Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Erinija Kazlauskienė Civilinė byla Nr. e2A-916-730/2015

2015 m. liepos 16 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Almanto Padvelskio, Mariaus Dobrovolskio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, V. Z. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. P. ieškinį atsakovui M. G. dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, S. G., V. Z.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Dėl atsisakymo skirti ieškovei psichiatrinę ekspertizę pirmosios instancijos teismas neteisingai išnagrinėjo bylą; Vertindamas sandorio negaliojimą CK 1.89 straipsnio pagrindu, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad trečiasis asmuo V. Z. 2009 m. liepos 24 d. išdavė paprastąjį vekselį, kuriuo įsipareigojo besąlygiškai sumokėti vekselio turėtojui S. G., gyvenančiam (duomenys neskelbtini), iki 2009 metų rugsėjo 24 d. 18 000,00 Eur, paskolą grąžindama (duomenys neskelbtini). Vekselis išduotas laiduojant V. P., kuri įsipareigojo, V. Z. negrąžinus 18 000,00 Eur skolos, grąžinti ją S. G. iki 2009 m. rugsėjo 26 d. 2009 m. gruodžio 15 d. vekselio turėtojas S. G. vekselio turėtojo teises perleido M. G.. Druskininkų miesto apylinkės teismas 2011 m. spalio 25 d. sprendimu ieškovo M. G. ieškinį atsakovėms V. Z. ir V. P. dėl skolos ir delspinigių priteisimo (2009 m. liepos 24 d. vekselio ir laidavimo sutarties sudarymo pagrindu) patenkino – priteisė solidariai iš V. Z. ir V. P. ieškovo M. G. naudai 62 150 Lt skolą, 4143 Lt palūkanas, iš viso 66 293 Lt, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2011-01-26, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o atsakovės V. Z. priešieškinį M. G., tretiesiems asmenims V. P., S. G., R. J. dėl 2009 m. liepos 24 d. paprastojo vekselio pripažinimo negaliojančiu atmetė. 2012 m. kovo 13 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas išnagrinėjo atsakovių V. Z. ir V. P. apeliacinius skundus dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 25 d. sprendimo ir nutarė Druskininkų miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ieškovė kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismą prašydama pripažinti negaliojančiu 2009 m. liepos 24 d. ieškovės laidavimą už 2009 m. liepos 24 d. V. Z. išduotą paprastąjį vekselį CK 1.89 straipsnio ir CK 1.90 straipsnio pagrindu, kadangi dėl savo psichinės būsenos (pažymi, kad sandorio sudarymo metu sirgo tiek depresija, tiek krūties vėžiu ir vartojo stiprius psichiką veikiančius vaistus) sudarydama laidavimo sandorį negalėjo visiškai suprasti ir valdyti savo veiksmų, juo labiau kad ieškovei nebuvo paaiškinta laidavimo sandorio esmė ir galimi padariniai. Pažymi, kad laidavimo sandoris neatspindi ieškovės valios, nes pasirašydama laidavimo sandorį ieškovė nesuvokė, kad turės atsakyti už tinkamą turtinės prievolės, kylančios iš vekselio, įvykdymą, be to, nesiekė ir neketino savo turtu užtikrinti šios prievolės įvykdymo.

Pagrindiniu apeliacinio skundo argumentu trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, nurodo tai, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės sudaryto sandorio CK 1.89 straipsnio pagrindu, nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos bei nepaskirdamas ekspertizės ieškovės psichinei būklei nustatyti sandorio sudarymo metu netinkamai išnagrinėjo bylą. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais.

Atsižvelgdamas į tai, jog ginčo dėl laidavimo negaliojimo CK 1.90 straipsnio pagrindu nėra, apeliacinės instancijos teismas dėl sandorio negaliojimo minėtu pagrindu nepasisako.

Pasisakydamas dėl CK 1.89 straipsnio aiškinimo ir taikymo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir į sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir kita). Asmens būseną, kaip juridinį faktą, gali patvirtinti teismo psichiatrinė ekspertizė, tačiau teismas privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2005; 2009 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2009).

Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog apeliacinės instancijos teismas, siekdamas teisingai ir visapusiškai išnagrinėti trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, apeliacinį skundą, kuris iš esmės buvo grindžias argumentu dėl teismo atsisakymo skirti psichiatrinę ekspertizę, nustatė terminą apeliantei išreikšti savo poziciją dėl psichiatrinės ekspertizės ieškovei skyrimo, procesiniai dokumentai apeliantei įteikti asmeniškai, tačiau apeliantė nepasinaudojo jai suteikta teise, prašymo skirti ekspertizę nepateikė. Kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims taip pat buvo suteikta teisė išreikšti nuomonę dėl psichiatrinės ekspertizės skyrimo. Ieškovei procesinių dokumentų įteikti nepavyko nei ieškinyje nurodytu gyvenamosios vietos adresu, nei darbovietėje. Vadovaujantis CPK 121 straipsniu, ieškovė turi pareigą pranešti apie procesinių dokumentų įteikimo būdo ar pašto korespondencijos siuntoms pasikeitimą. Nesant duomenų apie kitą ieškovės gyvenamosios vietos adresą, procesiniai dokumentai laikomi įteiktais tinkamai (CPK 121 straipsnio 2 dalis). Atsakovas ir trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, S. G. išreiškė nesutikimą dėl ekspertizės skyrimo, kadangi byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog sandorio sudarymo metu ieškovė galėjo suprasti ir valdyti savo veiksmus.

Pažymėtina, kad teisė paskirti teismo ekspertizę yra teismo prerogatyva (CPK 212 straipsnio 1 dalis). Bylą nagrinėjančiam teismui proceso įstatyme nekeliama reikalavimų atlikti visus įmanomus procesinius veiksmus byloje, jų turi būti atliekama tiek, kad būtų nustatytos reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu teismas galėtų padaryti nešališkas išvadas. Nors pirmosios instancijos teismas nepaskyrė psichiatrinės ekspertizės, tačiau sprendė, kad byloje reikšmingoms aplinkybėms nustatyti pakanka kitų byloje esančių įrodymų. Šiuos ištyręs ir įvertinęs, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo daryti išvados, jog ginčo sandorio sudarymo metu ieškovė negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti, kartu ir pripažinti sandorio negaliojančiu. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas įpareigoja šalis pateikti įrodymus, pagrindžiančius savo reikalavimus (atsikirtimus), kartu ir aktyviai naudotis joms suteiktomis procesinėmis teisėmis (CPK 12, 178 straipsniai).

Kaip nustatyta iš byloje esančių įrodymų, V. Z. 2009 m. liepos 24 d. išdavė paprastąjį vekselį, kuriuo įsipareigojo besąlygiškai sumokėti vekselio turėtojui S. G. iki 2009 metų rugsėjo 24 d. 18 000,00 Eur, paskolą. Vekselis išduotas laiduojant V. P., kuri įsipareigojo, V. Z. negrąžinus 18 000,00 Eur skolos, grąžinti ją S. G. iki 2009 m. rugsėjo 26 d. Apeliantė teigia, jog vekselio pasirašymo metu ieškovė dėl savo psichinės būklės negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės.

Remdamasis į bylą pateiktais medicininiais dokumentais, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pirmą kartą depresija ieškovei diagnozuota 2006 m. spalį, ieškovė vartoja dėl ligos jai priskirtus vaistus, nuo 2007 metų ieškovei diagnozuotas piktybinis navikas kairėje krūtyje, 2007–2011 metais jai taikytas gydymas nuo piktybinio naviko. Pirmosios instancijos teismo ištirtais įrodymais nustatyta, jog ieškovės ambulatorinėje kortelėje 2009 m. gegužės 27 d. užfiksuota tokia ieškovės sveikatos būklė: „Vartoja vaistus reguliariai. Savijauta stabili. Gydymą tęsti“. 2009 m. liepos 30 d. užfiksuota tokia ieškovės sveikatos būklė: „Jaučiasi patenkinamai, nemiega, bloga nuotaika, nedarbinga“ (V. P. ambulatorinės kortelės 59 lapas). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog medicininiuose dokumentuose įrašų apie tai, jog ieškovei 2009 m. vasarą prieš ginčijamo sandorio sudarymą ar po jo būtų suprastėjusi sveikata dėl 2006 m. diagnozuotos depresijos, ji būtų gydyta ligoninėje dėl psichikos negalavimo ar psichikos sutrikimų paūmėjimo, nėra.

Taip pat sutiktina, jog byloje esančios darbingumo lygio išdavimo pažymos, kuriose ieškovei laikotarpiu nuo 2008-08-25 iki 2009-08-24 nustatytas 40 procentų darbingumo lygis, laikotarpiu nuo 2011-08-25 iki 2012-08-24 nustatytas 55 procentų darbingumo lygis, išduotos ne dėl to, jog ieškovei diagnozuota depresija ar kitokių psichinių sutrikimų, o dėl piktybinio naviko. Sprendžiant iš išvadų dėl darbo pobūdžio sąlygų, laikotarpiu nuo 2008-08-25 iki 2009-08-24 ieškovė negalėjo dirbti darbo, susijusio su priverstiniais liemens palenkimais, keliant krovinius rankomis, kai krovinio svoris didesnis nei 10 kg, laikotarpiu nuo 2011-08-25 iki 2012-08-24 ieškovei neleidžiama dirbti su jonizuojančia spinduliuote ir viršvalandinio darbo. Taigi, įvertinus nurodytas aplinkybes, yra pagrindas išvadai padaryti, jog įrodymų apie ieškovės sveikatos sutrikimus, kurie būtų nulemti psichinės būklės, nėra.

Byloje esančiais įrodymais nustatyta, jog ieškovė ginčijamo sandorio sudarymo metu dirbo net penkiose darbovietėse – UAB „Virgera“, UAB „Tulpynė“, V. Z. individualioje įmonėje, G. J. įmonėje bei vykdė individualią veiklą. Iš UAB „Tulpynė“ pažymos apie ieškovei išmokėtą darbo užmokestį matyti, jog šioje bendrovėje laidavimo sudarymo metu ieškovė dirbo finansininke. Taigi, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė, nesuprasdama savo veiksmų ir negalėdama jų valdyti, nebūtų galėjusi dirbti keliose darbo vietose, užsiimti individualia veikla, juo labiau užimti finansininkės pareigas.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, jog ieškovė tik praėjus 5 metams po 2009-07-24 vekselio sudarymo pareiškė ieškinį dėl laidavimo pripažinimo negaliojančiu ir iš karto po 2014-08-07 antstolės J. J. patvarkymo dėl ieškovei priklausančio dviejų kambarių buto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo iš varžytynių priėmimo. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovė nuo 2011 m. dalyvavo keliose civilinėse bylose, kuriose vyko ginčai tuo pačiu pagrindu, t. y. dėl 2009-07-24 vekselio ir laidavimo bei jų pagrindu kylančių teisinių santykių, tačiau niekada anksčiau nereiškė reikalavimo pripažinti laidavimą negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrindu.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ieškovė pirmosios instancijos teismo sprendimo įstatymo nustatytu terminu neapskundė, vadinasi, sutiko su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Apeliacinės instancijos teismas suteikė byloje dalyvaujantiems asmenims teisę išreikšti nuomonę dėl psichiatrinės ekspertizės skyrimo, tačiau net apeliantė, kuri savo apeliacinį skundą išimtinai grindė motyvais dėl psichiatrinės ekspertizės nepaskyrimo, prašymo skirti ekspertizę nepateikė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai pasisakoma, kad ekspertizės išvada neturi didesnės įrodomosios galios nei kiti įrodymai byloje, – ji teismui neprivaloma ir vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-538/2013).

Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, bei kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad tokių aplinkybių nėra; tie duomenys nustatomi šiomis įrodinėjimo priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais ir ekspertų išvadomis (CPK 177 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, įvertindamas ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011.).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad reikšmingos byloje nustatinėtinos aplinkybės – ar ieškovė ginčijamo sandorio sudarymo metu galėjo suprasti savo veiksmus ir juos valdyti – šalių buvo įrodinėjamos kitomis įrodinėjimo priemonėmis: medicininiais dokumentais, šalių paaiškinimais, kitais rašytiniais įrodymais. Kaip pažymėta pirmiau, teismas dėl konkrečios aplinkybės buvimo (nebuvimo) gali spręsti tik tada, kai pasisako dėl kiekvieno įrodymo ir jo reikšmės bei kai visapusiškai ir išsamiai įvertina jų visumą. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad buvo pasisakyta dėl visų įrodymų byloje.

Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė neįrodė, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, jog negalėjo suprasti ir valdyti savo veiksmų.

Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti apeliantės teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino visas bylos aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus (CPK 185 straipsnis), tinkamai taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias sandorių negaliojimą CK 1.89 straipsnio pagrindu, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 328 straipsnis), kurio naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Netenkinus apeliacinio skundo, apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-03-25 nutartimi patenkintas apeliantės prašymas atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą už apeliacinį skundą. Už apeliacinį skundą mokėtinas 540,00 Eur žyminis mokestis. Apeliantė pateikė įrodymus apie sumokėtą 20,00 Eur žyminį mokestį. Atsižvelgiant į tai, jog apeliacinis skundas atmestas, iš apeliantės priteistinas 520,00 Eur žyminis mokestis į valstybės biudžetą.

Atsakovas ir trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, S. G. atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau įrodymų apie bylinėjimosi išlaidų dydį ir pagrįstumą nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas atsakovui ir trečiajam asmeniui nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

palikti nepakeistą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 18 d. sprendimą.

Priteisti iš trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, V. Z. 520,00 Eur žyminį mokestį į valstybės biudžetą.