Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės ir Vilijos Valantienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės viešosios įstaigos Kuršėnų ligoninė apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. vasario 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. L. patikslintą ieškinį atsakovei viešajai įstaigai Kuršėnų ligoninei dėl atleidimo iš darbo ir darbo sutarties nutraukimo pagrindo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, išmokų ir kompensacijų, susijusių su darbo santykiais, bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

18. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

19. Byloje kilo ginčas dėl atleidimo iš darbo pagrindo, atleidimo iš darbo pagrindo pakeitimo padarinių, įrodymų vertinimo.

20. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka ir sutikimo motyvų nebekartoja. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teismų praktikoje pripažįstama, jog apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, jeigu yra tinkamai atskleista bylos esmė (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010). Konstatavus, kad bylą iš esmės išnagrinėjęs teismas tinkamai atskleidė bylos esmę ir tinkamai pagrindė sprendimą, teisėjų kolegija spręsdama, jog nėra pagrindo tokį sprendimą naikinti pagal apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus, neturi pareigos atsakyti į kiekvieną tokio skundo argumentą. Todėl teisėjų kolegija atsako tik į pagrindinius apeliacinio skundo argumentus.

Dėl naujų įrodymų apeliacinėje instancijoje

21. Ieškovė su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė naujus įrodymus – 2018 m. rugsėjo 13 d. dienos kelionės bilietus ir jų vertimus, peticiją, kvitą už paslaugas notarui, kvitą „Mažas pasaulis“ už vertimo paslaugas. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

22. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2008). Taigi, apie priimto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą paprastai sprendžiama turint omenyje tik tuos duomenis, kuriuos turėjo pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą. Kita vertus, jei tam tikrų įrodymų nepateikimas pirmosios instancijos teisme buvo nulemtas teismo klaidos (pavyzdžiui, nepagrįsto atsisakymo priimti įrodymą) arba kai šalis įrodymo pateikti ankščiau negalėjo, tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme pateikti galima.

23. Teisėjų kolegija pažymi, jog naujų įrodymų priėmimo draudimas nėra absoliutus. Teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą. Ieškovė nurodo, jog, atsižvelgus į apeliacinio skundo motyvus, atsirado pagrindas teikti atsikirtimus ir papildomus įrodymus. Nurodo, kad J. L. 2018-09-13 dienos kelionės bilietai, patvirtina ieškovės ieškinyje išdėstytus motyvus, kad ji po Darbo Ginčų komisijos sprendimo išvyko į užsienį. Kadangi tokios aplinkybės nebuvo atsakovės ginčijamos pirmos instancijos teisme, tačiau šis klausimas keliamas apeliaciniu skundu, todėl prašo šiuos bilietus su jų vertimu prijungti prie bylos. Taip pat prašo prijungti prie bylos peticiją į Sveikatos apsaugos ministeriją, kuri po bylos išnagrinėjimo pirmos instancijos teisme buvo teikiama Sveikatos apsaugos ministerijai, kad apginti visų dirbančiųjų VšĮ Kuršėnų ligoninė interesus. Ieškovės teigimu, šis įrodymas patvirtina ieškovės dėstomą poziciją, kad įstaigoje su darbuotojais elgiamasi nesąžiningai.

24. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantei keliant klausimą dėl ieškovės kelionės – kur buvo išvykusi ieškovė, kuriuo laikotarpiu buvo išvykusi ieškovė ir koks yra minėtos kelionės tikslas, yra pagrindas priimti ieškovės teikiamus papildomus įrodymus dėl kelionės ir juos vertinti su kitais byloje esančiais įrodymais. Teisėjų kolegijos vertinimu ieškovės teikiama peticija nėra tiesiogiai susijusi su šios bylos nagrinėjimu, nėra pagrįsta jos įrodomoji galia šios bylos nagrinėjimui, todėl šį ieškovės pateiktą įrodymą atsisakytina priimti.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

25. Bylos duomenimis nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) tarp ieškovės J. L. ir atsakovės VšĮ Kuršėnų ligoninės buvo sudaryta darbo sutartis dirbti 1 etato darbo krūviu (duomenys neskelbtini), nuo 2006 m. vasario 2 d. ieškovė buvo perkelta dirbti į (duomenys neskelbtini) skyrių dirbti (duomenys neskelbtini). Ieškovė 2018 m. liepos 27 d. parašė prašymą dėl atleidimo iš darbo, kuriame nurodyta, jog prašo ją atleisti iš darbo nuo 2018 m. liepos 30 d., išmokant vieno mėnesio išeitinę išmoką, ant minėto prašymo yra uždėta VšĮ Kuršėnų ligoninės direktorės rezoliucija „Atleisti šalių susitarimu išmokant 1 mėn. išeitinę išmoką“ (Darbo ginčų komisijos bylos b. l. 6, 24). 2018 m. liepos 30 d. VšĮ Kuršėnų ligonės direktorės įsakymu ieškovė 2018 m. liepos 30 d. atleista iš darbo pagal DK 54 straipsnio 1 dalį, buhalterijai pavesta išmokėti vieno jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką (Darbo ginčų komisijos bylos b. l. 7, 25). Ieškovė 2018 m. liepos 31 d. pateikė darbdaviui prašymą, kuriame nurodyta, kad ieškovė prašo atmesti 2018 m. liepos 27 d. prašymą dėl atleidimo iš darbo, kadangi nori dirbti (Darbo ginčų komisijos bylos b. l. 8, 26). 2018 m. liepos 30 d. į ieškovės sąskaitą darbdavys VšĮ Kuršėnų ligoninė pervedė 850,97 Eur sumą, mokėjimo paskirtis: „Darbo užmokestis“ (Darbo ginčų komisijos bylos b. l. 27). Nesutikdama su atleidimo pagrindu, ieškovė 2018 m. rugpjūčio 1 d. prašymu dėl atleidimo pagrindo pakeitimo kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, prašydama pakeisti darbo sutarties nutraukimo pagrindą iš DK 54 straipsnio 1 dalies, į DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą, ir išieškoti su darbo santykiais susijusias išmokas, netesybas (Darbo ginčų komisijos bylos b. l. 1-3). Darbo ginčų komisijos 2018 m. rugsėjo 6 d. sprendimu ieškovės J. L. prašymas atmestas (b. l. 34-40, Darbo ginčų komisijos bylos b. l. 39-42). 2018 m. spalio 18 d. teismui išsiųstas ieškovės ieškinys, kuris teisme gautas 2018 m. spalio 22 d., patikslintas ieškinys priimtas 2018 m. lapkričio 16 d.

Dėl proceso teisėtumo

26. Apeliantė teigia, kad ieškovės reikšti reikalavimai darbo ginčų komisijoje ir dabar teismui yra iš esmės skirtingi, o tuo atveju kai proceso įstatymas numato privalomą ikiteisminio ginčo nagrinėjimo tvarką, teismui pateikiamame ieškinyje galima reikšti tiktai tokius reikalavimus, kurie buvo darbo ginčų komisijoje išnagrinėti. Tuo atveju, kai reiškiami papildomi, darbo ginčų komisijoje neišnagrinėti reikalavimai, teismas turėtų bylą nutraukti arba nutraukti tą dalį, kurioje pareikšti darbo ginčų komisijoje neišnagrinėti reikalavimai ir nurodyti ieškovei dėl tų papildomų reikalavimų kreiptis į darbo ginčų komisiją iš naujo, tačiau pirmosios instancijos teismas šiuos įstatymo reikalavimus pažeidė ir priėmė nagrinėti ginčą, kuris nebuvo išnagrinėtas darbo ginčų komisijoje. Teisėjų kolegija su šias apeliantės argumentais nesutinka.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, taikydamas CPK nustatytus darbo bylų ypatumus (DK 231 straipsnio 3 dalis). Darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas (DK 231 straipsnio 4 dalis). Tai reiškia, jog darbo ginčų komisijos išnagrinėtas ginčas teisme yra nagrinėjamas iš naujo. Taip pat pažymėtina, jog ieškovės reikštas reikalavimas darbo ginčo komisijai – pakeisti darbo sutarties nutraukimo pagrindą iš 54 straipsnio 1 dalies į 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir išieškoti su darbo santykiais susijusias išmokas ir netesybas ir reikalavimas teismui – pripažinti atleidimo iš darbo ir darbo sutarties nutraukimo pagrindą neteisėtu; priteisti iš atsakovės VšĮ Kuršėnų ligoninės vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; išieškoti su darbo santykiais susijusias išmokas bei kompensacijas, yra iš esmės toks pat reikalavimas – ieškovė ginčija atleidimo iš darbo pagrindą.

28. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, vertintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovė laikėsi DK 231 straipsnio 1 dalyje numatytos ginčo sprendimo ikiteismine tvarka procedūros, todėl ginčas visa apimtimi nagrinėtinas teisme. Pažymėtina, jog teismas nagrinėja ginčą dėl teisės ir nustatęs darbuotojo teisių pažeidimą parenka gynybos priemones, bei gali viršyti darbuotojo ieškinyje suformuluotus reikalavimus, ir net gali pasisakyti dėl reikalavimų, kurių darbuotojas nepareiškė (CPK 414 straipsnis).

Dėl ieškinio senaties termino

29. Apeliantė teigia, jog pirmosios instancijos teismas, neišsiaiškinęs visų apie ieškovės kelionę aplinkybių, nepagrįstai padarė išvadą, kad senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. Dėl to apeliantė apeliacinės instancijos teismo prašo taikyti ieškinio senatį.

30. DK numato, kad bendrasis ieškinio senaties terminas (t. y. terminas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį ar pateikdamas prašymą išnagrinėti darbo ginčą) yra treji metai, jeigu DK ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų (DK 15 straipsnio 2 dalis).

31. Ieškinio senatis – įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį ar pateikdamas prašymą išnagrinėti darbo ginčą (DK 15 straipsnio 1 dalis). Ieškinio senačiai skaičiuoti ir taikyti taikomos CK ir CPK nuostatos, jeigu šis kodeksas ar kiti įstatymai nenustato specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų (DK 15 straipsnio 4 dalis).

32. Darbo ginčo šaliai nesutinkant su darbo ginčų komisijos sprendimu, darbo ginčo šalis per vieną mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos turi teisę pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatomis (DK 231 straipsnio 1 dalis). DK 231 straipsnio 1 dalyje praleistas numatytas ieškinio pareiškimo terminas gali būti atnaujintas teismo, jeigu nurodytas termino praleidimo priežastis teismas pripažįsta svarbiomis. Byloje ieškovė pripažino, kad yra praleidusi DK 231 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio ieškininės senaties terminą ir prašė tą terminą atstatyti. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog yra pagrindas atnaujinti ieškovei terminą ieškiniui pateikti, pripažindamas, kad jis praleistas ne ženkliai ir dėl svarbių priežasčių, nepraleidus DK 15 straipsnio 2 dalyje numatyto bendro trejų metų ieškinio senaties termino.

33. Nagrinėjamu atveju darbo ginčų komisijos sprendimas priimtas 2018 m. rugsėjo 6 d., sprendimas ieškovei buvo išsiųstas 2018 m. rugsėjo 12 d. Teisingai pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nesutikdama su sprendimu, ieškovė turėjo teismui pateikti ieškinį iki 2018 m. spalio 8 d. Tačiau ieškovė ieškinį teismui išsiuntė tik 2018 m. spalio 18 d. (ieškinio išsiuntimo teismui paštu data (CPK 73 straipsnio 7 dalis), t. y. dešimt dienų praleidusi DK 231 straipsnio 1 dalyje numatytą terminą ieškiniui pateikti.

34. Byloje ieškovė ir jos atstovas nurodė, kad po 2018-09-06 dienos ieškovė turėdama bilietus į (duomenys neskelbtini), išskrido, šiuos bilietus ji buvo įsigijusi dar iki darbo ginčų komisijos sprendimo paskelbimo, todėl šios kelionės negalėjo atkelti, todėl ir buvo paliktas įgaliotas asmuo dėl jos pažeistų teisių gynybos, kuris rinko ginčui nagrinėti reikalingus dokumentus. Į bylą pateiktas bilietas Nr. (duomenys neskelbtini) ir jo vertimas patvirtina, kad ieškovė 2018-09-13 išvyko į (duomenys neskelbtini), sugrįžimas numatytas – 2018-12-06. Bilietas į abi puses. Abejoti, kad ieškovė bilietus į (duomenys neskelbtini) įsigijo dar iki darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo, nėra pagrindo. Iš Darbo ginčų komisijos bylos medžiagos matyti, kad ieškovės įgaliotas atstovas M. L. 2018-09-16 kreipėsi į darbo ginčų komisiją dėl garso įrašo išdavimo. Prašyme M. L. pasirašė, kad įrašą gavo 2018-10-18 (Darbo ginčų komisijos bylos b. l. 43, 44). Pateiktas ieškinys pasirašytas J. L. atstovo pagal įgaliojimą – M. L.. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė po darbo ginčų komisijos sprendimo paskelbimo buvo išvykusi į (duomenys neskelbtini), t. y. nuo 2018-09-13 iki 2018-12-06. Apeliantė nors reiškia abejones dėl ieškovės kelionės, tačiau jokių įrodymų apie tai, kad kelionės nebuvo, ar ji truko trumpiau į bylą nepateikė (CPK 178 straipsnis). Taigi, bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė visą ieškinio senaties laikotarpį buvo išvykusi į (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegijos vertinimu nėra jokio pagrindo aiškintis ieškovės kelionės tikslo. Ieškovė nors ir buvo įgaliojusi savo sūnų, tačiau ieškovės atstovas nėra teisininkas, todėl jam gana sudėtinga galėjo būti rengti ieškinį teismui.

35. Pažymėtina, kad ieškovė yra atsakovės darbuotoja. Viešojo intereso apsauga byloje dėl darbo teisinio santykio šalių ginčo nukreipta į silpnesniosios šio santykio šalies – darbuotojo – teisinių garantijų užtikrinimą. Taip sudaromos sąlygos užtikrinti darbuotojo, kaip silpnesnės darbo teisinių santykių šalies, interesus, todėl atsižvelgiant į anksčiau išdėstytas aplinkybes sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad terminas ieškiniui pateikti yra praleistas nedaug.

36. Atsižvelgusi į tai, kad ieškovė visą ieškinio senaties laikotarpį buvo išvykusi į užsienį, o ieškovės įgaliotas asmuo neturi teisinio išsilavinimo, todėl tinkamai atstovauti ieškovę ir paruošti ieškinį teismui jam buvo sudėtinga ir reikalinga papildoma pagalba, terminas praleistas ne daug, teisėjų kolegija vertina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atnaujino ieškovei ieškinio senaties terminą kaip praleistą dėl svarbių priežasčių. ( DK 231 straipsnio 1 dalis, CPK 73 straipsnio 3 dalis, 74 straipsnio 5 dalis, 78 straipsnio 1 dalis).

Dėl atleidimo iš darbo pagrindo

39. DK 54 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad bet kuri darbo sutarties šalis gali pasiūlyti kitai darbo sutarties šaliai nutraukti darbo sutartį. Pasiūlymas nutraukti darbo sutartį turi būti pateiktas raštu. Jame turi būti išdėstytos darbo sutarties nutraukimo sąlygos (nuo kada pasibaigia darbo santykiai, koks yra kompensacijos dydis, kokia nepanaudotų atostogų suteikimo tvarka, atsiskaitymo tvarka ir kita) (DK 54 straipsnio 2 dalis). Nutraukiant darbo sutartį DK 54 straipsnyje nurodytais pagrindais lemiamą vaidmenį turi šalių valia. Darbuotojo valia tai darbuotojo pareiškimas. Kokia buvo darbuotojo tikroji valia nutraukti darbo santykius, sprendžiama iš darbuotojo valios pareiškimo aplinkybių, formos ir kitų konkrečiai bylai svarbių duomenų. Darbuotojo valia dėl darbo santykių atsisakymo turi susiformuoti laisvai, be neteisėtos įtakos. Tokia įtaka suprantama kaip teisei priešingas darbdavio kišimasis į darbuotojo valios formavimąsi ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-174/2013). Faktą, kad darbuotojo pareiškimas nutraukti darbo sutartį neatitiko jo tikrosios valios, turi įrodyti darbuotojas (ieškovas), kuris tokiu faktu grindžia savo reikalavimus (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2004).

40. Pirmosios instancijos teismas nustatinėjo tikrąją ieškovės valią dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo ir, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus, šalių paaiškinimus, konstatavo, kad įrodymų visetas patvirtino ieškovės išdėstytas aplinkybes, jog prašyme nurodytas atleidimo pagrindas neatitiko jos valios.

42. Teisėjų kolegijos vertinimu, paminėtos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad ieškovės pareiškime išdėstyta valia nutraukti darbo sutartį pagal DK 54 straipsnį susiformavo ne laisva valia, o esant darbdavio įtakai dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių.

44. 2018 m. vasario 6 d. teismo posėdyje apklausta liudytoja VšĮ Kuršėnų ligoninėje (duomenys neskelbtini) dirbanti L. V. nurodė, kad išėjusi iš direktorės kabineto ieškovė jai pasakė, kad su direktore sutarė, jog rašys prašymą, kad išeina iš darbo šalių susitarimu. Prašymo teksto ieškovei liudytoja nediktavo. Liudytoja patvirtino, kad ieškovė prašymą paliko pas ją, o ji nunešė direktorei, direktorė ant prašymo uždeda vizą. Ieškovė byloje nurodė, kad surašė prašymą atleisti ją iš darbo pagal (duomenys neskelbtini) L. V. padiktuotą tekstą. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės argumentais, jog aplinkybės, kad liudytoja L. V. dirba VĮ Kuršėnų ligoninėje (duomenys neskelbtini) ir yra tiesiogiai pavaldi direktorei, galėjo lemti ir jos parodymus teisme, kuriais ji neigia faktą, kad ji diktavo ieškovei prašymo išeiti iš darbo tekstą.

45. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad 2018 m. liepos 27 d. ieškovės prašyme nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu nebuvo išreikšta tikroji ieškovės valia, patvirtina ir šios byloje nustatytos aplinkybės – kad tą pačią dieną 2018 m. liepos 27 d., praėjus porai valandų po parašyto prašymo dėl atleidimo iš darbo, ieškovė atvyko pas darbdavio atstovę su savo įgaliotu atstovu sūnumi M. L.. Dėl šių aplinkybių tarp šalių ginčo nėra. Tai patvirtina ir VĮ Kuršėnų ligoninės Lietuvos respublikos Krašto apsaugos ministerijai dėl (duomenys neskelbtini) M. L. etikos užtikrinimo, kuriame nurodoma dėl J. L. atvykimo su sūnumi. Nurodoma, kad iš šauksmų suprato, kad liepiama padidinti mamos ( J. L.) išeitinę pašalpą ir kita. Dėl prašymo buvo priimtas sprendimas. (Darbo ginčų bylos b. l.29, 39-42).

49. Taigi, nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad 2018 m. liepos 25 d. ieškovė buvo iškviesta pas atsakovės vadovę pokalbiui dėl ligoninėje vykdomos tam tikros pertvarkos, ligoninė keitė savo paslaugų pobūdį, buvo naikinami stacionaro skyriai ir formuojamas slaugos ir palaikomojo gydymo skyrius. Ieškovės teigimu, direktorė jai nurodė, kad ligoninei pakeitus paslaugų pobūdį į slaugą, ieškovės darbas pasunkėtų ir jai pasiūlė dirbti 0,25 etato, o jai nesutikus, neva liepė pagalvoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog ieškovės valia buvo dirbti ir toliau pilnu etatu ir jos netenkino darbdavio siūlymas likti dirbti 0,25 etato. Todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovei nesutinkant dirbti 0,25 etatu atsakovė turėjo teisę ieškovę atleisti darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės, t. y. DK 57 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu – kai darbuotojas atsisako dirbti pakeistomis būtinosiomis ar papildomomis darbo sutarties sąlygomis arba keisti darbo laiko režimo rūšį ar darbo vietą, o ne šalių susitarimu. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismo išvados, kad atsakovė savo teisę siūlyti ieškovei nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu įgyvendino pažeisdama DK 24 straipsnio 1 dalį, 2 dalį, 3 dalį, 54 straipsnio reikalavimus, kad šalių derybos dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 54 straipsnį prasidėjo ir vyko nesant atsakovės rašytinio pasiūlymo, taip pažeidžiant ieškovės teisę gauti tokį pasiūlymą, jį svarstyti laisvai pasirinktomis sąlygomis bei priimti arba atmesti, pagrįstos.

50. Iš esmės nėra pagrindo spręsti, kad darbo sutarties nutraukimą inicijavo ieškovė, nes pokalbiui buvo pakviesta atsakovės iniciatyva. Jau aptarti ieškovės veiksmai dėl prašymo surašymo aplinkybių dėl atleidimo iš darbo ir konkretaus pagrindo nurodymo neabejotinai buvo įtakoti atsakovės. Tai, kad ieškovė kėlė klausimą dėl dviejų mėnesių išmokos taip pat patvirtina ieškovės valią dėl darbo sutarties nutraukimo šalių sutarimu DK 54 straipsnio prasme atsižvelgiant į įstatymo nuostatas dėl susitarimo esmės. Pažymėtina, kad vadovaujantis Darbo kodekso 55 straipsnio 2 dalimi darbuotojas turi teisę atšaukti pareiškimą nutraukti darbo sutartį ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo jo padavimo dienos. Vėliau jis gali atšaukti pareiškimą tik su darbdavio sutikimu. Konkrečiu atveju esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms nėra pagrindo netikėti ieškove, kad 2018 m. liepos 27 d. prašymą dėl atleidimo iš darbo ji surašė įtakota direktorės, nesutikdama dirbti sumažintu etatu iki 0,25 etato, kaip ji nurodė bijodama, kad neparašius prašymo ir sutikus dirbti 0,25 etatu, jai nepriklausys jokia išeitinė išmoka, kad 0,25 etato ji nenorėjo dirbti ir pan. Teisėjų kolegijos vertinimu atsakovės argumentai, pateikti duomenys nepaneigė ieškovės nurodytų aplinkybių, todėl nustatytų faktinių aplinkybių visuma suteikia pagrindo apeliacinės instancijos teismui labiau tikėti ieškovės paaiškinimais, nei atsakovės ( CPK 178, 185 straipsniai).

51. DK 45 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog pakeisti būtinąsias darbo sutarties sąlygas, papildomas darbo sutarties sąlygas, nustatytą darbo laiko režimo rūšį ar perkelti darbuotoją dirbti į kitą vietovę darbdavio iniciatyva galima tik su darbuotojo rašytiniu sutikimu. Darbuotojo atsisakymas dirbti pasiūlytomis pakeistomis sąlygomis, gali būti laikomas priežastimi nutraukti darbo santykius darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės šio kodekso 57 straipsnyje nustatyta tvarka (DK 45 straipsnio 2 dalis).

52. Atsižvelgusi į aptartas aplinkybes bei įstatymo nuostatas, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad darbo sutartis su ieškove nutraukta ne tuo pagrindu, kaip yra 2018 m. liepos 30 d. įsakyme nurodžiusi atsakovė ir pagrįstai pripažino, kad ieškovė J. L. 2018 m. liepos 30 d. yra atleista iš darbo VšĮ Kuršėnų ligoninėje DK 57 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

Dėl atleidimo iš darbo pagrindo pakeitimo padarinių

53. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad kai darbdavys tinkamai neįformino atleidimo iš darbo darbuotojo prašymu, darbuotojo teisės apginamos teismo sprendimu pripažįstant, kad darbo sutartis nutraukta įstatyme įtvirtintu pagrindu, kuris atitinka realią faktinę situaciją, bei ginčo šalis grąžinant į padėtį, analogišką situacijai, jeigu darbuotojo teisių pažeidimo nebūtų buvę, o darbuotojo prašymas nutraukti darbo sutartį būtų buvęs įformintas ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2014).

54. Pripažinus, kad ieškovė atleista iš darbo ne tuo pagrindu ir pakeitus atleidimo pagrindą į nustatytą DK 57 straipsnio 1 dalies 3 punkte, taikytini ir atleidimo pagal šį straipsnį padariniai – atleidžiamam darbuotojui turi būti išmokėta dviejų jo vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka, o jeigu darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu vienus metus, – pusės jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka (DK 57 straipsnio 8 dalis).

55. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė pas atsakovę dirbo nuo (duomenys neskelbtini) metų, todėl, vadovaujantis DK 57 straipsnio 8 dalimi, ieškovei turėjo būti išmokėta dviejų jos vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka, ir tai turėjo būti atlikta ieškovės atleidimo iš darbo dieną, t. y. 2018 m. liepos 30 d. atsižvelgiant į išdėstytas nuostatas ir aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrįstai pirmosios instancijos teismas iš atsakovės ieškovei priteisė atsakovės ieškovei neišmokėtą dar vieno vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, t. y. 470,49 Eur (išmokėtina suma su atskaitytais mokesčiais).

56. Nors ieškovė ieškinyje prašė priteisti iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, tačiau pažymėtina, jog vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos yra priteisiamas jeigu darbuotojas atleidžiamas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką ir darbo ginčus nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti darbuotoją į buvusį darbą (DK 128 straipsnio 2 dalis), nagrinėjamu atveju atleidimas iš darbo nėra pripažintas neteisėtu, iš esmės yra nustatytas kitas atleidimo pagrindas. Taigi įvertinus ginčo esmę, nors pirmosios instancijos teismas išsamiau dėl konkretaus ieškovės reikalavimo nepasisakė, tačiau atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija vertina, jog pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai sprendė dėl nuostolių atlyginimo.

57. Nutraukus darbo sutartį su darbuotoju, darbdavys privalo išmokėti visas jam priklausančias gauti iš darbdavio pinigų sumas. Pagal 146 straipsnio 2 dalį, darbo sutarčiai pasibaigus, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų. Darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų dalis, neviršijanti darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, visais atvejais turi būti sumokama ne vėliau kaip darbo santykių pasibaigimo dieną, nebent atleidimo metu buvo susitarta kitaip.

58. Pagal DK 147 straipsnio 2 dalies nuostatas, darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju (šio kodekso 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių.

59. Kasacinis teismas, aiškindamas DK 141 straipsnio 3 dalies (pagal šiuo metu galiojančią redakciją – 147 straipsnis) taikymą, nurodė, kad šiai nuostatai taikyti būtinos nustatyti šios aplinkybės: neatsiskaitymo laiku faktą; faktą, kad dėl neatsiskaitymo nėra darbuotojo kaltės (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2011; kt.). Taigi jeigu darbuotojo kaltės nėra, tai darbdaviui kyla neigiamų padarinių dėl neatsiskaitymo laiku, neatsižvelgiant į jo kaltės (ne)buvimą.

60. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovei 2018 m. liepos 30 d. buvo išmokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas ir vieno vidutinio darbo dydžio išeitinė išmoka. Byloje konstatuota, kad ieškovei atsakovė privalėjo išmokėti dviejų jos vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką, ir tai turėjo būti atlikta ieškovės atleidimo iš darbo dieną, t. y. 2018 m. liepos 30 d.

61. Apeliantė teigia, jog antra atlyginimo dydžio kompensacija nebuvo sumokėta būtent dėl darbuotojos - ieškovės kaltės, kadangi savo veiksmais - surašydama prašymą nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu išmokant vieno mėnesio darbo užmokestį pagal susitarimą su direktore - sudarė tokią situaciją, dėl kurios ji pati kalta. Teisėjų kolegija šiuos apeliantės argumentus vertina nepagrįstais. Byloje konstatuota, kad nebuvo ieškovės valios nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, tokio prašymo surašymą įtakojo darbdavys. Darbdavys privalėjo su ieškove darbo sutartį nutraukti DK 57 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu ir išmokėti dviejų jos vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką, todėl nėra jokio teisinio pagrindo spręsti dėl ieškovės kaltės, dėl atsakovės neatsiskaitymo laiku. Taigi nesant ieškovės kaltės dėl neatsiskaitymo laiku, atsakovei privalo būti taikomi įstatyme nurodyti neatsiskaitymo padariniai – vidutinio darbo užmokesčio mokėjimas už uždelsimo laiką, t. y. taikytinos DK 147 straipsnio 2 dalies nuostatos ir ieškovei iš atsakovės priteistinos netesybos.

62. Ieškovės darbo sutartis nutraukta 2018 m. liepos 30 d. Iki šios dienos atsakovė nėra išmokėjusi ieškovei jai priklausančios dar vieno jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos, t. y. atsakovė yra uždelsusi atsiskaityti su ieškove daugiau nei 6 mėnesius, todėl ieškovei gali būti priteista maksimali DK 147 straipsnio 2 dalyje numatyta netesybų suma – ieškovės 6 mėnesių vidutinis darbo užmokestis. Tačiau pirmosios instancijos teismas sprendė, jog yra pagrindas mažinti ieškovei priklausančių netesybų sumą iki keturių ieškovės gautų vidutinių darbo užmokesčių sumos iki teismo sprendimo priėmimo dienos, kas pinigine išraiška sudarytų 1881,96 Eur (470,49 x 3). Mažindamas netesybas pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad: ieškovė kreipėsi į teismą praleidusi terminą ieškiniui pateikti, ir nors terminas pripažintas praleistu dėl svarbių priežasčių ir teismo atnaujintas, tačiau teismas sprendė, jog tai negali būti priežastis netesyboms už šį laikotarpį skaičiuoti; ieškovės pirminis ieškinys teismui buvo pateiktas su trūkumais - buvo pasirašytas neturinčio teisės jį pasirašyti asmens, o patikslintas ieškinys teismui pateiktas dar beveik po trijų savaičių nuo pirminio ieškinio teismui pateikimo dienos. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į atsakovės interesus, įvertino konkrečias aplinkybes ir pagrįstai sumažino netesybų dydį, todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovei iš atsakovės yra pagrindo priteisti 1881,96 Eur sumą (išmokėtina suma su atskaitytais mokesčiais) už uždelstą atsiskaityti laiką už laikotarpį nuo ieškovės atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo.

63. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti apeliantės apeliacinio skundo argumentais. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos tinkamai įvertino byloje turimus įrodymus, vadovavosi įstatymo reikalavimais ir logikos dėsniais, sprendė apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti. Spręsdamas, koks ginčo šalių elgesys yra labiau tikėtinas, pirmosios instancijos teismas įvertino šalių tarpusavio santykių pobūdį, jų esmę, šalių elgesio atitiktį logikos dėsniams, rūpestingo, protingo, apdairaus teisinių santykių dalyvio elgesio standartams. Apeliacinės instancijos vertinimu byloje esančių įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismo išvados yra padarytos išsamiai ištyrus faktines aplinkybes ir yra pagrįstos.

64. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė, nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Apeliacinės instancijos teismo manymu, pateikiamas byloje kitoks pirmosios instancijos teismo tirtų ir įvertintų įrodymų traktavimas, t. y. sau palankia linkme, nereiškia to, kad byloje surinkti ir teismo ištirti bei įvertinti įrodymai pažeidžia reglamentuojančias proceso teisės normas.

65. Teisėjų kolegijos anksčiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus. Kiti apeliantės apeliacinio skundo argumentai nedaro įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, plačiau dėl skunde pateiktų argumentų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010).

Dėl bylos procesinės baigties

66. Bylą apeliacine tvarka išnagrinėjusi teisėjų kolegija sutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių vertinimu bei teisiniu jų kvalifikavimu daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, o apeliantė nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

67. CPK 93 straipsnyje reglamentuojamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatomis bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos, atmetus atsakovės apeliacinį skundą, atsakovei neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis).

68. Bylos duomenimis nustatyta, kad bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje ieškovė J. L. patyrė išlaidas už advokatės teisinę pagalbą, parengtą atsiliepimą į apeliacinį skundą, kurias prašo priteisti iš apeliantės. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos apimtį, advokatės darbo laiko sąnaudas, paruošto dokumento turinį ir apimtį, Teisingumo ministro įsakymu patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatytus dydžius, sprendžia, kad ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos ir ne per didelės. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, iš atsakovės VšĮ Kuršėnų ligoninės ieškovei J. L. priteistinos 400 Eur advokato pagalbos išlaidos, patirtos apeliacinėje instancijoje.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, 98 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės VšĮ Kuršėnų ligoninės, j. a. k. 175875052 ieškovei J. L., a. k. (duomenys neskelbtini) 400 Eur (keturis šimtus eurų) advokato pagalbos išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.