Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ieva Navickaitė-Sakalauskienė, veikdama Klaipėdos apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (ieškovo) Gjensidige Forsikring ASA atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 17 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo Gjensidige Forsikring ASA ieškinį atsakovei A. T. dėl prievolės pripažinimo įvykdyta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovo reiškiamo reikalavimo pobūdį bei atsižvelgęs į ieškinyje nurodytas faktines bylos aplinkybes, padarė išvadą, kad teismas šiuo atveju neturi jokio teisinio pagrindo spręsti tokio pobūdžio ieškovo keliamą reikalavimą – nei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, nei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normos nenustato pareigos teismui nagrinėti bylas dėl pripažinimo, kad prievolė atsakovei yra įvykdyta išmokėjus jai draudimo išmoką. Pabrėžė, jog ieškovas apskritai nenurodė teisinio pagrindo, kodėl esant atsakovės nesutikimui su apskaičiuota draudimo išmoka, jis negali užbaigti eismo įvykio žalos bylos administravimo, ir kodėl, atsakovei nesutinkant su apskaičiuota draudimo išmoka, ieškovas vis tiek atsakovei ją išmokėjo ir pilnai nesusitarė su atsakove dėl mokėtinos draudimo išmokos dydžio.

III. Atskirojo skundo esmė ir argumentai

8.7. Asmuo turi teisę kreiptis į teismą dėl bet kokios teisės ar intereso pažeidimo, nebent įstatymai imperatyviai numato, kad toks ginčas yra nežinybingas teismui. Taigi teismas, atsisakydamas priimti ieškinį, tokį savo atsisakymą turėjo motyvuoti ne argumentu, kad materialinės ar procesinės teisės normos nenumato teisės reikšti ieškinio dėl prievolės įvykdymo pripažinimo, o priešingai – turėjo nurodyti konkrečią teisės normą, kuri draudžia asmeniui kreiptis į teismą su tokiu reikalavimu.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus, taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

10. Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

11. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kaip nenagrinėtiną teisme, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

12. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.

13. Remiantis kasacinio teismo formuojama praktika, teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos – kiekvieno suinteresuoto asmens teisė ir vienas pagrindinių civilinio proceso teisės principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje, taip pat tarptautiniuose teisės aktuose (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6, 13 straipsniuose). Šią teisę suinteresuotas asmuo įgyvendina pareikšdamas ieškinį ir jame suformuluodamas materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimą – ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas), t. y. išdėstydamas aiškų ir konkretų prašymą, kaip turėtų būti apgintos, besikreipiančio suinteresuoto asmens supratimu ir požiūriu, jo pažeistos teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-421/2022, 25 punktas; 2023 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-6-611/2023, 19 punktas).

14. Pasisakydamas dėl teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo procesinių aspektų, kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, kuris reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2009; 2009 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2009). Teisės kreiptis į teismą ribojimas galimas tik įstatymu ar įstatymo pagrindu priimtu teismo sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2011; 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-49-701/2024, 32 punktas).

15. Kasacinio teismo taip pat yra konstatuota, kad teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos (CPK 5 straipsnio 1 dalis) ir teisės į pareikšto reikalavimo patenkinimą santykis lemia tai, jog ieškinio priėmimo teismo žinion stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio, t. y. sprendžiama, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar jis šią teisę įgyvendina laikydamasis proceso įstatymų nustatytos tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2009; 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-49-701/2024, 35 punktas).

16. CPK 137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio priėmimo klausimą teismas išsprendžia priimdamas rezoliuciją; šis procesinis veiksmas laikomas civilinės bylos iškėlimu. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką teisės kreiptis į teismą prielaidų bei tinkamo įgyvendinimo sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas aiškinasi ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) ieškinio priėmimo metu spręsdamas bylos iškėlimo klausimą. Tuo atveju, kai nėra teisės kreiptis į teismą prielaidų, teismas atsisako priimti ieškinį pagal CPK 137 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-471-403/2018, 24 punktas). Teisinis suinteresuotumas, kaip būtina procesinė prielaida reikalavimui teisme pareikšti, negali būti tapatinamas su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-49-701/2024, 33 punktas).

17. Aiškindamas CK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktą, kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad asmens pateiktas ieškinys, nesusijęs su jo subjektinių teisių gynimu, teismuose nenagrinėtinas, išskyrus aiškiai įstatymuose nustatytus atvejus (subjektai, ginantys viešąjį interesą įstatymo pagrindu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-198-969/2018, 44 punktas; 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187-969/2019, 23 punktas).

18. Nagrinėjamoje byloje ieškovas pareiškė ieškinio reikalavimą pripažinti, kad ieškovo prievolė atsakovei išmokėti draudimo išmoką yra įvykdyta, todėl pasibaigė atsakovei išmokėjus 6 589,17 Eur (5 510 GBP) dydžio draudimo išmoką. Ieškovas ieškinyje nurodo, kad (duomenys neskelbtini) kelyje 2201 Priekulė-Sakūčiai-Ventė, 7 km įvykusio eismo įvykio metu buvo nežymiai sužaloti asmenys, tame tarpe ir atsakovė, kuri baudžiamojoje byloje buvo pripažinta nukentėjusiąja, eismo įvykio kaltininku pripažintas D. F. Eismo įvykio kaltininkas su ieškovu buvo sudaręs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomo draudimo sutartį, todėl ieškovui kilo pareiga atlyginti nukentėjusiesiems asmenims eismo įvykio metu patirtą žalą.

19. 2024 m. lapkričio 21 d. ieškovas kreipėsi į atsakovę, nurodydamas, kad prie apskaičiuotos 3 600,00 Eur neturtinės žalos, sutinka kompensuoti ir atsakovės negautas pajamas bei išlaidas, t. y. iš viso atsakovei išmokėti 6 589,17 Eur dydžio draudimo išmoką. 2024 m. gruodžio 11 d. atsakovės atstovas pateikė atsakymą, jog nesutinka su apskaičiuota draudimo išmoka. Iš prie ieškinio pateiktų įrodymų matyti, kad 2024 m. gruodžio 12 d. ieškovas išmokėjo atsakovei 6 589,17 Eur draudimo išmoką už eismo įvykio metu patirtą nesunkų sveikatos sutrikdymą.

20. Ieškovo tvirtinimu, kadangi atsakovė nesutinka su ieškovo apskaičiuota draudimo išmoka, ieškovas net ir išmokėjęs draudimo išmoką negali užbaigti eismo įvykio žalos bylos administravimo, todėl ieškiniu prašo teismo pripažinti, kad ieškovo prievolė atsakovei išmokėti draudimo išmoką už dėl eismo įvykio metu sukeltą žalą yra įvykdyta, todėl pasibaigė, išmokėjus atsakovei 6 589,17 Eur draudimo išmoką.

21. Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ieškinį, kadangi ieškovas keliamu reikalavimu nesiekia apginti galimai jo pažeistas teises ar interesus, o prašo teismo pripažinti faktą, kad prievolė atsakovei yra įvykdyta, todėl pasibaigė. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, nei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normos nenustato pareigos teismui nagrinėti bylas dėl pripažinimo, kad prievolė atsakovei yra įvykdyta išmokėjus jai draudimo išmoką.

22. Ieškovas atskirajame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kadangi tarp šalių yra kilęs ginčas dėl draudimo išmokos išmokėjimo ir, ieškovo vertinimu, atsakovė nepagrįstai nesutinka su išmokėtos draudimo išmokos dydžiu. Be to, teismo sprendimas turės įtakos ieškovo teisėms ir pareigoms – išsprendus bylą pagal ieškinį, bus galutinai užbaigtas ginčas dėl draudimo išmokos dydžio. Apeliacinės instancijos teismas šiuos atskirojo skundo argumentus laiko nepagrįstais.

23. Asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesų gynimas – įstatyme įtvirtintas civilinio proceso tikslas (CPK 2 straipsnio 1 dalis). Įgyvendinus teisę į teisminę gynybą pasiekiamas materialusis teisinis efektas, t. y. modifikuojamos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos. Materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas. Tokios pozicijos nuosekliai laikomasi teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008; 2013 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013; kt.). Tai reiškia, kad materialinis teisinis reikalavimas yra toks prašymas teismui, kurį išsprendus ir įgyvendinus sukuriamos, pakeičiamos ar panaikinamos asmens teisės ir pareigos. Tokiu būdu materialinis teisinis reikalavimas yra susijęs su veiksmais ar aktais, kurie nustato ar kitaip turi teisinės reikšmės asmenų teisėms ar pareigoms. Atitinkamai, jeigu aktai ar veiksmai, dėl kurių reiškiamas reikalavimas teismui, nenustato asmens teisių ir pareigų, tai toks reikalavimas nevertinamas kaip materialinis teisinis reikalavimas, sudarantis ieškinio dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-19-695/2020 19 punktą).

24. Apeliacinės instancijos teismas laiko teisiškai nepagrįstais apelianto argumentus, jog asmuo gali kreiptis į teismą dėl bet kokios teisės ar intereso pažeidimo. CK 1.137 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė savo nuožiūra laisvai naudotis civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į gynybą. Laisvas teisės į pažeistų civilinių teisių gynybą įgyvendinimas reiškia ir gynybos būdų pasirinkimą. Vis dėlto ši asmens teisės nėra absoliuti. CK 1.138 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, šiame straipsnyje nurodytais ir kitais įstatymų nustatytais būdais. Toks teisinis reglamentavimas suponuoja bylą nagrinėjančio teismo pareigą įvertinti, ar ieškovo pasirinktas teisių gynybos būdas atitinka įstatyme įtvirtintą reglamentavimą, be kita ko, ar toks būdas gali būti taikomas konkretaus teisių pažeidimo atveju, ar egzistuoja alternatyvūs teisių gynybos būdai, ar įstatyme neįtvirtinta konkretaus teisių gynybos būdo taikymo.

25. CK 1.138 straipsnio 1–2 punktuose kaip skirtingi civilinių teisių gynimo būdai yra išskiriami buvusios iki teisės pažeidimo padėties atkūrimas (2 punktas) bei teisinio santykio nutraukimas arba pakeitimas (5 punktas). Šie skirtingi civilinių teisių gynimo būdai jų taikymo prašančiai šaliai sukuria ir skirtingus teisinius padarinius. Teisinį santykį nutraukus arba pakeitus, atitinkamu būdu bei apimtimi modifikuojamos šalių teisės ir pareigos; atkūrus buvusią iki teisės pažeidimo padėtį, šalys gali būti įpareigotos grąžinti viena kita tai, kai yra gavusios iki teisės pažeidimo.

26. Vienas iš CK 1.138 straipsnyje įtvirtintų pažeistų teisių gynimo būdų – teisių pripažinimas (CK 1.138 straipsnio 1 punktas). Pabrėžtina ir tai, jog ieškinys laikomas sukeliančiu materialinius teisinius padarinius ne tik tada, kai juo prašo pakeisti, panaikinti konkrečias materialinės teisės pagrindu atsirandančias teises, bet ir esamas teises pripažinti, jas apginti, taikant jų priverstinį įgyvendinimą teismo sprendimo pagrindu. Siekimas pareikštu ieškiniu pripažinti teisę, gauti jos įvykdymą priverstine tvarka, skirtingai negu siekimas teisiškai kvalifikuoti faktinę aplinkybę, yra materialinius teisinius padarinius sukeliantis reikalavimas. Pripažinimas civilinių teisių yra vienas civilinių teisių gynimo būdų; pripažinimas kaip pažeistos ar ginčijamos teisės gynimo būdas yra siejamas ne su fakto, bet su teisės pripažinimu (CK 1.138 straipsnio 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-684/2023).

27. Minėta, kad ieškiniu ieškovas reikalauja pripažinti, kad jo prievolė mokėti atsakovei draudimo išmoką pasibaigė ją visiškai įvykdžius. Ieškovas ieškiniu įrodinėja, kad ieškovas atsakovei pagrįstai išmokėjo dydžio draudimo išmoką ir atsakovė nepagrįstai nesutinka su išmokėta draudimo suma. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismui, kad toks reikalavimas susijęs su faktinių aplinkybių teisiniu kvalifikavimu, o ne su teisės pripažinimu. Reikalavimas „pripažinti, kad įvykdė prievolę“ pats savaime nesukelia jokių teisinių pasekmių, nes prievolė yra arba priteisiama vykdyti arba reikalavimas vykdyti prievolę atmetamas. Pats CK 1.138 straipsnio 1 punkte nurodytas pažeistų teisių gynimo būdas pripažįstant teisę paprastai yra taikomas ne prievoliniams santykiams, o kito pobūdžio teisėms nustatyti (pvz., teisė statyti, teisė naudotis turtu, teisė paveldėti ir pan.). Taigi vien toks minėtas prašymas ieškovui savaime nesukelia teisinių pasekmių, nepažeidžia ieškovo teisių ar įstatymų saugomų interesų, nekeičia šio asmens teisių ir pareigų apimties.

28. Minėta, kad ieškinys privalo atitikti proceso normų nustatytus formalius reikalavimus, jame turi būti nurodyta, kokio materialinio teisinio rezultato yra siekiama, iškeliant bylą, ir turi būti aišku, kokias teisines pasekmes sukurs ieškinio tenkinimas. Nagrinėjamu atveju ieškovas atskirajame skunde tik deklaratyviai nurodo, kad ieškinys sukurs teisines pasekmes tiek ieškovui, tiek atsakovei, tačiau nedetalizuoja, kokios tos teisinės pasekmės. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad asmuo, reiškiantis reikalavimą teisme, privalo pagrįsti savo teisės kreiptis į teismą turėjimą, nurodydamas turimą teisinį suinteresuotumą bylos išnagrinėjimo rezultatu.

29. Pažymėtina, jog kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad civilinėje byloje pagal ginčą dėl pažeistos teisės gynimo ieškiniu pareikštas savarankiškas reikalavimas, kurio esmę sudaro pažeistos teisės konstatavimas, neprašant vienu ar kitu CK 1.138 straipsnyje nustatytu būdu pašalinti dėl padaryto pažeidimo atsiradusių padarinių, negali būti traktuojamas kaip materialinis teisinis reikalavimas, kadangi jis neapgina pažeistos teisės ir nesukuria teisinių pasekmių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008; 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-488/2013; 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013). CK 1.138 straipsnio 1 punkte nustatytas civilinių teisių gynimo būdas – pripažinimas civilinių teisių ir ieškovo reikalaujamas pažeistų civilinių teisių konstatavimas yra ne tas pats, nes civilinių teisių pripažinimas sukuria asmenims civilines teisines pasekmes, materialinį teisinį rezultatą, o pažeistų teisių ir neteisėtų veiksmų konstatavimas, neprašant CK 1.138 straipsnyje nurodytais būdais pažeistų teisių pašalinimo, materialinio teisinio rezultato nesukuria. Taigi teisė pripažįstama tuomet, kai ji nepagrįstai varžoma, o pagal aplinkybes gali būti apginta teismo sprendimu ją pripažinus.

30. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad nors atsakovė nesutinka su jai išmokėta draudimo išmoka (tarp šalių yra kilęs ginčas), tačiau ieškovo argumentai ir ieškiniu įrodinėjama aplinkybė, kad jis išmokėjo atsakovei pagrįsto dydžio draudimo išmoką, turėtų būti vertinama sprendžiant reikalavimą dėl skolos priteisimo ir gali būti atsikirtimų į ieškovės ieškinį dėl draudimo išmokos priteisimo pagrindas, tačiau nesudaro savarankiško materialinio teisinio reikalavimo (ieškinio), nes neturi būtinų ieškinio elementų – ieškinio pagrindo ir dalyko. Be to, įstatymas nenumato galimybės įrodinėti aplinkybių, sudarančių reikalavimų ar atsikirtimų pagrindą, ieškinio teisenos tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-528-403/2018). Tokiu būdu ieškovo ieškinio reikalavimas būtent tokia forma kaip jis yra suformuluotas ieškinyje, negali būti savarankišku nagrinėtino teisme ieškinio dalyku (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas) (Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 19 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-612-640/2022; 2022 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-760-560/2022).

31. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovo reikalavimas pripažinti, jog ieškovo prievolė atsakovei išmokėti draudimo išmoką yra įvykdyta, todėl pasibaigė atsakovei išmokėjus 6 589,17 Eur (5 510 GBP) dydžio draudimo išmoką, nėra nagrinėtinas teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), kadangi ieškinio tenkinimas nesukurs ieškovui teisinių pasekmių.

Dėl procesinės bylos baigties

32. Kiti atskirojo skundo (bei atsiliepimo į jį) argumentai teisiškai nereikšmingi teisingam šios bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).

33. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju teismas, atsisakydamas priimti nagrinėti teisme ieškovo ieškinio reikalavimą pripažinti prievolę įvykdyta, nepažeidė CPK 5 straipsnio 1 dalies, tinkamai taikė CPK 137 straipsnį, o atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Atmesti apelianto (ieškovo) Gjensidige Forsikring ASA atskirąjį skundą.

Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo šios nutarties priėmimo dienos.