Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Reginos Pocienės ir Lino Žukausko,

nuteistajam A. H. ir jo gynėjui advokatui Aleksandrui Palamarčukui (Aleksandr Palamarčuk),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. H. ir jo gynėjos advokatės Elenos Gylienės, nukentėjusiųjų V. N., S. N. ir E. L. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo A. H. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą – laisvės atėmimo bausme trylikai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir kardomosios priemonės suėmimo terminas nuo 2019 m. liepos 5 d. iki 2019 m. gruodžio 19 d.

Iš nuteistojo A. H. priteista nukentėjusiajai V. N. 29 000 Eur neturtinei ir 2 624,56 Eur turtinei žalai atlyginti.

Iš nuteistojo A. H. priteista nukentėjusiajam S. N. 29 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Iš nuteistojo A. H. priteista nukentėjusiajai E. L. 29 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. H. (toliau – ir A. H.) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą už tai, kad 2019 m. liepos 4 d. nuo 21 val. 30 min. iki 22 val. 20 min., viešosios įstaigos „R“ teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, konflikto metu dėl asmeninių nesutarimų su savo sugyventine D. N. (toliau – ir D. N.), tyčia, pargriovęs ant suolo ir suduodamas kietais bukais daiktais daugybę kartų, t. y. ne mažiau kaip dvidešimt penkis smūgius nukentėjusiajai į veidą ir kitas kūno vietas, sukėlė jai fizinį skausmą, padarė poodinės kraujosruvas akių viršutiniuose vokuose, kairiame skruoste, smakre, pasmakrėje, kakle, krūtinėje, žastuose, dilbiuose, kairėje plaštakoje, dešiniame rieše, dešinėje blauzdoje, kairėje šlaunyje, kairiame kelyje, kairėje blauzdoje, odos nubrozdinimus smakre, dešinėje plaštakoje, krūtinėje, poodinę kraujosruvą ir odos nubrozdinimą kairėje krūtyje, pogleivio kraujosruvas lūpose, minkštųjų audinių kraujosruvas veide, smilkininiuose raumenyse, taip pat, spausdamas nukentėjusiosios kaklą ranka ir virve, padarė D. N. stranguliacinę asfikciją – kaklo suspaudimą, pasireiškusį stranguliacine vaga kakle, poodinėmis kraujosruvomis ir odos nubrozdinimais kakle, odos nubrozdinimais sprande, petechijomis veide, kraujosruvomis po akių obuolių ir vokų junginėmis, taškinėmis kraujosruvomis lūpų gleivinėje ir dantenose, antgerklio gleivinėje, po širdiplėve, po plaučių krūtinplėvėmis, kraujosruvomis liežuvio šaknyje, kraujosruvomis kaklo minkštuosiuose audiniuose ir kairiame galvos sukamajame raumenyje, kraujosruvomis gerklų minkštuosiuose audiniuose, poliežuvinio kaulo dešinio rago lūžiu, dėl ko nukentėjusioji įvykio vietoje mirė. Tokiu būdu, A. H. nužudė savo šeimos narį – sugyventinę D. N.

II. Apeliacinių skundų argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuteistojo A. H. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Kauno apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Šioje nagrinėjamoje byloje esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikacijos nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas skundžiamą nuosprendį patikrina atsižvelgdamas į apeliacinių skundų ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

12. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek iš paties nuteistojo A. H., tiek iš nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų matyti, kad šis konfliktas įvykio metu, nebuvo kažkuo išskirtinis ir nuteistajam netikėtas, nes tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios konfliktai kildavo dažnai, ir kuris laiko tarpas buvo įprastu jų gyvenimo būdu. Akivaizdu, kad konfliktas įvykio metu kilo dėl nuteistojo A. H. pavydo ir pykčio, kai nukentėjusioji pokalbio metu paprašė išsivežti asmeninius daiktus iš jų namų. Šis nukentėjusiosios prašymas nuteistajam sukėlė neigiamas emocijas, susijaudinimą, nes tokiu būdu įžeidė jo savimeilę dėl pastangų, siekiant įvairiais būdais išsaugoti tarpusavio santykius. Tačiau nuteistasis ir anksčiau žinojo bei suprato, kad D. N. nebenori gyventi kartu, o konfliktų metu jam galimai priekaištavo išsakydama įžeidžiančius bei necenzūrinius žodžius dėl netinkamo jo elgesio, todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog šis konfliktas ir nukentėjusiosios elgesys (t. y. išsakytas prašymas išsivežti asmeninius daiktus bei galimai pavartoti necenzūriniai žodžiai jo atžvilgiu ir pan.) jam buvo netikėtas ir labai įžeidžiantis, kuris sukėlė A. H. didelį susijaudinimą (fiziologinį afektą), kad šis kaip atsaką tokiam poelgiui, būtų galėjęs vartoti mirtį sukėlusį smurtą.

13. Pažymėtina, kad neteisėtas asmens poelgis – tai bet koks prieš kaltininką ar jo artimą asmenį nukreiptas priešingas teisei nukentėjusiojo elgesys, kuris gali reikštis kėsinimusi į žmogaus gyvybę, sveikatą, smūgių sudavimu ir pan., taip pat ir (ar) psichiniu poveikiu – grasinimu panaudoti smurtą, tyčiojimusi, šantažu ir kitaip. Spręsdamas, ar nukentėjusiojo poelgis yra itin įžeidžiantis, teismas atsižvelgia į tai, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai esmingai prieštarauja moralės ir dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę ir orumą, ir kaip tai paveikia kaltininką, atsižvelgiant į jo individualias asmenines savybes ir jo santykius su nukentėjusiuoju.

14. Nagrinėjamoje byloje jokių objektyvių duomenų, kad D. N. tyčia būtų siekusi itin įžeisti nuteistąjį, stengdamasi išprovokuoti konfliktą, nėra. Taip pat nenustatyta, kad nukentėjusioji D. N. būtų atlikusi kokius nors neteisėtus veiksmus nuteistojo atžvilgiu, t. y. kėsinosi į kaltininko ar jo artimo asmens gyvybę, sveikatą, sudavė smūgius ar pan. Nors D. N. elgesys (t. y. prašymas išsivežti asmeninius daiktus iš namų; nenorėjimas susitaikyti ir toliau gyventi; galimai išsakyti įžeidžiantys žodžiai bei susidomėjimas kitu vyru) sukėlė nuteistajam neigiamų emocijų, tačiau atkreipiamas dėmesys, kad toks moters elgesys šiuolaikiniuose vyro ir moters santykiuose nėra netikėtas, ir nėra neteisėtas ar itin įžeidžiantis pagal BK 130 straipsnio nuostatas. Tai, kad D. N. nebenorėjo gyventi kartu su A. H. bei konflikto metu išreiškė savo požiūrį į nuteistojo asmenybę ir dedamas jo pastangas gyventi kartu, ar pradėjo bendrauti su kitu vyru, akivaizdžiai, rodo tik jos asmeninį požiūrį, o ne siekį itin įžeisti nuteistąjį.

15. Įvertinus visas reikšmingas veikos kvalifikavimui bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad A. H. nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo fiziologinio afekto būsenos, o paprastoje emocinėje būsenoje (t. y. būdamas įtampoje dėl įžeistos savimeilės sureagavo spontaniškai ir neadekvačiai), kuriai lemiamą įtaką turėjo nuteistojo apsvaigimas nuo alkoholio, o ne apeliantų skunde nurodomas neteisėtas, provokuojantis ir itin įžeidžiantis nukentėjusiosios poelgis. Todėl nuteistojo A. H. inkriminuotą veiką pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, perkvalifikuoti į BK 130 straipsnį, nėra jokio teisinio pagrindo.

17. Nagrinėjamoje byloje nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme ar apeliacinio proceso metu, nekilo pagrįstų abejonių dėl nuteistojo A. H. psichikos sveikatos būklės. Iš Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Kauno teismo psichiatrijos skyriaus 2019 m. liepos 16 d. pateiktos specialisto išvados Nr. 93TPK-824/2019 matyti, kad A. H. skirti ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę nėra pagrindo (netikslinga), nes įvertinus jo psichinę būseną nustatyta, jog A. H. nusiskundimų psichine sveikata neturi; elgesys bei emocinės reakcijos adekvačios; mąstymas rišlus, nuoseklus; grubių atminties, dėmesio koncentracijos sutrikimų nepastebėta; nuosekliai, smulkiai pasakoja apie įvykdyto nusikaltimo aplinkybes, kurios atitinka jo duotiems 2019 m. liepos 6 d. parodymams ikiteisminio tyrimo metu bei neneigia nusikalstamos veikos; psichozės reiškinių taip pat neišklausiama, o kritiškumas savo būsenai, situacijai bei poelgiui – pakankamas (t. 2, b. l. 62–63). Byloje esančios pažymos iš Respublikinės K. ligoninės Psichiatrijos klinikos filialo (t. 2, b. l. 55) ir Respublikinio priklausomybės ligų centro (t. 2, b. l. 58) taip pat patvirtina, kad A. H. šiose įstaigose nesigydė, apie jį duomenų neturima. Be to, nuteistasis A. H. duodamas parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, motyvavo jos padarymą (t. y. konflikto metu buvo paveiktas alkoholio ir pykčio dėl to, kad nukentėjusioji nebenorėjo kartu gyventi, prašė išsivežti asmeninius daiktus bei dėl nukentėjusiosios išsakytų jį įžeidžiančių bei necenzūrinių žodžių dėl netinkamo jo elgesio), nuosekliai ir pakankamai išsamiai (išskyrus dėl suduotų smūgių) nurodė visas įvykio aplinkybes. Atkreipiamas apeliantų dėmesys ir į tai, kad nei pats nuteistasis A. H., nei jo gynėja, tiek ikiteisminiame tyrime vykusių apklausų metu, tiek po A. H. įvertintos psichinės būsenos ir pateiktos 2019 m. liepos 16 d. specialisto išvados Nr. 93TPK-824/2019, tiek po susipažinimo su bylos medžiaga baigus ikiteisminį tyrimą (t. 2, b. l. 126, 127), jokių pastabų ar papildomų prašymų paskirti A. H. teismo psichologinę – psichiatrinę ekspertizę nepareiškė bei nuteistojo psichikos sveikatos būkle iki nusikalstamos veikos padarymo, nusikalstamos veikos darymo metu ar po jos padarymo, neabejojo. Todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, iš byloje esančių ir įvertintų duomenų, pirmiau nustatytų faktinių aplinkybių, akivaizdu, kad įvykio metu nuteistąjį A. H. buvo apėmęs pyktis, tačiau veikė logiškai ir kryptingai, jokio psichikos sutrikimo ar labai didelio susijaudinimo nenustatyta. Tuo tarpu, apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, t. y. kad nuteistasis šiuo metu jaučia nuolat didelę baimę ir nerimą, nėra tos aplinkybės, dėl kurių būtų tikslinga skirti nuteistajam A. H. teismo psichiatrinę ekspertizę.

18. Apeliantai skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog A. H. nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui.

19. Atkreipiamas apeliantų dėmesys į tai, kad apsvaigimas nuo alkoholio, kaip asmens, vartojusio alkoholį, būsena, nustatoma pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, nustatytas BPK, neišskiriant kokių nors privalomų įrodinėjimo būdų. Teismų praktikoje apsvaigimas nuo alkoholio nustatomas ne tik alkoholio kiekio matuoklio duomenimis, bet ir paties kaltinamojo, liudytojų parodymais bei kitais duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-89-139/2016 ir kt.). Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje A. H. apsvaigimą nuo alkoholio nustatė paties nuteistojo parodymais, taip pat atsižvelgdamas ir į nusikalstamos veikos aplinkybes bei nuteistojo elgesį.

20. Nors skunde nurodoma, kad A. H. nusikaltimo padarymo metu nuo alkoholio nebuvo apsvaigęs, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, tai subjektyvi ir gynybinė apeliantų nuomonė, kuri, akivaizdžiai, prieštarauja paties nuteistojo A. H. parodymams. Iš A. H. ikiteisminio tyrimo 2019 m. liepos 6 d. pirminės apklausos protokolo turinio matyti, kad nuteistasis pripažino savo kaltę ir nurodė, jog nukentėjusiąją nužudė paveiktas alkoholio ir pykčio. Paaiškino, kad iki įvykio buvo išgėręs du litrus „T“ alaus, todėl buvo lengvai apsvaigęs, tačiau negirtas, nes aplinkoje orientavosi bei suvokė kas vyksta (t. 2, b. l. 76–80). Kauno apylinkės teisme 2019 m. liepos 7 d. nagrinėjant klausimą dėl kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo, A. H. atsakydamas į teisėjos klausimus, taip pat patvirtino, kad įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, kuris turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (t. 2, b. l. 106–108). 2019 m. rugpjūčio 8 d. papildomos apklausos metu, A. H. patvirtino duotus pirminius parodymus (t. 2, b. l. 83–84). Parodymų patikrinimo vietoje, vykusioje 2019 m. liepos 11 d., A. H. negalėjo prisiminti ar buvo prieš įvykį vartojęs alkoholį, tačiau po nukentėjusiosios nužudymo, tikrai vartojo alkoholį (t. 2, b. l. 87–89). Pirmosios instancijos teisme A. H. pripažino savo kaltę bei patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra teisingi. Teigė, kad įvykio metu nebuvo apsvaigęs, tačiau dieną buvo vartojęs alkoholį (t. 2, b. l. 189–191).

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš pirmiau išdėstytų nuteistojo A. H. parodymų, akivaizdu, kad A. H. buvo apsvaigęs nuo alkoholio prieš tyčios nusikalsti susiformavimo momentą, o tai slopino jo savikontrolę bei iš esmės lėmė iškreiptą situacijos vertinimą, todėl apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, todėl ir BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė nustatyta pagrįstai.

22. Apeliaciniame skunde apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, jog A. H. veikdamas tiesiogine tyčia padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte. Apeliantų vertinimu, A. H. neturėjo jokio tikslo nužudyti nukentėjusiosios D. N.

23. BK 129 straipsnio 2 dalyje nurodytas nusikaltimas gali būti padaromas tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia. Nužudymas laikomas padarytu tiesiogine tyčia, kai kaltininkas supranta, kad savo veika kelia pavojų kito žmogaus gyvybei, numato, jog dėl jo veikimo ar neveikimo gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nori ją atimti. Tuo tarpu, nužudymo netiesiogine tyčia atveju kaltininkas supranta, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numato, jog gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors nenori atimti gyvybės, sąmoningai leidžia tokiems padariniams atsirasti. Be to, atkreipiamas apeliantų dėmesys ir į tai, kad asmens kaltė nustatoma ne vien pagal nuteistojo parodymus, jo vidinį įsitikinimą, tačiau pagal bylos aplinkybių visumą bei nustatytus objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius.

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje remdamasis teismų praktika nužudymo bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-483-976/2015; Nr. 2K-P-498-746/2015; Nr. 2K-79-489/2017), pagristai atkreipė dėmesį į tai, jog apie kaltininko tyčios turinį sprendžiama atsižvelgiant į visas padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veikų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo elgesį įvykio metu, prieš pat nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas tiksliai nustatė nukentėjusiosios D. N. mirties priežastį (stranguliacinė asfikcija – kaklo suspaudimas tiek ranka, tiek virve (pasmaugimas), įrodė tiesioginį priežastinį ryšį tarp nukentėjusiosios D. N. mirties ir A. H. veiksmų (t. y. suduoti ne mažiau kaip dvidešimt penki smūgiai į veidą ir kitas kūno vietas bei pasmaugimas rankomis ir virve). Be to, nuteistojo tyčios turinys atskleistas ne tik konstatavus nukentėjusiosios nužudymo būdą, bet ir atsižvelgus į padaryto nusikaltimo aplinkybių visumą, įvertinus įvykių seką prieš nužudymą, nuteistojo elgesį darant nusikaltimą ir po jo. Teisėjų kolegijos vertinimu, konfliktiškas ir neadekvatus nuteistojo A. H. elgesys prieš nužudymą, nukentėjusiosios mušimo ir smaugimo veiksmai, akivaizdžiai, patvirtina, kad spausdamas tiek ranka, tiek virve D. N. kaklą tol, kol ji užduso, A. H. norėjo taip veikti, ir nors buvo apsvaigęs nuo alkoholio, tačiau suvokė nusikalstamą tokių veiksmų pobūdį bei numatė, jog tokiais veiksmais gali atimti gyvybę ir tokių padarinių norėjo. Be to, svarbu pažymėti ir tai, kad nuteistasis pamatęs, jog nukentėjusiosios kūnas suglebo ir neberodė jokių gyvybės ženklų, nekvietė medicinos pagalbos ar policijos, o įdėjęs į karutį nuvežė toliau nuo nusikaltimo vietos ir kūną paslėpė, o ryte iš įvykio vietos pasišalino išsinešdamas ir nusikaltimo padarymo įrankį (virvę). Todėl šie nustatyti požymiai, akivaizdžiai, paneigia apeliantų skundo argumentą dėl netiesioginės tyčios, ir patvirtina, kad A. H. įvykdytas D. N. gyvybės atėmimas (nužudymas) buvo padarytas tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis).

25. Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad pirmosios instancijos teismas įvertinęs bylos aplinkybių visumą ir kvalifikuodamas nužudymą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, teisingai nustatė, jog nuteistąjį A. H. ir nukentėjusiąją D. N., nepaisant to, kad jie nebuvo sudarę santuokos (t. y. įregistravę partnerystės) ir iki įvykio kuris laikas gyveno atskirai, siejo sugyventinių santykiai, kurių turinys iš esmės atitinka šeimos santykius (BK 248 straipsnio 2 dalis).

Dėl nužudymo kvalifikuojamo požymio kankinant ar kitaip itin žiauriai (BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktus)

26. Nukentėjusieji E. L., S. N. ir V. N. apeliaciniame skunde prašo nuteistojo A. H. padarytą nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3, 6 punktus, nes nukentėjusioji D. N. vykusio konflikto metu buvo nužudyta kankinant itin žiauriai dėl pavydo, pykčio ir įžeidinėjimų, o ne siekiant palaužti jos pasipriešinimą. Apeliantų vertinimu, šias aplinkybes patvirtina nustatytų sužalojimų lokalizacija bei kiekis.

27. Remiantis Kauno apygardos prokuratūros prokuroro surašytu ir nagrinėjamoje byloje pateiktu kaltinamuoju aktu matyti, kad pagal ikiteisminio tyrimo metu nustatytas faktines bylos aplinkybes A. H. buvo kaltinamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3, 6 punktus, t. y. dėl to, jog 2019 m. liepos 4 d. nuo 21 val. 30 min. iki 22 val. 20 min., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, konflikto metu dėl asmeninių nesutarimu su savo sugyventine D. N., tyčia, veikdamas itin žiauriai, t. y. pargriovęs ant suolo ir suduodamas kietais bukais daiktais ne mažiau kaip dvidešimt penkis smūgius nukentėjusiajai į veidą ir kitas kūno vietas bei spausdamas nukentėjusiosios kaklą ranka ir virve, padarė D. N. stranguliacinę asfikciją – kaklo suspaudimą, dėl ko nukentėjusioji įvykio vietoje mirė.

28. Tuo tarpu, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs baudžiamąją bylą bei įvertinęs byloje surinktus įrodymus, t. y. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2019 m. liepos 8 d. specialisto išvadą Nr. M 580/2019 (02) (t. 2, b. l. 16–22), specialistės M. K. (toliau – M. K.) duotus paaiškinimus (t. 2, b. l. 26, 27–28), paties nuteistojo A. H. parodymus duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 76–80, 83–84, 87–89, 106–108), tiek pirmosios instancijos teisme (t. 2, b. l. 189–191) bei kitą rašytinę bylos medžiagą, skundžiamame nuosprendyje nuteistojo A. H. padarytą nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nes nenustatė, kad nužudymas buvo padarytas tokiomis aplinkybėmis, kurios atitinka kvalifikuojamojo požymio itin žiauriai turinį. Šią išvadą pirmosios instancijos teismas motyvavo tuo, kad nukentėjusiajai D. N. padaryti sužalojimui ne mažiau dvidešimt penkiais smūgiais į veidą ir kitas kūno vietas, atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą ir įtakos nukentėjusiosios mirčiai neturėjo. Taip pat nustatė, kad nuteistasis A. H. tokiais veiksmais siekė nesukelti skausmo nukentėjusiajai ar kitaip ją sužaloti, o palaužti jos pasipriešinimą. Be to, nagrinėjamoje byloje nenustatyta ir tai, kad A. H. suvokė, jog veikia itin žiauriai.

29. Pažymėtina, kad pagal nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Nužudymas itin žiauriai yra ne tik tada, kai gyvybė atimama kankinant ar itin skausmingu būdu, bet ir tais atvejais, kai nukentėjusiajam padaroma daug kūno sužalojimų, jei kaltininkas suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo būdą. Sąvoka „itin žiauriai“ yra vertinamasis požymis, kuris nustatomas įvertinus panaudoto smurto pobūdį, jo trukmę, intensyvumą, įrankius, padarytų sužalojimų kiekį, jų lokalizaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-253/2011; Nr. 2K-146/2014; Nr. 2K-316-1073/2018 ir kt.). Be to, kvalifikuojant veiką pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, būtina nustatyti kaltininko psichinį santykį su nužudymo būdu, t. y. ar jis suvokė, kad nužudo itin žiauriai. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad nužudymo kvalifikuojamas požymis kankinant ar kitaip itin žiauriai yra ne medicininė, o juridinė sąvoka, todėl daugybės žaizdų padarymas nukentėjusiajam pats savaime nėra pagrindas pripažinti nužudymą itin žiauriu. Pripažįstant nužudymą padarytu kankinant ar kitaip itin žiauriai taip pat reikia įrodyti, kad kaltininkas suvokė savo veikos pobūdį, norėjo ar sąmoningai leido atsirasti veikos rezultatui, kurį sukelia ypatingas žiaurumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-55-699/2017; Nr. 2K-316-1073/2018 ir kt.).

30. Iš nagrinėjamoje byloje pateiktos Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2019 m. liepos 8 d. specialisto išvados Nr. M 580/2019 (02) matyti, kad nukentėjusiajai D. N. kietais – bukais daiktais, ne mažiau kaip dvidešimt penkiais trauminiais poveikiais buvo padaryti sužalojimai veido ir kitose kūno vietose, galimai artimu kaklo suspaudimui laiku (t. y. iki mirties), kurie atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą ir įtakos nukentėjusiosios mirčiai neturėjo. Taip pat, nustatyti kaklo suspaudimai padaryti plaštakos pirštais bei smaugvirve, kurie tapo D. N. mirties priežastimi (t. y. stranguliacinė asfiksija – kaklo suspaudimas) (t. 2, b. l. 16–22). Ikiteisminio tyrimo metu apklausta specialistė M. K. patvirtino, kad atliko nukentėjusiosios lavono tyrimą ir paaiškino, kad D. N. mirties priežastis – pasmaugimas. Taip pat nurodė, kad lavono tyrimo metu buvo nustatyti daugybiniai išoriniai sužalojimai veide, krūtinėje, rankose, o kojose – poodinės kraujosruvos ir odos nubrozdinimai, buvo lūžęs poliežuvinio kaulo dešinysis ragas, nustatytos kraujosruvos kaklo ir gerklų minkštuosiuose audiniuose. Pažymėjo ir tai, kad šie sužalojimai nukentėjusiajai buvo padaryti esant gyvai (t. 2, b. l. 26, 27–28). Iš A. H. ikiteisminio tyrimo 2019 m. liepos 6 d. pirminės apklausos protokolo turinio matyti, kad nuteistasis neneigė, jog konflikto metu galėjo suduoti smūgius nukentėjusiajai, tačiau patvirtinti negalėjo, nes neprisimena (t. 2, b. l. 76–80). 2019 m. rugpjūčio 8 d. papildomos apklausos metu A. H. taip pat nurodė, kad negali prisiminti ar kumščiais į veidą mušė D. N. bei pažymėjo, jog sužalojimai krūtinėje galėjo atsirasti bandant gaivinti, o nubrozdinimai – tempiant ir vežant kūną į mišką (t. 2, b. l. 83–84). Parodymų patikrinimo vietoje paprašius papasakoti apie įvykio aplinkybes, nuteistas A. H. negalėjo prisiminti, ar įvykio metu mušė D. N. (t. 2, b. l. 87–89). Pirmosios instancijos teisme parodė analogiškas aplinkybes, t. y. negali prisiminti, ar konflikto metu sudavė smūgius nukentėjusiajai (t. 2, b. l. 189–191). Tuo tarpu, įvykio aplinkybes susijusias su nukentėjusiosios D. N. pasmaugimu, nuteistasis A. H. prisiminė bei nuosekliai paaiškino tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme.

31. Teisėjų kolegija, įvertinusi 2019 m. liepos 8 d. specialisto išvadoje Nr. M 580/2019 (02) pateiktas išvadas bei specialistės paaiškinimus apie nukentėjusiajai padarytus sužalojimus, jų kiekį, pobūdį, sunkumą, mirties priežastį bei nuteistojo A. H. parodymus duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, atsižvelgusi į padaryto nusikaltimo aplinkybių visumą, įvykių seką prieš nužudymą, nuteistojo elgesį darant nusikaltimą ir po jo, daro išvadą, kad šios įvertintos ir nustatytos aplinkybės nesudaro teisinio pagrindo, papildomai nuteistojo A. H. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą. Be to, įvertinus nustatytas D. N. nužudymo aplinkybes, smurto pobūdį (pasmaugimas virve, kiti sužalojimai nežymūs,) trukmę (keletą minučių), naudotas priemones (virvė bei kietais bukais daiktais (galimai kumščiais), teisėjų kolegijos vertinimu, toks nužudymo pobūdis, taip pat nepatvirtina nuteistojo ypatingo žiaurumo, kuris atitiktų kvalifikuojamo požymio – nužudymo kankinat ar kitaip itin žiauriai – turinio esmę.

32. Nors apeliantai skunde nurodo, kad nukentėjusioji D. N. buvo nužudyta kankinant itin žiauriai dėl pavydo, pykčio ir įžeidinėjimų, o ne siekiant palaužti jos pasipriešinimą ir kt., tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog šios apeliantų nurodytos aplinkybės (pavydas, pyktis, įžeidinėjimas), nepatvirtina šio kvalifikuojamojo požymio nusikalstamoje veikoje, nes šis požymis nurodo tam tikrą ypatingą veikos padarymo būdą (t. y. sudeginimas, sušaldymas, ypač didelių fizinių kančių sukėlimas ir kt.), ir nuteistojo veiksmai yra vertinami veikos padarymo metu, o ne nuteistojo reakcija (emocija) į daromus veiksmus.

33. Atkreipiamas apeliantų dėmesys ir į tai, kad nors, nėra pagrindo A. H. inkriminuotą nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, tačiau ši išvada nesumenkina nusikaltimo pavojingumo bei nepaneigia nuteistojo A. H. atsakomybės už labai sunkaus nusikaltimo padarymą, sukėlusio neatitaisomas pasekmes.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

34. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. H. ir jo gynėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė per didelį neturtinės žalos dydį ir nepagrįstai iš nuteistojo priteisė nukentėjusiesiems po 29 000 Eur.

35. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo, bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, teismas taip pat atsižvelgia į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, kurie yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko – pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Nors pirmiau nurodytas įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, ją įvertinti palikta teismui, kuris negali vieno asmens interesus labiau sureikšminti, o kito – nuvertinti, bei turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.

36. Bylos medžiaga nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino nukentėjusiųjų civilinius ieškinius, ir iš nuteistojo A. H. priteisė nukentėjusiesiems V. N. (motinai), S. N. (tėvui), E. L. (seseriai) po 29 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

37. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė priteistinos neturtinės žalos kriterijus, juos išsamiai aptarė bei teisingai išsprendė, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nurodytų motyvų vertinti kitaip ir jiems pritaria. Be to, pirmosios instancijos teismo priteisti nukentėjusiesiems turtinės ir neturtinės žalos dydžiai, nėra ypatingai per dideli ar neteisingi, atitinka sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus, neviršija teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-129-976/2016; Nr. 2K-330-507/2016; Nr. 2K-334-699/2018; Nr. 2K-41-648/2019 ir kt.) iš esmės už analogiškas ar panašias nusikalstamas veikas priteistinų žalos atlyginimo ribų. Pusiausvyra tarp nukentėjusiųjų teisių į neturtinės žalos atlyginimo įgyvendinimą ir nuteistojo teisinės padėties, teisėtą jos prioritetą yra išlaikyta. Todėl teisėjų kolegija, neturi jokio teisinio pagrindo tenkinti apeliaciniame skunde nurodomą prašymą, ir sumažinti nukentėjusiesiems priteistų neturtinės žalos dydžių.

38. Atkreipiamas nuteistojo A. H. ir jo gynėjos dėmesys į tai, kad žalą padariusio asmens (kaltininko) turtinė padėtis tyčinių nužudymų bylose, nėra ir negali būti lemiamu kriterijumi, nustatant neturtinės žalos dydžius, tačiau teismai į tai atsižvelgia. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismui nukentėjusieji V. N., S. N. ir E. L. pateikė civilinius ieškinius, kuriuose prašė iš nuteistojo priteisti po 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (t. 2, b. l. 175–176, 177–178, 179–180). Tačiau pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į nuteistojo A. H. turtinę padėtį (t. y. neturi nekilnojamojo turto, transporto priemonių), nukentėjusiųjų civilinius ieškinius tenkino iš dalies, ir iš nuteistojo priteisė tik po 29 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, todėl pusiausvyra tarp nukentėjusiųjų teisių į neturtinės žalos atlyginimo įgyvendinimą ir nuteistojo teisinės padėties, teisėtą jos prioritetą buvo išlaikyta. Be to, svarbu pažymėti, kad nukentėjusioji D. N. tiek su tėvais, tiek su seserimi buvo labai artima ir palaikė itin šiltus ryšius, nors gyveno skirtinguose miestuose, tačiau nuolat bendravo telefonu bei kitomis elektroninio ryšio priemonėmis, taip pat artimieji žinojo apie nukentėjusiosios šeiminius nesutarimus su nuteistuoju bei visais įmanomais būdais stengėsi ją apsaugoti bei padėti.

39. Tai, kad, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, nagrinėjamoje byloje nėra pateikta jokių dokumentų patvirtinančių nukentėjusiųjų patirtą neturtinę žalą (emocines depresijas ar ypatingus sukrėtimus), nereiškia, kad tokia žala nebuvo padaryta. Nukentėjusieji dėl dukters ir sesers tragiškos netekties, su kuria, kaip nustatyta byloje, siejo labai artimi ryšiai, patyrė didelius dvasinius, emocinius išgyvenimus, sukrėtimą, stresą, kitus nepatogumus, kurie nebūtinai turi būti pagrįsti duomenimis, jog nukentėjusieji dėl to kreipėsi medicinos pagalbos.

Dėl bausmės paskyrimo

40. Pažymėtina, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Teismas skiria bausmę vadovaudamasis BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytais pagrindais, t. y. pagal BK specialiosios dalies straipsnio, kuriame nustatyta atsakomybė už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, jo, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

41. Remiantis nuteistojo A. H. ir jo gynėjos skundo turiniu matyti, kad prašymą švelninti paskirtą bausmę, apeliantai siejo su nuteistojo nusikalstamos veikos perkvalifikavimu į lengvesnį baudžiamąjį įstatymą. Tačiau apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad nuteistojo A. H. inkriminuotą veiką pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, perkvalifikuoti į BK 130 straipsnį, nėra jokio teisinio pagrindo, apeliantų prašymas paskirti švelnesnę bausmę – taip pat atmetamas.

42. Pirmosios instancijos teismas skirdamas nuteistajam A. H. bausmę pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, vadovavosi bausmės individualizavimo principu bei atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, t. y. kad A. H. padarė labai sunkų (BK 11 straipsnio 6 dalis) smurtinį nusikaltimą, kuris sukėlė nepataisomas pasekmes – sugyventinės mirtį, praeityje teistas (t. 2, b. l. 48, 54), 2017 m. birželio 9 d. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiąja (t. 2, b. l. 50–52), baustas administracine tvarka (t. 2, b. l. 40–41), iki nusikalstamos veikos padarymo dirbo (t. 2, b. l. 44), taip pat į tai, jog nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, t. y. kad veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakojo nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) ir viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, t. y. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), ir padarė išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus trylikos metų laisvės atėmimo bausmę.

43. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismo A. H. paskirta šio straipsnio sankcijoje numatyta artima vidurkiui laisvės atėmimo bausmė, yra per griežta ar per švelni. Akivaizdu, kad A. H. paskirta bausmė yra adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai bei nuteistojo asmenybės pavojingumui ir atitinka bausmės tikslus, bendrąsias bausmės skyrimo taisykles, yra teisinga ir tinkamai individualizuota, todėl jos švelninti nėra teisinio pagrindo. Byloje nėra ir BK 62 straipsnyje nustatytų švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo sąlygų, taip pat nenustatyta nei išimtinių aplinkybių, mažinančių nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, nei išimtinių aplinkybių, susijusių su A. H. asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas A. H. už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. H. ir jo gynėjos advokatės Elenos Gylienės, nukentėjusiųjų V. N., S. N. ir E. L. apeliacinius skundus atmesti.