- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-03-14
- Bylos Nr.
- e2S-646-562/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-01506-2024-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rosita Patackienė
- Ieškovas
- D. P.
- Atsakovas
- E. P.
- Kategorijos
- 3.1.14.8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.1.14.8.3Atsisakymas priimti ieškinį, jeigu suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė įstatymų nustatytos tai bylų kategorijai išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos
- 3.3.2.4Apeliacinės instancijos teismo, išnagrinėjusio atskirąjį skundą, teisės
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rosita Patackienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo D. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 29 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo D. P. ieškinį atsakovei E. P. dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei ir su tuo susijusių klausimų išsprendimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Bylos esmė
1. Ieškovas D. P. (toliau – ir ieškovas) kreipėsi į teismą, ieškiniu prašydamas:
1.1. Nutraukti jo ir E. P. (toliau – atsakovė) 2005 m. rugsėjo 30 d. Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje sudarytą santuoką (santuokos sudarymo įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)) dėl atsakovės kaltės;
1.2. Neskirti termino sutuoktiniams susitaikyti;
1.3. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.63 straipsniu, teismo sprendime nenurodyti santuokos nutraukimo priežasčių;
1.4. Nustatyti, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio, t .y. nuo dienos, kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi;
1.5. Pripažinti, kad turtas: automobilis Volvo V70, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini); motociklas Honda HX700V, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini); automobilis Volvo V70, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini); automobilis Volvo V70, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini); priekaba Wolfangel BF 3.80.3, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini); 100 vienetų vardinių paprastųjų (duomenys neskelbtini), į. k. (duomenys neskelbtini), akcijų; 100 vienetų vardinių paprastųjų (duomenys neskelbtini), į. k. (duomenys neskelbtini), akcijų, yra jo asmeninė nuosavybė;
1.6. Po santuokos nutraukimo palikti jam pavardę „P.“, o atsakovei pavardę „P.“.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. sausio 29 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo ieškinį.
3. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovas kartu su ieškiniu pateikė 2023 m. lapkričio 3 d. pažymą dėl privalomosios mediacijos, kurioje nurodyta, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) Vilniaus skyrius 2023 m. spalio 12 d. raštu lietuvių ir rusų kalbomis kreipėsi į kitą ginčo šalį (adresu (duomenys neskelbtini)) su prašymu ne vėliau kaip per Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo (toliau – ir Mediacijos įstatymas) 21 straipsnio 5 dalyje numatytą terminą pateikti Tarnybai rašytinį sutikimą ar nesutikimą dėl mediacijos vykdymo. Tarnyba informavo, kad teikiant šią pažymą nebuvo gautas kitos ginčo šalies sutikimas dėl privalomosios mediacijos vykdymo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas jokių įrodymų, kad atsakovė buvo informuota apie teisę dalyvauti (arba nedalyvauti) privalomame ikiteisminiame mediacijos procese bei kartu, kad buvo įgyvendinta Mediacijos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta privalomos mediacijos tvarka, nepateikė.
4. Taip pat, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovės gyvenamoji vieta yra Rusijos Federacijoje, sprendė, kad ieškinys nėra teismingas Lietuvos Respublikos teismams. Nurodė, kad bylų su tarptautiniu (užsienio) elementu teismingumo klausimus reglamentuoja CPK VII dalis „Tarptautinis civilinis procesas“. CPK 780 straipsnyje įtvirtinta, kad CPK VII dalies nuostatos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 28 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jei vienas iš sutuoktinių gyvena vienos Susitariančiosios Šalies teritorijoje, antrasis – kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje, be to, abu sutuoktiniai turi tą pačią pilietybę, jų asmeninius ir turtinius teisinius santykius reguliuoja įstatymai Susitariančiosios Šalies, kurios piliečiai jie yra. Pagal CPK 381 straipsnio 1 dalį, ieškinys dėl santuokos nutraukimo pareiškiamas apylinkės teismui pagal atsakovo gyvenamąją vietą. Jeigu ieškovas turi kartu su juo gyvenančių nepilnamečių vaikų, ieškinys dėl santuokos nutraukimo gali būti pareiškiamas taip pat apylinkės teismui pagal ieškovo gyvenamąją vietą. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ieškovas nurodė, jog šalys bendrų vaikų neturi.
III. Atskirojo skundo argumentai
5. Ieškovas padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 29 d. nutartį ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijai teismui spręsti iš naujo.
6. Ieškovas atskirajame skunde nurodė, kad:
6.1. analogiška situacija teismingumo klausimu buvo išnagrinėta Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-2473-436/2016, kurioje ieškovas kreipėsi į Lietuvos Respublikos teismą, prašydamas nutraukti Alytaus rajono Civilinės metrikacijos skyriuje sudarytą santuoką su atsakove – Rusijos piliete, kurios deklaruota gyvenamoji vieta yra Rusijos Federacijoje, ir padalinti santuokoje įgytą nekilnojamąjį turtą, pripažįstant jį ieškovo asmenine nuosavybe. Kauno apygardos teismas nurodė, kad neatsižvelgė į CPK VII dalies LIX skyriaus Antros dalies 784, 786 straipsnių nuostatas bei konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė dėl Lietuvos Respublikos teismo jurisdikcijos nebuvimo pagal pareikštą ieškinį atsakovei Rusijos Federacijos pilietei, gyvenančiai Rusijos Federacijoje, dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo. Pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1003/2003 konstatuota, kad teismingumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tarptautinės privatinės teisės normomis (nustatytomis CPK ar tarptautinėse sutartyse), tarptautinės privatinės teisės principais, atsižvelgiant į konkrečios bylos tarptautinį pobūdį ir specifiką. Tarp valstybių nesant tarptautinės dvišalės teisinės pagalbos sutarties Lietuvos Respublikos teismo jurisdikcijos klausimas šeimos teisinių santykių bylose spręstinas vadovaujantis CPK 784 – 786 straipsnių nuostatomis. Vilniaus apygardos teismas apeliacine tvarka išnagrinėjo atskirąjį skundą civilinėje byloje Nr. e2S-1977-430/2018, kurioje atsakovas buvo Nigerijos Federacinės Respublikos pilietis, sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete – ieškove; ieškovė ir atsakovas kartu gyveno Lietuvoje, vėliau atsakovas išvyko į Vokietiją. Šioje byloje priimtoje 2018 m. gegužės 29 d. nutartyje Vilniaus apygardos teismas nurodė, kas pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė CPK 29 straipsnį, numatantį teismingumą pagal atsakovo gyvenamąją vietą.
6.2. Pažymėjo, kad šioje byloje atsakovas su ieškove santuoką sudarė Lietuvoje – Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje. Ieškinyje nurodyta, kad atsakovė iš Lietuvos išvyko 2009 m. rugsėjį į Rusijos Federaciją. Taigi, 4 metus šalių bendra gyvenamoji vieta buvo Lietuvoje. Ieškovas niekada paskui atsakovę gyventi į Rusijos Federaciją išvykęs nebuvo, yra Lietuvos Respublikos pilietis, nuolat gyvenantis Lietuvoje nuo gimimo. Todėl, remiantis aukščiau išsamiai išdėstyta teismų praktika ir joje išdėstytomis teisės normomis, bei jų aiškinimu ir taikymu, byla yra teisminga Lietuvos teismui, konkrečiai Vilniaus miesto apylinkės teismui.
6.3. Taip pat nurodė, kad dėl politinių priežasčių, Rusijos karo prieš Ukrainą ir sankcijų Rusijos Federacijai taikymo, Lietuvos diplomatinių santykių su Rusijos Federacija statuso, ieškovo padėtis yra ženkliai apsunkinta, kadangi atsakovė yra Rusijos Federacijos pilietė ir išvyko į Rusijos Federaciją. Tačiau ieškovo teisė į teisminę gynybą dėl to negali būti paneigta arba itin apsunkinta. Taip pat pažymėjo, kad prieš pateikdamas ieškinį kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Vilniaus skyrių vykdyti privalomąją mediaciją bei įvykdė įstatymo jam numatytą pareigą tinkamai. Nurodė, kad mano, jog daugiau jokių veiksmų tuo klausimu pirmosios instancijos teismas neturi teisinio pagrindo reikalauti ir nepriimti ieškinio. Taip būtų ribojama jo teisė ir galimybė kreiptis į teismą, ant ieškovo – fizinio asmens pečių – būtų perkeliama našta susisiekti su atsakove, kuri nenoriai komunikuoja ir yra išvykusi į Lietuvai „nedraugišką valstybę“ Rusijos Federaciją.
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. vasario 8 d. nutartimi atskirąjį skundą tenkino iš dalies – panaikino 2024 m. sausio 29 nutarties dalį, kuria ieškovo ieškinį buvo atsisakyta priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu bei kitoje dalyje nutartį paliko nepakeistą.
8. Pirmosios instancijos teismas 2024 m. vasario 8 d. nutartyje, be kita ko, pažymėjo, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad Tarnybos Vilniaus skyrius, kuris turėjo vykdyti privalomos mediacijos procesą, siuntė atsakovei 2023 m. lapkričio 3 d. pažymoje nurodytu adresu prašymą ne vėliau kaip per Mediacijos įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytą terminą pateikti Tarnybai rašytinį sutikimą ar nesutikimą dėl mediacijos vykdymo.
9. Teisme 2024 m. kovo 14 d. gautas (Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portale pasirašytas 2024 m. kovo 13 d.) ieškovo prašymas priimti naują įrodymą – Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2024 m. kovo 13 d. raštą.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 329 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys, 338 straipsnis).
11. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.
12. Apeliacijos objektas šioje byloje – pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.
Dėl naujo įrodymo priėmimo
13. Ieškovas prašo priimti naują įrodymą – Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2024 m. kovo 13 d. raštą, kuriuo ji patvirtino, kad išsiuntė kitai ginčo šaliai raštą dėl sutikimo ar nesutikimo vykdyti privalomąją mediaciją pateikimo prašyme nurodytu kitos ginčo šalies adresu ((duomenys neskelbtini)).
14. Naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, taip pat atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui. CPK 180 straipsnyje nustatyta, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina ar paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes.
15. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad byloje kilo ginčas, ar ieškovas pasinaudojo išankstine šeimos ginčų sprendimo ne teisme tvarka, sprendžia, kad naujai teikiamas įrodymas priimamas.
Dėl atsisakymo priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu
16. Pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktą, teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos.
17. Išankstinė šeimos ginčų sprendimo ne teisme tvarka numatyta Lietuvos Respublikos mediacijos įstatyme, t. y. šio teisės akto 20 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad privalomoji mediacija taikoma sprendžiant šeimos ginčus, nagrinėjamus ginčo teisena CPK nustatyta tvarka, išskyrus atvejus, kai kreiptis į teismą dėl ginčo sprendimo siekia smurtą artimoje aplinkoje patyręs asmuo, o kita ginčo šalis yra galimas smurtautojas ir yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, susijęs su smurtu artimoje aplinkoje, arba teisme nagrinėjama byla, susijusi su smurtu artimoje aplinkoje, arba yra priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl smurto artimoje aplinkoje, arba yra pateikta įstatymų nustatyta tvarka įgalioto teikti specializuotą kompleksinę pagalbą subjekto pažyma apie specializuotos kompleksinės pagalbos teikimą asmeniui dėl galimai patirto smurto artimoje aplinkoje.
18. Nagrinėjamu atveju ieškovas ieškinyje paaiškino, kad 2009 metų rugsėjo mėnesį atsakovė išvyko į Rusijos Federaciją ir liko ten gyventi (adresu (duomenys neskelbtini)). Atskirajame skunde papildomai paaiškino, kad niekada paskui atsakovę gyventi į Rusijos Federaciją išvykęs nebuvo, yra Lietuvos Respublikos pilietis, nuolat gyvenantis Lietuvoje nuo gimimo.
19. Ieškovas pateikė duomenis, kad, siekdamas pasinaudoti išankstine šeimos ginčų sprendimo ne teisme tvarka, kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą. Tarnybos Vilniaus skyriaus 2023 m. lapkričio 3 d. pažymoje nurodyta, kad Tarnyba 2023 m. spalio 12 d. raštu lietuvių ir rusų kalbomis kreipėsi į kitą ginčo šalį (adresu (duomenys neskelbtini)) su prašymu ne vėliau kaip per Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytą terminą pateikti Tarnybai rašytinį sutikimą ar nesutikimą dėl mediacijos vykdymo. Tarnyba informavo, kad teikiant šią pažymą nebuvo gautas kitos ginčo šalies sutikimas dėl privalomosios mediacijos vykdymo. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis šiais duomenimis, sprendė, kad ieškovas jokių įrodymų, kad atsakovė buvo informuota apie teisę dalyvauti (arba nedalyvauti) privalomame ikiteisminiame mediacijos procese bei kartu, kad buvo įgyvendinta Mediacijos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta privalomos mediacijos tvarka, nepateikė.
20. Ieškovas apeliacinės instancijos teismui papildomai pateikė Tarnybos 2024 m. kovo 13 d. raštą, kuriuo ji patvirtino, kad išsiuntė kitai ginčo šaliai raštą dėl sutikimo ar nesutikimo vykdyti privalomąją mediaciją pateikimo prašyme nurodytu kitos ginčo šalies adresu.
21. Tuo atveju, kai privalomąją mediaciją inicijuoja tik viena iš ginčo šalių, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba arba mediatorius kreipiasi į kitą ginčo šalį su pranešimu apie gautą prašymą bei informacija, kad per penkiolika darbo dienų asmuo turi pateikti savo sutikimą dėl mediacijos vykdymo (Mediacijos įstatymo 21 straipsnio 4 dalis). Tuo atveju, jei kita šalis nesutinka dalyvauti mediacijoje arba sutikimas dėl mediacijos vykdymo negaunamas, vadovaujantis Mediacijos įstatymo 21 straipsnio 5 dalies nuostatomis laikoma, kad aptariamą procesą inicijavusi ginčo šalis įgyvendino įstatymuose nustatytą reikalavimą pasinaudoti privalomąja mediacija.
22. Kreipiantis į teismą su ieškiniu dėl civilinės bylos iškėlimo dėl ginčų, kuriems nustatyta privalomoji neteisminė mediacija, teismui kartu su ieškiniu turėtų būti pateikiami rašytiniai įrodymai, kad ginčo šalis (šalys) pasinaudojo privalomąja neteismine mediacija. Įrodymu, jog šalis (šalys) pasinaudojo privalomąja mediacija, yra atitinkama Tarnybos arba mediatoriaus, į kurį šalys kreipėsi, parengta pažyma ar panašaus pobūdžio dokumentas, patvirtinantis šalies realizuotą prievolę pasinaudoti privalomąja mediacija.
23. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ginčo šalys kartu negyvena nuo 2009 metų rugsėjo mėnesio, kad ieškovas, kreipdamasis į Tarnybą, nurodė, jam žinomą paskutinį atsakovės gyvenamosios vietos adresą, kuriuo buvo išsiustas Tarnybos kreipimasis, vertina, kad ieškovas pateikė duomenis, jog pasinaudojo išankstine šeimos ginčų sprendimo ne teisme tvarka.
24. Jei bylos nagrinėjimo metu paaiškėtų, jog atsakovė nežinojo apie jai siūlytą galimybę pasinaudoti privalomąja mediacija arba atsakovė išreikštų norą ja pasinaudoti, teismas galės pasiūlyti ginčo šalims bandyti civilinį ginčą spręsti teisminės mediacijos būdu ir vykstant bylos nagrinėjimui (Mediacijos įstatymo 12 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylos procesinės baigties
25. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad yra pagrindas apelianto atskirąjį skundą tenkinti – panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti ieškinį Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 137 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, ir ieškovo ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu, teismas
nutaria:
ieškovo D. P. atskirąjį skundą tenkinti.
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 29 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti ieškinį Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 137 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, ir ieškovo D. P. ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.
Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.