Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 20 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovės E. Š. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei, tretieji asmenys – N. Š. (N. Š.) ir valstybės įmonė Registrų centras, dėl nuosavybės teisių panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

9. Išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

10. Apeliacijos objektą šiuo atveju sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 20 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovės ieškinį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl atskirojo skundo argumentų

11. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, apeliantė atskirajame skunde nurodo, kad nėra pagrindo nustatyti šioje byloje pareikšto ieškinio ir Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-340-905/2021 pareikšto ieškinio tapatumo, kadangi nesutampa nei šių ieškinių dalykas, nei pagrindas.

12. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti ieškovės ieškinį, vadovavosi CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktu, kuriame yra įtvirtintas draudimas iš naujo nagrinėti teismo išspręstą ginčą – teismas turi atsisakyti priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo ar arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo atsisakymą ieškinio ar patvirtinti šalių taikos sutartį. Draudimo kelti tapatų teismo išspręstam civilinį ginčą turinys detaliau atskleistas CPK 279 straipsnio 4 dalyje: sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai, nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas.

13. Ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2013; 2019 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390-823/2019; 2020 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-969/2020).

14. Taigi, sprendžiant ieškinių tapatumo klausimą, pirmiausia reikia nustatyti, ar ieškovas ir atsakovas yra tie patys asmenys, kurie yra anksčiau pradėtos nagrinėti bylos šalys. Tuo atveju, jeigu konstatuojamas tas pats ieškinio faktinis pagrindas ir dalykas, šalių procesinės padėties naujoje byloje pasikeitimas (pavyzdžiui, iš ieškovo į atsakovą ar iš atsakovo į ieškovą) ar atsakovų pusėje dalyvaujančių asmenų mažesnio rato, lyginant su ankstesne byla, įtraukimas nedaro įtakos bei nepanaikina ieškinio tapatumo situacijos.

15. Antrasis tapataus ieškinio požymis yra ieškinio dalyko sutapimas. Ieškinio dalykas – tai reikalavimas, kurį ieškovas pareiškia atsakovui (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, yra pasisakęs, kad ieškinio dalykas – tai materialusis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ginčo materialusis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas, ir gynybos būdas, o ne reikalavimų lingvistinės formuluotės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2012).

16. Trečiasis tapataus ieškinio požymis siejamas su ieškinio faktiniu pagrindu. Kadangi ieškinio pagrindą sudaro faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą, todėl naujas ieškinys galimas tik kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nebuvo teisminio nagrinėjimo dalykas išnagrinėtoje byloje. Ieškinio pagrindas pripažįstamas tapačiu, kai ieškinys grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-690/2018). Reikalavimo grindimas iš esmės tais pačiais, tačiau papildytais ar (ir) patikslintais faktais taip pat reiškia tapataus ieškinio pareiškimo situaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-481-403/2018; 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-26-969/2020; 2022 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-943/2022). Ieškinio pagrindas gali susidėti tiek iš vienos aplinkybės (fakto), tiek ir iš tam tikrų teisiškai reikšmingų aplinkybių (faktų) junginio. Dažniausiai ieškinio pagrindą sudaro keli faktai, turintys juridinę reikšmę. Tokiu atveju, sprendžiant dėl ieškinio pagrindo tapatumo, turi būti įvertinta, ar sutampa teisiškai reikšmingų faktų visetas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-26-969/2020). Todėl tapačiu ankstesnėje byloje nurodytam pripažintinas ir faktinis ieškinio pagrindas, kai naujoje byloje savarankišku ieškinio pagrindu nurodoma atskira ar kelios faktinės aplinkybės, kurios buvo anksčiau išnagrinėtos bylos faktinio pagrindo (teisiškai reikšmingų faktų viseto) dalimi. Pavyzdžiui, tapačiais ginčais kasacinis teismas pripažino situaciją, kai vienoje byloje ieškovė ginčijo teritorijų detaliojo planavimo proceso, kuriame ji išreiškė sutikimą su sprendiniais detaliojo planavimo brėžinyje, metu priimtus administracinius aktus, o kitoje – papildomai pareiškė reikalavimą pripažinti negaliojančiu jos sutikimą, išreikštą detaliojo planavimo brėžinyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2010).

17. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad įvertinti, koks yra ieškinio pagrindas ir dalykas, galima tik nustačius, ką iš tikrųjų ginčija ieškovas ir kokio teisinio rezultato jis siekia byloje pareikštame ieškinyje suformuluotais reikalavimais. Ginčo dalyko lingvistinės formuluotės bei atskirų ieškinio pagrindo elementų formalus tapatumas ne visada reiškia tapataus ieškinio buvimą, todėl kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti bylos nagrinėjimo dalyko, kuris apima ir konkrečių faktų bei teisinių santykių nustatymą, visumą. Taigi ir priešingai, skirtingos lingvistinės ginčo dalyko ar pagrindo elementų formuluotės ne visada reiškia ieškinių netapatumą, nes šis klausimas turi būti sprendžiamas vertinant pareikšto ieškinio esmę, turinį bei tikslus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-466/2011; 2021 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-128-823/2021).

18. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (Liteko) duomenų matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-340-905/2021 ieškovė patikslintu ieškiniu atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei prašė: 1) nustatyti, kad gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniaus miesto savivaldybės negyvenamųjų patalpų plotas yra 87,05 kv. m (be sunykusių 5-1 ir 5-3 patalpų) ir leisti be Vilniaus miesto savivaldybės sutikimo Nekilnojamojo turto registre įregistruoti negyvenamųjų patalpų kadastrinius matavimus, kuriuos 2020 m. vasario mėn. atliko (duomenys neskelbtini) M. J.; 2) pripažinti iš dalies negaliojančiu 1998 m. gruodžio 29 d. priėmimo-perdavimo aktą Nr. 1301-01 ir Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2000 m. birželio 29 d. sprendimo Nr. 1322V dalį dėl 2477/10 000 dalių bendro naudojimo patalpų a-1 (5,60 kv. m), a-3 (7,96 kv. m) priklausymo Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise; 3) pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į 10702/26703 dalis bendro naudojimo patalpų a-1 (5,60 kv. m), a-3 (7,96 kv. m) pastate (duomenys neskelbtini); 4) pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į 10702/26703 dalis, t. y. 33,47 kv. m, rūsio patalpų pastate (duomenys neskelbtini); 5) pripažinti, kad Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklauso 16001/26703 dalis rūsio patalpos, t. y. 50,03 kv. m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastate (duomenys neskelbtini); 6) 2015 m. kovo 24 d. rūsio patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kadastro byloje ir jos pagrindu Nekilnojamojo turto registre panaikinti įrašą „su bendro naudojimo patalpa a-1 (48/100 iš 5,37 kv. m), t. y. 2,58 kv. m)“; 7) nustatyti, kad Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių negyvenamųjų patalpų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), paskirtis yra gyvenamoji, bet pripažinta netinkama gyventi.

19. Nurodytoje byloje ieškovė, be kita ko, nurodė, kad ji 2010 m. gegužės 24 d. pirkimo-pardavimo sutartimi įgijo nuosavybės teises į butą (duomenys neskelbtini). Sutarties 5.3 punktu ieškovei buvo patvirtinta, kad jai kartu su kitų butų savininkais bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausys ir namo bendro naudojimo patalpos. Ieškovė kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą, prašydama nustatyti pastato bendraturčiams tenkančias žemės sklypo dalis, tačiau gavo atsakymą, kad šių dalių negalima apskaičiuoti dėl neatitikčių viešojo registro dokumentuose. Ieškovė pažymėjo, kad savivaldybė nepateikia registrui naujų patikslintų kadastrinių matavimų, kuriuose būtų užfiksuotas dėl sunykusių patalpų sumažėjęs negyvenamųjų patalpų plotas, todėl ieškovė savo pažeidžiamas teises priversta ginti teismine tvarka. Nors įrašų neatitikimai egzistuoja nuo 2005 m. rugpjūčio 2 d., savivaldybė iki šiol nesiima veiksmų jiems ištaisyti. Ieškovė nurodė, kad Vilniaus miesto valdybos 2000 m. birželio 29 d. sprendimu savivaldybės ginčo gyvenamosios patalpos pripažintos netinkamomis gyventi, tačiau savivaldybė, neatlikusi būtinų paskirties keitimo procedūrų, pakeitė patalpų paskirtį iš gyvenamųjų (netinkamų gyventi) į negyvenamas (kitos paskirties), nors šios sąvokos nėra tapačios. Ieškovės skaičiavimais, tuo metu savivaldybei turėjo priklausyti 69,16 proc. (9,38 kv. m), o buto (duomenys neskelbtini) savininkei – 30,83 proc. (4,18 kv. m) bendro naudojimo patalpų a-1, a-2 ir a-3. Kadangi tuo metu savivaldybei priklausęs butas (duomenys neskelbtini) šiuo metu priklauso ieškovei, tai, atsižvelgiant į pasikeitusius nuosavybės teisėmis valdomų patalpų plotus ir kadastrinius matavimus, savivaldybei turi likti 6,02 kv. m, o ieškovei 3,36 kv. m bendro naudojimo patalpų. Ieškovės įsitikinimu, savivaldybė 1999 m. nesuderinusi su kitais pastato bendrasavininkiais įregistravo savo nuosavybėn 52/100 dalis bendrojo naudojimo patalpų. Dėl to, ieškovės nuomone, turi būti panaikinamos atitinkamos 1998 m. gruodžio 29 d. priėmimo-perdavimo akto ir 2000 m. birželio 29 d. valdybos sprendimo dalys. Ieškovė pažymėjo, kad pastato rūsio patalpa, kaip bendro naudojimo patalpa, turi priklausyti bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis visiems pastato bendraturčiams (CK 4.82 straipsnio 1, 3 dalys), juolab kad rūsiu naudojasi ne tik savivaldybė, bet ir kiti pastato bendrasavininkai. Ieškovė pažymėjo, kad neginčija viešojo registro duomenų-įrašų, nes pripažinus iš dalies negaliojančiais savivaldybės nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, teismo sprendimo pagrindu būtų pakeisti ir atitinkami viešojo registro duomenys. Ieškovė pabrėžė, kad nei priėmimo-perdavimo akte, nei valdybos sprendime nieko nenurodyta apie 52/100 dalių bendrojo naudojimo patalpų perdavimą savivaldybei, todėl savivaldybei ir negali priklausyti bendro naudojimo patalpos. Ieškovė rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 17 d. nutartimi, kurioje, ieškovės teigimu, nurodyta, jog Vilniaus miesto savivaldybei atitinkamos patalpos turėjo būti grąžintos tokiomis teisėmis, kokias savivaldybė turėjo iki negaliojančiu ab initio pripažinto sandorio, t. y. kasacinis teismas rūsį grąžino į buvusią padėtį, o ne savivaldybės nuosavybėn.

20. Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. e2-340-905/2021, 2021 m. birželio 9 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovės apeliacinį skundą, 2021 m. lapkričio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-2414-912/2021 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teismai nurodytuose procesiniuose sprendimuose konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti ieškovei nuosavybės teises į rūsio patalpas ir pakeisti Nekilnojamojo turto registro įrašą, pagal kurį rūsio patalpos nuosavybes teise priklauso atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei.

21. Šioje byloje pateiktu ieškiniu ieškovė prašo panaikinti atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teises į visą rūsio patalpą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), ir įpareigoti atsakovę Vilniaus miesto savivaldybę per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos kreiptis į VĮ „Registrų centras” su prašymu išregistruoti iš nekilnojamojo turto registro duomenis apie atsakovės nuosavybės teises į viso rūsio patalpą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) (registro Nr. 44/541876), o atsakovei nesikreipus į VĮ „Registrų centras” per teismo nustatytą terminą ir nepateikus prašymo išregistruoti duomenis apie nuosavybės teises į rūsio patalpą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), leisti ieškovei kreiptis į VĮ „Registrų centras” ir pateikti prašymą išregistruoti šiuos duomenis, o patirtas išlaidas išieškoti iš atsakovės; įpareigoti atsakovę Vilniaus miesto savivaldybę rūsį įrašyti į bendro naudojimo patalpų apyrašą; priteisti ieškovei iš atsakovės visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

22. Ieškovė pateiktame ieškinyje nurodo, kad jai nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini), ir teigia, kad, įsigydama iš buvusio savininko butą, ji kartu su kitų butų savininkais bendrosios dalinės nuosavybės teise įsigijo ir namo bendro naudojimo patalpas. Ieškovė taip pat nurodo, kad Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklauso rūsio patalpa, esanti (duomenys neskelbtini). Rūsio patalpos įgijimo pagrindas nurodytas 2011 m. gruodžio 1 d. Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas Nr. 2A-15/2011, 2012 m. birželio 15 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-293/2012 ir 2012 m. liepos 11 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-293/2012. Šie procesiniai sprendimai priimti byloje, kurioje prokuroras, ginantis viešąjį interesą, be kita ko, prašė pripažinti negaliojančia 1992 m. gruodžio 18 d. pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos tarp Vilniaus miesto valdybos ir J. Š., dalį, kuria J. Š. iš Vilniaus miesto valdybos įsigijo 31,36 kv. m ploto kambarį ir 83,50 kv. m rūsį, esančius (duomenys neskelbtini). Ieškovė pažymi, kad Lietuvos apeliacinio teismo sprendime nurodyta, jog namo, esančio (duomenys neskelbtini), 83,50 kv. m ploto rūsys (ind. R1-3) yra daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektas, pagal savo funkcinę paskirtį turintis aptarnauti visus namo butus ir dėl jo priežiūros ir eksploatavimo turi spręsti namo bendraturčiai, kaip bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviai. Ieškovė pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad J. Š. neturėjo teisės pagal Butų privatizavimo įstatymą kartu su privatizuojamu butu įsigyti asmeninėn nuosavybėn po gyvenamuoju namu esančio viso rūsio, ir todėl buvo pripažinta, kad 1992 m. gruodžio 18 d. pirkimo–pardavimo sutarties dalis dėl ginčo rūsio perleidimo J. Š. nuosavybėn prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms ir tai buvo pagrindas šią sutarties dalį pripažinti negaliojančia. Teismas taikė restituciją ir grąžino 83,50 kv. m rūsį, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniaus miesto savivaldybei. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. birželio 17 d. nutartyje nurodė, kad ginčo rūsys, taikant restituciją natūra ir atkuriant iki teisės pažeidimo buvusią padėtį, Vilniaus miesto savivaldybei turėjo būti ir buvo grąžintas tokiomis teisėmis, kokias Vilniaus miesto savivaldybė turėjo iki negaliojančiu ab initio pripažinto sandorio. Ieškovės nuomone, kadangi turtas buvo grąžintas tokiomis teisėmis, kokios buvo iki 1992 m. gruodžio 18 d. pirkimo–pardavimo sutarties, todėl rūsio patalpa privalėjo būti laikoma pastato bendrojo naudojimo patalpa, o ne Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybe.

23. Kaip matyti iš nurodytų aplinkybių, tiek šios bylos, tiek Vilniaus miesto apylinkės teisme išnagrinėtos bylos Nr. e2-340-905/2021 šalys iš esmės yra tos pačios, ginčas yra kilęs iš tų pačių materialinių teisinių santykių – ieškovė siekia pripažinti savo nuosavybės teisės dalį (arba, atitinkamai, paneigti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisę) į šiuo metu Vilniaus miesto savivaldybei priklausančias rūsio patalpas. Iš esmės sutampa ir šioje byloje bei Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje ieškovės pateiktų ieškinių faktinis bei teisinis pagrindai – ieškovė nurodo aplinkybes, susijusias su ginčo patalpų priklausymu atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei, ieškovė naujai pateiktame ieškinyje, kaip ir Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje byloje Nr. e2-340-905/2021, laikosi pozicijos, kad ginčo rūsys yra daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektas ir turi priklausyti bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis visiems pastato bendraturčiams, įskaitant ieškovę, o ne Vilniaus miesto savivaldybei, remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 17 d. nutartimi, kurioje nurodyta, kad Vilniaus miesto savivaldybei atitinkamos patalpos turėjo būti grąžintos tokiomis teisėmis, kokias savivaldybė turėjo iki negaliojančiu ab initio pripažinto sandorio, t. y. kasacinis teismas rūsį grąžino į buvusią padėtį, o ne savivaldybės nuosavybėn. Nors ieškovės reikalavimai, vertinant jų lingvistinę formuluotę, šioje byloje suformuluoti šiek tiek kitaip, jais, kaip pagrįstai skundžiamoje nutartyje pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, iš esmės siekiama tų pačių teisinių padarinių – ieškovė, vėl kreipdamasi į teismą, siekia paneigti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisę į ginčo patalpas. Nors ieškovė atskirajame skunde teigia, kad yra surinkusi papildomus rašytinius įrodymus, reikalavimo grindimas iš esmės tais pačiais, tačiau papildytais ar (ir) patikslintais faktais, kaip minėta, taip pat reiškia tapataus ieškinio pareiškimo situaciją. Ieškovės naujai pateiktame ieškinyje savarankišku pagrindu yra nurodomos atskiros faktinės aplinkybės, kurios, kaip matyti iš Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtos civilinės bylos Nr. e2-340-905/2021 duomenų, buvo nurodytos civilinės bylos teisiškai reikšmingų faktų visumos dalis. Taigi šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovė, esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui, vėl kreipėsi su ieškiniu į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Dėl bylos procesinės baigties

24. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė civilinio proceso teisės normas bei teismų praktiką, todėl nėra pagrindo tenkinti atskirojo skundo ir panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 20 d. nutarties (CPK 336 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

25. Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsniu 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

apeliantės E. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 20 d. nutarties atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.