- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-06-21
- Bylos Nr.
- e2FB-1416-1154/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-23105-2021-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Byla nutraukta.
- Teisėjas
- Lina Navickytė (pirm.)
- Kreditorius
- J. L., B. L.
- Suinteresuotas asmuo
- AB SEB bankas, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, UAB "Vilniaus implantologijos centro klinika"
- Advokatai
- Mindaugas Balevičius, Leonidas Pčelincevas
dalyvaujant bankrutuojančių asmenų M. V. ir R. V. atstovui advokatui Mindaugui Balevičiui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo bankrutuojančių fizinių asmenų M. V. ir R. V. bankroto administratorės UAB „OSA“ prašymą dėl kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo plano patvirtinimo M. V. ir R. V. bankroto byloje.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
1. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 15 d. nutartimi pareiškėjams M. V. ir R. V. iškelta bankroto byla, 2022 m. sausio 5 d. ir 2022 m. vasario 3 d. nutartimis patvirtinti kreditorių reikalavimai, 2022 m. balandžio 1 d. nutartimi pratęstas terminas kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo plano projektui pateikti iki 2022 m. gegužės 20 d.
2. 2022 m. gegužės 2 d. gautas bankroto administratorės UAB ,,OSA“ prašymas dėl pareiškėjų kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo plano (toliau – Mokumo atkūrimo planas, Planas) tvirtinimo, bankroto administratorė prašė dėl plano tvirtinimo spręsti teismo nuožiūra. Prie prašymo pridėtame 2022 m. balandžio 26 d. kreditorių susirinkimo protokole Nr. 1 užfiksuota, kad įkaito turėtojų ir hipotekos kreditorių grupėje Mokumo atkūrimo planui buvo pritarta 100 proc. balsų, o kitų kreditorių grupėje 90,20 proc. balsų turintys kreditoriai balsavo prieš pritarimą Mokumo atkūrimo plano projektui. Atsižvelgdamas į tai, teismas skyrė Nokumo atkūrimo plano tvirtinimo klausimą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir nustatė byloje dalyvaujantiems asmenims 14 dienų terminą atsiliepimams pateikti (Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 8 straipsnio 6 dalis).
Atsiliepimas
3. Atsiliepime į bankroto administratorės prašymą kreditorė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašė dėl Mokumo atkūrimo plano tvirtinimo spręsti teismo nuožiūra.
4. Kreditorė J. L. atsiliepimu prašė Mokumo atkūrimo plano netvirtinti ir nutraukti bankroto bylą bei priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. J. L. nurodė, kad bankrutuojančių asmenų M. ir R. V. pateiktas susitarimas su hipotekos kreditoriumi AB SEB banku dėl įkeisto turto išsaugojimo pažeidžia kitų kreditorių teises bei teisėtus interesus ir yra nesąžiningas jų atžvilgiu, nes kito turto bankrutuojantys asmenys neturi, o jų įkeisto turto vertė yra didesnė už įsipareigojimus pagal kredito sutartį, sudarytą su AB SEB banku, be to, bankui dar įkeistas ir bankrutuojančių asmenų sūnui D. V. priklausantis nekilnojamasis turtas. Kreditorės J. L. nuomone, Mokumo atkūrimo plano patvirtinimas prieštarautų FABĮ tikslams, būtų pažeista teisinga skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyra. Kreditorė taip pat nurodė, kad Mokumo atkūrimo plane nustatytų išlaidų būtiniesiems poreikiams tenkinti dydis yra nepagrįstas: galėtų būti mažinamos išlaidos transportui ir mobiliajam ryšiui bei internetui, o buto išlaikymo išlaidas turi prisiimti ir 1/2 dalies buto savininkas D. V..
5. Atsiliepime į bankroto administratorės prašymą kreditorius J. M. prašė Mokumo atkūrimo plano netvirtinti ir nutraukti bankroto bylą. Kreditorius pažymėjo, kad Mokumo atkūrimo planu yra šiurkščiai pažeidžiami jo ir kitų kreditorių interesai.
Žemesnės instancijos teismas
6. Teismo posėdžio metu bankrutuojančių asmenų M. ir R. V. atstovas advokatas Mindaugas Balevičius prašė Mokumo atkūrimo planą patvirtinti, teigdamas, kad bankrutuojantys asmenys turi galimybę jį įvykdyti. Atstovas paaiškino, kad pagal Mokumo atkūrimo planą numatomo parduoti turto nėra, nes bankrutuojantys asmenys 2021 m. lapkričio 12 d. sudarė susitarimą su hipotekos kreditoriumi AB SEB banku dėl vienintelio savo turimo būsto – 1/2 dalies buto, esančio (duomenys neskelbtini), išsaugojimo bankroto procese. Susitarimas atitinka FABĮ 8 straipsnio 9 dalyje nustatytas sąlygas, todėl negali būti laikomas pažeidžiančiu kreditorių interesus. Dėl išlaidų būtinųjų poreikių tenkinimui advokatas paaiškino, kad jų dydis tik nedaug viršija 365 Eur (M. V. 400 Eur, R. V. 425 Eur), todėl nėra nepagrįstas, ypač atsižvelgiant į kainų didėjimo tendenciją. Atstovas taip pat nurodė, kad 3 metų mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo terminas skaičiuotinas nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, t. y. nuo 2021 m. spalio 23 d.
7. Bankroto administratorės UAB „OSA“ atstovė J. L. teismo posėdžio metu akcentavo tai, kad Mokumo atkūrimo plane numatytos lėšos būtinųjų poreikių tenkinimui galėtų būti mažesnės, bankrutuojantys asmenys nepateikė jų pagrindimo, ypač išlaidų transportui, mobiliajam ryšiui ir internetui, būsto išlaikymui; didesnių lėšų poreikio nepagrindus, būtinosioms išlaidoms kiekvienam asmeniui turėtų būti patvirtinta po 365 Eur (1/2 minimalios mėnesinės algos (MMA)). Atstovė taip pat nesutiko su Mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo termino skaičiavimu; jos nuomone, 3 metų terminas turi būti skaičiuojamas nuo teismo nutarties patvirtinti Planą įsiteisėjimo dienos. Bankroto administratorės atstovė pažymėjo ir tai, kad bankrutuojantys asmenys nebendradarbiauja su bankroto administratoriumi, todėl siūlė susitikti ir kartu apsvarstyti galimybes dėl būsto išsaugojimo.
Atsiliepimas
8. Teismo posėdžio metu kreditorės J. L. atstovas advokatas Leonidas Pčelincevas palaikė atsiliepime išdėstytą prašymą Mokumo atkūrimo plano netvirtinti ir bankroto bylą nutraukti; papildomai pažymėjo, kad Mokumo atkūrimo planas atspindi tik bankrutuojančių asmenų ir hipotekos kreditoriaus AB SEB banko interesus, tačiau juo neįgyvendinami FABĮ tikslai suderinti visų kreditorių teises ir teisėtus interesus. Kreditorės atstovas nurodė, kad bankui pagal kredito sutartį yra įkeista maždaug 2,5 karto didesnės vertės turto, todėl bankrutuojančių asmenų susitarimas su banku dėl jų įkeisto buto išsaugojimo pažeidžia kitų kreditorių teises, be to, bankrutuojantys asmenys, įkeisdami savo turtą bankui, už tai negavo nieko, nes kreditas buvo panaudotas jų sūnaus butui įsigyti. Realizavus įkeistą bankrutuojančių asmenų turtą, kreditoriai gautų bent dalies reikalavimų patenkinimą. Advokato teigimu, bankrutuojantys asmenys yra tik formalūs savo sūnaus bendraskoliai prieš banką, nes kreditą gavo ir panaudojo jų sūnus, kredito įmokas nuo pat kredito sutarties sudarymo taip pat mokėjo tik jis, taigi faktinis skolininkas pagal kredito sutartį yra bankrutuojančių asmenų sūnus D. V..
Žemesnės instancijos teismas
9. Kreditorius B. L. teismo posėdžio metu palaikė kreditorės J. L. atstovo advokato L. Pčelincevo išdėstytą poziciją ir argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Mokumo atkūrimo planą tvirtinti atsisakytina. Bankroto byla nutrauktina.
Žemesnės instancijos teismas
10. Iš pateikto 2022 m. balandžio 26 d. kreditorių susirinkimo protokolo Nr. 1 ir prie jo pridėtų balsavimo raštu biuletenių matyti, kad už pritarimą 2022 m. kovo 30 d. Mokumo atkūrimo plano projektui balsavo hipotekos kreditorius AB SEB bankas (100 proc. hipotekos kreditorių grupės balsų), taip pat kreditorė V. V. (9,80 proc. kitų kreditorių grupės balsų), prieš pritarimą Planui balsavo kreditoriai B. L., J. L. ir J. M. (90,20 proc. kitų kreditorių grupės balsų). Pagal FABĮ 8 straipsnio 3 dalį tokiu atveju laikoma, kad sprendimas dėl pritarimo plano projektui nepriimtas.
11. Iš teismui pateiktų kreditorių balsavimo biuletenių taip pat matyti, kad kreditoriai, balsavę prieš pritarimą Mokumo atkūrimo plano projektui, nenurodė nepritarimo priežasčių. Pagal FABĮ 8 straipsnio 3 dalį, jeigu kreditorių susirinkimas nepritaria plano projektui nenurodydamas priežasčių arba dėl priežasčių, nesusijusių su plano projekto tikslinimu pagal šio įstatymo 7 ir 8 straipsniuose nustatytus reikalavimus, plano projektas pateikiamas teismui šio straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatyta tvarka. Taigi bankroto administratorė UAB „OSA“, vadovaudamasi nurodytomis FABĮ nuostatomis, pagrįstai kreipėsi į teismą dėl Mokumo atkūrimo plano projekto tvirtinimo.
12. Bankroto administratorė kreipdamasi į teismą prašė priimti nutartį dėl Mokumo atkūrimo plano patvirtinimo teismo nuožiūra, tačiau iš teismo posėdžio metu išdėstytų jos atstovės argumentų matyti, kad bankroto administratorė su Plano projektu nesutinka ir mano, kad jis yra taisytinas. Bankroto administratorės kartu su Plano projektu pateiktoje 2022 m. balandžio 4 d. (per klaidą nurodyti 2021 metai) išvadoje nurodyta, kad bankroto administratorė nepritaria: 1) 2021 m. lapkričio 12 d. bankrutuojančių asmenų ir AB SEB banko susitarimui dėl turto išsaugojimo (mano, kad šis susitarimas pažeidžia kitų kreditorių teises ir interesus); 2) išlaidų būtinųjų poreikių patenkinimui dydžiui (teigia, kad jos nepagrįstos įrodymais ir kad galėtų būti mažinamos); 3) Mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo terminui (nurodo, kad trejų metų terminas skaičiuotinas nuo teismo nutarties patvirtinti Planą įsiteisėjimo dienos). Bankroto administratorė neprieštaravo Plane nurodytam bankroto administravimo išlaidų dydžiui.
13. Teismas, įvertinęs kreditorių atsiliepimuose išdėstytą poziciją, išklausęs dalyvaujančių byloje asmenų argumentus teismo posėdžio metu, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pagrindinis klausimas, kuriuo byloje dalyvaujantys asmenys nesutaria, yra 2021 m. lapkričio 12 d. bankrutuojančių asmenų M. ir R. V., jų sūnaus D. V. ir hipotekos kreditoriaus AB SEB banko susitarimas dėl įkeisto turto išsaugojimo bankroto procese. Prieštaravimas šiam susitarimui, kaip matyti iš visų trijų kreditorių, balsavusių prieš pritarimą Mokumo atkūrimo plano projektui, pateiktų argumentų, yra pagrindinė priežastis, dėl kurios Mokumo atkūrimo plano projektui kreditorių susirinkime buvo nepritarta.
14. FABĮ 8 straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad jeigu fizinis asmuo susitaria su įkaito turėtoju ir (ar) hipotekos kreditoriumi dėl įkeisto turto išsaugojimo fizinio asmens bankroto proceso metu, teismas, tvirtindamas planą, įvertina, ar šis susitarimas nepažeidžia kitų kreditorių teisių ir (ar) teisėtų interesų. Susitarimu dėl turto išsaugojimo nukrypstama nuo bendrųjų bankroto procesą reglamentuojančių taisyklių, toks susitarimas sudaromas tik su vienu ar keliais, bet ne su visais kreditoriais, todėl teismas ex officio (pagal pareigas) įstatymo yra įpareigotas įvertinti fizinio asmens ir jo kreditorių interesus ir nustatyti, ar tokiu susitarimu neperžengiamos įstatymo leidžiamos ribos, ar jis atitinka įstatymo tikslus ir nepažeidžia bankrutuojančio fizinio asmens (asmenų) ir jo (jų) kreditorių teisių pusiausvyros.
15. Pažymėtina ir tai, kad teismas, svarstydamas mokumo atkūrimo plano, kuriam nepritarė kreditorių susirinkimas, patvirtinimo klausimą, turi teisę, atsižvelgdamas į bankroto administratoriaus išvadą ir nemokaus fizinio asmens bei jo kreditorių teises ir interesus, jį patvirtinti (FABĮ 8 straipsnio 8 dalis). Galimybė teismui patvirtinti planą, kuriam kreditoriai nepritarė nenurodydami priežasčių, nustatyta siekiant apriboti nesąžiningų kreditorių galimybes nepagrįstai trukdyti ar visiškai nutraukti fizinio asmens bankroto bylą. Todėl nagrinėjamu atveju svarbu išsiaiškinti, ar bankrutuojančių asmenų su hipotekos kreditoriumi sudarytas susitarimas dėl turto išsaugojimo pažeidžia kitų kreditorių teises ir teisėtus interesus ir dėl to šie kreditoriai pagrįstai nepritarė Mokumo atkūrimo plano projektui.
16. Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas visų pirma pasisako dėl bankrutuojančių asmenų M. ir R. V. bei jų sūnaus D. V. 2021 m. lapkričio 12 d. susitarimo su hipotekos kreditoriumi AB SEB banku dėl turto išsaugojimo atitikties FABĮ reikalavimams ir jo įtakos kreditorių teisėms ir teisėtiems interesams, be kita ko, įvertindamas šį susitarimą nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste.
17. 2022 m. kovo 30 d. Mokumo atkūrimo plano projekte nurodyta, kad R. V. priklauso 1/2 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini), kuris yra įkeistas AB SEB bankui užtikrinant įsipareigojimų pagal 2008 m. rugpjūčio 8 d. kredito sutartį vykdymą. Kito kilnojamojo ar nekilnojamojo likvidaus / vertingo turto bankrutuojantys asmenys neturi. Pagal Plano 3.1 punktą 1/2 dalies buto parduoti nenumatoma, nes yra sudarytas susitarimas su hipotekos kreditoriumi dėl šio turto išsaugojimo. Atsiskaitymas su kreditoriais pagal Mokumo atkūrimo plano projektą numatytas iš bankrutuojančių asmenų periodiškai gaunamų lėšų: 434,18 Eur M. V. senatvės pensijos, jos gaunamo darbo užmokesčio pagal darbo sutartį (124,51 Eur per mėnesį) ir 589,85 Eur R. V. senatvės pensijos. Taip pat nustatyta, kad numatoma gauti 714,87 Eur iš bankrutuojančių asmenų skolininkų ir kad yra susikaupusi 1553,44 Eur suma iš bankrutuojančių asmenų pajamų nuo bankroto bylos iškėlimo dienos apribojus jiems teisę laisvai disponuoti gaunamomis pajamomis. Galimybių bankrutuojantiems asmenims padidinti savo pajamas, atsižvelgiant į jų amžių, sveikatos būklę, iš esmės nėra. Plane numatyta, kad bankrutuojantys asmenys atsiskaitymui su kreditoriais galėtų skirti 268,54 Eur per mėnesį, iš kurių 100 Eur būtų mokama AB SEB bankui vykdant įsipareigojimus pagal 2008 m. rugpjūčio 8 d. kreditavimo sutartį, o likusi 168,54 Eur suma – kitiems kreditoriams proporcingai jų patvirtintų reikalavimų dydžiui (10.5, 10,6, 10.7 punktai). Teismo patvirtinta hipotekos kreditoriaus reikalavimo suma yra 168 942,86 Eur, kitų kreditorių bendra reikalavimų suma – 102 044,09 Eur.
18. Pažymėtina, kad šioje byloje susiklosčiusios išskirtinės aplinkybės ta prasme, kad bankrutuojančiam asmeniui R. V. priklauso tik 1/2 buto dalis, kita 1/2 dalis buto priklauso bankrutuojančių asmenų sūnui D. V., kuriam nėra keliama bankroto byla, o visas butas yra įkeistas užtikrinant visų trijų asmenų, kaip solidariųjų bendraskolių, įsipareigojimų bankui pagal 2008 m. rugpjūčio 8 d. kreditavimo sutartį vykdymą. Tokiomis aplinkybėmis susitarimas su hipotekos kreditoriumi AB SEB banku dėl turto išsaugojimo yra sudarytas ne tik bankrutuojančių asmenų, bet ir jų sūnaus, tačiau, teismo vertinimu, vien dėl to, kad susitarimas dėl turto išsaugojimo yra sudarytas ne tik bankrutuojančių asmenų ir hipotekos kreditoriaus, bet ir trečiojo asmens, neužkerta kelio jo vertinti kaip susitarimo dėl turto išsaugojimo FABĮ 4 straipsnio 4 dalies 10 punkto prasme.
19. Iš byloje pateikto R. V., M. V. ir D. V. su hipotekos kreditoriumi AB SEB banku 2021 m. lapkričio 12 d. sudaryto susitarimo prie 2008 m. rugpjūčio 8 d. kreditavimo sutarties Nr. 1760818012779-35 dėl įkeisto turto išsaugojimo fizinio asmens bankroto proceso metu (toliau – Susitarimas) matyti, kad jo 1 punktu šalys susitaria fizinių asmenų R. V. ir M. V. bankroto proceso metu neparduoti ir išsaugoti įkeistą turtą (1/2 dalį buto (duomenys neskelbtini)) su sąlyga, kad jų bankroto proceso metu nepadengti banko reikalavimai nebus panaikinti pasibaigus bankroto bylai. Pagal Susitarimo 3 punktą kredito gavėjai tarpusavyje susitaria ir bankas tam neprieštarauja, kad R. V. ir M. V. mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo laikotarpiu turto įkeitimu užtikrintą prievolę kreditoriui AB SEB bankui vykdys ir už paskolą kasmėnesines įmokas mokės D. V., tačiau R. V. ir M. V. visą bankroto proceso laikotarpį ir jam pasibaigus iki visiško atsiskaitymo pagal kreditavimo sutartį išlieka solidariai atsakingi už prievolės vykdymą kreditoriui AB SEB bankui. Susitarimo 6 punktu šalys, vadovaudamosi FABĮ 29 straipsnio 7 dalimi, susitarė, kad bankroto bylos metu nepadengti banko kreditoriniai reikalavimai, baigus fizinių asmenų bankroto procesą, nebus nurašomi, o įgyvendinus mokumo atkūrimo planą kreditavimo sutartis toliau visų trijų solidariųjų skolininkų bus vykdoma kreditavimo sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis.
20. Bankrutuojančių asmenų M. ir R. V. atstovas advokatas Mindaugas Balevičius teismo posėdžio metu laikėsi nuomonės, kad šis Susitarimas negali būti vertinamas kaip pažeidžiantis kitų kreditorių interesus, nes jis atitinka visas tris FABĮ 8 straipsnio 9 dalyje nustatytas sąlygas: 1) bankrutuojantys asmenys yra susitarę su hipotekos kreditoriumi, sudarydami Susitarimą; 2) Susitarimu išsaugomas įkeistas turtas, kuris yra vienintelis M. ir R. V. gyvenamasis būstas ir būtinas jų poreikiams tenkinti; 3) kiekvieną mėnesį mokėjimams hipotekos kreditoriui pagal Susitarimą skiriamos lėšos yra mažesnės negu kiekvieną mėnesį bankrutuojantiems asmenims M. ir R. V. būtų reikalingos lėšos būsto nuomai įkeisto turto pardavimo atveju.
21. Sutiktina su advokato nuomone, kad šios sąlygos FABĮ 8 straipsnio 9 dalyje įtvirtintos kaip būtinos tam, kad susitarimas dėl turto išsaugojimo galėtų būti pripažintas nepažeidžiančiu kitų kreditorių interesų. Tačiau aiškinimas, kad šios sąlygos yra vienintelės ir jų buvimo pakanka pirmiau nurodytai išvadai padaryti, yra pernelyg siauras ir neatitinka FABĮ tikslų ir paskirties. Visų pirma, FABĮ 8 straipsnio 9 dalies normoje vartojama formuluotė „gali būti laikoma“ jau savaime leidžia teigti, kad tai yra tik prielaida, jog susitarimas, esant nurodytoms sąlygoms, nepažeis kitų kreditorių interesų, tačiau galutinę išvadą daro teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad FABĮ 8 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta nuostata yra dispozityvi, o ne imperatyvi, todėl net ir nustačius visas FABĮ 8 straipsnio 9 dalyje nurodytas sąlygas, reikia visų aktualių bylos aplinkybių kontekste vertinti, ar susitarimas dėl įkeisto turto išsaugojimo nepažeis kitų kreditorių teisių ir teisėtų interesų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-421/2019, 29 punktas). Antra, pagal teismų praktiką situacija, kai bankrutuojantis asmuo po mokumo atkūrimo procedūros išsaugotų turtą, tačiau kreditorių reikalavimai nebūtų maksimaliai patenkinti, yra nesuderinama su FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta šio proceso paskirtimi, t. y. kad mokumas būtų atkurtas siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Kasacinis teismas yra akcentavęs, kad sumažinus visą siekiančio atkurti mokumą asmens turto masę įkeisto turto verte, būtų aiškiai pažeistas vienas esminių bankroto teisėje principų – kreditorių lygiateisiškumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-516-313/2018). Teismas pažymi, kad pastarasis išaiškinimas pateiktas byloje, kurios aplinkybės nevisiškai atitinka nagrinėjamos bylos aplinkybes, nes kasacinio teismo nagrinėtoje byloje bankrutuojančio asmens turtas buvo įkeistas svetimo daikto hipoteka, tačiau į šį kasacinio teismo išaiškinimą teismas nagrinėjamoje byloje atsižvelgia tuo aspektu, kad turi būti vertinama, ar įkeisto turto vertė reikšmingai neviršija hipotekos kreditoriaus reikalavimų, t. y. taip, kad jo išsaugojimas bankroto procese reikštų ne hipotekos kreditoriaus reikalavimų užtikrinimą, bet skolininko padėties nepagrįstą pagerinimą kitų (ne hipotekos) kreditorių teisių sąskaita. Tokį aiškinimą patvirtina ir Kauno apygardos teismo praktika, kurioje pasisakyta, kad tuo atveju, jeigu išsaugomo turto vertė viršija hipotekos kreditoriaus reikalavimo sumą, turto išsaugojimas lemtų kitų kreditorių interesų pažeidimą, nes pardavus turtą gautomis lėšomis atsiskaičius su hipotekos kreditoriumi liktų lėšų ir kitų kreditorių reikalavimams iš dalies patenkinti; todėl mokumo atkūrimo planas turi būti pateiktas tvirtinti kreditorių susirinkimui ne tik esant pasiektam konkrečiam susitarimui su hipotekos kreditoriumi dėl įkeisto turto išsaugojimo, bet ir turint duomenis apie įkeisto turto vertę (Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1943-945/2018, 25 punktas).
22. Teismas taip pat pažymi, kad bankrutuojančių asmenų atstovas, siaurinamai aiškindamas FABĮ 8 straipsnio 9 dalies nuostatą, nepagrįstai akcentuoja vien tik bankrutuojančių asmenų teisę išsaugoti savo vienintelį turimą būstą ir suabsoliutina teismų praktikoje ne kartą išsakytą nuostatą, jog bankroto proceso tikslas nėra siekti visiško asmenų nuskurdinimo. Su teiginiu, kad bankroto procesu nesiekiama visiško bankrutuojančių asmenų nuskurdinimo, sutiktina ta prasme, kad, kaip jau minėta, vadovaujantis FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais bankroto proceso tikslais, turi būti siekiama maksimaliai užtikrinti tiek bankrutuojančių asmenų, tiek jų kreditorių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą. Tai reiškia, kad bankrutuojančių asmenų kreditorių interesams negali būti besąlygiškai suteikiama pirmenybė nepaisant jokių kitų aplinkybių, tačiau kartu pirmenybė, pažeidžiant kreditorių teisėtus interesus, negali būti suteikiama ir bankrutuojančių asmenų interesams. Todėl tokios aplinkybės kaip bankrutuojančių asmenų amžius, ribotos galimybės gauti didesnių pajamų, sveikatos būklė, sveikatos priežiūros poreikiai ir pan., neabejotinai yra reikšmingos sprendžiant dėl tinkamo visų bankroto procese dalyvaujančių ir neretai priešingus interesus turinčių asmenų teisių ir teisėtų interesų suderinimo, tačiau, minėta, nė vienas šių interesų negali dominuoti kitų sąskaita.
23. Fizinio asmens skolų nurašymas pasibaigus bankroto bylai reiškia kreditoriaus nuosavybės teisių ribojimą. Nuosavybės teisių ribojimas, nesant paties savininko valios, galimas tik pagal įstatymą arba teismo sprendimu (CK 4.39 straipsnio 1 dalis). Todėl teismas, bankroto procese tvirtindamas bankrutuojančių asmenų mokumo atkūrimo planą, kurį įgyvendinus atsiras pagrindas likusioms bankrutuojančių asmenų skoloms nurašyti (t. y. apriboti kreditorių nuosavybės teises), turi ypač atidžiai vertinti mokumo atkūrimo plano sąlygų teisėtumą ir rūpintis, kad būtų užtikrintas bankrutuojančių asmenų bei jų kreditorių teisių balansas.
24. Nagrinėjamu atveju klausimas, ar Susitarimas nepažeidžia kitų kreditorių teisių ir teisėtų interesų, kilo visų pirma dėl to, kad įkeisto turto vertė galbūt viršija hipotekos kreditoriaus reikalavimą, todėl turto išsaugojimas bankroto procese gali pažeisti kitų kreditorių teises.
25. Vertindamas šį aspektą, teismas atsižvelgia į tokias nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes:
25.1. 2008 m. rugpjūčio 8 d. D. V. su AB SEB banku sudarė kredito sutartį Nr. 1760818012779-35, kuria jam buvo suteiktas bendras 195 981,65 Eur kreditas 83,23 kv. m ploto butui bei dviem automobilio stovėjimo aikštelėms, esantiems (duomenys neskelbtini), įsigyti ir apdailai atlikti. Įsipareigojimams pagal kredito sutartį įvykdyti buvo įkeistas butas ir dvi automobilio stovėjimo aikštelės, esantys (duomenys neskelbtini), kurių rinkos vertė nurodyta 542 680 Lt, bei 38,34 kv. m bendro ploto butas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio rinkos vertė nenurodyta. Kredito grąžinimo terminas – 2048 m. rugpjūčio 7 d.
25.2. 2009 m. vasario 6 d. sutartinės hipotekos lakštu, užtikrinant kredito grąžinimą pagal 2008 m. rugpjūčio 8 d. kredito sutartį Nr. 1760818012779-35, AB SEB bankui buvo įkeistas M. V. ir R. V. priklausantis 61,31 kv. m ploto butas, esantis (duomenys neskelbtini), įvertintas 600 000 Lt rinkos verte. Užtikrinamos prievolės dydis – 195 981,65 Eur.
25.3. 2010 m. balandžio 22 d. AB SEB bankas, D. V., E. Č.-V., M. V. ir R. V. sudarė skolos perkėlimo sutartį Nr. 1410176-07, kuria E. Č.-V. perkėlė, o M. V. ir R. V. prisiėmė įsipareigojimus pagal 2008 m. rugpjūčio 8 d. kreditavimo sutartį; sutarties pasirašymo dieną skolos perkėlėjos ir pradinio skolininko D. V. įsiskolinimas bankui sudarė 194 073,49 Eur. Šios sutarties pagrindu M. V. ir R. V. tapo solidariaisiais skolininkais kartu su savo sūnumi D. V. pagal 2008 m. rugpjūčio 8 d. su AB SEB banku sudarytą kreditavimo sutartį.
25.4. Susitarimu pakeisti 2008 m. rugpjūčio 8 d. kredito sutarties Nr. 1760818012779-35 sąlygas Nr. 2, sudarytu 2010 m. balandžio 22 d., buvo pakeistos kredito sutarties sąlygos, nurodant, kad kredito gavėjai yra D. V., M. V. ir R. V., kredito paskirtis liko ta pati, tik papildyta 5800 Eur kredito suma įsiskolinimo pagal vartojimo kredito sutartį bei Visa Classic kortelės sutartį refinansavimui, bendra kredito suma – 199 873,49 Eur, kredito grąžinimo terminas – 2048 m. rugpjūčio 7 d., išskyrus jo dalį, skirtą refinansavimui, kuri turi būti grąžinta iki 2025 m. balandžio 21 d. Įsipareigojimams pagal kreditavimo sutartį užtikrinti įkeistas D. V. priklausantis butas ir dvi automobilio stovėjimo aikštelės, esantys (duomenys neskelbtini) (vertė 620 000 Lt), ir M. bei R. V. priklausantis butas, esantis (duomenys neskelbtini) (vertė 600 000 Lt).
25.5. 2010 m. birželio 22 d. sudarytas hipotekos lakšto pakeitimas, kuriame nurodyta, kad iš hipoteka užtikrintos prievolės pasitraukė skolininkė E. Č.-V. ir į prievolę įstojo du nauji skolininkai – M. V. ir R. V.; hipoteka užtikrintos prievolės dydis – 193 849,06 Eur.
25.6. Vėliau sudaryti dar keli 2008 m. rugpjūčio 8 d. kreditavimo sutarties pakeitimai, bet jie šioje byloje sprendžiamam klausimui esminės reikšmės neturi, šalių įsipareigojimai pagal juos iš esmės nesikeitė.
25.7. 2018 m. kovo 14 d. dovanojimo sutartimi M. V. padovanojo savo sūnui D. V. 1/2 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini). Dovanojimo sutarčiai sudaryti buvo gautas AB SEB banko 2018 m. kovo 9 d. sutikimas.
26. Visi išvardyti sandoriai nėra nuginčyti ir yra galiojantys (dėl 2018 m. kovo 14 d. dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia (neskaitant kitų reikalavimų) kreditorius J. M. buvo pareiškęs ieškinį Vilniaus apygardos teisme, tačiau byla nutraukta 2019 m. liepos 2 d. nutartimi teismui patvirtinus šalių sudarytą taikos sutartį; iš šios taikos sutarties kilę reikalavimai sudaro šioje bankroto byloje patvirtintus kreditoriaus J. M. reikalavimus). Kadangi sandorių teisėtumas nepaneigtas ir neginčijamas, teismas nevertina kreditorių argumentų, susijusių su šių sandorių sudarymo teisėtumu ir šalių sąžiningumu jų sudarymo metu, nes jie šioje byloje neturi teisinės reikšmės.
27. Sutiktina su bankrutuojančių asmenų atstovo advokato Mindaugo Balevičiaus argumentu, kad sandorio teisėtumas, jo šalių valia ir jų sąžiningumas turi būti vertinami atsižvelgiant į konkretaus sandorio sudarymo metu buvusias aplinkybes. Be to, asmenų sąžiningumas civilinėje teisėje yra preziumuojamas. Sandoriai, kuriais bankrutuojantys asmenys prisiėmė įsipareigojimus pagal pirmiau nurodytą kreditavimo sutartį (su visais jos pakeitimais), kuria kreditas buvo suteiktas jų sūnui D. V., o įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimui įkeitė savo butą, yra sudaryti daugiau kaip prieš dešimt metų, visą šį laikotarpį kreditoriai neginčijo jų teisėtumo.
28. Kita vertus, sprendžiant dėl to, ar nagrinėjamoje bankroto byloje į Mokumo atkūrimo plano projektą įtrauktu Susitarimu su hipotekos kreditoriumi, kuriuo siekiama išsaugoti bankrutuojančiam R. V. priklausančią ir bankui įkeistą 1/2 dalį buto, nepažeidžiamos kitų kreditorių teisės, nekvestionuojant pačių pirmiau nurodytų sandorių teisėtumo, vis dėlto į jų sudarymo aplinkybes privalu atsižvelgti ir iš nagrinėjamos bylos perspektyvų, t. y. įvertinti tai, kokią riziką prisiėmė šalys savo veiksmais, sudarydamos sandorius, kuriais jų turtas buvo apsunkintas hipoteka arba apskritai neatlygintinai perleistas. Pažymėtina, kad sandorių, kurių pagrindu buvo reikšmingai sumažintas arba suvaržytas turimas turtas, pasekmės neturi ir negali būti perkeliamos tretiesiems asmenims, o turi tekti pačioms tokius sandorius sudariusioms šalims.
29. Iš šios nutarties 25 punkte nurodytų aplinkybių matyti, kad M. V. ir R. V., sudarydami skolos perkėlimo sutartį ir įkeisdami savo butą bankui, o M. V. – ir vėliau padovanodama 1/2 buto dalį sūnui D. V., prisiėmė skolinius įsipareigojimus bankui, sumažino savo turimą turtą, tačiau mainais jokio turtinio ekvivalento negavo. Taigi šiais sandoriais, nors galbūt ir sudarytais dėl tam tikrų jų sudarymo metu egzistavusių svarbių motyvų (pvz., asmeninio pobūdžio aplinkybių ar pan.), bankrutuojantys asmenys, minėta, reikšmingai sumažino ir apsunkino savo turimą turtą. Atsižvelgiant į tai, šiame bankroto procese, elgdamiesi sąžiningai, bankrutuojantys asmenys turėtų ne pasinaudodami jiems palankiomis aplinkybėmis (pvz., hipoteka) siekti išsaugoti savo likusį turtą, o dėti maksimalias pastangas pagal galimybes atsiskaityti su kreditoriais.
30. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal FABĮ 1 straipsnio nuostatą fizinio asmens bankroto institutu siekiama sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinių asmenų mokumą, užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą, siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Šiuo institutu iš esmės siekiama vienas kitam prieštaraujančių tikslų, kuriuos būtina derinti: apsaugoti fizinį asmenį nuo sunkių ekonominių ir socialinių padarinių ir padėti jam grįžti į visavertį gyvenimą, t. y. grąžinti skolininko ekonominį pajėgumą, kartu maksimaliai apsaugoti ir ginti kreditorių interesus. Taigi fizinio asmens bankroto procesu siekiama ne apskritai atleisti fizinį asmenį nuo skolų grąžinimo kreditoriams, bet, taikant reabilitacijos, atkūrimo priemones, civilizuotai išspręsti išieškojimo iš nemokaus asmens turto problemas, subalansuoti ir apsaugoti visų jo kreditorių interesus. Dėl to fizinio asmens bankroto procedūros tikslas lemia fizinio asmens pareigą rūpintis suderinti savo ir kreditorių interesus, t. y. ieškoti skirtingų interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-706/2015). Kasacinis teismas taip pat yra pasisakęs, kad būtent nuo asmens, kuriam iškelta bankroto byla, sąžiningų pastangų priklauso bankroto plano įvykdymo sėkmingumas, kartu fizinio asmens bankroto tikslų įgyvendinimas. Taigi, pirmiausia fizinis asmuo privalo būti aktyvus, sąžiningai naudotis jam bankroto įstatymu suteiktomis teisėmis ir vykdyti jam nustatytas pareigas. Tokiam asmeniui nebendradarbiaujant ir nesiekiant maksimalaus galimo kreditorių reikalavimų tenkinimo, bankroto procesas nebus rezultatyvus, nebus užtikrintas kreditorių interesų gynimas, kartu bus pažeista skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-144-219/2019, 20 punktas, 2019 m. birželio 13 d. nutartis civilinėj byloje Nr. e3K-3-207-421/2019, 23 punktas).
31. Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), dar 2010 m. balandžio 22 d. buvo įvertintas 600 000 Lt (173 772,01 Eur), o kartu įkeistas D. V. priklausantis butas ir dvi automobilio stovėjimo aikštelės, esantys (duomenys neskelbtini), įvertinti 620 000 Lt (179 564,41 Eur) (Susitarimo pakeisti 2008 m. rugpjūčio 8 d. kredito sutarties sąlygas Nr. 2 7.1, 7.2 punktai). Iš šių duomenų, atsižvelgiant į praėjusį daugiau kaip dešimties metų laikotarpį ir per tą laiką augusias nekilnojamojo turto kainas, teismas daro preliminarią išvadą, kad 2008 m. rugpjūčio 8 d. kreditavimo sutarčiai užtikrinti įkeisto turto vertė gali gerokai viršyti skolininkų pagal kreditavimo sutartį prisiimtus įsipareigojimus, kurie šioje byloje tvirtinant AB SEB banko kreditoriaus reikalavimus sudarė 168 942,86 Eur.
32. Įvertinęs tai, kas nurodyta, ir aplinkybę, kad bankrutuojantys asmenys neturi daugiau jokio turto, kuris galėtų būti parduotas bankroto proceso metu, bankrutuojantys asmenys yra pensinio amžiaus ir gauna nedideles pajamas, kurių pagrindą sudaro senatvės pensija, o jų kreditorių (neskaitant hipotekos kreditoriaus AB SEB banko) reikalavimų bendra suma viršija 100 000 Eur, teismas sprendžia, kad bankrutuojantys asmenys turėjo dėti pastangas surasti galimybių kaip galima didesne dalimi atsiskaityti su kreditoriais iš savo turto arba paieškoti alternatyvių būdų gauti papildomų lėšų išsaugant savo turimą būstą, pavyzdžiui, sudarant susitarimą su sūnumi, ieškant susitarimų su hipotekos kreditoriumi, arba iškeičiant turimą būstą į kitą mažesnės vertės ir pan. Teismo vertinimu, bankrutuojančių asmenų siekis visų pirma Susitarimu su banku išsaugoti turimą būstą, o ne kaip galima daugiau atsiskaityti su kreditoriais, pasitenkinimas išmokomis kreditoriams tik iš gaunamų pensijų ir kuklių darbo pajamų (kurių dydis, atsižvelgiant į asmenų amžių ir sveikatos būklę, kreditorių yra neginčijamas) vertintinas ne kaip siekis tinkamai ir sąžiningai įgyvendinti bankroto proceso tikslus, bet kaip noras pasinaudoti bankroto procesu savo interesams patenkinti. Preliminariai vertinant, įgyvendinus Mokumo atkūrimo plane numatytas priemones atsiskaityti su kitais kreditoriais, per Mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo terminą bankrutuojantys asmenys grąžintų kreditoriams apie 5 proc. jų reikalavimų sumos. Tuo tarpu jų turimos 1/2 dalies buto vertė, remiantis 2010 metais atlikto vertinimo duomenimis, jau tuomet sudarė apie 85 000 Eur, t. y. apie 85 proc. bendros kitų kreditorių reikalavimų sumos, todėl visiškas šio (vienintelio) turto eliminavimas iš atsiskaitymo su kreditoriais šaltinių, teismo vertinimu, pažeidžia kitų kreditorių teises ir teisėtus interesus.
33. Bankroto proceso tikslas, minėta, yra ne nurašyti fizinio asmens skolas, bet atkurti sąžiningo asmens mokumą, suderinant jo ir jo kreditorių interesus. Teismas, spręsdamas dėl mokumo atkūrimo plano tvirtinimo, bylos aplinkybes turi vertinti ne formaliai, bet atsižvelgdamas į bankroto proceso tikslus ir poreikį išlaikyti ir užtikrinti priešingų šalių interesų balansą. Pažymėtina, kad bankrutuojantys asmenys prašo patvirtinti jų Susitarimą dėl įkeisto turto išsaugojimo, tačiau nepateikė jokių duomenų apie dabartinę bankui įkeisto turto vertę – tiek buto, esančio (duomenys neskelbtini), tiek kito bankui įkeisto ir jų sūnui priklausančio buto, taigi nepagrindė, kad jie, siekdami išsaugoti savo turtą, kitų kreditorių atžvilgiu elgiasi sąžiningai ir pagrįstai ir kad bankas turi teisėtą ir gintiną interesą išlaikyti hipoteką, taip užsitikrindamas savo kaip kreditoriaus teises. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų bankrutuojančių asmenų pastangas ieškoti kitų teisėtų ir efektyvių būdų didesne dalimi atsiskaityti su kreditoriais. Teismo posėdžio metu bankrutuojančių asmenų atstovas negalėjo įvardyti jokių veiksmų, kurių ėmėsi bankrutuojantys asmenys, siekdami atsiskaityti su kreditoriais iš turimo turto, ir akcentavo tik jų teisę išsaugoti paskutinį turimą būstą atsižvelgiant į jų amžių ir sveikatos būklę (apie tai pasisakyta šios nutarties 22 punkte). Be to, atstovas laikėsi nuomonės, kad būsto realizavimo galimybių nei dabar, nei ateityje nėra, jo teigimu, tai yra neįmanoma, nes su tuo nesutinka nei bankas, nei bendraturtis D. V., kuris sau priklausančia buto dalimi naudojasi, joje būna, ji reikalinga jo poreikiams, palieka joje savo vaikus pabūti su seneliais ir pan. Aplinkybė, kad bendraturtis D. V. nesutinka parduoti savo buto dalies, nurodyta ir Mokumo atkūrimo plano projekto 3.2 punkte. Kita vertus, byloje nėra jokių duomenų, kurie pagrįstų, kad bankrutuojantys asmenys M. V. ir R. V. siekė suderinti interesus su hipotekos kreditoriumi ar su savo sūnumi (buto bendraturčiu), nėra įrodymų, kad į juos būtų buvę kreiptasi, kokie variantai jiems siūlyti, kokiais argumentais remdamiesi jie nesutiko su pasiūlymais, ar bandė ieškoti kompromisinių sprendimų ir pan.
Žemesnės instancijos teismas
34. Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad iš byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimų teismo posėdžio metu ir apskritai viso bankroto bylos nagrinėjimo proceso metu matyti, jog bankrutuojantys asmenys nebendradarbiavo su bankroto administratore, neaptarinėjo ir nederino galimybių dėl turto išsaugojimo ar realizavimo sąlygų, tai posėdžio metu patvirtino ir bankroto administratorės atstovė J. L.. Ji taip pat nurodė, kad bankrutuojantys asmenys neleido apžiūrėti savo turimo būsto, nors pagal FABĮ 12 straipsnio 4 dalies 2 punktą bankroto administratorius tokią teisę turi. Bankrutuojančių asmenų atstovas teigė, kad bankroto administratorės atstovė elgėsi nepriimtinai ir nepagarbiai, todėl su ja nebuvo suderinta galimybė apžiūrėti gyvenamąsias patalpas. Tačiau tokie argumentai, teismo vertinimu, nėra pagrįsti, nes manydamas, kad bankroto administratoriaus atstovas pažeidžia jo teises ar teisėtus interesus, bankrutuojantis asmuo turi teisę kreiptis į teismą su prašymu atstatydinti bankroto administratorių (FABĮ 14 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 17 straipsnio 7 punktas), bet ne riboti administratoriui įstatymo suteiktas teises, skirtas jo funkcijoms įgyvendinti.
35. Taip pat pažymėtina, kad turto apsunkinimas hipoteka savaime neužkerta kelio turto savininkui ieškoti galimybių iš įkeisto turto atsiskaityti su kitais kreditoriais. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad hipotekos kreditoriaus, kaip įkaito turėtojo, teisės nėra absoliučios. Vieno skolininko kreditorių teisių apsauga vykdoma pagal tų kreditorių interesų derinimo ir teisių apsaugos priemonių pusiausvyros principus. Privilegijuoto kreditoriaus teisės negali būti saugomos neadekvačiai tos teisės turiniui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2003; 2017 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-467-684/2017, 16 punktas). Nors kreditorius, kurio reikalavimas užtikrintas įkeitimu, yra privilegijuotas kreditorius ir atitinkamai ši teisė suponuoja galimybę nesutikti, kad iš hipoteka ar įkeitimu jam įkeisto turto būtų išieškoma kito kreditoriaus naudai, tačiau ši jo, kaip įkaito turėtojo, teisė nėra absoliuti, kito kreditoriaus ji gali būti nuginčijama (CPK 747 straipsnis 3 dalis, CK 1.137 straipsnis 3 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-467-684/2017 18 punktą). Kasacinis teismas akcentuoja, kad privilegijuoto kreditoriaus nesutikimo išieškoti iš hipoteka ar įkeitimu įkeisto turto nuginčijimas teisme leidžia nukreipti išieškojimą į įkeistą turtą be hipotekos kreditoriaus sutikimo, tačiau nedaro įtakos hipotekos kreditoriaus teisei patenkinti savo reikalavimus iš įkeisto turto vertės pirmiau už kitus kreditorius. Tačiau kartu kasacinio teismo praktikoje nurodoma tai, kad vienas iš esminių kriterijų sprendžiant, ar privilegijuotas kreditorius, nesutikdamas su išieškojimu iš įkeisto turto, piktnaudžiauja nesutikimo teise pažeisdamas teisėtus kreditoriaus, kurio reikalavimas neužtikrintas įkeitimu, interesus, yra įkeisto turto vertė ir jos santykis su įkeitimu užtikrinto kreditoriaus reikalavimo dydžiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-235-823/2019).
36. Vertinant bankrutuojančių asmenų pozicijos, kad negalimumą išieškoti iš R. V. priklausančios 1/2 buto dalies lemia ir bendraturčio D. V. nesutikimas, pagrįstumą pažymėtina, kad toks bendraturčio nesutikimas teismų praktikoje taip pat nėra suabsoliutintas. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai vienas, keli ar visi skolininkai, į kurių bendrosios nuosavybės teise valdomą hipoteka įkeistą turtą yra nukreiptas skolų išieškojimas FABĮ ir CPK nustatyta tvarka, nesutinka parduoti bendrosios nuosavybės teise valdomo turto kaip turtinio vieneto, teismas turi aiškintis nesutikimo aplinkybes (priežastis) ir pagal bylos duomenis spręsti dėl galimybės parduoti turtą kaip turtinį vienetą brangiau nei parduodant jį dalimis. Nustatęs, kad turtas pagal bylos duomenis gali būti brangiau parduotas kaip vientisas objektas, o atsisakymas jį parduoti tokiu būdu yra savitikslis, neatitinkantis siekio realizuoti turtą kuo palankesnėmis sąlygomis, patenkinti kuo daugiau kreditorių reikalavimų ir neužtikrinantis suinteresuotų asmenų (kreditoriaus, bankrutuojančio asmens ir nebankrutuojančio skolininko bendraturčio) interesų pusiausvyros, teismas turi diskreciją leisti jį parduoti kaip turtinį vienetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-128-219/2019, 38 punktas).
37. Remiantis nurodyta teismų praktika, šioje nutartyje išdėstytais argumentais ir byloje nustatytomis aplinkybėmis, iš kurių matyti, kad bankrutuojantys asmenys įsipareigojimus hipotekos kreditoriui prisiėmė mainais negaudami jokio turtinio ekvivalento, be to, dovanojo savo buto dalį sūnui, taigi patys savo veiksmais reikšmingai apsunkino kreditorių galimybes atgauti skolas iš jų turto, darytina išvada, jog teisingai ir sąžiningai besielgdami bankrutuojantys asmenys turėjo imtis visų galimų priemonių tam, kad kreditorių reikalavimai kuo didesne dalimi būtų patenkinti iš jų turto ir pajamų, o ne siekti tiesiog nurašyti savo skolas, motyvuodami tuo, kad butas, kurio 1/2 dalis priklauso bankrutuojančiam asmeniui R. V., yra įkeistas, kita 1/2 buto dalis priklauso nebankrutuojančiam asmeniui, o hipotekos kreditorius bei bendraturtis neduoda sutikimo turtą parduoti. Tokia bankrutuojančių asmenų pozicija rodo jų interesų išaukštinimą paneigiant kreditorių interesus ir neleidžia daryti išvados apie sąžiningą jų siekį atsiskaityti su kreditoriais; tokios pozicijos nepateisina bankrutuojančių asmenų pateikti argumentai.
38. Išvadą, kad bankrutuojantys asmenys bankroto procese nesiekė maksimalaus kreditorių reikalavimų patenkinimo, patvirtina ir kitos aplinkybės. Pažymėtina, kad Susitarimu dėl įkeisto turto išsaugojimo hipotekos kreditorius sutiko, jog kredito įmokas per bankroto laikotarpį mokėtų bendraskolis D. V.. T. y. šalys susitarė, kad Mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo laikotarpiu bankrutuojantys asmenys įmokų pagal kreditavimo sutartį bankui nemokės, o jas mokės D. V.. D. V. yra šio Susitarimo šalis ir jį pasirašė kartu su M. V. ir R. V.. Kreditorius AB SEB bankas 2022 m. sausio 18 d. pareiškime teismui, kuriuo teikė papildomą informaciją dėl savo kreditorinio reikalavimo, pažymėjo, kad nors banko finansinis reikalavimas ir sudaro pakankamai didelę visų esamų kreditorių reikalavimų dalį, tačiau pareiškėjų bankroto proceso bei mokumo atkūrimo plano, jei toks bus patvirtintas, įgyvendinimo eigoje gautos pareiškėjų piniginės lėšos nebus skiriamos šio reikalavimo tenkinimui, o bus skirstomos kitiems pareiškėjų kreditoriams, todėl, banko nuomone, nėra pagrindo teigti, kad kitų kreditorių interesai nukentėtų. Taigi bankas teismui pateiktame procesiniame dokumente dar kartą patvirtino, kad pagal Susitarimą bankrutuojantys asmenys nėra įpareigoti mokėti kredito įmokas bankui per Mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo laikotarpį. Tuo tarpu bankrutuojantys asmenys M. V. ir R. V., rengdami Mokumo atkūrimo plano projektą, savo valia į jį įtraukė 100 Eur įmokas AB SEB bankui pagal kreditavimo sutartį, nors patys su banku ir bendraskoliu D. V. susitarė, kad įmokos per Mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo laikotarpį iš jų lėšų nebus mokamos. Bankrutuojančių asmenų atstovas teismo posėdžio metu negalėjo paaiškinti, kodėl įmokos bankui įtrauktos į Mokumo atkūrimo planą ir pagal kokius kriterijus nustatytas įmokų dydis. Jo teigimu, bankrutuojantys asmenys patys nustatė mokėtinų įmokų dydį, nes jiems kreditavimo sutartis tebegalioja ir jų įsipareigojimai bankui nepasibaigė. Kadangi toks bankrutuojančių asmenų elgesys yra nepateisinamas jų prisiimtais įsipareigojimais bankui, jis vertintinas kaip nesąžiningas kitų kreditorių atžvilgiu.
39. Be to, teismo posėdžio metu aiškinantis, kodėl į būtinųjų poreikių tenkinimo išlaidas įtrauktos visos buto išlaikymo išlaidos (nors 1/2 dalis buto priklauso D. V.), bankrutuojančių asmenų M. ir R. V. atstovas nurodė, kad taip įgyvendintas bankrutuojančių asmenų susitarimas su D. V., kuriuo jie susitarė, jog M. ir R. V. apmokės buto išlaikymo išlaidas, o D. V. atitinkama dalimi padengs kredito įmokas bankui. Tokį susitarimą teismas vertina kaip netiesioginį papildomų kredito įmokų bankui mokėjimą iš bankrutuojančių asmenų lėšų, be to, šios įmokos įtrauktos į išlaidas būtiniesiems poreikiams tenkinti kaip būsto išlaikymo išlaidos, taip pažeidžiant FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 6 punkto reikalavimus. Toks susitarimas ne tik nėra pagrįstas (jau minėta, kad Susitarime su banku, kurio pagrindu siekiama išsaugoti būstą, numatyta kitaip), bet neatitinka nei skaidrumo, nei sąžiningo elgesio bankroto procese reikalavimų.
40. Nurodytos aplinkybės vertintinos kaip papildomai patvirtinančios, jog bankrutuojantys asmenys nesiekė kuo didesne dalimi atsiskaityti su kitais kreditoriais netgi iš turimų lėšų (neįskaitant jų nekilnojamojo turto), turėdami realią galimybę skirti kitiems kreditoriams didesnę dalį savo gaunamų pajamų. Tačiau kartu siekė bankroto procese išsaugoti savo būstą Susitarimo su AB SEB banku pagrindu, kurio patys nesilaikė, neskirdami visų pagal šį Susitarimą galimų skirti lėšų kitiems kreditoriams.
41. Teismas pripažįsta pagrįstu ir kreditorės J. L. atstovo advokato L. Pčelincevo pastebėjimą, kad nuo bankrutuojančių asmenų M. ir R. V. įstojimo kaip bendraskolių į 2008 m. rugpjūčio 8 d. kreditavimo sutartį momento iki bankroto bylos jiems iškėlimo dienos bankrutuojantys asmenys nė karto nemokėjo įmokų bankui pagal kreditavimo sutartį, tai patvirtina AB SEB banko į bylą pateikti išrašai iš D. V. banko sąskaitos, iš kurių matyti, kad visas kredito įmokas mokėjo D. V.. Priešingų įrodymų byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, bankrutuojančių asmenų siekis įtraukti į Mokumo atkūrimo planą įmokas bankui, nepaisant Susitarimo sąlygų, kad tokias įmokas mokės D. V., bet neskyrimas jų kitiems kreditoriams, vertintinas kaip nesuderinamas su sąžiningu siekiu kuo daugiau atsiskaityti su kitais kreditoriais.
42. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad bankrutuojantys asmenys nepateikė duomenų, kurie leistų teismui daryti išvadą, jog jie ėmėsi visų galimų priemonių, siekdami kuo didesne dalimi atsiskaityti su kreditoriais pagal savo turtinę padėtį ir galimybes gauti pajamų, atsižvelgiant į jų pačių būtinų poreikių, ypač susijusių su amžiumi ir sveikata, užtikrinimą. Tokiomis aplinkybėmis konstatuotina, kad sudarytu Susitarimu siekiama tiesiog apsaugoti turimą būstą nuo atsiskaitymo su kreditoriais, todėl Susitarimas pripažintinas pažeidžiančiu kitų kreditorių teises ir teisėtus interesus.
43. Byloje buvo kilęs klausimas ir dėl Mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo trukmės skaičiavimo. Nors šis klausimas nebeturi esminės reikšmės, teismas dėl jo trumpai pasisako. Mokumo atkūrimo plano projekto 10.4 punkte nurodyta, kad Plano įgyvendinimo trukmė – 3 metai, skaičiuojami nuo teismo 2021 m. spalio 15 d. nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, t. y. nuo 2021 m. spalio 23 d. Bankrutuojančių asmenų atstovas tokią Plano nuostatą grindė tuo, kad nuo bankroto bylos iškėlimo dienos bankrutuojantiems asmenims taikomi turtinio pobūdžio suvaržymai, t. y. nutartimi dėl bankroto bylos iškėlimo apribojamos jų disponuojamos lėšos, o lėšų likutį jau galima skirti atsiskaityti su kreditoriais (atstovas pažymėjo, kad tai šiuo atveju ir buvo padaryta, sutaupytos lėšos numatytos Mokumo atkūrimo plane). Bankrutuojančių asmenų atstovas rėmėsi taip pat ir teismų praktika, kuri, jo teigimu, patvirtina tokį mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo trukmės skaičiavimą, nurodydamas Kauno apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-1482-413/2021.
44. Teismas šių argumentų nepripažįsta pagrįstais. FABĮ 7 straipsnio 5 dalyje expressis verbis (aiškiais žodžiais) nurodyta, kad mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo trukmė yra 3 metai. Ši nuostata negali būti aiškinama taip, kad mokumo atkūrimo plano įgyvendinimas gali prasidėti dar neparengus ir teismui nepatvirtinus paties plano. Akivaizdu, kad plano įgyvendinimo trukmė gali prasidėti tik įsiteisėjus teismo nutarčiai, kuria planas patvirtinamas, bet ne anksčiau. Be to, mokumo atkūrimo planas nėra tik formali bankroto proceso procedūra, tai yra bankroto proceso esmė, t. y. laikotarpis, per kurį bankrutuojantis asmuo, laikydamasis teismo patvirtintame mokumo atkūrimo plane nustatytų sąlygų, sąžiningai vykdydamas juo prisiimtus įsipareigojimus ir bent iš dalies atsiskaitydamas su kreditoriais, atkuria savo mokumą. Plane nurodytos priemonės fizinio asmens mokumui pagerinti, įskaitant mokėjimus kreditoriams (tarp jų – ir iš parduodamo turto), yra mokumo atkūrimo plano sąlygos, sudarytos kaip susitarimo su kreditoriais išraiška, o jų įgyvendinimas yra pagrindas konstatuoti, kad sąžiningas fizinis asmuo atkūrė savo mokumą. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad teismo patvirtintas mokumo atkūrimo plano projektas tampa mokumo atkūrimo planu ir taip užbaigiama ši proceso stadija; tolesnė stadija yra mokumo atkūrimo plano įgyvendinimas, jai pasibaigus yra pabaigiamas ir fizinio asmens bankroto procesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47-313/2018). Mokumo atkūrimo plano įgyvendinimas yra pagrindas parengti plano įgyvendinimo aktą ir priimti teismo nutartį baigti bankroto procesą. Teismas pažymi, kad bankrutuojančių asmenų atstovo nurodytoje Kauno apygardos teismo nutartyje mokumo atkūrimo plano termino skaičiavimas nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos buvo siejamas su bankrutuojančio asmens ir jo kreditorių sutarimu dėl tokio termino skaičiavimo, įtvirtintu kreditorių patvirtintame plane, todėl nurodyta nutartis, įvertinus skirtingas bylų aplinkybes, nagrinėjamu atveju nėra aktuali.
45. Pagal FABĮ 8 straipsnio 7 dalį teismas gali nepatvirtinti mokumo atkūrimo plano, jeigu nustato, kad buvo pažeistos plano projekto tvirtinimo procedūros arba susitarimas dėl įkeisto turto išsaugojimo pažeidžia kitų kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus ir per nustatytą terminą nepašalinti trūkumai. Taigi įstatymas nustato pareigą suteikti galimybę bankrutuojantiems asmenims pašalinti susitarimo dėl įkeisto turto išsaugojimo trūkumus. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgdamas į tai, kad Mokumo atkūrimo plano projektas buvo pateiktas teismui tvirtinti maksimaliai išnaudojus FABĮ nustatyto termino planui tvirtinti trukmę, o ypač įvertinus bankrutuojančių asmenų poziciją, kad jie nemato galimybių atsiskaityti su kreditoriais (tiesiogiai ar netiesiogiai) iš turimo turto, teismas sprendžia, kad, bankrutuojantiems asmenims neigiant bet kokią galimybę ieškoti būdų bent iš dalies atsiskaityti su kitais kreditoriais iš turimo turto, papildomo termino trūkumams pašalinti nustatymas tik dar labiau užvilkintų bankroto procesą, tačiau neduotų siekiamų rezultatų ir neatitiktų nei bankrutuojančių asmenų, nei jų kreditorių interesų.
46. Konstatavus, kad bankrutuojančių asmenų M. V. ir R. V. su hipotekos kreditoriumi AB SEB banku sudarytas 2021 m. lapkričio 12 d. Susitarimas dėl įkeisto turto išsaugojimo pažeidžia kitų kreditorių teises ir teisėtus interesus, toks susitarimas teismo negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, dėl to teismas atsisako tvirtinti 2022 m. kovo 30 d. Mokumo atkūrimo planą, kuriame numatytas bankrutuojančių asmenų turto išsaugojimas remiantis 2021 m. lapkričio 12 d. Susitarimu.
47. Kiti byloje dalyvaujančių asmenų pateikti argumentai nagrinėjamu atveju nebeturi teisinės reikšmės, todėl teismas dėl jų nepasisako.
48. Atsisakius patvirtinti Mokumo atkūrimo planą, bankroto byla nutrauktina (FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
49. Kreditorė J. L. atsiliepime į bankroto administratorės prašymą dėl Mokumo atkūrimo plano tvirtinimo prašė bankroto bylos nutraukimo atveju priteisti jai iš bankrutuojančių asmenų atstovavimo išlaidų atlyginimą, tačiau nepateikė šių išlaidų dydį ir pagrįstumą patvirtinančių įrodymų iki Mokumo atkūrimo plano tvirtinimo klausimo nagrinėjimo teismo posėdyje pradžios (CPK 98 straipsnio 1 dalis), todėl prašymas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Civilinio proceso kodekso 290–291, 295 straipsniais,
nutaria:
M. V. ir R. V. bankroto bylą nutraukti.
Įsiteisėjus nutarčiai dėl M. V. ir R. V. bankroto bylos nutraukimo, ne vėliau kaip kitą darbo dieną raštu pranešti, pateikiant šios nutarties patvirtintą kopiją, Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apie nutrauktą M. V. ir R. V. bankroto bylą.
Išaiškinti bankroto administratorei uždarajai akcinei bendrovei „OSA“, kad bankroto administratorius privalo ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų nuo teismo nutarties nutraukti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoti fiziniam asmeniui saugotinus dokumentus, susijusius su fizinio asmens bankroto procesu, pervesti depozitinėje sąskaitoje likusias lėšas į fizinio asmens asmeninę sąskaitą.
Ši nutartis per septynias dienas nuo jos priėmimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.