Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Danguolės Martinavičienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-4670-275/2016 pagal ieškovo M. K. ieškinį atsakovui D. B. dėl skolos priteisimo; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, R. P., R. D., V. I..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas M. K. pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje prašė priteisti iš atsakovo D. B. 52 843,78 Eur skolos, 3 804,74 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei grąžinti 520,74 Eur permokėto žyminio mokesčio. Nurodė, kad atsakovas 2009 m. gegužės 13 d. paskolos sutartimi Nr. 01/09 įsipareigojo iki 2010 m. balandžio 15 d. grąžinti ieškovo suteiktą 128 250 Eur paskolą, mokant 15,9 procentų dydžio metines palūkanas. 2009 m. gruodžio 24 d. realizavus RAB „Vladimeks“ nekilnojamąjį turtą, kuris buvo įkeistas ieškovo naudai 2009 m. birželio 15 d. hipotekos sutartimi Nr. 1506/09, ieškovui buvo grąžinta dalis atsakovui tenkančios skolos – 75 000 Eur. 2010 m. sausio 11 d. realizavus RAB „Vladimeks“ kilnojamąjį 63 000 Eur vertės turtą, atsakovui tenkanti grąžinti skolos dalis buvo sumažinta 15 750 Eur suma. Likusios paskolos dalies atsakovas negrąžino. Atsakovas D. B. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad UAB „Baltrade“ vykdė miško gėrybių importo iš Rusijos Federacijos į Vakarų Europą veiklą. UAB „Baltrade“ miško gėrybes vežė per įmones RAB „Romeks“, priklausančią R. P., bei Carolyn Group Ltd, kurią kontroliavo R. P.. RAB „Vladimeks“ savo ruožtu buvo UAB „Baltrade“ įgyjamų miško gėrybių sandėliavimo bazė, kurią nuomos pagrindais nuomojosi RAB „Romeks“. RAB „Vladimeks“ nuosavybės teise priklausė žemės sklypas, pastatai ir įranga, esantys (duomenys neskelbtini), kurių rinkos vertė 2009 m. gegužės 26 d. buvo 3 015 875,96 Lt (873 458,05 Eur). Įmonės RAB „Vladimeks“, RAB „Romeks“ bei Carolyn Group Ltd buvo tarpusavyje susijusios, šios įmonės, kaip sistema, dalyvavo miško gėrybių tiekimo Vakarų Europai grandinėje per UAB „Baltrade“. UAB „Baltrade“ iki 2009 m. gegužės 13 d. buvo sumokėjusi Carolyn Group Ltd ne mažesnį kaip 450 000 Eur avansą už miško gėrybes, tačiau jų nebuvo gavusi, todėl ieškovas, kuris buvo UAB „Baltrade“ vienintelis akcininkas ir vadovas, pareikalavo garantijų iš visų RAB „Vladimeks“ bei RAB „Romeks“ dalyvių – fizinių asmenų, kad įmonė tikrai gaus miško gėrybių sandėliavimo bazę, kurią nuomos pagrindais nuomojosi RAB „Romeks“. Šalys susitarė, kad RAB „Vladimeks“ už tokią sumą įkeis savo turtą, nes RAB „Romeks“ ir Carolyn Group Ltd jokio turto neturėjo. Šalių susitarimu buvo sudarytas apsimestinis paskolos sandoris ir sukurta tariama skolinė prievolė. Be to, buvo sudaryta hipotekos sutartis su RAB „Vladimeks“, užtikrinant ginčijamos 2009 m. gegužės 13 d. paskolos sutarties įvykdymą. Tačiau pagal nurodytą paskolos sutartį atsakovas ir tretieji asmenys iš ieškovo jokių pinigų negavo, o atsakovas jokios tariamos paskolos dalies nėra grąžinęs. 2009 m. gegužės 13 d. paskolos sutartis ir šia sutartimi tariamai sukurtos prievolės įvykdymui užtikrinti sudarytos hipotekos bei įkeitimo sutartys turėjo būti pasibaigę UAB „Baltrade“ gavus iš Carolyn Group Ltd ir/ar RAB „Romeks“ miško gėrybių už pervestą avanso sumą. Nepaisant to, kad ieškovui buvo pateiktos miško gėrybės, jis su trečiųjų asmenų pagalba neteisėtai užvaldė RAB „Vladimeks“ turtą ir papildomai siekia prisiteisti nesuteiktos paskolos sumą tik iš atsakovo, nors pagal 2009 m. gegužės 13 d. paskolos sutartį visi tariami paskolos gavėjai – atsakovas ir tretieji asmenys tariamam paskolos davėjui atsako solidariai.Tretieji asmenys R. P., R. D. ir V. I. su ieškiniu sutiko. Nurodė, kad 2009 m. gegužės 13 d. buvo sudaryta paskolos sutartis, kuria ieškovas suteikė atsakovui ir tretiesiems asmenims 513 000 Eur dydžio paskolą (kiekvienam skolininkui po 128 250 Eur) iki 2010 m. balandžio 15 d. Paskolos užtikrinimui buvo įkeistas RAB „Vladimeks“ turtas. Tenkinant ieškovo reikalavimus iš įkeisto turto, kiekvieno skolininko skola turėjo sumažėti po 90 750 Eur suma, tačiau ieškovas su tuo nesutiko, nes iš parduoto hipoteka įkeisto turto buvo gauta ne 360 000 Eur, o 270 000 Eur pajamų. Tarp šalių buvo kilęs ginčas dėl likusios paskolos dalies grąžinimo, taip pat dėl kiekvieno skolininko prievolių apimties kreditoriui. Ginčas tarp ieškovo ir trečiųjų asmenų buvo išspręstas 2011 m. sausio 14 d taikos sutartimi. Atsakovas nesutiko taikiai spręsti ginčo, todėl tarp ieškovo ir trečiųjų asmenų sudaryta taikos sutartis neapima atsakovo prievolių ieškovui ir jis (atsakovas) turi ieškovui įvykdyti jam tenkančios prievolės dalį.Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovui M. K. iš atsakovo D. B. 52 843,78 Eur skolos, 3 804,74 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas. Atsakovas D. B. su šiuo sprendimu nesutiko ir pateikė apeliacinį skundą. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pinigai pagal ginčo paskolos sutartį atsakovui buvo perduoti. Tačiau apeliacinis teismas nutarė bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo dėl likusios (grąžintinos) skolos dydžio ir nurodė, jog bylą nagrinėjant iš naujo, turi būti nustatytos aplinkybės, kokia apimtimi yra įvykdyta solidarioji skolininkų prievolė pagal paskolos sutartį, kokia yra likusi bendra neįvykdyta solidariosios prievolės suma.Vilniaus apygardos teismas 2015 m. spalio 15 d. sprendimu ieškinį patenkino – priteisė ieškovui M. K. iš atsakovo D. B. 52 843,78 Eur skolos, 3 804,74 Eur delspinigių bei 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas. Atsakovas D. B. su šiuo sprendimu nesutiko ir pateikė apeliacinį skundą. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. balandžio 29 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 15 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista bylos esmė. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teisme neišreikalauti duomenys apie lėšas, kurias ieškovas gavo realizavus RAB „Vladimeks“ turtą. Be to, nėra duomenų apie tai, ar nėra pradėtas priverstinis skolos išieškojimas iš trečiųjų asmenų R. D. ir R. P.. Vilniaus apygardos teismas, įvertinęs nutarties 7 punkte nurodytas apeliacinės instancijos teismo pastabas, nagrinėdamas bylą iš naujo įpareigojo proceso dalyvius pateikti papildomus įrodymus (duomenis) apie ieškovo gautą pinigų sumą realizavus RAB „Vladimeks“ turtą, apie priverstinį skolos išieškojimą iš trečiųjų asmenų R. D. ir R. P.. Ieškovas M. K. pirmosios instancijos teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad priverstinis išieškojimas iš R. D. ir R. P. nėra pradėtas. Ieškovas paaiškino, kad 2011 m. sausio 14 d. taikos sutartimi, sudaryta su bendraskoliais R. P., V. I. ir R. D., jų atžvilgiu atsisakęs bendraskolių solidariosios prievolės. Nurodė, kad pagal 2011 m. sausio 14 d. taikos sutartį V. I. grąžino 85 554 Eur skolos, R. D. grąžino 10 229,04 Eur skolos, R. P. – 7 671,70 Eur skolos. Po taikos sutarties sudarymo tretieji asmenys ieškovui yra grąžinę 103 454,74 Eur skolos. Iš jų tik V. I. visiškai įvykdė savo prievolės dalį. Ieškovas nurodė, kad R. D. finansinė padėtis yra sunki. Ji – vieniša motina, augina nepilnametį vaiką. R. D. įsipareigojo mokėti skolą tuomet, kai jos finansinė padėtis pagerės, todėl priverstinis išieškojimas jos atžvilgiu nėra pradėtas. R. P. finansinė padėtis taip pat yra sunki, todėl savo įsipareigojimų įvykdymą ieškovui jis atidėjo vėlesniam laikui, kai finansinė padėtis pagerės. Realizavus visą įkeistą RAB „Vladimeks“ turtą, buvo gauta 363 000 Eur suma. Grąžinta paskolos dalis, atsakovui tenkanti 2009 m. gruodžio 24 d realizavus RAB „Vladimeks“ nekilnojamąjį turtą, sudarė 75 000 Eur (300 000 Eur / 4 bendraskoliai), vėliau realizavus RAB „Vladimeks“ kilnojamąjį turtą, grąžintina skolos dalis sudarė 15 750 Eur (63 000 Eur / 4 bendraskoliai). Ieškovas, sudarydamas taikos sutartį su trimis bendraskoliais R. P., V. I. bei R. D., jų atžvilgiu atsisakė bendraskolių solidariosios prievolės, t. y. kreditorius atsisakė teisės reikalauti iš trečiųjų asmenų atsakovui D. B. tenkančios įvykdyti prievolės dalies. Trečiųjų asmenų prievolės ieškovo atžvilgiu nėra niekaip susijusios su asmenine D. B. prievole. Atsisakius skolininkų solidarumo, skola nesumažėja, kaip yra atleidimo nuo prievolės atveju, o tik padalijama; solidarioji prievolė tampa daline. Vadovaujantis paskolos sutarties 5 punkto nuostatomis, atsakovas yra solidariai atsakingas už visą, t. y. ir už trečiųjų asmenų negrąžintą skolos dalį, tačiau šio ginčo dalykas yra tik dalis šios sumos – 56 648,53 Eur dydžio skola, t. y. skolos dalis, tenkanti išimtinai atsakovui, kurią sudaro atsakovo faktiškai gauti ir negrąžinti pinigai, jam perduoti paskolos sutarties pagrindu. Atsakovas rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, jog pagal Nekilnojamojo turto registrų centro duomenis R. D. šiuo metu turimo sklypo vertė yra 13 612 Eur, taip pat neseniai buvo parduotas jos žemės sklypas kartu su statiniais. R. P. šiuo metu turi keturis sklypus, kurių vertė yra 13 868 Eur. Šių sklypų rinkos kaina yra daug didesnė. Taip pat yra parduoto šių trečiųjų asmenų turto. Taigi tiek R. D., tiek R. P. finansine padėtis nėra sunki. Be to, nei ieškovas, nei tretieji asmenys teismui nėra pateikę jokių duomenų, kad teismo patvirtinta taikos sutartis kokiu nors būdu buvo modifikuota, t. y. pratęstas ar atidėtas mokėjimų terminas. Solidarioji prievolė reiškia reikalavimo ar pareigos nedalomumą, o kreditorius turi teisę pasirinkti, ar jis reikalauja iš solidariųjų skolininkų įvykdyti visą prievolę ar jos dalį. Pagal 2009 m. gegužės 13 d. paskolos sutartį suteikta paskola yra 513 000 Eur. 2009 m. gruodžio 24 d. buvo realizuotas RAB „Vladimeks“ įkeistas nekilnojamasis turtas už 300 000 Eur, o 2010 m. sausio 11 d. buvo parduotas kilnojamasis turtas už 63 000 Eur. Atėmus realizuotą turtą, likusi prievolės dalis yra 150 000 Eur (be palūkanų ir delspinigių). Pagal 2015 m. lapkričio 3 d. apeliaciniame skunde pateiktus paskaičiavimus visa bendra negrąžinta paskola su palūkanomis ir delspinigiais sudarytų 225 657,14 Eur sumą. Atsakovo aiškinimu, visa paskolos suma ir dar daugiau yra grąžinta bei priteista ieškovui pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. vasario 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-4477-466/2011, kuria buvo patvirtinta ieškovo ir trečiųjų asmenų taikos sutartis dėl trečiųjų asmenų prievolės sumokėti ieškovui 256 662 Eur sumą. Pasak atsakovo, ieškovas yra atgavęs netgi didesnę paskolos sumą kartu su palūkanomis ir delspinigiais, nei buvo paskolinęs keturiems bendraskoliams.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimu ieškinį patenkino – priteisė ieškovui M. K. iš atsakovo D. B. 52 843,78 Eur skolos, 3 804,74 Eur delspinigių ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas.Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, priimtų procesinių dokumentų turinį, padarė išvadą, jog šią bylą nagrinėjusių teismų buvo pripažinta, kad atsakovui paskolos lėšos buvo perduotos. Byla grąžinta nagrinėti pakartotinai tik dėl likusios (negrąžintos) skolos dydžio nustatymo. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog iš apeliacinio teismo pastabų darytina išvada, kad bylą nagrinėjant iš naujo, turi būti vertinamos tos faktinės ir teisinės aplinkybės, kokia apimtimi yra įvykdyta solidarioji skolininkų prievolė pagal paskolos sutartį, kokia yra likusi bendra neįvykdyta solidariosios prievolės suma. Pirmosios instancijos teismas laikėsi nuostatos, kad apeliacinės instancijos teismas yra nustatęs prejudicinį faktą, jog atsakovui pinigai buvo realiai perduoti, todėl pakartotinai nagrinėjant civilinę bylą nustatytina aplinkybė, kiek atsakovas yra likęs skolingas ieškovui.Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su suteiktos paskolos grąžinimu, pažymėjo, kad ieškovas ieškiniu reikalauja iš atsakovo tik dalies šios skolos, t. y. prašo priteisti 50 737,34 Eur skolos, 2 106,45 Eur palūkanų ir 3 804,75 Eur delspinigių. Teismas konstatavo, kad reikalaujama priteisti skola nėra grąžinta ieškovui nei kitų bendraskolių, nei realizavus turtą, kuris buvo įkeistas prievolių įvykdymo užtikrinimui. Atsakovo paaiškinimą, esą visa paskolos suma ir dar daugiau – iš viso 256 662 Eur, yra trečiųjų asmenų grąžinta ieškovui pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. vasario 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-4477-466/2011, pirmosios instancijos teismas pripažino nepagrįstu. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartimi buvo patvirtinta taikos sutartis, kuria tretieji asmenys įsipareigojo grąžinti ieškovui kiekvienas po 85 557 Eur skolos, tačiau ši sutartis nėra įvykdyta. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstu pripažino atsakovo argumentą, kad ieškovas, sudarydamas su trečiaisiais asmenimis taikos sutartį, jau prisiteisė reikalaujamą skolą, todėl reiškiamas ieškinys atsakovui šioje byloje esą laikytinas pakartotiniu. Teismas pažymėjo, kad pagal paskolos sutartį visų skolininkų pareiga yra solidari, todėl kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Pažymėjo, jog tuo atveju, jei iš atsakovo bus išieškota paskolos dalis, kurią turi atlyginti ieškovui kiti skolininkai, atsakovas įgys teisę reikalauti iš kitų skolininkų atlyginti jam tą dalį skolos, kurią atlyginti pareigą turi ir kiti bendraskoliai. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovo grąžintina skolos dalis buvo apskaičiuota nepaisant ieškovo patirtų nuostolių dėl realizuoto RAB „Vladimeks“ kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, todėl realiai ieškovas reikalauja iš atsakovo mažiau skolos, negu turėtų teisę reikalauti. Pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįstu ieškovo pateiktą atsakovo įsiskolinimo apskaičiavimą.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atsakovas D. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į anksčiau Lietuvos apeliacinio teismo nustatytus prejudicinius faktus. Ieškovo M. K. veiksmai patvirtina jo nesąžiningą elgesį. Ieškovas procesiniuose dokumentuose nutyli aplinkybę dėl trečiųjų asmenų solidariosios prievolės. Ieškovas bendraskolius į bylą įtraukė ne atsakovais, o trečiaisiais asmenimis. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartimi patvirtinta taikos sutartimi tretieji asmenys įsipareigojo ieškovui sumokėti po 85 554 Eur. Kadangi atsakovui ir tretiesiems asmenims buvo suteikta 513 000 Eur paskola, o ieškovui buvo grąžinta 363 000 Eur realizavus įkeistą turtą bei Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartimi buvo priteista 256 662 Eur, todėl ieškovas yra atgavęs netgi didesnę paskolos sumą, nei buvo paskolinęs. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovas esą laikėsi nustatytų reikalavimų – iš pradžių reiškė reikalavimus tretiesiems asmenims, o neatgavęs dalies skolos, ieškinį pareiškė atsakovui, kaip solidariam skolininkui. Bylos nagrinėjimo metu ieškovo atstovas nurodė, kad ieškovas nesiima jokių veiksmų priverstiniam teismo nutarties dėl taikos sutarties patvirtinimo vykdymui, nors trečiųjų asmenų turtinė padėtis nėra sunki. Ieškovas nepateikė duomenų, jog teismo patvirtinta taikos sutartis buvo modifikuota. Paties ieškovo neveikimas nesuteikia jam teisės nepagrįstai iš atsakovo prisiteisti teismo jau priteistos sumos. Dar nepasibaigus teisminiam procesui ieškovas antstoliui buvo pateikęs vykdomąjį raštą dėl skolos išieškojimo iš atsakovo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovas turėjo pateikti įrodymus, jog 513 000 Eur paskola yra grąžinta jo paties ar bendraskolių. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovas atgavo visą paskolos sumą. Paskola ieškovui grąžinta realizavus įkeistą turtą, taip pat Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi patvirtinus ieškovo ir trečiųjų asmenų sudarytą taikos sutartį. Patvirtinus taikos sutartį, ieškovas prarado reikalavimo teisę į atsakovą. Taikos sutartimi ieškovas pasirinko jį tenkinantį prievolės įvykdymo būdą. Teismo sprendimas priteisti iš atsakovo paskolos dalį sudarytų sąlygas ieškovo nepagrįstam praturtėjimui. 2017 m. sausio 20 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gauti atsakovo (apelianto) D. B. rašytiniai paaiškinimai. Tretieji asmenys R. P., V. I. ir R. D. atsiliepime prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:Atsakovas nepagrįstai tapatina skirtingus dalykus – taikos sutarties sudarymą ir jos įvykdymą. Aplinkybę dėl taikos sutarties sąlygų neįvykdymo teismo posėdyje pripažino ir atsakovas. Atsakovas nepaneigia pateiktų faktinių duomenų, kad vykdant taikos sutartį buvo grąžinta tik 103 454,74 Eur paskolos dalis. Ieškovas M. K. atsiliepime prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:Atsakovas nepagrįstai taikos sutarties sudarymą tapatina su jos įvykdymu (t. y. paskolos grąžinimu). Atsakovas nepaneigė pirmosios instancijos teismui pateiktų duomenų, patvirtinančių, kokią konkrečiai paskolos dalį grąžino tretieji asmenys. Atsakovo argumentas, jog ieškovas nesiėmė jokių veiksmų skolai iš trečiųjų asmenų atgauti, kas esą sudaro galimybes ieškovui nepagrįstai praturtėti, nepagrįstas. Atsakovas iš esmės neneigia aplinkybės, jog jis nėra skyręs lėšų paskolos grąžinimui. Tokia aplinkybė sudaro pagrindą išvadai, jog atsakovas siekia išvengti prievolės vykdymo. Ieškovas turi teisę reikalauti, kad paskolą grąžintų tiek visi bendraskoliai, tiek vienas jo pasirinktas skolininkas. Atsakovo argumentai dėl trečiųjų asmenų turtinių santykių nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl rašytinių paaiškinimų priėmimo

2017 m. sausio 20 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gauti apelianto D. B. rašytiniai paaiškinimai. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui. Vadovaujantis CPK 323 straipsnyje įtvirtinta teisės norma, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Iš pateiktų rašytinių paaiškinimų turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismui pateiktame procesiniame dokumente apeliantas nurodo argumentus dėl ieškovo M. K. nesąžiningumo. Tokia argumentų grupe grindžiamas ir apeliacinis skundas. Atsižvelgusi į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apelianto pateikti rašytiniai paaiškinimai nepažeidžia CPK 323 straipsnyje įtvirtinto draudimo, todėl priimami.

Dėl esminių faktinių aplinkybių ir bylos nagrinėjimo ribų

Bylos duomenys tvirtina, kad ieškovas M. K., atsakovas D. B., tretieji asmenys V. I., R. P. ir R. D. 2009 m. gegužės 13 d. sudarė paskolos sutartį, kurios pagrindu ieškovas atsakovui D. B. ir tretiesiems asmenims R. P., V. I. bei R. D. suteikė 513 000 Eur paskolą (po 128 250 Eur dydžio paskolą kiekvienam) su 15,9 procentų dydžio metinėmis palūkanomis. Suteikta paskola turėjo būti grąžinta iki 2010 m. balandžio 15 d. Paskolos sutarties netinkamo vykdymo atveju sutarties sąlygose buvo numatyta paskolos gavėjų pareiga mokėti delspinigius. Paskolos sutarties sąlygose įvirtinta paskolos gavėjų solidari atsakomybė – solidarioji prievolė grąžinti paskolą. Paskolos gavėjų įsipareigojimų įvykdymas buvo užtikrintas Rusijos Federacijoje registruotai bendrovei RAB „Vladimeks“ priklausančio pastato ir žemės sklypo hipoteka, kilnojamojo turto įkeitimu. Paskolos gavėjams nevykdant įsipareigojimo mokėti paskolos sutartyje numatytų palūkanų, įkeistas nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas pirkimo - pardavimo sutartimi buvo realizuoti. Lėšų, gautų realizavus nurodytą turtą, nepakako suteiktai paskolai grąžinti, todėl ieškovas pareikalavo, kad likusią skolos dalį padengtų atsakovas ir tretieji asmenys. Ieškovas su trečiaisiais asmenimis R. P., V. I. ir R. D. dėl paskolos dalies grąžinimo sudarė taikos sutartį, kuri buvo patvirtinta Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. vasario 1 d. nutartimi. Teismo patvirtinta taikos sutartimi tretieji asmenys įsipareigojo taikos sutartyje nustatytais terminais ir būdu sumokėti jiems tenkančią paskolos dalį. Atsakovui D. B. nevykdant paskolos grąžinimo prievolės, ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas iš atsakovo priteisti šiam tenkančią paskolos dalį – 52 843,78 Eur skolos (su palūkanomis), 3 804,74 Eur delspinigių. Iš bylos medžiagos matyti, kad byla pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nagrinėjama nebe pirmą kartą. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovui M. K. iš atsakovo D. B. 52 843,78 Eur skolos, 3 804,74 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pinigai pagal ginčo paskolos sutartį atsakovui buvo perduoti, tačiau sprendė, kad nebuvo tinkamai nustatytos ir įvertintos faktinės ir teisinės aplinkybės, kokia apimtimi yra įvykdyta solidarioji skolininkų prievolė pagal paskolos sutartį, kokia yra likusi bendra neįvykdyta solidariosios prievolės suma. Bylą iš naujo išnagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas 2015 m. spalio 15 d. sprendimu ieškinį patenkino – priteisė ieškovui M. K. iš atsakovo D. B. 52 843,78 Eur skolą, 3 804,74 Eur delspinigių bei 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal atsakovo D. B. apeliacinį skundą, 2016 m. balandžio 29 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 15 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo išreikalauti duomenys apie lėšas, kurias ieškovas gavo realizavus RAB „Vladimeks“ turtą. Be to, nėra duomenų apie tai, ar nepradėtas priverstinis skolos išieškojimas iš trečiųjų asmenų R. D. ir R. P.. Atsižvelgiant į nutarties 22-23 punktuose išvardintas bylos nagrinėjimo aplinkybes, laikytina, kad šios bylos pakartotinio nagrinėjimo esminės ribos apibrėžtos Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. ir 2016 m. balandžio 29 d. nutartyse. Vykdant šiose nutartyse pirmosios instancijos teismui suformuluotus nurodymus ir pateiktas pastabas, turėjo būti nustatyta atsakovo pagal paskolos sutartį neįvykdytos prievolės (negrąžintos paskolos dalies) suma. Tuo tikslu buvo būtina įvertinti, kokia apimtimi paskolos suma buvo sumažinta realizavus RAB „Vladimeks“ turtą, ir kokia apimtimi paskolos prievolę įvykdė bendraskoliai – tretieji asmenys (pagal su ieškovu sudarytą paskolos sutartį). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nebeliko ginčo dėl paskolos lėšų perdavimo atsakovui fakto. Įvertinusi šalių pateiktų procesinių dokumentų ir jų paaiškinimų turinį, teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad byloje nėra ginčo ir dėl prašomo priteisti įsiskolinimo apskaičiavimo, kiek tai susiję su ieškovo reikalaujamais priteisti delspinigiais ir palūkanomis, kurių dydžio apeliantas atskirai neginčija.

Dėl bendraskolių prievolės rūšies

Ieškovas pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje prašė iš atsakovo priteisti 52 843,78 Eur skolos su palūkanomis ir 3 804,75 Eur delspinigių. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškovas reikalauja iš atsakovo, kaip solidaraus skolininko, tik dalies jam tenkančios skolos. Teismas konstatavo, kad reikalaujama priteisti skola nėra grąžinta ieškovui nei kitų bendraskolių, nei realizavus įkeistą turtą, kuris buvo įkeistas prievolių įvykdymo užtikrinimui. Teismas akcentavo, kad teismo patvirtinta taikos sutartis, kuria tretieji asmenys įsipareigojo grąžinti ieškovui po 85 557 Eur skolos, nėra įvykdyta.Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliantas pateikė jo paskaičiavimais grįstus argumentus dėl skolos likučio. Apelianto pozicijos esmę sudaro tai, jog bendra 513 000 Eur skola buvo grąžinta už 363 000 Eur realizavus įkeistą RAB „Vladimeks“ turtą bei teismo nutartimi dėl taikos sutarties patvirtino priteisus 256 662 Eur iš trečiųjų asmenų. Apelianto nuomone, ieškovas tokiu būdu atgavo netgi daugiau nei jam priklauso. Apeliantas aiškina, kad patvirtinus ieškovo ir trečiųjų asmenų taikos sutartį, ieškovas prarado reikalavimo teisę į jį (apeliantą). Pasak apelianto, taikos sutartimi ieškovas pasirinko jį tenkinantį prievolės įvykdymo būdą, todėl ieškinio šioje byloje patenkinimas, kuomet bendra iš trečiųjų asmenų ir apelianto priteista suma akivaizdžiai viršytų bendrą solidariosios prievolės sumą, sudaro sąlygas ieškovui nepagrįstai praturtėti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais. 2009 m. gegužės 13 d. sutartimi ieškovas M. K. tretiesiems asmenims R. P., V. I., R. D. ir atsakovui D. B. suteikė 513 000 Eur paskolą – po 128 250 Eur kiekvienam paskolos gavėjui (paskolos sutarties 1 straipsnio 1.1-1.4 punktai). Paskolos sutartyje numatyta paskolos gavėjų pareiga mokėti 15,9 procentų dydžio metines palūkanas (sutarties 2 straipsnio 1 punktas). Paskolos sutarties 5 straipsnio 5 punkte įtvirtinta solidarioji paskolos gavėjų prievolė – paskolos davėjas turi teisę reikalauti, kad visas prievoles pagal sutartį (grąžinti paskolas, mokėti palūkanas ir netesybas) įvykdytų tiek visi ar keli paskolos gavėjai bendrai, tiek bet kuris iš paskolos gavėjų skyrium, be to, tiek visas prievoles, tiek jų dalį (t. 4, b. l. 45-50). Paskolos sutarties įvykdymas buvo užtikrintas RAB „Vladimeks“ priklausančio turto įkeitimu (t. 4, b. l. 77-82). Bylos nagrinėjimo eigoje ieškovo pozicija, kokia apimtimi iš RAB „Vladimeks“ turto realizavimo gautomis lėšomis buvo sumažinta paskolos gavėjų (atsakovo ir trečiųjų asmenų) prievolė, nebuvo nuosekli (ar turtas realizuotas už 270 000 Eur, ar už 363 000 Eur). Tiek šis nenuoseklumas, tiek pirmosios instancijos teismo netinkamai atliktas aplinkybės dėl lėšų iš įkeisto turto gavimo vertinimas buvo viena priežasčių, lėmusių, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo panaikintas, o byla grąžinta nagrinėti iš naujo. Pirmosios instancijos teisme bylą nagrinėjant iš naujo, ieškovas patvirtino aplinkybę, jog realizavus RAB „Vladimeks“ turtą buvo gauta 363 000 Eur (300 000 Eur už nekilnojamąjį turtą ir 63 000 Eur už kilnojamąjį turtą) (CPK 187 straipsnio 1 dalis). Ieškovui šią aplinkybę pripažinus, nėra pagrindo pakartotinai išsamiai vertinti RAB „Vladimeks“ turto realizavimo aplinkybių. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad realizavus RAB „Vladimeks“ turtą, paskolos gavėjų (solidariųjų skolininkų) gautos paskolos suma (be palūkanų ir delspinigių) buvo sumažinta iki 150 000 Eur (513 000 Eur – 300 000 Eur – 63 000 Eur).Iš bylos duomenų nustatyta, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. vasario 1 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2-4477-466/2011) supaprastinto proceso tvarka patvirtino ieškovo ir trečiųjų asmenų sudarytą taikos sutartį (t. 2, b. l. 214-220). Taikos sutartyje užfiksuota: 1) tretieji asmenys paskolos sutartimi ieškovui įsipareigojo grąžinti po 128 500 Eur paskolos, mokėti palūkanas; 2) 2009 m. gruodžio 24 d. grąžino ieškovui 202 500 Eur arba kiekvienas po 67 500 Eur. Taikos sutartimi tretieji asmenys sutartyje nustatyta tvarka įsipareigojo grąžinti ieškovui 256 662 Eur (kiekvienas po 85 554 Eur). Bylos duomenys patvirtina, kad po taikos sutarties sudarymo visą 85 554 Eur dalį grąžino trečiasis asmuo V. I., 7 762,03 Eur grąžino trečiasis asmuo R. P., 10 229,38 Eur – trečiasis asmuo R. D.. Ieškovas laikėsi pozicijos, jog sudarius taikos sutartį, ieškovas trečiųjų asmenų atžvilgiu atsisakė solidaraus reikalavimo, tačiau atsakovo (kuris taikos sutarties nesudarė) solidarioji prievolė išliko. Be to, ieškovo nuomone, toks bendraskolių prievolių pokytis lėmė tai, kad atsakovas liko subsidiariai atsakingas, todėl ieškovas turi teisę reikalauti, kad atsakovas įvykdytų ne tik jam tenkančią prievolės dalį (solidariosios prievolės modifikavimo į dalinę prievolę atveju), bet ir įvykdytų trečiųjų asmenų taikos sutartimi prisiimtus, tačiau neįvykdytus įsipareigojimus. Su šia ieškovo pozicija sutiko pirmosios instancijos teismas. Atsakovas laikėsi pozicijos, jog realizavus RAB „Vladimeks“ turtą (už 363 000 Eur) ir sudarius taikos sutartį (kurios pagrindu ieškovas iš trečiųjų asmenų prisiteisė 256 662 Eur), ieškovas pats pasirinko tokį prievolės įvykdymo būdą (tenkinant reikalavimą iš įkeisto turto ir trijų bendraskolių (trečiųjų asmenų byloje) prievolių), kuriuo atsakovas buvo atleistas nuo prievolės vykdymo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nei sutikti su apelianto pozicija, nei visiškai pagrįsta laikyti ieškovo poziciją, kuriai iš esmės pritarė pirmosios instancijos teismas. Solidariosios atsakomybės atveju kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Kreditorius gali atsisakyti reikalavimo teisės vieno iš bendraskolių naudai, išsaugodamas teisę reikalauti įvykdyti prievolę solidariai iš likusių bendraskolių (CK 6.6 straipsnio 8 dalis, 6.8 straipsnio 3 dalis, 6.23 straipsnis, 6.129 straipsnio 6 dalis). Taip kreditorius atsisako solidarumo vieno iš solidariųjų skolininkų atžvilgiu, o kitų skolininkų solidarumas išlieka (jei skolininkų daugetą sudarė daugiau kaip du asmenys), jų prievolė paprastai sumažėja skolininkui, kurio atžvilgiu atsisakyta reikalavimo, tenkančia skolos dalimi. Jeigu yra tik du bendraskoliai, atsisakius reikalavimo teisės vieno iš jų atžvilgiu, solidariosios prievolės nelieka, ją turi įvykdyti vienas skolininkas. Kreditorius gali atsisakyti visų skolininkų solidarumo, toks solidaraus išieškojimo teisės atsisakymas nereiškia reikalavimo atsisakymo. Atsisakius skolininkų solidarumo skola nesumažėja, kaip yra atleidimo nuo prievolės atveju, o tik padalijama, solidarioji prievolė tampa dalinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-164/2013). Teisėjų kolegija pastebi, jog apeliantas, pateikdamas savo teisinį paskolos sutarties vykdymo aplinkybių įvertinimą, nepagrįstai solidarumo atsisakymui suteikia reikalavimo teisės apskritai atsisakymo savybes bei pasekmes. Solidarumo atsisakymas laikytinas ne kuo kitu, o skolos padalijimu. Tai reiškia, kad skola nesumažėja, kaip yra atleidimo nuo prievolės atveju, o tik padalijama. Todėl jeigu kreditorius atsisako vieno iš solidariųjų skolininko solidarumo, kitų skolininkų solidarumas išlieka. Tokia padėtis numatyta CK 6.6 straipsnio 8 dalyje, CK 6.8 straipsnio 3 dalyje bei CK 6.23 straipsnio 1 dalyje. Kreditorius gali atsisakyti ir visų skolininkų solidarumo. Tokiu atveju solidarioji prievolė virs daline – solidarioji pareiga padalinama į tiek dalių, kiek yra skolininkų. Kreditoriaus tik vieno ar tik kai kurių solidariųjų skolininkų solidarumo atsisakymas turi būti aiškiai išreikštas. Priešingu atveju bus pripažįstama, kad jis atsisakė visų skolininkų solidarumo. Kreditoriaus ketinimui patvirtinti pakanka įrodyti, kad jis iš vieno skolininko reikalavo ne visos skolos, o būtent jos dalies. Tiek ieškovas, tiek ir tretieji asmenys pripažįsta, jog taikos sutartimi, kurią patvirtino teismas, ieškovas jų (trečiųjų asmenų) atžvilgiu atsisakė solidarumo. Kaip matyti iš taikos sutarties turinio, ieškovas su trečiaisiais asmenimis susitarė dėl solidariosios prievolės modifikavimo į dalinę. Taikos sutartyje užfiksuota trečiųjų asmenų grąžinta paskolos dalis – realizavus RAB „Vladimeks“ turtą tretieji asmenys grąžino 202 500 Eur (t. y. po 67 500 Eur kiekvienas). Tretieji asmenys įsipareigojo taikos sutartyje numatyta tvarka kiekvienas grąžinti po 85 554 Eur. Taigi nėra abejonės, jog tokiais veiksmais ieškovas atsisakė prievolės solidarumo trečiųjų asmenų atžvilgiu – jų prievolė tapo dalinė. Nutarties 30 punkte minėta – kai kreditorius atsisako solidarumo vieno iš solidariųjų skolininkų atžvilgiu, o kitų skolininkų solidarumas išlieka (jei skolininkų daugetą sudarė daugiau kaip du asmenys), jų prievolė paprastai sumažėja skolininkui, kurio atžvilgiu atsisakyta reikalavimo, tenkančia skolos dalimi. Jeigu yra tik du bendraskoliai, atsisakius reikalavimo teisės vieno iš jų atžvilgiu, solidariosios prievolės nelieka, ją turi įvykdyti vienas skolininkas. Kolegija konstatuoja, jog aptariamu atveju susidariusi padėtis iš esmės tapati situacijai, kai prievolėje yra du bendraskoliai. Kadangi ieškovas atsisakė solidarumo trijų (iš keturių buvusių) skolininkų atžvilgiu, prievolėje vienintelis likęs skolininkas negalėjo išlikti solidariuoju. Nurodytų argumentų kontekste teisėjų kolegija nepagrįstais pripažįsta pirmosios instancijos teismo motyvus, jog atsakovas yra atsakingas ir už trečiųjų asmenų neįvykdytas prievoles, nustatytas teismo patvirtintoje taikos sutartyje. Nepagrįstais pripažintini ir ieškovo atsikirtimai, kad pagal subsidiariosios atsakomybės taisykles jis gali reikalauti įvykdyti tiek atsakovui tenkančią prievolės dalį (dalinė skolininko atsakomybė), tiek trečiųjų asmenų taikos sutartyje nustatytas, bet neįvykdytas prievoles (solidarioji skolininko atsakomybė). Kita vertus, tokie teorinio pobūdžio ieškovo svarstymai nereikšmingi, kadangi ieškovas šiuo atveju (kaip pats ir tvirtina) nereikalauja iš atsakovo įvykdyti tretiesiems asmenims tenkančias prievoles. Priešingai, ta aplinkybė, jog ieškovas pareiškė aiškų ir konkretų reikalavimą, kad atsakovas įvykdytų tik jam tenkančią skolinės prievolės dalį, sudaro pagrindą konstatuoti esant savarankišką solidariosios prievolės atsisakymo atsakovo atžvilgiu sąlygą (CK 6.23 straipsnio 2 dalies 2 punktas), net ir neatsižvelgiant į anksčiau pateiktą išvadą, jog po taikos sutarties sudarymo prievolės solidarumo nebeliko ir apelianto atžvilgiu.Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo ir trečiųjų asmenų, kaip solidariųjų bendraskolių, prievolės modifikavimą į dalinę prievolę patvirtina tiek ieškovo ir trečiųjų asmenų sudaryta bei teismo patvirtinta taikos sutartis, tiek ieškovo veiksmai atsakovui pareiškiant reikalavimus teisme. Esant dalinei atsakomybei pirmosios instancijos teismo akcentuota aplinkybė, kad teismo patvirtinta taikos sutartis nėra visiškai įvykdyta, netenka prasmės. Šiame kontekste prasmės netenka ir taikos sutartimi trečiųjų asmenų prisiimtų prievolių vykdymo aplinkybės, be kita ko, ir vykdymo proceso eiga bei perspektyvumas. Todėl teisėjų kolegija nevertina apeliacinio skundo argumentų dėl trečiųjų asmenų turtinės padėties, pajėgumo įvykdyti sudarytos taikos sutarties sąlygas, taip pat dėl ieškovo veiksmų išieškojimo procese. Kaip jau nurodyta, atsakovas atsakingas tik už neįvykdytą ir jam tenkančią prievolės pagal paskolos sutartį dalį.

Dėl atsakovo prievolės dydžio

Pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti tiek prievolės pagal paskolos sutartį neįvykdymo faktą, tiek neįvykdytą prievolės dalį, o po to – ir atsakovui tenkančią (dalinės) prievolės dalį. Tik ištyrus šias aplinkybes galėjo būti patikrinti esminiai atsakovo atsikirtimų argumentai, jog pardavus RAB „Vladimeks“ turtą ir ieškovui sudarius taikos sutartį su trečiaisiais asmenimis, prievolė pagal paskolos sutartį yra pasibaigusi jos įvykdymu (CK 6.123 straipsnio 1 dalis), o už atsakovą prievolę įvykdę bendraskoliai (tretieji asmenys) esą įgijo teisę į regresinį reikalavimą (CK 6.9 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas nepagrįstai akcentuoja aplinkybę, jog lėšas, gautas realizavus RAB „Vladimeks“ turtą, sudėjus su taikos sutarties pagrindu trečiųjų asmenų prisiimtais (įvykdytais ir neįvykdytais) finansiniais įsipareigojimais, 513 000 Eur paskola (su palūkanomis) laikytina grąžinta. Byloje konstatuota, kad ieškovas su trečiaisiais asmenimis sudarė taikos sutartį, kurios pagrindu, tretiesiems asmenims prisiėmus atitinkamus įsipareigojimus, solidarioji trečiųjų asmenų prievolė buvo pakeista daline. Taikos sutartyje ją sudariusios šalys užfiksavo, kad, realizavus RAB „Vladimeks“ turtą, tretieji asmenys grąžino 202 500 Eur skolos, t. y. kiekvienas po 67 500 Eur, todėl trečiųjų asmenų įsiskolinimo likutis sudaro 256 662 Eur, kurį tretieji asmenys įsipareigojo padengti lygiomis dalimis – kiekvienas po 85 554 Eur.Kasacinis teismas, aiškindamas taikos sutarties sampratą (CK 6.983 straipsnis), yra nurodęs, kad taikos sutartis – tai ginčo šalių tarpusavio kompromisas, susitarimas, kuriuo jos, atsisakydamos tam tikrų oponuojančių argumentų, nustato abipusiškai priimtinas jų ginčo sprendimo sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2010; 2008 m. liepos 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-354/2008 ir kt.). Taikos sutartis, kurią patvirtina teismas, nors reguliuojama ir proceso, ir materialiosios teisės normų, yra viena iš civilinių sutarčių, tiesiogiai nustatytų Civilinio kodekso, rūšių; teismo nutartimi patvirtintos sutarties teisinė galia ir jos materialiniai teisiniai padariniai šalims apibrėžti CK normose, o tokios sutarties šalims kylantys procesiniai teisiniai padariniai nustatyti proceso normose. Tai reiškia, kad taikos sutartis yra civilinė sutartis, kuria ginčo šalys laisvo apsisprendimo būdu (CK 6.156 straipsnis) išsprendžia kilusį ginčą, sutarties sąlygomis apibrėždamos kiekvienos jų teises ir pareigas. Taikos sutarčiai, kaip ir bet kuriai kitai civilinei sutarčiai, galioja sutarties laisvės principas. Be to, procesinė šalių teisė sudaryti taikos sutartį ir tokiu būdu baigti teisminį ginčą – viena iš civiliniame procese galiojančio šalių dispozityvumo principo išraiškų. Tik pačios šalys sprendžia dėl taikos sutarties turinio, t. y. nusistato savitarpio teises ir pareigas. Teismo sprendimu patvirtinta taikos sutartis įgyja res judicata galią; iki to laiko bet kuri iš taikos sutarties šalių gali išreikšti valią netvirtinti tokios sutarties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2010).Taikos sutartį sudarė ieškovas ir tretieji asmenys. Ši aplinkybė lemia išvadą, kad šalys sudarė jų interesus tenkinantį naują tarpusavio susitarimą. Taikos sutarties sudaryme nedalyvavusiam asmeniui – apeliantui šioje byloje – taikos sutartis nesukėlė teisinių padarinių, nenustatė prievolių. Kaip minėta, taikos sutarties sudarymas lėmė (netiesiogiai) tai, kad ieškovui atleidus trečiuosius asmenis nuo prievolės solidarumo, iš solidariosios į dalinę transformavosi ir apelianto prievolė ieškovui. Tačiau tokią prievolės rūšies transformaciją lėmė ne taikos sutartimi trečiųjų asmenų prisiimtų įsipareigojimų turinys ir apimtys, tačiau pats faktas, kad atsisakius trečiųjų asmenų prievolės solidarumo, tokios rūšies prievolės, kaip vienintelis likęs solidarusis skolininkas, neteko ir apeliantas. Taikos sutarties turinys patvirtina solidariosios prievolės transformavimo į dalinę esmę ir principus. Taikos sutartimi iš bendros (solidarios) prievolės sumos buvo atskirtos tretiesiems asmenims tenkančios (dalinės) prievolės dalys (iš visos prievolės atidalinta į keturias lygias dalis, kurių trys teko tretiesiems asmenims). Iš esmės tokia pačia tvarka buvo išskirtos ir įvykdytos prievolės dalys (realizavus turtą gautos lėšos atidalintos į lygias keturias dalis, kurių trejomis sumažinta kiekvieno trečiojo asmens prievolė). Šios aplinkybės lemia, kad tretieji asmenys pagal taikos sutarties sąlygas įsipareigojo įvykdyti tik jiems tenkančias prievolės dalis, o į dalinę transformuota apelianto prievolė taikos sutartimi nebuvo keičiama (prievolės dydžio prasme). Ta aplinkybė, jog tretieji asmenys pagal taikos sutarties sąlygas įsipareigojo ieškovui sumokėti po 85 554 Eur, kai pagal ieškovo patikslintame ieškinyje pateiktus apskaičiavimus tretiesiems asmenims tenkančios dalys galėjo būti mažesnės (513 000 Eur (paskolos suma) – 363 000 Eur (lėšas gautos realizavus turtą) = 150 000 Eur : 4 (skolininkų) = 37 500 Eur + paskolos sutartyje numatytos palūkanos) aptariamu atveju nėra reikšminga. Sudariusios taikos sutartį šalys ne tik transformavo prievolės rūšį (iš solidariosios į dalinę), bet ir modifikavo įsipareigojimų ribas (prievolės apimtį). Tačiau toks prievolės apimties (įsipareigojimų dydžio) modifikavimas apeliantui nesukėlė pasekmių dėl šių priežasčių: 1) apeliantas nedalyvavo taikos sudarymo procese; 2) iš taikos sutarties sąlygų akivaizdu, jog iš bendros prievolės buvo atskirtos tik tretiesiems asmenims tenkančios dalys; 3) prievolė (įsipareigojimų dydžio prasme) buvo modifikuota tik tretiesiems asmenims tenkančiose prievolės dalyse; 4) tretieji asmenys neprisiėmė įsipareigojimų įvykdyti apelianto prievolės dalį, dėl kurios nebuvo susitarta taikos sutartimi.Lietuvos apeliaciniam teismui 2016 m. balandžio 29 d. nutartimi bylą grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, ieškovas pateikė rašytinius paaiškinimus su apeliantui tenkančios grąžinti skolos dalies apskaičiavimu. Iš šio apskaičiavimo matyti, kad apeliantui tenkanti suteiktos paskolos (513 000 Eur) dalis sudarė 128 250 Eur (513 000 Eur : 4). Apelianto paskolos dalis sumažinta jam tenkančia lėšų, gautų realizavus RAB „Vladimeks“ nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, dalimi (128 250 Eur – 75 000 Eur – 15 750 Eur). Kolegija pažymi, kad ieškovo pateiktame apskaičiavime esama netikslumų, kadangi iš apelianto įsiskolinimo sumos nėra išskirta visa palūkanų pagal paskolos sutartį dalis (suma). Todėl kolegija dėl aiškesnio motyvavimo patikslina apskaičiavimą, nurodydama, kad, realizavus RAB „Vladimeks“ turtą, apelianto skola (be palūkanų ir delspinigių) sudaro 37 500 Eur (128 250 Eur – 75 000 Eur – 15 750 Eur). Pagal paskolos sutarties sąlygas paskaičiuotos palūkanos sudaro 15 343,78 Eur, o delspinigiai – 3 804,75 Eur sumą. Pažymėtina, kad apeliantas palūkanų ir delspinigių apskaičiavimo apeliaciniame skunde nekvestionavo. Tokiu būdu konstatuojama, kad apelianto įsiskolinimas ieškovui (kitaip sakant, apeliantui tenkanti prievolės pagal paskolos sutartį dalis) sudaro bendrą 56 648,53 Eur sumą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas tokio dydžio įsiskolinimą ieškovui priteisti iš atsakovo D. B. yra teisingas.Kiti atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kad išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagal anksčiau bylą nagrinėjusio apeliacinio teismo suformuluotus nurodymus ir pastabas tinkamai nustatė ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, tačiau pirmosios instancijos teismo atliktas teisinis ginčo kvalifikavimas nėra teisingas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovui sudarius taikos sutartį su trečiaisiais asmenimis, atsakovas prievolėje liko solidariuoju skolininku bei liko solidariai atsakingas už kitų bendraskolių neįvykdytą prievolę pagal paskolos sutartį. Netinkamas ginčo kvalifikavimas (nepagrįstai nenustačius prievolės solidarumo atsisakymo fakto) lėmė tai, jog pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad atsakovas yra atsakingas ir už trečiųjų asmenų taikos sutartimi prisiimtų, bet nebaigtų vykdyti įsipareigojimų visišką įvykdymą. Tačiau apeliaciniame teisme ištaisius šias teisinio kvalifikavimo klaidas, buvo nustatyta, jog solidarioji bendraskolių prievolė buvo modifikuota šią prievolę išdalinus į atskiras dalis ir konstatuota, kad atsakovo prievolės dalis nebuvo įvykdyta, o ši dalis visiškai atitinka apskųstuoju teismo sprendimu priteistas iš atsakovo sumas. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir remdamasis netinkamais teisiniais motyvais, priėmė iš esmės teisingą procesinį sprendimą. Netinkamas šalių teisinių santykių kvalifikavimas nesudaro pagrindo pakeisti procesinę bylos baigtį, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pirmosios instancijos teismui patenkinus ieškovo ieškinį, turėjo būti išspręstas ir ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas. Apskųstuoju sprendimu bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas neišspręstas, tačiau ieškovas dėl to neapeliuoja. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija neturi pagrindo atlikti šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies apeliacinę kontrolę. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Teisėjų kolegija netenkina ieškovo ir trečiųjų asmenų prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kadangi nebuvo pateikti tokias išlaidas pagrindžiantys įrodymai.

Dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 30 d. nutarties

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka nagrinėdama bylą, atkreipė dėmesį į pirmosios instancijos teismo 2016 m. lapkričio 30 d. nutarties dėl aritmetinės klaidos apskųstame 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendime ištaisymo turinį. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad teismo sprendimo motyvuojamosios dalies trečiojoje pastraipoje (t. 12, b. l. 6), apskaičiuojant negrąžintą paskolos dalį, padaryta rašymo apsirikimo klaida. Sprendime nurodant, kad likusi negrąžinta skolos suma sudaro 150 000 Eur, buvo pateiktas apskaičiavimas „(513 000 Eur - 363 000 Eur -103 454,74 Eur )“. Teismas nurodė, kad vietoje 150 000 Eur sumos turėjo būti įrašyta 46 545,26 Eur suma. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad dėl rašymo apsirikimo teismo sprendime nebuvo išspausdinti motyvai, kurie yra „sekančiais sakiniais po ištaisytos skaičiavimo klaidos“, t. y.: „ Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-4477-466/2011 patvirtinta Taikos sutartimi tarp ieškovo M. K. ir trečiųjų asmenų R. P., R. D. ir V. I. šalys susitarė, jog už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis visą skolos atidėjimo ir išdėstymo laikotarpį skolininkai privalo mokėti kreditoriui 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo negrąžintos paskolos sumos. Šalys susitarė, jog Taikos sutarties sudarymo dieną – 2011-01-14 d. kiekvieno iš skolininkų skola kreditoriui (įskaitant Paskolos sutartyje numatytas palūkanas ir delspinigius) yra 85 554 Eur (aštuoniasdešimt penki tūkstančiai penki šimtai penkiasdešimt keturi tūkstančiai eurų), o patvirtintais skolos grąžinimų grafikais nustatyta, kad iki 2014-07-01 d. kartu su palūkanomis kiekvienas iš trečiųjų asmenų turi grąžinti ieškovui po 94 615,66 Eur. Bendroje sumoje tretieji asmenys turėjo grąžinti ieškovui skolą su palūkanomis 283 346,98 Eur. Tretiesiems asmenims ieškovui grąžinus tik dalį šios skolos, t. y. 103 454,74 Eur, negrąžinta suma pagal taikos sutartį sudaro 179 892,24 Eur, pareigą ją atlyginti turi ne tik tretieji asmenys, bet ir solidarus skolininkas atsakovas, nes tokio dydžio skola nėra išieškota iš trečiųjų asmenų.“ Pagal įstatymą, paskelbus byloje sprendimą, teismas, priėmęs sprendimą, neturi teisės pats jį panaikinti ar pakeisti, tačiau gali savo iniciatyva ar dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ištaisyti sprendime rašymo apsirikimus ar aiškias aritmetines klaidas, kurių ištaisymas nekeičia sprendimo esmės (CPK 276 straipsnio 1-2 dalys).Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas apskųstojo sprendimo motyvuojamojoje dalyje apskaičiuodamas negrąžintą paskolos dalį, iš tiesų padarė aritmetinę klaidą, kadangi pateikto skaičiavimo (513 000 Eur - 363 000 Eur - 103 454,74 Eur ) rezultatas turi būti ne 150 000 Eur (kaip nurodyta sprendime), o 46 545,26 Eur. Tačiau pirmosios instancijos teismo procesinis veiksmas, ištaisius šią aritmetinę klaidą, išdėstyti nutarties 45 punkte cituotą tekstą, neatitinka procesinio sprendimo trūkumų (klaidos taisymo) instituto esmės ir paskirties. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad į apskųstojo teismo sprendimo motyvuojamąją dalį įterpus nurodytą tekstą, buvo akivaizdžiai pažeistas CPK 276 straipsnyje įtvirtintas draudimas – pirmosios instancijos teismas 2016 m. lapkričio 30 d. nutartimi papildė sprendimo motyvus. Be to, tokiu būdu teismo sprendimo motyvai buvo ne tik papildyti, bet ir pakeisti – į motyvavimą įtraukta visiškai nauja argumentų grupė, vadinasi, buvo pakeista ir sprendimo esmė. Nors tokie teismo veiksmai nelėmė bylos procesinės baigties rezultato (sprendimo rezoliucinė dalis liko nepakitusi), tačiau buvo išdėstyti nauji papildomi motyvai, pagrindžiantys skolos apskaičiavimo pagrįstumą, kurių (motyvų) nebuvo apskųstajame sprendime. Tokios aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti CPK 276 straipsnyje įvirtintų normų pažeidimą. Dėl teisės normų, reglamentuojančių teismo sprendimo trūkumų ištaisymą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog šios teisės normos turi būti taikomos racionaliai, ne formaliai; įstatymų leidėjas, nustatydamas teismo sprendimo trūkumų ištaisymo institutus (sprendimo ištaisymą, sprendimo išaiškinimą, papildomą sprendimą), siekė sukurti mechanizmą, kuriuo būtų galima rasti išeitį iš bet kokios sudėtingiausios situacijos, kai dėl vienokių ar kitokių trūkumų jo įvykdymas yra komplikuotas, o, nustatydamas teismo sprendimo trūkumų šalinimo būdus, taip pat siekė, kad jais būtų išvengta absurdiškų situacijų ir būtų realiai įvykdytas teisingumas, kurį vykdyti teismams deleguota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio. Dėl to, kai yra teismo sprendimo trūkumų, įstatymų leidėjo nustatytus šių trūkumų šalinimo būdus teismas privalo naudoti efektyviai, taip pat ir savo iniciatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo mėn. 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-645/2000).Teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 30 d. nutartis apeliacine tvarka nebuvo apskųsta. Vadinasi, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimą palikus nepakeistą, liktų galioti ir šio sprendimo sudėtine dalimi tapusi nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas nutarties 47 punkte įvardintu būdu taisė sprendimo trūkumus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 30 d. nutartis negali būti peržiūrėta pasinaudojant kitomis teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formomis, bet tokia teisės normos taikymo klaida (nutarties 47 punktas) negali likti neištaisyta, o kartu ir neįvykdytas teisingumas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju susiklosčius išskirtinei teisinei situacijai, egzistuoja pagrindas ex officio panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 30 d. nutartį.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 276 straipsnio 2 dalimi, 302 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 30 d. nutartį.