Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Aurimas Brazdeikis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. V. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. kovo 15 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės A. V. ieškinį atsakovui G. V. dėl išlaikymo pilnamečiam vaikui priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti jai iš atsakovo G. V. išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 300 Eur per mėnesį nuo 2022 m. kovo 6 d. iki Klaipėdos turizmo mokyklos baigimo dienos, bet ne ilgiau nei ieškovei sueis 24 metai, priteistą sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2. Klaipėdos apylinkės teismas 2024 m. kovo 15 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį. Pagrindiniai teismo motyvai ir nustatytos aplinkybės:

2.1. Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo (toliau – MĮ) pakeitimams, jo 20 straipsnio 1 dalis numato, kad sprendžiant šeimos ginčus, nagrinėjamus ginčo teisena Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, taikoma privalomoji mediacija. Privalomąją mediaciją inicijuoja ginčo šalys bendru sutarimu arba viena iš ginčo šalių (Mediacijos įstatymo 21 straipsnio 1 dalis). Kai privalomąją mediaciją inicijuoja viena iš ginčo šalių, ši ginčo šalis turi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai paduoti prašymą dėl mediatoriaus skyrimo šio įstatymo 14 straipsnyje nustatyta tvarka arba savo pasirinktam mediatoriui, įrašytam į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą, paduoti prašymą vykdyti mediaciją šio įstatymo 13 straipsnyje nustatyta tvarka (Mediacijos įstatymo 21 straipsnio 3 dalis). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba arba mediatorius, gavę šio straipsnio 3 dalyje nurodytą ginčo šalies prašymą, ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo jo gavimo dienos išsiunčia kitai ginčo šaliai pranešimą apie gautą prašymą, kartu nurodydami, kad ne vėliau kaip per penkiolika darbo dienų nuo pranešimo išsiuntimo dienos turi būti gautas kitos ginčo šalies sutikimas dėl mediacijos vykdymo (Mediacijos įstatymo 21 straipsnio 4 dalis). Jeigu per penkiolika darbo dienų nuo šio straipsnio 4 dalyje nurodyto pranešimo išsiuntimo dienos negaunamas kitos ginčo šalies sutikimas dėl mediacijos vykdymo, laikoma, kad kita ginčo šalis nesutiko pasinaudoti privalomąja mediacija. Šiais atvejais privalomąją mediaciją inicijavusi ginčo šalis turi teisę kreiptis į teismą dėl ginčo išsprendimo ir yra laikoma, kad ginčo šalis įgyvendino įstatymuose nustatytą reikalavimą pasinaudoti privalomąja mediacija (Mediacijos įstatymo 21 straipsnio 5 dalis).

2.2. Bylos duomenys patvirtina, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius (toliau – ir Tarnyba) 2023 m. lapkričio 21 d. raštu kreipėsi į G. V., el. pašto adresu (duomenys neskelbtini), su prašymu ne vėliau kaip per 14 dienų nuo pranešimo išsiuntimo dienos pateikti Tarnybai rašytinį sutikimą ar nesutikimą dėl mediacijos vykdymo, tačiau G. V. nepateikė atsakymo dėl mediacijos vykdymo, todėl Tarnyba laikė, jog G. V. nesutiko pasinaudoti privalomąja mediacija (Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2023 m. gruodžio 11 d. pažyma). Taigi pranešimas dėl sutikimo ar nesutikimo vykdyti mediaciją G. V. buvo siųstas tik el. pašto adresu (duomenys neskelbtini) ir Tarnyba negavo G. V. atsakymo (nei sutikimo, nei nesutikimo) dėl mediacijos vykdymo.

2.3. Esant pirmiau nurodytam teisiniam reglamentavimui ir nustatytoms faktinėms aplinkybėms, konstatuotina, kad pranešimo atsakovui išsiuntimas tik elektroniniu paštu, nesant pagrįstų duomenų, patvirtinančių, jog atsakovas tuo elektroniniu paštu naudojasi ir pranešimą tikrai gavo, yra laikytinas formaliu ir neatitinkančiu nei Mediacijos įstatymo, nei įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos instituto paskirties ir tikslų. Dėl to ir išvada, kad šalys būtų tinkamai inicijavusios privalomąją mediaciją dėl ginčo, negalima (CPK 178 straipsnis).

2.4. Pranešimas dėl mediacijos neturi būti išsiųstas tik formaliai. Privalomoji mediacija nėra savitikslis ir formalus dalykas ir įstatyme nustatyta privalomąja išankstine ginčo sprendimo ne teisme tvarka turi būti pasinaudota realiai, siekiant tinkamai realizuoti teisę kreiptis į teismą, o ne deklaratyviai. Šiuo atveju pranešimo atsakovui išsiuntimas tik elektroniniu paštu, nesant jokių duomenų, patvirtinančių, jog atsakovas tuo elektroniniu paštu naudojasi ir pranešimą tikrai gavo, yra laikytinas formaliu ir neatitinkančiu rungimosi principo. Maža to, kaip matyti iš ieškovės ieškinio, jai yra žinomas ir atsakovo gyvenamosios vietos adresas – (duomenys neskelbtini), tačiau kaip matyti iš pateiktų įrodymų, atsakovui pranešimas dėl sutikimo ar nesutikimo vykdyti mediaciją šiuo adresu siųstas nebuvo.

2.5. Nagrinėjamoje byloje nustatytos ir pirmiau nurodytos aplinkybės rodo, kad ieškovė siekia, kad būtų tik formaliai įvertinta, jog ji pasinaudojo privaloma ikiteismine ginčo sprendimo ne teisme tvarka, t. y. privalomąja mediacija, tačiau toks vertinimas neatitiktų nei Mediacijos įstatymo, nei įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos instituto paskirties ir tikslų. Kartu pirmiau nurodytos aplinkybės rodo ir tai, kad dar neišnaudotos visos galimybės pasinaudoti išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarka ir pabandyti pasiekti abiejų šalių geriausius interesus atitinkantį taikų susitarimą.

2.6. Esant nurodytoms aplinkybėms laikytina, kad ieškovė, kreipdamasi į teismą nesilaikė šiai bylų kategorijai nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos, todėl ieškovės ieškinį atsisakytina priimti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 137 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

3. Atskiruoju skundu ieškovė A. V. prašo Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. kovo 15 d. nutartį panaikinti ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo. Pagrindiniai atskirojo skundo argumentai:

3.1. Mediacijos įstatyme nėra nurodyta, kokiu būdu turi būti išsiųstas pranešimas dėl privalomosios mediacijos kitai šaliai. Ieškinyje yra nurodytas atsakovo G. V. deklaruotos gyvenamosios vietos adresas, tačiau jis tuo adresu negyvena ir jo gyvenamoji vieta ieškovei nėra žinoma. Atsakovas su ieškove bendrauja telefonu ir el. paštu, todėl neturint duomenų apie jo gyvenamąją vietą, mediacijos procesui buvo nurodytas atsakovo el. paštas.

3.2. Teismo teiginys, kad atsakovas negavo pranešimo apie mediaciją, niekuo nepagrįstas, nes nėra duomenų, jog jis tuo paštu nesinaudoja ar pranešimas grįžo nepristatytas.

3.3. Teismo nutartyje remiamasi Vilniaus apygardos ir Klaipėdos apygardos teismo sprendimais, tačiau juose nurodytos visiškai kitokios faktinės aplinkybės.

3.4. Jei ieškovė turėtų iš naujo inicijuoti ikiteisminę mediaciją, ji prarastų teisę į išlaikymą (paramą) iš vieno iš tėvų, nes jos mokslų Turizmo mokykloje numatoma baigimo data – 2024 m. lapkričio mėn. 30 d.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Atskirasis skundas tenkinamas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

4. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

5. CPK 336 straipsnis nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.

6. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas atsisakė priimti ieškovės ieškinį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo

7. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti ieškovės ieškinį, argumentuodamas tuo, kad ieškovė nesilaikė šiai bylų kategorijai nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos. Teismas nustatė, kad ieškovė kreipėsi į Tarnybą dėl privalomosios mediacijos vykdymo, tačiau pranešimas atsakovui buvo išsiųstas tik elektroniniu paštu ir nėra duomenų, patvirtinančių, jog atsakovas tuo elektroniniu paštu naudojasi ir pranešimą tikrai gavo. Be to, ieškovė ieškinyje nurodė atsakovo gyvenamosios vietos adresą, todėl toks pranešimo išsiuntimas laikytinas formaliu ir neatitinkančiu nei Mediacijos įstatymo, nei įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos instituto paskirties ir tikslų. Ieškovė nesutinka su šia teismo nutartimi. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė nesilaikė šiai bylų kategorijai nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos.

8. Mediacijos įstatymo (toliau – ir MĮ) 20 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad privalomoji mediacija taikoma sprendžiant šeimos ginčus, nagrinėjamus ginčo teisena CPK nustatyta tvarka, išskyrus minėtame punkte aptartus smurto artimoje aplinkoje atvejus. Vadovaujantis MĮ 21 straipsnio nuostatomis, privalomąją mediaciją inicijuoja ginčo šalys bendru sutarimu arba viena iš ginčo šalių. Abiem šiais atvejais Tarnybai paduodamas prašymas dėl mediatoriaus skyrimo MĮ 14 straipsnyje nustatyta tvarka arba toks prašymas paduodamas pasirinktam mediatoriui, įrašytam į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą, MĮ 13 straipsnyje nustatyta tvarka. Ginčo šalies prašyme turi būti nurodyta kitos ginčo šalies vardas, pavardė, ginčo dalykas, gyvenamosios vietos ar kitos dokumentų įteikimo vietos adresas, o kai kita ginčo šalis yra juridinis asmuo – juridinio asmens pavadinimas, buveinės ar kitos dokumentų įteikimo vietos adresas (MĮ 21 straipsnio 2, 3 dalys). Tuo atveju, kai privalomąją mediaciją inicijuoja tik viena iš ginčo šalių, Tarnyba arba mediatorius kreipiasi į kitą ginčo šalį su pranešimu apie gautą prašymą, kartu nurodydami, kad ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo pranešimo išsiuntimo dienos turi būti gautas kitos ginčo šalies sutikimas dėl mediacijos vykdymo (MĮ 21 straipsnio 4 dalis). Jeigu per keturiolika dienų nuo pranešimo išsiuntimo dienos negaunamas kitos ginčo šalies sutikimas dėl mediacijos vykdymo, laikoma, kad kita ginčo šalis nesutiko pasinaudoti privalomąja mediacija. Šiais atvejais privalomąją mediaciją inicijavusi ginčo šalis turi teisę kreiptis į teismą dėl ginčo išsprendimo ir yra laikoma, kad ginčo šalis įgyvendino įstatymuose nustatytą reikalavimą pasinaudoti privalomąja mediacija (MĮ 21 straipsnio 5 dalis).

9. Taigi, kreipiantis į teismą su ieškiniu dėl civilinės bylos iškėlimo dėl ginčų, kuriems nustatyta privalomoji neteisminė mediacija, teismui kartu su ieškiniu turėtų būti pateikiami rašytiniai įrodymai, kad ginčo šalis (šalys) pasinaudojo privalomąja neteismine mediacija. Įrodymu, jog šalis (šalys) pasinaudojo privalomąja mediacija, yra atitinkama Tarnybos arba mediatoriaus, į kurį šalys kreipėsi, parengta pažyma ar panašaus pobūdžio dokumentas, patvirtinantis šalies realizuotą prievolę pasinaudoti privalomąja mediacija. Bylos duomenys patvirtinta, kad ieškovė kartu su ieškiniu pateikė Tarnybos 2023 m. gruodžio 11 d. pažymą dėl privalomosios mediacijos, kurioje nurodoma, kad Tarnyba patvirtina, kad ieškovė įgyvendino įstatymuose nustatytą reikalavimą pasinaudoti privalomąja mediacija ir turi teisę kreiptis į teismą dėl ginčo išsprendimo.

10. Ieškovės pateikta Tarnybos 2023 m. gruodžio 11 d. išduota pažyma dėl privalomosios mediacijos laikytina oficialiuoju rašytiniu įrodymu ir turi didesnę įrodomąją galią, kadangi ji yra patvirtinta ir išduota valstybės įgaliotų asmenų, neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis šiam dokumentui keliamų formos ir turinio reikalavimų, o joje nurodyti duomenys, įskaitant ir ieškovės įgyvendintą įstatymuose nustatytą reikalavimą pasinaudoti privalomąja mediacija, laikomi visiškai įrodytais, iki jie bus paneigti kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Akcentuotina, kad tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (pvz., žr. Kauno apygardos teismo 2023 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1285-945/2023).

11. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo kvestionuoti Tarnybos išvadą, nurodydamas, jog ieškovė netinkamai įgyvendino įstatymuose nustatytą reikalavimą pasinaudoti privalomąja mediacija. Asmens sąžiningumas yra preziumuojamas ir byloje nėra įrodymų, kad ieškovė, kreipdamasi dėl privalomosios mediacijos, elgėsi nesąžiningai, siekė išvengti privalomosios mediacijos. Mediacijos įstatyme nustatyta, kad ginčo šalies prašyme dėl privalomosios mediacijos turi būti, be kita ko, nurodyta kitos ginčo šalies gyvenamosios vietos ar kitos dokumentų įteikimo vietos adresas. Taigi, įstatymas nereikalauja, kad šalis, kuri kreipiasi dėl privalomosios mediacijos, turėtų nurodyti visus įmanomus kitos ginčo šalies adresus. Ieškovė, kreipdamasi į Tarnybą dėl privalomosios mediacijos, šiuo atveju nurodė atsakovo el. pašto adresą ir pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokių įrodymų pagrindu šis adresas galėtų (turėtų) būti laikomas netinkamu. Be to, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenų LITEKO matyti, kad atsakovas naudojasi minėtu el. pašto adresu (žr. civilinę bylą Nr. e2-4717-1112/2024).

12. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pastebi, kad ieškovė apskritai negali būti laikoma atsakinga už Tarnybos veiksmus ar neveikimą, t. y. už tai, kokiais adresais Tarnyba siunčia pranešimus ir kokiais atvejais konstatuoja tinkamą pasinaudojimą privalomąja mediacija. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, kitoks teisės aiškinimas galėtų lemti neproporcingą konstitucinės ieškovės teisės į teisminę gynybą suvaržymą, nes ieškovė negalėtų kreiptis į teismą dėl išlaikymo jai priteisimo tol, kol nepriverstų (per teismą ar kitais būdais) Tarnybą išsiųsti pranešimus kitai ginčo šaliai kitais būdais (nors jie gali būti ir visiškai neefektyvūs) ar kitaip įteikti pranešimą dėl privalomosios mediacijos, arba gauti kitos šalies nuomonę dėl privalomosios mediacijos.

13. Apibendrindamas tai, kas paminėta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Tarnybos konstatavimas apie reikalavimo pasinaudoti privalomąja mediacija įgyvendinimą nagrinėjamu atveju turėjo būti laikomas pakankamu įrodymu, jog ieškovė turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu dėl išlaikymo priteisimo.

14. Pažymėtina, kad teismas ieškinio priėmimo stadijoje tik patikrina, ar su ieškiniu į teismą besikreipianti šalis pasinaudojo išankstine ginčų sprendimo ne teisme tvarka. Jei bylos nagrinėjimo metu paaiškėtų, jog atsakovas vis tik nežinojo apie jam siūlytą galimybę pasinaudoti privalomąja mediacija arba atsakovas išreikštų norą ja pasinaudoti, teismas gali pasiūlyti ginčo šalims bandyti civilinį ginčą spręsti teisminės mediacijos būdu ir vykstant bylos nagrinėjimui (Mediacijos įstatymo 12 straipsnio 3 dalis).

15. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė privalomąją mediaciją reglamentuojančias teisės normas, priėmė nepagrįstą nutartį, todėl Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. kovo 15 d. nutartis yra panaikinama ir ieškinio priėmimo klausimas grąžinamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pastebi, kad ši nutartis iš esmės atspindi dominuojančią aktualią kitų apygardos teismų praktiką nagrinėjamu klausimu (žr., pvz., Kauno apygardos teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-495-896/2024, Kauno apygardos teismo 2024 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-558-894/2024, Kauno apygardos teismo 2024 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-513-896/2024, Vilniaus apygardos teismo 2024 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-646-562/2024).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. kovo 15 d. nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.