Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Juris LT“ ieškinį atsakovei užarajai akcinei bendrovei „FES BALTIC“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Stokker“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. Byloje kilo ginčas dėl skolos už 2018-07-14 Bendradarbiavimo sutarties pagrindu suteiktas prekes ir paslaugas priteisimo.

II. Šalių nurodytos aplinkybės ir argumentai

2. ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Juris LT“ dokumentinio proceso tvarka kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „FES BALTIC“ 6 941,59 EUR skolą (kurią sudaro 6 661,77 EUR pagrindinė skola, 40,00 EUR ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidos ir 239,82 delspinigiai), 8 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas (78 EUR žyminį mokestį ir 600 EUR išlaidas už advokato teisines paslaugas).

3. Ieškovė nurodė, kad pradinė kreditorė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Stokker“ 2018 m. rugpjūčio 14 d. sudarė su atsakove Bendradarbiavimo sutartį, pagal kurią užtikrino atsakovei galimybę pirkti prekes ir paslaugas lengvatinėmis sąlygomis ir/arba į kreditą bei pagal minėtąją sutartį išrašė ir apmokėjimui pateikė PVM sąskaitas – faktūras už prekes/paslaugas. Atsakovė ieškovės išrašytų ir apmokėjimui pateiktų PVM sąskaitų – faktūrų kaip išrašytų be pagrindo negrąžino, dalį sumos pagal jas sumokėjo, tačiau su pradine kreditore pilnai neatsiskaitė. Esant atsakovės įsiskolinimui, pradinė kreditorė 2020 m. rugpjūčio 20 d. UAB „Juris LT“ ir UAB „Stokker“ sudaryta Reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu pradinė kreditorė perleido savo reikalavimo teisę į atsakovę ieškovei. Ieškovės teigimu, atsakovė iki šiol už suteiktas prekes/ paslaugas nėra atsiskaičiusi su ieškove.

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. lapkričio 16 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino visiškai – teismas priteisė ieškovei iš atsakovės 6 661,77 EUR pagrindinę skolą, 40,00 EUR ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidas, 239,82 delspinigius, 8 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (6 941,59 EUR) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. lapkričio 16 d.) iki preliminaraus teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 678,00 EUR bylinėjimosi išlaidas.

5. Atsakovė UAB „FES BALTIC“ pateikė prieštaravimus, kuriuose nesutinka su priteista skola ir prašo preliminarų sprendimą panaikinti, ieškovės ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Teigia, jog ieškovė, teikdama ieškinį teismui, nurodė, kad ji daug kartų ragino atsakovę įvykdyti savo finansinius įsipareigojimus, t. y. sumokėti skolą, tačiau iš teismui pateiktų ieškovės dokumentų matyti, kad raginimas atsakovei sumokėti susidariusią skolą buvo siųstas tik vieną kartą – kuomet atsakovei buvo siunčiamas 2020 m. rugpjūčio 24 d. pranešimas apie kreditoriaus pasikeitimą. Pažymi, kad dokumentų originalai atsakovei registruota pašto siunta nebuvo pateikti, o dokumentai siųsti elektroniniu paštu nebuvo patvirtinti elektroniniu parašu. Atsakovės teigimu, atsižvelgus į ieškovės su ieškiniu pateiktų dokumentų turinį, darytina išvada, kad iš ieškovės pusės nebuvo raginimų atsakovei sumokėti susidariusią skolą. Ieškovė formaliai ir tik vieną kartą, kartu su pranešimu apie kreditoriaus pasikeitimą, nurodė įvykdyti pradelstus finansinius įsipareigojimus, tačiau, atsakovės manymu, tokie veiksmai negali būti laikomi tinkamu ir sąžiningu ieškovės, kaip prievolės šalies, bendradarbiavimu su atsakove.

7. Be to, nurodo, kad ieškovė sudarydama 2020 m. rugpjūčio 20 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį su trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, UAB „Stokker“ net neįsitikino, ar perleidžiamas reikalavimas nėra ginčytinas, ar išieškojimas yra galimas. Atsakovė atkreipia dėmesį į tai, jog pagal pateiktas PVM sąskaitas – faktūras perduotos prekės (įrankiai ir jų dalys) buvo nekokybiškos ir netinkamos naudoti pagal paskirtį, dėl jų remonto pagal garantiją ir garantijos suteikimo atsakovė ne kartą kreipėsi į UAB „Stokker“. Taip pat atsakovė teigia, kad pradinė kreditorė UAB „Stokker“ daugiau nei 3 savaites vėluodavo perduoti užsakytas dalis ir medžiagas, vėluodavo atlikti nekokybiškų įrankių remontą, o kartais iš viso atsisakydavo nekokybiškus įrankius suremontuoti. Be to, atsakovė į UAB „Stokker“ kreipdavosi nuolatos dėl netinkamai sąskaitose išrašomų kainų. Minėtas aplinkybes patvirtina atsakovės į bylą pateiktas 2020 m. liepos 3 d. ir 2020 m. liepos 10 d. susirašinėjimas elektroniniu paštu su UAB „Stokker“. Iš pastarųjų laiškų matyti, kad UAB „Stokker“ savo kaltės neginčijo. Šie laiškai, atsakovės teigimu, taip pat patvirtina, kad su UAB „Stokker“ buvo nuolatiniai nesusipratimai.

8. Atsakovė taip pat pažymėjo, jog PVM sąskaitoje – faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad atsakovė, be kita ko, įsigijo Elektrohidraulinį valcą 1-12‘ ROGROOVER (kurio vertė 2 862,55 EUR) ir yra skolinga pagal minėtą sąskaitą. Tačiau atsakovė nurodo, kad dar 2020 m. rugpjūčio 20 d. elektroniniu paštu kreipėsi į UAB „Stokker“ su užklausimu, kuomet bus pristatytos nurodyto įrankio valcavimo galvos tam, kad įsigytu įrankiu būtų galima naudotis pagal paskirtį, tačiau jokio atsakymo iš UAB „Stokker“ nebuvo gauta, o valcavimo galvos taip ir nebuvo pristatytos. Taigi, atsakovės manymu, ieškovė (naujoji kreditorė) nepagrįstai reikalauja piniginių lėšų priteisimo iš atsakovės.

9. Ieškovė UAB “Juris LT” atsiliepime į atsakovės prieštaravimus prašo palikti preliminarų sprendimą nepakeistą.

10. Ieškovė nurodo, kad šiuo atveju jokio draudimo perleisti reikalavimą nebuvo, reikalavimo perleidimo sutartis yra galiojanti, atitinkanti įstatymų reikalavimus bei nepažeidžia skolininko teisių ir labiau nesuvaržo jo prievolių, todėl atsakovės argumentas dėl reikalavimo perleidimo sutarties yra atmestinas. Pažymi, jog pateiktuose prieštaravimuose atsakovė įrodymų, jog pradinės kreditorės UAB „Stokker“ parduoti įrankiai buvo nekokybiški, nepateikia.

11. Atsakovė teigia, kad PVM sąskaitos – faktūros išrašymas savaime negali patvirtinti prekių ar paslaugų perdavimo fakto, tačiau ieškovė atsiliepime į prieštaravimus atkreipia dėmesį į tai, kad pati atsakovė sąskaitoje yra pasirašiusi, jog prekes gavo, tuo patvirtindama prekių ir paslaugų gavimo faktą (2018 m. rugpjūčio 14 d. Bendradarbiavimo sutarties Bendrųjų sąlygų 5.7 p.). Be to, kaip matyti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos iMAS sistemos duomenų (užklausą atliko pradinė kreditorė), neatitikimų dėl išrašytų PVM sąskaitų – faktūrų su atsakove nebuvo nustatyta, kas reiškia, jog pradinės kreditorės išrašytą PVM sąskaitą – faktūrą atsakovė yra įtraukusi į savo buhalterinę apskaitą. Taip pat, pati atsakovė pateiktuose prieštaravimuose nepateikia jokių įrodymų, jog PVM sąskaitose – faktūrose nurodytų prekių ir paslaugų nebūtų gavusi ir dėl to teikusi pretenzijas pradinei kreditorei.

12. Ieškovė pažymi, kad nors atsakovė nesutinka su skola, tačiau iš esmės mini tik vieną įrankį – 2020 m. sausio 24 d. PVM sąskaitoje – faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytą Elektrohidraulinį valcą 1-12‘ ROGROOVER, kurio vertė 2 862,55 EUR, kad neva negalėjo juo naudotis. Kaip ieškovę informavo pradinė kreditorė, šis įrenginys tinkamos komplektacijos buvo perduotas atsakovei dar 2019 metų liepos mėn. ir atsakovė sėkmingai nuo to laiko naudojosi įrenginiu ir pretenzijų nereiškė. Ką patvirtina ir tai, jog tik 2020 m. rugpjūčio 20 d. atsakovė kreipėsi į pradinę kreditorę dėl detalių. Valcavimo galvos – natūraliai besidėvintys įrenginio mazgai, kuriuos reikia periodiškai pakeisti. Pradinė kreditorė, gavusi užsakytas detales apie tai informavo atsakovę ir paprašė už jas sumokėti prieš jas atsiimant, tačiau atsakovė už jas nesumokėjo.

13. Ieškovės teigimu, atsakovė klaidina teismą, teigdama, jog 2020 m. rugpjūčio 21 d. elektroniniame laiške pradinė kreditorė pripažino perdavusi nekokybiškus daiktus. Pastarasis elektroninis laiškas nepatvirtina atsakovės teiginių. Juo labiau, pradinė kreditorė niekada neteigė ir nepripažino, jog perdavė nekokybiškus daiktus, o taip pat neatšaukė garantijos. Pradinė kreditorė ieškovei nurodė, jog pretenzijų ar reikalavimų sumažinti daiktų kainas iš atsakovės nebuvo gauta. Atsakovė savo prieštaravimuose taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad būtų pasikreipusi į pradinę kreditorę dėl daiktų kainos sumažinimo.

14. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų UAB „Stokker”, pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašo ieškinį tenkinti.

15. UAB „Stokker“ patvirtinto aplinkybę, kad 2018 m. rugpjūčio 14 d. sudarė su atsakove bendradarbiavimo sutartį, pagal kurią užtikrino atsakovei galimybę pirkti prekes ir paslaugas lengvatinėmis sąlygomis ir/arba į kreditą. Todėl 2020 m. rugpjūčio 20 d. ieškovės ir trečiojo asmens UAB “Stokker“ sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, kuria buvo perleistas galiojantis reikalavimas į atsakovę, yra galiojanti. Paaiškino, kad trečiasis asmuo už parduotas prekes ir suteiktas paslaugas išrašė PVM sąskaitas – faktūras: 2020 m. sausio 24 d. Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2020 m. vasario 12 d. Nr. (duomenys neskelbtini) ir pateikė jas atsakovei apmokėjimui. Atsakovė šias PVM sąskaitas – faktūras turėjo apmokėti per 21 dieną nuo sąskaitos išrašymo. Atsakovė yra iš dalies apmokėjusi tik 2020 m. sausio 24 d. PVM sąskaitą – faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) – skolos likutis sudarė 6 592,79 EUR, o skola pagal 2020 m. vasario 12 d. PVM sąskaitą – faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) – 68,98 EUR, šias PVM sąskaitas – faktūras atsakovė yra įtraukusi į savo buhalterinę apskaitą. Taigi, UAB „Stokker“ savo sutartinius įsipareigojimus įvykdė, pardavė atsakovei prekes, atsakovė jas gavo, tačiau bendradarbiavimo sutartyje nustatyta tvarka už prekes nesumokėjo. Trečiojo asmens teigimu, atsakovė nepagrįstai teigia, jog PVM sąskaitos – faktūros neįrodo prekių ar paslaugų perdavimo fakto. Bendradarbiavimo sutarties Bendrųjų sąlygų 5.7 punkte nustatyta, kad tinkamą prekių perdavimą patvirtina klientas, pasirašydamas ant pateiktos PVM sąskaitos – faktūros, o kaip matyti iš į bylą pateiktų dokumentų, atsakovė sąskaitoje yra pasirašiusi, jog prekes gavo.

16. Taip pat nurodo, kad atsakovė nepateikia jokių įrodymų, jog trečiojo asmens atsakovei parduoti įrankiai buvo nekokybiški. Atsakovė nepagrįstai teigia, jog trečias asmuo pripažino pardavęs nekokybiškas prekes, ir tai neva patvirtina susirašinėjimas elektroniniais laiškais. Be to, atsakovė teigdama, jog neva dėl parduotų daiktų ne kartą teko kreiptis garantinio remonto, nepateikia jokių tai pagrindžiančių įrodymų (nėra įrodymų, jog būtent dėl PVM sąskaitose – faktūrose nurodytų daiktų buvo kreiptasi, kiek kartų kreiptasi). Atkreipia dėmesį ir į tai, jog atsakovė nėra pasikreipusi į trečiąjį asmenį dėl perduotų daiktų kainos sumažinimo dėl to, jog perduoti daiktai yra neva nekokybiški.

17. Trečiojo asmens manymu, atsakovė nepagrįstai teigia, jog PVM sąskaitoje – faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytu, įsigytu Elektrohidraulinu valcu 1-12‘ ROGROOVER nebuvo galima naudotis, nes nebuvo pristatytos valcavimo galvos. Trečias asmuo minėtą įrenginį pilnos ir tinkamos komplektacijos atsakovei perdavė 2019 metų liepos mėn. ir atsakovė sėkmingai nuo to laiko naudojosi įrenginiu ir pretenzijų nereiškė. Kad įrenginys buvo perduotas tinkamos komplektacijos patvirtino ir pati atsakovė, pasirašydama PVM sąskaitą – faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini). Tai, kad atsakovė nurodo tikrovės neatitinkančias aplinkybes patvirtina ir faktas, jog klausimas dėl Elektrohidraulinio valco yra keliamas tik dabar, nors įranga atsakovė naudojasi nuo 2019 m. liepos mėn. – atsakovė, kaip verslininkė, kurios veikloje yra reikalingas šis, gana brangus, įrenginys, tikrai nebūtų laukusis metus laiko, jeigu negalėtų juo naudotis, nes tai prieštarautų elementariai verslo logikai.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Preliminarus sprendimas paliekamas nepakeistas. Ieškinys tenkinamas visiškai.

III. Byloje nustatytos reikšmingos ginčui išspręsti aplinkybės, teismo argumentai ir motyvai

18. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 430 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad išnagrinėjęs bylą teismas byloje priima galutinį sprendimą, kuriuo gali preliminarų sprendimą palikti nepakeistą; preliminarų sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti; preliminarų sprendimą pakeisti.

19. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančios rašytinės medžiagos ir šalių paaiškinimų nustatyta, kad pradinis kreditorius (trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų) UAB „Stokker“ ir atsakovė UAB „FES BALTIC“ 2018 m. rugpjūčio 14 d. sudarė Bendradarbiavimo sutartį (toliau – ir Sutartis), pagal kurią pradinė kreditorė užtikrino atsakovei galimybę pirkti prekes ir paslaugas lengvatinėmis sąlygomis ir/arba į kreditą bei pagal minėtąją sutartį išrašė ir apmokėjimui pateikė PVM sąskaitas – faktūras už prekes/paslaugas – 2020 m. sausio 14 d. PVM sąskaitą – faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) (bendra suma 8 912,13EUR) ir 2020 m. vasario 12 d. PVM sąskaita – faktūra Nr (duomenys neskelbtini) (bendra suma 68,98 EUR). Atsakovė šias PVM sąskaitas – faktūras turėjo apmokėti per 21 dieną nuo sąskaitos išrašymo. Atsakovė yra iš dalies apmokėjusi tik 2020 m. sausio 24 d. PVM sąskaitą – faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) – skolos likutis sudarė 6 592,79 EUR, o skola pagal 2020 m. vasario 12 d. PVM sąskaitą – faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) – 68,98 EUR.

20. Kaip galima spręsti iš atsakovės UAB „FES BALTIC“ byloje pateiktų prieštaravimų, atsakovė nuo pareikšto reikalavimo ginasi tuo, jog pagal pradinės kreditorės išrašytas ir jai apmokėjimui pateiktas PVM sąskaitas – faktūras perduotos prekės (įrankiai ir jų dalys) buvo nekokybiškos ir netinkamos naudoti pagal paskirtį, dėl jų remonto pagal garantiją ir garantijos suteikimo atsakovė ne kartą kreipėsi į UAB „Stokker“. Taip pat teigia, jog PVM sąskaitoje – faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad atsakovė, be kita ko, įsigijo Elektrohidraulinį valcą 1-12‘ ROGROOVER (kurio vertė 2 862,55 EUR) ir yra skolinga pagal minėtą sąskaitą. Tačiau atsakovė pažymi, kad dar 2020 m. rugpjūčio 20 d. elektroniniu paštu kreipėsi į UAB „Stokker“ su užklausimu, kuomet bus pristatytos nurodyto įrankio valcavimo galvos tam, kad įsigytu įrankiu būtų galima naudotis pagal paskirtį, tačiau jokio atsakymo iš UAB „Stokker“ nebuvo gauta, o valcavimo galvos taip ir nebuvo pristatytos. Be kita ko, atsakovė nurodo, kad ieškovė, sudarydama 2020 m. rugpjūčio 20 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį su trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, UAB „Stokker“ net neįsitikino, ar perleidžiamas reikalavimas nėra ginčytinas, ar išieškojimas yra galimas. Taigi, atsakovės manymu, ieškovė (naujoji kreditorė) nepagrįstai reikalauja piniginių lėšų priteisimo iš atsakovės.

21. Įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Dispozityvumo principo turinys bendriausia prasme yra atskleistas CPK 13 straipsnyje (šis straipsnis nurodo, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis), o įrodinėjimo procese šis principas atsiskleidžia įvairiais aspektais, pavyzdžiui, kad pačios šalys renkasi savo įrodinėjimo taktiką ir strategiją, t. y. sprendžia, kokias faktines aplinkybes nurodyti ir kokius faktinius duomenis pateikti savo reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti. Teismas, apibendrindamas išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad įrodinėjimas yra šalių pareigos dalykas, o šios pareigos vykdymas siejamas su tam tikros procesinės laisvės turėjimu.

22. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Pažymėtina, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės buvimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2012). Teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2013). Taip pat kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-701/2018). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 2018-01-10 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-378/2018, 2018-07-14 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-276-687/2018). Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 10 31, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012).

23. Reikalavimo perleidimas (cesija) yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų, kurio esmė ta, kad pradinis kreditorius (cedentas) perduoda kitam asmeniui (cesionarijui) turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu. Perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius prievolėje, o pati prievolė išlieka nepakitusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010). Kreditoriui teisę perleisti savo reikalavimą kitam asmeniui pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį (cesiją) reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.101 – 6.110 straipsniai. CK 6.101 straipsnio 1 dalis numato, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės. Reikalavimo teisei perleisi nereikia skolininko sutikimo, išskyrus įstatymo ar sutarties nustatytas išimtis (CK 101 straipsnio 1, 5 dalys). Kreditoriui yra draudžiama perleisti reikalavimą, be kita ko, šiais atvejais: be skolininko sutikimo, jeigu kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminės reikšmės (CK 6.101 straipsnio 5 dalis); reikalavimą, kurio atžvilgiu negalimas išieškojimas (CK 6.102 straipsnio 1 dalis); reikalavimą, kuris neatskiriamai susijęs su kreditoriaus asmeniu. Šiuo atveju, iš bylos duomenų matyti, kad pradinė kreditorė UAB „Stokker“ turėjo teisę perleisti atsakovės skolą ieškovei, neprašydama atsakovės (skolininkės) sutikimo, tačiau apie reikalavimo perleidimą ji turėjo būti tinkamai informuota. Bylos duomenys patvirtina, kad pranešimas dėl reikalavimo teisės perleidimo atsakovei buvo išsiųstas atsakovės deklaruotos buveinės adresu (Gabijos g. 38-40, Vilnius) ir 2020 m. rugpjūčio 28 d. buvo įteiktas gavėjai (atsakovei), todėl laikytina, kad apie reikalavimo teisės perleidimą atsakovė buvo informuota tinkamai. Jokio draudimo perleisti reikalavimą nebuvo, reikalavimo perleidimo sutartis yra galiojanti, atitinkanti įstatymų reikalavimus, bei nepažeidžia skolininko teisių ir labaiu nesuvaržo jo prievolių. Teismo vertinimu, vien tai, jog atsakovė nesutinka mokėti skolos, savaime nedaro reikalavimo perleidimo sutrties negaliojančia, o ta aplinkybė, kad pats pradinis kreditorius UAB „Stokker“ nesikreipė į teismą dėl skolos priteiismo, o perleido ieškovei reikalavimo teisę į atsakovę, nėra esminis ir nedaro įtakos teismo priimto preliminaraus sprendimo teisėtumui. Taigi, atsakovės teiginys, kad ieškovė (naujoji kreditorė) nepagrįstai reikalauja piniginių lėšų priteisimo iš atsakovės, laikytinas visiškai nepagrįstu.

24. Atsakovė nuo ieškinio reikalavimų ginasi ir tuo, jog pagal PVM sąskaitas – faktūras jai perduotos prekės (įrankiai ir jų dalys) buvo nekokybiškos ir netinkamos naudoti pagal paskirtį; pradinė kreditorė UAB „Stokker“ daugiau nei 3 savaites vėluodavo perduoti užsakytas dalis ir medžiagas, vėluodavo atlikti nekokybiškų įrankių remontą, o kartais iš viso atsisakydavo nekokybiškus daiktus suremontuoti. Taip pat dėl parduotų daiktų atsakovei ne kartą teko kreiptis dėl garantinio remonto. Atsakovės teigimu, šias aplinkybes įrodo atsakovės į bylą pateiktas 2020 m. liepos 3 d. ir 2020 m. liepos 10 d. susirašinėjimas elektroniniu paštu su pradine kreditore. Teismas konstatuoja, kad atsakovė nagrinėjamu atveju nepateikė jokių svarių įrodymų, jog trečiojo asmens UAB „Stokker“ atsakovei perduoti įrankiai buvo nekokybiški. Minėti susirašinėjimai elektroniniais laiškais, kuriais atsakovė įrodinėja, jog ne kartą kreipėsi į pradinę kreidorę dėl parduotų daiktų remonto, jokiu būdu nepatvirtina atsakovės teiginių. Aplinkybę, jog trečiasis asmuo vykdė įsipareigojimus ir pagal garantiją remontavo perduotus įrankius patvirtina į bylą ieškovės pateikta PVM sąskaita – faktūra Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje yra nurodyta, jog buvo suteiktas nemokamas remontas. Be to, iš byloje esančių rašytinių įrodymu nenustatyta, kad trečiasis asmuo ir atsakovė būtų susitarę dėl išskirtinių ir/ar papildomų remonto paslaugų sąlygų, todėl įrankių remontai vyksta bendra eilės tvarka 3 savaičių terminas laikytinas protingu terminu prekėms (su)remontuoti. Taigi, šiuo atveju, atsakovės teiginys, kad pradinė kreditorė nuolat vėluodavo daugiau nei 3 savaites atlikti nekokybiškų įrankių remontą, laikytinas nepagrįstu. Be to, atsakovė teigdama, kad dėl parduotų prekių ne kartą teko kreiptis garantinio remonto, nepateikė jokių tai pagrindžainčių įrodymų. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų apie tai, kad būtent dėl PVM sąskaitose – faktūrose nurodytų prekių buvo kreiptasi garantinio remonto ir pan. Svarbu pastebėti ir tai, jog byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kad atsakovė būtų kreipusi į trečiajį asmenį UAB „Stokker“ dėl parduotų prekių kainos sumažinimo dėl to, jog perduotos prekės yra nekokybiškos.

25. Dėl atsakovės argumento, jog ji dar 2020 m. rugpjūčio 20 d. elektroniniu paštu kreipėsi į UAB „Stokker“ su užklausimu, kuomet bus pristatytos nurodyto įrankio (Elektrohidraulinio valco 1-12‘ ROGROOVER) valcavimo galvos tam, kad įsigytu įrankiu būtų galima naudotis pagal paskirtį, teismas, visų pirma, norėtų atkreipti dėmesį į tai, kad UAB „Stokker“ minėtą įrenginį pilnos ir tinkamos komplektacijos atsakovei perdavė dar 2019 metų liepos mėnesį ir atsakovė sėkmingai nuo to laiko naudojosi įrenginiu ir jokių pretenzijų nereiškė. Kad pastarasis įrenginys atsakovei buvo perduotas tinkamos komplektacijos patvirtino ir pati atsakovė – pasirašydama ieškovės išrašytą ir apmokėjimui pateiktą PVM sąskaitą – faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) (kurioje, be kita ko, nurodyta, kad atsakovė įsigijo Elektrohidraulinį valcą 1-12‘ ROGROOVER (kurio vertė 2 862,55 EUR). Kaip teisingai nurodė ieškovė bei trečiasis asmuo savo procesiniuose dokumentuose, valcavimo galvos yra natūraliai besidėvintys įrenginio mazgai, kuriuos reikia periodiškai pakeisti. Pradinė kreditorė, gavusi užsakytas detales apie tai informavo atsakovę ir paprašė susimokėti prieš jas atsiimant, tačiau atsakovė už minėtas detales taip ir nesusimokėjo. Teismo vertinimu faktas, kad klausimas dėl Elektrohidraulinio valco yra keliamas tik dabar, nors atsakovė įranga naudojasi nuo 2019 metų liepos mėnesio tik įrodo tai, jog atsakovė, kaip verslininkas, kurioje veikloje yra reikalingas šis, gana brangus, įrenginys, tikrai nebūtų laukusi metus laiko, jeigu būtų negalėjusi juo naudotis, nes tai prieštarautų elementariai verslo logikai.

26. Nesutiktina ir su atsakovės prieštaravimuose į ieškinį pateiktu argumentu, jog PVM sąskaita – faktūra pati savaime negali patvirtinti prekių ar paslaugų perdavimo fakto. Tarp pradinės kreditorės UAB „Stokker“ ir atsakovės sudarytos Sutarties 5.7 punkte yra nustatyta, kad tinkamą prekių perdavimą patvirtina klientas, pasirašydamas ant išrašytos ir apmokėjimui PVM pateiktos sąskaitos – faktūros. Susipažinus su ieškovės į bylą pateiktomis atsakovei išrašytomis PVM sąskaitomis – faktūromis: 2020 m. sausio 14 d. PVM sąskaitą – faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) (bendra suma 8 912,13 EUR) ir 2020 m. vasario 12 d. PVM sąskaita – faktūra Nr (duomenys neskelbtini) (bendra suma 68,98 EUR), matyti, jog atsakovė yra pasirašiusi, jog prekes gavo, taip patvirtindama prekių ir paslaugų gavimo faktą. Įrodymų, kurie patvirtintų priešingą faktą, t. y. kad prekių atsakovė negavo – atsakovė į bylą nepateikė (CPK 178 straipsnis)

27. CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarčių laisvės principas reiškia, kad civilinių teisinių santykių dalyviai patys sprendžia, sudaryti sutartį ar ne, šalių laisvę savanoriškai nustatyti sutarties formą ir turinį, išskyrus, kai tai reglamentuoja imperatyviosios teisės normos ar tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka ir kiti teisės principai. Sutartis yra dvišalis arba daugiašalis sandoris, t. y. dviejų ar daugiau ją sudarančių asmenų suderintos valios, nukreiptos sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ar pareigas, išraiška. Sutarties sudarymo priežastis paprastai yra ją sudarančių asmenų poreikiai ir interesai, kurie formuoja vidinę sutarties dalyvių valią (ketinimus) ir nulemia jos teisinį tikslą bei pobūdį. Paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti (CK 6.716 straipsnio 1 dalis).

28. Kaip jau minėta, trečiasis asmuo už parduotas prekes ir suteiktas paslaugas išrašė ir apmokėjimui atsakovei pateikė PVM sąskaitas – faktūras (2020 m. sausio 14 d. PVM sąskaitą – faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2020 m. vasario 12 d. PVM sąskaita – faktūra Nr (duomenys neskelbtini)). Pastarąsias sąskaitas, remiantis Sutarties nuostatomis, atsakovė turėjo apmokėti per 21 dieną nuo sąskaitos išrašymo. Atsakovė yra iš dalies apmokėjusi tik 2020 m. sausio 24 d. PVM sąskaitą – faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini)– skolos likutis sudarė 6 592,79 EUR, o skola pagal 2020 m. vasario 12 d. PVM sąskaitą – faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) – 68,98 EUR. Tai, kad šias PVM sąskaitas – faktūras atsakovė yra įtraukusi į savo buhalterinę apskaitą, patvirtina trečiojo asmens UAB „Stokker“ pateikta užklausa ir pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos iMAS sistemos duomenis neatitikimų dėl minėtų PVM sąskaitų – faktūrų su atsakove nebuvo nustatyta. Taigi, trečiasis asmuo savo sutartinius įsipareigojimus atsakovės atžvilgiu įvykdė – perdavė atsakovei prekes, atsakovė jas gavo, tačiau Sutartyje nustatyta tvarka ir terminais atsakovė už prekes nesumokėjo. Aplinkybę, kad atsakovė pripažino savo prievolę pagal tarp Šalių sudarytą sutartį, be kita ko, patvirtina ir faktas, jog atsakovė yra iš dalies apmokėjusi 2020 m. sausio 24 d. PVM sąskaitą – faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini). Pastarosios sąskaitos bendra suma sudarė 8 912,13EUR, atsakovei ją dalinai apmokėjus, skolos likutis sudaro 6 592,79 EUR, kuri ieškovė šiuo atveju ir prašo priteisti.

29. Taigi, išdėstytos aplinkybės nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai) ir nesuteikia teisės atsakovei nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių/įsipareigojimų vykdymo. Juolab, kaip minėta, atsakovė byloje nepagrindė teismui pateiktuose prieštaravimuose įrodinėjamos aplinkybės, kad pagal PVM sąskaitas – faktūras jai perduotos prekės (įrankiai ir jų dalys) buvo nekokybiškos ir netinkamos naudoti pagal paskirtį. Atsakovė taip pat nenurodė ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad būtų visiškai atsiskaičiusi su pradine kreditore ar ieškove už jai suteiktas prekes/paslaugas.

30. Pažymėtina, jog rungimosi principas, galiojantis civiliniame procese (CPK 12 straipsnis), lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Laisva valia pasirinkusios reikalavimų ir atsikirtimų pagrindą, šalys jų pasirinktomis įrodinėjimo priemonėmis pačios turi nurodytas aplinkybes įrodyti. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.

31. Pagal CPK 178 straipsnį, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, o nagrinėjamoje byloje, teismo vertinimu, atsakovė neįrodė savo atsikirtimų į ieškinį pagrįstumo (CPK 178 str.).

32. Taigi, teismas vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir įvertinęs šalių nurodytus faktus bei pateiktus įrodymus, konstatuoja, jog, visų pirma, pradinė kreditorė UAB „Stokker“ turėjo teisę perleisti atsakovės skolą ieškovei UAB „Juris LT“, neprašydama atsakovės (skolininkės) sutikimo; antra, atsakovė nepateikė jokių svarių įrodymų, jog trečiojo asmens UAB „Stokker“ atsakovei perduoti įrankiai buvo nekokybiški; trečia, atsakovė yra pasirašiusi pradinės kreditorės jai išrašytas ir apmokėjimui pateiktas PVM sąskaitas – faktūras, taip patvirtindama prekių ir paslaugų gavimo faktą; ketvirta, atsakovė nepaneigė fakto, jog pagal į bylą pateiktas PVM sąskaitas – faktūras pradinei kreditorei ar ieškovei nėra visiškai atsiskaičiusi.

33. CK 6.38 straipsnyje nustatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais, o CK 6.256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti. (CK 6.716 straipsnio 1 dalis). Atsakovė nustatytu terminu su pradine kreditore ar ieškove pilnai neatsiskaičiusi – nesumokėdama už jai suteiktas prekes/paslaugas, pažeidė savo sutartines prievoles. Dėl to konstatuotina, kad nėra pagrindo keisti ar naikinti priimtos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 16 d. preliminaraus sprendimo dalies, kuria ieškovei iš atsakovės priteista 6 661,77 EUR pagrindinė skola (CK 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnis, 6.205 straipsnis, 6.716 straipsnio 1 dalis).

34. Kaip nepagrįstus atmetus atsakovės atsikirtimus dėl pagrindinio ieškovės reikalavimo, nepakeistomis paliekamos ir kitos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 16 d. preliminaraus sprendimo dalys dėl 40 EUR ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų, 239,82 delspinigių, 8 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki preliminaraus teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

35. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

36. Ieškovė, teikiant ieškinį, prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas: už ieškinį sumokėtą 78 EUR žyminį mokestį ir 600 EUR advokato pagalbai apmokėti. Nurodytos bylinėjimosi išlaidos priteistos preliminariu teismo sprendimu, kuris šiuo galutiniu teismo sprendimu yra paliktas nepakeistas.

37. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų UAB „Stokker“ pateikė prašymą priteisti jam iš atsakovės 300 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų rengiant atsiliepimą į atsakovės prieštaravimus. Teismo vertinimu, trečiojo asmens nurodytos patirtos bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidos neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių, todėl, atmetus atsakovės prieštaravimus ir preliminarų teismo sprendimą palikus nepakeistą, priteistinos trečiajam asmeniui UAB „Stokker“ iš atsakovės.

38. Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, iš atsakovės nepriteistinos, kadangi neviršija minimalaus 5 EUR dydžio (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Teisingumo ir Finansų ministrų 2020-01-13 įsakymas Nr. 1R-19/K-2 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“).

Dėl bylos procesinės baigties.

39. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, teismas konstatuoja, kad keisti ar naikinti priimto preliminaraus teismo sprendimo nėra pagrindo, t. y. nėra pagrindo atmesti ieškinio reikalavimo dėl 6 661,77 EUR pagrindinės skolos priteisimo ir išvestinių ieškinio reikalavimų, todėl teismo 2020 m. lapkričio 16 d. preliminarus sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 430 straipsnio 6 dalies 1 punktas), papildomai priteisiant trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų UAB „Stokker“ iš atsakovės 300 EUR bylinėjimosi išlaidų.

Vadovaudamasis išdėstytu ir remdamasis LR CPK 276 straipsniu, 430 straipsnio 6 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 16 d. preliminarų sprendimą palikti nepakeistą.

Papildomai priteisti trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų uždarajai akcinei bendrovei „Stokker“ (juridinio asmens kodas 211660860) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „FES BALTIC“, juridinio asmens kodas 303388365, 300 EUR (tris šimtus eurų ir 00 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Galutinis sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.