareiškėja atsakė „Ukrainai“.
Abu ginčijami sprendimai priimti remiantis 2023 m. rugsėjo 7 d. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento išvada Nr. 18-9451. VSD atliko pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą ir nustatė, kad pildydama Migracijos departamento klausimyną A. K. nurodė, jog 2014–2018 m. dirbo Baltarusijos Respublikos teismų sistemoj. VSD vertinimu, Baltarusijos Respublikos pilietės A. K. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad A. K. nuo 2018 m. rugpjūčio 23 d. iki 2023 m. rugpjūčio 12 d. gyveno Lietuvoje su leidimais laikinai gyventi. Nuo 2018 m. spalio 2 d. dirba Lietuvoje, šiuo metu yra vaiko priežiūros atostogose. A. K. turi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje – (duomenys neskelbtini) ji sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu bei turi du mažamečius vaikus, Lietuvos Respublikos piliečius. A. K. ir jos sutuoktinis yra sudarę būsto paskolos sutartis su AB „S“.
Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro 2023 m. spalio 26 d. duomenimis pareiškėja Lietuvos Respublikoje neteista.
Pareiškėja, nesutikdama su Migracijos departamento Sprendimu 1 ir Sprendimu 2, kreipėsi į teismą.
Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reguliuoja UTPĮ (ginčui aktuali įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2023 m. liepos 1 d. iki 2023 m. gruodžio 29 d.), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.
UTPĮ 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas gyventi), spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Pagal to paties straipsnio 7 dalį, Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.
UTPĮ 35 straipsnio, nustatančio atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindus, 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
Pagal UPTĮ 43 straipsnio 1 dalį, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai: Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio vaikas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis (3 punktas); Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi (5 punktas).
UTPĮ 50 straipsnyje nustatyti leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
Pagal UTPĮ 133 straipsnio 1 dalį, užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Pagal to paties straipsnio 5 dalį užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka (UTPĮ 133 straipsnio 7 dalis). Sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Valstybės sienos apsaugos tarnyba, jeigu ji priėmė UTPĮ 127 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą, arba Migracijos departamentas. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes (UTPĮ 133 straipsnio 8 dalis).
Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka, patvirtinta Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) nustato pavyzdinių kriterijų, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant užsieniečio duomenis iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, sąrašą ir jų vertinimo tvarką, taip pat apibrėžia šių kriterijų įtaką priimant sprendimą dėl draudimo atvykti laikotarpio. Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punkte įtvirtinta, kad tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Kriterijų vertinimo tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga.
Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį; užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Kriterijų vertinimo tvarkos 38 punkte nustatyta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomi šie draudimo atvykti laikotarpiai: 3 metai, jei užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai; 5 metai, jei užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, nes buvo nuteistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą; 10 metų, jei užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 39 punktą, šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis turinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomas perpus trumpesnis laikotarpis, nei nurodyta 38 punkte.
LVAT savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad sprendžiant leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje klausimus, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, siekiant tinkamai pritaikyti UTPĮ nuostatas, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1055-492/2023).
LVAT praktikoje nurodoma, kad asmens keliama grėsmė turi būti reali ir akivaizdi. Ši grėsmė turi būti grindžiama individualiomis su pareiškėjo asmeniu susijusiomis konkrečiomis aplinkybėmis, o ne bendro pobūdžio informacija.
LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017).
EŽTT yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekanti plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
Iš byloje esančių dokumentų analizės ir teismo posėdžio metu pateiktų paaiškinimų galima daryti išvadą, kad pareiškėjos tariamai keliama grėsmė valstybės saugumui iš esmės nustatyta, tik atsižvelgus į pareiškėjos klausimyne pateiktą informaciją, jog ji 2014–2018 m. dirbo Baltarusijos Respublikos teismų sistemoje, bei VSD 2023 m. rugsėjo 7 d. rašte Nr. 18-9451 pateiktą vertinimą.
Pažymėtina, kad be klausimyne nurodytos informacijos, jog pareiškėja dirbo Baltarusijos Respublikos teismų sistemoje, pareiškėja atsakydama į klausimyno 10 klausimą „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?“ atsakė „Ne“, o į klausimyno 11 klausimą „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas?“ pareiškėja atsakė „Ukrainai“.
Nors atsakovas ir nurodo, kad apklausos metu pareiškėja teigė nieko nežinanti ir niekaip nevertinanti 2020 m. įvykių Baltarusijoje, taip pat, kad pareiškėja neatsakė ir į klausimą apie Rusijos karinius veiksmus Ukrainoje, pasakydama, kad bet kokius karo veiksmus vertina neigiamai, o į klausimą, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas, nuo tiesioginio atsakymo išsisuko sakydama, kad nėra tarptautinės teisės žinovė, teismas pažymi, jog pateiktame klausimyne pareiškėja aiškiai atsakė, jog nepritaria Rusijos kariniams veiksmams Ukrainoje, taip pat nurodė, kad laiko, jog Krymas legitimiai priklauso Ukrainai. Pažymėtina, jog byloje nėra jokių duomenų (įrodymų), jog pareiškėja palaiko Rusijos karinę agresiją prieš Ukrainą ar laiko, jog Krymas priklauso Rusijai. Apklausos metu, pareiškėja, nors ir aiškiai neišreiškia savo pozicijos, tačiau pasisako, kad Krymas priklauso Ukrainai, kad nepalaiko bet kokio karo. Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad pareiškėjos apklausa vyko 2023 m. rugsėjo 26 d., o pareiškėjos sūnus gimė (duomenys neskelbtini), t. y. apklausa vyko po gimdymo praėjus mažiau nei 5 mėnesiams. Ši aplinkybė taip pat galėjo turėti reikšmės tam, kaip pareiškėja atsakinėjo per apklausą (nuovargis, jaudulys ir pan.).
Nagrinėjamoje byloje mutatis mutandis svarbūs ir EŽTT praktikoje nagrinėti atvejai, susiję su susitariančiųjų valstybių taikytomis teisinės atsakomybės priemonėmis, reaguojant į taip vadinamus nusikaltimų atsiprašymus (angl. apology of crime), kai tam tikri nusikaltimai neigiami, pateisinami, vertinami teigiamai, idealizuojami (žr., pvz., EŽTT 2008 m. spalio 2 d. sprendimą byloje Leroy prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 35109/03) arba neigiami tam tikri didelės svarbos istoriniai įvykiai (žr., pvz., 2019 m. sausio 8 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Williamson prieš Vokietiją, pareiškimo Nr. 64496/17). Visais šiais atvejais EŽTT reikalauja taikyti individualų požiūrį ir atsižvelgti į tai, ar pažiūros išdėstytos įtemptoje politinėje ir socialinėje aplinkoje, koks yra pažiūrų pareiškimo tiesioginis ir platesnis kontekstas bei koks šių pažiūrų išsakymo būdas (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2015 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Perincek prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 27510/08). Šie kriterijai yra svarbūs aspektai, į kuriuos reikia atsižvelgti ir nagrinėjamu atveju.
Teismas pažymi ir tai, kad sprendžiant dėl leidimo gyventi panaikinimo, visais atvejais privalo būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas, t. y. tam tikra grėsmės galimybė turi objektyviai, tikrovėje ir realiai egzistuoti, o ne būti vien tik numanoma, spėjama ar paprasčiausiai įsivaizduojama. Be to, turi būti įvertinamas ir grėsmės valstybės saugumui galimybės akivaizdumas laiko požiūriu, t. y. grėsmės valstybės saugumui galimybė turi jau (priimant atitinkamą sprendimą) egzistuoti (2010 m. birželio 23 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A858 – 1810/2010). Minėta, kad sprendžiant dėl grėsmės valstybės saugumo realumo, situacijos vertinimas turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu, nes būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė. Nagrinėjamu atveju, byloje nėra jokios informacijos apie ankstesnius pareiškėjos veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų grėsmės valstybės saugumui buvimą, nėra informacijos ir apie tai, ar kažkokie pareiškėjos veiksmai praeityje apskritai buvo vertinti priimant ginčijamą Sprendimą.
LVAT savo praktikoje yra nurodęs, kad Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr. LVAT 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų) viešajai tvarkai, valstybės saugumui turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo.
Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą dėl asmens grėsmės valstybės saugumui, neturėtų VSD išvados tiesiog perkelti į Sprendimą, o, būdamas viešojo administravimo subjektas, turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėja susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar yra pagrindas panaikinti (atsisakyti pakeisti) jai išduotą leidimą nuolat gyventi.
Būtent taip veikti Migracijos departamentą įpareigoja UTPĮ, taip pat tiek LVAT, tiek EŽTT praktikoje suformuoti reikalavimai.
Migracijos departamentui kaip viešojo administravimo subjektui taikomi ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimai. VAĮ 10 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime be kita ko būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.
Motyvavimo pareigos turinys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje visų pirma siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pavyzdžiui, LVAT 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinė- je byloje Nr. A756-997/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.). Įgyvendindamas diskrecijos teisę, viešojo administravimo subjektas privalo atidžiai ištirti, paremti savo vertinimą argumentais, kurie yra reikšmingi ir kurie pagrindžia jais remiantis padarytas išvadas, atspindi faktines aplinkybes tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, bei kurių pakanka pagrindimui, ir atsižvelgti į visus svarbius veiksnius (šiuo aspektu žr. LVAT 2014 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-563/2014). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (2014 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2430/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 28, 2014, 89–102 p.), o turi būti pagrįsti teisės normomis. Pažymėtina ir tai, kad tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio
akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių
faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pavyzdžiui, 2015 m. vasa-
rio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį
administracinėje byloje A520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje
byloje Nr. A444-2366/2012).
Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju ginčijami sprendimai sukelia pasekmes ne tik pačiai pareiškėjai, bet ir jos šeimos nariams (sutuoktiniui ir nepilnamečiams vaikams, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai). Priimant ginčijamus sprendimus šie aspektai iš esmės nebuvo vertinti (sprendimuose tik formaliai konstatuoti santuokos ir vaikų gimimo faktai). Ginčijamuose sprendimuose neatsispindi vertinimas pasekmių, kurios bus sukeltos pareiškėjos mažamečiams vaikams (Lietuvos Respublikos piliečiams), atsisakius pakeisti pareiškėjos leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir uždraudžiant jai atvykti į Lietuvos Respubliką. Manytina, kad ginčijamais sprendimais galėtų būti reikšmingai apribotos pareiškėjos ir jos mažamečių vaikų bendravimo galimybės. Neįvertintos pasekmės ir pareiškėjos sutuoktiniui (Lietuvos Respublikos piliečiui), kuris, galiojant ginčijamiems sprendimams, norėdamas išlaikyti šeimyninius ryšius, galimai turėtų išvykti iš Lietuvos kartu su pareiškėja. Priimant ginčijamus sprendimus nebuvo tinkamai įvertintas ir pareiškėjos integravimasis Lietuvos Respublikoje.
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad išsamaus individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant sprendimus dėl leidimų gyventi išdavimo, keitimo, panaikinimo, dėl uždraudimo atvykti, Migracijos departamentas nagrinėjamu atveju neatliko, į ginčijamus sprendimus buvo perkelta VSD išvada bei pateikti asmeniniai duomenys apie pareiškėją, tinkamai neįvertinus visų duomenų visumos bei nevertinant sprendimų proporcingumo principo aspektu.
Atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiami sprendimai neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones tinkamai motyvuoti.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiami sprendimai naikintini kaip neteisėti dėl to, kad juos priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimų pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Pareiškėja taip pat prašo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad, išnagrinėjęs bylą, administracinis teismas gali patenkinti skundą (prašymą, pareiškimą) ir panaikinti skundžiamą teisės aktą (ar jo dalį) arba įpareigoti jį priėmusį viešojo administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Migracijos departamentas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo.
Teismas papildomai pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.
ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.
Pareiškėja prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Į bylą pateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus, iš kurių nustatyta, kad pareiškėja už advokato teisinę pagalbą sumokėjo 3 630,00 Eur bei sumokėjo 45,00 Eur žyminio mokesčio. Taigi iš viso pareiškėja iš atsakovo prašo priteisti 3675 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 93 straipsnio 2 dalies nuostatas, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai. Išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (toliau – Rekomendacijos) (CPK 98 straipsnio 2 dalis).
Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau - Rekomendacijos), 2.1-2.10 punktai nustato, kad teismas, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą; specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu: advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, kad ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-559-552/2017; 2018 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-571-575/2018).
Sprendžiant dėl išlaidų už advokato (advokato padėjėjo) suteiktas teisines paslaugas dydžio, turi būti atsižvelgiama ne tik į patenkintų reikalavimų dalį, bet ir į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes.
Atsižvelgiant į pareiškėjos skundų turinį (abu skundai grindžiami iš esmės analogiškais argumentais) ir apimtį, į tai, kad nebuvo būtinybės rašyti dviejų skundų, nes vieno iš ginčijamų Migracijos departamento sprendimų neturėjimo klausimą buvo galima spręsti kitomis procesinėmis priemonėmis, į Rekomendacijų 2 punkte nustatytus priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydžio nustatymo kriterijus, yra pagrindas prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą sumažinti iki sumos, kuri atitiktų teisingumo ir protingumo principus. Vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma mažintina atitinkamai iki 2500 Eur.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjos A. K. skundus tenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. 23S186333 bei įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. 23S187009.
Priteisti pareiškėjos A. K. naudai iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2500,00 Eur (du tūkstančius penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.