Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. balandžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėja N. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2023 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. 23S24819 (toliau – ir Sprendimas).

2.1. Atsakovas Sprendimą priėmė ir 2018 m. kovo 5 d. pareiškėjai išduotą Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje Nr. LT74300084 (toliau – ir leidimas nuolat gyventi) panaikino dėl to, jog nustatė, kad pareiškėja gyveno ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės. Sprendimas priimtas nepagrįstai, neatsižvelgus į pareiškėjos paaiškinime išdėstytas išskirtines faktines aplinkybes, susijusias su ypatingomis jos asmeninėmis ir šeimos priežastimis bei nepilnamečio vaiko teisėmis ir teisėtais interesais.

2.2. Pareiškėja 2004 m. lapkričio 26 d. ištekėjo už Lietuvos Respublikos piliečio E. K.. Šeimoje 2009 m. kovo 21 d. gimė sūnus T. K., kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis. Pareiškėja kartu su sutuoktiniu ir vaiku pradėjo gyventi nuomojame bute adresu (duomenys neskelbtini), o nuo 2018 m. bute adresu: (duomenys neskelbtini), kurį įsigijo 2018 m. balandžio 11 d. pagal pirkimo-pardavimo sutartį (duomenys neskelbtini), nes planavo nuolat gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje. Sūnus nuo 2018 m. pradėjo lankyti (duomenys neskelbtini), nuo 2018 m. balandžio 15 d. lankė (duomenys neskelbtini), taip pat lankė ir (duomenys neskelbtini). Sūnus nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. iki 2020 m. liepos 29 d. mokėsi ir tobulino (duomenys neskelbtini) kalbos žinias (duomenys neskelbtini), nes ketino toliau mokslą tęsti (duomenys neskelbtini). Pagal 2020 m. rugpjūčio 28 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos socialinių išmokų skyriaus pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) 2018 m. vasario 21 d. sprendimu vaikui iki (duomenys neskelbtini) buvo paskirta išmoka, kurią gaudavo tėvas. Tuo metu pareiškėja pagal verslo liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) pradėjo dirbti. Faktinių aplinkybių visuma rodo pareiškėjos tikslą ir norą su šeima nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

2.3. Dėl pareiškėjos sutuoktinio E. K. turimos didelės skolos, apie kurią pareiškėja nežinojo, šeimoje įvyko finansinė krizė, todėl butą adresu: (duomenys neskelbtini), kuris buvo jų vienintelė gyvenamoji vieta, teko parduoti, nes jis buvo areštuotas. Iš Lietuvos Respublikos pareiškėja kartu su šeima išvyko 2020 m. rugsėjo 2 d. dėl svarbių asmeninių priežasčių – pareiškėjos sutuoktinis gavo darbą užsienyje ir labai pablogėjo pareiškėjos motinos sveikatos būklė. Po motinos mirties pareiškėja norėjo su šeima grįžti į Lietuvos Respubliką tam, kad sūnus pratęstų mokslą Lietuvos Respublikoje, tačiau pareiškėjos sutuoktinis pradėjo vilkinti grįžimą į Lietuvos Respubliką, o po to visiškai atsisakė grįžti. Šiuo metu pareiškėjos sutuoktinis gyvena (duomenys neskelbtini), nenori grįžti ir gyventi Lietuvos Respublikoje, su pareiškėja nebendrauja, nesirūpina vaiko išlaikymu ir ateitimi, nesistengia, kad vaikas, kaip Lietuvos Respublikos pilietis, grįžtų gyventi ir mokytis į savo šalį, taigi, pareiškėja yra priversta viena spręsti nepilnamečio vaiko likimą ir ginti vaiko teises bei teisėtus interesus.

2.4. Pareiškėja su nustatytos formos prašymu pakeisti leidimą nuolat gyventi kreipėsi į Migracijos departamento Vilniaus skyrių, kartu pateikdama paaiškinimą, kuriame nurodė, kad: iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) išvyko 2020 m. rugsėjo 2 d., nes (duomenys neskelbtini) gyvenusi jos motina sunkiai sirgo ir jai buvo reikalinga priežiūra bei slauga; kai jos motina mirė, pareiškėja 2022 m. gruodžio 13 d. sugrįžo į Lietuvos Respubliką, nes kartu su nepilnamečiu vaiku planavo persiketi gyventi į Lietuvos Respubliką, nepaisant to, kad vaiko tėvas, būdamas Lietuvos Respublikos piliečiu, grįžti gyventi į Lietuvos Respubliką neketina. Pareiškėjos nuomone, jos sūnus, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, turi grįžti gyventi į Lietuvos Respubliką ir čia tęsti mokslus, palaikyti su gimine visapusiškus pilnaverčius santykius. Pareiškėjos susirgimas (duomenys neskelbtini) ir reabilitacija taip pat sutrukdė laiku sugrįžti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėja dėl nurodytų priežasčių neturėjo galimybių laiku grįžti į Lietuvos Respubliką, todėl neginčijo fakto, jog buvo išvykusi iš Lietuvos Respublikos ilgesniam nei 12 mėnesių laikotarpiui, tačiau prašė jos atvejį vertinti individualiai. Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nuostatos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), nes pareiškėja, kaip nepilnamečio vaiko įstatyminė atstovė, šioje situacijoje neturi galimybės padėti vaikui grįžti tėvynę, o Migracijos departamentas pagal pareiškėjos prašymą nepatarė pareiškėjai ir nesuteikė galimybių nepilnamečiui sūnui – Lietuvos Respublikos piliečiui, grįžti į Lietuvos Respubliką, nepaisant jo noro. Migracijos departamentas, priimdamas pareiškėjos atžvilgiu nepalankų sprendimą, turėjo sudaryti galimybę jai išdėstyti savo poziciją bei pasirūpinti nepilnamečio Lietuvos Respublikos piliečio grįžimu su motina į tėvynę. Sprendimas pažeidžia pareiškėjos ir jos nepilnamečio vaiko teises bei teisėtus interesus, kadangi sūnus, būdamas Lietuvos Respublikos piliečiu, prarado teisę grįžti mokytis savo šalyje ir jo teisių niekas negina. Nepilnamečio vaiko tėvas, būdamas Lietuvos Respublikos piliečiu, grįžti atsisako, šiuo metu (duomenys neskelbtini) teisme vyksta jų skyrybų procesas, o pareiškėja, sutinkamai su Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu, neturi teisės prašyti pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje tam, kad galėtų užtikrinti vaikui saugų gyvenimą tėvynėje.

3. Atsiliepime į skundą atsakovas prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Migracijos departamentas atsiliepime į skundą nurodė šiuos argumentus:

3.1. Pareiškėjai Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu 2018 m. kovo 5 d. buvo išduotas leidimas nuolat gyventi, galiojantis iki 2023 m. kovo 5 d. Pareiškėja 2023 m. sausio 23 d. kreipėsi dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, kuris buvo priimtas, tačiau nustačius Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindą, t. y. nustačius, jog pareiškėja ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės gyveno ne Europos Sąjungos valstybėje narėje, leidimas nuolat gyventi buvo panaikintas.

3.2. Migracijos departamento duomenimis nustatyta, kad: pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) pilietė; savo gyvenamąją vietą nuo 2018 m. balandžio 20 d. iki 2021 m. liepos 6 d. deklaravo Lietuvos Respublikoje adresu: (duomenys neskelbtini); nuo 2022 m. gruodžio 28 d. jos gyvenamoji vieta deklaruota adresu: (duomenys neskelbtini); pirmasis leidimas nuolat gyventi buvo išduotas 2018 m. kovo 5 d.; duomenų apie pareiškėjos esamas ar buvusias darbovietes, valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimą, draudžiamąsias pajamas, nuo kurių mokama socialinio draudimo įmoka, nėra. Vertinant pareiškėjos šeiminius ryšius nustatyta, kad: jos sutuoktinis E. K. yra Lietuvos Respublikos pilietis, kurio gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje nuo 2021 m. liepos 7 d. nėra deklaruota; pareiškėjos nepilnametis sūnus T. K. yra Lietuvos Respublikos pilietis, kuris 2021 m. rugsėjo 2 d. deklaravo išvykimą į (duomenys neskelbtini). Įvertinus pareiškėjos Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimus Lietuvos Respublikoje pastaraisiais metais nustatyta, kad pareiškėja Lietuvos Respublikoje faktiškai negyveno, o įvertinus pareiškėjos kelionės dokumente – (duomenys neskelbtini) pase valstybių sienų kirtimo spaudus ir pareiškėjos paaiškinime pateiktą informaciją – kad nuo 2021 m. liepos 7 d. iki 2022 m. gruodžio 28 d. pareiškėjos gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje nebuvo deklaruota, taigi, jos ryšiai su Lietuvos Respublika neįrodo jos faktinio nuolatinio gyvenimo Lietuvos Respublikoje, kuris turi būti pastovus, trunkantis ilgai ir pertraukiamas tik trumpomis išvykomis. Atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėjos faktinis gyvenimas Lietuvos Respublikoje nėra pastovus, t. y. Lietuvos Respublikoje pastaraisiais metais ji faktiškai negyvena.

3.3. Pareiškėjos leidimas nuolat gyventi, vadovaujantis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu, buvo panaikintas įvertinus pareiškėjos paaiškinime nurodytą informaciją, aplinkybę, jog pareiškėjai pirmasis leidimas nuolat gyventi buvo išduotas ne Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8¹ punkto pagrindu, ir turimus duomenis, kad pareiškėja daugiau nei 12 mėnesių iš eilės negyveno Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje. Pareiškėjos teismui pateikti dokumentai patvirtina jos ir jos sūnaus buvimą Lietuvos Respublikoje 2018-2019 m., tačiau iš kitų jos pateiktų dokumentų matyti, kad T. K. nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2020 m. liepos 29 d. buvo (duomenys neskelbtini) mokyklos mokinys ir jo gyvenamoji vieta deklaruota adresu: (duomenys neskelbtini). Minėti duomenys nepaneigia Sprendime nustatytų aplinkybių ir turimų duomenų apie tai, kad pareiškėja gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, t. y. kaip ir pati pareiškėja yra nurodžiusi, ji išvyko 2020 m. rugsėjo 2 d., o grįžo tik 2022 m. gruodžio 13 d.

3.4. Įstatymo 2022 m. liepos 1 d. redakcijoje 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto numatytos išimtys buvo papildytos, tačiau iki šiol apribojimai patekti į Lietuvos Respubliką dėl karantino nėra laikomi išimtimi panaikinti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Pagal karantino metu galiojusias taisykles užsieniečiai, turintys leidimą gyventi, t. y. turintys teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, be didesnių ribojimų galėjo atvykti į Lietuvos Respubliką. Įstatymo 54 straipsnyje nustatyti leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindai yra imperatyvūs, t. y. Migracijos departamentas, nustatęs nors vieną iš jų, privalo panaikinti leidimą nuolat gyventi. Iš Sprendimo turinio matyti, jog pareiškėjai buvo išaiškinta, kad panaikinus leidimą gyventi dėl dokumento, suteikiančio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, išdavimo pareiškėja galėtų kreiptis, jeigu ji atitiktų bent vieną iš Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje ar 53 straipsnio 1 dalyje nustatytų leidimo gyventi išdavimo pagrindų, t. y. suteikė informaciją, kaip galėtų vykti tolimesnis procesas jai siekiant įgyvendinti teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Būtent pareiškėja turi kreiptis su prašymu ir turimais dokumentais į Migracijos departamentą, o ne Migracijos departamentas inicijuoti jos galimai lūkesčius atitinkančius prašymus ir savo iniciatyva rinkti su tuo susijusiuosius duomenis.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. balandžio 20 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas nustatė, kad pareiškėjai leidimas nuolat gyventi, galiojęs iki 2023 m. kovo 5 d., buvo išduotas vadovaujantis Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu. Pareiškėja 2022 m. gruodžio 20 d. skubos tvarka pateikė prašymą Nr. 2212-LNGK-0202 pakeisti leidimą nuolat gyventi. Į bylą pateikti duomenys apie pareiškėjos Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimus Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinėje sistemoje (toliau – ir VSATIS) patvirtina, jog pareiškėja pastaraisiais metais faktiškai negyveno Lietuvos Respublikoje: išvyko 2020 m. rugsėjo 2 d.; atvyko 2022 m. gruodžio 13 d.; išvyko 2022 m. gruodžio 24 d.; atvyko 2023 m. sausio 21 d.; atvyko 2023 m. kovo 2 d.; išvyko 2023 m. kovo 5 d. Pareiškėja neginčija šių atsakovo į bylą pateiktų duomenų apie jos atvykimo ir išvykimo iš Lietuvos Respublikos datas (laikotarpius), kas duoda pagrindą daryti išvadą, jog ji pripažįsta Sprendime nustatytą aplinkybę, kad nuo 2020 m. rugsėjo 2 d. iki 2022 m. gruodžio 13 d., t. y. ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, negyveno Lietuvos Respublikoje.

6. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad Įstatyme nėra apibrėžta „gyvenimo Lietuvos Respublikoje“ sąvoka, tačiau, šiuo atveju teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog, atsižvelgiant į Įstatymo 2 straipsnio 15 dalį, kurioje nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi suteikia teisę užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtina jo nuolatinio gyventojo statusą, galima pagrįstai teigti, jog užsienietis Lietuvos Respublikoje turėtų gyventi nuolat. Atsakovas, įvertinęs turimus duomenis nustatė, jog nuolatinė pareiškėjos gyvenamoji vieta nuo 2018 m. balandžio 20 d. iki 2021 m. liepos 6 d. buvo deklaruota Lietuvos Respublikoje, adresu: (duomenys neskelbtini), o nuo 2022 m. gruodžio 28 d. adresu: (duomenys neskelbtini). Duomenų apie pareiškėjos esamas ar buvusias darbovietes, valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimą, draudžiamąsias pajamas, nuo kurių mokama socialinio draudimo įmoka, nėra (pareiškėjai 2018 m. gegužės 10 d. buvo išduotas verslo liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini), suteikiantis teisę verstis astrologijos veikla). Vertindamas pareiškėjos šeiminius ryšius Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjos sutuoktinis E. K. yra Lietuvos Respublikos pilietis, kurio gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje nuo 2021 m. liepos 7 d. nėra deklaruota; pareiškėjos nepilnametis sūnus T. K. yra Lietuvos Respublikos pilietis, kuris 2021 m. rugsėjo 2 d. deklaravo išvykimą į (duomenys neskelbtini).

7. Teismas pažymėjo, jog Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata yra imperatyvi. Išimčių, kuomet užsieniečiui, gyvenančiam ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesius iš eilės, leidimas nuolat gyventi galėtų būti nepanaikintas, Įstatymas nenustato. Šis laikotarpis gali būti tik pratęsiamas iki 24 mėnesių užsieniečiams, įgijusiems leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8¹ punkte nustatytu pagrindu, jeigu jie įrodo, kad yra išvykę į savo kilmės valstybę dirbti, užsiimti kita teisėta veikla arba studijuoti. Pareiškėjai leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu (pareiškėja atvyko gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu kaip jo šeimos narys), o ne Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8¹ pagrindu, taigi, leidimas nuolat gyventi pareiškėjai negalėjo būti pratęstas. Pareiškėjos teismui pateikti dokumentai patvirtina tik jos ir jos sūnaus buvimą Lietuvos Respublikoje 2018-2019 m., tačiau niekaip nepaneigia aplinkybės, kad pareiškėja daugiau nei 12 mėnesių iš eilės negyveno Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje. Aplinkybės, dėl kurių pareiškėja negyveno Lietuvos Respublikoje, nagrinėjamu atveju jokios teisinės reikšmės neturi. Pareiškėja iš Lietuvos Respublikos išvyko 2020 m. rugsėjo 2 d., o grįžo 2022 m. gruodžio 13 d. Minėtas aplinkybes patvirtina ir VSATIS esantys duomenys apie pareiškėjos atvykimą ir išvykimą. Teismas vertino, kad pareiškėjos argumentai, kad ji sirgo (duomenys neskelbtini) ir po ligos ilgai truko reabilitacija, kaip aplinkybę paneigusią galimybę grįžti į Lietuvos Respubliką, galbūt ir galėtų būti pateisinami tik tam tikrą, o ne visą išvykimo laikotarpį. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjai išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi pareiškėja Lietuvoje negyveno daugiau nei 12 mėnesius.

8. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas įvertino pareiškėjos paaiškinime nurodytas aplinkybes ir padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju jos neturi esminės reikšmės. Iš Sprendimo turinio taip pat matyti, jog pareiškėjai buvo išaiškinta, kad panaikinus leidimą gyventi dėl dokumento suteikiančio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo ji galėtų kreiptis, jeigu atitiktų bent vieną iš Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje ar 53 straipsnio 1 dalyje nustatytų leidimo gyventi išdavimo pagrindų. Migracijos departamentas ne tik suteikė pareiškėjai galimybę išsakyti savo poziciją, bet ir suteikė aktualią informaciją, pareiškėjai siekiant gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.

9. Teismas pažymėjo, jog iš pareiškėjos 2022 m. gruodžio 20 d. prašymo Nr. 2212-LNGK-0202 pakeisti leidimą nuolat gyventi turinio matyti, kad prašymas buvo pateiktas nagrinėti skubos tvarka. Įstatymo 34¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečio prašymu prašymas išduoti ar pakeisti leidimą gyventi gali būti nagrinėjamas ir šis dokumentas gali būti išduodamas ar keičiamas skubos tvarka. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečio prašymu prašymas dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo gali būti nagrinėjamas ir leidimas nuolat gyventi keičiamas skubos tvarka per perpus trumpesnį terminą, negu nustatytas Įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje. Užsieniečio prašymas dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo turi būti išnagrinėtas ir leidimas nuolat gyventi pakeistas arba atsisakyta jį pakeisti ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo prašymo pateikimo Migracijos departamentui dienos. Teismas atsižvelgiant į paminėtą teisinį reglamentavimą padarė išvadą, kad pareiškėjos prašymas turėjo būti išnagrinėtas per perpus trumpesnį terminą, nei nurodytas Įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje, todėl sutiko su pareiškėjos argumentais, kad Sprendimas buvo priimtas pažeidus Įstatymo nustatytą terminą. Teismas nurodė, kad termino Sprendimui priimti pažeidimas nesudarė pagrindo šio Sprendimo naikinti.

10. Atsakovas išsamiai ir visapusiškai įvertino Sprendimo priėmimui reikšmingas aplinkybes bei nustatęs, kad pareiškėja gyveno ne Europos Sąjungos valstybėje narėje (nagrinėjamu atveju – (duomenys neskelbtini)) ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės, pagrįstai panaikino jai išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendimo priėmimas neužkerta kelio pareiškėjai, esant atitinkamoms Įstatyme nustatytoms sąlygoms, pakartotinai kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo. Teismas sprendė, kad Migracijos departamentas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą.

III.

11. Apeliaciniame skunde pareiškėja prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. balandžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti apeliacinį skundą.

12. Pareiškėja nurodo, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą neatsižvelgė į skunde išdėstytas faktines aplinkybes, susijusias su ypatingomis pareiškėjos asmeninėmis ir šeimos priežastimis bei nepilnamečio vaiko teisėmis ir teisėtais interesais. Teismas detaliai neįvertino pareiškėjos pateiktų įrodymų. Pareiškėja 2023 m. kovo 2 d. su vaiku atvyko į Lietuvos Respubliką, kad galėtų asmeniškai išsirinkti mokyklą, kurioje vaikas galėtų pratęsti mokslus. Pareiškėjos susirgimas (duomenys neskelbtini) ir reabilitacija po ligos trukdė laiku atvykti gyventi į Lietuvos Respubliką. Nepilnametis vaikas, turintis Lietuvos Respublikos pilietybę negali saugiai su motina gyventi Lietuvos Respublikoje ir tęsti mokslus tėvynėje. Teismas nepagrįstai nesiaiškino, kodėl senyvo amžiaus pareiškėjos motinos priežiūra neatitinka nuostatos „užsiimti teisėta veikla“. Buto pirkimui Lietuvos Respublikoje buvo panaudotos pareiškėjos asmeninės piniginės lėšos gautos pardavus jos motinos butą (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas laiku neperspėjo pareiškėjos, kad nustatytu terminus sprendimas dėl jos nebus priimtas. Pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į nesąžiningus ir neteisėtus Migracijos departamento veiksmus.

13. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

14. Atsakovas pažymi, jog pareiškėja skunde pripažįsta ir neginčija aplinkybės, kad laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 2 d. iki 2022 m. gruodžio 13 d. negyveno Lietuvos Respublikoje arba kitoje Europos Sąjungos valstybėje. Pareiškėjai leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu, o ne Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8¹ punkte nustatytu pagrindu. Įstatyme yra imperatyviai nustatyta, kad jei užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės jo leidimas yra panaikinamas. Įstatymų leidėjas numatė ir išimtį, kai užsienietis turi leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8¹ punkte nustatytu pagrindu ir įrodo, kad yra išvykęs į savo kilmės valstybę dirbti, užsiimti kita teisėta veikla arba studijuoti, šis laikotarpis jam ir jo šeimos nariams, kurie turi leidimą nuolat gyventi, pratęsiamas iki 24 mėnesių iš eilės. Tačiau pareiškėja neatitinka šioje išimtyje nurodytos pagrindinės sąlygos, t. y. jos leidimas nuolat gyventi išduotas Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu. Pareiškėjos teiginiai, kad sirgo (duomenys neskelbtini), nelaikytini kaip patvirtinantys išimtį negyventi Lietuvos Respublikoje nuolat. Be to, pagal karantino metu galiojusias taisykles, užsieniečiai, turintys leidimą gyventi, be didesnių ribojimų galėjo atvykti į Lietuvos Respubliką.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo nuspręsta pareiškėjai panaikinti leidimą nuolat gyventi, nes ji gyveno ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės.

16. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Migracijos departamentas Sprendime pagrįstai nurodė, kad pareiškėja daugiau nei 12 mėnesių iš eilės negyveno Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje.

17. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, jog teismas neatsižvelgė į pareiškėjos nurodytas aplinkybes, susijusias su ypatinga pareiškėjos ir jos šeimos padėtimi.

18. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai gali tikrinti bylą tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

19. Teisėjų kolegija remdamasi bylos duomenimis nustatė, kad Migracijos departamentas 2018 m. kovo 5 d. pareiškėjai išdavė leidimą nuolat gyventi, kuris galiojo iki 2023 m. kovo 5 d. Pareiškėja į Migracijos departamentą kreipėsi 2023 m. sausio 23 d. dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu. Migracijos departamentas priėmė pareiškėjos prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi, tačiau nustačius Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą pagrindą, leidimas nuolat gyventi buvo panaikintas, nes pareiškėja gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės. Pareiškėja paaiškino, kad iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) išvyko 2020 m. rugsėjo 2 d., nes Maskvoje gyvenusi jos motina sunkiai susirgo ir jai buvo reikalinga priežiūra. Pasak pareiškėjos, kai mirė jos motina pareiškėja 2022 m. gruodžio 13 d. sugrįžo į Lietuvos Respubliką. Remiantis bylos duomenimis, pareiškėjos sūnus T. K. ir sutuoktinis E. K. yra Lietuvos Respublikos piliečiai.

20. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad viešojo administravimo subjektas administracinį sprendimą dėl asmens prašymo ar skundo turi priimti per 20 darbo dienų nuo tokio prašymo ar skundo gavimo dienos. Jeigu prašymas ar skundas gautas po darbo valandų, poilsio ar šventės dieną, jo gavimo diena laikoma po jos einanti darbo diena. Kai dėl objektyvių priežasčių per šį terminą administracinis sprendimas negali būti priimtas, viešojo administravimo subjektas šį terminą gali pratęsti ne ilgiau kaip 10 darbo dienų. Asmeniui apie tokį termino pratęsimą per 5 darbo dienas nuo sprendimo pratęsti terminą priėmimo dienos pranešama raštu ir nurodomos pratęsimo priežastys. Pagal VAĮ 10 straipsnio 5 dalį administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.

21. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patirtintų Asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 45 punkte nurodyta, jog į prašymą institucija atsako atsižvelgdama į jo turinį: 1) į prašymą suteikti administracinę paslaugą atsakoma suteikiant prašomą vieną iš VAĮ 19 straipsnio 1 dalyje nurodytų administracinių paslaugų (ar prašomas kelias administracines paslaugas) arba pateikiant motyvuotą atsisakymą tą padaryti; 2) į prašymą pakonsultuoti asmenį jam aktualiu klausimu atsakoma suteikiant konsultaciją pagal institucijai nustatytą kompetenciją arba pateikiant motyvuotą atsisakymą tą padaryti; 3) į prašymą priimti administracinį sprendimą atsakoma VAĮ 13 straipsnyje nustatyta tvarka; 4) į prašymą, nenurodytą Taisyklių 45.1–45.3 papunkčiuose, atsakoma laisva forma.

22. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jei viešojo administravimo subjektui yra pateiktas konkretus prašymas priimti tam tikrą administracinį sprendimą, tai šis subjektas ir turi priimti tokį administracinį sprendimą (teigiamą arba neigiamą), kaip jį įpareigojo įstatymų leidėjas, užuot priėmus kitos rūšies administracinį sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013; 2015 m. kovo 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1433-146/2015 ir kt.).

23. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra akcentuota, jog asmens prašymo perkvalifikavimas, iš esmės nepriimant įstatyme numatytų sprendimų, prilyginamas pareigos motyvuoti priimamus administracinius aktus pažeidimui. Tokia situacija taip pat nėra suderinama su VAĮ 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu objektyvumo principu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1433-146/2015).

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja į Migracijos departamentą kreipėsi dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo šiam dar galiojant. Šiuo atveju Migracijos departamentas administracinį sprendimą priėmė pažeidęs tam VAĮ nustatytus terminus tik 2023 m. kovo 8 d. kai pareiškėjai išduotas leidimas nuolat gyventi jau buvo nustojęs galioti (2023 m. kovo 5 d.) Taigi, atsakovas panaikino jau nebegaliojantį leidimą nuolat gyventi, dėl ko Sprendimas laikytinas nesukeliančiu teisinių pasekmių. Be to, byloje surinkti duomenys leidžia spręsti, kad kreipimosi į atsakovą metu bei iki pasibaigiant leidimo galiojimui pareiškėja gyveno Lietuvoje, kas neatitiko Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto sąlygos.

25. VAĮ 10 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog viešojo administravimo subjektai administracinius sprendimus gali priimti savo iniciatyva arba gavę asmenų prašymus ar skundus. Minėta, Migracijos departamentas Sprendime nesprendė ir nevertino klausimo dėl leidimo nuolat gyventi pratęsimo, taigi neišsprendė pareiškėjos prašymo ir priėmė iš esmės neteisėtą Sprendimą. Atkreiptinas dėmesys, kad Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, administracinę procedūrą pradėjo pagal pareiškėjos prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi šiam dar galiojant pakankamą laiko tarpą prašymui tinkamai išspręsti, tačiau tai nebuvo padaryta. Iš ginčijamo Sprendimo turinio matyti, kad atsakovui buvo žinoma apie pareiškėjos nepilnametį sūnų, kuris yra Lietuvos respublikos pilietis, todėl Migracijos departamentas turėjo suvokti ir atsižvelgti į vaiko teises ir teisėtus interesus, kurių tinkamas įgyvendinimas tiesiogiai susijęs su pareiškėjos teisiniu statusu ir tinkamu jos prašymo išsprendimu. Nagrinėjamu atveju neatsižvelgta, kad pareiškėjos sūnus T. K. yra nepilnametis Lietuvos Respublikos pilietis, kuris turi teisę bet kada grįžti į Lietuvos Respubliką ir tęsti mokslus, taigi nevertinti prioritetiniai nepilnamečio vaiko interesai.

26. Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad Migracijos departamentas yra viešojo administravimo subjektas, be kita ko, saistomas ir gero administravimo principo. Gero administravimo principas, kurio įgyvendinimas nacionalinėje teisėje kildinamas iš konstitucinio imperatyvo ,,valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“ (Konstitucijos 5 str. 3 d.), reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gegužės 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2226-502/2022). Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, negalėjo vertinti pareiškėjos situacijos vien formaliai, turėjo atsižvelgti į aplinkybių visumą, faktą, jog Sprendimo priėmimo momentu leidimas nuolat gyventi yra pasibaigęs, kuo dirbtinai sukurta situacija, kad pareiškėjos sūnui neteisėtai apribota teisė grįžti ir būti Lietuvos Respublikoje. Nors Migracijos departamentas Sprendime nurodė, kad pareiškėja gali kreiptis į Migracijos departamentą, jeigu yra bent vienas iš Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje ar 53 straipsnio 1 dalyje numatytų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų, tačiau neįvertino to, kad pareiškėjai leidimas nuolat gyventi buvo išduotas Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu ir pagrindas nepasikeitė. Taigi, neišdavus pareiškėjai leidimo nuolat gyventi taip pat yra apribojama pareiškėjos sūnaus T. K., kaip Lietuvos Respublikos piliečio, teisė gyventi Lietuvos Respublikoje. Dėl minėtų priežasčių Sprendimas vertinamas kaip neatitinkantis gero administravimo principo.

27. 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičianti Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinanti Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (toliau – ir Direktyva) 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog „sąjungos pilietis“ – tai bet kuris asmuo, turintis valstybės narės pilietybę. Pagal Direktyvos 2 dalies „šeimos nariu“ laikomi: a) sutuoktinis; b) partneris, su kuriuo Sąjungos pilietis sudarė registruotą partnerystę, remiantis valstybės narės teisės aktais, jei priimančioji valstybė narė traktuoja registruotą partnerystę kaip lygiavertę santuokai ir laikantis atitinkamuose priimančiosios valstybės narės teisės aktuose nustatytų reikalavimų; c) piliečio ir sutuoktinio ar partnerio pagal b punkto apibrėžimą tiesioginiai palikuonys, kuriems nesukakę 21 metų amžiaus, arba išlaikytiniai; d) piliečio ir sutuoktinio ar partnerio pagal b punkto apibrėžimą išlaikomi tiesioginiai giminaičiai, esantys aukščiau pagal giminystės liniją. Primintina, kad pareiškėja yra sudariusi santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu ir jos vaikas yra Lietuvos Respublikos pilietis.

28. Direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nepažeidžiant nuostatų dėl kelionės dokumentų, taikomų nacionaliniam pasienio patikrinimui, visi Sąjungos piliečiai, turintys galiojančią tapatybės kortelę ar pasą, ir jų šeimos nariai, kurie nėra valstybės narės piliečiai ir turi galiojantį pasą, turi teisę išvažiuoti iš valstybės narės teritorijos į kitą valstybę narę. Direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog nepažeidžiant nuostatų dėl kelionės dokumentų, taikomų nacionaliniam pasienio patikrinimui, valstybės narės suteikia tapatybės kortelę ar pasą turintiems Sąjungos piliečiams ir pasą turintiems šeimos nariams teisę įvažiuoti į jų teritoriją.

29. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jurisprudencijoje yra pažymėta, jog Konstitucijos 32 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė laisvai kilnotis, inter alia (be kita ko) pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje ir išvykti iš Lietuvos, šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta piliečio teisė grįžti į Lietuvą, o 4 dalyje – kiekvieno lietuvio teisė apsigyventi Lietuvoje (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2019 m. sausio 11 d. nutarimą). Piliečio kilnojimosi laisvė yra reikšmingas pilietinės bendruomenės nario konstitucinio statuso elementas; Konstitucijos 32 straipsnio nuostatos reiškia, kad tik pats pilietis turi teisę spręsti, kurioje Lietuvos Respublikos teritorijos vietoje jam būti, kada šią vietą palikti ir persikelti į kitą vietą, laisvai spręsti, kurią nuolatinę ar laikiną gyvenamąją vietą pasirinkti, taip pat apsispręsti, ar likti Lietuvoje, ar iš jos išvykti, ir teisę pats pasirinkti išvykimo laiką (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2015 m. vasario 6 d. nutarimus).

30. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra pabrėžta, kad pagal Konstituciją Lietuvos Respublikos piliečio šeimos narių, kurie nėra Lietuvos Respublikos piliečiai, ir atvykstančio gyventi į Lietuvą lietuvio, kuris nėra Lietuvos Respublikos pilietis, šeimos narių, kurie nėra Lietuvos Respublikos piliečiai, teisė atvykti į Lietuvą ir gyventi joje kartu su atitinkamu Lietuvos Respublikos piliečiu ar atvykstančiu gyventi į Lietuvą lietuviu, kuris nėra Lietuvos Respublikos pilietis, nėra absoliuti. Ši teisė gali būti ribojama, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės ar visuomenės saugumo, viešosios tvarkos, žmonių sveikatos apsaugos ir panašiais konstituciškai svarbiais tikslais; pažymėtina, kad tokiu teisiniu reguliavimu, pagal kurį ši teisė būtų ribojama nesant konstituciškai svarbaus tikslo, kartu būtų sudarytos prielaidos pažeisti Konstitucijos 32 straipsnyje įtvirtintą Lietuvos Respublikos piliečio kilnojimosi laisvę, inter alia (be kita ko) šio straipsnio 3 dalyje įtvirtintą Lietuvos Respublikos piliečio teisę grįžti į Lietuvą ir gyventi joje, taip pat Konstitucijos 32 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą kiekvieno lietuvio teisę apsigyventi Lietuvoje (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2019 m. sausio 11 d. nutarimą).

31. Atsižvelgdama į šiame sprendime aptartą ginčo teisinį reguliavimą, teismų praktiką ir šios bylos faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Migracijos departamentas tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo visų pareiškėjos prašymui teisiškai svarbių aplinkybių, todėl priėmė neteisėtą Sprendimą, kuris naikinamas (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.). Pirmosios instancijos teismas, pritardamas esminėms Sprendimo išvadoms, netinkamai sprendė dėl Migracijos departamento taikytos materialiosios teisės, todėl sprendimas naikinamas (ABTĮ 147 str.) ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo tenkinant apeliacinį skundą atsakovo Sprendimas yra panaikinamas ir Migracijos departamentas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos N. K. apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. balandžio 20 d. sprendimą panaikinti.

Pareiškėjos N. K. skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. 23S24819 ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjos N. K. prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ir priimti naują sprendimą.

Sprendimas neskundžiamas.