Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-366/2012

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-11-15
Bylos Nr.: 2A-366/2012
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Gintaras Pečiulis, Artūras Driukas, Donatas Šernas
Atsakovas: A. S.
Ieškovas: E. B.
Trečiasis asmuo: T. Ž.

Kategorijos

21.41.4pavadinimo nepavyko patikrinti
42.8pavadinimo nepavyko patikrinti
45.8pavadinimo nepavyko patikrinti
114.5pavadinimo nepavyko patikrinti
114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
116.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-366/2012Procesinio sprendimo kategorijos: 21.41.4; 42.8; 45.8; 114.5; 114.11; 116.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. lapkričio 15 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Šerno,

sekretoriaujant Jūratei Česnulevičienei,dalyvaujant: ieškovo atstovams E. B. ir advokatui R. K.,atsakovo atstovui advokatui A. Ž.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. liepos 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-272-370/2010 pagal ieškovo E. B. individualios įmonės ieškinį atsakovui A. S. dėl nuompinigių ir žalos atlyginimo priteisimo. Tretieji asmenys byloje T. Ž., uždaroji akcinė bendrovė draudimo kompanija „PZU Lietuva“.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas E. B. individuali įmonė (toliau tekste - E. B. IĮ) ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo A. S. 610 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško prievolės įvykdymo, išreikalauti iš atsakovo A. S. neteisėtai valdomą keleivinį automobilį Mercedes Benz E320, v/n (duomenys neskelbtini), priteisti iš atsakovo priverstinės automobilio nuomos mokestį 1 500 Lt (plius PVM) už kiekvieną mėnesį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki automobilio grąžinimo.

Žemesnės instancijos teismas

Palangos miesto apylinkės teismas 2008 m. kovo 27 d. sprendimu už akių ieškovo E. B. IĮ ieškinį tenkino visiškai ir priteisė iš atsakovo A. S. automobilio nuomos mokestį 1 770 Lt (1500 Lt plius PVM) už kiekvieną mėnesį nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2008 m. sausio 17 d.) iki automobilio grąžinimo E. B. IĮ, 610 Lt nuompinigių skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 1 352,23 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas iš atsakovo A. S. išreikalavo neteisėtai valdomą keleivinį automobilį, įpareigodamas A. S. ne vėliau kaip per penkiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos perduoti keleivinį automobilį Mercedes Benz E320, v/n (duomenys neskelbtini) ieškovui E. B. IĮ įmonei.

Palangos miesto apylinkės teismas 2008 m. gruodžio 8 d. nutartimi tenkino atsakovo A. S. prašymą ir procesą byloje atnaujino.

Šalies argumentai

Ieškovas E. B. IĮ patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo A. S. 610 Lt nuompinigių skolą, 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško prievolės įvykdymo, 100 000 Lt žalos atlyginimą dėl automobilio praradimo, priverstinės automobilio nuomos mokestį 1 500 Lt (plius PVM) už kiekvieną mėnesį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki automobilio grąžinimo. Nurodė, kad 2006 m. gruodžio mėnesio pabaigoje (apie 20 – 27 d.) trečiasis asmuo T. Ž. pasiūlė pirkėją įmonės automobiliui Mercedes Benz E320, v/n (duomenys neskelbtini). Kitą dieną po pasiūlymo E. B. nuvyko į Kauną, kur susitiko su T. Ž. Šiam pasakė, jog automobilis parduodamas už 36 000 eurų, jam perdavė automobilį (taip pat automobilio dokumentus, raktelius), kad šis automobilį pateiktų pirkėjui apžiūrėti. Maždaug po dviejų valandų T. Ž. grįžo be automobilio, atvežė 6 500 eurų rankpinigių, pasakė, jog automobilį paliko pirkėjui, kuris po dviejų dienų atvyks į Mažeikius įforminti automobilio pirkimo-pardavimo dokumentus. Pirkėjui neatvykus, 2007 m. sausio 13 d. E. B. pareikalavo iš T. Ž. automobilį grąžinti. T. Ž. paaiškino, kad pirkėjas išvykęs į užsienį ir garantavo, jog už automobilį bus sumokėta. T. Ž. pasirašė paskolos sutartį už 25 500 eurų sumą. Per pusmetį pirkėjui taip ir neatvykus pirkti automobilio, E. B. paprašė T. Ž. sumokėti pinigus arba grąžinti automobilį įmonei. T. Ž. paaiškino, kad pirkėjas turi laikinų finansinių problemų. 2007 m. rugpjūčio 16 d. atsakovas A. S. atvyko į Mažeikius ieškovo įmonei priklausančiu automobiliu Mercedes Benz E320, v/n (duomenys neskelbtini), prisistatė automobilio pirkėju ir paaiškino, kad turi finansinių problemų, kurios greitai išsispręs. Su atsakovu buvo sutarta, kad iki bus išspręstos finansinės problemos, atsakovas automobilį iš ieškovo įmonės nuomosis. 2007 m. rugpjūčio 16 d. tarp E. B. IĮ ir A. S. buvo sudaryta automobilio nuomos sutartis, pagal kurią atsakovas įsipareigojo mokėti 1 500 Lt (plius 18 procentų PVM) nuompinigių per mėnesį, apmokėdamas pateiktą PVM sąskaitą faktūrą per vieną dieną nuo išrašymo dienos. Nuomos sutartyje nebuvo nustatytas jos galiojimo terminas, tačiau jis buvo aptartas įregistruojant nuomos sutartį VĮ „Regitra“, o transporto priemonės registracijos liudijime padaryta žyma, jog transporto priemone naudotojas A. S. naudosis iki 2007 m. gruodžio 1 d. Iš atsakovo buvo tris kartus raštu pareikalauta atsiskaityti ir grąžinti automobilį, už nuomą jis liko skolingas 610 Lt, o automobilio negrąžino.

Atsiliepimas

Atsakovas A. S. su ieškiniu nesutiko.

Šalies argumentai

Trečiasis asmuo UAB DK „PZU Lietuva“ su ieškiniu sutiko iš dalies. Nurodė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog ieškovo automobilis buvo perduotas atsakovui, kuris jo laiku negrąžino. Trečiojo asmens nuomone, ieškovui priteisus visą 100 000 Lt sumą už automobilį, šis nepagrįstai praturtėtų, nes už automobilį yra gavęs 6 500 eurų.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. liepos 23 d. sprendimu panaikino Palangos miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 27 d. sprendimą už akių ir priėmė naują sprendimą, kuriuo ieškovui E. B. IĮ priteisė iš atsakovo A. S. 66 086,80 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 3 016,46 Lt bylinėjimosi išlaidų, o kitus ieškinio reikalavimus atmetė.

Teismas nurodė, kad šalys 2007 m. rugpjūčio 16 d. sudarė automobilio Mercedes Benz E320, v/n (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį Nr. 1. Nuomos kaina nustatyta 1 500 Lt plius 18 proc. PVM per mėnesį, nuomos mokestis pradedamas skaičiuoti nuo 2007 m. rugpjūčio 1 d. Atsakovas A. S. pasirašė 2007 m. rugpjūčio 16 d. PVM sąskaitoje faktūroje BUT Nr. 713 ir kasos pajamų orderyje EGI Nr. 18. Automobilio registracijos liudijime atsakovas įrašytas transporto priemonės naudotoju iki 2007 m. gruodžio 1 d. Ieškovo atsakovui siunčiamas PVM sąskaitas faktūras (2007 m. rugsėjo 3 d. BUT Nr. 719, 2007 m. spalio 3 d. BUT Nr. 730, 2007 m. lapkričio 5 d. BUT Nr. 741) atsakovas gavo, jos atsakovo vardu buvo apmokėtos. Atsakovas pretenziją ieškovui dėl nuomos objekto neperdavimo pareiškė tik 2009 m. rugsėjo 25 d. Teismo manymu, ieškovas įrodė, jog automobilis Mercedes Benz E320, v/n (duomenys neskelbtini), atsakovui buvo perduotas. Esant rašytiniam patvirtinimui dėl automobilio perdavimo (nuomos sutarties 1.1 p.), pareiga įrodyti, kad automobilis iš tikrųjų nebuvo perduotas, tenka atsakovui. Atsakovo atsikirtimai, kad visus teisines pasekmes sukuriančius veiksmus jis atliko dėl savo naivumo, net nematęs automobilio, yra neįtikinantys ir nenurungia ieškovo pateiktų rašytinių įrodymų. Be to, atsakovo paaiškinimai prieštaringi: 2008 m. gruodžio 4 d. teismo posėdžio metu jis nurodė, kad nuomos sutartį pasirašė, nes ketino automobilį ateityje įsigyti; 2009 m. lapkričio 17 d. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovo automobilio pirkti niekada neketino ir net nėra matęs automobilio; 2010 m. birželio 7 d. teismo posėdyje pripažino, kad buvo VĮ „Regitra“ registruojant jį automobilio naudotoju, nurodė, kad norėjo tik išsinuomoti mašiną, o apie pirkimą kalbos negalėjo būti. Teismo įsitikinimu, aplinkybė, kad automobilį ieškovas atsakovui perdavė ne tiesiogiai, nagrinėjamu atveju yra teisiškai nereikšminga, svarbu, jog daiktas buvo atsakovo žinioje. Nuomos sutarties 1.1 punktu įformintas automobilio priėmimas - perdavimas, atsakovas pasirašydamas tokią sutartį patvirtino, kad automobilis yra jo žinioje. Be to, aplinkybė, kad sutartis sudaryta mėnesio viduryje, tačiau nuomos mokestis skaičiuojamas nuo mėnesio pradžios (nuomos sutarties 2.1 p.) netiesiogiai patvirtina aplinkybę, kad automobilis atsakovo žinioje buvo dar iki nuomos sutarties sudarymo. Taip pat teisiškai nereikšminga ir aplinkybė, jog nuompinigius galbūt mokėjo ne pats atsakovas, nes sutartyje nebuvo nustatyta, kad atsakovas nuompinigius mokės asmeniškai. Atsakovas buvo nurodęs, kad nuomos sutartį pasirašė, nes ketino automobilį ateityje įsigyti. E. B. nuosekliai laikėsi pozicijos, kad nuomos sutartis buvo sudaryta tik turint tikslą suteikti atsakovui terminą surinkti reikiamą sumą automobilio įsigijimui. Tokias pat aplinkybes E. B. nurodė ir apklaustas baudžiamojoje byloje, kur nurodė, jog automobilį pardavė dar iki nuomos sutarties sudarymo, o ši buvo sudaryta tik todėl, kad atsakovas negalėjo iš karto atsiskaityti. Atsižvelgdamas į nuomos sutarties sudarymo aplinkybes, šalių tikruosius ketinimus, teismas nusprendė, kad šalių sudaryta automobilio nuomos sutartis yra apsimestinis sandoris, nes iš tikrųjų E. B. siekė parduoti automobilį, o atsakovas – jį nupirkti. Jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Teismo nuomone, šalys sudarė automobilio pirkimo -pardavimo sutartį, kurią nuomos sutartimi modifikavo į pirkimo - pardavimo išsimokėtinai sutartį. Pagal pastarąją sutartį atsakovas automobilį turėjo išpirkti iki 2007 m. gruodžio 1 d., tai yra iki automobilio registracijos liudijime nurodyto naudojimosi automobiliu termino pabaigos. E. B. nurodė, kad automobilį ketino parduoti už 36 000 eurų, trečiasis asmuo T. Ž. už automobilį jam perdavė 6 500 eurų, o likusiai 29 500 eurų sumai užtikrinti T. Ž. 2007 m. sausio 13 d. pasirašė paskolos raštelį. Tokias pat aplinkybes E. B. nurodė ir apklaustas baudžiamojoje byloje, kur nurodė, jog automobilį vertina 100 000 Lt, taip pat pareiškė 87 720 Lt sumos dydžio civilinį ieškinį. Nuomos sutartyje automobilio vertę šalys nustatė 100 000 Lt (sutarties 3.4 p.). Nepriklausomas turto vertintojas nustatė automobilio vertę 92 600 Lt. Įvertinęs šias aplinkybes teismas nusprendė, kad automobilio pirkimo - pardavimo kaina yra 100 000 Lt. Išperkamosios nuomos (pirkimo - pardavimo išsimokėtinai) atveju, sumokėtos sumos įskaitomos į daikto kainą. E. B. už automobilį gavo 6 500 eurų (22 443,20 Lt) iš T. Ž., 6 470 Lt jis gavo pagal 2007 m. rugpjūčio 16 d. nuomos sutartį bei nurodė dar gavęs 5 000 Lt iš T. Ž. 2007 m. gegužės ar birželio mėn., todėl už automobilį liko nesumokėta 66 086,80 Lt, kurie iš atsakovo priteistini ieškovui. Ieškovui iš atsakovo taip pat priteistos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovo A. S. atstovas apeliaciniu skundu prašo skirti parašų byloje esančiuose dokumentuose ekspertizę, pavedant ją atlikti Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriui, taip pat prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. liepos 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas neatskleidė bylos esmės, neįvertino reikšmingų bylai faktinių aplinkybių, netinkamai aiškino ir taikė materialinės ir proceso teisės normas, nebuvo objektyvus, tokiu būdu sukūrė tariamą teisinį santykį, kurio nebuvo. Teismo išvada dėl automobilio perdavimo atsakovui fakto nepagrįsta. Nei automobilio techninio paso (registracijos liudijimo), nei techninės apžiūros talono, nei paties automobilio E. B. ar kitas asmuo atsakovui neperdavė. Atsakovas, negavęs automobilio, E. B. pinigų nemokėjo, nors buvo pasirašęs 2007 m. rugpjūčio 16 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 713 bei 2007 m. rugpjūčio 16 d. kasos pajamų orderį serija EGI Nr. 18. Faktą, kad A. S. automobilis nebuvo perduotas ir jis juo nesinaudojo, patvirtina aplinkybė, jog A. S. už automobilio nuomą niekada nemokėjo, o mokėjo ir mokėjimo nurodymuose pasirašė arba pats E. B. arba galimai su juo šioje aferoje bendradarbiavęs asmuo, bet ne atsakovas. Negavęs automobilio atsakovas sutarties nevykdė ir automobilio neapdraudė, nors formaliai pagal sutartį privalėjo tai padaryti. Iš byloje esančio 2007 m. rugpjūčio 24 d. sudaryto draudimo poliso PZU Nr. 1027644 matyti, kad automobilį apdraudė ieškovas E. B. IĮ. Ant šio poliso yra E. B. parašas, kurį E. B. pripažįsta. 2007 m. rugpjūčio 28 d. E. B. IĮ vardu buvo sudarytas dar vienas draudimo polisas PZU Nr. 1044263, kuriame yra E. B. IĮ antspaudas, o šalia žodžių „B. E. IĮ“ padėtas parašas nepanašus nei į E. B., nei į atsakovo parašus. Abi šalys neigė pasirašiusios šiame polise. Atsakovo nuomone, šiame polise pasirašė galimai su E. B. aferoje bendradarbiavęs asmuo. UAB DK „PZU Lietuva“ 2009 m. sausio 9 d. raštu Nr. 06-014 nurodė, jog už transporto priemonės draudimą apmokėta per du kartus, antroji draudimo įmokos dalis buvo sumokėta E. B. IĮ pavedimu į AB SEB banką 2008 m. vasario 27 d. (jau esant užvestai civilinei bylai dėl automobilio priteisimo iš A. S.). Gautas AB banko „Snoras“ 2009 m. sausio 21 d. raštas Nr. P666 su priedu – mokėjimo pavedimu Nr. 399. Šio mokėjimo pavedimo grafoje „Klientų parašai“ esantis parašas labai panašus į E. B. IĮ savininko E. B. parašą. E. B. IĮ savininkas teismo posėdžio metu pripažino, kad šį mokėjimo pavedimą pasirašė jis, nors ankstesniame 2008 m. gruodžio 4 d. teismo posėdyje jis buvo nurodęs, kad: „A. S. turėjo apdrausti automobilį ir apdraudė“. UADBB „Elviladė“ elektroniniu paštu atsiuntė 2007 m. rugpjūčio 27 d. pinigų priėmimo kvitą Nr. 1364712, kuris taip pat pridėtas prie bylos. Iš jo matyti, kad įmokėjusiojo asmens parašas akivaizdžiai nepanašus į A. S. parašus. A. S. teigia, jog šiame pinigų priėmimo kvite yra ne jo parašas, ir už draudimą jis nemokėjo. Grafoje „Sumokėjau“ šalia žodžių „E. B. individuali įmonė“ padėtas parašas nepanašus ir į E. B. parašą. Šiame polise pasirašė galimai su E. B. aferoje bendradarbiavęs asmuo. A. A. D. įmonės 2007 m. rugpjūčio 27 d. išduota pažyma Nr. 005520 dėl automobilio Mercedes Benz E320, v/n (duomenys neskelbtini), signalizacijos antro lygio taip pat išduota E. B. IĮ, o grafoje „Parašas“ prie žodžių „E. B.“ yra parašas, kuris akivaizdžiai nepanašus į A. S. parašus. A. S. teigia, jog šioje pažymoje yra ne jo parašas ir dėl pažymos automobilio signalizacijai jis nesikreipė bei už šią paslaugą nemokėjo. Tai, kad automobilis faktiškai nebuvo išnuomotas, patvirtina aplinkybė, jog tiek 2007 m. rugpjūčio 24 d. draudimo polisas PZU Nr. 1027644 (kurį pasirašė pats E. B.), tiek 2007 m. rugpjūčio 28 d. draudimo polisas PZU Nr. 1044263 (kurį apmokėjo E. B. IĮ) buvo sudaryti nepadidintos rizikos automobilio naudojimo paskirčiai. Jei automobilis būtų išnuomotas kitam asmeniui, pvz., atsakovui, toks automobilis privalėtų būti draudžiamas padidintos rizikos automobilio naudojimo paskirčiai. Tą patvirtino liudytoja UADBB „Elviladė“ direktorė V. Z..Palangos miesto apylinkės teismas, 2008 m. gruodžio 8 d. priimdamas nutartį atnaujinti procesą šioje byloje, konstatavo: „<...> nustatyta, kad ieškovas E. B. IĮ automobilio Mercedes Benz E320, v/n (duomenys neskelbtini) atsakovui A. S. tiesiogiai neperdavė, atsakovas A. S. automobiliu pagal nuomos sutartį nesinaudojo“. Pats ieškovas patikslintame ieškinyje nurodė, jog už automobilį gavo iš T. Ž. 6500 eurų rankpinigių, tačiau į buhalterinę apskaitą šios sumos neįtraukė. Tai dar kartą patvirtina, kad ieškovo ir jo atstovo E. B. teiginiai bylos nagrinėjimo metu keitėsi bei yra prieštaringi. Automobilio priėmimo - perdavimo aktas, kuriame turi būti nurodytas automobilio stovis, rida ir kitos svarbios aplinkybės, nesudarytas. Pats ieškovas ne vieną kartą paneigė ne tik aplinkybę, kad automobilis atsakovui buvo perduotas nuomos sutarties pasirašymo momentu, bet ir tai, kad automobilis atsakovui apskritai buvo perduotas. 2008 m. spalio 21 d. parengiamajame teismo posėdyje E. B., atsakydamas į teisėjos klausimą, kada buvo perduotas automobilis, nurodė, jog automobilis buvo perduotas vienu metu, o sutartis sudaryta kitu metu. 2008 m. gruodžio 4 d. teismo posėdžio metu E. B. nurodė, kad pats automobilio A. S. neperdavė, kitas asmuo turėjo perduoti ir perdavė, ieškovas galįs tik užtikrinti, jog automobilis buvo perduotas T. Ž. Taigi, esant tokioms paties ieškovo nurodytoms ir neginčijamoms faktinėms aplinkybėms, nuomos sutarties sąlyga, kad sutartis kartu yra ir automobilio priėmimo - perdavimo aktas, yra niekinė ir neįrodo automobilio perdavimo atsakovui fakto. Kad automobilio ieškovas atsakovui tiesiogiai neperdavė, skundžiamame sprendime pripažino ir pirmosios instancijos teismas, tačiau padarė visiškai nepagrįstą išvadą, jog atsakovas, pasirašydamas nuomos sutartį, kurios 1.1. punktu įformintas automobilio priėmimas -perdavimas, patvirtino, jog automobilis yra jo žinioje. Nuomos sutarties 1.1. punkte ne patvirtinama, jog automobilis atsakovui buvo perduotas anksčiau, o tiesiogiai nurodoma, kad sutarties sudarymo metu „ …nuomotojas perduoda, o nuomininkas priima nuomos teisėmis naudotis nuomotojui priklausantį lengvąjį automobilį...“. Neginčijamai nustačius, jog ši sąlyga neatitinka tikrovės, teismas neturėjo pagrindo spėlioti dėl jos tikrosios reikšmės. Be to, teismas šią sutarties sąlygą aiškindamas ieškovo naudai, pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, nes tiek E. B. neginčijo, tiek liudytoja apklausta buhalterė R. N. patvirtino, kad sutarties tekstas buvo paruoštas ir sutarties sąlygos pasiūlytos ieškovo. Tai, kad atsakovui automobilis nebuvo perduotas, netiesiogiai patvirtino ir baudžiamojoje byloje liudytoju apklaustas M. P. Nuomos sutartyje nėra nurodyta, kad atsakovui buvo perduoti automobilio registracijos liudijimas, techninės apžiūros dokumentai, rakteliai; nėra pateikta įrodymų, kad jie atsakovui buvo perduoti kitu metu. Iš baudžiamojoje byloje apklausto liudytojo VĮ „Regitra“ darbuotojo R. M. paaiškinimo vienareikšmiškai darytina išvada, kad šie dokumentai buvo perduoti ne kam kitam, bet pačiam E. B. Nėra jokių duomenų, kad transporto priemonės registracijos liudijimas, techninės apžiūros talonas būtų perduoti atsakovui.Atsakovas neneigė, kad pasirašė kasos pajamų orderį EGI Nr. 18 ir sąskaitą faktūrą BUT Nr. 713. Pasirašymo aplinkybė galėtų įrodyti atsakovo piniginius įsipareigojimus, iš dalies šalių ketinimus sukurti prievolinius teisinius santykius, tačiau ne automobilio perdavimo faktą. Be to, liudytoja apklausta ieškovo buhalterė R. N. nepatvirtino, jog atsakovas, pasirašęs kasos pajamų orderį ir sąskaitą-faktūrą, pinigus iškart sumokėjo grynais, o nurodė, jog tik išrašė kasos pajamų orderį, atsakovas mokėjo pinigus pavedimu į įmonės sąskaitą. Liudytojos (ieškovo darbuotojos) parodymai netiesiogiai patvirtina atsakovo nuoseklius teiginius, jog nors jis ir pasirašė minėtus dokumentus, tačiau grynųjų pinigų nemokėjo.PVM sąskaitos faktūros – 2007 m. rugsėjo 3 d. BUT Nr. 719, 2007 m. spalio 3 d. BUT Nr. 730, 2007 m. lapkričio 5 d. BUT Nr. 741, nors buvo kasos pajamų orderiais (2007 m. spalio 9 d. Nr. 892689, 2007 m. spalio 31 d. Nr. 926682, 2007 m. lapkričio 14 d. Nr. 943136) apmokėtos per banką atsakovo vardu, yra pasirašytos ne A. S. Šie dokumentai neįrodo automobilio perdavimo fakto. Teismas nepagrįstai nesuteikė reikšmės aplinkybei, kas faktiškai mokėjo už atsakovą, nors pats ieškovas sąskaitų apmokėjimo faktu grindė tiek savo pradinį, tiek patikslintą ieškinį ir laikė tai svarbiu savo reikalavimų pagrįstumo įrodymu. Su tokia teismo nuomone, esą aplinkybė, jog už atsakovą faktiškai mokėjo kitas asmuo, yra teisiškai nereikšminga, galima būtų sutikti tuo atveju, jei tas asmuo būtų žinomas ir teismui paaiškintų, kad mokėjo už atsakovą pastarojo pavedimu dėl vienų ar kitų priežasčių. Byloje nagrinėjamu atveju to nustatyta nebuvo, atsakovas neigia mokėjęs pats ar kam nors pavedęs tai padaryti. Turint omeny baudžiamojoje byloje išaiškėjusias sudėtingas automobilio pardavimo aplinkybes, kad dėl to buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurio metu trečiajam asmeniui T. Ž. buvo pareikšti įtarimai sukčiavimu, teismo sprendimas nesuteikti reikšmės nuompinigių mokėjimo atsakovo vardu aplinkybei, atsakovui ją ginčijant, yra nesuprantamas. Atsakovas ne kartą prašė skirti parašų ekspertizę, kadangi ieškovas aptariamu apmokėjimo faktu grindė savo ieškinį, tačiau teismas prašymo netenkino tuo motyvu, kad „…pats ieškovas tų parašų nepripažįsta”…, nors ieškovo atstovas tvirtino priešingai, teigdamas: „...neturime pagrindo abejoti, kad ne A. S. parašai. Palaikome savo poziciją, kad mokėjimus atliko tas asmuo, kuris nurodytas dokumentuose”. Nenustačius, kas faktiškai mokėjo atsakovo vardu, nebuvo ištirtos visos reikšmingos bylai aplinkybės, nebuvo atskleista bylos esmė, ieškovui nepagrįstai buvo suteiktas procesinis pranašumas įrodinėjimo procese. Byloje esantys rašytiniai dokumentai, kuriuos teismas laikė pakankamais automobilio perdavimo fakto įrodymais, tokiais nelaikytini, jie neatitinka sąsąjumo su įrodinėjama aplinkybe reikalavimų. Siekiant užtikrinti šalies teisę įrodinėti reikšmingas aplinkybes, skirtina parašų ekspertizė.Atsakovas neginčijo, kad buvo VĮ „Regitra“ tikslu automobilio registracijos liudijime įrašyti jį naudotoju dėl sudaromos nuomos sutarties, tačiau jis nuosekliai teigė, kad nei automobilis, nei jo dokumentai ar raktai jam perduoti nebuvo. Liudytojo V. N. parodymais, kad neva šis matė, jog atsakovas įsėdo į ginčo automobilį, remtis nėra pagrindo, kadangi, visų pirma, jis yra atsakovo darbuotojas. Antra, pažymėtina, kad šis liudytojas atsirado reikiamu ieškovui metu, kai T. Ž. baudžiamojoje byloje paneigė ieškovo teiginius apie automobilio pardavinėjimo aplinkybes. Baudžiamojoje byloje buvo apklausta keturiolika liudytojų, tačiau V. N. apklaustas nebuvo. Ieškovo atstovas teismą prašė V. N. civilinėje byloje kviesti liudytoju 2009 m. gruodžio 11 d. posėdyje, todėl protingai nepaaiškinama, kaip ieškovas „užmiršo“ šį liudytoją nurodyti ikiteisminiame tyrime ir konkrečiai 2010 m. sausio 18 d. apklausos metu, kur tyrėja ieškovo paprašė paaiškinti jo parodymų prieštaravimus būtent dėl automobilio perdavimo VĮ „Regitra“ fakto. Į tai E. B. neatsakė, jog pats matė, kaip atsakovas atvyko ginčo automobiliu, nors 2008 m. rugsėjo 24 d. apklaustas baudžiamojoje byloje E. B. nurodė, kad nežinojo, pas ką yra automobilis sutarties sudarymo dieną ir vėliau. Be to, pats E. B., teikdamas paaiškinimus baudžiamojoje byloje, netiesiogiai paneigė faktą, jog ginčo automobilis apskritai buvo VĮ „Regitra“ kieme. Iš bylos aplinkybių darytina išvada, kad VĮ „Regitra“ ginčo automobilio dokumentų forminimo dieną apskritai nebuvo. Tokiu būdu paties E. B. paaiškinimai prieštarauja žymai vėliau „sukurptiems“ liudytojo V. N. parodymams. Ieškovui ir teismui priimant formalų įrodymų vertinimo principą, tai yra atsakovo parašų buvimą laikant neginčijamu pasirašytų dokumentų turinio tikrumo įrodymu, toks pat principas turėtų būti taikomas ir ieškovo pasirašytiems dokumentams – automobilio draudimo polisams, antspauduotiems ieškovo įmonės antspaudu, ar pinigų priėmimo kvitams, kuriuose mokėtoju nurodyta E. B. individuali įmonė jau po to, kai pagal ieškovo versiją, automobilis buvo perduotas atsakovui. Automobilio buvimo ieškovo žinioje faktą patvirtina ir ta aplinkybė, jog ieškovas 2008 m. vasario 26 d. mokėjimo pavedimu Nr. 399 sumokėjo 2 460,50 Lt automobilio draudimo įmoką, ką pats ieškovas pripažino apklaustas baudžiamojoje byloje. Be to, draudimo įmonės direktorė liudytoja V. Z. 2010 m. birželio 7 d. teismo posėdyje patvirtino, kad 2007 m. rugpjūčio pabaigoje dėl automobilio draudimo į ją kreipėsi E. B. IĮ atstovas, automobilio registracijos liudijimą pateikė įmonės darbuotojas, kuriam buvo pavesta apdrausti mašiną. Draudimo polisas išrašytas 2007 m. rugpjūčio 24 d., polisą liudytojos akivaizdoje pasirašė ir antspaudą uždėjo atvažiavęs įmonės atstovas. Liudytoja paaiškino, jog visada bendraudavo su vienu atstovų iš E. B. įmonės. Teisėjas rezoliucija patvirtino pastabas dėl teismo posėdžio protokolo, iš kurių matyti, jog liudytoja V. Z. įsitikino, jog atvykęs asmuo yra E. B. įmonės darbuotojas, pats E. B. kalbėjo su liudytoja dėl ketinimų automobilius drausti ateityje, pateiktame automobilio techniniame pase nebuvo įrašytas naudotojas, tai yra buvo kitas pažymėjimas – be naudotojo. Tai, kad E. B. įmonė už draudimą žadėjo mokėti pavedimu, patvirtina, jog draudėjas nuo pat pradžių buvo pati E. B. įmonė. Apie draudimo sutarties sudarymą su E. B. įmonės atstovu V. Z. patvirtino ir apklausta baudžiamojoje byloje. Atsakovo atstovo prašymu 2010 m. birželio 7 d. teismo posėdžio metu iš E. B. buvo paimta ir prie bylos prijungta UADBB „Elviladė“ pinigų priėmimo kvito Nr. 1364712 kopija, kurios grafoje „Sumokėjau“ šalia įrašo „E. B. individuali įmonė“ nėra jokio parašo. Manytina, kad tai antrasis kvito egzempliorius, likęs pas E. B., nes UADBB „Elviladė“ pateiktame pinigų priėmimo kvite Nr. 1364712 minėtoje grafoje parašas yra. Tai dar kartą netiesiogiai patvirtina, kad draudėjas nuo pat pradžių buvo pati E. B. įmonė.Pradiniame ieškinyje ieškovas nutylėjo reikšmingas bylai aplinkybes, tai yra, kad automobilį jis pardavė trečiajam asmeniui T. Ž., iš kurio gavo rankpinigius. Likusios automobilio kainos sumokėjimą T. Ž. užtikrino pasirašydamas paskolos sutartį. Šias aplinkybes ieškovas nutylėjo ir pirmą kartą apklaustas baudžiamojoje byloje. Tik vėlesnėse apklausose ieškovas nurodė, kad automobilį pardavė (dar prieš sudarant sutartį su A. S.) nepažįstamam asmeniui, kurio net nematė, o viską tvarkė T. Ž., nes ieškovas juo pasitikėjo ir nemanė, jog bus apgautas ir negaus pinigų.E. B. baudžiamojoje byloje paaiškino, jog mašiną pardavė be mašinos dokumentų apiforminimo, jokios sutarties nesudaręs. Ieškovo automobilio pardavimo istorijoje, kuri tęsėsi beveik pusantrų metų, atsakovas A. S. sudalyvavo tik vieną dieną – 2007 m. rugpjūčio 16 d. Ieškovui 6 500 eurų rankpinigių perdavė T. Ž., kuris likusios sumos grąžinimą garantavo pasirašydamas šiai sumai paskolos sutartį, 5 000 Lt ieškovui perdavė M., visos ieškovo derybos vyko su T. Ž. ir M., savo automobilį ieškovas realiai perdavė T. Ž. Automobilio perdavimo atsakovui A. S. faktas, grindžiamas ieškovo spėjimu, kad atsakovas realiai sumokėjo bent dalį pinigų, neįrodytas. T. Ž. baudžiamojoje byloje buvo pareikšti įtarimai dėl sukčiavimo. Nors ikiteisminio tyrimo metu buvo klausomasi T. Ž. ir A. S. telefoninių pokalbių, aplinkybė, kad šie asmenys tarpusavyje bendrauja, nebuvo nustatyta. Baudžiamojoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės yra reikšmingos šioje byloje, tačiau, skundžiamame teismo sprendime dėl jų nepasisakyta. Trečiojo asmens T. Ž. dalyvavimo byloje būtinumą pripažino pats teismas, tačiau prieš jo privalomus nurodymus nevykdantį asmenį įstatymo numatytų sankcijų nesiėmė. T. Ž. baudžiamojoje byloje ieškovo nurodomas aplinkybes neigė, nurodęs, kad Kaune automobilio nepardavinėjęs, o A. S. nepažįstąs. T. Ž. parodymų, užfiksuotų oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, teismas nevertino, taip apribodamas atsakovo galimybes apsiginti. Iš esamų byloje duomenų darytina išvada, kad 2006 m. gruodžio mėn. pabaigoje tarp E. B. IĮ ir T. Ž. buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią E. B. IĮ už 32 000 eurų pardavė automobilį T. Ž., o ne A. S. Kadangi automobilis parduotas ir perduotas T. Ž., tai skolos klausimai turi būti sprendžiami vadovaujantis prievolinės teisės normomis tarp ieškovo ir trečiojo asmens T. Ž.Teismas nepagrįstai ieškovui priteistiną sumą skaičiavo vertindamas automobilį 100 000 Lt verte. Nuomos sutartyje nurodyta ne automobilio vertė, bet automobilio draudimo suma. UAB „Pajūrio Autorika“ pažymoje, neapžiūrėjus automobilio ir jo neidentifikavus, nustatyta automobilio vidutinė rinkos vertė 92 600 Lt. Pažymoje nenurodyta, ar nustatydamas automobilio vertę vertintojas įvertino aplinkybę, kad automobilis buvo suremontuotas po sudaužymo, kad jo vertė buvo kritusi iki 9 600 Lt (įsigijimo kaina), kad muitinei deklaruota automobilio kaina – 1 700 JAV dolerių. 2006 m. rugsėjo 30 d. automobilis dar kartą buvo apgadintas, o į bylą pateiktų automobilio remonto išlaidų bendra suma – tik 7 504,41 Lt. Ilgalaikio turto apskaitos kortelėje automobilio pradinė likutinė vertė 19 604,63 Lt, o likutinė –

Žemesnės instancijos teismas

18 526,13 Lt. Baudžiamojoje byloje ieškovas buvo pripažintas civiliniu ieškovu 87 720 Lt sumos apimtyje.

Teismas pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalį. Atnaujinus procesą ieškovas patikslintu ieškiniu teismo prašė priteisti iš atsakovo 610 Lt skolos, 5 procentų metines palūkanas, 100 000 Lt žalos atlyginimo, priverstinės automobilio nuomos mokestį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki automobilio grąžinimo. Taigi ieškovas ieškiniu iš esmės reikalavo žalos atlyginimo. Ieškovas nereiškė reikalavimo automobilio nuomos sutartį pripažinti automobilio pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartimi, taip pat nekėlė reikalavimo priteisti skolą už parduotą automobilį. Teismas iš atsakovo A. S. priteisė 66 086,80 Lt skolą bei neleistinai ex officio pripažino automobilio nuomos sutartį automobilio pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartimi. Vadovaujantis tokia teismo išvada, automobilis turėtų tapti atsakovo nuosavybe, tačiau skundžiamas sprendimas negali būti tinkamu pagrindu įregistruoti nuosavybę, nes šis klausimas neišspręstas sprendimo rezoliucinėje dalyje. Ieškovo reikalavimai, kildinti iš automobilio nuomos sutarties netinkamo vykdymo, turėjo būti atmesti, kaip neįrodyti. Peržengdamas byloje pareikštų reikalavimų ribas teismas veikė šališkai ieškovo interesais, o atsakovo padėtį nepagrįstai pablogino.

Atsiliepimas

Ieškovo E. B. IĮ atstovas atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime taip pat išdėstyta ieškovo pozicija apie tai, kad nėra tikslinga skirti parašų ekspertizę. Ieškovo atstovas pažymi, kad atsakovo argumentai, jog jam automobilis nebuvo perduotas, yra nepagrįsti. Atsakovas už automobilį mokėjo nuompinigius. Save laikydamas transporto priemonės nuomininku atsakovas A. S. nuomotojui pranešė apie sutarties nutraukimą tik 2009 m. rugsėjo 25 d., nors įrodinėja, kad automobilio negavo. Be to, atsakovas niekada nereiškė pretenzijų dėl to, kad jam nėra perduotas automobilis, ar kad jis neatitinka kokybės reikalavimų. Teismas teisingai konstatavo, kad aplinkybė, jog nuompinigius mokėjo ne pats atsakovas, yra teisiškai nereikšminga, nes sutartyje nenustatyta, jog atsakovas nuompinigius turi mokėti asmeniškai. Teismas tarp ginčo šalių susiklosčiusius santykius kvalifikuoja savo iniciatyva, todėl nepagrįsti teiginiai, kad buvo peržengtos ieškinio ribos. Teismas nustatė teisingą automobilio vertę – 100 000 Lt ir iš atsakovo priteisė 66 086,80 Lt, tai yra likusią nesumokėtą sumą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl automobilio buvimo atsakovo žinioje aplinkybių nustatymo pagal įrodymų byloje visetą

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2004; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2006; 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008, 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009, kt.). Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkama faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. kovo 20 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-462/2002; 2007 m. spalio 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-416/2007; ir kt.).

Ištyrusi bylos aplinkybes ir įvertinusi joje surinktų įrodymų visumą, teisėjų kolegija įsitikino, kad nagrinėjamu atveju galima daryti labiau tikėtiną išvadą, jog ieškovui ir atsakovui 2007 m. rugpjūčio 16 d. sudarant ginčo automobilio nuomos sutartį šis automobilis realiai buvo atsakovo A. S. ar su juo susijusių asmenų žinioje. Atsakovo A. S. veiksmų sukuriant su ieškovu atitinkamus sutartinius santykius bei atliekant prievoles pagal sandorį įvertinimas pagal bylos įrodymų visetą leidžia daryti labiau tikėtiną teisinę išvadą, kad atsakovas A. S. turėjo galimybę valdyti ir naudotis ginčo automobiliu, kaip šio daikto potencialus pirkėjas.

Ieškovas ir atsakovas 2007 m. rugpjūčio 16 d. sudarė rašytinę ieškovui priklausančio lengvojo automobilio Mercedes Benz E320, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nuomos atsakovui sutartį (t. 1, b. l. 9). Byloje esantys duomenys (nurodomi žemiau šioje nutartyje) patvirtina, kad šalių suderintas sutarties galiojimo terminas buvo numatytas iki 2007 m. gruodžio 1 d.

Mažeikių rajono policijos komisariato tyrėjo 2008 m. sausio 3 d. teikime dėl E. B. 2007 m. gruodžio 5 d. pareiškimo, kad nuomininkas A. S. negrąžina išnuomoto automobilio ir nemoka už jo nuomą, nurodyta, jog apklausus A. S., šis paaiškino, kad jokios nuomos sutarties su E. B. nėra sudaręs ir apie automobilį MB 320, v/n (duomenys neskelbtini) nieko nežino. Šis rašytinis įrodymas patvirtina, kad teisinio konflikto pradžioje atsakovas melagingai aiškino nesudaręs su ieškovu jokio sandorio, susijusio su ginčo automobiliu, nors tiek nagrinėjamoje civilinėje byloje, tiek ikiteisminio tyrimo byloje vėliau buvo patvirtinta aplinkybė dėl šalių sudarytos automobilio nuomos sutarties, kuri yra akivaizdi jau vien todėl, kad ši sutartis yra atsakovo pasirašyta.

Žemesnės instancijos teismas

2007 m. rugpjūčio 16 d. nuomos sutartyje (sutarties originalas - t. 4, vokas b. l. 7), kurią pasirašė ieškovas ir atsakovas, pažymėta daikto perdavimo nuomininkui aplinkybė, nors atskiras daikto perdavimo - priėmimo faktą patvirtinantis dokumentas nebuvo surašytas. Byloje konstatuota, kad nuomos sutartyje nurodytas daiktas nuomos sutarties sudarymo metu realiai nebuvo perduodamas, nes jis tada jau buvo atsakovo (nuomininko) žinioje. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tokią išvadą netiesiogiai patvirtina aplinkybė, jog nuomos sutartyje numatyti mokėjimai už naudojimąsi automobiliu numatyti už praėjusį laikotarpį dar iki nuomos sutarties sudarymo momento. Sutartis pasirašyta be jokių specialių ar atskirų daikto perdavimo sąlygų ar išlygų. Be to, nuomos sutartyje įtvirtina sąlyga dėl nuomininko pareigos nuo 2007 m. rugpjūčio 29 d. apdrausti automobilį Kasko draudimu, ir ši sąlyga taip pat netiesiogiai patvirtina aplinkybę, kad sutarties objektas buvo joje nurodyto nuomininko žinioje. Sutartyje nurodyta sąlyga dėl nuomos objekto apdraudimo konkrečios datos paaiškintina tuo, kad iki 2008 m. rugpjūčio 29 d. galiojo ankstesnis šio automobilio Kasko draudimas pagal ieškovo su draudimo bendrove „If draudimas“ draudimo sutartį, sudarytą 2006 m. rugpjūčio 30 d. (t. 3, b. l. 154).

Nuomos sutartyje nėra nurodytas jos galiojimo terminas, tačiau joje yra ieškovo padaryta žyma apie šalių susitarimą dėl nuomos sutarties galiojimo iki 2007 m. gruodžio 1 d. Aplinkybę apie šalių aptartą automobilio nuomos teisinių santykių terminą patvirtina automobilio registracijos liudijime padaryta žyma apie tai, kad transporto priemonės naudotojas A. S. ja naudojasi iki 2007 m. gruodžio 1 d. (t. 1, b. l. 10). Ieškovo aiškinimas, kad toks naudojimosi terminas buvo numatytas sutarus su atsakovu, jog iki tos datos atsakovas sukaups reikiamą sumą lėšų automobiliui nusipirkti, tai yra visai kainai už faktiškai perkamą automobilį sumokėti, kitais byloje surinktais įrodymais nebuvo paneigtas.

Pažymėtina, kad ieškovas po 2007 m. gruodžio 1 d. nedelsdamas ėmėsi teisinių veiksmų ginti savo pažeistas teises, 2007 m. gruodžio 5 d. pateikdamas policijos įstaigai pareiškimą dėl neteisėtų A. S. veiksmų, pasireiškusių prievolių pagal nuomos sutartį pažeidimu ir automobilio negrąžinimu savininkui. Gavęs policijos tyrėjo 2008 m. sausio 3 d. teikimą su pasiūlymu pažeistas teises ginti teisme, ieškovas nedelsdamas kreipėsi į teismą, 2008 m. sausio 16 d. paduodamas ieškinį dėl pažeistų teisių gynimo civiline ginčų nagrinėjimo tvarka.

Sudaręs su ieškovu 2007 m. rugpjūčio 16 d. nuomos sutartį atsakovas pasirašytinai priėmė ieškovo 2007 m. rugpjūčio 16 d. PVM sąskaitą faktūrą serija BUT Nr. 713 dėl 1 770 Lt nuomos mokesčio (su PVM) už automobilio nuomą per visą 2007 m. rugpjūčio mėnesį apmokėjimo. Šios sąskaitos apmokėjimą įnešant į ieškovo įmonės sąskaitą grynuosius pinigus (1 770 Lt suma) patvirtina atsakovo pasirašytas 2007 m. rugpjūčio 16 d. kasos pajamų orderis serija EGI Nr. 18, kuriame fiksuojamas nuomos mokesčio pagal PVM sąskaitą faktūrą serija BUT Nr. 713 apmokėjimas (dokumentų originalai – t. 4, vokas b. l. 7). Nors atsakovas aiškina jokio mokėjimo pagal nurodytus finansinių operacijų apskaitos dokumentus neatlikęs, tokie teiginiai nepaneigia nurodytuose dokumentuose užfiksuotų aplinkybių. Šie rašytiniai įrodymai patvirtina ne tik aplinkybes apie tai, kas atsakovas ėmėsi vykdyti prievoles pagal su ieškovu sudarytą automobilio nuomos sutartį, bet ir papildomai pagrindžia aukščiau išdėstytą išvadą, jog nuomos sutarties sudarymo ir prievolių pagal ją vykdymo metu automobilis faktiškai buvo atsakovo ar su juo susijusių asmenų žinioje. Ieškovas yra tvirtinęs, kad automobilio nuomos ir pardavimo reikalais kartu su A. S. rūpinosi trečiasis asmuo T. Ž. bei dar vienas asmuo vardu M., kurio asmenybė nebuvo nustatyta. Atsakovas A. S. yra pripažinęs, kad nuomos sutarties sudarymo dieną jis pas ieškovą buvo atvažiavęs kartu su pažįstamu M. (pridėtos baudžiamosios bylos tomas 1, lapas 194). Ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra tarnybinis pranešimas dėl operatyvinės informacijos apie A. S. ir T. Ž. tarpusavio santykius ir galimą jų pobūdį (pridėtos baudžiamosios bylos tomas 2, lapas 7). Tikėtina prielaida dėl atsakovo A. S., trečiojo asmens T. Ž. ir asmens vardu M. tarpusavio sąsajų ir bendro jų veikimo taip pat nurodyta ir Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros 2009 m. gruodžio 23 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą įtariamųjų T. Ž. ir A. S. atžvilgiu (CPK 197 str. 1 d.) (pridėtos baudžiamosios bylos tomas 2, lapai 58-63). Išvardintos aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad šioje ieškovo ir atsakovo teisinių santykių, susijusių su automobiliu Mercedes Benz, istorijoje dalyvavo ne tik atsakovas, bet ir kiti su juo susiję asmenys, kad atsakovas neveikė vien tik savarankiškai. Kita vertus, tokio pobūdžio aplinkybių nustatymas niekaip neatleidžia atsakovo nuo prievolių, atsiradusių jo ir ieškovo faktinių sutartinių santykių susikūrimo pagrindu.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad buvo pilnai arba iš dalies apmokėtos dar trys ieškovo įmonės atsakovui išrašytos sąskaitos faktūros už automobilio nuomą 2007 m. rugsėjo – lapkričio mėnesiais (t. 1, b. l. 13-15). Byloje nustatyta, kad atsakovas V. S. gavo paštu siųstas šias sąskaitas, siuntėjui jų negrąžino ir dėl jų pateikimo jokių pretenzijų nereiškė. Sąskaitos dalinai neapmokėtos tik jose išskirto mokėtino PVM dalyje. Sąskaitų mokėjimą V. S. vardu patvirtina duomenys ieškovo įmonės banko sąskaitos išraše (t. 1, b. l. 17-19).

Mokėjimai už automobilio nuomą atlikti mokėtojo A. S. vardu įnešant grynuosius pinigus į banko „Snoras“ Klaipėdos filialo kasą ir juos pervedant į ieškovo sąskaitą šio banko Mažeikių filiale (t. 2, b. l. 94-96). Nors banko kasos pajamų orderiuose mokėjimo operacijos paskirtis fiksuojama įrašu „Sąskaitos papildymas“, tačiau nurodytos mokėjimų sumos leidžia daryti išvadą, kad šie mokėjimai atlikti pagal ieškovo pateiktas atsakovui sąskaitas dėl mokėjimų pagal automobilio nuomos sutartį. Šiuose kasos pajamų orderiuose esantis mokėtojo parašas akivaizdžiai skiriasi nuo atsakovo parašų, todėl teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo ir jo atstovo paaiškinimais, kad šiuose mokėjimo dokumentuose pasirašė ne atsakovas, o kitas asmuo. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta teisine išvada, kad aplinkybė, jog kasos pajamų orderiuose pasirašė ne atsakovas, o kitas asmuo, nėra reikšminga vertinant byloje įrodinėtinas aplinkybes dėl atsakovo prievolių pagal nuomos sutartį vykdymo ir automobilio faktinio buvimo atsakovo arba su juo susijusių asmenų žinioje tuo laikotarpiu, kada buvo atlikti minėtuose orderiuose fiksuojami mokėjimai į ieškovo sąskaitą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė CK 6.50 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas normines nuostatas dėl trečiojo asmens teisės visiškai ar iš dalies įvykdyti skolininko prievolę, nes nei ginčo šalis siejusios sutarties sąlygos, nei pati sutartinių prievolių esmė nereikalavo, kad prievolę pagal sutartį su ieškovu A. S. vykdytų asmeniškai.

Labiau įtikinamą išvadą dėl automobilio faktinio buvimo atsakovo žinioje leidžia daryti ir byloje esančių įrodymų visumos apie ginčo automobilio apdraudimo aplinkybes pagal nuomos sutartyje nurodytą sąlygą įvertinimas. Tokia išvada darytina palyginus ieškovo atstovo E. B. paaiškinimus ir automobilį draudusio draudimo brokerio UAB „Elviladė“ atstovės liudytojos V. Z. parodymus dėl automobilio draudimo faktinių aplinkybių. Teismo 2010 m. birželio 7 d. posėdyje (t. 3, b. l. 190-193) liudytoja, be kita ko, paaiškino, kad drausti automobilį atvažiavo ne pats E. B., o asmuo, prisistatęs įmonės atstovu, tačiau jis neturėjo įmonės spaudo, todėl pasiėmęs draudimo liudijimo egzempliorių, vėliau šį atvežė jau su uždėtu jame ieškovo įmonės antspaudu. Tokie liudytojos V. Z. parodymai leidžia daryti išvadą, kad asmuo, atvykęs drausti automobilį ieškovo vardu, faktiškai nebuvo ieškovo įmonės atstovas. Liudytoja pripažino, kad draudžiant automobilį draudėją atstovaujančio asmens asmenybę patvirtinančio dokumento ir įgaliojimo neprašo. Analogiškai šias aplinkybes liudytoja V. Z. aiškino ir 2009 m. vasario 26 d. apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (pridėtos baudžiamosios bylos tomas 1, lapai 101-102). Liudytoja pripažino, kad visada bendravo su vienu atstovu iš ieškovo įmonės ir jai susidarė įspūdis, jog tai buvo ieškovo įmonės darbuotojas. Liudytoja parodė, kad: „...kai skambino pats E. B., pradėjo aiškinti, jog jam kažkas nesumokėjo, kad kažkas pasiskolino, tai mes jam paaiškinom, kad neapdraudėm nuomai, o apdraudėm eiline Kasko sutartimi. Buvo draustas įmonės turtas kaip savininko, jeigu tai būtų nuoma, tai būtų parašytas nuomos gavėjas. Jeigu būtų nuomos sutartis, draudimo kompanija negalėtų drausti. Niekas nešnekėjo apie nuomą.“ Liudytojos išdėstytų aplinkybių įvertinimas taip pat leidžia manyti buvus labiau tikėtiną faktą, kad automobilio draudimo reikalu pas draudimo brokerį atvyko ne faktinis ieškovo įmonės savininkas ar įgaliotas darbuotojas, tačiau atsakovas A. S. arba su juo susijęs kitas asmuo, kuris automobilio draudimo sutarties sudarymo metu neatskleidė svarbių draudikui aplinkybių apie automobilio naudojimą pagal nuomos sutartį.

Pažymėtina, kad automobilio draudimo liudijime (t. 4, vokas b. l. 7) esantis draudėjo atstovo parašas akivaizdžiai nepanašus nei į ieškovo atstovo E. B., nei į atsakovo parašus. 2007 m. rugpjūčio 28 d. transporto priemonės draudimo liudijime draudėjo – ieškovo įmonės atstovo parašas ir įmonės vardu sumokėjusio draudimo įmoką asmens parašai yra panašūs, tačiau šie abu parašai vizualiai nepanašūs nei į atsakovo A. S., nei į ieškovo atstovo E. B. parašus. Beje, draudimo įmoką mokėjusio asmens parašai panašūs į A. S. vardu ieškovo įmonės sąskaitos papildymui grynųjų pinigų sumas įmokėjusio ir kasos pajamų orderiuose pasirašiusio asmens parašus (tomas 4, vokas b. l. 7). Reikšminga ir tai, kad pirmoji draudimo įmoka už automobilio draudimą buvo įmokėta grynais pinigais, o ne, pavyzdžiui, ieškovo įmonės pavedimu (t. 2, b. l. 97). Visa tai vėlgi patvirtina teismo jau nustatytas aplinkybes, kad draudžiant automobilį, kaip ir mokant pinigus pagal nuomos sutartį už atsakovą A. S., kaip asmenį, pagal nuomos sutartį įgijusį automobilio nuomininko teisinį statusą ir turėjusį pareigą apdrausti nuomojamą automobilį, veikė su juo susijęs trečiasis asmuo ar asmenų grupė. Tokiam aplinkybių vertinimui neturi reikšmės faktas, kad antrąją draudimo įmoką pagal tą pačią automobilio draudimo sutartį mokėjo pats ieškovas (t. 2, b. l. 93), kadangi šis mokėjimas atliktas 2008 m. vasario 28 d., tai yra jau po to, kai ieškovas kreipėsi į policiją dėl A. S. neteisėtų veiksmų, susijusių su prievolių pagal nuomos sutartį nevykdymu.

Atsakovo A. S. paaiškinimai (pvz., prašyme dėl bylos proceso atnaujinimo arba teismo 2008 m. gruodžio 4 d. posėdyje – t. 2, b. l. 2-8, b. l. 61-67) apie tariamas automobilio jam neperdavimo aplinkybes po to, kai buvo pasirašyta nuomos sutartis, teigiant, esą ieškovas pastebėjo, jog atsakovui dar nesukako 23 metai, todėl pareiškė, kad pagal ieškovo taisykles negali nuomoti automobilio jaunesniam nei 23 metų asmeniui ir dėl to automobilio neperdavė, yra ir nepagrįsti, ir neįtikinantys. Protingo, atidaus ir rūpestingo žmogaus elgesio standartų neatitinka atsakovo paaiškinimai apie tai, kad visus su automobilio nuomos sutartimi ir pirmosios nuompinigių įmokos mokėjimu susijusius dokumentus jis pasirašė automobilio net nematęs, kad tariamai negavęs automobilio, jis nieko nedarė, nes „..galvojo, kad taip viskas ir liks“. Atsakovo teiginiai, kad pasirašęs nuomos dokumentus, jis niekaip nesiėmė ginti tariamai pažeistų teisių, tokį nerūpestingą, neatsakingą ir visiškai pasyvų elgesį teisindamas tik savo jaunumu ir kvailumu (teismo 2008 m. gruodžio 4 d. posėdyje atsakovas aiškino, kad „... tada buvau jaunas ir kvailas“ – žr. t. 2, b. l. 63-64) neatitinka elementarių logikos taisyklių, todėl gali būti vertinami tiktai kritiškai. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad faktinės bylos aplinkybės leidžia daryti labiausiai tikėtiną išvadą, jog nuomos sutarties sudarymo momentu automobilis faktiškai jau buvo atsakovo ar su juo susijusių kitų asmenų žinioje. Tokios išvados atskleidimas įgalina suvokti, kodėl atsakovas bando gintis nuo ieškinio tokiais silpnais ir netgi neįtikimais argumentais dėl automobilio jam tariamo neperdavimo. Pažymėtina, kad 2009 m. rugsėjo 8 d. apklausiamas kaip įtariamasis ikiteisminio tyrimo metu, A. S. pripažino, jog kai sudarinėjo su ieškovu automobilio nuomos sutartį, jis pas ieškovą buvo atvažiavęs su pažįstamu M. juodos spalvos automobiliu BMW, tačiau kur M. gyvena jis nežino, o kaip atrodo – nepamena?! (pridėtos baudžiamosios bylos tomas 1, lapas 194). Atsakovas nenurodė jokio racionalesnio savo elgesio pateisinimo motyvo, teikdamas versijas dėl automobilio jam neperdavimo aplinkybių. Jau minėta, kad atsakovas nesugebėjo įtikinamai ir logiškai paaiškinti savo visiško pasyvumo ginant tariamai pažeistas teises dėl automobilio tariamo neperdavimo, logiškai ir įtikinamai nepaaiškino, kodėl tokiu atveju nesiėmė jokių bent minimaliausių priemonių ir neatliko jokių aktyvių veiksmų, kurie pagal įprastai reiškiamus reikalavimus būtų būtini tam, kad daiktai būtų tinkamai perduoti ir priimti (CK 6.346 str. 2 d., 6.484 str. nuostatos). Daikto neperdavimas suponuoja asmens, ketinančio įsigyti daiktą, teisę nutraukti sandorį (CK 6.324 str., 6.498 str. 3 p. nuostatos), tačiau atsakovas, teigdamas, kad ieškovo įmonės automobilio apskritai negavo nei nuomos sutarties sudarymo momentu, nei vėliau, tokia teise per protingą terminą nepasinaudojo. Byloje esantis atsakovo 2009 m. rugsėjo 25 d. (po dviejų metų nuo automobilio nuomos sutarties sudarymo) siųstas pranešimas ieškovui dėl nuomos sutarties nutraukimo (t. 2, b. l. 184-185), vertintinas ne kaip tinkamas savo pažeistų teisių gynimas per protingą terminą, bet tik kaip gynimosi nuo pareikšto ieškinio byloje priemonė.

Dėl ginčo šalių santykių teisinio kvalifikavimo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatų, kad teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; proceso įstatymai nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2008; kt.). Teisinė kvalifikacija nėra savitikslė, neskirta vien tik atitinkamų teisės normų pritaikymui; jos tikslas – indentifikuoti teisinius santykius, tam, kad tais atvejais, kai šalių teisių ir pareigų nenustato jų sudaryta sutartis, ginčas būtų išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, siekiant, jog nagrinėjamas ginčas būtų išspręstas teisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2012).

Kvalifikuojant šios bylos ginčo šalių santykius pagal tikrąją automobilio nuomos sandorį sudariusių asmenų valią, vertintinas jo dalyvių elgesys tiek iki, tiek ir po sandorio sudarymo, sandorio sudarymo aplinkybės, taip pat sandorio dalyvių paaiškinimų ikiteisminio tyrimo procese (pridėta baudžiamoji byla) bei nagrinėjant šią civilinę bylą turinys.

Aplinkybę, kad ieškovo įmonės automobilį buvo ketinama parduoti, patvirtina ir trečiojo asmens T. Ž. pripažinta aplinkybė, kad dar 2006 m. rudenį jis, ieškovo atstovo E. B. paprašytas, važiavo ieškovo įmonės automobiliu į Plungę jo pardavimo reikalu (pridėtos baudžiamosios bylos tomas 1, lapas 165). Atsakovo A. S. teiginiai apie tai, kaip jis sužinojo, kad ieškovo įmonės automobilis esą nuomojamas, yra prieštaringi ir neparemti įrodymais. Atsakovas teigė, kad apie automobilio nuomą jis sužinojo iš ieškovo skelbimų, tačiau vienu atveju aiškino, kad ieškovą susirado pagal skelbimą internete (t. 2, b. l. 65, b. l. 157-162) kitu atveju – pagal skelbimą laikraštyje (t. 2, b. l. 157-162). Šie atsakovo teiginiai nepagrįsti jokiais įrodymais, gi ieškovas paneigė, kad jis ketino apskritai nuomoti šį automobilį ir jokių skelbimų apie automobilio nuomojimą niekur nedėjo.

Ieškovas nuosekliais paaiškinimais įvairiu proceso metu atskleidė tikruosius ginčo šalių ketinimus, kad automobilio nuomos sutartis su A. S. buvo sudaryta turinti faktinį tikslą automobilį šiam parduoti. Nagrinėjamoje byloje teismo 2009 m. birželio 9 d. posėdyje ieškovas aiškino, kad atsakovui automobilį davė pagal sutartį su išsipirkimu (t. 2, b. l. 148-151). Patikslintame ieškinyje, rašytame 2009 m. spalio 26 d. (t. 2, b. l. 180-182), ieškovas pažymėjo, kad į ieškovo įmonę atsakovas atvyko prisistatęs kaip automobilio pirkėjas, tačiau kadangi jis neturėjo finansinių galimybių sumokėti už automobilį, todėl iki išsispręs jo finansinės problemos buvo sutarta, kad atsakovas ieškovo automobiliu laikinai naudosis pagal nuomos sutartį. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu 2008 m. rugsėjo 8 d. E. B. nurodė, kad kai sudarinėjo nuomos sutartį, buvo žodžiu sutaręs su A. S., jog šis galės nuomos sutarties pabaigoje visiškai išsipirkti mašiną (pridėtos baudžiamosios bylos tomas 1, lapas 62). 2008 m. rugsėjo 24 d. apklausos metu E. B., be kita ko, paaiškino, kad nuo 2007 m. gruodžio mėnesio niekas už automobilį pinigų nebemokėjo, tačiau tą mėnesį buvo atvykęs M., kuris tarėsi pratęsti nuomos sutartį, tačiau E. B. nesutiko, pasakęs, jog likusius pinigus už automobilį privalo sumokėti iš karto (pridėtos baudžiamosios bylos tomas 1, lapai 63-64). 2009 m. sausio 8 d. apklausoje E. B. vėl pakartojo, kad A. S., pasirašydamas nuomos sutartį, su E. B. aptarė sąlygas, jog jis pasirašo nuomos sutartį todėl, kad nori išsipirkti mašiną Mercedes Benz, kurią jam T. Ž. perdavė Kaune. E. B. apklausos metu teigė, kad A. S. jam aiškinęs, jog turi sunkumų ir iš karto negali nupirkti mašinos, todėl pasirašo nuomos sutartį ir iki 2007 m. gruodžio 1 d. mašiną nupirks (pridėtos baudžiamosios bylos tomas 1, lapai 65-66). Apie tai, kad buvo sudaroma sutartis dėl automobilio nuomos ir pirkimo, E. B. tvirtino ir akistatos su A. S. metu (pridėtos baudžiamosios bylos 1 tomas, lapai 191-192).

Atsakovas A. S. apie savo tikruosius ketinimus dėl ieškovo automobilio įsigijimo aiškino nenuosekliai, tačiau visgi yra pripažinęs, kad nuomos sutartį pasirašė todėl, kad ketino automobilį ateityje įsigyti (paaiškinimai teismo 2008 m. gruodžio 4 d. posėdžio protokole – t. 2, b. l. 63 ir 64). Ikiteisminio tyrimo metu A. S. yra aiškinęs, kad nuomos sutartį su ieškovu jis sudarinėjęs todėl, kad jam reikėjo mašinos (pridėtos baudžiamosios bylos tomas 1, b. l. 194).

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pateikta teisine ginčo šalių sutartinių santykių kvalifikacija ir konstatuoja, kad skundžiamame sprendime padaryta teisinga išvada, jog pagal faktinių nuomos sutarties sudarymo aplinkybių pobūdį bei įvertinus tikrąją sandorio dalyvių valią bei tikslą, pripažintina, kad sandorio dalyvius siejo faktiniai automobilio pirkimo-pardavimo išsimokėtinai santykiai, kuriuos jie pridengė automobilio nuomos sutarties sudarymu (CK 6.193 str., CK 6.411 – 6.416 str. nuostatos). Jeigu sudaromas kitą sandorį pridengiantis sandoris, tokio sandorio šalims taikomos sandoriui, kurį jos iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (CK 1.87 str. 1 d.). Pagal bendrąją pirkimo-pardavimo santykių teisinio reguliavimo taisyklę, kai pirkėjas laiku nesumoka už jam perduotus daiktus, pardavėjas turi teisę reikalauti iš pirkėjo sumokėti visą kainą (CK 6.314 str. 5 d.). Ieškovas dar iki sutarties su atsakovu sudarymo pripažino gavęs už parduodamą automobilį 6 500 eurų ir 5 000 litų. Po sutarties su atsakovu sudarymo ieškovas dalį kainos už automobilį gavo mokėjimais pagal nuomos sutarties sąlygas. Konstatavus, kad ieškovo parduodamas automobilis faktiškai buvo atsakovo žinioje, o pardavėjas buvo gavęs dalį kainos už šį nekilnojamąjį daiktą, tai pardavėjas turi reikalavimo teisę į visą neišmokėtą tokio daikto kainos dalį (CK 6.345 str. 1 d.). Tokia pati taisyklė taikytina ir kilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo išsimokėtinai teisiniams santykiams. Pastaruoju atveju pardavėjas turi alternatyvią pasirinkimo teisę, tai yra teisę pareikalauti už daiktą sumokėti visą kainą iš karto arba teisę atsiimti parduotą daiktą (CK 6.414 str. 1 d.). Laikytina, kad reikalaudamas priteisti iš atsakovo automobilio vertę, ieškovas pasinaudojo visos kainos už automobilį sumokėjimo reikalavimo teise. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai į automobilio pirkimo-pardavimo kainą įskaitė visas pinigų sumas, ieškovo gautas už parduodamą ginčo automobilį ir priteisė iš atsakovo likutinę nesumokėtą daikto kainos dalį.

Dėl ginčo automobilio vertės

Ieškovo ir atsakovo sudarytos automobilio nuomos sutarties 3.4 punkte esantis įrašas apie automobilio vertę – 100 000 Lt, kuria vadovaujamasi apdraudžiant automobilį, reiškia ne ką kita, kaip šalių suderintą valią dėl automobilio kainos, tolygios jo rinkos vertei. Ši suderinta kaina artima automobilio draudimo sumai, nurodytai 2007 m. rugpjūčio 28 d. transporto priemonės draudimo liudijime, tai yra 98 500 Lt (1 t., b. l. 20). Pažymėtina, kad šiame draudimo liudijime įrašyta, jog automobilis draudžiamas verte, kuri yra lygi transporto priemonės rinkos kainai.

Byloje yra turto vertintojo 2010 m. kovo 2 d. pažyma apie automobilio Mercedes Benz CDI, pagaminto 2005 metais, su dyzeliniu 3,2 l varikliu, vidutinę rinkos vertę 2007 m. rugpjūčio mėnesio laikotarpiu – 92 600 Lt (t. 3, b. l. 73). Ji taip pat yra artima šalių nuomos sutartyje nurodytai šios markės ir modelio individualaus automobilio vertei.

Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuomos sutartyje pateikta automobilio vertė, kurią pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvardijo kaip šalių suderintą automobilio pirkimo-pardavimo kainą, atitinka protingumo kriterijus, nes ji artima vidutinei 2005 metais pagaminto tokios rūšies ir modelio automobilio vertei.

Teismas sprendžia, kad automobilio įsigijimo ir muitinio deklaravimo dokumentuose (t. 3, b. l. 7476), taip pat ieškovo įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose fiksuota automobilio kaina, jo faktūrinė ar balansinė vertė neatspindi tikrosios šio daikto vertės, kadangi automobilis buvo įsigytas ir įvežtas į Lietuvą kaip daužtas, po to ieškovo įmonėje suremontuotas (atkurtas).

Ikiteisminio tyrimo metu E. B. 2008 m. lapkričio 3 d. pareiškimu prašė pripažinti jį civiliniu ieškovu, nurodydamas ieškinio sumą – 87 720 Lt (pridėtos baudžiamosios bylos tomas 1, lapas 68). Tokios ieškinio sumos nurodymas paaiškintinas tuo, kad automobilį vertindamas 100 000 Lt verte, bei aiškindamas, kad automobilį buvo numatyta pardavinėti už 32 000 eurų, ieškovas buvo pripažinęs, jog už automobilį iš T. Ž. gavo 6 500 eurų (kaip rankpinigius iš automobilio pirkėjo), iš kurių 500 eurų sumokėjo T. Ž. už tarpininkavimą automobilio pardavime, o dar 5 000 Lt buvo gavęs iš asmens vardu M. 2007 m. gegužės ar birželio mėnesį (E. B. 2008 m. rugsėjo 24 d. apklausos protokolas - pridėtos baudžiamosios bylos tomas 1, lapai 63-64).

Dėl ieškinio ribų nustatymo ir CPK 265 straipsnio 2 dalies reikalavimų

Teisėjų kolegija išaiškina, kad ieškovo teisinis interesas šioje byloje buvo gauti piniginę kompensaciją, lygią pardavimo tikslu perduoto automobilio vertei. Kaip jau pažymėta, automobilio vertę atitiko jo pirkimo-pardavimo kaina. Ta aplinkybė, kad automobilio vertės kompensacijos ieškovas siekė ieškinio pareiškime formuluodamas reikalavimą dėl žalos atlyginimo, o pirmosios instancijos teismas, ginčo šalių santykius teisiškai kvalifikavęs kaip pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartinius santykius, ieškovo teisinį interesą patenkino priteisdamas negautą automobilio kainos dalį, nereiškia, jog teismas išsprendė dėl reikalavimo, kurio ieškovas nebuvo pareiškęs (CPK 265 str. 2 d. nuostatos). Kaip jau pažymėta šioje nutartyje, teismo atliktas ginčo šalių faktinių santykių teisinis kvalifikavimas nulėmė kitokią ieškovo teisinio intereso patenkinimo formuluotę. Ši situacija nereiškia teismo išėjimo už pareikšto ieškinio ribų, kadangi byloje nustatyta, kad ieškovas savo reikalavimą atsakovui nuosekliai grindė aplinkybėmis dėl automobilio pirkimo-pardavimo išsimokėtinai, tokį sandorį dengiant automobilio nuomos sutarties sudarymu. Toks ieškovo faktinių aplinkybių (ieškinio faktinio pagrindo) pateikimas ir aiškinimas sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui atlikti atitinkamą šių santykių teisinę kvalifikaciją, o tai yra teismo diskrecijos teisė, jo kompetencija, nesąlygojama ieškovo nurodyto ginčo šalių civilinių santykių kvalifikavimo. Remiantis tuo, kas išdėstyta, nėra pagrindo sutikti su atsakovo apeliacinio skundo motyvais dėl ieškinio ribų peržengimo ir CPK 265 straipsnio normų pažeidimo.

Dėl kitų bylos procesinių aspektų

CK šeštos knygos IV dalies XXIII skyriaus dešimtojo skirsnio („Daiktų pirkimas-pardavimas išsimokėtinai“) normų, kurios taikytinos šio teisinio ginčo išnagrinėjimui, nustatyta, kad pagal daiktų pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartį pardavėjui išlieka nuosavybės teisė į parduodamus daiktus tol, kol pirkėjas nesumoka visos sutartyje numatytos kainos, jeigu sutartyje nenumatyta kitaip (CK 6.411 str. 1 d.). Nei ieškovo ir atsakovo sudarytos automobilio nuomos sutarties sąlygos, nei kitos bylos aplinkybės neduoda pagrindo manyti, kad ieškovas būtų atsisakęs nuosavybės teisės į ginčo automobilį ir šią teisę perleidęs atsakovui. Kaip nurodyta, pagal byloje nustatytų ir teisiškai kvalifikuotų ginčo šalių santykių turinį, atsakovas nuosavybės teisę į automobilį galėtų įgyti nuo to momento, kada būtų realiai įgyvendinta teismo sprendimu šioje byloje pripažinta ieškovo (kaip daikto pardavėjo) teisė į visos automobilio kainos gavimą. Teismo sprendimo priteisti ieškovui automobilio kainos dalį priėmimas nereiškia daiktinių teisių į šį daiktą pasikeitimo. Nuosavybės teisės į ginčo automobilį atsakovui atsiradimo momentas sietinas ne su teismo sprendimo priteisti ieškovui iš atsakovo automobilio kainą (jos dalį) priėmimu, o su jo įvykdymu. Skundžiamo teismo sprendimo įvykdymas reikštų visos automobilio kainos sumokėjimą ir tik nuo teismo sprendimo įvykdymo momento atsakovas įgytų subjektyvią teisę į ginčo automobilio nuosavybės jam atsiradimą, kurią jis galėtų įgyvendinti įstatymų nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo 2012 m. spalio 16 d. posėdyje ieškovo atstovas pareiškė, kad įsiteisėjus skundžiamam teismo sprendimui, E. B. neatsisakytų perrašyti automobilį A. S.

Pateiktų argumentų pagrindu atmetami apeliacinio skundo motyvai, jog įsiteisėjus skundžiamam pirmosios instancijos teismo sprendimui, ginčo automobilis taptų atsakovo nuosavybe, todėl tokį automobilio teisinio režimo pasikeitimą esą reikėjo išspręsti atitinkamomis formuluotėmis teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje.

Remiantis tuo, kas nurodyta, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, nes jame išdėstyti motyvai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti ginčijamą teismo sprendimą. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Ieškovas pateikė dokumentus dėl 4 235 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti, patirtų apeliaciniame bylos procese. Šių išlaidų dalį – 2 420 Lt sudaro atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimo išlaidos (t. 4, b. l. 75-79). Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintų rekomendacijų dėl užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 punkte nustatyta, kad už atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomenduojamo priteisti užmokesčio dydžio koeficientas yra 1.5 minimalios mėnesinės algos. Tokiu būdu už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ieškovui priteistina teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo suma mažintina iki 1 275 Lt (850 x 1.5) (CPK 98 str. 2 d.). Ieškovo turėtos advokato atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidos (1 815 Lt), įvertinus bylos sudėtingumą, teiktų teisinių paslaugų komplektiškumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas (pvz., būtinumą vykti į teismą iš Klaipėdos), pripažįstamos esant protingo dydžio, todėl mažinti jas nėra pagrindo (Rekomendacijų 2 p., 11 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. liepos 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui E. B. individualiai įmonei (kodas 166825552) iš atsakovo A. S. (kodas (duomenys neskelbtini)) 3 090 Lt (tris tūkstančius devyniasdešimt litų) advokato teisinės pagalbos išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Artūras DriukasGintaras PečiulisDonatas Šernas