Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės - Butkuvienės, Linos Muchtarovienės, pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo ieškovės I. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-2814-722/2015 pagal I. M. ieškinį atsakovams R. Ž., K. Ž. ir O. Ž. dėl pirkimo – pardavimo ir dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančiomis actio Pauliana ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis (toliau - CPK). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta ( CPK 329 straipsnis).

12. Byloje kilo ginčas dėl sandorių nuginčijimo actio Pauliana pagrindu.

13. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą bei bylos medžiagą pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tinkamai įvertinos bylos faktines aplinkybes ir teisėtai bei pagrįstai, tinkamai motyvuodamas sprendimą ieškinio netenkino. Europos žmogaus teisių teismo praktika, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti byloje pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos žmogaus teisių teismo Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atsižvelgiant į tai, jei apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliacinį skundą pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams, neprivalo jų išsamiai kartoti, gali tiesiog jiems pritarti. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas jį tinkamai ir išsamiai motyvavus, todėl pirmosios instancijos motyvų, jiems pritardamas, išsamiai nekartoja ir toliau pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų bei dėl, apelianto nuomone, netinkamų pirmosios instancijos teismo išvadų.

14. Byloje nustatyta, kad atsakovas R. Ž. yra nepilnamečių vaikų J. Ž. ir J. Ž. tėvas. Joniškio rajono apylinkės teismo 2014-12-01 sprendimu iš atsakovo R. Ž. pakeičiant 2011-02-23 to paties teismo įsakymą L2-369-645/2011 nepilnamečių vaikų išlaikymui priteista po 350,00 Lt (101,37 Eur) kiekvienam iš jų mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2014-08-05 iki pilnametystės. Atsakovas 2014-08-04 transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartimi atsakovei, brolio žmonai O. Ž. už 9500 Lt (2751,39 Eur) pardavė lengvąjį automobilį Audi A6. Taip pat atsakovas R. Ž. kaip dovanotojas pagal 2014-08-11 dovanojimo sutartį dovanojo atsakovui, broliui K. Ž. butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kurio bendra vidutinė rinkos vertė 49700 Lt (14 394,11 Eur). R. Ž. vardu įregistruoto nekilnojamojo turto bei transporto priemonių nėra. R. Ž. gyvenamąją vietą nuo 2014-08-18 yra deklaravęs (duomenys neskelbtini). Bylos duomenimis ieškovės ieškinys dėl pirkimo – pardavimo ir dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančiomis actio Pauliana ir restitucijos taikymo teisme priimtas 2015-02-27. 2015-02-23 antstolės pažymoje nurodoma, kad antstolės kontoroje gautas 2014-12-01 vykdomasis raštas Nr. 2-996-874/2014 dėl išlaikymo išieškojimo iš R. Ž. vaikų J. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) ir J. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) išlaikymui po 101,37 Eur. Atsakovo įsiskolinimas vaikų išlaikymui iki 2015-02-01 sudaro 1213,42 Eur (4 200,05 Lt. Atsakovas R. Ž. pagal 2014-01-17 paskolos raštelį ir 2015-03-10 paskolos raštelį pasiskolino iš atsakovo, brolio K. Ž. 11636,70 Eur (40 179,20 Lt). Iš šios sumos 1500 Eur per antstolę V. Š. buvo skirta vaikų išlaikymo skolai sumokėti. Mokėjimo nurodymu 2015-03-13 atsakovas sumokėjo 1500 Eur vaikų išlaikymo skolą. Tai patvirtino 2015-05-15 rašte antstolė V. Š. vykdanti išieškojimą iš atsakovo R. Ž. pagal jai pateiktus du vykdomuosius dokumentus nurodė, kad išlaikymo įsiskolinimas iki 2015-05-01 yra pilnai sumokėtas. Atsakovas šiuo metu nedirba, gauna pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kurios dydis 274,41 Eur. Prie civilinės bylos pridėta ikiteisminio tyrimo medžiaga, kurioje priimtas 2014-06-27 nutraukti ikiteisminį tyrimą pagal R. Ž. pareiškimą I. M. atžvilgiu.

15. Actio Pauliana instituto paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Taikant actio Pauliana institutą privalu siekti ne tik apsaugoti kreditoriaus teises, bet ir užtikrinti kreditoriaus, skolininko bei jo turtą įsigijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą. Skirtingai nei kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų atvejais, actio Pauliana paskirtis – kompensacinė, nes, pripažinus pagal kreditoriaus ieškinį skolininko sudarytą sandorį negaliojančiu, kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perduotą pagal tą sandorį turtą ar jo vertę tiek, kiek reikalinga kreditoriaus reikalavimams patenkinti. Taigi sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą. Atsižvelgiant į tai, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu bei siekiant, kad būtų užkertamas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu bei nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui, sandorį pripažinti negaliojančiu šiuo pagrindu bei taikyti jo teisines pasekmes galima tik esant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ( toliau - CK ) 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui. (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011).

16. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis. Jos vertinimu atsakovas piktybiškai blogina savo materialinę padėtį. Mano, kad jo veiksmai nėra atsitiktiniai, nes ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl išlaikymo pakeitimo 2014 m. rugpjūčio pradžioje, o atsakovas sandorius sudarė 2014-08-04 parduodamas butą, 2014-08-11 dovanodamas broliui automobilį, o sodybą, kurioje atsakovas gyvena, kaip išaiškėjo įsigijo brolio žmona 2014-08-13. Apeliantės vertinimu neteisingas teismo teiginys, kad ieškovė ieškinį pareiškė tik dėl tarp ieškovės ir atsakovo kilusių nesutarimų, siekdama nubausti atsakovą, o ne dėl vaikų interesų.

17. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į suformuotą teismų praktiką, tinkamai nurodė actio Pauliana (CK 6.66 straipsnis) taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtina visų nurodytų sąlygų visuma (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012-11-06 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Visos šios sąlygos, įskaitant ir kreditorių interesų pažeidimą, turi egzistuoti jau ginčijamų sandorių sudarymo metu.

18. Kaip minėta sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes pagrįstai sprendė, kad atsakovas R. Ž. ieškovės ginčijamų sandorių sudarymo metu dar nebuvo nepilnamečių vaikų J. Ž. ir J. Ž. skolininkas, tai patvirtina duomenys iš antstolės, kuomet buvo išduotas vykdymui vykdomasis raštas priėmus Joniškio raj. apylinkės teismui 2014-12-01 sprendimą padidinti išlaikymą nuo 2014-08-05 iki 101,37 Eur. Teismas pagrįstai sprendė, kad bylos duomenys paneigia ieškovės I. M. vertinimus, jog sudarant ginčo sandorius atsakovo nepilnamečiai vaikai turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą. Atsakovas R. Ž. per laikotarpį nuo 2014-08-05 iki 2015-05-01 turėjo įsiskolinimą dėl nepilnamečiams vaikams priteisto išlaikymo, tačiau skolą sumokėjo.

19. Apeliantė nurodo abejones dėl atsakovo galimybių ir noro teikti vaikams išlaikymą, nors atsakovas šiuo metu teikia išlaikymą, mano, kad atsakovas nebeteiks išlaikymo teismo sprendimui įsiteisėjus. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs bylos duomenis padarė pagrįstas išvadas, kad tos aplinkybės, kad atsakovas perleido jam priklausantį turtą kitiems asmenims, kada jis dar nebuvo skolingas nepilnamečiams vaikams, nesudaro teisinio pagrindo jiems, kaip būsimiems skolininko kreditoriams galimybės nukreipti į šį turtą išieškojimą neribotam terminui, nežinant ar tokia skola iš vis atsiras. Be to teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kad atsakovas būdamas 48 metų negalės dirbti ir gauti su darbo santykiais susijusių pajamų ar turi kitų, su jo sveikata susijusių problemų. Nors atsakovas, perleisdamas aukščiau paminėtą turtą ir šiuo metu neturėdamas jokio kito turto yra sumažinęs savo mokumą ir ateičiai, tačiau vien ši aplinkybė neįrodo to, jog iš jo priteistas išlaikymas vaikams ateityje negalės būti išieškotas. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skunde teigia, kad išsiskyręs su apeliante, gražino turėtas skolas susidariusias už apeliantės būsto remontą, sudarė turto pardavimo sutartis byloje ginčijamam turtui. Be to nurodo, kad apie turimas skolas kreditoriams žinojo ir pati apeliantė, ji nepaneigė, kad jai nebuvo žinoma. Atsakovas nurodo, kad mokėjo vaikams išlaikymą, o išlaikymo įsiskolinimas susidarė tuo laikotarpiu, kai teismas priteisė papildomą išlaikymo dydį už praeitą laikotarpį teismo sprendimo priėmimo dienai. Apeliantė patvirtino, kad atsakovas padengęs įsiskolinimus, teikia vaikams išlaikymą. Apeliacinio teismo vertinimu apeliantės nuogąstavimai dėl atsakovo galimybės teikti išlaikymą atsižvelgiant į atsakovo gaunamas pajamas ( nurodyta 14 punkte) bei vengimo teikti išlaikymą vaikams ateityje nepagrįsti. Tikėtina, kad atsakovas tinkamai, sąžiningai vykdys savo pareigas nepilnamečių vaikų atžvilgiu.

20.Pažymėtina, kad actio Pauliana institutas gali būti taikomas, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba įvykdęs ją netinkamai. Pripažįstama, kad naudoti actio Pauliana ieškinį kaip teisių gynimo būdą kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo. Kasacinis teismas pažymėjo, kad teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Tai reikšminga, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą. Prievolės atsiradimo momentą lemia juridinio fakto, iš kurio prievolė kyla, prigimtis.( pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012-11-06 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

21. Be to pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad atmestini kaip nepagrįsti ieškovės teiginiai, kad kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą R. Ž. pardavė, dovanojo siekdamas išvengti įvykdyti išlaikymo pareigą nepilnamečiams vaikams, kadangi byloje nenustatyta, jog iš turimų pajamų atsakovas negalės teikti jiems išlaikymo (paramos) ar nepajėgs sumokėti įsiskolinimo. Teismas sprendė, kad atsakovas pagal turėtas prievoles, kurios nebuvo ginčijamos, atsakovams R. Ž. ir O. Ž. turėjo teisę ir pareigą sudaryti ieškovės ginčijamus sandorius. 2014-08-04 dvišalė pirkimo – pardavimo sutartis buvo atlygintinė. Taip pat ir 2014-08-11 dovanojimo sutartis panaikino atsakovo R. Ž. prievoles kreditoriams K. Ž. ir O. Ž.. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje nenustatyta, jog pastarieji kaip buvę kreditoriai dar turėtų reikalavimo teisę į skolininką R. Ž., o tuo pačių neįrodytas ir K. Ž. bei O. Ž. nesąžiningumas. Teismas padarė išvadą, kad byloje nesurinkta jokių įrodymų, kurie patvirtintų ieškovės argumentus apie tai, kad atsakovas R. Ž. nebuvo atsakovų K. Ž. ir O. Ž. skolininkas ar nebuvo gavęs pinigų pagal paskolos sutartis. Įvertinęs bylos duomenis teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė atsakovų nesąžiningumo sudarant ginčijamus sandorius.

22. Apeliantė teigia, kad atsižvelgiant į tai, kad atsakovas ginčijamus sandorius sudarė su savo artimaisiais giminaičiais, t.y. broliu ir jo žmona, preziumuojama, kad sandorių šalys buvo nesąžiningos. Todėl apeliantės vertinimu neteisingas teismo teiginys, kad ieškovė neįrodė atsakovų nesąžiningumo. Sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. CK 6.158 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekviena sutarties šalis teisiniuose santykiuose privalo elgtis sąžiningai. Sąžiningas elgesys yra privalomas tiek esant ikisutartiniams santykiams (CK 6.163 straipsnis), tiek sudarant sutartį (CK 6.162 straipsnis), tiek aiškinant jos turinį (CK 6.193 straipsnis), tiek ją vykdant (CK 6.200 straipsnis), tiek taikant restituciją (CK 6.222 straipsnis). Sąžiningu gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių ir ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Tai daroma iš dalies jo paties interesais, todėl iš turto įgijėjo pagal sandorį gali būti reikalaujama domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sudaryti sandoriui, nepažeidžiant įstatymų. Toks elgesys pripažintinas įgijėjo pareiga. Pažymėtina, kad CK 3.135 straipsnis numato, kad artimaisiais giminaičiais pripažįstami tiesiosios linijos giminaičiai iki antrojo laipsnio imtinai (tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai) ir šoninės linijos antrojo laipsnio giminaičiai (broliai ir seserys). Nors civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, CK 6.67 straipsnyje įtvirtinti konkretūs nesąžiningumo prezumpcijos atvejai, kurie traktuotini kaip bendrosios taisyklės išimtys. Įrodžius aplinkybes, pagrindžiančias vienos iš CK 6.67 straipsnyje nustatytų nesąžiningumo prezumpcijų taikymą, sandorį sudariusioms šalims nesąžiningumas preziumuojamas, todėl įrodinėjimo našta, siekiant paneigti nesąžiningumą ir apsiginti nuo ieškinio, tenka joms pačioms. Pažymėtina, kad CK 6.67 straipsnyje įtvirtintas skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo atvejų sąrašas yra baigtinis. Apeliacinio teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas įvertinęs konkrečias bylos aplinkybes, dėl kurių apeliacinis teismas pasisakė, padarė pagrįstas išvadas. Kaip minėta atsakovas dėl turėtų prievolių atsakovams broliui R. Ž. ir brolio žmonai O. Ž. turėjo teisę ir pareigą sudaryti ieškovės ginčijamus sandorius. Ir kaip minėta sudarant ginčo sandorius atsakovo nepilnamečiai vaikai, juos atstovaujanti ieškovė neturėjo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės į atsakovą R. Ž..

23. Apeliantė nurodo, kad ateityje atsakovo skola nepilnamečiams vaikams gali būti apie 12 164,00 Eur J. Ž. ir apie 15 813,00 Eur J. Ž.. Apeliantės vertinimu teismui panaikinus sandorius bei pritaikius restituciją, ginčo sandorių pagrindu įgytas turtas sudarytų prielaidas patenkinti nepilnamečių vaikų išlaikymui mokomas išmokas. Tačiau, kasacinis teismas formuodamas vieningą praktiką Actio Pauliana taikyme yra nurodęs, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą. Apeliacinės instancijos teismas konkrečiu atveju pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir plačiau nepasisako dėl actio Pauliana taikymo sąlygų. Apeliacinio teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatęs visų būtinų LR CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų viseto pagrįstai sprendė, kad ieškovės ieškinys atmestinas.

24. Apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo vertinti, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė ir neįvertino bylos aplinkybių, ar, kad byloje esančius įrodymus vertino netinkamai. Pažymėtina, kad civiliniame procese įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (LR CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013). Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis įrodymų vertinimu, yra pagrindo spręsti, tiesiog pakartotinai išdėstė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, materialinės ar procesinės teisės normas.

25. Teisėjų kolegijos vertinimu bylos duomenys patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas šalių nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus tyrė išsamiai ir objektyviai – išklausė šalis, tyrė visus į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, ir atsižvelgdamas į visumą įrodymų tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

26. Kaip jau minėta, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010). Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teismas nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje teisėjų kolegija pažymi, kad bylinėjimosi išlaidos atmetus skundą neatlyginamos ir nepriteisiamos (LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.