Šiaulių apygardos teismo nutartis

Teisėja E. Kavaliauskienė Teisminio proceso Nr. 2-07-3-03867-2011-0

NUTARTIS

2012 m. gegužės 3 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Egidijaus Mockevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės G. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AS Parex banko ieškinį atsakovėms G. J., G. S. dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir atsakovės G. S. priešieškinį ieškovui AS Parex bankui, trečiajam asmeniui akcinei bendrovei (toliau – AB) ,,Citadele“ bankui dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Skųsdama Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 16 d. sprendimą, apeliantė (atsakovė) G. S. prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir tenkinti priešieškinį, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė materialines ir procesines teisės normas, įrodymų vertinimo taisykles, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nepagrįstai vadovavosi liudytojos L. B. parodymais. Tvirtinama, kad teismas nepagrįstai netaikė novacijos pasekmių šalutinei prievolei. Apeliantė pažymi, kad su ieškovu nėra sudariusi jokių sutarčių. Nurodo, kad teismas privalėjo taikyti CK 1.73 straipsnio 3 dalį ir sutarties 10.4 punktą ir laikyti laidavimo sutartį nesudarytą. Taip pat apeliantė skunde atkartojo kitus atsiliepimo į ieškovo ieškinį ir priešieškinio teiginius (1 tomas, 98–101, 112–114 b. l.).

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Apeliantės (atsakovės) G. S. apeliacinis skundas netenkintinas.

Teismas pažymi, kad apeliantė iš esmės nesuformulavo savo skundo pagrindo. Nors apeliantė teigia, kad skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas, priimtas pažeidžiant materialines, procesines teisės normas, įrodymų vertinimo taisykles, tačiau nesuformuluoja teisinių argumentų, kuriais pagrindžiamas šio sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (CPK 306 str. 1 d. 4 p.), o tik išreiškia savo nuomonę dėl įrodymų vertinimo ir iš esmės atkartoja savo procesinių dokumentų teiginius, kurie jau buvo nagrinėjami pirmosios instancijos teisme (1 tomas, 98–101, 112–114 b. l.).

Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.

Iš skundo turinio matyti, kad apeliantė nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o, nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi atsakovė (apeliantė), nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagristas ar buvo netinkamai pritaikytos materialinės ir procesinės teisės normos.

CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška. Atsižvelgdama į prieš tai nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija atmeta skundo teiginius dėl liudytojos L. B. parodymų.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta apeliantės skundo teiginius apie tai, kuo privalėjo vadovautis pirmosios instancijos teismas ir kokias išvadas privalėjo padaryti ir konstatuoja, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi; teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str. 2, 3 d., Teismų įstatymo 3 str., CPK 21 str.), todėl niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą.

Nors skunde apeliantė teigia, kad teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, tačiau neįvardijo kasacinio teismo nutarčių, kurios paneigtų teismo išvadas dėl laidavimo kaip akcesorinės prievolės ir laiduotojo solidariosios pareigos, o tik pakartotinai iš esmės pažodžiui į skundą perkėlė atsiliepimo ir priešieškinio dalį „dėl CK 6.88 straipsnio 1 dalies pripažinimo imperatyvia teisės norma“, atsiliepimo dalį „dėl laidavimo, kai iš esmės buvo pakeistos laidavimo sąlygos, pabaigos“, atsiliepimo ir priešieškinio dalį „dėl laidavimo sutarties pripažinimo sutartimi, sudaryta pagal netikėtas standartines sąlygas“ (1 tomas, 99, 113 b. l.).

Pažymėtina, kad vien tai, kad apeliantė skunde nurodė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008, nepagrįsdama galėjimą naudotis joje pateiktais išaiškinimais, nesuponuoja išvados, jog teismas turėtų besąlygiškai vadovautis pateiktos nutarties išaiškinimais, kadangi apeliantės nurodyta prieš tai minėta kasacinio teismo nutartis neturi precedentinės reikšmės nagrinėjamai bylai dėl skirtingų faktinių aplinkybių ir teisinės problematikos.

Kolegija pažymi, kad apeliantė nepagrįstai sutapatino reikalavimo perleidimą (CK 6.101 str. 1 d.) ir novaciją (CK 6.141 str. 1 d.) ir atkreipia dėmesį, jog reikalavimo teisės perleidimas yra vienas iš prievolės dalyvių (kreditorių) pasikeitimo atvejų, kai vietoj vieno kreditoriaus atsiranda kitas ir pagal nurodytoje normoje nustatytą bendrąją taisyklę pradinis kreditorius turi teisę perleisti turimą ar būsimą reikalavimą naujajam kreditoriui be skolininko sutikimo, jeigu tai nedraudžiama įstatymo ar sutarties. Tai reiškia, kad skolininko sutikimo perleidžiant reikalavimą nereikalaujama dėl to, kad jo teisinė padėtis dėl kreditoriaus pasikeitimo nesikeičia. Bylos medžiaga patvirtina, kad pradinis kreditorius AB Parex bankas 2010-07-31 sudarė su AS Parex banku kreditų portfelio perleidimo sutartį (1 tomas, 38–46 b. l.). Pagal perleidimo sutarties 1 punktą AS Parex bankas atlygintinai perleidžiamas teises skolininkų ir / ar užtikrinimo priemonių teikėjų atžvilgiu (pagal sutarties Priede Nr. (duomenys neskelbtini) pateiktą sąrašą) šioje sutartyje apima reikalavimus į visas galutines sumas pagal kreditavimo sutartis, jų tinkamą įvykdymą užtikrinančias užtikrinimo priemones, įskaitant bei neapsiribojant vekselius, garantijas, laidavimus, finansinio užtikrinimo susitarimus, hipotekas ir įkeitimus, kitus sutarties 5.6 ir 5.7 punktuose nurodytus dokumentus bei visas kitas pagal minėtus dokumentus pradiniam kreditoriui suteikiamas teises... (1 tomas, 38–39 b. l.).

Teisėjų kolegija atmeta, kaip nepagrįstus, apeliantės skundo teiginius, kad ji su ieškovu nėra sudariusi jokių sutarčių, ir atkreipia dėmesį į tai, jog pati apeliantė nė kartą nurodė, kad pasirašė su ieškovu laidavimo sutartį (1 tomas, 71 b. l., 2 tomas, 4–5 b. l.).

Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad laidavimas yra asmeninis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas. Iš laidavimo atsirandanti prievolė yra priklausoma nuo juo užtikrinamos pagrindinės prievolės, ir tai yra jo, kaip akcesorinės prievolės, pagrindinis požymis. Akcesorinei prievolei būdinga, kad ji priklauso nuo pagrindinės prievolės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011).

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės skundo teiginiai dėl laidavimo prievolės pabaigos ir pažymi, kad CK nedraudžiama šalių susitarimu pakeisti CK 6.88 ir 6.89 straipsniuose nurodytus terminus. Dėl to, kai paskolos ar kreditavimo sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas. Pagal laidavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 9.1 punktą sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos ir galioja iki visiško prievolių bankui pagal kreditavimo sutartis įvykdymo (1 tomas, 21 b. l.). Kolegijos vertinimu, tokia laidavimo sutartyje nustatyta sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (CK 1.136, 6.3 str., 6.70 str. 1 d., 6.156 str. 4, 5 d.). Šias teismo išvadas patvirtina ir kasacinio teismo formuojama praktika (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009). Kaip minėta, apeliantė nurodė, kad sutartį pasirašė, negali pasakyti, jog laidavimo sutartis suklastota, pažymėjo, kad buvo susipažinusi su sutarties terminais (2 tomas, 4–5 b. l.), todėl nėra pagrindo išvadai, jog laidavimo sutartis, skolininkui UAB „Grajotita“ tinkamai neįvykdžius prievolių pagal kreditavimo sutartį, apeliantei nesukūrė pareigų. Be to, apeliantė nurodė, kad turėjo 50 proc. UAB „Grajotita“ akcijų, jas 2008 m. pardavė (2 tomas, 4–5 b. l.). Iš 2007-07-08 UAB „Grajotita“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo matyti, jog pati apeliantė pritarė 50 000,00 Lt kredito paėmimui iš AB Parex banko (1 tomas, 146 b. l.). Esant šioms aplinkybėms, kolegija pažymi, kad verslininkai veikia savo rizika ir privalo būti apdairūs. Apeliantė – buvusi UAB „Grajotita“ akcininkė kartu su kita atsakove G. J. vykdė įmonės veiklą, organizavo, ir vadovavo įmonės verslui, naudojosi iš to gautu pelnu, todėl jos skundo teiginiai, kad ji nesuprato sudaromos laidavimo sutarties sąlygų, ar su jomis nesusipažino, nesuvokė laidavimo sutarties pasirašymo pasekmių yra deklaratyvūs. Be to, laidavimas kreditavimo santykiuose yra įprastas sandoris, tokia praktika visuotinai pripažįstama ir laikoma sąžininga, kadangi laiduotojas papildomai parodo, kad tiki verslo perspektyvomis, yra suinteresuotas jo sėkme, todėl bus suinteresuotas, kad skolininkas atsakingai naudotų gautą kreditą ir jį kontroliuotų, o kai dar laiduotojas yra ir vienas pagrindinių bendrovės akcininkų, tai yra logiškas veiksmas.

Kiti skundo teiginiai šios bylos kontekste neturi jokios teisinės reikšmės. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90).

Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.