Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Latvelė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Z. V., veikiančio ir kaip ,,Ellora 4522899 Ltd“ teisių perėmėjo, atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 4 d. nutarties, kuria ieškinys laikytas nepaduotu ir grąžintas pareiškėjui, ir dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 27 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas dėl papildomo sprendimo (nutarties) priėmimo, civilinėje byloje pagal pareiškėjo Z. V., veikiančio ir kaip ,,Ellora 4522899 Ltd“ teisių perėmėjo, ieškinį dėl akcijų pasirašymo sutarčių, bendrovės valdymo organų sprendimo, akcijų perleidimo ir atstovavimo sutarčių bei įgaliojimų pripažinimo negaliojančiais, akcininkų registravimo žurnalo pripažinimo negaliojančiu, akcijų išreikalavimo iš neteisėto valdymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė

III. Atskirųjų skundų argumentai

Motyvuojamoji dalis

14.5. Teismui priėmus papildomą nutartį dėl apelianto 2025 m. liepos 18 d. pareiškimu dėl ieškinio trūkumų pareikštų prašymų dėl žyminio mokesčio, nebūtų teisėto ir pagrįsto pagrindo teismui nepriimti papildomos nutarties dėl apelianto prašymo laikyti ieškinio trūkumus pašalintais.

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Šioje byloje absoliučių skundžiamų teismo nutarčių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirųjų skundų ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

18. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 4 d. nutartis, kuria laikytas nepaduotu ir grąžintas pareiškėjui ieškinys dėl akcijų pasirašymo, bendrovės valdymo organų sprendimų, akcijų perleidimo ir atstovavimo sutarčių bei įgaliojimų pripažinimo negaliojančiais, akcininkų registravimo žurnalo pripažinimo negaliojančiu, akcijų išreikalavimo iš neteisėto valdymo, ir Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 27 d. nutartis, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas dėl papildomo sprendimo (nutarties) priėmimo. Atitinkamai, apeliacinio nagrinėjimo ribas apibrėžia šių pirmosios instancijos teismo nutarčių teisėtumo bei pagrįstumo patikrinimas atskiruosiuose skunduose nurodytais pagrindais.

19. Iš bylos medžiagos ir atskirųjų skundų turinio matyti, kad atskiruosiuose skunduose buvo nurodyti ne tik argumentai, kuriais apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo nutartis ir prašo jas panaikinti, tačiau taip pat reikšti nušalinimai ginčijamas nutartis priėmusiems (bylą nagrinėjusiems) teisėjams ir išdėstyti su tuo susiję argumentai. Įstatymo nustatyta tvarka apelianto pareikšti nušalinimai teisėjams (teismui) buvo išnagrinėti Vilniaus apygardos teismo pirmininkės 2025 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko 2025 m. rugsėjo 23 d. nutartimi. Taigi, prašymai dėl teisėjų (teismo) nušalinimo yra išnagrinėti ir dėl apelianto argumentų, kuriais grįsti šie prašymai, pasisakyta nurodytose nutartyse, todėl, atitinkamai, šie klausimai ir su jais susiję argumentai nėra šio apeliacinio nagrinėjimo, tikrinant Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 4 d. ir 2025 m. rugpjūčio 27 d. nutarčių teisėtumą bei pagrįstumą pagal dėl šių nutarčių paduotus atskiruosius skundus, dalykas ir į jo ribas nepatenka.

Dėl rašytinių paaiškinimų ir naujų įrodymų (ne)priėmimo

21. Pagal CPK 338 straipsnį, atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus įstatyme numatytas išimtis; apeliaciniam procesui taikomos CPK bendrosios nuostatos, taip pat pirmosios instancijos teismo procesą reglamentuojančios nuostatos, neprieštaraujančios CPK XVI skyriuje nurodytoms taisyklėms (CPK 302 straipsnis).

22. CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui. Vadovaujantis CPK 323 straipsniu, pasibaigus apeliacinio (atskirojo) skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį (atskirąjį) skundą yra draudžiama. Taip pat, pagal bendrąją taisyklę, apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas yra ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus atvejus: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kasacinis teismas yra pasisakęs ir dėl kriterijų, kurie turi būti patikrinti bei įvertinti prieš nusprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, pavyzdžiui: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019; 2023 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-421/2023; 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024). Šios taisyklės taikomos ir nagrinėjant atskiruosius skundus (CPK 338 straipsnis).

23. Nagrinėjamu atveju apeliantas teikia papildomus rašytinius paaiškinimus ir naujus įrodymus, nurodydamas, kad naujai paaiškėjo atskiriesiems skundams nagrinėti reikšmingos aplinkybės, kurias jis sužinojo gavęs atsakymą į savo 2025 m. spalio 6 d. prašymą. Tačiau, kaip matyti iš nurodomų aplinkybių, jos buvo (galėjo būti) žinomos paduodant atskiruosius skundus, t. y. nėra naujai atsiradusios – į apelianto paklausimą gauta informacija apie 2025 m. liepos–rugpjūčio mėnesiais buvusią situaciją. Taigi, apeliantas tiek argumentus, susijusius su šiomis faktinėmis aplinkybėmis, tiek juos pagrindžiančią medžiagą galėjo gauti (kreiptis dėl jos suteikimo) rengdamas atskiruosius skundus. Atitinkamai, nėra pagrindo pripažinti, kad nurodytos aplinkybės yra naujai atsiradusios, jog nebuvo objektyvios galimybės visą, apelianto teigimu, reikšmingą informaciją gauti ir nurodyti atskiruosiuose skunduose, taip pat to, jog teikiamos papildomos medžiagos pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsižvelgdamas į aptartą teisinį reglamentavimą ir byloje susiklosčiusias faktines pareiškimo bei jo priedų teikimo aplinkybes, įvertinęs tai, kad paaiškinimais siekiama papildyti atskirųjų skundų argumentus, apeliacinės instancijos teismas nutaria nepriimti apelianto pateiktų papildomų rašytinių paaiškinimų, kaip pažeidžiančių CPK 323 straipsnio reikalavimus, ir atsisakyti priimti apeliacinės instancijos teismui teikiamus naujus rašytinius įrodymus, apeliantui nepagrindus CPK 314 straipsnyje nustatytų išimtinių sąlygų jiems priimti.

Dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 4 d. nutarties

24. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi laikė ieškinį nepaduotu ir grąžino jį padavusiam asmeniui, konstatavęs, kad nebuvo pašalintas Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 18 d. nutartimi nustatytas esminis trūkumas – už ieškinį nesumokėtas 22 351 Eur žyminis mokestis. Apeliantas, ginčydamas šios nutarties teisėtumą bei pagrįstumą, argumentuoja, kad: 1) teismas nutartimi nusprendė dėl į bylą neįtraukto asmens (bendrovės ,,Ellora 4522899 Ltd“) teisių ir pareigų, nes ieškovais (pareiškėjais) nurodė pareiškėją Z. V. ir bendrovę ,,Ellora 4522899 Ltd“, nors ieškinį reiškia tik pareiškėjas Z. V. kaip fizinis asmuo ir kaip bendrovės teisių perėmėjas; 2) teismas nepasisakė dėl visų apelianto prašymų, pateiktų 2025 m. liepos 18 d. pareiškimu, neištyrė naujai pateiktų įrodymų – 2025 m. duomenų apie apelianto finansinę būklę; atitinkamai, teismas nepagrįstai nepasisakė dėl prašymų atleisti apeliantą nuo likusios dalies žyminio mokesčio mokėjimo ar jo mokėjimą atidėti, dėl prašymo išdėstyti žyminio mokesčio mokėjimą įmokomis per mėnesį; 3) teismas nepasisakė dėl prašymo nustatyti žyminio mokesčio dydį už ieškinį šioje byloje; 4) teismas nepasisakė dėl apelianto 2025 m. liepos 18 d. pareiškimu dėl ieškinio pareikšto prašymo teismo nurodytus ieškinio trūkumus laikyti pašalintais.

25. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, apelianto teiktų procesinių dokumentų turinį, nurodytus atskirojo skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo bei pagrįstumo nepaneigiančius.

26. Pirma, nepagrįsti apelianto teiginiai, kad skundžiama teismo nutartimi buvo nuspręsta dėl į bylą neįtraukto asmens (bendrovės ,,Ellora 4522899 Ltd“) teisių ir pareigų. Kaip matyti iš skundo argumentų turinio, apeliantas iš esmės remiasi tuo, jog, jo vertinimu, teismas netiksliai įvardino ieškinį padavusius asmens, t. y. nurodė, kad ieškinį teikia ieškovai Z. V. ir bendrovė ,,Ellora 4522899 Ltd“, nors ieškinį reiškia tik Z. V., veikdamas kaip fizinis asmuo ir kaip bendrovės teisių perėmėjas. Tačiau iš bylos medžiagos ir apelianto teiktų procesinių dokumentų turinio matyti, kad pats apeliantas šias aplinkybes – ieškinį teikiančius asmenis – įvardija nenuosekliai, t. y. tam tikrais atvejais, teikdamas procesinius dokumentus, nurodo, kad juos teikia „ieškovai“ (t. y. daugiskaita), ieškinyje prašė atleisti ,,ieškovus“ nuo žyminio mokesčio (ieškinio prašymo 12 punktas). Šį nenuoseklumą fiksavo ir Vilniaus apygardos teismas 2025 m. kovo 18 d. nutartyje, nustatydamas terminą ieškinio trūkumams šalinti, tarp jų – nurodydamas pagrįsti ,,Ellora 4522899 Ltd“ procesinę padėtį arba pašalinti ją iš ieškinio kaip šalį. Apeliantas paaiškina, kad ieškinį teikia jis, kaip fizinis asmuo ir kaip ,,Ellora 4522899 Ltd“ teisių perėmėjas, t. y. iš esmės ieškinys teikiamas apelianto, tačiau ir toliau procesiniuose dokumentuose, pavyzdžiui, atskirųjų skundų įžanginėse dalyse, apeliantais (ieškovais) įvardija ir save, ir bendrovę. Taigi, tam tikras dalyvaujančių byloje asmenų įvardijimas teismo procesiniuose dokumentuose iš esmės yra nulemtas paties apelianto netiksliai nurodomų aplinkybių ir nesudaro pagrindo konstatuoti teismo nutarties neteisėtumą ar nepagrįstumą.

27. Skundžiama teismo nutartimi konstatuota, kad nebuvo pašalintas teismų nustatytas ieškinio trūkumas – iki nustatyto termino nesumokėtas žyminis mokestis už ieškinį. Atitinkamai, nepašalinus ieškinio trūkumų, ieškinys laikytas nepaduotu ir grąžintas jį padavusiam asmeniui (asmenims). Nepriėmus ieškinio, civilinė byla nebuvo iškelta (CPK 137 straipsnio 1 dalis), atitinkamai, joje nebuvo sprendžiama dėl asmenų materialiųjų teisių bei pareigų, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad tokiu procesiniu sprendimu – laikyti ieškinį nepaduotu – būtų nuspręsta dėl byloje nedalyvavusių asmenų teisių ir pareigų.

28. Antra, atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta, nes teismas nepasisakė dėl prašymo nustatyti žyminio mokesčio dydį už ieškinį šioje byloje. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, įsiteisėjusios teismų nutartys turi būti vykdomos ir jose nustatytos aplinkybės bei išvados nebegali būti kvestionuojamos ir (ar) vertinamos iš naujo. Nagrinėjamu atveju už ieškinį mokėtinas žyminis mokestis (jo dydis) nustatytas Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 18 d. nutartyje, kuria apeliantas įpareigotas sumokėti už ieškinį 22 351 Eur žyminį mokestį ir pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus. Dėl šios teismo nutarties apeliantas padavė atskirąjį skundą, kuris išnagrinėtas Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. liepos 3 d. nutartimi ir apeliantui nustatytas terminas iki 2024 m. liepos 18 d. sumokėti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 18 d. nutartyje nurodytą žyminį mokestį už ieškinį. Taigi, apeliantas pasinaudojo apeliacijos teise ir pagal jo atskirąjį skundą buvo tikrinamas pirmosios instancijos teismo nutarties dalies dėl žyminio mokesčio sumokėjimo teisėtumas bei pagrįstumas. Tai, kad apeliantas tuo metu neginčijo teismo nustatyto žyminio mokesčio dydžio, nesuteikia teisės kitu aspektu, praleidus apskundimo terminus, pakartotinai kelti klausimą dėl apeliacine tvarka peržiūrėtos ir įsiteisėjusios Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 18 d. nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Esant įsiteisėjusiems teismų procesiniams sprendimams, kuriuose nurodytas už ieškinį mokėtino žyminio mokesčio dydis, laikytina, kad šis klausimas yra išspręstas.

29. Trečia, atmestini apelianto argumentai, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta, nes teismas nepasisakė dėl apelianto 2025 m. liepos 18 d. pareiškime nurodytų prašymų atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą ar nuo jo atleisti, atsižvelgiant į naujai teiktus duomenis apie apelianto turtinę padėtį, taip pat dėl prašymo išdėstyti žyminio mokesčio mokėjimą mėnesinėmis įmokomis. Viena vertus, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, apelianto prašymas, atsižvelgiant į jo turtinę padėtį, atleisti nuo dalies žyminio mokesčio už ieškinį sumokėjimo ar šio mokesčio mokėjimą atidėti, buvo išnagrinėtas ir atmestas Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 18 d. nutartimi ir Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. liepos 3 d. nutartimi. Atsižvelgiant į tai, kad išnagrinėti prašymai buvo grįsti argumentais dėl sunkios apelianto turtinės padėties, pritartina pirmosios instancijos teismui, kad šiuos argumentus pagrindžiančius įrodymus apeliantas turėjo (galėjo) teikti teismui ir dėl to tomis pačiomis aplinkybėmis grindžiamas prašymas laikytinas pakartotiniu, atitinkamai, vertintinas kaip jau išnagrinėtas ir atmestas.

30. Kita vertus, nesutiktina su apelianto teiginiais, kad kartu su 2025 m. liepos 18 d. pareiškimu teikti nauji duomenys sudarė pagrindą prašymą dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo ar mokėjimo atidėjimo pripažinti atskleidžiančiais iš esmės pakitusią apelianto turtinę padėtį ir, atitinkamai, lėmusiais būtinybę prašymą pripažinti kokybiškai nauju. Ieškinyje pareiškėjas, be kita ko, nurodė, kad 2024 m. lapkričio 18 d. išrašai iš jo sąskaitos banke ir duomenys apie iš jos išieškomas sumas, 2022 m., 2023 m. pajamų mokesčio deklaracijos ir kiti pateikti duomenys, patvirtina, kad jis negauna GPM apmokestinamų pajamų, neturi savo vardu registruotų transporto priemonių, nekilnojamojo turto, yra pensininkas, gauna signataro rentą, kurios didžioji dalis yra išskaitoma antstolio, o pragyvenimui ir bylinėjimuisi jam šiuo metu paliekama 970 Eur neišieškoma suma. Apeliantas nurodė, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės ir pateikti duomenys pagrindžia prašymą atleisti jį nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo arba atidėti jo mokėjimą iki teismo sprendimo byloje priėmimo. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. kovo 18 d. nutartimi apelianto prašymą atmetė, Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. liepos 3 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 18 d. nutarties dalį, kuria nustatytas terminas sumokėti žyminį mokestį už ieškinį, paliko nepakeistą. Kartu su 2025 m. liepos 18 d. pareiškimu dėl ieškinio apeliantas pateikė aktualią VĮ ,,Regitra“ pažymą apie tai, kad neturi savo vardu registruotų transporto priemonių, Nekilnojamojo turto registro išrašą apie tai, jog neturi savo vardu registruoto nekilnojamojo turto, 2024 m. pajamų mokesčio deklaraciją, banko sąskaitos išrašą, iš kurio matyti, kad neišieškoma suma – 974 Eur. Taigi, kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantas, nebuvo pateikti duomenys, patvirtinantys naujas aplinkybes, kurios sudarytų pagrindą apelianto prašymus dėl jo atleidimo nuo žyminio mokesčio sumokėjimo ar jo atidėjimo vertinti kitaip, nei teismų jau buvo įvertinta. Duomenys, pateikti tiek su ieškiniu, tiek su 2025 m. liepos 18 d. pareiškimu, iš esmės patvirtina tas pačias aplinkybes apie apelianto turtinę padėtį, kuri teismų jau įvertinta.

31. Pagal CPK nustatytą reglamentavimą, dėl sunkios turtinės padėties asmuo gali būti atleistas nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 straipsnio 3 dalis) arba šio mokesčio mokėjimas gali būti atidėtas iki sprendimo (nutarties) priėmimo (CPK 84 straipsnis). Įstatymas neįtvirtina galimybės išdėstyti žyminio mokesčio mokėjimą periodinėmis įmokomis. Atitinkamai, apelianto teiginiai dėl tokio įstatyme įtvirtintų galimybių neatitinkančio prašymo neišnagrinėjimo nepaneigia pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria, nepašalinus teismo nustatytų trūkumų, ieškinys laikytas nepaduotu, teisėtumo bei pagrįstumo.

32. Ketvirta, atmestinas apelianto argumentas, kad teismo nutartis naikintina, nes teismas nepasisakė dėl apelianto 2025 m. liepos 18 d. pareiškimu dėl ieškinio pareikšto prašymo teismo nurodytus ieškinio trūkumus laikyti pašalintais. Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktai; 2022 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022 29 punktas). Kaip matyti iš skundžiamos teismo nutarties, teismas konstatavo, kad nebuvo ištaisytas esminis ieškinio trūkumas – nesumokėtas žyminis mokestis. Nustatęs šią aplinkybę, teismas nurodė, kad nėra tikslinga pasisakyti ir spręsti dėl kitų teismo 2025 m. kovo 18 d. nutartimi nustatytų ieškinio trūkumų (ne)pašalinimo, nes tai nekeistų galutinio procesinio sprendimo – ieškinio laikymo nepaduotu ir grąžinimo – esmės. Taigi, priešingai nei nurodo apeliantas, nėra pagrindo pripažinti, jog ieškinio trūkumai buvo pašalinti apelianto 2025 m. liepos 18 d. pareiškimu, nes pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nurodė, kad dėl kitų ieškinio trūkumų nepasisako, nes tai neturi teisinės reikšmės, konstatavus nepašalintą esminį trūkumą dėl žyminio mokesčio nesumokėjimo; tokia išvada nereiškia, jog kiti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 18 d. nutartyje nustatyti ieškinio trūkumai pripažinti pašalintais.

33. Apibendrinant nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškinys laikytas nepaduotu ir grąžintas jį padavusiam asmeniui, teisėtumu bei pagrįstumu. Dėl to atskirasis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 4 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 27 d. nutarties

34. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi atmetė apelianto prašymą priimti papildomą nutartį, nurodydamas, kad prašymas nėra pagrįstas konkrečiu CPK 277 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu, o Vilniaus apygardos teismas, 2025 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi nusprendęs laikyti ieškinį nepaduotu, neturėjo spręsti kitų apelianto procesinių prašymų. Apeliantas, ginčydamas šios nutarties pagrįstumą bei teisėtumą, argumentuoja, kad: 1) teismas pasisakė dėl į bylą neįtraukto asmens – bendrovės ,,Ellora 4522899 Ltd“ – teisių ir pareigų; 2) teismas nepagrįstai atsisakė priimti papildomą nutartį, nes Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi, kuria užbaigtas bylos nagrinėjimas, nebuvo išspręsti apelianto 2025 m. liepos 18 d. pareiškime dėl ieškinio suformuluoti prašymai – atleisti nuo žyminio mokesčio dalies mokėjimo ar jo mokėjimą atidėti, atsižvelgiant į naujai teikiamus duomenis; išdėstyti žyminio mokesčio mokėjimą dalimis; nustatyti žyminio mokesčio dydį; laikyti ieškinio trūkumus pašalintais.

35. Įvertinęs bylos medžiagą, skundžiamos teismo nutarties turinį ir atskirojo skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo pripažinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nepagrįsta ar neteisėta.

36. Papildomo sprendimo priėmimo institutas įtvirtintas CPK 277 straipsnyje, esančiame CPK XV skyriaus pirmajame skirsnyje „Teismo sprendimai“. Pagal CPK 259 straipsnį, priimdamas sprendimą teismas išsprendžia bylą iš esmės, t. y. atsako, ar (ne)pagrįstas materialusis ieškinio reikalavimas. Papildomas sprendimas gali būti priimamas CPK 277 straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais, jeigu: 1) kuris nors reikalavimas, dėl kurio šalys pateikė įrodymus ir davė paaiškinimus, sprendime yra neišspręstas; 2) teismas, išsprendęs teisės klausimą, nenurodė priteistos sumos dydžio, perduotino turto ar veiksmų, kuriuos atsakovas privalo atlikti arba nuo kurių jis privalo susilaikyti; 3) teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimo. Tuo tarpu nutartimis, kurios priimamos atskirais klausimais (kaip nagrinėjamu atveju – nutartis dėl ieškinio (ne)priėmimo), byla nėra išspendžiama iš esmės (CPK 290 straipsnio 1 dalis). Taigi, CPK įtvirtintas papildomo sprendimo priėmimo institutas nėra taikomas nutarčių, priimamų atskirais klausimais, atžvilgiu. Kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 4 d. nutarties turinį ir esmę, nenustatyta CPK 277 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų pagrindų papildomam sprendimui priimti. Nagrinėjamu atveju procesinis sprendimas, kuriuo būtų byla išspręsta iš esmės, nebuvo ir negalėjo būti priimtas, nes, nepriėmus ieškinio, civilinė byla nebuvo iškelta (CPK 137 straipsnio 1 dalis).

37. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad, kaip matyti iš atskirojo skundo turinio, apeliantas, tiek teikdamas prašymą dėl papildomo sprendimo (nutarties) priėmimo, tiek atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 27 d. nutarties, kuria atsisakyta tokį papildomą sprendimą (nutartį) priimti, iš esmės nurodo (kartoja) argumentus, kuriais jis nesutinka su Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi. Šie argumentai savo turiniu tapatūs nurodytiems atskirajame skunde dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 4 d. nutarties. Taigi, nesutikimą su priimta nutartimi, kuria ieškinys laikytas nepaduotu, apeliantas galėjo išreikšti ir išreiškė pateikdamas dėl jos atskirąjį skundą. Aplinkybė, kad dalis argumentų, kuriais apeliantas ginčija teismo 2025 m. rugpjūčio 4 d. nutartį, yra susiję su, apelianto teigimu, teismo nepagrįstai neišspręstais jo prašymais, nesudaro pagrindo nesutikti su Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 27 d. nutartyje padaryta išvada, jog nagrinėjamu atveju CPK 277 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų papildomam procesiniam sprendimui priimti nėra. Šie atskirojo skundo argumentai įvertinti ir dėl jų pasisakyta pirmiau šioje nutartyje, pasisakant dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 4 d. nutarties teisėtumo bei pagrįstumo (žr. šios nutarties 26–32 punktus).

38. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad atskirojo skundo argumentai dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 27 d. nutarties pagrindo naikinti ar keisti šią nutartį nesudaro, pirmosios instancijos teismas prašymo dėl papildomo sprendimo (nutarties) priėmimo netenkino pagrįstai ir teisėtai, todėl atskirasis skundas atmestinas, o apskųsta pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.