Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Marius Bartninkas

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. K. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. liepos 27 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės A. K. ieškinį atsakovui G. K. dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalimi, 338 straipsniu, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

7. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį dėl santuokos nutraukimo CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

8. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, tačiau asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos įgyvendinama laikantis specialių įstatymo nustatytų reikalavimų. Kai asmuo, pateikdamas teismui pareiškimą netinkamai įgyvendina savo procesines teises, teismas atsisako jį priimti CPK 137 straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais. Tam tikrais atvejais galimybė kreiptis į teismą atsiranda tada, jei suinteresuotas asmuo laikėsi išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarkos, kuri gali būti nustatyta įstatyme (CPK 22 straipsnio 1 dalis).

9. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su ieškiniu dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei, kurį pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, konstatavęs, jog ieškovė nesilaikė šiai bylų kategorijai nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos, taip pat nurodęs, jog ieškovė neinformavo visų kreditorių apie santuokos nutraukimo procesą. Ieškovė nesutinka su šiuo pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu, teigdama, kad ji tinkamai pasinaudojo privalomąja mediacija, ieškovė nežino apie atsakovo kreditorius, todėl jai nekilo pareiga pranešti jiems apie bylą.

10. Iš ieškovės pirmosios instancijos teismui pateiktos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus 2022 m. lapkričio 11 d. pažymos dėl privalomosios mediacijos Nr.(11.9Mr)(M-P-22-5607)-MPA nustatyta, kad 2022 m. spalio 13 d. ir pakartotinai 2022 m. spalio 20 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba raštu kreipėsi į kitą ginčo šalį (el. p. adresu (duomenys neskelbtini)) su prašymu ne vėliau kaip per Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo (toliau – Mediacijos įstatymas) 21 straipsnio 5 dalyje numatytą terminą pateikti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai rašytinį sutikimą ar nesutikimą dėl mediacijos vykdymo. Nurodyta pažyma Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba informavo, kad teikiant šią pažymą nėra gautas kitos ginčo šalies sutikimas dėl mediacijos vykdymo ir laikoma, jog kita ginčo šalis nesutiko pasinaudoti privalomąja mediacija. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes ir vadovaudamasi Mediacijos įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, pažymoje patvirtino, kad ieškovė įgyvendino įstatymuose nustatytą reikalavimą pasinaudoti privalomąja mediacija ir turi teisę kreiptis į teismą dėl ginčo išsprendimo.

11. Pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį, dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Aiškindamas CPK 197 straipsnio 2 dalį kasacinis teismas yra nurodęs, kad rašytinis įrodymas gali būti pripažintas oficialiuoju esant tokioms sąlygoms: 1) jis turi būti išduotas valstybės ar savivaldybės institucijos ar kitų įstatyme išvardytų subjektų; 2) įstatyme nurodyti subjektai, išduodami oficialų dokumentą, neviršijo savo kompetencijos; 3) dokumentas atitinka teisės aktų nustatytus jo formos ir turinio reikalavimus; 4) jame pateikta informacija yra pakankama įrodinėjimo dalyką sudarančioms aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-39-969/2023).

12. Privalomosios mediacijos vykdymo tvarką reglamentuoja Mediacijos įstatymas. Šio įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad privalomoji mediacija taikoma sprendžiant šeimos ginčus, nagrinėjamus ginčo teisena CPK nustatyta tvarka, išskyrus iminėtame punkte aptartus smurto artimoje aplinkoje atvejus. Vadovaujantis Mediacijos įstatymo 21 straipsnio nuostatomis, privalomąją mediaciją inicijuoja ginčo šalys bendru sutarimu arba viena iš ginčo šalių. Abiem šiais atvejais Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai paduodamas prašymas dėl mediatoriaus skyrimo Mediacijos įstatymo 14 straipsnyje nustatyta tvarka arba toks prašymas paduodamas pasirinktam mediatoriui, įrašytam į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą, Mediacijos įstatymo 13 straipsnyje nustatyta tvarka. Ginčo šalies prašyme turi būti nurodyta kitos ginčo šalies vardas, pavardė, ginčo dalykas, gyvenamosios vietos ar kitos dokumentų įteikimo vietos adresas, o kai kita ginčo šalis yra juridinis asmuo – juridinio asmens pavadinimas, buveinės ar kitos dokumentų įteikimo vietos adresas (Mediacijos įstatymo 21 straipsnio 2, 3 dalys). Tuo atveju, kai privalomąją mediaciją inicijuoja tik viena iš ginčo šalių, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba arba mediatorius kreipiasi į kitą ginčo šalį su pranešimu apie gautą prašymą, kartu nurodydami, kad ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo pranešimo išsiuntimo dienos turi būti gautas kitos ginčo šalies sutikimas dėl mediacijos vykdymo (Mediacijos įstatymo 21 straipsnio 4 dalis). Jeigu per keturiolika dienų nuo pranešimo išsiuntimo dienos negaunamas kitos ginčo šalies sutikimas dėl mediacijos vykdymo, laikoma, kad kita ginčo šalis nesutiko pasinaudoti privalomąja mediacija. Šiais atvejais privalomąją mediaciją inicijavusi ginčo šalis turi teisę kreiptis į teismą dėl ginčo išsprendimo ir yra laikoma, kad ginčo šalis įgyvendino įstatymuose nustatytą reikalavimą pasinaudoti privalomąja mediacija (Mediacijos įstatymo 21 straipsnio 5 dalis).

13. Taigi, kreipiantis į teismą su ieškiniu dėl civilinės bylos iškėlimo dėl ginčų, kuriems nustatyta privalomoji neteisminė mediacija, teismui kartu su ieškiniu turi būti pateikiami rašytiniai įrodymai, kad ginčo šalis (šalys) pasinaudojo privalomąja neteismine mediacija. Nurodytas teisinis reglamentavimas sudaro pagrindą konstatuoti, kad įrodymu, jog šalis (šalys) pasinaudojo privalomąja mediacija, yra atitinkama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos arba mediatoriaus, į kurį šalys kreipėsi, parengta pažyma ar panašaus pobūdžio dokumentas, patvirtinantis šalies realizuotą prievolę pasinaudoti privalomąja mediacija. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės pateikta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išduota pažyma dėl privalomosios mediacijos laikytina oficialiuoju rašytiniu įrodymu ir turi didesnę įrodomąją galią, kadangi ji yra patvirtinta ir išduota valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis šiam dokumentui keliamų formos ir turinio reikalavimų, o joje nurodyti duomenys, įskaitant ir ieškovės įgyvendintą įstatymuose nustatytą reikalavimą pasinaudoti privalomąja mediacija, laikomi visiškai įrodytais, iki jie bus paneigti kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais.

14. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog šalys negali naudotis ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka formaliai ir tik tam, kad susidarytų prielaidos kreiptis į teismą, tačiau kartu pažymi, jog reikalavimas pasinaudoti privalomąja mediacija neturi užkirsti kelio asmeniui pasinaudoti teise į teisminę gynybą. Ieškovė procesiniuose dokumentuose nurodė, kad atsakovas gyvena Jungtinėje Karalystėje, ieškovė nežino atsakovo gyvenamosios vietos adreso, nes su atsakovu nebendrauja jau daug metų. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti, kad ieškovė nuslėpė duomenis apie atsakovo gyvenamąją vietą, dėl ko atsakovas nebuvo tinkamai informuotas apie privalomąją mediaciją. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju buvo išnaudotos visos protingos galimybės įgyvendinti ieškovei nustatytą pareigą, ji nurodė jai žinomą atsakovo elektroninio pašto adresą, o Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba ieškovės nurodytu atsakovo elektroninio pašto adresu išsiuntė atsakovui prašymus pateikti rašytinį sutikimą ar nesutikimą dėl mediacijos vykdymo. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pateikta informacija apie prašymų išsiuntimą atsakovui, todėl, atsakovui nepateikus sutikimo ar nesutikimo dėl mediacijos vykdymo, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pagrįstai pripažino, jog kita ginčo šalis nesutiko pasinaudoti privalomąja mediacija. Nustatęs šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo kvestionavo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išvadą, jog ieškovė įgyvendino įstatymuose nustatytą reikalavimą pasinaudoti privalomąja mediacija, ir nepagrįstai nusprendė, kad ieškovė nesilaikė šiai bylų kategorijai nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos. Šiuo atveju Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos konstatavimas apie reikalavimo pasinaudoti privalomąja mediacija įgyvendinimą yra pakankamas įrodymas, jog ieškovė turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu dėl santuokos nutraukimo. Atkreiptinas pirmosios instancijos teismo dėmesys į tai, kad jei bylos nagrinėjimo metu paaiškėtų, jog atsakovas nežinojo apie jam siūlytą galimybę pasinaudoti privalomąja mediacija arba atsakovas išreikštų norą ja pasinaudoti, teismas gali pasiūlyti ginčo šalims bandyti civilinį ginčą spręsti teisminės mediacijos būdu jau vykstant bylos nagrinėjimui (Mediacijos įstatymo 12 straipsnio 3 dalis).

15. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė privalomąją mediaciją reglamentuojančias teisės normas, priėmė nepagrįstą nutartį, todėl panaikina skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoda ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 338 straipsnis).

16. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, iš Antstolių informacinės sistemos nustatęs, jog atsakovo vardu yra vykdomos vykdomosios bylos, skundžiamoje nutartyje, be kita ko, nurodė, kad ieškovė neinformavo visų kreditorių apie santuokos nutraukimo procesą.

17. CK 3.126 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vieno ar abiejų sutuoktinių kreditoriai turi teisę įstoti į bylą dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo kaip tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus. Pagal šio straipsnio 2 dalį sutuoktinis, pareiškęs ieškinį dėl turto padalijimo, privalo pareiškime dėl ieškinio nurodyti jam žinomus bendrus sutuoktinių ar vieno iš jų kreditorius ir apie bylos iškėlimą jiems pranešti, nusiųsdamas jiems pareiškimo dėl ieškinio kopiją.

18. Ieškovė ieškinyje dėl santuokos nutraukimo nurodė neturinti kreditorių, o apie atsakovo kreditorius ji nežinanti. Be to, ieškovė akcentavo, kad šalys neturi jokio dalintino bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įgyto turto. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas turi kreditorių, todėl nutartyje, kuria atsisakė priimti ieškovės ieškinį, įvardijo ieškinio trūkumą – kreditorių neinformavimą apie santuokos nutraukimo procesą. Nors nurodytos aplinkybės nustatymas nebuvo priežastimi atsisakyti priimti ieškovės pareikštą ieškinį, apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, ir perdavus iš naujo nagrinėti ieškinio priėmimo klausimą, pirmosios instancijos teismas, manydamas, jog ieškovės pateiktame ieškinyje nėra nurodytos visos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą, turi pasinaudoti procesinių dokumentų trūkumų šalinimo institutu (CPK 115 straipsnio 2 dalis, 138 straipsnis), įpareigodamas ieškovę nurodyti aplinkybes, suteikiančias jai teisę pareikšti ieškinį dėl santuokos nutraukimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

panaikinti Kauno apylinkės teismo 2023 m. liepos 27 d. nutartį ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.