Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Reginos Pocienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Lino Šiukštos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. L. gynėjo advokato Vytauto Kupcikevičiaus apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2020 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu 14 (keturiolikai) metų.

Iš V. L. priteista: J. G. – 680 Eur turtinei ir 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; B. L. – 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Išieškota iš V. L. J. G. 300 Eur už jai atstovavusio gynėjo teisinę pagalbą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. V. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą už tai, kad 2019 m. lapkričio 12 d., laikotarpiu nuo 17 val. iki 19.30 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia nužudė savo šeimos narį – sugyventinę M. E., o būtent: tarpusavio konflikto metu sudavė jai vieną smūgį į pilvą, padarydamas didžiosios taukinės ir plonųjų žarnų pasaito plyšimą su aplinkinėmis kraujosruvomis minkštuosiuose audiniuose, kas komplikavosi vidiniu kraujavimu į pilvaplėvės ertmę, ūmiu širdies ir kvėpavimo veiklos sutrikimu, nuo ko nukentėjusioji M. E. mirė.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

II. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo V. L. gynėjo advokato V. Kupcikevičiaus apeliacinis skundas atmetamas.

4. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali tik teikti teismui pasiūlymus dėl šių klausimų sprendimo. Proceso dalyvių pateikiamų prašymų ir versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip jie to norėtų, savaime BPK normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

6. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą ir dar kartą įvertinusi pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje atliktas įrodymų tyrimas ir jų vertinimas, nustatant faktines bylos aplinkybes ir taikant baudžiamąjį įstatymą, apeliacine tvarka apskųstame teismo sprendime neturi esminių trūkumų, dėl kurių reikėtų jį naikinti ar keisti. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, visi duomenys, kuriais teismas grindė savo išvadas, nustatydams faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK nurodytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas tyrė bei analizavo visus, t. y. tiek nuteistąjį V. L. teisinančius, tiek ir kaltinančius įrodymus (paties nuteistojo, liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus), juos įvertino atskirai ir lygindamas tarpusavyje susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia kaltinamojo kaltę, taip pat aptarė nuteistojo gynybos versijas ir jas motyvuotai atmetė.

12. Pagal teismų praktiką, ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai savarankiškos įrodomosios galios teismui priimant nuosprendį neturi, tačiau gali būti reikšmingi tikrinant kitų byloje esančių įrodymų patikimumą. Tokių parodymų perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali būti veiksnys, formuojantis teismo vidinį įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-592/2010, Nr. 2K-253/2013, Nr. 2K-332/2013, Nr. 2K-61/2014, Nr. 2K-276- 976/2015).

14. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartą nuteistojo V. L. parodymų visumą, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė nuteistojo pirmosios instancijos teisme ir ikiteisminio tyrimo metu 2019 m. lapkričio 13 d., 2019 m. lapkričio 15 d., 2019 m. lapkričio 25 d. duotus parodymus, kad jis M. E. smūgio nesudavė ir vadovavosi V. L. ikiteisminio tyrimo metu pareigūnui 2020 m. sausio 14 d. ir 2020 m. vasario 3 d. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, kurie, juos vertinant kartu su kitais bylos duomenimis ir nustatytomis aplinkybėmis, patvirtina, kad įvykio dieną jų namuose kitų asmenų nebuvo, o nuteistasis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konfliktavo su M. E. ir šio konflikto metu sudavė jai smūgį į pilvo sritį. Šių V. L. nurodytų aplinkybių, priešingai, negu nurodyta skunde, nepaneigia ir nuteistojo tyrimo poligrafu duomenys (t. 3, b. l. 104–107). Pažymėtina, kad tyrimo poligrafu rezultatai, nėra pripažįstami įrodymu baudžiamosiose bylose. Jie gali turėti tam tikrą reikšmę įrodymų vertinimo procese kaip veiksnys, sustiprinantis teismo vidinį įsitikinimą dėl asmenų parodymų objektyvumo ar neobjektyvumo, ir tai neprieštarauja faktinių aplinkybių nustatymo principams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-81-788/2015), tačiau kiekvienu atveju, įrodinėjant kaltininko kaltę ar nekaltumą, teismas turi vadovautis objektyviais bylos duomenimis, atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus.

15. Pirmiau aptartus nuteistojo parodymus, kad smūgio M. E. nesudavė, ir kad galimos kitos nukentėjusiosios mirties priežastys, paneigia kiti baudžiamojoje byloje surinkti ir pirmosios instancijos teismo ištirti įrodymai: specialisto išvados Nr. M 1233/2019 (01) ir Nr. pPM 25/2019 (01), specialisto S. C. paaiškinimai, liudytojų L. V., A. L., E. D., A. V. parodymai ir kt.

16. Iš teismo medicinos specialisto išvadų Nr. M 1233/2019 (01) ir Nr. pPM 25/2019 (01) matyti, kad, atlikus mirusiosios kūno tyrimą, buvo nustatyta, jog M. E. mirė nuo pilvo sumušimo, dėl ko jai plyšo didžioji taukinė ir plonųjų žarnų pasaitas, atsirado aplinkinės kraujosruvos minkštuosiuose audiniuose, kas komplikavosi vidiniu nukraujavimu į pilvaplėvės ertmę, ūmiu širdies ir kvėpavimo veiklos sutrikimu. Šis sužalojimas buvo padarytas trauminiu poveikiu, galimai smūgiuojant kietu, buku daiktu ar paviršiumi prieš kelias-keliasdešimt minučių iki mirties. Nuo jos mirties iki lavono tyrimo 2019 m. lapkričio 14 d. 8.30 val. galėjo praeiti 12-36 val. laiko. Taigi specialisto išvada apie sužalojimų padarymo būdą ir laiką tvirtina, kad nukentėjusiosios mirties priežastis, priešingai, negu nurodo apeliantas, buvo smurtinė, o pilvo sumušimas, pasireiškęs didžiosios taukinės ir plonųjų žarnų pasaito plyšimais su aplinkinėmis kraujosruvomis minkštuosiuose audiniuose, buvo padarytas būtent smūgiuojant kietu, buku daiktu ar paviršiumi prieš kelias-keliasdešimt minučių iki M. E. mirties. Šios aplinkybės atitinka nuteistojo V. L. 2020 m. sausio 14 d. ir 2020 m. vasario 3 d. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie jo M. E. atžvilgiu vartotą fizinį smurtą ir galimą sužalojimų padarymo laiką.

17. Nuteistojo V. L. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad specialisto išvados Nr. M 1233/2019 (01) ir Nr. pPM 25/2019 (01) neįrodo nuteistojo kaltės, nes nebuvo nustatyta, kad M. E. pilvo sumušimas buvo padarytas suduodant jai stiprų smūgį ranka ar spiriant koja, dėl ko būtų ant jos kūno likę išoriniai sužalojimai – kraujosruvos. Pasak apelianto, todėl liko nepaneigta abejonė, kad M. E. galėjo susižaloti pati krisdama ir atsitrenkdama į kietą paviršių ar kad neatsargiai veikdamas nuteistasis galėjo sužalojo M. E., kai bandė daryti dirbtinį kvėpavimą. Tokie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini.

21. Nuteistojo V. L. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismo nustatytas M. E. mirties laikas yra netikslus, nes byloje liko neįvertinti liudytojų A. L., L. V. parodymai, kad gulintį apklotą prie radiatoriaus M. E. kūną jie rado dar nesustingusį. Todėl, pasak apelianto, byloje liko nepaneigta, kad M. E. buvo nužudyta kitu laiku ir kitomis aplinkybėmis, negu nustatė pirmosios instancijos teismas. Šie apelianto skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmetami.

22. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas specialistas S. C. paaiškino, jog konkrečiu atveju, atlikus M. E. lavono tyrimą, išvadą dėl mirties laiko pateikė remiantis vien lavoniniais reiškiniais, užfiksuotais autopsijos metu. Taip pat pažymėjo, kad, lavonui esant šiltoje aplinkoje, lavoninis sustingimas sulėtėja. Todėl aukšta temperatūra galėjo lemti M. E. lavono sustingimo požymių vystymosi pristabdymą po jos mirties. Paprastai po mirties kūnas sustingsta per 12 val., o esant nustatytoms aplinkybėms, kad kūnas buvo prie radiatoriaus, užklotas antklode, sustingimas galėjo vykti dar apie šešias valandas ilgiau. Tam neprieštarauja ir liudytojų A. L., L. V. parodymai, kad M. E. kūnas 2019 m. lapkričio 13 d. apie 4.30 val.–5 val. dar visai nebuvo sustingęs. Ši aplinkybė, įvertinus apeliacinės instancijos teisme duotus specialisto S. C. paaiškinimus dėl aukštos tempeatūros įtakos kūno sustingimui, nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių dėl sužalojimų M. E. padarymo laiko ir nepatvirtina apeliaciniame skunde keliamos abejonės, kad E. E. mirtį galėjo sukelti sužalojimai, kuriuos nukentėjusioji patyrė ne dėl įvykio metu V. L. padarytų smurtinių veiksmų, o galimai vėliau nukritus ar sužalota kitų asmenų. Juo labiau, liudytojai A. L., L. V. patvirtino, kad įvykio vietoje M. E. jie rado jau mirusią. Kaip matyti iš liudytojos slaugytojos L. V. parodymų, ji atvyko į įvykio vietą pagal išvietimą, tačiau padėti M. E. negalėjo, nes ji buvo mirusi. Tai jį nustatė, tikrindama akių vyzdžius ir širdies plakimą stetoskopu. Ji suprato, kad M. E. mirė ne ką tik. Liudytojas A. L. parodė, kad atėjęs V. L. pasakė, jog mirė M. E.. Tada jis užėjo į butą ir rado prie radiatoriaus gulinčią M. E., patikrino jos pulsą, tačiau jo nebeužčiuopė.

23. Nurodytų aplinkybių kontekste pažymėtina ir tai, kad jokių kitų asmenų įvykio vietoje – be M. E. ir V. L. namuose nebuvo, niekas kitas, išskyrus nuteistąjį, įvykio metu prieš M. E. fizinio smurto nenaudojo ir su ja nekonfliktavo. Iš byloje apklaustų liudytojų A. L., N. S., E. D., A. V. parodymų matyti, kad būtent V. L. konfliktavo su M. E. Pats nuteistasis V. L. apklausų metu nenurodė jokių aplinkybių apie kitų asmenų M. E. padarytus sužalojimus. Be to, pripažino, kad M. E. po tarp jų įvykusio konflikto, kai jis išėjo pas kaimynus, jau jautėsi blogai, skundėsi skausmais. Kai jis grįžo iš kaimynų, kambaryje jautėsi nemalonus išmatų kvapas. Išmatos buvo visame bute. Pati nukentėjusioji visą laiką buvo namuose ir niekur nebuvo išėjusi. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas specialistas patvirtino, kad nukentėjusioji po nustatyto sužalojimo galėjo išgyventi nuo 5 iki 30 min. laiko. Nevalingas tuštinimasis jai galėjo atsirasti netrukus po pilvo sumušimo, nes po sumušimo atsiranda kraujavimas. Kraujas yra stiprus dirgiklis, kuris šiuo atveju skatina tuštinimąsi (t. 1, b. l. 140–141). Taigi, V. L. nurodytos aplinkybės atitinka specialisto paaiškinimus apie sužalojimų vystymosi eigą.

24. Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad V. L., grįžęs į namus, rado buto duris praviras. M. E. gulėjo lovoje ant šono ir sakė, kad jai bloga. Todėl, jo manymu, byloje nėra paneigta, kad M. E. sužalojo kiti asmenys. Šie apelianto argumentai nepagrįsti. Byloje nėra jokių faktinių duomenų, kad be nuteistojo buto viduje įvykio metu buvo kitų pašalinių asmenų. Nuteistasis niekada netvirtino, kad, prieš jam išeinant pas kaimynus, pas juos į namus kas nors buvo atvykęs ar planavo atvykti. Patvirtino, kad pati M. E. neplanavo, kur nors eiti, nes jautėsi blogai, tačiau nesakė, kad prieš ją smurtavo kiti asmenys. Be to, V. L. aplinkybę apie pravertas buto duris nurodė tik 2019 m. lapkričio 25 d. vykusios apklausos metu ir paaiškino, kad nukentėjusioji gulėjo, viskas buvo taip, kaip ir paliko. Taigi, esant nuteistojo nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo prielaidai, kad M. E. galėjo sužaloti kitas, nenustatytas asmuo. Kita vertus, nors V. L. tvirtino, kad jis smūgio M. E. nesudavė, galimai ją nužudė kiti asmenys, pats po įvykio liudytojams iš esmės prisipažino nužudęs savo sugyventinę M. E.. V. L., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu 2020 m. sausio 14 d. parodė, kad 2019 m. lapkričio 13 d. vakare girtaudamas su A. V. jam sakė, jog prarado mylimą žmogų, kad ,,15 metų atgyveno su M., o dabar 15 metų sėdės“. Šias aplinkybes patvirtino liudytojai A. V. ir E. D.. Jie parodė, kad 2019 m. lapkričio 13 d. V. L. nuogastavo, jog jį pasodins, buvo susijaudinęs. Nepagrįstas nuteistojo V. L. teiginys, kad šie parodymai nėra jo kaltės įrodymas, nes jis iš nukentėjusiosios vyro G. G. sužinojo, jog M. E. mirtis yra smurtinė, todėl pamanė, kad jį gali apkaltinti dėl jos nužudymo. Byloje nustatyta, kad M. E. lavono tyrimas buvo pradėtas tik 2019 m. lapkričio 14 d. 8.30 val., o specialisto išvada surašyta 2020 m. vasario 4 d. Taigi, G. G. 2019 m. lapkričio 13 d. dar negalėjo žinoti ir V. L. pasakyti, kad M. E. mirtis yra smurtinė. Priešingai, toks V. L. elgesys po įvykio rodo, kad jis buvo susijaudinęs, pasimetęs ir skundėsi, kad reikės sėsti į kalėjimą, nes žinojo, jog konflikto metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, sumušė savo sugyventinę, o pastaroji mirė.

25. Apeliantas, kaip vieną iš M. E. mirtį galėjusių įtakoti priežasčių įvardija ir epilepsiją, tačiau specialaus medicininio tyrimo metu nustatyti duomenys tai paneigia. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje specialistas S. C. paaiškino, jog tyrimo metu nebuvo nustatyta jokių sužalojimų, būdingų patirtiems ištikus epilepsijos priepuoliui.

26. Apeliantas skunde nurodo, kad M. E. galėjo mirti, nes viena išgėrė butelį degtinės, ką patvirtina jos nevalingas tuštinimasis. Tokie apelianto skundo argumentai taip pat yra nepagrįsti, nes juos paneigia objektyvūs bylos faktiniai duomenys. Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose apklaustas specialistas paneigė tokią galimybę, kad M. E. mirtis buvo nesmurtinė, o nevalingas tuštinimasis prasidėjo dėl pernelyg didelio išgerto alkoholio kiekio. Specialistas paaiškino, kad nukentėjusiajai konstatuoti sužalojimai pagal lokalizaciją ir pagal pobūdį rodo, kad M. E. mirė dėl jos atžvilgiu tiriamo įvykio metu panaudoto fizinio smurto, ko pasėkoje po pilvo sumušimo galėjo prasidėti nevalingas tuštinimasis. Be to, byloje nustatyta, kad M. E. lavono kraujyje nustatyta tik 0,15 promilės etilo alkoholio koncentacija, o po mirties etilo alkoholio koncentracija nekinta, išlieka stabili.

27. Apibendrindama tai, kas pirmiau aptarta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų visumos pakanka daryti išvadą, kad tiriamo įvykio dieną vienintelis asmuo konfliktavęs ir smurtavęs prieš M. E. buvo V. L. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta jokių kitų aplinkybių, kurios galėjo lemti nukentėjusiosios mirtį, išskyrus nuteistojo V. L. prieš M. E. panaudotą smurtą – į pilvo sritį nustatytu laiku suduotą smūgį. Nors ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nepavyko nustatyti, kokiu konkrečiu kietu buku daiktu: ranka, koja ar apautos kojos bato padu nuteistasis smūgiavo M. E. į pilvo sritį, tačiau specialistas S. C. paaiškino, kad pagal nustatytų sužalojimų pobūdį su jėga smūgis galėjo būti suduotas bet kuriuo iš nurodytų įrankių. Taigi, esant nustatytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą spręsti, kad tarp nuteistojo nusikalstamų veiksmų, tiksliai nenustatytu kietu buku daiktu (suduodant smūgį: ranka, koja ar apautos kojos bato padu) nukentėjusiajai į pilvo sritį ir atsiradusių pasekmių – nukentėjusiosios mirties – yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Dėl V. L. kaltės formos ir veiksmų kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą

29. Apeliantas teigia, kad nuteistasis V. L. nenorėjo M. E. mirties, jai gyvybę atėmė dėl neatsargumo, nes nenumatė, kad jo veiksmai gali sukelti mirtinas pasekmes. Apelianto manymu, apygardos teismas, kvalifikuodamas nuteistojo veiksmus pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, padarė baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą, nes V. L. veiksmai sudaro BK 132 straipsnio 1 dalies sudėtį. Šis skundo argumentas nepagrįstas, todėl atmetamas.

30. Nusikaltimai, numatyti BK 129 straipsnio 1 dalyje ir BK 132 straipsnio 1 dalyje atribojami pagal subjektyvųjį požymį – kaltininko kaltės rūšį. Apie kaltininko kaltės turinį (formą ir rūšį) teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų pobūdį ir intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, jų elgesį prieš nusikalstamus veiksmus, šių veiksmų metu, jiems pasibaigus ir kt. Nagrinėjamoje byloje V. L. inkriminuotas netiesiogine tyčia padarytas sugyventinės nužudymas. Remiantis BK 15 straipsnio 3 dalimi, nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti nusikalstami padariniai, nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Sąmoningo leidimo sąvoka baudžiamosios teisės moksle ir teismų praktikoje siejama su kaltininko abejingumu dėl to, kad jo veika gali sukelti nusikalstamus padarinius. Tokiu atveju kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, taip pat tai, kad jo veikos pavojingi padariniai yra labai tikėtini ar net neišvengiami, ir nors jų nesiekia ir nenori, tačiau neatsisako ir nekeičia savo pavojingo elgesio. Kaltininkas nesitiki išvengti savo veikos padarinių arba realios jų atsiradimo grėsmės, o jeigu ir tikisi, tai remdamasis tik subjektyviais ir atsitiktiniais dalykais – sėkme, likimu ir pan. Tai vertintina kaip abejingumas kitų asmenų interesams, galimiems padariniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-498-746/2015, Nr. 2K-7-193-895/2016, Nr. 2K-410-489/2016). Tais atvejais, kai bylos aplinkybės rodo, kad kaltininkas numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti nusikalstami padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti, arba nenumatė tokių padarinių atsiradimo galimybės, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti, veika kvalifikuojama kaip padaryta dėl neatsargumo (BK 16 straipsnis).

31. Vertinant įvairių konfliktų metu padarytą gyvybės atėmimą, išvada apie tai, kad kaltininkas nusikalstamą veiką padarė ne neatsargiai, o netiesiogine tyčia, paprastai daroma atsižvelgus į intensyvų smurtavimą ir didelį trauminių poveikių skaičių (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322-511/2016, Nr. 2K-38-942/2017, Nr. 2K-322-511/2017, Nr. 2K-174-788/2017, Nr. 2K-38-942/2017, Nr. 2K-207-1073/2018, Nr. 2K-57-697/2018), peilių ar kitokių pavojingų įrankių panaudojimą prieš asmenį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-450/2011, Nr. 2K-4/2012, Nr. 2K-408/2014, Nr. 2K-513/2014), abejingą aukos atžvilgiu kaltininko elgesį po įvykio, pvz., girtavimo tęsimą, pagalbos nesuteikimą, pasišalinimą iš įvykio vietos ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-514/2009, Nr. 2K-450/2011, Nr. 2K-386/2012, Nr. 2K-408/2014, Nr. 2K-174-788/2017). Konflikto metu vienas didele jėga suduotas mirtinas smūgis į gyvybiškai svarbią kūno vietą (šiuo atveju į pilvą), teismų praktikoje taip pat paprastai pripažįstamas netiesiogine tyčia padarytu nužudymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-247/2009, Nr. 2K-514/2009, Nr. 2K-22/2013, Nr. 2K-41-697/2015, Nr. 2K-9-697/2017, Nr. 2K-57-697/2018). Toks gyvybės atėmimo kvalifikavimas grindžiamas nuostata, kad suaugęs, normalaus protinio išsivystymo žmogus, kad ir vieną kartą visa jėga smūgiuodamas į kito žmogaus gyvybei svarbų organą, negali nesuprasti, kad nuo tokio pavojingo veikimo kitas žmogus gali nugriūti, pavojingai susitrenkti ar kitaip susižaloti, patirti įvairių traumų ir komplikacijų, tarp jų ir tokių, kurios gali lemti jo mirtį. Nukentėjusiajam mirus nuo tokio smūgio sukeltų padarinių, daroma išvada, kad, pasirinkęs tokį pavojingą elgesio būdą, laiku nesusilaikęs nuo jo, kaltininkas parodė savo abejingumą dėl to, kad nukentėjusysis gali patirti mirtiną traumą, taigi sąmoningai leido mirčiai kilti. Kita vertus, kiekvienas toks atvejis vertinamas individualiai, atsižvelgiant į unikalią byloje esančių aplinkybių visumą. Yra pavyzdžių, kai tokio pobūdžio bylose (trauma patirta griūnant nuo tam tikro fizinio poveikio) nenustačius stipraus smūgio į gyvybiškai svarbią kūno vietą, taip pat nustačius, kad kaltininko elgesys po padarytos veikos nerodė abejingumo galimiems pavojingiems padariniams (gaivino nukentėjusį asmenį, padėjo jam atsikelti, pasiūlė iškviesti greitąją medicinos pagalbą ir pan.), veika buvo perkvalifikuota iš tyčinio į neatsargų gyvybės atėmimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-394/2010), taip pat iš tyčinio į neatsargų sunkų sveikatos sutrikdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-54-677/2015).

32. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas V. L. kaltės formą, motyvavo, kad jis vieną kartą smūgiuodamas į kito žmogaus gyvybei svarbų organą – M. E. pilvą, kurioje išsidėstę daug gyvybines funkcijas užtikrinančių ir palaikančių organų, negalėjo nesuprasti, kad nuo tokio pavojingo veikimo kitas žmogus galėjo patirti įvairių traumų, tame tarpe sunkių, pavojingų gyvybei. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingą išvadą, nes smūgis buvo pakankamai stiprus: nuo suduoto smūgio plyšo didžioji taukinė ir plonųjų žarnų pasaitas, atsirado aplinkinės kraujosruvos minkštuosiuose audiniuose, kas komplikavosi vidiniu nukraujavimu į pilvaplėvės ertmę, ūmiu širdies ir kvėpavimo veiklos sutrikimu. Nuteistasis pripažino, kad anksčiau jis lankė karatė ir kikbokso treniruotes (t. 3, b. l. 85). Taigi nukentėjusioji mirė nuo tiesioginio stipraus nuteistojo tyčinio poveikio į gyvybei pavojingą kūno vietą. M. E. tiriamo įvykio metu blogai pasijuto, dejavo, jai prasidėjo nevalingas tuštinimasis. Taigi visi šie faktiniai duomenys neabejotinai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, jog nuteistasis V. L., suduodamas stiprų smūgį į svarbią gyvybei vietą – pilvą, pats būdamas normalaus protinio išsivystymo žmogus, pagal savo amžių, gyvenimišką patirtį ir pagal savo psichofizines savybes, negalėjo nesuprasti, kad nuo tokio pavojingo jo veikimo nukentėjusioji gali patirti įvairių traumų ir komplikacijų, tarp jų ir tokių, kurios gali lemti jos mirtį. Nuteistojo gynėjas skunde aiškino, kad tai, jog jis negalėjo tyčia sunkiai sužaloti M. E., patvirtina nukentėjusiosios B. L. parodymai apie tai, kad V. L. negalėjo nužudyti jos dukros. Toks argumentas yra nepagrįstas. Nors nukentėjusioji B. L. tvirtino netikinti, jog V. L. nužudė jos dukrą, tačiau paaiškino, jog ji apie M. E. mirties aplinkybes nieko nežino. 2019 m. lapkričio 13 d. apie 12 val. atėjo V. L., pradėjo verkti ir pasakė, jog M. E. mirė. Taigi nukentėjusioji nematė, kaip buvo sužalota M. E., todėl jos galimybė nuspręsti, ar M. E. patyrė sunkias pasekmes dėl V. L. tyčinių ar neatsargių veiksmų, buvo menkesnė, negu paties nuteistojo, kuris, kaip jau aptarta šioje nutartyje, pakankamai didele jėga tyčia sudavė nukentėjusiajai smūgį į pilvo sritį. V. L. žinojo, kad jo šie veiksmai yra pavojingi ir gali sukelti sunkias, net ir mirtinas pasekmes. Matydamas, kad nukentėjusiajai M. E. po jo smūgio pasidarė bloga, pats ja nesirūpino ir iš įvykio vietos pasišalino, tokiais veiksmais pademonstruodamas savo abejingumą kilsiančioms pasekmėms. Nors nuteistasis nurodo, kad nemanė, jog nukentėjusiajai nutiko kas nors rimto, todėl nuėjo pas kaimynus gerti, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad po jo ir M. E. įvykusio konflikto nuteistasis matė, kad nukentėjusioji pradėjo nevalingai tuštintis, išmatų buvo pilni namai, kas reiškia, kad jis suprato, jog nukentėjusioji gali blogai jaustis ir nuo jo suduoto smūgio. Nepaisant to, nuteistasis V. L. M. E. būkle nepasidomėjo, pagalbos neiškvietė ir ją dejuojančią paliko, o pagalbą bandė suteikti, kai nukentėjusiąją rado mirusią. Taigi nors jis, suduodamas smūgį M. E. į pilvo sritį, mirtinų pasekmių nesiekė, tačiau leido joms kilti, t. y. veikė netiesiogine tyčia. Tam neprieštarauja aplinkybės, kad nuteistasis nusikaltimą padarė spontaniškai, apsvaigęs nuo alkoholio. Teisėjų kolegijos vertinimu, spontaniškumas ir apsvaigimas nuo alkoholio aptariamu atveju neatėmė galimybės nuteistajam suvokti atliekamų smurtinių veiksmų pavojingumo. Nuteistojo apsvaigimas nuo alkoholio teisingai pripažintas jo baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe ir į ją atsižvelgta skiriant jam bausmę. Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad V. L. veiksmai sudaro BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto sudėtį, nes veikdamas netiesiogine tyčia jis nužudė savo šeimos narę.

33. Dėl pirmiau aptartų aplinkybių negalima sutikti su nuteistojo V. L. gynėjo apeliacinio skundo argumentu, kad nagrinėjamas įvykis turi būti vertinamas kaip neatsargus nusikaltimas.

34. BK 132 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui. BK 132 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų sudėčių būtinasis požymis – kaltė – yra neatsargumas, galintis pasireikšti dviem formomis: nusikalstamu pasitikėjimu ir nusikalstamu nerūpestingumu (BK 16 straipsnis). Jei kaltės forma yra neatsargi, kaltininkas arba visiškai nesuvokia savo veiksmų pavojingumo ir nenumato galinčių kilti padarinių, nors gali ir turi juos numatyti (nusikalstamas nerūpestingumas), arba suvokia tik rizikingą savo veiksmų pobūdį ir lengvabūdiškai tikisi išvengti galinčių kilti padarinių (nusikalstamas pasitikėjimas).

35. Byloje surinktais įrodymais nustatytos kaltės turinį apibūdinančios aplinkybės neatitinka nė vieno iš nurodytų neatsargios kaltės rūšių apibrėžimo, bet atitinka jau aptartus tyčinio kito žmogaus gyvybės atėmimo požymius.

Dėl nuteistajam V. L. paskirtos bausmės

36. Nuteistojo V. L. gynėjas skunde tvirtina, kad pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą už sugyventinės M. E. nužudymą teismas V. L. paskyrė akivaizdžiai per griežtą keturiolikos metų laisvės atėmimo bausmę. Apelianto nuomone, priimdamas tokį sprendimą, teismas nepakankamai įvertino, kad V. L. nusikatimą padarė veikdamas netiesiogine tyčia. Šie argumentai nepagrįsti, todėl atmetami.

37. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, kuriame įtvirtinta atsakomybė už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, vadovaudamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatomis. BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

38. Teisėjų kolegija, įvertinusi nuosprendyje išdėstytus bausmės skyrimo motyvus, sprendžia, kad nuosprendį priėmęs teismas, V. L. skirdamas bausmę už kvalifikuotą nužudymą, teisingai taikė BK 41 straipsnio ir BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrąsias bausmės skyrimo nuostatas.

39. Už BK 129 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą įstatymo leidėjas be jokių alternatyvų nustatė itin griežtą bausmę – laisvės atėmimą nuo 8 iki 20 metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Taigi šio straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkis – laisvės atėmimas 14 metų. Pirmosios instancijos teismas už padarytą nusikalstamą veiką nuteistajam V. L. paskyrė laisvės atėmimą keturiolika metų, tai yra bausmę, lygią sankcijos vidurkiui.

40. Apygardos teismas nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė. V. L. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Įvertino, kad V. L. padarė labai sunkų nusikaltimą, veikdamas netiesiogine tyčia. Jis nužudė savo sugyventinę, tuo sukeldamas neatstatomas pasekmes.

41. Skiriant bausmę ir nustatant jos dydį, apygardos teismas taip pat atsižvelgė į nuteistąjį charakterizuojančius duomenis: jis anksčiau teistas, tame tarpe už smurtinius nusikaltimus, nusikalto neišnykus teistumui, baustas administracine tvarka, smurtavo prieš sugyventinę M. E., užimtumo tarnyboje neregistruotas, byloje duomenų, kad būtų dirbęs, nėra. Esant tokioms aplinkybes, teismas nuteistajam už labai sunkaus nusikaltimo padarymą, priešingai, negu tvirtinama skunde, nustatė veiksmingą, proporcingą nuteistojo asmenybei, jo veiksmais pažeistiems teisiniams gėriams ir atitinkančią teisingumo principą laisvės atėmimo bausmę.

42. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar per švelnią, neteisingą bausmę. Tokių aplinkybių konkrečiu atvejų nėra. Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė: kaltės forma – netiesioginė tyčia pati savaime nesudaro pagrindo švelninti bausmę labiau, negu nustatė apygardos teismas.

43. Apeliantas skunde taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad teismų praktikoje, asmenims, teistiems už analogiškas veikas, padarytas veikiant tiesiogine tyčia, buvo paskirtos žymiai švelnesnės bausmės, negu V. L. (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-185-616/2020, Nr. 1A-231-654/2020, Nr. 1A-165-318/2020 ir kt.).

44. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nurodoma žemesnės instancijos teismo praktika nepagrindžia apelianto prašymo švelninti bausmę nuteistajam. Pirmiausia pažymėtina, kad vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalis). Antra, įstatymuose, kaip prieš tai buvo minėta, nustatyta, jog skiriant bausmę atsižvelgiama į padaryto nusikaltimo pobūdį, kaltininko asmenybę, kaltės laipsnį, atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes ir kt. ir tuo remiantis kiekvienu konkrečiu atveju bausmė individualizuojama (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. nutarimas). Taigi, vienodas patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrindas nereiškia, jog visiems asmenims, padariusiems tokį pat nusikaltimą, turi būti paskirta ir vienoda bausmė.

45. Taigi, esant tokioms nusikaltimą ir jį padariusį asmenį charakterizuojančioms aplinkybėms, nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas V. L. paskyrė aiškiai per griežtą bausmę.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo

46. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus.

47. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Lietuvos apeliacinio teismas nuteistajam V. L. 2021 m. vasario 5 d. nutartimi paskyrė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamosiose bylose parinktą gynėją. Apeliacinės instancijos teisme 2021 m. vasario 17 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad už nuteistajam V. L. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė 94,50 Eur išlaidų.

48. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, apeliacinio proceso trukmę, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad valstybės patirta ir prašoma priteisti už nuteistajam suteiktą teisinę pagalbą nurodyta išlaidų suma yra neproporcinga nuteistojo turtinei padėčiai. Nuteistasis atlieka bausmę įkalinimo įstaigoje, tačiau yra darbingo amžiaus ir gali dirbti. Prašoma priteisti proceso išlaidų suma yra reali ir pagrįsta rašytiniais duomenimis, todėl ji išieškotina iš nuteistojo (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. L. gynėjo advokato Vytauto Kupcikevičiaus apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš nuteistojo V. L. 94,50 Eur (devyniasdešimt keturis eurus penkiasdešimt centų) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų valstybės naudai.